- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-13
- Bylos Nr.
- e2A-188-513/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01231-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Ieškovas
- D. A. A.
- Atsakovas
- A. L., B. B.
- Trečiasis asmuo
- Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.1.5.1.1Bendrasis ieškinio senaties terminas
- 2.1.5.2Ieškinio senaties termino pradžia ir ieškinio senaties termino pabaigos teisiniai padariniai
- 2.1.5.4Ieškinio senaties termino taikymas
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.3.1.18.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. A. A. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal patikslintą ieškovės D. A. A. ieškinį atsakovams A. L. ir B. B. dėl įpareigojimo netrukdyti naudotis bei atkurti iki pažeidimo buvusią nekilnojamojo turto būklę ir pagal patikslintą atsakovų A. L. ir B. B. priešieškinį ieškovei D. A. A. dėl patalpos atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės išmokant kompensaciją pinigais, tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. A. A. ieškiniu prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą ieškinio senaties terminą; nustatyti, kad ji turi teisę naudotis bendro naudojimosi patalpa, pažymėta 3-9, esančia gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovus netrukdyti jai naudotis šia patalpa ir įėjimu į namą iš pietų pusės, geriamojo vandens šuliniu, esančiu žemės sklypo pietinėje pusėje; įpareigoti atsakovus gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), patalpoje 3-9 savo jėgomis ir lėšomis atstatyti duris tarp patalpos 3-9 ir jai priklausančios patalpos, pažymėtos 4-2, panaikinti sienelę ir patekimą į laiptus, užtveriančius duris rūsio patalpoje, žymimoje P-1, pašalinti 22 metrus vielinės tvoros, esančios žemės sklype (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nuo šiame sklype esančio gyvenamojo namo, plane pažymėto (duomenys neskelbtini), pietinės sienos iki šulinio.
2. Atsakovė A. L. priešieškiniu prašė teismui nustačius, kad gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpa, žymima indeksu 3-9, kurios plotas 4,71 kv. m, yra bendro naudojimo patalpa, bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausanti ieškovei ir atsakovams, atidalinti jai nuosavybėn patalpą, pažymėtą indeksu 3-9, kurios plotas 4,71 kv. m, priskirti šią patalpą prie buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priteisti iš jos ieškovės D. A. A. ir atsakovo B. B. naudai po 1 425,04 Eur dydžio kompensaciją už jos dalį.
3. Atsakovė pareiškė alternatyvų reikalavimą – teismui nustačius, kad gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpa, žymima indeksu 3-9, kurios plotas 4,71 kv. m, yra bendro naudojimo patalpa, bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po 1/3) priklausanti ieškovei ir atsakovams, 1) atidalinti jos nuosavybėn patalpą, pažymėtą indeksu 3-9, kurios plotas 4,71 kv. m, priskirti šią patalpą prie buto, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atitinkamai padidinti ieškovės D. A. A. nuosavybės dalį gyvenamojo namo patalpoje, pažymėtoje indeksu P-l, nuo 2,60 kv. m iki 4,17 kv. m, o atsakovo B. B. nuosavybės dalį patalpoje P-1 sumažinti nuo 2,60 kv. m iki 1,03 kv. m, už sumažėjusią dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje priteisti iš jos atsakovo B. B. naudai 2 850,08 Eur dydžio kompensaciją už jo prieš atidalinimą turėtas nuosavybės teisės dalis pažymėtoje indeksu 3-9 (1,57 kv. m), ir patalpoje, pažymėtoje indeksu P-l (1,57 kv. m).
4. Atsakovai patikslintu priešieškiniu pateikė naują papildomą reikalavimą – pripažinti jų teisę pagal UAB „Senamiesčio projektai“ 2023 m. gegužės 24 d. sprendinių pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka parengtą dokumentaciją atlikti bendrojo naudojimo konstrukcijos – įėjimo, esančio pietinėje gyvenamojo namo pusėje, kuriuo patenkama į rūsio patalpą, pažymėtą P-6, – remonto darbus be ieškovės D. A. A. sutikimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovės D. A. A. ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovų A. L. ir B. B. priešieškinis patenkintas visiškai. Atsakovai įpareigoti gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), panaikinti sienelę rūsio patalpoje, žymimoje P-1, atsakovei A. L. atidalyta nuosavybėn gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4,71 kv. m ploto patalpa, pažymėta indeksu 3-9, ir priskirta prie buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės A. L. ieškovei D. A. A. ir atsakovui B. B. priteista kompensacija po 3 795,38 Eur už gyvenamojo namo patalpos, pažymėtos indeksu 3-9, dalį. Pripažinta atsakovų A. L. ir B. B. teisė pagal UAB „Senamiesčio projektai“ 2023 m. gegužės 24 d. sprendinių pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka parengtą dokumentaciją atlikti bendrojo naudojimo konstrukcijos – įėjimo, esančio pietinėje gyvenamojo namo pusėje, kuriuo patenkama į rūsio patalpą, pažymėtą P-6, – remonto darbus be ieškovės D. A. A. sutikimo.
6. Teismas nustatė, kad ieškovei D. A. A. nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovei A. L. nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovui B. B. – butas su rūsiu, (duomenys neskelbtini).
7. Teismas nustatė, jog buto (duomenys neskelbtini), 2004 m. vasario 2 d. kadastrinių matavimų byloje nurodyta, jog bendras buto Nr. (duomenys neskelbtini) plotas yra 56,39 kv. m. Kadastrinių matavimų byloje pateiktas 1995 m. kovo 16 d. 1 aukšto brėžinys, kuriame pavaizduota patalpa a-1 (dabar 3-9), praėjimų (durų) į patalpas 2-4 ir 1-1 nėra. Kadastrinių matavimų byloje pateikta 1992 m. liepos 14 d. patalpų eksplikacijos lentelė, kurioje nurodyta, jog patalpų plotas 56,97 kv. m (pastaba: lentelėje išbraukta eilutė, kad patalpų plotas yra 52,70 kv. m, neįtraukta patalpa a-1 (dabar 3-9)). Kadastrinių matavimų byloje pateikta 2004 m. sausio 20 d. patalpų eksplikacijos lentelė, kurioje nurodyta, jog patalpų plotas 56,39 kv. m, kurį sudaro patalpos P-1, P-3, P-4, P-5, P-6, P-7, P-8, P-9. Teismas nustatė, jog civilinėje byloje Nr. 2-5073/M-10 VĮ „Registrų centras“ 2004 m. lapkričio 29 d. triplike nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis Kretingos miškų urėdijos 1995 m. kovo 16 d. prašymu atlikus nekilnojamojo turto – namo (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų tikslinimą, užfiksuotas įrengtas atskiras įėjimas į butą Nr. (duomenys neskelbtini) bei užblokuoti įėjimai į butus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) iš patalpos, pažymėtos indeksu 3-9 (buvęs žymėjimas a-1). Buvęs bendro naudojimo koridorius 3-9 (4,27 kv. m), priskirtas butui Nr. (duomenys neskelbtini). Buto Nr. (duomenys neskelbtini) plotas iš 52,70 kv. m pasikeitė į 56,97 kv. m. Byloje taip pat pateiktas 2008 m. rugsėjo 16 d. VĮ „Registrų centras“ atsakymas ieškovei į jos 2008 m. rugsėjo 10 d. prašymą, kuriuo VĮ „Registrų centras“ informavo ieškovę, kad durys, vedančios iš bendro naudojimo koridoriaus į jos butą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtos kaip nesančios po 1995 m. kovo 18 d. atliktų matavimų, kuriuos 1995 m. kovo 7 d. buvo užsakiusi Kretingos miškų urėdija. Butas Nr. (duomenys neskelbtini) yra išsidėstęs gyvenamojo namo mansardinėje dalyje, 1992 m. lapkričio 20 d. jis buvo parduotas (privatizuotas) O. V. Teismas nurodė, jog 2021 m. vasario 11 d. notaro patvirtintais paaiškinimais liudytojas A. V. M. parodė, kad jis nuo 1970 m. dirbo (duomenys neskelbtini). Apie 1976 metus buvo atliekamas buto Nr. (duomenys neskelbtini) kapitalinis remontas, buvo užmūrytos durys, praėjimas iš patalpų į koridoriuką, esantį prie buvusių paradinių durų.
8. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog praėjimo iš koridoriaus 3-9 į ieškovės butą Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo jau 1995 m. kovo 16 d. Be to, Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos specialisto 2006 m. rugpjūčio 5 d. foto nuotraukos ir pastaba į 2007 m. balandžio 17 d. apžiūros aktą, kur nurodoma, jog 2006 m. kovo mėn., atliekant pastato dalies architektūrinius – konstruktyvinius tyrimus, surašytas aktas, kuriame minimos durų angos nebuvo, koridoriaus sienoje, besiribojančioje su butu Nr. (duomenys neskelbtini) (vietoje, kurioje tariamai buvo durys), buvo sumontuota elektros apskaitos spinta. Teismas nurodė, jog ieškovė bute gyvena nuo 1992 m., butas jai nuosavybės teise priklauso nuo 1993 m. kovo 25 d. Teismas padarė išvadą, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė objektyviai turėjo žinoti dar 1995 m. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad praėjimas iš koridoriaus 3-9 į ieškovės butą po 1995 m. būtų buvęs atlaisvintas. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 1995 m. kovo 16 d. ir suėjo 2005 m. kovo 16 d. Duomenų, kokių veiksmų ėmėsi savo pažeistoms teisėms ginti iki 2005 m. kovo 16 d., ieškovė nepateikė, o į teismą kreipėsi 2020 m. vasario 19 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog net ir pritarus ieškovės teiginiui, kad apie pažeistą teisę sužinojo tik 2007 m., ieškinio senaties terminas taip pat yra pasibaigęs. Ieškovė svarbiomis ieškinio praleidimo priežastimis įvardijo savo sveikatos būklę, kuri itin pablogėjo 2016 m. Teismas pažymėjo, kad ieškovei neįgalumas nustatytas nuo 1994 m., ligų paūmėjimai 2016 m., tačiau duomenų, kad visą laikotarpį nuo ieškinio senaties pradžios – 1995 m. kovo 16 d., ieškovė dėl savo sveikatos būklės būtų negalėjusi tinkamai ginti savo galbūt pažeistų teisių, nėra. Priešingai, teismas nustatė, jog 2007 m. balandžio 4 d. ieškovės prašymu buvo atliktas ir surašytas nekilnojamosios kultūros vertybės ((duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) aktas dėl remonto metu atliktų darbų; antstolė ieškovės prašymu 2008 m. birželio 11 d. konstatavo faktines aplinkybes gyvenamajame name dėl ginčo patalpų; 2008 m. ieškovė kreipėsi į Neringos policijos komisariatą dėl užkaltų bendro naudojimo patalpų durų; 2009 m. sausio mėn. ieškovė kreipėsi į Neringos miesto savivaldybės administraciją, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkciją ir Klaipėdos apskrities teritorijų planavimo ir statybos priežiūros vyriausiąjį specialistą, nurodydama, kad per bendro naudojimo patalpą negali patekti į jai priklausančias rūsio patalpas. Be to, ieškovė dalyvavo teismo posėdžiuose ir kitose civilinėse bylose, susijusiose su dėl namo butų savininkų ginčais (civilinė byla Nr. 2-6857-613/2006 (2A-9-370/2009), t. y. visą ieškinio senaties laikotarpį ieškovė aktyviai gynė savo teises, teikė prašymus, skundus įvairioms institucijoms, inicijavo ir dalyvavo kitose civilinėse bylose. Teismas pažymėjo, kad institucijose, civilinėse bylose, taip pat ir šioje civilinėje byloje ieškovę atstovauja profesionali teisininkė – advokatė, todėl net jeigu tam tikrais laikotarpiais ieškovė dėl sveikatos būklės negalėjo tinkamai pati atstovauti savo interesų, tą ji galėjo daryti per atstovą. Teismas vertino, kad ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, pateisinančiomis tokį ilgą – 15 metų delsimą kreiptis į teismą, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis objektyviai pateisinamomis ir ieškovės prašymas atnaujinti ieškinio senaties terminą atmestinas.
9. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ieškinio reikalavimų atmetimo pagrindas. Dėl to teismas atmetė ieškovės reikalavimą nustatyti, kad ji turi teisę naudotis bendro naudojimosi patalpa, žymima 3-9, esančia gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti atsakovus netrukdyti jai naudotis šia patalpa, taip pat netrukdyti jai naudotis įėjimu į šį namą iš pietų pusės, įpareigoti atsakovus gyvenamajame name patalpoje 3-9 savo jėgomis ir lėšomis atstatyti duris tarp patalpos 3-9 ir ieškovei priklausančios patalpos, pažymėtos 2-4.
10. Dėl ieškovės reikalavimo pašalinti 22 metrus žemės sklype esančios vielinės tvoros, nuo sklype esančio gyvenamojo namo, plane pažymėto (duomenys neskelbtini), pietinės sienos iki šulinio ir atsakovų įpareigojimo netrukdyti ieškovei naudotis geriamojo vandens šuliniu, esančiu žemės sklypo pietinėje pusėje, teismas nurodė, jog CK 4.98 straipsnyje įtvirtintas savininko teisių gynimo būdas – negatorinis ieškinys, kuriuo remdamasis savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, tačiau ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos.
11. Teismas nustatė, kad šalys yra 0,3773 ha ploto valstybinio žemės sklypo nuomininkės. Ieškovei 2018 m. rugpjūčio 1 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 13SŽN-227-(14.13.55.) išnuomotas 0,1597 ha žemės plotas, atsakovei A. L. 2018 m. rugpjūčio 1 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 13SŽN-217-(14.13.55.) išnuomotas 0,1597 ha žemės plotas, atsakovui B. B. 2018 m. rugpjūčio 1 d. Valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 13SŽN-218-(14.13.55.) išnuomotas 0,0597 ha žemės plotas. Naudojimosi žemės sklypu tvarka nėra nustatyta.
12. Ginčo, jog atsakovai pietinėje žemės sklypo pusėje yra užtvėrę vielinę tvora, nėra. Ieškovės teigimu, užtverta tvora trukdo jai patekti ir naudotis pietinėje žemės sklypo dalyje esančiu šuliniu. Atsakovų teigimu, tvora buvo užtverta siekiant apsaugoti želdynus ir veją nuo ieškovės laikomų naminių gyvulių, kurie žemės sklype vaikšto palaidi, graužia jų dekoratyvinius augalus, vaismedžius bei gadina jų turtą. Be to, atsakovų teigimu, pietinėje sklypo dalyje esantis šulinys neatlieka tiesioginės paskirties, jis yra tik dekoratyvinis. Teismas nustatė, jog atsakovų skundai dėl ieškovės laikomų palaidų naminių gyvūnų pasitvirtino, Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba 2017 m. kovo 27 d. nurodė ieškovei suvaryti vištas į patalpą, ožką paženklinti ausų įsagais, pati ieškovė pripažino, kad nors savo namo pusėje yra padariusi atitvėrimus, tačiau pasitaiko, kad gyvūnai išeina iš aptvertos teritorijos. Teismas vertino, jog ieškovės laikomi naminiai gyvuliai gali nevaržomai vaikščioti po visą sklypą ir graužti, niokoti augalus. Tuo tarpu atsakovai 2011 m. buvo įvertinti už gražiausią aplinką, taigi, jie tvarko ir puoselėja sklypą.
13. Teismas nustatė, kad visi namo butų savininkai į savo patalpas patenka pro atskirus įėjimus. Ieškovė neginčija, kad turi ir naudojasi atskiru patekimu į butą, be to, ieškovė namo pusėje, kurioje yra jos patekimas į butą, taip pat teritoriją yra užtvėrusi tvora.
14. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė, kokios jos teisės yra pažeidžiamos dėl užtvertos tvoros, išskyrus tą, kad ji negali patekti prie šulinio. Teismas nustatė, kad žemės sklype yra du šuliniai, nuosavybės teisės nė į vieną šulinį nėra įregistruotos, taip pat nėra nustatyta naudojimosi jais tvarka. Taip pat sklype dar yra du arteriniai gręžiniai. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, jog šiuo metu nei šuliniu, kuris yra jos pusėje atitvertoje teritorijoje, nei atsakovės pusėje atitvertoje teritorijoje, nesinaudoja, o patekimas prie šulinio, esančio atsakovės pusėje, reikalingas tuo atveju, jei dėl techninių gedimų ji negalėtų naudotis arteriniu gręžiniu. Teismas vertino, kad pačios ieškovės paaiškinimai įrodo, jog atsakovės atitvertoje pusėje esantis šulinys nėra skirtas ieškovės kasdienių poreikių tenkinimui. Be to, atsakovai pateikė duomenis, t. y. 2020 m. liepos 15 d. vandens tyrimo protokolą Nr. 2187, jog jų pusėje esančio šulinio vanduo neatitinka nustatytų normų.
15. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, jog bendrasavininkai tvoromis yra atsitvėrę jų realiai naudojamas teritorijomis, tai, kad nėra duomenų, jog ieškovei atsakovės pusėje šulinys būtų reikalingas kasdienių poreikių tenkinimui, kad tvoros užtvėrimas yra reikalingas apsaugoti atsakovų prižiūrimą teritoriją nuo ieškovės laikomų gyvulių, teismas padarė išvadą, jog ieškovės siekis pašalinti tvorą nebūtų proporcinga priemonė jos teisių gynimui. Bylos duomenys, šalių paaiškinimai patvirtina, jog bendrasavininkų santykiai yra konfliktiški, konfliktams įtakos, be kita ko, turi ir ieškovės be priežiūros vaikštantys gyvuliai, todėl manytina, kad tvoros užtvėrimas ties kiekvieno iš bendraturčių realiai naudojama teritorija, yra proporcingas kiekvieno iš bendraturčio teisų gynimas, atitinka teisingumo bei protingumo principus bei užkerta galimybes kilti konfliktams. Be to, ieškovė nurodė, kad visos tvoros išardymas iš esmės nėra reikalingas, jai pakaktų praėjimo iki šulinio. Teismas vertino, kad reikalavimas pašalinti visą tvorą iš esmės yra neadekvati, neproporcinga ir perteklinė priemonė, o klausimas dėl patekimo prie šulinio gali būti išspręstas ir kitomis priemonėmis, pvz. vartelių ar kitokio praėjimo įrengimu. Teismas atmetė ieškovės reikalavimus pašalinti 22 metrus vielinės tvoros, esančios žemės sklype, nuo gyvenamojo namo, plane pažymėto (duomenys neskelbtini), pietinės sienos iki šulinio bei netrukdyti naudotis geriamojo vandens šuliniu, esančiu žemės sklypo pietinėje pusėje.
16. Teismas nustatė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi rūsio patalpa, žymima indeksu P-1 (5,86 kv. m), pripažinta bendrąja UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir D. A. A. nuosavybe, nustatyta, kad šia patalpa naudosis ieškovė ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrai. Teismas nustatė, jog šiuo metu bendro naudojimo patalpoje P-1 ties praėjimu yra įrengta sienelė, dėl to, ieškovės teigimu, sumažėjo ir taip mažas rūsio plotas, kuriuo ji gali naudotis. Teismas konstatavo, jog bendro naudojimo patalpoje P-1 be ieškovės sutikimo ant laiptų buvo įrengta sienelė, kuri trukdo ieškovei visapusiškai naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, o atsakovai nepateikė įrodymų, kad sienelė yra būtina ir proporcinga. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas panaikinti sienelę patalpoje, pažymėtoje P-1, yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 4.98 straipsnis), o reikalavimas panaikinti patekimą prie laiptų užtveriančias duris atmestas atmetus ieškovės reikalavimą dėl patalpos 3-9.
17. Spręsdamas dėl priešieškinio reikalavimų teismas nustatė, jog remiantis prikimo–pardavimo pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 sutartimis dėl butų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bei vėlesnėmis šių butų (Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartimis, nei ieškovei, nei atsakovams ar ankstesniems butų savininkams nei pagal Privatizavimo įstatymą, nei vėliau nuosavybės teise nebuvo perleista 4,71 kv. m ploto patalpa – koridorius, pažymėta indeksu 3-9. Į ginčo patalpą nėra įregistruota nė vieno iš bendraturčio nuosavybės teisių. Teismas padarė išvadą, jog ginčo patalpa, žymima 3-9, laikytina bendro naudojimo patalpa ir bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklauso ieškovei ir atsakovams.
18. Teismas nurodė, jog CK 4.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno bendraturčio teisė reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Vadovaujantis CK 4.80 straipsnio 2 dalimi, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Atsakovė prašė atidalyti jai patalpą, pažymėtą 3-9, natūra, o kitiems bendraturčiams priteisti iš jos kompensaciją arba padidinti ieškovės nuosavybės dalį kitame bendro naudojimo turte.
19. Konstatavęs, kad praėjimo iš koridoriaus 3-9 į ieškovės butą Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo nuo 1995 m. kovo 16 d., teismas nurodė, jog visi namo bendrasavininkai į savo butus iš lauko patenka pro atskirus įėjimus. Taigi, jog tarp namo bendrasavininkų daug metų yra nusistovėjusi patalpos 3-9 naudojimosi tvarka, t. y. ieškovė bei atsakovas B. B. į savo butus patenka pro atskirus įėjimus nepraeidami pro patalpą 3-9, tuo tarpu, atsakovė A. L. į savo buto dalį, esančią mansardoje, patenka pro atskirą įėjimą iš lauko pro patalpą 3-9 ir neturi kito būdo patekti į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas mansardoje, išskyrus tik per patalpą 3-9, kuri sujungta su butu Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad jei būtų atitvertas praėjimas (įrengiant duris) iš ieškovės buto į ginčo patalpą 3-9, ieškovė tam, kad, kaip nurodo, iš patalpos 3-9 patektų į rūsį, vaikščiotų per atsakovės butą. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog šiuo atveju patalpos 3-9 atidalijimas natūra neatitiktų protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principų, juo labiau, kad patalpos 3-9 plotas yra tik 4,71 kv. m ir patalpą atidalijus natūra bendraturčiams tektų vos 1,57 kv. m, o tai apsunkintų naudojimąsi nekilnojamuoju daiktu. Be to, namo bendrasavininkų santykiai yra konfliktiški, todėl manytina, kad patalpos 3-9 atidalijimas natūra sudarytų prielaidas kilti konfliktams ir ateityje.
20. Teismas pažymėjo, kad ieškovė turi kitą galimybę patekti į rūsį ir ja naudojasi šiuo metu bei visą laikotarpį nuo tada, kai buvo užtvertas praėjimas iš patalpos 3-9 į jos butą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. iš pietinės namo pusės yra 1,80 m aukščio ir 0,85 m pločio įėjimas į rūsio patalpas. Nors ieškovės teigimu, tai yra landa, teismas pažymėjo, kad praėjimas per 3-9 patalpą būtų tokio paties dydžio. Be to, patekimas į rūsį iš lauko yra tik per 4 pakopų mūro laiptus, o patekimas į rūsį iš patalpos 3-9 yra 12 laiptelių sraigtiniais laiptais (1,02 m pločio). Todėl ieškovės teiginius, kad dėl sveikatos būklės patekimas į rūsį per patalpą 3-9 jai yra patogesnis, teismas vertino kritiškai. Taip pat teismas vertino ir ieškovės teiginius apie nepatogumus, kylančius jai dėl to, kad į rūsį tenka eiti per lauką. Teismas pažymėjo, jog praėjimas iš ieškovės buto į patalpą 3-9 buvo panaikintas dar 1995 m., ieškovė daugelį metų į rūsį patenka pro lauke esantį įėjimą, tačiau ieškinį pareiškė tik dabar. Teismas vertino, jog ieškovei patekimas į rūsį nėra reikalingas kasdienių poreikių tenkinimui priešingai nei atsakovei, kuri neturi kito būdo patekti į savo butą. Be to, ieškovė turi nedidelį rūsį, į kurį patenka tiesiai iš savo verandos, todėl manytina, kad kasdieniam naudojimui reikalingus daiktus, ieškovė gali laikyti ir kitose rūsio patalpose, į kurias nereikia patekti per lauką. Dėl ieškovės teiginių, kad laukinės rūsio durys užšąla, jas sunku atidaryti, teismas pažymėjo, jog atsakovai ne kartą siūlė ieškovei spręsti šį klausimą, t. y. siūlė suremontuoti duris, įrengti jose automatinio atidarymo ir šildymo funkciją, tačiau ieškovė su tokiais siūlymais nesutiko.
21. Teismas padarė išvadą, kad patalpos 3-9 atidalijimas natūra ją priteisiant atsakovei A. L., o ieškovei bei atsakovui B. B. išmokant kompensaciją, nagrinėjamu atveju būtų racionaliausias, atitiktų proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus ir nusistovėjusią naudojimosi tvarką.
22. Atsakovė A. L., remdamasi Nekilnojamojo turto registro vidutine rinkos verte, prašė bendraturčiams iš jos priteisti po 1 425,04 Eur kompensaciją. Teismas rėmėsi 2021 m. spalio 27 teismo ekspertizės aktu Nr. ET22/01DBV, kuriuo buto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė nustatyta 280 000 Eur. Teismas pažymėjo, jog teismo ekspertizės akte nurodyta buto vertė ženkliai skiriasi nuo vidutinės rinkos vertės, nurodytos Nekilnojamojo turto registre. Teismas nurodė, kad kompensacija turi būti teisingas atlyginimas už iki atidalijimo turėtą bendrosios dalinės nuosavybės dalį, todėl rėmėsi teismo ekspertizės akte nustatyta turto verte bei pažymėjo, kad duomenų apie kitų butų rinkos vertę, išskyrus nurodytą Nekilnojamojo turto registre, nepateikta. Dėl to teismas, sudėjęs visų trijų butų vertes pagal turimus duomenis ir padalijęs iš bendro naudingo ploto, konstatavo, kad 1 kv. m naudingojo ploto vidutinė rinkos vertė yra 2 417,44 Eur ir ieškovei bei atsakovui B. B. mokėtina kompensacija sudaro po 3 795,38 Eur.
