Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

– atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą;

– nustatyti, kad ji turi teisę naudotis bendro naudojimosi patalpa, žymima 3-9, esančia gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovus netrukdyti jai naudotis šia patalpa, o taip pat netrukdyti jai naudotis įėjimu į šį namą iš pietų pusės ir geriamojo vandens šuliniu, esančiu žemės sklypo pietinėje pusėje;

– įpareigoti atsakovus gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), patalpoje 3-9 savo jėgomis ir lėšomis atstatyti duris tarp patalpos 3-9 ir jai priklausančios patalpos, žymimos 4-2, panaikinti sienelę ir patekimą į laiptus, užtveriančius duris rūsio patalpoje, žymimoje P-1, pašalinti 22 metrus vielinės tvoros, esančios žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuo šiame sklype esančio gyvenamojo namo, plane žymimo 1A1m, pietinės sienos iki šulinio.

4. Ieškovė dėl bendro naudojimosi patalpos, žymimos 3-9, ir buto Nr. 3 ploto bei šio buto patalpų nurodo, kad atsakovams pateikus istorinę medžiagą, tarp jų patalpų eksplikaciją, paaiškėjo, kad 1992 m. liepos 14 d. patalpų eksplikacija buvo ištaisyta, darant joje išbraukymus ir perskaičiavimus bei įrašant į buto Nr. 3 patalpų sudėtį koridoriaus patalpą, žymimą a-1, 4,27 kv. m. ploto, kuri pagal savo paskirtį visada buvo bendro naudojimosi patalpa. Ši eksplikacija yra akivaizdžiai suklastota, kada tai buvo padaryta, jai (ieškovei) nėra žinoma, galimai 2010 m., bet tikrai ne 1992 m. Ši eksplikacija negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos 1992–1993 m., nustatant privatizuojamų butų Nr. 2 ir Nr. 3 dydį. Jei patalpa a-1 minėtoje eksplikacijoje 1992 m. liepos 14 d. būtų priskirta butui Nr. 3, tokiu atveju O. V., privatizuojant šį butą, jo plotas būtų nurodytas kitoks, ne 52,70 kv. m. 1992 m. rugsėjo mėn., atlikus kadastrinius matavimus, buto Nr. 3 bendras plotas buvo apskaičiuotas 52,70 kv. m (taip pat gyvenamųjų patalpų plotas – 28,39 kv. m, pagalbinių patalpų plotas – 24,31 kv. m) ir toks plotas nurodytas buto pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartyje. Patalpa a-1 (dabar 3-9) į privatizuojamo buto Nr. 3 plotą nebuvo įtraukta, nes kaip bendras tambūras (koridorius) nebuvo ir negalėjo būti šio buto priklausiniu ar jo sudėtine dalimi. 1992 m. lapkričio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pagal Butų privatizavimo įstatymą Kretingos miškų urėdija pardavė, o O. V. nupirko butą Nr. 3, bendro 52,70 kv. m ploto. Jei 4,27 kv. m patalpa, žymima a-1 (dabar 3-9), būtų buvusi buto Nr. 3 priklausiniu, tokiu atveju parduodamo buto bendras plotas 1992 m. lapkričio 20 d. privatizavimo sutartyje būtų ne 52,70 kv. m, o 56,97 kv. m. Vėlesnėse šio buto pirkimo–paradavimo sandoriuose buto Nr. 3 plotas taip pat buvo nurodytas toks, koks buvo jo privatizavimo metu: 1) 1993 m. spalio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), O. V. pardavė šį butą R. L.. Parduodamo buto Nr. 3 plotas sutartyje nurodytas 52,70 kv. m, toks pat kaip ir jo privatizavimo metu. Tai, ieškovės teigimu, reiškia, kad nei patalpa, žymima a-1 (dabar 3-9), nei pastogės patalpos šio buto priklausiniais nebuvo; 2) 2005 m. kovo 22 d. sutuoktiniai R. L. ir V. L. butą Nr. 3 pardavė UAB „A.“ (pagal 2005 m. kovo 9 d. Registrų centro išduotą pažymą). Pirkimo– pardavimo sutartyje parduodamo buto (sutarties objekto) plotas nurodytas 52,12 kv. m. Sutartyje taip pat nurodyta, kad kadastro duomenys užfiksuoti 2003 m. rugpjūčio 5 d. Tai, ieškovės teigimu, reiškia, kad atsakovų atsiliepime akcentuojami 2004 m. sausio 20 d. užfiksuoti kadastro duomenys viešajame registre įregistruoti nebuvo ir jie neturėjo įtakos šio buto ploto nustatymui. Šia sutartimi parduoto buto plotas apskaičiuotas netgi šiek tiek sumažėjęs, lyginant su 1993 m. Taip įvyko dėl naudotų tikslesnių nei 1992–1993 m. matavimo prietaisų; 3) Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje, ID formoje yra 2006 m. birželio 7 d. užfiksuoti patalpos Nr. 3 kadastro duomenys: patalpų plotas 52,12 kv. m, o gyvenamasis plotas – 39,45 kv. m. Šios kadastro duomenų bylos 3 formoje Gyvenamojo namo vidaus plotų eksplikacija (pagal 2004 m. sausio 20 d. užfiksuotus kadastro duomenis) buvo detalizuota, kokios patalpos įeina į patalpos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sudėtį: koridorius 3-1, koridorius 3-3, kambarys-valgomasis 3-4, kambarys 3-6, sandėliukas 3-7 ir koridorius 3-8, iš viso 52,12 kv. m. Patalpa, žymima indeksu 3-9, nebuvo nurodyta, kaip šio buto priklausinys, nes šiam butui nepriklausė. Taip pat nebuvo įtrauktas į šio buto patalpų plotą mansardoje esančių pastogių plotas. Patalpa, žymima indeksu 3-9 (anksčiau a-1) pagal savo vietą šiame name, paskirtį ir ryšį su rūsio patalpa, žymima P-1, buvo ir yra bendro naudojimo patalpa. Pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovai, kaip ir ankstesni savininkai, jų savo nuosavybėn neįgijo.

5. Patalpoje, žymimoje 3-9, ir bute Nr. 3 2007 m. buvo pradėti vykdyti gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbai. Ji (ieškovė) davė sutikimą tik stogo keitimui. Į UAB „A.“ prašymą dėl sutikimo davimo stogo tvarkymo darbams atlikti, ji 2006 m. balandžio 19 d. atsakė taip: „stogo tvarkymo darbams atlikti neprieštarausiu notariškai tarp pastato (duomenys neskelbtini) bendrasavininkų išsprendus šiuos klausimus: bendro naudojimo patalpų, esančių pastogėje, pasidalijimą, patekimo į palėpę (laiptinės ir bendro naudojimo koridoriaus) klausimą“. Tai reiškia, kad kitiems šio gyvenamojo namo pertvarkymams – durų bendro naudojimosi patalpoje 3-9 ir patekimo iš jos į rūsį (t. y. į rūsio patalpą P-1, kurios ½ dalis priklauso jai) panaikinimui, pastogės patalpų prijungimui prie šio buto ji (ieškovė) sutikimo nedavė. Dėl stogo atstatymo darbų, kuriuos finansavo UAB „A.“, šioje byloje ginčo nėra. Gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbai buvo tęsiami 2009–2010 m., kai butų Nr. 1 ir Nr. 3 savininkais tapo atsakovai B. B. ir A. L.. Rekonstrukcijos darbai pastogėje buvo pradėti ir atliekami be jos (ieškovės) sutikimo. Kadangi atsakovė A. L. užrakino pagrindinį įėjimą ir panaikino duris iš jos (ieškovės) buto į bendrą patalpą-tambūrą, žymimą 3-9, ji nežinojo ir neturėjo galimybės matyti, kokie konkrečiai rekonstrukcijos darbai ir pertvarkymai buvo vykdomi mansardoje ir pastogėse. Akivaizdu, kad 2007–2008 m. darbai buvo vykdomi be statybos leidimo ir projekto, nes pagal Registrų centro duomenis statybos leidimas buvo išduotas tik 2010 m. sausio 20 d. pagal 2009 m. parengtą rekonstrukcijos projektą, kai patalpų savininkais buvo atsakovai A. L. ir B. B.. Ieškovei nurodo, kas jai nėra žinoma, ar 2009 m. architektės R. T. parengtas rekonstrukcijos projektas numatė durų patalpoje 3-9 panaikinimą, tačiau tvirtina, kad niekada nedavė sutikimo tokiam pertvarkymui. Atsakovams pateikus atsiliepimo priedus paaiškėjo, kad jie 2010 m. liepos 13 d. įteisino neteisėtai atliktą rekonstrukciją ir gyvenamojo namo pertvarkymus, pateikdami 2010 m. liepos 1 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą ir 2010 m. balandžio 13 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą. Todėl jie laikytini statytojais, atsakingais už atliktus be jos (ieškovės) sutikimo šio gyvenamojo namo pertvarkymus, pažeidžiančius jos nuosavybės teises ir teisėtus interesus. Atsakovai, įgiję turtą (butą Nr. 3), perėmė ankstesnio savininko teises bei pareigas.

