- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-29
- Bylos Nr.
- e2A-288-267/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04373-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Danutė Burbulienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- V. R.
- Atsakovas
- G. R.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Egidijaus Mockevičiaus ir Vytauto Kursevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. ir atsakovės G. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9546-1031/2019 pagal ieškovo V. R. ieškinį dėl bendravimo tvarkos skyrium gyvenančiam tėvui su vaikais nustatymo ir atsakovės G. R. priešieškinį dėl leidimo nepilnamečius vaikus išsivežti nuolat gyventi į užsienį, nustatyti bendravimo tvarką ir pakeisti išlaikymo dydį, institucija, teikianti išvadą, – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. R. patikslintu ieškiniu byloje prašė nustatyti bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, kad kiekvieno mėnesio neporinės savaitės penktadienį 18 valandą tėvas V. R. pasiima nepilnamečius vaikus K. R. ir G. R. iš nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos Šiaulių mieste ir grąžina vaikus į tą pačią vietą tos pačios savaitės sekmadienį 19 valandą. Vaikų buvimo pas tėvą metu tėvas įsipareigoja užtikrinti vaikų pamokų ruošą ir pasirengimą kitos savaitės užsiėmimams. Tuo atveju, jei neporinės mėnesio savaitės savaitgalis yra vaikų motinos G. R. ne darbo laikas ir ji pageidauja ne darbo savaitgalį praleisti su vaikais, tėvo V. R. bendravimo su vaikais laikas perkeliamas į kitą, tai yra porinės mėnesio savaitės, savaitgalį.
Kiekvieno mėnesio porinės savaitės antradienį ir ketvirtadienį tėvas V. R. pasiima nepilnamečius vaikus K. R. ir G. R. iš nuolatinės vaikų gyvenamosios vietos Šiaulių mieste 18 valandą ir grąžina vaikus į tą pačią vietą tą pačią dieną 20 valandą. Tėvas turi teisę du kartus per metus iki 14 dienų praleisti atostogas su savo vaikais, ne trumpiau kaip prieš dvi savaites, tai yra 14 dienų, apie tai informavęs vaikų motiną G. R. G. R. mobiliojo ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio numeris (duomenys neskelbtini). Keliaujant su nepilnamečiu vaiku / vaikais už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, keliaujantis tėvas / motina privalo ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki numatomos kelionės pradžios informuoti vaiko tėvą / motiną apie numatomos kelionės datas ir trukmę, kelionės tikslą, numatomas aplankyti šalis. Jei į užsienį išvyksta tik mama G. R., vaikai pasilieka su tėvu V. R. savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini). G. R. privalo užtikrinti vaikų tėvui V. R. patekimą į būstą, adresu: (duomenys neskelbtini). V. R. įsipareigoja pranešti G. R. apie negalėjimą bendrauti su vaikais ne trumpiau kaip prieš 12 valandų, paskambinęs ir parašęs SMS žinutę į G. R. mobiliojo ryšio telefoną numeriu (duomenys neskelbtini) iš savo mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini). G. R. privalo ne trumpiau kaip prieš 12 valandų pranešti V. R., paskambindama ir parašydama SMS žinutę iš savo mobiliojo ryšio telefono į V. R. mobiliojo ryšio telefoną, jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių vaikai negalėtų bendrauti su tėvu.
Tuo atveju, jei dėl objektyvių priežasčių šalys negalėtų pranešti viena kitai prieš 12 valandų apie negalėjimą bendrauti ir praneštų vėliau, šalis privalo pateikti kitai šaliai objektyvias priežastis patvirtinančius įrodymus. Šalys privalo, pasikeitus mobiliojo ryšio telefono numeriui ar / ir gyvenamosios vietos adresui, nedelsiant, tai yra ne vėliau kaip per 12 valandų, pranešti viena kitai savo naujojo mobiliojo ryšio telefono numerį ir / ar gyvenamosios vietos adresą.
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinyje nurodė, taip pat jis ir jo atstovė teismo posėdyje paaiškino, kad tarp šalių kyla nuolatiniai nesutarimai dėl vaikų ir tėvo bendravimo tvarkos. Tėvas nori bendrauti su vaikais, tačiau ne visada tai pavyksta. Su tėvu nori bendrauti ir šalių duktė K.. Ieškovo vertinimu, prašoma nustatyti bendravimo tvarka atitinka vaikų interesus ir yra suderinama su vaikų kasdieniu užimtumu mokykloje.
Atsakovė G. R. patikslintu priešieškiniu prašė leisti jai išvežti nepilnamečius vaikus G. R. bei K. R. nuolatiniam gyvenimui į Didžiąją Britaniją. Nustatyti tokią ieškovo V. R. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką:
„1. V. R. turi teisę nevaržomai darbo dienomis nuo 18 val. iki 20 val. bendrauti su nepilnamečiais vaikais K. R. bei G. R. telefonu, internetu ar kitomis elektroninio ryšio priemonėmis.
2. V. R. turi teisę su nepilnamečiais vaikais K. R. bei G. R. praleisti 4 savaites vasaros atostogų metu Lietuvoje, tikslų atostogų laiką šalims suderinus prieš tris savaites iki numatomų atostogų pradžios.
3. V. R. turi teisę su nepilnamečiais vaikais K. R. bei G. R. praleisti vieną savaitę žiemos atostogų metu Lietuvoje, tikslų atostogų laiką šalims suderinus prieš tris savaites iki numatomų atostogų pradžios.
4. V. R. turi teisę su nepilnamečiais vaikais K. R. bei G. R. bendrauti jų gyvenamosios vietos užsienio valstybėje, nepažeidžiant įprasto vaikų poilsio bei lavinimo režimo, susitikimų laiką ir datą suderinus iš anksto prieš dvi savaites.“
Taip pat atsakovė prašė pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-8774-907/2016 patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4.2 punktą, numatant, kad V. R. nepilnametės dukros K. R. išlaikymui moka po 250 Eur kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis nuo priešieškinio pateikimo dienos iki dukros pilnametystės, o nepilnamečio sūnaus G. R. išlaikymui moka po 250 Eur kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis nuo priešieškinio pateikimo dienos iki sūnaus pilnametystės. Vaikų išlaikymui skiriamos lėšos indeksuojamos kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Šių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skiriama G. R..
Atsiliepimas
Atsakovė priešieškinyje nurodė, taip pat teismo posėdyje paaiškino, kad, siekdama oriai gyventi ir dirbti, gauti pajamas ir savo vaikams suteikti kuo geresnes tiek gyvenimo, tiek ugdymo sąlygas, apsisprendė su vaikais vykti gyventi į Didžiąją Britaniją. Yra įsitikinusi, kad ten vaikams bus sukurta palanki ugdymo aplinka, jie turės daug geresnes sąlygas augti bei tobulėti, lavintis bei studijuoti, bus užtikrintas palankus gyvenamosios aplinkos mikroklimatas, be to, ten turinti itin patrauklų darbo pasiūlymą, kuris užtikrintų orų bei finansiškai stabilų pragyvenimą, dėl to atsakovė galėtų vaikams suteikti daug geresnes gyvenimo sąlygas bei tai garantuotų trumpesnį darbo laiką, ir tai reikštų, jog objektyviai vaikams galėtų skirti daug daugiau savo laisvo laiko.