23. Dėl atsakovų reikalavimo pripažinti jų teisę pagal UAB „Senamiesčio projektai“ 2023 m. gegužės 24 d. sprendinių pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka parengtą dokumentaciją atlikti bendrojo naudojimo konstrukcijos – įėjimo, esančio pietinėje gyvenamojo namo pusėje, kuriuo patenkama į rūsio patalpą, pažymėtą P-6, remonto darbus be ieškovės sutikimo, teismo nurodė, kad daikto savininko turima nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Pagal bendrąją taisyklę (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), nepriklausomai nuo bendraturčių turimų dalių dydžio, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas (daiktas ar kitas turtas) valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu. Bendraturčio teisė atsisakyti duoti sutikimą padidinti daiktą, jo vertę gali būti pagrįsta tik tuo atveju, jei daikto pagerinimas pažeidžia jo, kaip savininko, teises (apsunkina jų įgyvendinimą ar padaro negalimą) arba prieštarauja viešosios teisės reikalavimams. Pareiga įrodyti, kad atsisakymas duoti sutikimą atlikti bendro daikto pagerinimus pagrįstas, tenka atsisakančiam duoti sutikimą asmeniui. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė turi pagrįsti atsisakymą duoti sutikimą atlikti bendrojo naudojimo konstrukcijos – įėjimo, remonto darbus pagal atsakovų parengtą dokumentaciją.
24. Nors ieškovė teigė, kad pateiktas dokumentas nėra tinkamas, atsakovai sutikimo neprašė ir nepateikė jai projekto ar teisės aktų nustatytos sudėties projektinių pasiūlymų, teismas pažymėjo, kad šioje stadijoje atsakovai negali pateikti tiesės aktų nustatytų projektinių pasiūlymų, kadangi būtent tokius dokumentus leisti parengti be ieškovės sutikimo jie būtent ir prašo. Be to, pačios ieškovės teigimu, ji atsakovams nurodė, kad tam, jog būtų vykdomi remonto darbai, pirmiausia reikia gauti Kultūros paveldo leidimus ir tik juos gavus ji spręs dėl sutikimo. Taigi, nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad atsakovai neprašė jos sutikimo.
25. Teismas nustatė, kad įėjimo į rūsį iš pietinės pusės durys yra senos, jos ilgus metus buvo neremontuotos, todėl vertino, jog šiuo atveju įėjimo durų remontas yra būtinas turto pagerinimas. Pati ieškovė pripažino, kad būna, jog durys sunkiai atsidaro, užšąla, taigi, nors neduoda sutikimo durų remontui, tačiau pripažįsta, jog jis yra reikalingas. Teismas akcentavo, kad atsakovai neprašo sutikimo atlikti remonto darbus, atsakovai prašo leisti juos atlikti pagal teisės aktų reikalavimus parengtus projektinius dokumentus. Taigi, atsakovai turės gauti atitinkamus leidimus ir sutikimus rengdami projektinę dokumentaciją ir leidimą remonto darbams. Įvertinęs, kad atsakovai siekia atlikti įėjimo remonto darbus tam, kad durys sandariai užsidarytų, kad būtų įrengtas šildymo elementas, kad pačiai ieškovei būtų patogiau patekti pro namo pietinį įėjimą į rūsį, t. y. atlikti tokius remonto darbus, kurie pagerintų daikto kokybę ir funkcionalumą, teismas padarė išvadą, jog ieškovė nepateikė savo atsisakymo motyvuotų ir pagrįstų argumentų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
26. Ieškovė D. A. A. (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
27. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė neteisingai, neatskleidė bylos esmės, netinkamai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį ir jos atnaujinimą. Pažymi, jog teismas visiškai nenagrinėjo jos reikalavimų pagrįstumo, pritaikė ieškinio senatį ir rėmėsi abejotinais įrodymais. Teismo išvados dėl ieškinio senaties termino pradžios yra nepagrįstos ir prieštaraujančios viena kitai, atmesdamas prašymą dėl senaties termino atnaujinimo teismas tik atkartojo atsakovų procesiniuose dokumentuose išdėstytus motyvus ir nepagrįstai netenkino prašymo atnaujinti ieškinio senatį.
28. Pažymi, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Ieškovė pareiškė negatorinį ieškinį siekdama apginti pažeistą nuosavybės teisę, t. y. teisę naudotis bendro naudojimosi patalpa, pažymėta 3-9, kuria be jokių apribojimų naudojasi kiti du šios patalpos bendraturčiai atsakovai. Nuosavybės teisės gynimas yra svarbesnis nei galimybė taikyti ieškinio senatį. Ieškovė buvo įsitikinusi, kad konstitucinis nuosavybės neliečiamumo principas reiškia termino jos gynimui nebuvimą. Be to, ji pagal savo turtinę padėtį, sveikatą ir amžių yra silpnesnioji ginčo pusė, kito būsto neturi, gyvena bute, su kuriuo susijęs ginčas, o atsakovė turi kitą nekilnojamąjį turtą ir ginčo objekte būna tik vasarą.
29. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada esą praėjimo iš koridoriaus 3-9 į jos butą Nr. (duomenys neskelbtini) jau nebuvo 1995 m. kovo 16 d. ir kad ji, gyvendama šiame name nuo 1992 m., apie tai turėjo žinoti. Teigia, kad 1992 m. liepos 14 d. eksplikacija yra suklastota, duomenys apie bendrą buto Nr. (duomenys neskelbtini) patalpų plotą joje yra ištaisyti, išbraukti teisingi duomenys ir į eksplikaciją įtraukta 4,27 kv. m. ploto patalpa a-1, kaip šiam butui priklausanti patalpa, bei šiuo plotu padidintas buto bendras plotas nuo 52,70 kv. m iki 56,97 kv. m. Tai buvo padaryta ne 1992 m., nes 1992 m. lapkričio 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pagal Butų privatizavimo įstatymą parduodamo buto Nr. (duomenys neskelbtini) plotas buvo 52,70 kv. m, o ne 56,97 kv. m. Vėlesnėse šio buto perleidimo sutartyse, sudarytose 1993 m. spalio 8 d., 2005 m. kovo 22 d., 2009 m. liepos 17 d. buto plotas taip pat nurodytas 52,70 kv. m arba 52,12 kv. m. Tai reiškia, kad 1992 m. liepos 14 d. Patalpų eksplikacija buvo ištaisyta žymiai vėliau, po 2009 m. liepos 17 d., į buto Nr. (duomenys neskelbtini) patalpų sudėtį įrašius ir bendro naudojimo patalpą, kuri 1992 m. buvo žymima indeksu a-1 (dabar 3-9). Teismas neturėjo vadovautis tokia suklastota eksplikacija.
Žemesnės instancijos teismas
30. Nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią teismas vadovavosi 2020 m. kovo 19 d. atsakovų pateiktu Kadastrinių matavimų bylos III tomu, t. y. jo istorinėje medžiagoje esančiu 1995 m. kovo 16 d. pirmo aukšto brėžiniu, kuriame nėra pažymėtos durys tarp patalpos a-1 (dabar 3-9) ir patalpos 2-4 bei 1-1. Teigia, kad šis brėžinys nėra pirmo aukšto patalpų brėžinys, o tik patalpos a-1 brėžinys. 1993 m. kovo 16 d. jis negalėjo būti ir nebuvo sudarytas, nes jokie kadastriniai patalpų matavimai tuo metu nebuvo atliekami. Jų nėra ir minėtoje istorinėje medžiagoje, išskyrus patalpos a-1 brėžinį. Pirmo aukšto ir patalpų mansardoje bei rūsyje kadastriniai matavimai buvo atlikti 1992 m. prieš sudarant butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo (privatizavimo) sutartis, taip pat vėliau 2004, 2006, 2010 metais, bet ne 1995 m. Šie patalpų planai teismui yra pateikti kaip ieškovės ieškinio priedai.