6. Ieškovė dėl bendro naudojimosi patalpos, žymimos 3-9, ir buto Nr. 3 ploto bei šio buto patalpų pažymi, kad statybos leidimas statinio rekonstrukcijai buvo privalomas, nes pagal 2009 m. lapkričio 19 d. statybos įstatymo redakciją jo nereikėjo tik nesudėtingų statinių statybai ir statinio paprastajam remontui. P. R. centro duomenis statybos leidimas buvo išduotas 2010 m. sausio 19 d. Statybos leidimas išduodamas pateikus statybos/rekonstrukcijos projektą ir bendraturčių sutikimą. Remiantis statybos techniniu reglamento STR1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ normomis, buvo būtina gauti bendraturčių sutikimą dėl darbų bendro naudojimosi objektuose atlikimo. Ji niekada nebuvo supažindinta nei su statinio rekonstrukcijos projektu, nei su statybos leidimu bei kitais rekonstrukcijos dokumentais, darbai buvo vykdomi be jos sutikimo ir žinios. Taip pat tik dabar jai tapo žinoma, kad rekonstrukcijos darbus atsakovai įteisino 2010 m. liepos 1 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu. Šis dokumentas jai taip pat nebuvo pateiktas. Ieškovės teigimu, kadastriniai matavimai ir jų įregistravimas negali būti pagrindu priskirti bendro naudojimosi patalpą vienam iš gyvenamojo namo bendraturčių, jie nesukuria teisinių pasekmių asmens teisėms ir pareigoms. Atsakovams nėra priskirta gyvenamojo namo pirmame aukšte esanti ginčo patalpa 3-9, kurios plotas 4,27 kv. m.

7. Dėl patekimo į rūsį uždarymo ieškovė nurodo, kad pagal gyvenamojo namo patalpų išplanavimą patekimui į šį namą visada buvo pagrindinis įėjimas, per kurį yra patenkama į bendro naudojimosi patalpą, plane žymimą 3-9, 4,71 kv. m ploto, o iš šios patalpos žemyn einančiais laiptais – į rūsio patalpas (per bendro naudojimosi patalpą, žymimą P-1). UAB „A.“ be jos (ieškovės) sutikimo duris tarp patalpų, žymimų 3-9 ir 2-4 (t. y. jai priklausančio buto Nr. 2), iš patalpos 3-9 pusės užstatė medžio drožlių plokšte. Durų anga su durimis liko tik jos buto dalyje. A. B. B. ir A. L. yra ankstesnės savininkės UAB „A.“ teisių ir pareigų perėmėjai, be to, jie patys asmeniškai davė nurodymus tokiems darbams atlikti. Todėl jiems ji (ieškovė) reiškia reikalavimą dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis patalpa, žymima 3-9 (4,27 kv. m ploto). Atsakovai 2010 m. vasarą išardė anksčiau buvusius medinius laiptus, vedančius iš patalpos 3-9 žemyn į bendro naudojimosi rūsio patalpą, žymimą P-1, o pastarosios patalpos ½ dalį atskyrė medžio drožlių plokšte. Suformuotoje sienoje jie įstatė duris ir jas užrakino. Atskirtoje patalpos dalyje atsakovai įrengė naujus laiptus, vedančius į namo pirmąjį aukštą. P. R. centro duomenis bendro naudojimosi patalpa P-1 priklauso jai (ieškovei) ir atsakovui B. B., kuris kitų patalpų rūsyje neturi. Faktiškai patalpa P-1 naudojasi atsakovė A. L.: iš šios patalpos ji patenka į savo rūsio patalpas, žymimas P-2 bei P-3 ir į namo pirmąjį aukštą – į patalpą, žymimą 3-9. Ieškovės teigimu, ji neteko galimybės patekti į rūsio patalpas iš namo vidaus, yra priversta į jai priklausančias rūsio patalpas įeiti per šiame gyvenamajame name įrengtą landą, kuri buvo skirta malkų įmetimui į rūsį. Tai patvirtina Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. spalio 30 d. aktas Nr. KPD-RM-1133/1. Jo 7.1.1.2 punkte (vertybės) yra nurodyta anga PV (pietvakarių) fasade malkų padavimui į rūsį (būklė gera); 7.1.1.3 punkte: fasadų architektūros tūrinės detalės-malkų padavimui į rūsį angos PV fasade raudonų plytų mūro nuožulnių atraminių sienučių tipas, 7.1.1.4 punkte: malkų padavimui į rūsį angos medinių, įsprūdinių dvivėrių durelių tipas (būklė patenkinama). Ši anga nėra pritaikyta normaliam įėjimui į rūsį, nes žiemą ji užšąla ir ji, būdama daugiau nei 80 metų amžiaus, yra priversta laužtuvu išdaužyti susidariusį aplink angos duris ledą. Dėl durų pirmajame namo aukšte užmūrijimo, ji nebegali naudotis įėjimu į rūsį iš patalpos 3-9, kas jai būtų žymiai patogiau, o taip pat naudotis rūsio patalpa, žymima P-1 (jai priklausančia bendrosios dalinės nuosavybės teise). Iš šios patalpos patenkama į bendro naudojimosi rūsio patalpą, žymimą P-1, 5,20 kv. m ploto, o iš jos – į jai bei atsakovei A. L. priklausančias rūsio patalpas. Rūsio patalpoje, žymimoje P-1, yra trejos durys. Dvejos durys iš šios patalpos veda į jos naudojamas rūsio patalpas, žymimas P-4 ir P-6. Toks patalpų išplanavimas buvo nuo pat jos apsigyvenimo šiame name. Ji iš savo buto išeidavo į bendro naudojimosi patalpą, dabar žymimą 3-9 (anksčiau a-1), o iš šios patalpos laiptais nusileisdavo į rūsio patalpą P-1. Į jai priklausančias rūsio patalpas P-4, P-5 ir P-6 ji patekdavo per bendro naudojimosi rūsio patalpą, žymimą P-1 (5,2 kv. m). Tokia jos ir atsakovų naudojimosi rūsiu tvarka buvo nustatyta Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 22d. nutartimi Nr. 2A-9-370/2009. Vadovaujantis šia nutartimi, Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti tokie jos buto priklausiniai: rūsio patalpos, pažymėtos P-4, P-5, P-6 ir bendro naudojimo patalpa, pažymėta P-1 (½ iš 5,2 kv. m), iš viso 36,42 kv. m.

9. VĮ Registrų centras Klaipėdos filialo 2018 m. rugsėjo 16 d. rašte yra nurodyta, kad durys, vedančios iš bendro naudojimosi koridoriaus į jos (ieškovės) butą yra pažymėtos, kaip nesančios po 1995 m. kovo 18 d. atliktų kadastrinių matavimų, kuriuos 1995 m. kovo 7 d. buvo užsakiusi Kretingos miškų urėdija. Apie tokius kadastrinius matavimus jai nėra žinoma. Galimai jie buvo suklastoti, nes iki 2007 m. durys šioje patalpoje buvo, jos egzistuoja ir dabar, bet tik iš jos buto pusės. Be to, kadastriniai matavimai nesukuria teisių ir pareigų šio gyvenamojo namo patalpų savininkams. Patalpa 3-9 nėra priskirta nė vienam iš butų, ji pagal savo paskirtį buvo ir yra bendro naudojimosi patalpa. Nors šiuo metu patekimas į jai (ieškovei) priklausančią dalį yra panaikintas, tačiau šios aplinkybės negali paneigti jos teisės į bendrosios nuosavybės teise jai priklausantį koridorių. Dėl atsakovų įvykdytų neteisėtų veiksmų – durų patalpoje, žymimoje 3-9, pirmajame namo aukšte užstatymo, ji nebegali naudotis įėjimu į rūsį iš savo buto per bendro naudojimosi patalpą, žymimą 3-9. Norėdama patekti į rūsį, kur yra sandėliuojamos bulvės, konservuotos daržovės ir pan., ji yra priversta išeiti iš savo buto į lauką ir į rūsį patekti per angą. Žiemą angos durys užšąla, ledą aplink duris reikia daužyti laužtuvu ir tik tada galima įeiti į rūsio patalpas.