Atsakovė nurodė Didžiojoje Britanijoje turinti pasiūlymą dirbti parduotuvėje (duomenys neskelbtini), lietuvių įmonėje. Darbas būtų įprastas, kadangi ir dabar dirba parduotuvėje. Tačiau priešingai nei Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje siūlomas didesnis atlyginimas, trumpesnės darbo valandos ir laisvi savaitgaliai. Atsakovės darbo užmokestis yra 566,42 Eur, o darbo valandos yra nuo 10 val. iki 21 val., laisvą savaitgalį turi tik vieną per mėnesį.
Atsakovė nurodė sudariusi gyvenamojo būsto, esančio (duomenys neskelbtini) miestelyje, Didžiojoje Britanijoje, kuriame gyventų, nuomos sutartį. Būstas yra trijų kambarių, turi nuosavą kiemą, apstatytas visais reikiamais baldais, vaikai turėtų po atskirą kambarį ir visas sąlygas jiems augti bei tobulėti. Pats miestelis yra nedidelis, vaikai lankytų šalia esančias ugdymo įstaigas, miestelyje veikia itin aktyvi lietuvių bendruomenė, yra sekmadieninė lietuvių mokyklėlė, ten vaikai turi galimybę bendrauti su kitais lietuvių šeimų vaikais. Taip pat atsakovė pažymėjo, kad jau kreipėsi į vietos institucijas, koordinuojančias mokinių priėmimą į vietos mokyklas, dėl vaikų galimybės lankyti vietos mokymo įstaigas.
Šalies argumentai
Kadangi tėvas nesutinka, kad vaikus atsakovė išsivežtų į užsienį, dėl šio reikalavimo ji kreipėsi į teismą.
Atsakovė taip pat pažymėjo, kad jos prašoma nustatyti vaikų ir tėvo bendravimo tvarka atitinka vaikų ir tėvų interesus vertinant tai, kad vaikai gyventų kitoje valstybėje, todėl bendravimas vyktų telekomunikacinėmis priemonėmis.
Atsakovė taip pat pažymėjo, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-19 sprendimu patvirtinus šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo nustatytas išlaikymas vaikams po 100 Eur kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis. Po teismo sprendimo priėmimo praėjo keleri metai. Per tą laiką išaugo būsto komunalinių mokesčių, maisto produktų, avalynės, rūbų, paslaugų ir kt. kainos, dėl to išaugo ir vaikų poreikiai, be to, pakito minimalus darbo užmokestis.
Atsakovė apskaičiavo ir pateikė vaikų poreikių apskaičiavimą, pagal kurį vaikams kas mėnesį tenkanti išlaidų dalis yra 500 Eur.
Trečiasis asmuo – šalių sūnus G. R., turintis ribotą procesinį veiksnumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 38 straipsnio 2 dalis), buvo informuotas apie procesą, tačiau teismo posėdžiuose nedalyvavo, savo pozicijos procesiniuose dokumentuose neišreiškė, jis buvo išklausytas vaiko teisių apsaugos institucijoje, institucijos specialistų. Trečiasis asmuo nurodė, kad gyvena su motina ir jaunesniąja seserimi. Nori išvykti gyventi į užsienį, dešimtos klasės baigti neketina, nori išvykti to nelaukdamas. G. R. pateikė kategorišką ir neigiamą nuomonę tėvo atžvilgiu, nurodė, jog su tėvu nebendrauja, tik tiek, kiek reikia bendrauti perduodant sesę. Nurodė, kad jam išvykus į užsienį santykiai su tėvu esmingai nepasikeis, nes ir dabar nebendrauja. Nebendrauja su tėvu, nes iš tėvo nuolat jaučia spaudimą. Yra apsisprendęs išvykti gyventi iš Lietuvos, konkrečių gyvenimo detalių nežino, todėl tam tikro nerimo yra.
Institucijos, teikiančios išvadą, atstovė prašė ieškinį tenkinti, o priešieškinio dalį dėl leidimo vaikus išvežti į užsienį ir nustatyti bendravimo tvarką prašė atmesti. Nurodė, kad atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad ieškovo nesutikimas yra teisiškai nepagrįstas, o vaikų išvykimas atitinka vaikų interesus, tačiau šių aplinkybių neįrodė. Atstovė taip pat pažymėjo, kad atsakovei nėra žinoma šalies, į kurią ji ketintų persikelti, socialinės apsaugos sistema, vaikai nėra toje šalyje buvę, be to, atsakovė nepateikė aiškių ir išsamių duomenų, kaip su vaikais turėtų bendrauti Lietuvoje likęs tėvas, todėl prašė atsakovės reikalavimus dėl bendravimo tvarkos ir leidimų vaikus išvežti atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Rezoliucinė dalis
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas nusprendė:
Ieškovo patikslintą ieškinį ir atsakovės patikslintą priešieškinį tenkinti iš dalies.
Nustatyti tokią V. R. ir nepilnametės dukters K. R. bendravimo tvarką:
„1. Tėvas V. R. kiekvienos metų neporinės savaitės penktadienį 18 valandą pasiima K. R. iš nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos Šiaulių mieste ir grąžina vaiką į tą pačią vietą tos pačios savaitės sekmadienį 19 valandą. Vaiko buvimo pas tėvą metu tėvas įsipareigoja užtikrinti vaiko pamokų ruošą ir pasirengimą kitos savaitės užsiėmimams.
2. Tuo atveju, jei neporinės metų savaitės savaitgalis yra vaikų motinos G. R. ne darbo laikas ir ji pageidauja savo ne darbo savaitgalį praleisti su vaiku, tėvo V. R. bendravimo su vaikais laikas perkeliamas į kitą, tai yra būsimą porinės savaitės savaitgalį.
3. Tėvas V. R. kiekvienų metų porinės savaitės antradienį ir ketvirtadienį pasiima nepilnametę K. R. iš nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos Šiaulių mieste 18 valandą ir grąžina vaiką į tą pačią vietą tą pačią dieną 20 valandą.
4. Tėvas turi teisę du kartus per metus iki 14 dienų praleisti atostogas su savo vaikais, ne trumpiau kaip prieš dvi savaites, tai yra 14 dienų, apie tai informavęs vaikų motiną G. R. G. R. mobiliojo ryšio telefonu, kurio numeris (duomenys neskelbtini), iš savo mobiliojo ryšio telefono, kurio numeris (duomenys neskelbtini).
5. Keliaujant su nepilnamečiu vaiku / vaikais už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, keliaujantis tėvas / motina privalo ne vėliau kaip prieš 10 dienų iki numatomos kelionės pradžios informuoti tėvą / motiną apie numatomos kelionės datas ir trukmę, numatomas aplankyti šalis.
6. V. R. įsipareigoja pranešti G. R. apie negalėjimą bendrauti ne trumpiau kaip prieš 12 valandų, paskambinęs ir parašęs SMS žinutę į G. R. mobiliojo ryšio telefoną numeriu (duomenys neskelbtini) iš savo mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini).
7. G. R. privalo ne trumpiau kaip prieš 12 valandų pranešti V. R., paskambindama ir parašydama SMS žinutę iš savo mobiliojo ryšio telefono numerio į V. R. mobiliojo ryšio telefono numerį, jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių vaikas negalėtų bendrauti su tėvu.