31. Civilinėje byloje Nr. 2-5073/M-10, kurios dalyve ar šalimi ieškovė nebuvo, trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ triplike nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Kretingos miškų urėdijos 1995 m. kovo 16 d. prašymu atlikus nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) kadastro duomenų tikslinimą, užfiksuotas įrengtas atskiras įėjimas į butą Nr. (duomenys neskelbtini) bei užblokuoti įėjimai į butus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) iš patalpos, žymimos indeksu 3-9 (buvęs žymėjimas a-1). Buvęs bendro naudojimo koridorius 3-9 (4,27 kv. m), esą priskirtas butui Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo plotas nuo 52,70 kv. m padidėjo iki 56,97 kv. m. Šis prašymas teismui nėra pateiktas. Be to, tripliko teiginiai dėl koridoriaus 3-9 priskyrimo butui Nr. (duomenys neskelbtini) prieštarauja byloje esantiems įrodymams – buto Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandoriams, kuriuose buto Nr. (duomenys neskelbtini) plotas nurodytas 52,70 kv. m arba 52,12 kv. m, nes 2004 m. atlikus patikslintus matavimus, jis sumažėjo iki 52,12 kv. m.
32. Kretingos miškų urėdija, pagal Butų privatizavimo įstatymą pardavusi jai butą Nr. (duomenys neskelbtini), besiribojantį su bendro naudojimosi patalpa a-1 (dabar 3-9), negalėjo be jos sutikimo užblokuoti įėjimą iš jos buto į bendro naudojimo patalpą 3-9 (anksčiau a-1). Apie Kretingos miškų urėdijos 1995 m. kovo 16 d. prašymą, kurio tikslas buvo užblokuoti praėjimus iš bendro naudojimo koridoriaus 3-9 į butus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir šį koridorių priskirti butui Nr. (duomenys neskelbtini), jai nėra žinoma, jis negalėjo būti ir nebuvo tenkinamas: išėjimas iš jos buto į patalpą 3-9 (a-1) 1995m. užblokuotas nebuvo, nėra užblokuotas įėjimas / durys į patalpą 3-9 iš buto Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas B. B. iki šiol juo naudojasi. Tą patvirtina antstolės R. V. 2023 m. balandžio 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.
33. Dėl VĮ „Registrų centras“ 2008 m. rugsėjo 16 d. atsakymo pažymi, kad jo iš viso nėra gavusi ir nesupranta, kaip jį galėjo gauti atsakovai. Be to, civilinėje byloje Nr. 2-5073/M-10 esančiame triplike nurodyta, kad įėjimai iš patalpos 3-9 į butus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo užblokuoti ir patalpa 3-9 priskirta butui Nr. (duomenys neskelbtini) remiantis Kretingos miškų urėdijos 1995 m. kovo 16 d. prašymu atliktais kadastriniais matavimais. Kitame VĮ „Registrų centras” rašte yra minimas 1995 m. kovo 7 d. Kretingos miškų urėdijos užsakymas. Neaišku, ar toks užsakymas buvo ir kokiems kadastro tvarkytojo veiksmams atlikti.
34. Pažymi ir tai, kad kadastriniai matavimai (ir jų įregistravimas) negali būti pagrindas priskirti bendro naudojimosi patalpą vienam iš gyvenamojo namo bendraturčių, jie nesukuria teisinių pasekmių asmens teisėms ir pareigoms. Taigi, atsakovei nebuvo ir nėra priskirta gyvenamojo namo pirmame aukšte esanti ginčo patalpa 3-9. Teigia, kad nepasitiki VĮ „Registrų centras” darbuotojų veiksmais, nes ne kartą buvo siekiama atsakovei kadastrinių matavimų pagalba įteisinti patalpos 3-9 prisikyrimą jos butui.
35. Dėl 2006 m. rugpjūčio 5 d. Nekilnojamojo kultūros vertybių apsaugos specialisto J. A. J. pastabos į 2007 m. balandžio 17 d. apžiūros aktą pažymi jog šis asmuo buvo ne kultūros vertybių apsaugos specialistas, o atsakovo įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ nusamdytas specialistas, turintis atitinkamą licenciją ir pateikė tokį atsakymą, koks buvo reikalingas užsakovei.
36. Pažymi, kad durų anga su durimis liko tik jos bute, tą patvirtina antstolės 2023 m. balandžio 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Durų angos iš savo buto pusės ieškovė neužmūrijo siena, nes visada siekė turėti išėjimą iš savo buto į bendro naudojimosi patalpą 3-9, o iš jos vidiniais laiptais žemyn į jai priklausančias rūsio patalpas.
37. Taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, negalėjo vadovautis A. V. M. rašytiniais paaiškinimais, nes jis akivaizdžiai susipainiojo. Tuo tarpu liudytojas J. K. R. teisingai nurodė, kad ji jau daugiau kaip 10 metų negali per bendrą koridorių patekti į rūsį. Tokie jo paaiškinimai atitinka jos teiginį, kad ji nebegali naudotis bendru koridoriumi nuo 2007 m. ir 2007 m. aktyviai siekė apginti savo teises, kreipėsi į įvairias institucijas pagal savo išgales ir supratimą, o pirmosios instancijos teismas, jos veiksmus įvertinęs netinkama gynybos priemone, nebuvo objektyvus. Tai, kad vyko kiti teisminiai procesai, nereiškia, kad ji turėjo sveikatos ar lėšų dar vienam pradėti. Be to, teismas padarė dvi skirtingas išvadas dėl senaties termino eigos pradžios: nurodė, kad termino pradžia 1995 m. kovo 16 d. (teismo sprendimo 64 punktas), o 71 punkte – kad 2005 m. kovo 16 d.
38. Argumentuoja, kad laiku įgyvendinti savo teises ir kreiptis į teismą jai trukdė sveikatos būklė. Šiuo metu jai yra 85 metai, nuo 1996 m. ji yra neįgali dėl įvairių sveikatos problemų ir ligų, sveikata ypač pablogėjo 2016 m., 2017 m. taikytos (duomenys neskelbtini) procedūros. Mano, kad sveikatos būklė yra pakankamas pagrindas atnaujinti senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties bendrojo termino ir jo neatnaujindamas, nenagrinėjo ieškinio pagrįstumo ar nepagrįstumo, taigi bylos esmės neatskleidė.
39. Nurodo, kad procesiniuose dokumentuose pažymėjo, jog tvoros neteisėto įrengimo klausimą ji kelia dėl to, kad tvora užtvertas ne tik šulinys, bet ir bendras įėjimas į namą (iš pietų pusės) ir jais ieškovė nebegali naudotis. Ji sutikimo tverti tvorą nedavė, atsakovai ją įrengė 2010 m. Net jei tvoros užtvėrimas būtų susijęs su jos laikytais naminiais gyvūnais (ožkomis), atsakovai privalėjo gauti jos sutikimą įrengti tvorą šiame bendrame žemės sklype. Be to, ji reikalavo nugriauti ne visą tvorą, o tik 22 m. Toks reikalavimas yra adekvati ir proporcinga ieškovės teisių bei teisėtų interesų gynimo priemonė, o teismas, sprendęs, kad klausimas dėl patekimo prie šulinio gali būti išspręstas ir kitomis priemonėmis, pvz. vartelių ar kito praėjimo įrengimu, reikalavimą turėjo tenkinti iš dalies, o ne atmesti.
40. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai motyvavo, kad nėra duomenų, kad du sklype esantys šuliniai būtų registruoti kurio nors iš bendrasavininkų vardu, tačiau atsakovai neteisėtas savinasi pietinėje pusėje esantį šulinį. Kadangi namo bendraturčiai naudojasi tuo pačiu sklypu, šulinys yra žemės sklypo priklausinys, todėl jis yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Rytinėje sklypo pusėje esančio šulinio vanduo netinkamas naudoti, todėl jos brolis ir tėvas pietinėje namo pusėje prieš daugelį metų iškasė kitą šulinį, kurį savinasi atsakovai. Teigia, kad iki ieškinio pareiškimo atsakovų pusėje esančio šulinio vanduo buvo tinkamas naudoti.
41. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad patalpa 3-9 yra bendro naudojimo patalpa, bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis priklausanti šalims. Tačiau teismas nepagrįstai ir neobjektyviai konstatavo, jog patalpos 3-9 atidalijimas natūra atsakovei, o jai ir atsakovui išmokant kompensaciją, yra racionaliausias, atitinka tiek proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir nusistovėjusią naudojimosi tvarką. Toks atidalijimo būdas yra geriausias ir racionaliausias tik atsakovams, kurie yra sutuoktiniai. Atsakovas B. B. neprieštaravo A. L. reikalavimams, juos palaikė, o priteistos kompensacijos jam mokėjimas yra tik formalus dalykas. Be to, atidalijimo išmokant piniginę kompensaciją būdas yra išimtinis būdas, nes tokiu atveju vienas iš bendraturčių netenka nuosavybės teisės. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje. Ieškovė nesutinka su patalpos 3-9 atidalijimu jai išmokant piniginę kompensaciją, nes toks atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reikštų atsakovės teisių ir teisėtų interesų suabsoliutinimą ieškovės teisių ir teisėtų interesų sąskaita, ieškovės interesų bei teisių ignoravimą. Ieškovė, įvertinus jos amžių ir sveikatą, turi teisę pagrįstą ir teisėtą interesą patekti į rūsio patalpas tiesiai iš savo buto per bendro naudojimosi patalpą 3-9, iš kurios laiptais yra patenkama į rūsio patalpą. Atsakovams užmūrijus duris bendro naudojimosi patalpoje 3-9, ji neteko galimybės patekti į rūsio patalpas iš namo vidaus ir yra priversta į jai priklausančias rūsio patalpas įeiti per šiame gyvenamajame name įrengtą angą, kuri anksčiau buvo skirta malkų įmetimui į rūsį. Pažymi, kad jeigu iš patalpos 3-9 laiptais lipti į rūsį yra patogu atsakovams, tai yra patogu ir jai. Niekada nesutiko į rūsį vaikščioti per lauką, bet atsakovams užmūrijus duris ji priversta tai daryti.