11. Bendrame sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), taip pat be jos sutikimo atsakovų jėgomis 2010 m. vasarą įrengta tvora. Jei toks sutikimas būtų, tai atsakovai jį pateiktų. Atsakovai ir ji yra to paties žemės sklypo adresu (duomenys neskelbtini), bendranaudotojai (valstybinės žemės nuomininkai). Bet kokie veiksmai bendrame sklype, keičiantys bendranaudotojų teises į šį žemės sklypą ir naudojimosi juo tvarką, turi būti atliekami tik jų susitarimu (sutikimu). Įrengdami vielinę tvorą, atsakovai neklausė jos sutikimo, ją ignoravo ir su ja visiškai nebendravo. Atsiliepime motyvuojama, kad tai buvo padaryta siekiant apsaugoti turtą nuo avių, kurias anksčiau ji (ieškovė) augino. Net jei tai būtų susiję su avimis, atsakovai privalėjo gauti jos sutikimą, įrengti tvorą šiame bendrame žemės sklype. Tvoros neteisėto įrengimo klausimą ji kelia dėl to, kad esant šiai tvorai, kuri užtverta iki pat gyvenamojo namo, už šios tvoros liko šulinys bei bendras įėjimas į namą (iš pietų pusės) ir jais ji nebegali naudotis. Todėl atsakovai įpareigotini nugriauti vielos tvoros dalį nuo gyvenamojo namo, plane žymimo 1 A1m, pietų pusės sienos iki šulinio, kad ji (ieškovė) galėtų patekti į gyvenamąjį namą per pagrindinį įėjimą iš pietinės namo pusės. Griautinos tvoros dalis (nuo gyvenamojo namo pietų pusės sienos) iki šulinio pirmojo rentinio sudaro 22 metrus.

12. Dėl ieškinio senaties atnaujinimo ieškovė nurodo, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Durų užmūrijimo, pastogės ir bendro įėjimo į namą užėmimo veiksmai atsakovų buvo įvykdyti 2007 m. pavasarį. Ji dėl neteisėtai atliktų darbų 2007 m. balandžio mėn. kreipėsi į Kuršių Nerijos nacionalinio parko direktorę, Neringos miesto policijos komisariatą ir 2019 m. sausio 13 d. į Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinį padalinį. Pastarasis padalinys 2019 m. sausio 15 d. raštu jai atsakė, kad neišdavė leidimo šio kultūros paveldo objekto tvarkybos darbams atlikti, o pagal Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnį be KPD Klaipėdos teritorinio padalinio išduoto leidimo yra negalimi bet kokie paveldo tvarkybos darbai. Be to, jos teisių ir jos teisėtų interesų pažeidimas, jai trukdant naudotis bendro naudojimosi objektais, yra tęstinis. Ieškovė taip pat nurodo, kad laiku įgyvendinti savo teises kreipiantis į teismą negalėjo dėl savo sveikatos būklės. Šiuo metu jai yra 82 metai. Nuo 1996 m. ji yra neįgali dėl įvairių sveikatos problemų ir ligų. Serga išemine širdies liga, stenokardija, kraujotakos nepakankamumu, lėtine inkstų liga, dešinės kojos tromboflebitu, gimdos kūno piktybiniu naviku. Jos sveikata ypač pablogėjo 2016 metais, kai atsinaujino gimdos kūno piktybinis navikas. 2016 m. rugpjūčio, spalio ir lapkričio mėn. buvo skirtas ambulatorinis gydymas. Dėl dešinės kojos tromboflebito, pasireiškiančio tinimu ir skausmu, jos judėjimas buvo ir yra labai apribotas. Dėl piktybinio naviko atsinaujinimo 2017 m. jai buvo atliekamos chemijos terapijos ir radioterapijos (spindulinio gydymo) procedūros ir ji ilgą laiką buvo gydoma Klaipėdos universitetinės ligoninės onkologijos-radioterapijos skyriuje. Teigia, kad ji dėl savo sveikatos būklės praleido ieškinio senaties terminą.

– taikyti ieškinio senatį;

– patikslinto ieškinio reikalavimą „nustatyti, kad ieškovė turi teisę naudotis bendro naudojimosi patalpa, žymima 3-9 (4,71 kv. m ploto), esančia gyvenamajame name (duomenys neskelbtini)“ palikti nenagrinėtą;

– patikslinto ieškinio reikalavimą „įpareigoti atsakovus atstatyti gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), išgriautus laiptus, vedančius iš patalpos 3-9 į rūsio patalpą, žymimą P-1“ palikti nenagrinėtą, kadangi juo buvo pakeistas ieškinio pagrindas ir dalykas, kas yra draudžiama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 141 straipsnio 1 dalimi;

– likusioje dalyje ieškovės ieškinį atmesti;

– priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Nurodo, kad jie ir ieškovė yra gyvenamojo namo bendrasavininkai. Atsakovui B. B. gyvenamajame name priklauso butas pažymėtas Nr. 1 (esantis pirmame aukšte), ieškovei – butas Nr. 2 (esantis pirmame aukšte), o atsakovei A. L. – butas Nr. 3 (esantis mansardoje). Tuo pačiu ieškovė ir atsakovai yra valstybinio žemės sklypo bendranuomininkai bei bendranaudotojai. Sudarant valstybinės žemės nuomos sutartis, buvo nustatytos tik idealiosios kiekvienam iš žemės sklypo naudotojų (nuomininkų) tenkančios žemės sklypo dalys, naudojimosi tvarka žemės sklypu nenustatyta. Tarp jų ir ieškovės yra susiklostę labai konfliktiški santykiai, kurie tęsiasi nuo pat to laiko, kai UAB „A.“, kuri priklausė ir priklauso atsakovei A. L., įgijo nuosavybę gyvenamajame name. Nesutarimai tarp šalių kyla nuolat: pradedant nuo ieškovės laikomų naminių gyvulių padarytos žalos jų turtui iki žemės sklypo naudojimosi tvarkos ar gyvenamojo namo remonto, savavališkos statybos statinių įteisinimo.

21. Dėl patikslinto ieškinio reikalavimo įpareigoti juos atstatyti gyvenamajame name išgriautus laiptus, vedančius iš patalpos 3-9 į rūsio patalpą, žymimą P-1 nurodo, kad ieškovė melagingai teigia, jog jie ar UAB „A.“ atliko neteisėtus veiksmus neva 2007 metais, panaikindami tiesioginį patekimą iš ieškovės buto Nr. 2 į patalpą 3-9. Atsakovų vertinimu, gyvenamojo namo tiesioginis patekimas iš buto Nr. 2 ir buto Nr. 3 į patalpą 3-9 buvo panaikintas iki butų privatizavimo Kretingos miškų urėdijos, kuriai priklausė gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, sprendimu. UAB „A.“, o vėliau ir jiems (atsakovams) įsigyjant butus, patalpoje 3-9 nebuvo patekimo į ieškovei priklausantį butą Nr. 2. Šias aplinkybes patvirtina 1995 m. kovo 16 d. užfiksuoti istoriniai duomenys kadastro byloje, jog iš patalpos 3-9 nėra pažymėta patekimų į butus Nr. 1 ir Nr. 2. Be to, VĮ „Registrų centras“ Klaipėdos filialo 2018 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2050/02-697 ieškovė buvo informuota, kad „durys, vedančios iš bendro naudojimo koridoriaus į Jūsų, D. A. A., butą (duomenys neskelbtini), pažymėtos kaip nesančios po 1995 m. kovo 18 d. atliktų kadastrinių matavimų, kuriuos 1995 m. kovo 7 d. buvo užsakiusi Kretingos miškų urėdija“. Be to, rašte nurodoma, kad „Butas (duomenys neskelbtini) yra išsidėstęs gyvenamojo namo mansardinėje dalyje. Minėtas butas 1992 m. lapkričio 20 d. buvo parduotas (privatizuotas) O. V.. Apie tai, kad Jums suteikta naudotis pastogės patalpa, duomenų neturime“. Tokią pačią poziciją VĮ „Registrų centras“ Klaipėdos filialas buvo išdėstęs ir savo 2004 m. lapkričio 29 d. triplike teiktame Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2- 5073/M-10. Atsakovų vertinimu, ieškovė 1993 metais privatizuodama butą Nr. 2, jį įgijo jau su panaikintu tiesioginiu patekimu į patalpą 3-9 (buvęs žymėjimas a-1). Tikėtina, kad buvęs gyvenamojo namo savininkas Kretingos miškų urėdija priėmė sprendimą izoliuoti visus tris gyvenamojo namo butus prieš privatizavimą, kad juos būtų galima privatizuoti kaip atskirus turtinius vienetus su atskirais įėjimais ir be bendro naudojimo patalpų. Todėl Kretingos miškų urėdija panaikino tiesioginius patekimus iš buto Nr. 1 ir buto Nr. 2 į patalpą 3-9 (buvęs žymėjimas a-1), užmūrydamas juos raudonomis plytomis. Toje vietoje, kur tariamai turėtų būti ieškovės patekimas iš buto Nr. 2 į patalpą 3-9, visuomet buvo raudonų plytų mūras, o ant sienos buvo įrengta elektros skydinė. Šias aplinkybes patvirtina fotonuotraukos, darytos 2006 metais ir nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos specialisto J. A. J. paaiškinimas. Nuotraukose yra užfiksuota siena, besiribojanti su ieškovės butu Nr. 2, o trečioje nuotraukoje yra durys į rūsio patalpas. Kaip matyti iš nuotraukų, 2006 metais siena buvo įrengta iš raudonų plytų mūro, o vietoje, kur tariamai turėtų būti ieškovės durys, kadaise buvo įrengta elektros apskaitos spinta. Šias aplinkybes patvirtina ir 2007 m. gegužės 2 d. užfiksuoti nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos specialisto J. A. J. paaiškinimai, kuriais nurodyta, kad „<...> durų angos nebuvo. Visos pirmo aukšto koridoriaus sienos buvo tinkuotos ir dažytos tamsiai mėlynais dažais, o sienoje besiribojančioje su butu Nr. 2 buvo sumontuota elektros apskaitos spinta“. Šie įrodymai visiškai paneigia ieškovės melagingą poziciją, kad jie (atsakovai) ginčo praėjimą panaikino 2007 metais. Vėliau, atsakovei A. L. atliekant remonto darbus, įskaitant patalpos 3-9, ieškovė iš savo buto Nr. 2 pusės savavališkai išardė raudonų plytų mūrą, kurį sumūrijo Kretingos miškų urėdija. Tačiau tai ieškovei vis tiek neleido patekti į patalpą 3-9 dėl atsakovės atliktų patalpos 3-9 remonto darbų, kur patalpų sienų lyginimui buvo panaudotos plokštės. Atsakovų įsitikinimu, būtent buvusio gyvenamojo namo savininko Kretingos miškų urėdijos sprendimu buvo nuspręsta patalpą 3-9 priskirti butui Nr. 3, kadangi kiti du butai turėjo atskirus įėjimus iš vakarinės ir rytinės gyvenamojo namo pusių. Patalpa 3-9 dar 1992 m. liepos 14 d. duomenimis buvo priskirta išskirtinai butui Nr. 3. Todėl istoriškai patalpa 3-9 nebuvo laikoma bendro naudojimo patalpa. Buvusi buto Nr. 3 savininkė O. V. 1992 m. lapkričio 20 d. įsigijo butą Nr. 3 kartu su prie jo priskirta patalpa 3-9. 2004 m. sausio 20 d. kadastrinių matavimų duomenimis, patalpoje 3-9 patekimas į ieškovės butą Nr. 2 taip pat nėra numatytas, o kadastro tvarkytojo duomenimis patalpa 3-9 priskirta butui Nr. 3. Tik privatizavimo metu Kretingos miškų urėdijos padarytos klaidos (praleidimai), įforminant butų perleidimo sandorius, pavėluotai užsakyti ir atlikti kadastriniai matavimai, sąlygoja dabartinių ginčų atsiradimą. Atsakovų teigimu, labiau tikėtina, jog patalpa 3-9 yra skirta išimtinai tik buto Nr. 3 poreikiams tenkinti, dėl ko ieškovės teisės dėl šios patalpos naudojimo nėra pažeidžiamos. Todėl ieškovės reikalavimas netrukdyti naudotis patalpa 3-9 ir pietiniu įėjimu į gyvenamąjį namą neturėtų būti tenkinamas.