8. Tuo atveju, jei dėl objektyvių priežasčių šalys negalėtų pranešti viena kitai prieš 12 valandų apie negalėjimą bendrauti ir praneštų vėliau, šalis privalo pateikti kitai šaliai objektyvias priežastis patvirtinančius įrodymus. Šalys privalo, pasikeitus mobiliojo ryšio telefono numeriui ar / ir gyvenamosios vietos adresui, nedelsiant, tai yra ne vėliau kaip per 12 valandų, pranešti viena kitai savo naujojo mobiliojo ryšio telefono numerį ir / ar gyvenamosios vietos adresą.“
Kitą ieškovo ieškinio dalį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Pakeičiant 2016 m. spalio 19 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2YT-8774-907/2016, 4.2 punktą, priteisti iš V. R. vaikų K. R. ir G. R. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 200 Eur per mėnesį (du šimtus eurų) nuo 2019 m. liepos 11 d. kiekvienam vaikui iki kiekvieno vaiko pilnametystės.
Vaikų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise palikti vaikų motiną G. R..
Kitą priešieškinio dalį atmesti.
Priteisti ieškovui V. R. iš atsakovės G. R. 160,20 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų ir 20 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Teismas vertino faktinius duomenis apie atsakovės gyvenimo sąlygų neaiškumą, socialinių ryšių silpnumą ir atsakovės faktinius santykius su darbdaviu, kad ji nė karto su juo susitikusi nebuvo, realaus darbo laiko, trukmės ir karjeros galimybių nežino, o visus šiuos duomenis padėjo gauti R. B., apie kurį detalios informacijos atsakovė teikti nenorėjo, todėl sprendė, kad ieškovo atsisakymas sutikti, jog vaikai išvyktų į užsienį, yra teisiškai pagrįstas.
Teismas nenustatė, jog leidimas vaikus išvežti į užsienį atitiktų ir vaikų geriausius interesus. Vaikai yra integravęsi į jų gyvenamąją visuomenę, joje turi socialinių santykių tinklą ir reikšmingus asmenis jame. Atsakovė nepateikė duomenų, kaip šių santykių netekimai būtų kompensuojami vaikams gyvenant užsienyje. Teismo vertinimu, vien atsakovės teiginiai, kad sūnui G. svarbu, kad JK universitetai yra geresni, nežinant jokių konkrečių priėmimo, mokymosi ir ypač finansavimo sąlygų, negali būti vertinami kaip atitinkantys geriausius vaiko interesus.
Taip pat teismas sprendė atmesti atsakovės reikalavimą leisti išsivežti vaikus nuolat gyventi į užsienį vertinant ir atsakovės prašomą nustatyti vaikų ir tėvo bendravimo tvarką. Akivaizdu, kad vaikams išvykus gyventi į užsienį vaikų ir tėvo ryšys silpnėja, todėl atsakovė aiškiai turėjo nurodyti, kieno lėšomis ir kokiu būdu bendravimas būtų palaikomas. Vaikų ir jų giminaičių ryšių silpnėjimas ir atsakovei nepateikiant duomenų, kaip jie būtų puoselėjami, taip pat neatitinka geriausių vaikų interesų. Atmetus reikalavimą dėl leidimo vaikus išvežti į užsienį atmestinas ir reikalavimas nustatyti atsakovės prašomą nustatyti bendravimo tvarką, kadangi ji apima vaikų ir tėvo bendravimą vaikams ir tėvui gyvenant skirtingose šalyse.
Atsakovės nesutikimas su ieškovo prašoma nustatyti tvarka grindžiamas tuo, kad K. grįžusi iš tėvo būna irzli ir pavargusi. Teismo vertinimu, šešerių metų vaikas pavargti gali dėl įvairių priežasčių ir tapti irzlesniu, tačiau tai negali tapti pagrindu riboti vaiko ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo. Teismo vertinimu, prašoma nustatyti bendravimo tvarka atitinka šalių dukters K. dienotvarkę ir vaiko interesus atitinka dukters bendravimas du kartus per savaitę kas antrą savaitę bei kas antrą savaitgalį ir tėvo atostogų metu.
Ieškovo reikalavimas, kad, jei į užsienį išvyksta tik G. R., vaikai pasilieka su tėvu V. R. jų gyvenamoje vietoje, (duomenys neskelbtini), yra nepagrįstas. Teismas sprendė, kad vaikų gyvenamąją vietą nustačius su motina, ji turi diskreciją nuspręsti, su kuo liks vaikai jos trumpalaikės išvykos Lietuvoje ar užsienyje metu. Be to, nors butas (duomenys neskelbtini), po santuokos nutraukimo yra dalinė šalių nuosavybė, jis yra vaikų ir atsakovės būstas LR Konstitucijos 24 straipsnio prasme. Būstas be gyventojo sutikimo ir neišvengiamo būtinumo yra neliečiamas. Ši nuostata esmingai yra susijusi ir su asmens teise į privatų gyvenimą. Šalių santuoka yra nutraukta, šalių santykiai yra konfliktiški, atsakovė kategoriškai nesutinka, kad ieškovas lankytųsi ir būtų jos gyvenamajame būste. Teismo vertinimu, tokie reikalavimai yra teisėti ir gerbtini.
Teismas sprendė, kad esant priešiškiems ieškovo ir sūnaus santykiams iš esmės negali būti nustatyta įprastinė vaiko ir tėvo bendravimo tvarka. Tokia tvarka, kai skyrium gyvenantis tėvas ir vaikas bendrauja kartą arba du per savaitę ir kas antrą savaitgalį, laikytina normalia įprastine bendravimo tvarka ir ji nustatoma esant normaliems santykiams. Nagrinėjamu atveju teismas sūnaus ir tėvo santykių negali laikyti normaliais ir todėl negali nustatyti tokios įprastinės tvarkos. G. yra sulaukęs 16 metų ir jo nuomonė ir nuostatos sprendžiamos bylos kontekste negali būti negerbiamos. Teismas pažymėjo, kad, ieškovui dedant didesnes pastangas, pasitelkiant socialinių institucijų pagalbą, vaiko ir tėvo bendravimo tvarka gali būti nustatyta ateityje, ieškovui nurodant, kaip jis ketina spręsti vaiko priešiškumo ir nutolimo nuo tėvo klausimą.
