Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei V. R. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Apeliacinis skundas netenkintinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

10. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria šalims jungtine nuosavybės teise priklausantis butas buvo padalytas natūra po 1/2 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas klausimą dėl santuokos nutraukimo, teismas, be kita ko, privalo išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą (CK 3.59 straipsnis). CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes.

12. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.). Tačiau šis prioritetas nėra absoliutus ir kiti (ne natūra) turto padalijimo būdai gali būti taikomi esant pakankamai rimtam pagrindui, patvirtinančiam padalijimo natūra nepriimtinumą ar negalimumą. Negalimumas yra objektyvus – techniškai neįmanoma konkrečių turto objektų paskirstyti ar turto dalių atskirti (pvz., dėl pernelyg mažos priklausančios dalies, nesant izoliuotų patalpų ir techninių sąlygų jas atskirti). Nepriimtinumas vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė – bendraturčių santykiai, jų galimybe objektą bendrai valdyti ir naudoti. Įvertinant pastarąją aplinkybę gali turėti reikšmės, kokios paskirties yra dalijamas objektas, kokie bendraturčių santykiai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2011; 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476-916/2015; kt.).

13. Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, turėtų visų pirma atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus, o kai sutuoktiniai nesutaria – įvertinti visas svarbias aplinkybes, nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalyje, 3.127 straipsnio 3 dalyje, ir parinkti santuokinio turto padalijimo būdą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos svarbias nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006). Kai teismas sprendžia, jog yra pagrindas nukrypti nuo santuokos metu įgyto turto padalijimo natūra principo, jis turi konstatuoti objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio veiksnių, kurie pateisintų tokį nukrypimą, egzistavimą. Tai yra teismas turi įvertinti, ar yra sąlygos spręsti, kad natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, todėl turtas gali būti priteisiamas natūra vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Toks teismo sprendimas turi būti pagrįstas faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurios leistų konstatuoti, kad, pirma, natūra turto padalyti sutuoktiniams negalima ir, antra, sutuoktinis, kuriam priteisiamas turtas natūra, turi galimybę kompensuoti kitam sutuoktiniui jo dalį pinigais, t. y. teismas turi įsitikinti, kad tokiu sprendimu nebus pažeidžiamas proporcingumo principas, reikalaujantis, kad naudojamos priemonės atitiktų siekiamą tikslą, o išimtys iš bendrų taisyklių būtų adekvačios keliamiems tikslams. Toks aiškinimas atitiktų anksčiau minėtos CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą šios teisės normos aiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529-916/2016).

14. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodė, jog turto padalijimas idealiosiomis dalimis (po 1/2 dalį) techniškai yra sudėtingas, reikalaujantis didelių sąnaudų. Mano, jog egzistuoja objektyvios techninės priežastys, kurios trukdo padalyti butą natūra. Taip pat nurodo, jog toks turto padalijimo būdas gali kelti naujų ginčų tarp šalių dėl turto tolesnio naudojimo ir disponavimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Civilinis procesas numato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Kaip minėta šios nutarties 12 punkte, turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis, nes toks padalijimo būdas labiausiai atitinka ir apsaugo savininko teises. Šiuo atveju šalis, mananti, jog yra pagrindas nukrypti nuo prioritetiniu laikomo turto padalijimo būdo, turi pateikti įrodymus, jog yra pakankamai rimtas pagrindas, kuris patvirtintų padalijimo natūra nepriimtinumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog į bylą nėra pateiktas nei buto padalijimo projektas, nei kiti įrodymai, kuriuose būtų nurodoma, kad buto padalijimas yra negalimas ar buto padalijimo kaštai būtų neproporcingai dideli, o tai, jog, apelianto vertinimu, buto padalijimas yra negalimas, nelaikytina pakankamu pagrindu, leidžiančiu nukrypti nuo prioritetinio turto padalijimo natūra būdo. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus, formuojamą teismų praktiką, šalių nurodytas aplinkybes bei pirmiau pateiktus teismo išaiškinimus, pažymi, kad apeliantas leistinomis priemonėmis neįrodė, jog yra teisinis pagrindas priteisti ginčo butą apeliantui nuosavybės teise, sumokant atsakovei kompensaciją.

15. Apeliaciniu skundu taip pat teigiama, kad turto padalijimas natūra lygiomis dalimis neįmanomas dėl konfliktiškų šalių tarpusavio santykių, todėl ateityje nepavyks bendradarbiauti ir rasti kompromiso, dėl to turto padalijimas natūra gali tapti neįmanomas priimant sprendimą dėl turto valdymo ateityje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Byloje nėra duomenų, jog šalys bandė ginčą išspręsti taikiai, taip pat nėra duomenų, jog ieškovas siūlė kokį nors variantą dėl turto padalijimo, tačiau atsakovė nepagrįstai nesutiko su siūlomais variantais ar tiesiog vengė bet kokių derybų. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai, nėra pakankamas pagrindas padalyti sutuoktiniams priklausantį butą jį pripažįstant ieškovo asmenine nuosavybe, priteisiant atsakovei nustatyto dydžio kompensaciją.

16. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus dėl turto padalijimo būdo, tačiau teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Nors apeliantas aiškiai išreiškė valią dėl turto padalijimo būdo, tačiau byloje nėra atsakovės sutikimo taikyti ieškovo siūlomą turto padalijimo būdą. Priešingai, 2018 m. balandžio 5 d. vykusio teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, jog nesutinka su turto padalijimu. Šiuo atveju, nesant bendro sutarimo dėl turto padalijimo būdo, teismas įvertinęs visas byloje nustatytas aplinkybes konstatuoja, jog turto padalijimas natūra, nustatant, jog abiem šalims atitenka po 1/2 dalį ginčo buto, geriausiai užtikrins šalių teises, todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus dėl turto padalijimo būdo, kaip nepagrįstą.

17. Be to, bylos duomenimis nustatyta, jog tiek ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu apeliantas prašė po santuokos nutraukimo ginčo butą asmeninės nuosavybės teise palikti apeliantui ir priteisti atsakovei 20 575 Eur piniginę kompensaciją už apeliantui tenkančią didesnę santuokos metu įgyto turto dalį. Prašė nustatyti, jog 20 575 Eur piniginė kompensacija atsakovei būtų išmokėta per 12 mėnesių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nėra duomenų, jog apeliantas turės finansinių galimybių sumokėti atsakovei nustatytą kompensaciją. Šią išvadą patvirtina aplinkybės, jog teikdamas ieškinį atsakovas prašė atidėti dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Nurodė, kad negali sumokėti likusios dalies žyminio mokesčio (839 Eur), kadangi jo finansinė padėtis yra sunki ir ieškinio pateikimo dieną tokios pinigų sumos neturi, o pasiskolinti tokios sumos galimybės nėra. Taip pat nustatyta, jog atsakovas dirba ir gyvena užsienyje. Duomenų apie apelianto gaunamas pajamas į bylą nepateikta, nors toks įpareigojimas jam buvo nustatytas. Visos šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog apelianto finansinė padėtis yra sunki, santaupų ir galimybės pasiskolinti jis neturi, todėl negalės sumokėti atsakovei nustatyto dydžio piniginės kompensacijos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, todėl pagrįstai netenkino apelianto prašymo dėl turto padalijimo būdo.

18. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žyminio mokesčio

20. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas turtiniuose ginčuose mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis, kuris skaičiuojamas nuo ieškinio sumos. Ieškinio suma bylose dėl pinigų išieškojimo ir dėl turto išreikalavimo nustatoma pagal ieškomą sumą arba pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę (CPK 85 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Remiantis šiomis normomis, ieškinio reikalavimo dėl santuokinio turto padalijimo suma yra turto, kurį ieškovas prašo priteisti savo nuosavybėn, vertė.

21. Apeliantas ieškiniu, be kitų reikalavimų, prašė pripažinti jam nuosavybės teisę į santuokoje įgytą butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir priteisti atsakovei iš ieškovo 20 575 Eur piniginę kompensaciją už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį. Turto, kurį ieškovas prašo priteisti savo nuosavybėn, vertę sumažina kitai šaliai mokėtina kompensacija už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį, todėl ieškinio sumą šiuo atveju sudaro buto rinkos vertės ir kompensacijos už ieškovui tenkančią didesnę turto dalį skirtumas – 22 025 Eur (42 600 Eur – 20 575 Eur = 22 025 Eur).

22. Skundžiamu sprendimu iš šalių buvo priteistas mokėtinas valstybei žyminis mokestis, apskaičiuotas nuo ieškinyje neteisingai nurodytos 42 600 Eur ieškinio sumos. Atsižvelgdama į šios nutarties 20 ir 21 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą bei nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog priteistinas žyminis mokestis mažintinas. Nustatytina, jog už ieškinį turėjo būti sumokėtas 571 Eur žyminis mokestis ((22 025 Eur x 3 procentai) x 75 procentų + 100 Eur x 75 procentų = 571 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 punktas, 8 dalis).

23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog buvo patenkinta 50 procentų ieškinio reikalavimų, todėl atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį bei į tai, kad ieškovas pateikdamas ieškinį sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio, iš ieškovo valstybei priteistina 185,50 Eur (571 Eur / 2 – 100 Eur = 185,50 Eur) žyminio mokesčio, iš atsakovės valstybei priteistina 285,50 Eur (571 Eur / 2 = 285,50 Eur) žyminio mokesčio.

24. Esant nurodytoms aplinkybėms dėl žyminio mokesčio teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas patikslintinas (CPK326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25. Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gegužės 28 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, tik patikslinti sprendimo dalį dėl valstybei priteistino žyminio mokesčio, sumažinant iš atsakovės V. R. valstybei priteistą žyminį mokestį nuo 469,50 Eur iki 285,50 Eur (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660) ir sumažinant iš ieškovo R. R. valstybei priteistą žyminį mokestį nuo 369,50 Eur iki 185,50 Eur (sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, į. k. 188659752, sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).