23. Atsakovai dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti netrukdyti naudotis žemės sklypo pietinėje dalyje esančiu šuliniu nurodo, kad ieškovė nėra įrodžiusi, jog yra šulinio, esančio žemės sklypo pietinėje dalyje, savininkė, todėl negatorinio ieškinio pagrindu jos reikalavimas negali būti ginamas. Ieškovė patikslintame ieškinyje nepagrįstai teigia, kad jie turėtų pateikti įrodymus, jog jie yra šulinio savininkai. Jie šių aplinkybių neturi įrodinėti, kadangi būtent ieškovei yra nustatyta įrodinėjimo pareiga, o ne jiems. Atkreipia dėmesį į tai, kad šulinys, kurį kaip bendrojo naudojimo objektą identifikuoja ieškovė, stovi už tvoros, atsakovės A. L. faktiškai naudojamo žemės sklypo dalyje. Todėl bent jau nuo faktinio vielinės tvoros įrengimo ieškovė niekada nesinaudojo minėtu šuliniu ir į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovė būtų siekusi naudotis šuliniu ar reikštų pretenzijas, kad jie trukdo naudojimuisi. Ieškovė melagingai teigia, kad jie (jų atstovas) yra pripažinęs, jog šulinys šalims priklauso bendrosios nuosavybės teise. Priešingai, civilinėje byloje Nr. e2-2388-965/2019 jie šią aplinkybę neigė, nurodydami, kad šulinį, kaip bendrojo naudojimo objektą identifikuoja tik pati ieškovė. Ieškovės teiginiai apie jos tėvų 1952 metais įrengtą šulinį yra melagingi. Ieškovės argumentas, kad šulinys buvo iškastas jos tėvų 1952 metais nėra logiškas ir vertintinas kritiškai, kadangi pats gyvenamasis namas pastatytas dar 1919 m., todėl nėra realu ir tikėtina, kad gyvenamasis namas beveik 33 metus buvo eksploatuojamas be vandens. Atsakovų žiniomis, šulinys buvo iškąstas gyvenamojo namo statybos metu, 1919 m., vokiečių gyventojų, kadangi jis buvo skirtas šio namo aprūpinimu vandeniu. Minėtas šulinys buvo apleistas ir nenaudojamas/sugriautas, todėl jie (atsakovai) savo jėgomis ir lėšomis išvalė nenaudojamą šulinį nuo statybinių ir kitokių šiukšlių, įrengė prieškario laikmečio stilistikos stogelį, suremontavo, t. y. iš esmės pagerino jų teisėtai valdytą daiktą ir dėl šios priežasties šulinys yra ne bendro naudojimo objektas, o jų nuosavybė. Pažymi, kad minėtas šulinys faktiškai neeksploatuojamas, o yra tik dekoratyvinė detalė. Ieškovė žemės sklype naudojasi kitu šuliniu, kuris yra žemės sklypo rytinėje dalyje (taip pat minėtas šulinys pažymėtas detaliajame plane), be to, žemės sklype yra įrengti du arteriniai gręžiniai (žymėjimas detaliajame plane E3), iš kurių vienu naudojasi ieškovė. Ieškovei neįrodžius, kad ji yra šulinio, esančio žemės sklypo pietinėje dalyje, savininkė (bendrasavininkė), jos reikalavimas susijęs su valdymo teisės pažeidimu negali būti ginamas, o su tuo susiję reikalavimai turėtų būti atmesti. Be to, teismas turi įvertinti, kad ieškovė žemės sklype naudojasi kitu šuliniu ir arteriniu gręžiniu, todėl ieškovės reikalavimai naudotis dar vienu šuliniu yra pertekliniai ir neturėtų būti teismo ginami.

24. Dėl vielinės tvoros pašalinimo nurodo, kad ieškovė yra sutikusi dėl vielinės tvoros įrengimo žemės sklype, kadangi yra patvirtinusi savo parašu detalųjį planą, kuriame yra pažymėta ginčo vielinė tvora, kurią ieškovė reikalauja pašalinti. Dėl vielinės tvoros įrengimo pašalinimo ieškovė nėra pareiškusi jokių pretenzijų ar reikalavimų, nors vielinės tvoros įrengimo faktas konstatuotas dar 2013 metais detaliajame plane. Nors naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta, tačiau faktinis žemės sklypo dalių naudojimas atitinka vielinės tvoros įrengimo vietą, taip atskiriant ieškovės ir jų naudojamas žemės sklypo dalis. Vielinė tvora žemės sklype buvo įrengta siekiant apsaugoti turtą – želdynus ir veją nuo ieškovės laikomų įvairių naminių gyvulių, kurie žemės sklype vaikšto palaidi, graužia jų dekoratyvinius augalus, vaismedžius, kitaip gadina atsakovų turtą. Aplinkybę, kad ieškovė laiko įvairius gyvūnus patvirtina fotonuotraukos, kurios buvo teiktos ir kitoje civilinėje byloje Nr. e2-2388-965/2019, taip pat skundai institucijoms ir atsakymai dėl gyvulių nepriežiūros. Ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo panaikinti vielinę tvorą ir nenurodė svarbių priežasčių, kodėl šis terminas turėtų būti atnaujintas. 2013 metais galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 punkte (galiojusio nuo 2010 m. spalio 1 d.) buvo numatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Dėl vielinės tvoros įrengimo ir jos pašalinimo ieškovė pretenzijas ir reikalavimus reiškia praėjus daugiau nei 1 metams, todėl turėtų būti laikoma, kad ji praleido ieškinio senaties terminą ir šio termino neprašo atnaujinti. Ieškovė nurodė, kad tariamai tvora buvo įrengta 2010 metų vasarą, t. y. dar prieš įsigaliojant nurodytai Statybos įstatymo nuostatai. Toks, niekuo nepagrįstas ieškovės teiginys, yra ne kas kita, kaip ieškovės siekis išvengti negatyvių teisinių padarinių, atsirandančių iš cituoto Statybos įstatymo taikymo. Ieškovė nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jie tvorą įrengė būtent 2010 metų vasarą. Jie pažymi, kad tvorą įrengė siekdami apsaugoti savo turtą nuo ieškovės laikomų gyvulių. Jie puoselėja savo faktiškai naudojamą žemės sklypo dalį, už tai iš Neringos savivaldybės yra gavę padėką už gražiausiai tvarkomą sodybą. Todėl įrengta vielinė tvora, atskirianti jų ir ieškovės faktiškai naudojamas žemės sklypo dalis, yra vienintelis racionalus būdas tinkamai apsaugoti savo turtą.