Dėl išlaikymo vaikams priteisimo teismas sprendė, kad tiek šalių sūnaus, tiek dukters poreikiai gali būti apibūdinti kaip iš esmės vidutinio paaugliško amžiaus berniuko ir ikimokyklinio amžiaus mergaitės normalūs poreikiai ir atsakovės nurodomas išlaidas pripažino pagrįstomis ir protingomis išlaidomis, reikalingomis vaikų G. ir K. išlaikymui kiekvieną mėnesį po 450–500 Eur. Teismas nurodė, kad sprendžiant priteistino išlaikymo dydį turi būti įvertinta ir tai, kad ieškovei papildomai kiekvieną mėnesį yra mokami ir vaiko pinigai – 50,00 Eur už kiekvieną vaiką, o nuo 2020 metų – po 60 Eur kas mėnesį, todėl tėvams tenkanti vaiko išlaikymo dalis yra apie 400–450 Eur. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei vadovaujantis proporcingumo ir protingumo kriterijais, siekiant užtikrinti protingą šalių interesų pusiausvyrą, teismas nusprendė tenkinti atsakovės reikalavimą iš dalies ir priteisti iš ieškovo vaikų išlaikymui po 200 Eur periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį nuo ieškinio padavimo teismui dienos – 2019 m. liepos 11 d. Be to, teismas ieškovo argumentus, kad jis negali gauti didesnių pajamų dėl savo sveikatos būklės, pripažino teisiškai nereikšmingais ir teigė, kad ieškovo pateikti įrodymai nepaneigė jo pareigos dėti didesnes pastangas siekiant labiau užtikrinti vaikų gerovę.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė G. R. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2019-12-27 sprendimą pakeisti – ieškovo V. R. patikslintą ieškinį atmesti, o atsakovės G. R. patikslinto priešieškinio reikalavimus tenkinti – leisti G. R. išvežti nepilnamečius vaikus G. R. bei K. R. nuolatiniam gyvenimui į Didžiąją Britaniją bei nustatyti ieškovo V. R. bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką šiems gyvenant užsienio valstybėje ir priteisti G. R. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Kaip patvirtina paties ieškovo į bylą su ieškiniu pateikti ieškovo ir atsakovės susirašinėjimai telefonu, atsakovė ieškovą apie ketinimus su vaikais vykti gyventi į užsienį buvo informavusi dar gerokai iki bylos iškėlimo teisme. Šie įrodymai patvirtina, kad atsakovė siūlė ieškovui eiti pas notarą, sudaryti susitarimą dėl vaikų gyvenamosios vietos, dėl tėčio ir vaikų bendravimo, siūlė bendru sutarimu aptarti bei nustatyti tokio susitarimo sąlygų turinį. Šie įrodymai taipogi patvirtina ir tą faktą, kad ieškovas dėl bet kokių interesų derinimo abipusiu sutarimu buvo kategoriškas, kaip jis pažymėjo vienoje iš savo rašytų ir paties teismui pateiktų žinučių telefonu, dar iki teismo jis atsakovei kategoriškai nurodė: „nes bet kokiu atveju as be teismo leidimo vaiku isvezti nesutinku“. Teismas neįvertino to fakto, kad pats ieškovas duodamas paaiškinimus teisme pripažino, kad jam buvo siūlyta nuvykti į Didžiąją Britaniją apžiūrėti būstą, kur gyvens vaikai, įvertinti jų gyvenimo sąlygas, susipažinti su miestelio apylinkėmis, apsilankyti ugdymo įstaigose, kurias lankytų vaikai, pamatyti atsakovės darbovietę, t. y. geranoriškai buvo siūloma pačiam asmeniškai įvertinti gerbūvį, kuris suptų vaikus jiems apsigyvenus Didžiojoje Britanijoje. Netgi buvo siūloma padengti ieškovo kelionės išlaidas, tačiau ieškovas nurodė, kad to daryti neketina, kad jam to nereikia.
Ieškovo santykiai su šešiolikmečiu sūnumi yra įtempti, jie beveik nebendrauja, o su dukra K. ieškovas itin intensyviai pradėjo bendrauti tik tuomet, kai sužinojo apie atsakovės norą išvykti su vaikais gyventi į užsienį, iki tol ieškovas dirbo užsienio kompanijoje (duomenys neskelbtini) ir faktiškai po 2–3 mėnesius nebūdavo Lietuvoje, o su dukra bendraudavo tik epizodiškai, telefonu, net nepasiimdamas vaiko nakvynės. Ieškovas dukrą buvo pratęs matyti retai bei epizodiškai, jų bendravimas paremtas vienadieniais trumpais susitikimais, nuėjimu į kiną, kavinę ir panašiais smagiais laisvalaikio praleidimo būdais, o jam būnant užsienyje retais pasiskambinimais telefonu kartą ar du per porą savaičių. Todėl toks intensyvus bendravimas, kurio ieškovas pradėjo reikalauti tik po to, kai jau įsibėgėjo ginčas teisme dėl leidimo vaikus išvežti gyventi į užsienį, rodo, kad visi šie veiksmai yra nulemti ne natūralaus poreikio puoselėti tėviškus santykius su dukra, bet siekio sukliudyti atsakovei bei vaikams išvykti į užsienio valstybę.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog atsakovė nepateikė pakankamai duomenų apie savo veiklos ir pajamų pakankamumą, stabilumą, apie tai, kaip vaikai būtų priimti į mokymosi įstaigas, ar jie pradėtų mokytis angliškai, kaip vyktų nemokančių kalbos integracija ir t. t. ir padarė išvadą apie atsakovės gyvenimo sąlygų užsienyje neaiškumą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas ir vaikų teisių institucijos tokiose bylose privalo būti aktyvios ir esant kokių nors neaiškumų dėl byloje spręstinų klausimų, turėjo visas galimybes reikalauti atitinkamus duomenis pateikti. Taipogi laikomasi nuostatos, kad bylose, kuriose liečiami vaiko interesai, teismas atlieka aktyvų vaidmenį ir pats gali rinkti informaciją, kuri, jo manymu, reikalinga tinkamai išnagrinėti bylą. Tačiau nei teismas, nei vaikų teisių institucija kažkokių papildomų duomenų bylos teisminio nagrinėjimo metu, išskyrus tuos, kuriuos atsakovė pateikė, jos pateikti neprašė.
Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, pagrindžiančio jo atsisakymo išduoti sutikimą motyvus. Visi ieškovo teiginiai yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kad ieškovė būtų netinkamai vykdžiusi savo, kaip motinos, pareigas ar veiktų priešingai vaikų interesams. Nesant duomenų, kad atsakovė netinkamai rūpintųsi vaikais, netinkamai veiktų jų interesais ar netinkamai įgyvendintų savo, kaip mamos, pareigas vaikų atžvilgiu, apriboti jos ir vaikų teisę pasirinkti gyvenimo vietą jokio teisinio pagrindo nėra.
Ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, išskyrus deklaratyvius teiginius, kad atsakovė užsienyje nėra įsitvirtinusi, neturi ten stabilių pajamų, o vaikai neva patirs didelę riziką nepritapti, susidurs su svetimos kalbos ir aplinkos aspektais. Byloje nėra duomenų, kad vaikai nenorėtų vykti su mama į Didžiąją Britaniją. Netgi priešingai, iš byloje esančių 2019-11-25 vaiko nuomonių išklausymo aktų matosi, kad K. R. pasakoja apie ketinimus vykti į Angliją, nurodo, kad pasiims augintinius, paaiškina, kad tėtis kartu nevažiuos. Tai rodo, kad vaikas suvokia apie galimą gyvenamosios vietos pasikeitimą bei tai, kad ten ieškovo kartu nebus, tačiau jokių neigiamų emocijų, išgyvenimų ar nerimo dėl to neišsako.
Byloje nėra duomenų, kad vaikų gyvenimas užsienio valstybėje prieštarautų ar kenktų vaikų interesams, kad nebūtų užtikrintas jų saugumas, poreikių patenkinimas naujoje aplinkoje. Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų bent menkiausią prielaidą teigti, kad vaikai užsienyje nesusiras naujų draugų, neturės galimybių realizuoti savo pomėgių, o bendravimo galimybės su Lietuvoje liekančiais tėvu ar kitais giminaičiais bus prarastos.