42. Visiškai nepagrįstas ir nelogiškas yra teismo sprendimo argumentas, kad patekimas į rūsį nėra reikalingas kasdienių jos poreikių tenkinimui. Yra kaip tik atvirkščiai, ji name gyvena nuolat, kitos gyvenamosios patalpos ji neturi, o atsakovai nuolat gyvena (duomenys neskelbtini) ir į (duomenys neskelbtini) atvyksta tik vasaromis. Todėl tenkinti kasdieninius poreikius ir naudotis rūsiu reikia ieškovei, o ne atsakovei. Rūsyje po veranda ji įsirengė sanitarinį mazgą, kurio bute anksčiau nebuvo, šios patalpos labai mažos, maisto atsargų jose nesandėliuoja. Būtent rūsio, į kurį patenka iš lauko, patalpos skirtos maisto laikymui ir kasdienių poreikių tenkinimui.
43. Taip pat nurodo, kad atsakovai prašo leisti jiems vykdyti remonto darbus be ieškovės sutikimo, nors tokio sutikimo jie neprašė ir nepateikė ieškovei projekto ar teisės aktų nustatytos sudėties projektinių pasiūlymų, suderintų su atitinkamomis institucijomis. Nurodo, kad pastatas yra įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, UAB „Senamiesčio projektai“ parengtais 2023 m. gegužės 24 d. sprendiniais numatoma atlikti bendrojo naudojimo konstrukcijos – įėjimo, esančio pietinėje gyvenamojo namo pusėje, kuriuo patenkama į rūsio patalpą, pažymėtą P-6, remonto darbus. Šis įėjimas 2012 m. spalio 30 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte Nr. KPD-RM-1133/1 yra įvardytas kaip šio pastato vertingoji savybė – anga PV (pietvakariniame) fasade malkų padavimui į rūsį. Pažymi, kad jai žinoma, jog atsakovų siūlomam pertvarkymui nepritarė pertvarkymui / įėjimo angos remontui nepritarė Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinis skyrius. Atsakovai nepateikė KPD leidimo ir / ar pritarimo. Nesant tokio pritarimo / leidimo, teismas nepagrįstai tenkino priešieškinį.
44. Nurodo, kad ginčas buvo dėl atidalijimo ir bendros nuosavybės, o priteistos iš jos atsakovams bylinėjimosi išlaidos 8677,24 Eur yra 2,3 kartų didesnės nei jai priteista kompensacija už atidalytą turtą – 3 795,38 Eur. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Ieškovės procesinis elgesys buvo tinkamas. Tai, kad ji nesutiko su atsakovų priešieškinio reikalavimais, nereiškia, kad elgėsi nesąžiningai. Ji sąžiningai, leistinais būdais gynė savo teises ir teisėtus interesus. Be to, jos turtinė padėtis yra gerokai blogesnė nei atsakovės.
Atsiliepimas
45. Atsakovai A. L. ir B. B. atsiliepimu ieškovės apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, nes apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, grindžiami tik pačios ieškovės nuomone, o ne byloje esančiais įrodymais ir nėra jokio teisinio pagrindo naikinti priimtą teisėtą sprendimą.
46. Nurodo, kad visada siekė ir siekia sutarti su ieškove, kadangi visi yra pastato bendraturčiai. Pažymi, jog ieškovė visą laiką nuo pat buto privatizavimo iki šios dienos naudojasi atskiru, išimtinai tik jos pačios naudojamu patekimu į jos rūsio patalpas. Kaip akcentuoja pati ieškovė, ji yra senyvo amžiaus, turi neįgalumą, jos atskiras patekimas yra tik su 3 nusileidimo laipteliais (pakopomis). Tuo tarpu, patekimas į rūsį per 3-9 patalpą, yra net su 12 sraigtinių laiptelių (pakopų), kurie nėra pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenis. Nori taikiai išspręsti susidariusią situaciją bei siūlė ir siūlo ieškovei atsakovų lėšomis įrengti automatinį patekimą (liftą) iš ieškovės buto patalpų į ieškovės rūsio patalpas, atsakovų lėšomis atnaujinti ieškovės naudojamą patekimą į rūsio patalpas arba sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją, kurią ji panaudotų patekimui į rūsį atnaujinti ar kitais tikslais. Ieškovės netenkina nė vienas iš siūlomų variantų.
47. Teigia, jog byloje esantys įrodymai, kuriuos ieškovė niekuo nepagrįsdama įvardija suklastotais, nors dokumentai gauti iš oficialaus valstybės registro, patvirtina, kad faktinė patalpos 3-9 naudojimosi tvarka, kuri yra šiandien ir kurią paliko toliau galioti pirmosios instancijos teismas, yra nusistovėjusi jau 20–30 ar net daugiau metų, kurią ieškovė, nenurodydama jokių naujų aplinkybių, siekia pakeisti. Pažymi, kad santykiai yra konfliktiški, lydimi nuolatinių teisminių procesų, tačiau ieškovė vis tiek siekia, kad būtų nustatytas naujas patalpos 3-9 naudojimo būdas, ji būtų naudojama bendrai visų 3 bendrasavininkų, o tai taptų naujų nuolatinių ginčų objektu.
48. Pažymi, jog ginčas yra kilęs tarp pastato bendrasavininkų – fizinių asmenų, nėra jokio teisinio pagrindo ieškovę laikyti silpnesne ginčo šalimi. Jie patys taip pat yra garbaus amžiaus, atsakovas yra aklas ir neįgalus. Ieškovė negali turėti ir / ar jai būti suteikti prioritetai vien tuo pagrindu, kad ji nuolatos gyvena ginčo pastate. Šaliai negali būti teikiamas prioritetas vien dėl sveikatos būklės ar materialinės padėties.
49. Prašydama atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pati ieškovė nurodo, kad „durų užmūrijimo, pastogės ir bendro įėjimo į namą užėmimo veiksmai atsakovų buvo įvykdyti 2007 metais“. Pažymi, kad byloje esantys dokumentai pagrindžia, jog patalpa 3-9 buvo izoliuota ir atskirta nuo ieškovei priklausančio buto kur kas anksčiau nei atsakovai ar su jais ieškovės siejama UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginčo pastate nuosavybės teise įsigijo butus. Patalpa 3-9 suformuota ir prijungta prie buto (duomenys neskelbtini), esančio pastogėje, dar prieš pradedant atskirų pastate esančių butų privatizavimo procesus.
50. Teigia, kad ieškovė pati nurodo prieštaringas aplinkybes apie sužinojimą, kada patalpa 3-9 užmūryta. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad objektyviai vėliausiai ieškovė galėjo sužinoti apie tai, kad praėjimas iš patalpos 3-9 į jai priklausantį butą užtvertas, yra 1995 m. Liudytojo A. V. M. parodymai patvirtina, kad praėjimas užtvertas dar 1976 m., jis pats parodė užmūrijęs duris tuometinės pastato savininkės Urėdijos vadovų nurodymu, toje vietoje buvo įrengtas patalpų elektros skaitiklis, tuo metu bute gyveno ieškovės motina. Pažymi, kad ieškovė 2006 m. balandžio 19 d. bendrovei „(duomenys neskelbtini)” raštu nurodė taip: ,,Stogo tvarkymo darbams atlikti neprieštarausiu notariškai tarp pastato (duomenys neskelbtini), bendrasavininkų išsprendus šiuos klausimus: bendro naudojimo patalpų, esančių pastogėje pasidalijimą, patekimo į palėpę (laiptinės ir bendro naudojimo koridoriaus) klausimą”. Jeigu ieškovė 2006 m. balandžio 19 d. būtų naudojusi patekimą į patalpą 3-9, kurią cituotame rašte ji įvardija kaip bendro naudojimo koridorių, objektyviai net nebūtų buvę ką spręsti. Siekis išspręsti šį rodo, kad ji patekimo į šią patalpą neturėjo, o pasikeitus butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) savininkams (juos įgijus UAB „(duomenys neskelbtini)” bei pradėjus pastato kapitalinį remontą), ieškovė šias aplinkybes siekė išnaudoti pakeisti iki tol nusistovėjusią patalpos 3-9 naudojimosi tvarką. To paties ieškovė siekia ir inicijavusi šią civilinę bylą. Mano, kad ieškinio senaties pradžios momentą pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai, vadovaudamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Ieškinio senaties terminą ieškovė yra akivaizdžiai praleidusi ir neįrodė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą jį atnaujinti.
