Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Donatas Šernas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Envirolita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Envirolita“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-5514-160/2013 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Envirolita“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas 2013 m. lapkričio 21 d. VSDF biudžetui yra įsiskolinęs 11 830,27 Lt (11 197,43 Lt įmokų ir 632,84 Lt netesybų) už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 21 d. Kadangi nuo 2013 m. gegužės 16 d. atsakovo skola padidėjo 1679,16 Lt, yra pagrindas manyti, kad bendrovė turi ilgalaikių sunkumų, atsiskaitant su kreditoriais.Atsakovas yra faktiškai nemoki bendrovė, nes jo skolos viršija turimą turtą. Atsakovo finansinei padėčiai pagerėti galimybių nėra, nes bendrovė nevykdo veiklos, taigi, negauta pajamų.Nuo 2011 m. liepos mėnesio antstoliui V. M. perduota 13 sprendimų dėl skolos išieškojimo iš atsakovo priverstine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis paliktina nepakeista.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (o taip pat ir atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.).

Šioje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai 2013 m. spalio 31 d. nutartimi atsakovui UAB „Envirolita“ iškėlė bankroto bylą.

Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje yra nustatyti trys bankroto bylos iškėlimo pagrindai, pagal kuriuos bankroto byla iškeliama, kai: 1) įmonė yra nemoki; 2) įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 3) įmonė viešai paskelbė ar kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Pirmosios instancijos teismas bankroto bylą atsakovui iškėlė ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. nustatęs įmonės nemokumą.

Pažymėtina, kad bankroto bylą dėl įmonės nemokumo teismas iškelia tuo atveju, kai yra objektyvios teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą teigti, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai ji nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Teismas gali iškelti bankroto bylą įmonei dėl jos nemokumo tuo atveju, jeigu egzistuoja objektyvaus turinio teisinės prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą manyti, jog įmonė faktiškai yra nemoki. Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo pridėtais dokumentais, tiek ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka teismo iniciatyva gautais duomenimis.

Kaip matyti iš bylos duomenų, procesiniai dokumentai (ieškinio kopija, pranešimas dėl atsiliepimo ir jo finansinę būklę atspindinčių dokumentų pateikimo) 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo įteikti UAB „Envirolita“ direktoriui J. K. (62 b. l.), tačiau atsakovas jokių dokumentų ir atsiliepimo į pareiškimą nepateikė. Todėl teismas bankroto bylos iškėlimo atsakovui klausimą sprendė, vadovaudamasis jam prieinamais duomenimis.

Teismas atsakovą pripažino nemokiu, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto (35, 71 b. l.), turi du automobilius (1999 m. ir 2001 m.), tačiau jie yra areštuoti (37-38 b. l.), atsakovo skola VSDF biudžetui sudaro 10 151,11 Lt (3, 5 b. l.), kurių nepavyko išsiieškoti priverstine tvarka (20-34 b. l.), taip pat įvertinęs bendrovės 2010 m. balanso duomenis (39 b. l.), pagal kurį tais metais įmonė turėjo turto už 212 851 Lt (iš jo ilgalaikį – už 53 694 Lt), skolų už 405 588 Lt, be to, atkreipęs dėmesį į tai, kad bendrovė nuo 2011 metų viešam registrui neteikia jokių duomenų apie savo finansinę būklę (73 b. l.).

Atsakovas teigia, jog areštuotų dviejų automobilių rinkos vertė viršija bendrovės įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, be to, ieškinio pareiškimo 6 priede nurodyta, kad UAB „Envirolita“ permoka Vilniaus apskrities VMI 2012 m. spalio 4 d. buvo 4081,22 Lt ir šios lėšos areštuotos ieškovo nurodymu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kokia yra atsakovui priklausančių dviejų transporto priemonių rinkos vertė, be to, priverstine tvarka realizuojant areštuotą turtą aktuali yra turto likvidacinė, o ne rinkos vertė. Kita vertus, byloje yra duomenų, įrodančių, jog šioms transporto priemonėms yra pritaikyta 13 areštų (37-38 b. l.). Taigi, ši aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, jog realizavus dvi transporto priemones, kurios yra daugiau nei 10 metų senumo, gautų lėšų gali nepakakti padengti visus atsakovo susidariusius įsiskolinimus, nes vien VSDF biudžetui atsakovas (2013 m. lapkričio 21 dienos duomenimis) yra įsiskolinęs 11 830,27 Lt (88, 90 b. l.).

2012 m. spalio 9 d. raštu (33 b. l.) antstolis V. M. VSDFV Vilniaus m. skyrių, be kitko, informavo, kad Vilniaus AVMI pranešė, jog UAB „Envirolita“ 2012 m. spalio 4 d. turėjo 4081,22 Lt permoką ir permoka yra areštuota. Taigi, permoka susidarė VMI biudžete, be to, ji buvo areštuota. Atkreiptinas dėmesys, kad Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugsėjo 27 d. atsiliepimu į ieškinį nurodė, kad UAB „Envirolita“ valstybei yra skolinga 205 Lt (63-66 b. l.). Taigi, ši aplinkybė leidžia spręsti, jog susidariusios atsakovo permokos 2012 m. spalio 4 d. nepakako vėliau susidariusiems jo įsiskolinimams valstybei padengti.

Kadangi kreditoriai nesėkmingai bando atgauti ir net priverstinio vykdymo tvarka nesėkmingai siekia išieškoti skolas, jie turi pagrindą abejoti atsakovo mokumu. Tada atsakovui tenka pareiga įstatymų reikalavimus atitinkančiomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti, kad jis yra mokus. Tačiau kartu su atskiruoju skundu atsakovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių, jog jo finansinė padėtis yra gera, t. y. kad jis turi kitokio turto, taip pat nepateikė kitokių duomenų, paneigiančių jo nemokumą. Atsakovas nepateikė duomenų, kokią veiklą jis realiai vykdo, iš kokių šaltinių gauna (ketina gauti) pajamas ir kaip ketina atsiskaityti su kreditoriais. Jei atsakovas iš tiesų būtų nemokus ir jo turtinė padėtis blogėtų, delsimas kelti bankroto bylą galėtų pažeisti tiek esamų, tiek būsimų įmonės kreditorių, kurie nežinodami apie įmonės finansinę situaciją, teiktų atsakovui prekes ar paslaugas, interesus.

Atsižvelgdama į paskutinio atsakovo Juridinių asmenų registrui pateikto balanso (2010 metų) duomenis, iš kurių matyti, jog turto atsakovas turėjo už 212 851 Lt (ilgalaikį – už 53 694 Lt), per vienerius metus skolos sudarė 405 588 Lt, taip pat į tai, kad atsakovas nuo 2010 metų nebeteikė finansinės atskaitomybės duomenų Juridinių asmenų registrui, neįrodė, jog jis šiuo metu turi pakankamai turto savo įsipareigojimams padengti, jog vykdo veiklą ir gauna pakankamai pajamų, vengė tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismui teikti bylos išnagrinėjimui reikalingus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog atsakovas yra nemokus. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartį nepakeistą.