Be to, viso bylos teisminio nagrinėjimo metu atsakovė tvirtino, kad yra įsitikinusi dėl to, kad minėtas Didžiosios Britanijos išstojimas iš Europos Sąjungos jos teisinės padėties toje šalyje nepalies. Jau dabar visuotinai žinoma, kad ES piliečiai, kurie atvyks į JK iki 2020 m. gruodžio 31 d., tačiau nebus teisėtai pragyvenę 5 metų, galės pateikti prašymą dėl laikino leidimo gyventi („temporary status“) ir pasilikti JK tol, kol pasieks 5 metų ribą; tuomet jie galės pateikti prašymą dėl nuolatinio gyventojo statuso. Šeimos nariai, kurie iki 2020 m. gruodžio 31 d. gyvens arba prisijungs prie ES piliečių JK, taip pat galės pateikti prašymą nuolatinio gyventojo statusui gauti, paprastai po 5 metų gyvenimo JK. Šaliai išstojus iš ES bei įsigaliojus pereinamajam laikotarpiui, ES piliečių teisės ir toliau bus apsaugotos.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas savo sprendime konstatavo, kad vaikams išvykus gyventi į užsienį vaikų ir tėvo ryšys silpnėja, todėl atsakovė turėjo aiškiai nurodyti, kieno lėšomis ir kokiu būdu bendravimas būtų palaikomas. Pažymėtina, kad, nors iš dalies vaiko gyvenimas užsienyje su vienu iš tėvų keičia kito tėvo bendravimo su vaiku pobūdį, tai savaime nereiškia, jog dėl to tėvo ir vaiko tarpusavio ryšiai silpnėja, juo labiau, kai tokio ryšio formavimas priklauso faktiškai nuo paties tėvo ir jo dedamų pastangų bendrauti su vaiku. Kaip rodo ieškovo ir vyriausiojo sūnaus G. pavyzdys bei jų tarpusavio santykių šaltumas, jų emocinis ryšys ir tėviški santykiai per visus vaiko šešiolika gyvenimo metų nesusiformavo net ir jiems gyvenant kartu. Todėl daryti išvadą, kad gyvenamoji vieta turi didelę įtaką artimų ryšių palaikymui bei nuoširdaus emocinio santykio formavimuisi, būtų neteisinga.
Ieškovas V. R. pateikė atsiliepimą į atsakovės G. R. apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9546-1031/2019 dalį dėl teismo leidimo išvežti nepilnamečius vaikus nuolatinai gyventi į užsienį ir bendravimo tvarkos nustatymo vaikams gyvenant Didžiojoje Britanijoje palikti nepakeistą ir priteisti ieškovo naudai iš atsakovės jo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Kriterijai, kuriais remiantis teismas turi spręsti tėvų ginčą dėl leidimo išvežti vaiką iš Lietuvos, yra tėvų teisių ir pareigų turėtojų asmeninė situacija; vaiko amžius ir jo nuomonė; vaiko teisė išsaugoti asmeninius ryšius su kitais tėvų teisių ir pareigų turėtojais; tėvų teisių ir pareigų turėtojų galimybė ir norą bendradarbiauti tarpusavyje; geografinis atstumas ir susisiekimo galimybės; asmenų laisvo judėjimo galimybes. Teismas, vertindamas pirmiau nurodytus kriterijus ir spręsdamas dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių, negali taikyti prezumpcijos, kad išvykimas į aukštesnio pragyvenimo lygio valstybę savaime atitinka vaiko interesus. Todėl pareiga įrodyti, kad išvykimas iš Lietuvos yra naudingas vaikui, turėtų tekti būtent išvykti ketinančiam, t. y. status quo pakeisti siekiančiam tėvui (motinai). Maža to – reikia turėti galvoje, jog galimo išvykimo nauda vaikui paprastai yra tik hipotetinė, t. y. nėra jokių garantijų, kad net ir gyvendamas iš pažiūros geresnėmis gyvenimo sąlygomis (minėta, kad šios sąlygos visų pirma turi būti įrodytos), vaikas jausis saugus. Todėl visais atvejais turėtų būti įvertinta, ar išvykimo nulemti praradimai vaikui – ryšio su Lietuvoje gyventi liekančiu tėvu (motina) nutrūkimas ar žymus jo apribojimas – nebus didesni nei tikėtina nauda. Įstatymų leidėjo teismams palikti spręsti klausimai – vaiko išvežimo į užsienio valstybę nuolat gyventi sąvokos išaiškinimas ir kriterijų, kuria vadovaujantis nagrinėjami tėvų ginčai dėl vaiko išvežimo iš Lietuvos, nustatymas turėtų būti sprendžiami vadovaujantis, pirmiausia, vaiko interesais, atsižvelgiant į tėvų valdžios lygybės ir efektyvios pažeistų teisių teisminės gynybos principus.
Atsakovė visiškai nepagrįstai norėtų perkelti įrodinėjimo naštą ieškovui ir teismui, tačiau pagal teisinį reglamentavimą pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolatiniam gyvenimui į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių, tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą.
Apeliantės skundo argumentas „Ieškovas nepateikė nė vien įrodymo, pagrindžiančio jo atsisakymo išduoti sutikimą motyvų“ (atsakovės apeliacinio skundo 12 punktas) neatitinka ne tik teisinio situacijos reglamentavimo, bet ir bylos medžiagos. Priešingai, atsakovė nepateikė nė vieno įrodymo, kuris paneigtų abejones apie tai, kad ji yra sudariusi sąlygas Didžiojoje Britanijoje nepilnamečių vaikų gerovei užtikrinti, o taip pat, kad vaikai yra parengti pakeisti ne gyvenamąją vietą gimtoje šalyje, bet šalį, kurioje kalba svetima, aplinka nauja ir neįprasta, be to, Jungtinei Karalystei išstojus iš Europos Sąjungos, atsakovei nežinoma, kokias garantijas naujų atvykėlių statusas suteikia Lietuvos Respublikos piliečiams, o kokių ne.
Atsakovė, nesutikdama su teismo išvadomis skundžiamo sprendimo dalyje dėl leidimo išvežti nepilnamečius vaikus nuolatinai gyventi į Didžiąją Britaniją, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, dėl kurių pasisakė bylos nagrinėjimo metu, pateikia kitokią nuomonę dėl jų turinio tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kuriuos savo apeliaciniame skunde interpretuoja sau palankia linkme, pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė teismas. Tačiau nei atsakovės pateikti rašytiniai įrodymai, kurių turinį ji atskleidė ir paaiškino 2019 m. lapkričio 19 d. posėdžio metu, nei skunde pateikiamas kitoks įrodymų turinio aiškinimas neįrodo atsakovės reikalavimo išduoti leidimą vaikus išvežti nuolatinai gyventi į Didžiąją Britaniją pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovas V. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti 2019 m. gruodžio 27 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9546-1031/2019 dalį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, pakeičiant 2016-10-19 Šiaulių apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-8774-907/2016 4.2 puntą, priteisti iš V. R. nepilnametės dukters K. R. ir nepilnamečio sūnaus G. R. išlaikymui po 150,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo priešieškinio pateikimo dienos, tai yra 2019 m. rugpjūčio 19 d., iki vaikų pilnametystės, išmokas kasmet indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją. Ieškovas taip pat prašo pakeisti 2019 m. gruodžio 27 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimo dalį dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas „Jei į užsienį išvyksta tik mama G. R., vaikai pasilieka su tėvu V. R. jų gyvenamoje vietoje, (duomenys neskelbtini). G. R. privalo užtikrinti vaikų tėvui V. R. patekimą į būstą, adresu (duomenys neskelbtini)“, ir šį reikalavimą tenkinti. Ieškovas taip pat prašo pakeisti 2019 m. gruodžio 27 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti ieškovo V. R. naudai iš atsakovės G. R. visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (teisinės pagalbos ir žyminį mokestį) bei priteisti apelianto naudai iš atsakovės G. R. jo patirtas apeliacinio skundo surašymo išlaidas ir sumokėtą žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Ieškovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas pakeitė 2016 m. spalio 19 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2YT-8774-907/2016 4.2 punktą ir padidino nepilnamečiams vaikams K. R. bei G. R. ieškovo teikiamą išlaikymą nuo 100 Eur iki 200 Eur per mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui, nurodo, jog šioje skundžiamo sprendimo dalyje teismas nevertino apelianto pateiktų į bylą rašytinių įrodymų, padarė išvadas, prieštaraujančias bylos rašytinių dokumentų turiniui.