– teismui nustačius, kad gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpa, žymima indeksu 3-9, kurios plotas 4,71 kv. m, yra bendro naudojimo patalpa bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausanti ieškovei ir atsakovams, atidalinti jai nuosavybėn gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpą, pažymėtą indeksu 3-9, kurios plotas 4,71 kv. m, priskiriant šią patalpą prie buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisiant iš jos ieškovės D. A. A., naudai 1 425,04 Eur dydžio kompensaciją už jos dalį, priteisiant iš jos atsakovo B. B. naudai 1 425,04 Eur dydžio kompensaciją už jo dalį;

– alternatyvus reikalavimas (atsakovės A. L. 2020 m. spalio 6 d. pareiškimas dėl priešieškinio dalyko pakeitimo) – teismui nustačius, kad gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpa, žymima indeksu 3-9, kurios plotas 4,71 kv. m, yra bendro naudojimo patalpa bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po 1/3) priklausanti ieškovei ir atsakovams, 1) atidalinti jos nuosavybėn gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpą, pažymėtą indeksu 3-9, kurios plotas 4,71 kv. m, priskiriant šią patalpą prie buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atitinkamai padidinti ieškovės D. A. A. nuosavybės dalį gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpoje, pažymėtoje indeksu P-l, iš 2,60 kv. m į 4,17 kv. m, 2) sumažinti atsakovo B. B. nuosavybės dalį gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpoje, pažymėtoje indeksu P-l, iš 2,60 kv. m į 1,03 kv. m, už sumažėjusią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje priteisiant iš jos atsakovo B. B. naudai 2 850,08 Eur dydžio kompensaciją už jo prieš atidalinimą turėtas nuosavybės teisės dalis gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpoje, pažymėtoje indeksu 3-9 (1,57 kv. m), ir patalpoje, pažymėtoje indeksu P-l (1,57 kv. m).

31. Atsakovai patikslintu priešieškiniu pateikė naują papildomą reikalavimą – pripažinti atsakovų A. L. ir B. B. teisę pagal UAB „Senamiesčio projektai“ 2023 m. gegužės 24 d. sprendinių pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka parengtą dokumentaciją atlikti bendrojo naudojimo konstrukcijos – įėjimo, esančio pietinėje gyvenamojo namo pusėje, kuriuo patenkama į rūsio patalpą, pažymėtą P-6, – remonto darbus be ieškovės D. A. A. sutikimo.

34. Bendro naudojimo patalpa, kuri dabar yra žymima indeksu 3-9, anksčiau buvo žymima a-1, taip pat T-7 (T raidė reiškė – tambūras). Jai (ieškovei) 1993 m. kovo 25 d. sudarant pirkimo–pardavimo pagal butų privatizavimo įstatymą sutartį, jos buto Nr. 2 techninės apskaitos byloje (istorinėje medžiagoje) šalia jos buto esanti patalpa-tambūras, kuris durimis susisiekė su jos butu ir tuo metu buvo žymima a-1 (dabar 3-9), buvo nurodyta kaip bendro naudojimo patalpa. Iš šios patalpos yra patenkama į visus tris šio gyvenamojo namo butus, t. y. į pirmame aukšte esančius butus Nr. 1 ir Nr. 2 bei laiptais į butą Nr. 3, esantį mansardiniame aukšte, o taip pat į rūsio patalpas. Duris tarp pirmojo aukšto patalpos 3-9 ir buto Nr. 2 patalpos 2-4 atsakovai be jos leidimo ir/ar sutikimo užmūrijo 2007 m. pavasarį, kai pradėjo stogo keitimo ir kitus pastato rekonstrukcijos darbus 2007–2009 m. Ji dėl jos teisių pažeidimo (durų užmūrijimo) kreipėsi į Kuršių Nerijos nacionalinio parko direktorę, Neringos miesto savivaldybę, Neringos miesto policijos komisariatą ir Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinį padalinį. Po rekonstrukcijos, atsakovų užsakymu, 2010 m. balandžio 13 d. buvo atlikti kadastriniai matavimai. Jų pagrindu sudarytame pirmojo aukšto patalpų plane akivaizdžiai matyti, kad buvo durys tarp jai priklausančios patalpos 2-4 ir patalpos 3-9, tačiau šios durys yra panaikintos iš patalpos 3-9 pusės, o patalpoje 2-4 jos liko. Šią aplinkybę taip pat patvirtina antstolės V. D. 2008 m. birželio 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta, kad „patalpoje Nr. 2-4, dešinėje sienoje yra durys, kurios veda į koridorių, pravėrus duris matosi, kad nėra praėjimo, užtaisyta „gipskartoniu“, ir protokolo nuotraukos. Dėl VĮ „Registrų centro“ atsakymo atsakovė elgiasi nesąžiningai, nes, vienu atveju, ji teigia, kad durys, vedančios iš bendro naudojimosi koridoriaus į butą Nr. 2, yra pažymėtos kaip nesančios po 1995 m. kovo 18 d. atliktų kadastrinių matavimų, kuriuos 1995 m. kovo 7 d. buvo užsakiusi Kretingos miškų urėdija, o, kitu atveju, tvirtina, kad buvusi gyvenamojo namo valdytoja Kretingos miškų urėdija patalpų izoliavimą ir durų panaikinimą atliko dar prieš butų privatizaciją, t. y. 1992 m., ir tai esą užfiksavo kadastriniais matavimais. Ieškovė teigia, kad ne kartą susidūrė su faktais, jog UAB „A.“ ir atsakovė, turėdama pažinčių „Registrų centre“, teikė tikrovės neatitinkančius kadastrinius duomenis, bandė įregistruoti juos. Teigia, jog tuo galima paaiškinti tokį VĮ „Registrų centras“ 2018 m. rugsėjo 16 d. atsakymą. 1995 m. nebuvo reikalo atlikti gyvenamojo namo patalpų kadastrinius matavimus, nes butai Nr. 2 ir Nr. 3 jau buvo privatizuoti, o bute Nr. 1 niekas negyveno. Šis butas buvo parduotas 1997 m. niekada šiame bute negyvenusiam asmeniui.

35. Dėl patalpos 3-9 paskirties ieškovė nurodo, kad teiginys, jog ši patalpa buvo priskirta butui Nr. 3, yra melagingas. Buvusi buto Nr. 3 savininkė O. V. butą Nr. 3 įsigijo be patalpos 3-9, ši patalpa butui Nr. 3 niekada nebuvo priskirta. Jei patalpa žymima 3-9 (anksčiau a-1) būtų priskirta butui Nr. 3 dar 1992 m., tai dydis buto Nr. 3, jį parduodant pagal Butų privatizavimo įstatymą ir vėlesnes pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas buvusių savininkų O. V., V. L./ R. L., UAB „A.“, jose būtų nurodytas žymiai didesnis. Vėlesnėse šio buto pirkimo–pardavimo sandoriuose buto Nr. 3 plotas taip pat buvo nurodytas toks, koks buvo jo privatizavimo metu. Patikslintame ieškinyje ji (ieškovė) išsamiai išanalizavo 1992 m. ir vėliau atliktus buto Nr. 3 kadastrinius matavimus ir jų pagrindu sudarytas tris pirkimo–pardavimo sutartis dalyje dėl jose nurodyto parduodamo turto (buto Nr. 3) ploto, t. y. 1992 m. lapkričio 20 d. buto pardavimo (privatizavimo) sutartį, sudarytą tarp Kretingos miškų urėdijos ir O. V., 1993 m. spalio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. 5648, kuria O. V. pradavė šį butą R. L. ir 2005 m. kovo 22 d. sutartį, pagal kurią šį butą įgijo UAB „A.“. Tambūro (koridoriaus) patalpa, anksčiau žymėta a-1, į privatizuojamo buto Nr. 3 plotą nebuvo įtraukta. Sprendžiant ginčą dėl patalpos 3-9 (a-1), 1992 m. liepos 14 d. patalpų eksplikacija negali turėti įrodomosios reikšmės. Ieškovės įsitikinimu, ši eksplikacija yra suklastota, kada tai buvo padaryta jai nėra žinoma, galimai 2010 m., bet tikrai ne 1992 m. Ji negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos 1992–1993 m. nustatant privatizuojamų butų Nr. 2 ir Nr. 3 dydį. Jei patalpa a-1 minėtoje eksplikacijoje 1992 m. liepos 14 d. būtų priskirta butui Nr. 3, tokiu atveju O. V. privatizuojant šį butą, jo plotas būtų nurodytas kitoks, ne 52,70 kv. m. 1992 m. rugsėjo mėn. atlikus kadastrinius matavimus, buto Nr. 3 bendras plotas buvo apskaičiuotas 52,70 kv. m (tarp jų gyvenamųjų patalpų plotas 28,39 kv. m, pagalbinių patalpų plotas 24,31 kv. m) ir toks plotas nurodytas buto pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartyje. Patalpa a-1 (dabar 3-9) į privatizuojamo buto Nr. 3 plotą nebuvo įtraukta, nes kaip bendras tambūras (koridorius) nebuvo ir negalėjo būti šio buto priklausiniu ar jo sudėtine dalimi. 1992 m. lapkričio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pagal Butų privatizavimo įstatymą Kretingos miškų urėdija pardavė, o O. V. nupirko esantį (duomenys neskelbtini), butą Nr. 3 bendro 52,70 kv. m ploto. Jei 4,27 kv. m patalpa, žymima a-1 (dabar 3-9), būtų buvusi buto Nr. 3 priklausiniu, parduodamo buto bendras plotas 1992 m. lapkričio 20 d. privatizavimo sutartyje būtų ne 52,70 kv. m, o 56,97 kv. m. Vėlesnėse šio buto pirkimo–pardavimo sandoriuose buto Nr. 3 plotas taip pat buvo nurodytas toks, koks buvo jo privatizavimo metu 52,70 kv. m. 1993 m. spalio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, reg. Nr. 5648, ir 52,12 kv. m 2005 m. kovo 22 d. pirkimo–pardavimo sutartyje. Tokie faktiniai duomenys patvirtina, kad ginčo patalpa 3-9 (anksčiau a-1) pagal savo vietą šiame name, paskirtį ir ryšį su rūsio patalpa, žymima P-1, buvo ir yra bendro naudojimo patalpa. Pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovai, kaip ir ankstesni savininkai, jų savo nuosavybėn neįgijo. 2007 m. UAB „A.“, atstovaujama atsakovės A. L., pradėjo vykdyti šio gyvenamojo namo rekonstrukcijos darbus. Ji davė sutikimą tik stogo keitimui. Į UAB „A.“ prašymą dėl sutikimo davimo stogo tvarkymo darbams atlikti, ji 2006 m. balandžio 19 d. atsakė taip: „stogo tvarkymo darbams atlikti neprieštarausiu notariškai tarp pastato (duomenys neskelbtini), bendrasavininkų išsprendus šiuos klausimus: bendro naudojimo patalpų, esančių pastogėje, pasidalijimą, patekimo į palėpę (laiptinės ir bendro naudojimo koridoriaus) klausimą“. Tai reiškia, kad kitiems šio gyvenamojo namo pertvarkymams – durų bendro naudojimosi patalpoje 3-9 ir patekimo iš jos į rūsį (t. y. į rūsio patalpą P-1, kurios ½ dalis priklauso jai (ieškovei)) panaikinimui, pastogės patalpų prijungimui prie šio buto ji sutikimo nedavė.

36. Ieškovė pažymi, kad ji patekti į rūsį kitu būdu nei per patalpą 3-9 neturi galimybės, iš lauko anga pritaikyta normaliam patekimui į rūsį, istoriškai ji buvo naudojama malkų ar anglių įmetimui į rūsį. Pabrėžia, kad taip ši anga yra įvardinta ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2012 m. spalio 30 d. akte Nr. KPD-RM-1133/1. Iš patalpos 3-9 iki 2007–2010 m. atsakovės vykdytų rekonstrukcijos darbų buvo tiesioginis patekimas žemyn einančiais laiptais į rūsio patalpas per patalpą P-1, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tiek jai, tiek atsakovui B. B.. Naudojimosi tvarka rūsio patalpomis buvo nustatyta Klaipėdos apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6857-613/2006, kurį atsakovai skundė tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi (Nr. 2A-9-370/2009) rūsio patalpa P-1 buvo paskirta bendram naudojimuisi būtent dėl to, kad į rūsio patalpas yra/buvo patenkama per patalpą 3-9. Kitos paskirties, susijusios su rūsio patalpomis, ji neturi. Nustatydami tokią naudojimosi tvarką, bylą nagrinėję teismai, laikė pagrįstu jos argumentą, kad į rūsio patalpas ji turėtų galimybę patekti neišeidama į lauką, t. y. iš savo buto patalpos patekdama į bendro naudojimosi patalpą 3-9, tada laiptais žemyn į rūsio patalpą, žymimą P-1, o iš jos į jai priklausančias rūsio patalpas P-4, P-5, P-6. Vadovaujantis Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi Nr. 2A-9-370/2009, Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti tokie jos buto priklausiniai: rūsio patalpos, pažymėtos P-4, P-5, P-6, ir bendro naudojimo patalpa, pažymėta P-1 (1/2 iš 5,2 kv. m), iš viso 36,42 kv. m. Dėl atsakovų įvykdytų neteisėtų veiksmų – durų patalpoje 3-9 (pirmajame namo aukšte) užstatymo gipso kartono plokšte ir laiptų, vedančių iš patalpos 3-9 į rūsio patalpą P-1 užstatymo kita medžio drožlių plokšte, ji nebegali naudotis į rūsį vedančiais laiptais, o tuo pačiu ir patekimu į rūsį iš savo buto per bendro naudojimosi patalpą, žymimą 3-9. Ji niekada (nei raštu nei žodžiu) nedavė sutikimo rekonstruoti laiptus, vedančius į rūsį taip, kad jais naudotųsi tik atsakovė A. L., kuri šiais laiptais patenka į rūsio patalpas neišeidama į lauką. Tokia galimybė patekti į rūsio patalpas iš namo vidaus jai yra atimta atsakovų neteisėtais veiksmais. Atsakovei iš patalpos 3-9 pusės užmūrijus duris tarp bendro naudojimosi patalpos 3-9 ir jos buto patalpos 2-4 bei užstačius laiptus, vedančius iš patalpos 3-9 į rūsio patalpą P-1, ji, norėdama patekti į rūsį, kur yra sandėliuojamos jos bulvės, konservuotos daržovės ir kiti daiktai, yra priversta išeiti iš savo buto į lauką ir į rūsį patekti per minėtą angą. Žiemą angos durys užšąla, ledą aplink angą reikia daužyti laužtuvu, po to atšildyti ir tik tada galima įeiti į rūsio patalpas. Be to, esant sniegui, ji turi atsikasti sniegą aplink namo pamatus iki angos. Jai, kaip ligotam ir senam žmogui, tai yra labai sunku. Ji gyvena viena ir tokius veiksmus yra priversta atlikti be kitų pagalbos. Kadangi jai tenka laužtuvu atidaužyti užšalusias angos duris, jos gana greita lūžta. Nuo 2007 m., kai buvo apribotas jos patekimas į rūsį iš gyvenamojo namo, ji net kelis kartus keitė angos medines duris. Ji niekada nesutiko į rūsį vaikščioti per lauką ir į jį patekti tokiu jai nepatogiu bei varginančiu būdu, bet atsakovams uždarius patekimą iš jos buto į bendro naudojimosi patalpą 3-9 bei laiptus iš šios patalpos į rūsį, ji neturėjo kitos galimybės naudotis rūsiu. Pretenzijas dėl to atsakovams ji reiškė nuolat ir tikėjosi, kad jie atsižvelgs į jos interesus ir atstatys patekimą tarp patalpos 3-9 bei jos buto, o taip pat atstatys į buvusią padėtį laiptus, vedančius iš patalpos 3-9 į rūsį. Ieškovė nurodo, kad anksčiau ji į rūsį patekdavo iš namo vidaus, t. y. per patalpą 3-9 žemyn vedančiais laiptais, nulipdama į bendro naudojimosi rūsio patalpą P-1. Laiptai yra ir buvo pažymėti visuose pirmojo aukšto bei rūsio patalpos planuose. Rūsio patalpoje, žymimoje P-1, yra trejos durys. Dvejos durys iš šios patalpos veda į jos naudojamas rūsio patalpas, žymimas P-4 ir P-6. Kitos durys – į atsakovei priklausančias rūsio patalpas P-2 ir P-3. Toks patalpų išplanavimas buvo nuo pat jos apsigyvenimo šiame name. Teiginys, kad ji mažiausiai 27 metus nesinaudojo gyvenamojo namo pietiniu patekimu per patalpą 3-9 į rūsį ir kitas patalpas neatitinka tikrovės. Atsakovė, kurios valdoma UAB „A.“ butą Nr. 3 su rūsiu įgijo 2005 m. kovo 22 d., negali žinoti ir nežino, kaip anksčiau patekdavo į rūsio patalpas. Be to, reikšminga yra tai, kad 2006–2009 metais Klaipėdos apylinkės teisme ir apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiama ir dėl naudojimosi tvarkos rūsiu nustatymo, rūsio patalpa P-1, į kurią laiptais buvo patenkama iš ginčo patalpos 3-9, buvo priskirta bendram naudojimuisi. Taigi nustatant naudojimosi rūsio patalpomis tvarką ir patalpą P-1 paskiriant bendram naudojimuisi buvo atsižvelgta būtent į tai, kad ji galėtų į ją patekti iš patalpos 3-9. Jei teismas minėtoje byloje būtų nustatęs, kad ji nesinaudoja patalpa P-1 ir į rūsį patenka iš lauko, tokiu atveju ši rūsio patalpa nebūtų paskirta jos ir kito bendraturčio bendram naudojimuisi.