Apeliantas atsiliepime į patikslintą priešieškinį nurodė ir pateikė įrodymus, kad jis vaikų išlaikymui kas mėnesį geranoriškai moka po 150,00 eurų, o ne 100,00 eurų, kaip šalys susitarė prieš trejus metus nutraukdamos santuoką, o taip pat kas mėnesį apmoka dalį buto, kuriame gyvena atsakovė su vaikais, išlaidų, nors pats gyvena kartu su motina jos bute. Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime neįvertino faktinių aplinkybių, kad atsakovė su vaikais gyvena trijų kambarių bute, adresu: (duomenys neskelbtini), kurio ½ dalis asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovui pagal šalių pasirašytą ir 2016 m. spalio 19 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-8774-907/2016 patvirtintą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Apeliantas moka dalį mokesčių butui išlaikyti, kas mėnesį pervesdamas pinigus mokesčiams į atsakovės banko sąskaitą, nors nuomodamas pusę jam priklausančio trijų kambarių buto, jis tokių išlaidų nepatirtų ir kas mėnesį gautų nuompinigius.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl ieškovo mokamo vaikų draudimo ir dėl to, kad bendraudamas su dukra patiria išlaidas, perka reikalingus daiktus bei skiria lėšų pramogoms, nes nori turiningai ir įdomiai praleisti laiką su savo vaiku, ir teisę bendrauti oriai su savo vaikais tėvai turi pagal galimybes.
Atsakovė, prašydama padidinti išlaikymą iš ieškovo, dvigubai per trejus metus išaugusių vaikų poreikių neįrodė, įrodymų apie itin išaugusius vaikų poreikius nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padidindamas iš ieškovo priteistą išlaikymą neatsižvelgė į ieškovo turtinę padėtį, nevertino vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo. Teismo argumentas, kad ieškovas „turi dėti daugiau pastangų labiau užtikrinti vaikų gerovę“, yra visiškai nepagrįstas, nes ieškovas neturi nei specialaus išsilavinimo, kad galėtų gauti daugiau nei tūkstančio eurų atlyginimą „ant popieriaus“ per mėnesį šiuo metu, nei galimybių mokėti 400,00 Eur išlaikymą vaikams per mėnesį, nebent nuomotų ½ dalį jam priklausančio buto, kuriame gyvena atsakovė su vaikais, ir gautus nuompinigius skirtų vaikams.
Teismas skundžiamu sprendimu padidino išlaikymą nuo 2019 m. liepos 11 d., nors pagal rašytinius bylos įrodymus 2019 m. liepos 12 d. atsakovė pasirašė teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). 2019 m. liepos 24 d. atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame padidinti priteisto išlaikymo neprašė. 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi teismas paskyrė parengiamąjį posėdį 2019 m. rugpjūčio 13 d. 9 val. 2019 m. rugpjūčio 19 d. atsakovė pareiškė priešieškinį, kuriame nurodė, kad momentas, nuo kurio priteisiamas padidintas išlaikymas, yra ieškinio pareiškimo momentas, prašė padidinti išlaikymą nuo priešieškinio pateikimo dienos, tai yra 2019 m. rugpjūčio 19 d., tokia data priešieškinis pateiktas EPP. 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi teismas priešieškinio dalį dėl išlaikymo dydžio pakeitimo priėmė. Teismas nepagrįstai ir be motyvų padidino priteistą išlaikymą nuo 2019 m. liepos 11 d. Apeliantas dėl šios bylos dalies sutinka su atsakove, išlaikymo padidinimo momentas yra priešieškinio pareiškimo momentas, tai yra 2019 m. rugpjūčio 19 d.
Teismas skundžiamame sprendime, netenkindamas ieškovo bendravimo tvarkos reikalavimo „jei į užsienį išvyksta tik mama G. R., vaikai pasilieka su tėvu V. R. jų gyvenamoje vietoje, (duomenys neskelbtini). G. R. privalo užtikrinti vaikų tėvui V. R. patekimą į būstą, adresu (duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad „atsakovė kategoriškai nesutinka, kad ieškovas lankytųsi ir būtų jos gyvenamajame būste“, tačiau „kategoriško nesutikimo“ priežasčių ir pagrįstumo nesiaiškino.
Teismas, nenustatydamas jokios, net minimalios tėvo ir nepilnamečio sūnaus bendravimo tvarkos, pažeidė civilinio kodekso 3.175 straipsnio nuostatas. Dėl teismo įvertintos „atvejo vadybos“, pažymėtina, kad šalių sūnus eina septynioliktus metus, byloje dalyvauti nepageidavo. Apeliantas, kaip protingas tėvas, veikdamas sūnaus interesais, visiškai pagrįstai nereikalavo specialistų, tai yra trečiųjų asmenų, įsikišimo ir jaunuolio įtraukimo į santykių aiškinimąsi, nes tai dar labiau supriešintų tėvą ir sūnų ir dar labiau pagilintų priešiškumą, ir tai atitinka Kasacinio teismo formuojamą praktiką. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną (peticijos Nr. 32250/08).
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovė pateikė prašymą dėl 940 eurų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Apeliantas taip pat pateikė prašymą dėl 800 eurų bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas skundžiamame sprendime atsakovės sumokėtą žyminį mokestį priskyrė jos patirtoms bylinėjimosi išlaidoms, o nurodydamas „ir 150 Eur žyminio mokesčio“, o apelianto sumokėto 75 Eur žyminio mokesčio pateikiant ieškinį nevertino, kaip jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl neteisingai paskaičiavo ir paskirstė šalių patirtas procese išlaidas.
Atsakovė G. R. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti atsakovei G. R. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Papildomai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė šiuos argumentus:
Susipažinusi su bylos medžiaga bei visais ieškovo pateiktais duomenimis, mano, kad juose nėra jokių duomenų apie tai, kad vaikų poreikiai būtų nepagrįstai užaukštinti ar neatitiktų tikrovės. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. liepos 3 d. nutarime Nr. 669 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nurodyta, jog nuo 2020-01-01 minimali mėnesinė algą – 607 eurai. Toks kriterijus yra siejamas su pačių minimaliausių bei būtiniausių vaiko poreikių patenkinimu. Tuo tarpu individualūs vaiko poreikiai, jo kaip asmenybės vystymasis sąlygoja ir reikalingą realų išlaikymo dydį, kuris yra šiek tiek didesnis už išlaikymą būtiniausiems vaiko poreikiams tenkinti.
Ieškovas, turėdamas nemenką apdailininko darbo patirtį itin prestižinėje kruizinių laivų vidų įrenginėjančioje tarptautinėje kompanijoje (duomenys neskelbtini) ir esant tokiam statybinių paslaugų bumui šalyje, nesunkiai rastų jo kvalifikaciją atitinkantį darbą už solidų darbo užmokestį.
Savo apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad jis moka dalį buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuris jam ir atsakovei priklauso po ½ dalį, mokesčių. Kaip patvirtina byloje esantys įrodymai, šio buto išlaikymui ieškovas kas mėnesį perveda 25–30 Eur. Pažymėtina, kad padengti jam ½ dalies nuosavybės teise priklausančio minėto buto išlaikymo mokesčius, ieškovą įpareigoja daiktinė teisė. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsnis įtvirtina bendraturčio pareigą proporcingai savo daliai apmokėti bendro daikto išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Taigi, prisidėti prie dalies šio turto išlaikymo mokesčių ieškovas turėtų nepriklausomai nuo to, ar jis turi vaikų, ar ne, todėl tokias jo skiriamas lėšas traktuoti kaip išlaikymą vaikams (o tai bando daryti ieškovas) būtų visiškai neteisinga.
Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo, kad išlaikymo vaikams priteisimo momentas turėtų būti nuo priešieškinio pateikimo dienos, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d., o pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad išlaikymas priteisiamas nuo ieškinio pateikimo dienos, manytina, padarė smulkų rašymo apsirikimą.
Todėl ieškovo siekis primygtinai užtikrinti jam patekimą į atsakovės gyvenamąją patalpą, adresu: (duomenys neskelbtini), rodo jo intenciją bet kokia kaina brautis į jos asmeninę erdvę, tam, kad turėtų progą sukelti dar vieną nepagrįstą konfliktą. O primygtinis siekis bendrauti su vaikais atsakovės namuose reikalingas tik kaip poveikio ir spaudimo priemonė atsakovei, o ne dėl realaus poreikio bendrauti su vaikais, juo labiau, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kai ieškovas turi savo gyvenamąją vietą bei kitas erdves, kuriose gali netrukdomai bendrauti su dukterimi.
Ieškovas savo apeliaciniame skunde teigia, neva pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas jokios, net ir minimalios tėvo ir sūnaus bendravimo tvarkos, pažeidė CK 3.175 straipsnio nuostatas. pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sūnaus neigiamas nusistatymas tėvo atžvilgiu negalėjo atsirasti staiga ar spontaniškai, tai yra tam tikrą laiką socialiai konstruojamo santykio rezultatas. Ir tėvas, kaip šito santykio išmintingesnė, atsakingesnė ir rūpestingesnė pusė, turi prisiimti didesnę dalį atsakomybės už esamą rezultatą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatant vaiko ir tėvo bendravimo tvarką negali būti nustatyta tokia tvarka, kurioje vaikas būtų jį traumuojančiame santykyje, todėl ieškovo reikalavimus pagrįstai atmetė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Nagrinėjamojoje byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl leidimo vaikus išsivežti nuolat gyventi į užsienio valstybę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinę Karalystę (toliau tekste Jungtinė Karalystė arba JK), bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo dydžio pakeitimo.
Dėl CK 3.174 straipsnio 3 dalyje numatyto leidimo atsakovei vaikus išsivežti nuolat gyventi į užsienį
CK 3.174 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo (pvz., išvykimo nuolat gyventi į užsienį) ir turėtų būti sprendžiama, kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu. Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolat gyventi į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių, tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai argumentuoja, kad, nesant duomenų, kad atsakovė netinkamai rūpintųsi vaikais, netinkamai veiktų jų interesais ar netinkamai įgyvendintų savo, kaip mamos, pareigas vaikų atžvilgiu, apriboti jos ir vaikų teisę pasirinkti gyvenimo vietą jokio teisinio pagrindo nėra.
Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į Kasacinio teismo formuojamą praktiką, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nereiškia, kad vaiko gyvenamosios vietos valstybė yra neapibrėžta ir priklauso tik nuo tėvo (motinos) judėjimo, todėl, tėvams nesusitariant dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo, ginčą sprendžia teismas. Spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių gyvenamosios vietos valstybė turėtų būti keičiama, per geriausių vaiko interesų prizmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. E3K-3-277-969/2019).
Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, išskyrus deklaratyvius teiginius, kad atsakovė užsienyje nėra įsitvirtinusi, neturi ten stabilių pajamų, o vaikai neva patirs didelę riziką nepritapti, susidurs su svetimos kalbos ir aplinkos aspektais. Byloje nėra duomenų, kad vaikai nenorėtų vykti su mama į Didžiąją Britaniją, kad vaikų gyvenimas užsienio valstybėje prieštarautų ar kenktų vaikų interesams, kad nebūtų užtikrintas jų saugumas, poreikių patenkinimas naujoje aplinkoje. Byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų bent menkiausią prielaidą teigti, kad vaikai užsienyje nesusiras naujų draugų, neturės galimybių realizuoti savo pomėgių, o bendravimo galimybės su Lietuvoje liekančiais tėvu ar kitais giminaičiais bus prarastos. Apeliacinės instancijos teismas sutikdamas su ieškovo išdėstyta pozicija atmeta tokius atsakovės argumentus, kadangi atsakovė nepagrįstai siekia ieškovui perkelti įrodinėjimo naštą, nors, kaip minėta šios nutarties 25 punkte, įrodinėjimo našta tenka atsakovei.
Atsakovė taip pat nepagrįstai nurodo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismas ir vaikų teisių institucijos tokiose bylose privalo būti aktyvios ir esant kokių nors neaiškumų dėl byloje spręstinų klausimų, todėl trūkstant duomenų apie atsakovės veiklą ir pajamų pakankamumą, stabilumą, apie tai, kaip vaikai būtų priimti į mokymosi įstaigas, ar jie pradėtų mokytis angliškai, kaip vyktų nemokančių kalbos integracija ir t. t., teismas turėjo visas galimybes reikalauti atitinkamus duomenis pateikti.
CPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, jo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Ši teismo teisė yra realizuojama kaip teismo posėdžio pirmininko teisė rinkti įrodymus savo iniciatyva, tam, kad byla būtų išspręsta teisingai (CPK 160 str. 1 d. 5 p.). Pažymėtina, kad šeimos bylose teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 376 straipsnio 1 dalis). Šeimos bylose teismas pats sprendžia, kiek ir kokių įrodymų reikia byloje priimti teisėtam ir pagrįstam sprendimui, tiria ir vertina ne vien tik šalių nurodomus faktus ir pateiktus įrodymus, tačiau ir pats sprendžia dėl byloje teisiškai reikšmingų faktų bei rinktinų įrodymų.
Šiuo atveju tiek institucija, teikianti išvadą, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė turėjo pareigą įrodyti, jog ieškovo nesutikimas dėl leidimo atsakovei vaikus išsivežti nuolat gyventi į užsienį yra teisiškai nepagrįstas, o vaikų išvykimas atitinka vaikų interesus, tačiau šių aplinkybių neįrodė.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė nepateikė pakankamų argumentų, leidžiančių spręsti, jog pirmosios instancijos nepagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą dėl leidimo vaikus išsivežti nuolat gyventi į užsienį.
Dėl tėvo bendravimo tvarkos su vaikais pakeitimo
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, netenkindamas ieškovo bendravimo tvarkos reikalavimo „jei į užsienį išvyksta tik mama G. R., vaikai pasilieka su tėvu V. R. jų gyvenamoje vietoje, (duomenys neskelbtini). G. R. privalo užtikrinti vaikų tėvui V. R. patekimą į būstą, adresu (duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad „atsakovė kategoriškai nesutinka, kad ieškovas lankytųsi ir būtų jos gyvenamajame būste“, tačiau „kategoriško nesutikimo“ priežasčių ir pagrįstumo nesiaiškino. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad, nors butas yra šalių bendroji dalinė nuosavybė, po santuokos nutraukimo jis yra atsakovės ir vaikų būstas LR Konstitucijos 24 straipsnio prasme.