40. Dėl alternatyvaus reikalavimo kompensuojant jai (ieškovei) tenkančią patalpos dalį atitinkama dalimi rūsio patalpoje P-1, ieškovė nurodo, kad toks atidalijimo būdas yra visiškai neracionalus, pažeidžiantis jos interesus bei patalpų 3-9 ir P-1 paskirtį. Tokio „atidalijimo“ rezultate patalpa P-1 liktų bendrojoje jos ir atsakovo B. B. nuosavybėje, tik pasikeistų kiekvienam iš jų nuosavybės teise priklausantis jos plotas (dalis): jai padidėtų nuo 2,60 iki 4,17 kv. m, o atsakovui B. B. sumažėtų nuo 2,60 kv. m iki 1,03 kv. m. Toks dalies (ploto) bendroje patalpoje P-1 pasikeitimas yra beprasmiškas ir jai nereikalingas, nes bendroji nuosavybė išlieka. Taigi izoliuoto naudojimosi šia patalpa nebus pasiekta. Jei yra du šios patalpos naudotojai, tai jų dalys bendrojoje nuosavybėje laikomos lygiomis. Jas mažinti/didinti nėra tikslo bei faktinio ar teisinio pagrindo. Teigia, kad ji neturi poreikio ar intereso, jog padidėtų jos dalis rūsio patalpoje P-1. Ji turi pakankamai dideles patalpas rūsyje, t. y. patalpas žymimas P-4, P-5 ir P-6 (iš viso 36,42 kv. m ploto). Rūsio patalpa P-1 yra skirta ne sandėliavimui, o patekimui į rūsio patalpas tiesiogiai iš pirmojo aukšto patalpų. Patalpos 3-9 ir rūsio patalpos P-1 atidalijimas natūra neatitiks šių patalpų paskirties. Tokiu atidalijimu teisiškai, ekonomiškai ir socialiai reikšmingas rezultatas – patalpų izoliavimas – būtų pasiektas tik atsakovams, o jos interesai nukentės. Jai yra svarbus ne šių patalpų plotas ar jos dalies bendrojoje dalinėje nuosavybės teisėje dydis, o galimybė naudotis šiomis patalpomis patekimui į rūsį, t. y. galimybė patekti į jai priklausančias rūsio patalpas neišeinant į lauką – iš jos buto per patalpą 3-9 ir rūsio patalpą P-1. Šios dvi patalpos tarpusavyje yra susijusios tiek fiziškai, tiek pagal savo paskirtį (kaip bendro naudojimo patalpos, skirtos patekimui į rūsio patalpas). Ginčo patalpos 3-9 (anksčiau a-1, T-7) ir P-1 pagal savo vietą šiame name paskirtį ir ryšį su kitomis rūsio patalpomis buvo ir yra bendro naudojimo patalpos.

41. Pažymi, kad patalpa 3-9 visada buvo bendro naudojimo patalpa (tambūras/koridorius), nes iš jos buvo įėjimai į butus Nr. 1 ir Nr. 2, laiptai į mansardos patalpas ir patekimas į šio namo gyventojų naudojamas rūsio patalpas per bendro naudojimosi patalpą P-1. Daugiabučio gyvenamojo namo laiptinės, tambūrai, koridoriai, neturintys su butu bendro funkcinio ryšio, nebuvo parduodami jų gyventojams pagal Butų privatizavimo įstatymą ir Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, patvirtintas Vyriausybės 1991m. liepos 31 d. nutarimu Nr.39 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“. Tokios patalpos nebuvo privatizuojamų butų priklausiniais, o bendro naudojimosi patalpos. Bendro naudojimosi patalpomis jos yra ir pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą. VĮ „Registrų centras“ patvirtino, kad gyvenamojo namo 1A1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nekilnojamojo kadastro duomenų byloje aukštų planuose patalpa, pažymėta 3-9, 4,71 kv. m ploto, nėra priskirta jokiam butui. Durų bendro naudojimosi patalpoje 3-9 ir patekimo iš jos į rūsį (t. y. į rūsio patalpą P-1, kurios ½ dalis priklauso jai (ieškovei)) panaikinimui, pastogės patalpų prijungimui prie šio buto ji sutikimo nedavė. Iš patalpos 3-9 iki 2007–2010 m. atsakovės vykdytų rekonstrukcijos darbų buvo tiesioginis patekimas žemyn einančiais laiptais į rūsio patalpas per patalpą P-1, kuri bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso tiek jai, tiek atsakovui B. B.. Naudojimosi tvarka rūsio patalpomis buvo nustatyta Klaipėdos apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6857-613/2006 ir Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 22d. nutartimi (Nr. 2A-9-370/2009). Rūsio patalpa P-1 buvo paskirta bendram naudojimuisi būtent dėl to, kad į rūsio patalpas yra/buvo patenkama per patalpą 3-9. Kitos paskirties, išskyrus galimybę per ją patekti į rūsio patalpas, ji neturi.

43. Atkreipia dėmesį, kad bendraturčiai, siekdami apginti savo teises ir (ar) teisėtus interesus nuo galimo jų pažeidimo, gali nurodyti įvairias priežastis ir remtis įvairiomis aplinkybėmis, atitinkančiomis jų interesus. Kadangi atsakovų numatytiems remonto/rekonstrukcijos darbams pastato pamatuose atlikti atsakovai negavo KPD Klaipėdos teritorinio padalinio leidimo, tai teismo sprendimas, leidžiantis atlikti tokius darbus, be jos (ieškovės) sutikimo būtų neįvykdomas.

45. Tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos bei Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką informuoti tinkamai. Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant, trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė. Byla nagrinėtina tretiesiems asmenims nedalyvaujant.

49. Ieškovė kreipdamasi į teismą vienu iš reikalavimų prašo nustatyti, kad ji turi teisę naudotis bendro naudojimosi patalpa, žymima 3-9, esančia gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovus netrukdyti jai naudotis šia patalpa, o taip pat netrukdyti jai naudotis įėjimu į šį namą iš pietų pusės, įpareigoti atsakovus gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), patalpoje 3-9 savo jėgomis ir lėšomis atstatyti duris tarp patalpos 3-9 ir jai priklausančios patalpos, žymimos 2-4. Ieškovės teigimu, dėl atsakovų 2007 m. atliktų neteisėtų veiksmų – durų užmūrijimo, ji iš savo buto (patalpa 2-4) negali patekti į bendro naudojimo patalą 3-9, per kurią yra patekimas į rūsį.

51. CPK 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kreipimasis į teismą yra teisėtas savo galimai pažeistų teisių gynybos būdas.

52. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

55. Nagrinėjamu atveju atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį, tuo tarpu ieškovė prašo atnaujinti senaties terminą dėl svarbių priežasčių, nurodydama, jog ieškinio senaties terminą praleido dėl sveikatos būklės.

57. Ieškovė nurodė, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2007 m., atsakovai teigia, kad vėliausiai, kada ieškovė objektyviai galėjo sužinoti apie tai, kad praėjimas užtvertas iš patalpos 3-9 į jai priklausantį butą yra 1995 m., t. y. sužinojo apie kliūtis, trukdančias patekti į šią patalpą 3-9.

74. Atsakovai dėl vielinės tvoros pašalinimo prašo taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą, remdamiesi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (toliau Statybos įstatymas), kurio redakcija galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. numatė, jog rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Kadangi dėl vielinės tvoros įrengimo ir jos pašalinimo ieškovė pretenzijas ir reikalavimus reiškia praėjus daugiau nei 1 metams, atsakovų teigimu, turėtų būti laikoma, kad ji praleido ieškinio senaties terminą.

75. Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato, jog statinys – pastatas arba inžinerinis statinys, –turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas. Taigi įstatymo nuostatos, kuriomis remiasi atsakovai taikomos statiniui, kaip nekilnojamajam daiktui. Šiuo atveju vielinė tvora nepriskirtina prie tokių objektų. Be to, nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ne iš statybą leidžiančių dokumentų, o iš daiktinių teisių. Todėl atsakovo prašymas taikyti vienerių metų ieškinio senatį atmestinas, kaip nepagrįstas (CK 1.125 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

76. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). CK 4.98 straipsnyje įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys. Remdamasis CK 4.98 straipsniu, savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos.

79. Bylos duomenimis, naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta. Ginčo, jog atsakovai pietinėje žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pusėje yra užtvėrę vielinę tvora, nėra. Ieškovės teigimu, užtverta tvora trukdo jai patekti ir naudotis pietinėje žemės sklypo dalyje esančiu šuliniu. Atsakovų teigimu, tvora buvo užtverta siekiant apsaugoti želdynus ir veją nuo ieškovės laikomų įvairių naminių gyvulių, kurie žemės sklype vaikšto palaidi, graužia jų dekoratyvinius augalus, vaismedžius bei kitaip gadina jų turtą. Be to, atsakovai nurodo, kad pietinėje dalyje esantis šulinys neatlieka tiesioginės paskirties, jis yra tik dekoratyvinės funkcijos daiktas.

81. Remiantis byloje pateiktais kadastriniais matavimais, istorine medžiaga, pačių šalių paaiškinimais, nustatyta, jog visi namo butų savininkai į savo patalpas patenka pro atskirus įėjimus. Ieškovė tokių aplinkybių neginčija, t. y. ji neginčija, kad turi ir naudojasi atskiru patekimu į butą. Bylos duomenis, ieškovė namo pusėje, kurioje yra jos patekimas į butą, taip yra užtvėrusi teritoriją tvora. Ginčo tvora yra užtverta ties įėjimu ir puse, kuria naudojasi atsakovai.

86. Pažymėtina ir tai, kad posėdžio metu ieškovė nurodė, kad visos tvoros išardymas iš esmės nėra reikalingas, jai pakaktų tik kad būtų padarytas praėjimas patekti iki šulinio. Taigi, remiantis pačios ieškovės paaiškinimais, darytina išvada, jog jos reikalavimas pašalinti visą tvorą iš esmės yra neadekvati, neproporcinga ir perteklinė priemonė, o klausimas dėl patekimo prie šulinio gali būti išspręstas ir kitomis priemonėmis, pvz. vartelių ar kito praėjimo įrengimu.

87. Apibendrinant tai, kas paminėta, konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas pašalinti 22 metrus vielinės tvoros, esančios žemės sklype (duomenys neskelbtini), nuo šiame sklype esančio gyvenamojo namo, plane žymimo 1A1m, pietinės sienos iki šulinio; netrukdyti naudotis geriamojo vandens šuliniu, esančiu žemės sklypo pietinėje pusėje, yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmestinas (CK 4.37 straipsnio 1 dalis, CK 4.98 straipsnis, CPK 12 straipsnis, 177 straipsnis, 185 straipsnis).

88. Ieškiniu ieškovė taip pat prašo įpareigoti atsakovus panaikinti sienelę ir patekimą į laiptus užtveriančias duris rūsio patalpoje, žymimoje P-1. Dėl šio ieškovės reikalavimo, visų pirma, pažymėtina, kad atmetus ieškovės reikalavimą dėl patalpos 3-9, yra pagrindas atmesti ir ieškovės reikalavimą dėl sienelės panaikinimo patekti į laiptus užtveriančias duris ir pasisakytina dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo panaikinti sienelę rūsio patalpoje, žymimoje P-1.

89. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi rūsio patalpa, žymima indeksu P-1 (5,86 kv. m), pripažinta bendrąja UAB „A.“ ir D. A. A. nuosavybe, nustatant, kad šia patalpa naudosis D. A. A. ir UAB „A.“, kaip 1 buto savininkė bendrai.

90. Šalių paaiškinimais nustatyta, jog šiuo metu bendro naudojimo patalpoje P-1 ties praėjimu yra įrengta sienelė. Atsakovė A. L. posėdžio metu paaiškino, jog prieš keletą metų, galimai 2014 m., ant laiptų buvo įrengta sienelė, kadangi ten patekdavo paukščiai ir suveikdavo signalizacija. Sienelė buvo įrengta dėl apsaugos tarnybos. Ieškovė nurodė, kad dėl įrengtos sienelės sumažėjo ir taip mažas rūsio plotas, kuriuo ji gali naudotis.

94. Remiantis bylos duomenis nustatyta, jog 1992 m. lapkričio 20 d. O. V. ir Kretingos miškų urėdija sudarė sutartį, pagal kurią urėdija pardavė butą Nr. 3, kurio bendras plotas 52,30 kv. m su rūsiu 35,58 kv. m, esančiu (duomenys neskelbtini). Pagal 1993 m. spalio 8 d. pirkimo– pardavimo sutartį Nr. 5648 butą iš O. V. įsigijo R. L.. 2005 m. kovo 22 d. R. L. ir V. L. su UAB „A.“ sudarė pirkimo– pardavimo sutartį, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu UAB „A.“ įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), bendra plotas 52,12 kv. m. 2009 m. liepos 17 d. UAB „A.“ pardavė atsakovei A. L. butą, esantį (duomenys neskelbtini), su rūsiu 33,67 kv. m, pažymėtu P-2, P-3, bendras plotas 52,12 kv. m, kadastro duomenų fiksavimo data 2006 m. birželio 7 d., registro pastaba: po 2006 m. birželio 7 d. kadastrinių duomenų patikslinimo, rūsio patalpų P-2, P-3 (buvęs žymėjimas plane R-l, R-2) plotas iš 35,58 kv. m pasikeitė į 33,67 kv. m. Nuo 2009 m. liepos 17 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2010 m. liepos 1 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. lapkričio 25 d. turto pasidalinimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovei A. L. priklauso butas, adresu (duomenys neskelbtini), su rūsiu 33,67 kv. m, pažymėtu P-2, P-3.

95. Bylos duomenimis, 2005 m. balandžio 5 d. atsakovas B. B. ir UAB „A.“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu atsakovas iš UAB „A.“ įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovei 1993 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu priklauso butas Nr. 2, kurio bendras plotas 44,49 kv. m.

96. Remiantis prikimo–pardavimo pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 sutartimis dėl butų Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, esančių (duomenys neskelbtini), bei vėlesnėmis šių butų (Nr. 1, Nr. 3) pirkimo–pardavimo sutartimis, nustatyta, jog tiek ieškovei, tiek atsakovams ir ankstesniems buto savininkams nei pagal privatizavimo įstatymą, nei vėliau nuosavybės teise nebuvo perleista 4,71 kv. m ploto patalpa – koridorius, žymimas indeksu 3-9. Remiantis VĮ „Registrų centras“ bei kadastrinių matavimų duomenimis, taip pat matyti, jog ginčo patalpa nėra registruota nei vieno iš bendraturčio nuosavybėn. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, į Butų privatizavimo įstatymo ir Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles, patvirtintas Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 39 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ bei Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo teisinį reglamentavimą, jog daugiabučio namo koridoriai priskiriami bendrojo naudojimo patalpoms, darytina išvada, jog ginčo patalpa, žymima 3-9, laikytina bendro naudojimo patalpa ir bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklauso ieškovei D. A. A. ir atsakovams A. L. bei B. B. (CK 4.72 straipsnis, 4.73 straipsnis, 4.82 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

97. Konstatavus, jog patalpa 3-9 yra bendro naudojimo patalpa bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausanti šalims, yra pagrindas spręsti atsakovės prašymą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

98. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Visiško atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju pasibaigia bendraturčio su kitais bendraturčiais turėta bendrosios dalinės nuosavybės teisė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).

100. Nagrinėjamu atveju atsakovė A. L. prašo atidalinti jai patalpą, žymimą 3-9, natūrą, kitiems bendraturčiams išmokant kompensaciją arba padidinant ieškovės turtą kitu turtu, t. y. padidinant ieškovės dalį kitame bendro naudojimo turte.

114. Ieškovės teigimu, UAB „Senamiesčio projektai“ 2023 m. gegužės 24 d. „Gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), įėjimo į rūsio patalpas, durų ir patekimo apsaugojimo sprendiniai“ nėra tinkamas dokumentas, atsakovai sutikimo neprašė ir nepateikė jai projekto ar teisės aktais nustatytos sudėties projektinių pasiūlymų. Dėl tokių ieškovės teiginių, visų prima, pažymėtina, kad šioje stadijoje atsakovai negali pateikti tiesės aktais nustatytų projektinių pasiūlymų, kadangi būtent tokius dokumentus, t. y. pagal teisės aktų nustatytą tvarką parengti dokumentus ir prašo be ieškovės sutikimo. Antra, nesutiktina su ieškovės argumentais, jog atsakovai neprašė jos sutikimo, kadangi, pačios ieškovės teigimu, ji atsakovams nurodė, kad tam, jog būtų vykdomi remonto darbai, pirmiausia reikia gauti Kultūros paveldo leidimus ir tik esant tokiems leidimams ji spręs dėl sutikimo. Iš paminėto darytina išvada, jog atsakovai kreipėsi į ieškovę dėl sutikimo, tačiau, ieškovės vertinimu, UAB „Senamiesčio projektai“ sprendiniai ieškovės nelaikytini tinkama dokumentacija.