Apeliacinės instancijos teismas tokius ieškovo argumentus atmeta. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir nurodo, kad aplinkybė, jog 1/2 buto priklauso ieškovui, nereiškia, kad jis turi besąlygišką teisę patekti į šį būstą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad, nors butas (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, po santuokos nutraukimo yra dalinė šalių nuosavybė, jis yra vaikų ir atsakovės gyvenamasis būstas LR Konstitucijos 24 straipsnio prasme ir šiuo atveju turi būti gerbiama atsakovės teisė į privatų gyvenimą.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ieškovo bendravimo tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog iš byloje turimų duomenų matyti, kad ieškovo ir sūnaus G. R. santykiai yra įtempti. Vaikas yra pareiškęs savo nuomonę, kad su tėvu bendrauti nenori. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu ir abejoja, kad priverstinai nustatyta bendravimo su sūnumi tvarka pagerins jų santykius, todėl šiuo atveju egzistavo pakankamas pagrindas nenustatyti jokios bendravimo su sūnumi tvarkos.
Dėl išlaikymo dydžio pakeitimo
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius. CK 3.201 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, vadovaujantis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo bei teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 3.3 str., 1.5 str.). Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo gebėjimus. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio ir formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį. Nuostatą, kad išlaikymas gali būti peržiūrimas tik tada, kai iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis, sistemiškai aiškinant su CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydžio ir formos peržiūrėjimas galimas ir iš esmės pasikeitus nepilnamečių vaikų poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016). Kitoje kasacinio teismo nutartyje taip pat pasisakyta, kad „minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o, kaip pažymėta pirmiau, vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d.. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, ar yra galimybė priteisti maksimaliai tenkinantį vaiko poreikius išlaikymo dydį, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.
Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai.
Apeliantas teigia, kad nustatyta išlaikymo suma yra per didelė, nesutinka su atsakovės pateiktais skaičiavimais ir nurodo, kad atsakovė nepagrindė per 3 metus padidėjusių vaikų poreikių.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos atsakovo argumentus kaip nepagrįstus ir sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių nepilnamečių vaikų G. ir K. išlaikymui kiekvieną mėnesį reikalinga po 450–500 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors ieškovas ginčija atsakovės pateiktus skaičiavimus, o Šiaulių apylinkės teismo 2016-10-19 sprendimu patvirtinus šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo nustatytas išlaikymas vaikams po 100 Eur kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis, iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad ieškovas reguliariai mokėdavo atsakovei po 150 Eur, o 2019-03-20 mokėjo 175 Eur išlaikymo kiekvienam vaikui, tuo iš esmės sutikdamas, kad vaikams priteistas 100 Eur išlaikymo dydis nėra pakankamas jų būtiniesiems poreikiams užtikrinti.
Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad: pirma, vertindamas vaiko būtinuosius poreikius teismas turi teisę vadovautis kaip orientaciniu minimalios mėnesinės algos kriterijumi, kuris paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius. Skundžiamo sprendimo priėmimo dieną minimali mėnesinė alga buvo 555 Eur, nuo 2020 metų minimali mėnesinė alga yra 607 Eur, todėl padidinta iki 200 Eur išlaikymo suma negali būti vertinama kaip nepagrįstai didelė, reikalaujanti ypatingo, išsamaus pagrindimo; antra, tėvų turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad, kai vaikas lieka su vienu iš tėvų, jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-243/2010).
Kaip jau minėta šios nutarties 38 punkte, siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo gebėjimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo iš apelianto buvo priteista po 200 Eur dydžio išlaikymo šalių nepilnametei dukrai ir sūnui.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad neturi jokio specialaus išsilavinimo, kad galėtų gauti daugiau nei tūkstančio eurų atlyginimą „ant popieriaus“ per mėnesį, todėl, ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad apeliantas „turi dėti daugiau pastangų labiau užtikrinti vaikų gerovę“. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais ir sprendžia, kad ieškovas turi visas galimybes gauti pajamas, kurios leistų teikti išlaikymą, atitinkantį vaiko poreikius. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad dėl sveikatos sutrikimų būtų sumažintas jo darbingumas, todėl, būdamas jauno amžiaus, sveikas, darbingas, jis turi ne tik pareigą, bet ir realias galimybes pasirūpinti didesnių pajamų gavimu, kad galėtų tinkamai išlaikyti savo ir atsakovės nepilnamečius vaikus.
Dėl padidinto išlaikymo priteisimo momento
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas skundžiamu sprendimu padidino išlaikymą nuo 2019 m. liepos 11 d., t. y. nuo ieškinio padavimo dienos, nors atsakovės priešieškinyje nurodytas momentas, nuo kurio priteisiamas padidintas išlaikymas, yra priešieškinio pareiškimo momentas.
Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo, kad išlaikymo vaikams priteisimo momentas turėtų būti nuo priešieškinio pateikimo dienos, t. y. nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d., o pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad išlaikymas priteisiamas nuo ieškinio pateikimo dienos, manytina, padarė smulkų rašymo apsirikimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog tarp šalių dėl padidinto išlaikymo priteisimo momento ginčo nėra, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, nustatydamas priteisti iš V. R. vaikų K. R. ir G. R. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 200 Eur per mėnesį (du šimtus eurų) nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. kiekvienam vaikui iki kiekvieno vaiko pilnametystės
Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jų analizė neturėtų jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui. Kaip nurodoma teismų praktikoje, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, kt.).
Dėl procesinės bylos baigties
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas dėl ginčo esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, daroma išvada, kad ieškovas ir atsakovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais. Vis dėlto, atsižvelgtina į šalių argumentus dėl padidinto išlaikymo priteisimo momento ir, kadangi tarp šalių dėl to nėra ginčo, pakeičiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skirstydamas bylinėjimosi išlaidas, neįskaitė ieškovo sumokėto žyminio mokesčio, todėl neteisingai apskaičiavo ir paskirstė šalių patirtas proceso išlaidas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo nurodytu argumentu ir perskirsto šalių bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Kaip nurodė teismas, pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo patenkinta 50 procentų ieškovo ir 22 procentai atsakovės reikalavimų. Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme yra 875,00 Eur (2019-11-19 prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų (700,00 Eur), 2019-12-07 prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų (100,00 Eur) ir žyminis mokestis (75,00 Eur)). Atsakovė pateikė duomenis apie 940,00 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas (pagal 2019-12-03 prašymą ir 150,00 Eur žyminio mokesčio).
Šios išlaidos paskirstomos pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją. Pagal proporciją teismas skirsto ieškovo patirtas 875,00 Eur išlaidas ir atsakovės 1090,00 Eur. Ieškovui priteistinos 437,50 Eur (875 Eur x 50 proc) atstovavimo išlaidų. Atsakovei priteistina 239,80 Eur (1090 Eur x 22 proc.) bylinėjimosi išlaidų. Šalims įskaitytinos viena kitai priteistos bylinėjimosi išlaidos ir ieškovui iš atsakovės priteistina 206,70 (437,50 Eur – 239,80 Eur).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
1. Atsižvelgus į tai, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės apeliaciniai skundai dėl ginčo esmės buvo atmesti, tiek ieškovo, tiek atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnis).
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo pakeistas 2016 m. spalio 19 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2YT-8774-907/2016, 4.2 punktas ir priteista ieškovui V. R. iš atsakovės G. R. 160,20 Eur bylinėjimosi išlaidos ir išdėstyti jas taip:
„Pakeisti 2016 m. spalio 19 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2YT-8774-907/2016, 4.2 punktą – priteisti iš V. R. vaikų K. R. ir G. R. išlaikymą periodinėmis išmokomis po 200 Eur per mėnesį (du šimtus eurų) nuo 2019 m. rugpjūčio 19 d. kiekvienam vaikui iki kiekvieno vaiko pilnametystės.“
Priteisti ieškovui V. R. iš atsakovės G. R. 206,70 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Kitą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.