51. Pažymi, kad tokios aplinkybės kaip sveikatos būklė ar senyvas amžius savaime neturėtų būti pripažįstamos svarbiomis, kadangi nuo pat tuo momento, kai jie įsigijo turtą gyvenamajame name ieškovė įvairiais būdais gynė savo tariamai pažeistas teises ir interesus, aktyviai veikė pati ir per savo atstovus, nuo pat 2007 metų dalyvavo ne viename ginče. Todėl ieškovė neįrodė, kad būtent dėl sveikatos problemų ir senyvo amžiaus negalėjo apginti šioje byloje nagrinėjamame ieškinyje nurodytų tariamai pažeistų teisių. Pažymi, kad atsakovai reikalavo taikyti ieškinio senatį, o pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
52. Pažymi, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tiesioginis patekimas iš buto Nr. (duomenys neskelbtini) ir buto Nr. (duomenys neskelbtini) į patalpą 3-9 buvo panaikintas iki butų privatizavimo Kretingos miškų urėdijos, kuriai priklausė gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, sprendimu. Rašytiniais įrodymais patalpos 3-9 izoliavimas nuo ieškovei priklausančio buto Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas 1992 m. liepos 14 d. ir 1995 m. kovo 16 d. patalpos 3-9 (anksčiau patalpa a-1) atskyrimas nuo ieškovei priklausančio buto 3-9 užfiksuotas ir kadastriniuose matavimuose. VĮ „Registrų centas” Klaipėdos filialo 2008 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2050/02-697, adresuotu ieškovei, ji buvo informuota, kad „durys, vedančios iš bendro naudojimo koridoriaus į Jūsų, D. A. A., butą (duomenys neskelbtini), pažymėtos kaip nesančios po 1995-03-18 atliktų kadastrinių matavimų, kuriuos 1995-03-07 buvo užsakiusi Kretingos miškų urėdija”. Be to, rašte nurodoma, kad „butas (duomenys neskelbtini), yra išsidėstęs gyvenamojo namo mansardinėje dalyje. Minėtas butas 1992-11-20 buvo parduotas (privatizuotas) O. V. Apie tai, kad Jums suteikta naudotis pastogės patalpa, duomenų neturime”. Kadastriniuose matavimuose, atliktuose 2004 m. vasario 2 d., patalpoje 3-9 patekimas į ieškovės butą Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nėra numatytas, o kadastro tvarkytojo duomenimis patalpa 3-9 priskirta butui Nr. (duomenys neskelbtini). Šias aplinkybes patvirtina ir 2006 m. foto nuotraukos. Akivaizdu, kad ieškovei privatizuojant butą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo žinoma, kad iš jo nėra tiesioginio patekimo į patalpą 3-9.
53. Pažymi, kad ieškovei, siekiančiai pakeisti nusistovėjusią patalpos 3-9 naudojimosi tvarką, tenka pareiga pagrįsti ir įrodyti, kad nauja prašoma nustatyti naudojimosi tvarka (ieškovei teisės naudotis patalpa 3-9 suteikimas), bus racionali, sumažins tarp šalių ginčų tikimybę ir pan. Ieškovė šių aplinkybių neįrodė. Taip pat nenurodė, kokia konkreti naudojimosi tvarka turėtų būti nustatyta, kaip turėtų būti įgyvendinama jos teisė. Pažymi ir tai, kad tenkinus ieškovės ieškinį dėl patalpos 3-9 ir įrengus patekimą iš patalpos 3-9 į ieškovei priklausantį butą Nr. (duomenys neskelbtini), butas Nr. (duomenys neskelbtini) objektyviai nebegalės funkcionuoti kaip savarankiškas objektas. Ieškovė turi atskirą patekimą į savo butą ir atskirą patekimą į tik jai priklausančias rūsio patalpas ir šių aplinkybių neginčija. Kaip matyti iš byloje pateiktų kadastro bylos duomenų, patekimas į ieškovei priklausančias rūsio patalpas yra su laiptų pakopomis, o durų aukštis ties įėjimu į rūsį 1,80 m. Patekimui į ieškovei priklausančias rūsio patalpas iš lauko yra įrengtas standartinis įėjimas, o ne „landa” kaip teigia ieškovė. Istoriškai ieškovė niekada nesinaudojo gyvenamojo namo patalpa 3-9 nei pateikti į savo butą Nr. (duomenys neskelbtini), nei į rūsio patalpas. Ieškovės teisės nėra pažeidžiamos, ji turi tinkamus patekimus į jai nuosavybės teise priklausančias patalpos ir jais naudojasi, t. y. ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo ir pirmosios instancijos teismas už patalpą 3-9 ieškovei pagrįstai priteisė piniginę kompensaciją.
54. Nurodo, kad 2023 m. rugpjūčio 17 d. vykusio teismo posėdžio metu pati ieškovė pripažino, kad pastato šiaurinėje pusėje pati yra užtvėrusi vielinę tvorą, kad atsakovų naudojama žemės sklypo dalis būtų apsaugota nuo ieškovei priklausančių gyvulių. Analogišką tvorą tuo pačiu tikslu pietinėje pastato pusėje yra užtvėrę ir atsakovai. Tai vienintelis racionalus būdas apsaugoti savo turtą nuo ieškovės laikomų gyvulių, kurie niokoja jų tvarkomą ir prižiūrimą aplinką. Ieškovė turi teisę naudotis kitu žemės sklype esančiu šuliniu, kuris yra žemės sklypo rytinėje dalyje, be to žemės sklype yra įrengti du arteriniai gręžiniai, iš kurių vienu ir naudojasi ieškovė. Ji pati 2023 m. rugpjūčio 17 d. posėdžio metu nurodė, kad šuliniu nesinaudoja jau daugiau kaip 10 metų. Taigi šiuo atveju taip pat neįrodė savo teisių pažeidimo.
55. Pažymi, jog patikslino priešieškinio reikalavimus, prašė teismo leisti be ieškovės sutikimo pagal UAB „Senamiesčio projektai“ 2023 m. gegužės 24 d. sprendinių pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka parengtą dokumentaciją atlikti bendrojo naudojimo konstrukcijos – įėjimo, esančio pietinėje gyvenamojo namo pusėje, kuriuo patenkama į rūsio patalpą, pažymėtą P-6, – remonto darbus. Įvertinę itin konfliktiškus santykius su ieškove, kai iš esmės bet kokio pobūdžio kilęs ginčas buvo sprendžiamas teisme, nematė tikslo atskirai informuoti ieškovę dėl siūlomų sprendinių, todėl juos ieškovei susipažinti pateikė šios bylos nagrinėjimo metu, sudarydami galimybę ieškovei pateikti atsiliepimą ir pareikšti savo nuomonę. Ieškovei sutikus su atsakovų siūlomais sprendiniais, jie savo reikalavimo atsisakytų. Siekia atlikti įėjimo remonto darbus tam, kad durys sandariai užsidarytų, kad būtų įdiegtas šildymo elementas, kad ieškovei būtų patogiau patekti pro namo pietinį įėjimą į rūsį, t. y. atlikti tokius remonto darbus, kurie pagerintų daikto kokybę ir funkcionalumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
56. Pažymėtina, kad atsakovas B. B. bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu mirė, todėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. gegužės 6 d. nutartimi atsakovas B. B. pakeistas jo teisių perėmėja atsakove A. L.
57. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
58. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
59. Pirmosios instancijos teismas sprendimu iš dalies patenkino ieškovės ieškinį, o atsakovų priešieškinį patenkino visiškai, atsakovus įpareigojo gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), panaikinti sienelę rūsio patalpoje, žymimoje P-1, atsakovei A. L. atidalijo nuosavybėn gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4,71 kv. m ploto patalpą, pažymėtą indeksu 3-9, ir priskyrė prie buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės A. L. ieškovei D. A. A. ir atsakovui B. B. priteisė kompensaciją po 3 795,38 Eur už gyvenamojo namo patalpos, pažymėtos indeksu 3-9, dalį. Teismas taip pat pripažino atsakovų A. L. ir B. B. teisę pagal UAB „Senamiesčio projektai“ 2023 m. gegužės 24 d. sprendinių pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka parengtą dokumentaciją atlikti bendrojo naudojimo konstrukcijos – įėjimo, esančio pietinėje gyvenamojo namo pusėje, kuriuo patenkama į rūsio patalpą, pažymėtą P-6, – remonto darbus be ieškovės D. A. A. sutikimo. Nors ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau iš jos dėstomų apeliacinio skundo argumentų matyti, kad ieškovė ginčija tik tą sprendimo dalį, kuria jos ieškinio reikalavimų dalis atmesta, o atsakovų priešieškinis patenkintas. Taigi dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo kilo ginčas. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako dėl apskųstos ginčijamo sprendimo dalies.
60. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
61. Nustatyta, kad ieškovė ir atsakovai buvo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame yra 3 butai, bendrasavininkai. Ieškovei nuosavybės teise priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei šiuo metu nuosavybės teise priklauso butai Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ji paveldėjo iš mirusio atsakovo B. B., ir Nr. (duomenys neskelbtini). Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės teisės naudotis patalpa 3-9, į kurią patekimą iš ieškovės buto, ieškovės teigimu, neteisėtai pašalino (užmūrijo) atsakovai. Ieškovė teigė, kad per šią patalpą galėtų patekti į rūsį, nes netekusi praėjimo, į jai priklausantį rūsį gali patekti tik išėjusi į lauką, o ne tiesiai iš buto. Ieškovės reikalavimui atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį.
62. Bylos duomenimis nustatyta, kad visi trys butai name turi atskirus įėjimus iš lauko, butas Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtas mansardoje ir į jį patekimas galimas tik per bendro naudojimo patalpą 3-9, kurios plotas 4,71 kv. m. Atsakovai dėl šios patalpos reiškė priešpriešinį reikalavimą ir prašė ją priskirti butui Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiam A. L., o iš jos priteisti bendraturčiams kompensaciją pinigais už jai tenkančią kitų bendraturčių nuosavybės dalį. Taigi, atsakovė iš esmės prašė turtą atidalyti, o ieškovė – nutraukti jos nuosavybės teisių pažeidimą ir nustatyti / pakeisti naudojimosi patalpa 3-9 tvarką.
63. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reikalavimui dėl patalpos 3-9 pareikšti ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, netenkino ieškovės prašymo jį atnaujinti, todėl reikalavimą atmetė. Apeliantė argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir nepagrįstai jos neatnaujino. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms.
Žemesnės instancijos teismas
64. Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisydamas to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o pagal minėto straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Minėta, kad atsakovai reikalavo taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
65. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teismas gali ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015, 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-611/2019, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, kt.). Taigi, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, dėl to nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas turėjo išnagrinėti jos reikalavimų pagrįstumą iš esmės, o to nepadaręs neatskleidė bylos esmės. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčą dėl patalpos 3-9 išnagrinėjo iš esmės, kadangi, kaip minėta, dėl šios patalpos reikalavimą pareiškė ir atsakovė.
66. Ieškovės reikalavimui taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas – dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį paprastai atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apie galimą savo teisių pažeidimą ieškovė vėliausiai turėjo sužinoti 1995 m. kovo 16 d., o ieškinio senaties terminas suėjo 2005 m. kovo 16 d. Ieškovė argumentuoja, kad atsakovai duris užmūrijo 2007 m., taigi senaties termino eiga prasidėjo 2007 m. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog net ir laikant, kad ieškovė apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2007 m., ieškinio senatis suėjo 2017 m. Tuo tarpu, ieškovė ieškinį pareiškė tik 2020 m. vasario 19 d.
67. Pirmosios instancijos teismas itin detaliai ir išsamiai aprašė, išnagrinėjo ir įvertino byloje esančius įrodymus, kuriais vadovaudamasis sprendė apie ieškinio senaties eigos pradžią. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų vertinimu, todėl plačiau jų neperrašo ir nekartoja. Pažymėtina tik tai, kad faktinis patekimo iš atsakovei priklausančių patalpų (buto) į bendro naudojimo patalpą nebuvimas užfiksuotas oficialiais rašytiniais įrodymais – VĮ „Registrų centras” duomenimis, t. y. 1992 m. liepos 14 d., 1995 m. kovo 16 d., 2004 m. vasario 2 d. kadastriniais matavimais, patalpų eksplikacijomis, VĮ „Registrų centas” Klaipėdos filialo 2008 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2050/02-697, adresuotu ieškovei, kuriame nurodyta, kad durys, vedančios iš bendro naudojimo koridoriaus į jos butą Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtos kaip nesančios po 1995 m. kovo 18 d. atliktų kadastrinių matavimų, kuriuos 1995 m. kovo 7 d. buvo užsakiusi buvusi pastato savininkė Kretingos miškų urėdija. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Be to, pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nors apeliantė teigia, kad pateikti VĮ „Registrų centras” duomenys suklastoti, neteisingi ir pan., šių savo teiginių nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais. Tai, kad, kaip nurodo apeliantė, ji nepasitiki VĮ „Registrų centras” darbuotojais, tėra jos pačios niekuo nepagrįsta subjektyvi nuomonė. Apeliantės teiginiai apie tai, kad jokie kadastriniai matavimai nebuvo atliekami, ji nėra gavusi jokių VĮ „Registrų centras” raštų, taip pat nepagrįsti jokiais duomenimis ir neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių bei rašytinių įrodymų, kurių apeliantė nepaneigė.
68. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog registro duomenis patvirtina ir liudytojo A. V. M. parodymai, duoti raštu ir patvirtinti notaro. Liudytojas buvo (duomenys neskelbtini) darbuotojas, parodė pats parodė užmūrijęs duris dar 1976 m. „geromis raudonomis vokiškomis plytomis” tuometinės pastato savininkės Urėdijos vadovų nurodymu, kad toje vietoje, kur praėjimas užtvertas, buvo įrengtas patalpų elektros skaitiklis, o tuo metu bute gyveno ieškovės motina. Nors apeliantės teigimu, liudytojas „susipainiojo”, šių savo teiginių apeliantė taip pat nepagrindžia, o kitas liudytojas J. K. R. taip pat parodė, kad ieškovė patalpa 3-9 negali naudotis seniai, ilgiau kaip 10 metų. Šio liudytojo parodymus apeliantė laiko teisingais. Pažymėtina, jog 2006 m. foto nuotraukose užfiksuota raudonomis plytomis užmūryta durų anga. Taigi vien šios byloje esančios 2006 m. foto nuotraukos paneigia apeliantės teiginius apie angos užmūrijimą 2007 m., nors kaip minėta, net ir senaties termino pradžios siejimas su 2007 m. nekeičia fakto, kad ieškinio senatis ieškinio pareiškimo momentu jau buvo suėjusi. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma, o ne pavieniais įrodymais, vertino juos kaip visumą, o ne atsietai. Tai, kad apeliantė reiškia niekuo nepagrįstas abejones dėl vieno ar kito įrodymo, jų visuma paneigia apeliantės poziciją.
69. Nors apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė dvi skirtingas išvadas dėl senaties termino eigos pradžios, t. y. sprendimo 64 punkte nurodyta, kad termino pradžia 1995 m. kovo 16 d., o 71 punkte – kad 2005 m. kovo 16 d., įvertinus šiuos pirmosios instancijos teismo sprendimo punktus, akivaizdu, kad 71 punkte padarytas rašymo apsirikimas ir vietoje senaties termino pradžios – 1995 m. kovo 16 d., nurodyta jo pabaiga – 2005 m. kovo 16 d.
70. Apeliantės teiginiai, kad nagrinėjamo ginčo atveju senatis iš viso netaikytina, nepagrįsta jokiais teisės aktais. Reikalavimai, kuriems ieškinio senatis netaikoma, išvardyti CK 1.134 straipsnyje. Ieškovės reikalavimai nepatenka į šio straipsnio 1–3 punktų taikymo sritį. Pagal to paties straipsnio 4 punktą ieškinio senatis netaikoma kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams, tačiau apeliantė tokių įstatymų ir atvejų, pagrindžiančių, kad jos reikalavimui senatis netaikytina, nenurodė. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nepriklausomai nuo to, kaip situaciją ir pirmosios instancijos teismo sprendimą subjektyviai suvokia apeliantė, jos nuosavybės teisė šiame ginče yra ne pažeista, o apginta, t. y. ieškovei priteista kompensacija, atitinkanti jai tenkančią nuosavybės dalį.
71. Nors apeliantės teigimu, ji yra silpnesnioji šio ginčo šalis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie teiginiai nepagrįsti. Nagrinėjamas privatus civilinis ginčas, kurio abi šalys yra lygios, turi vienodas procesines teises ir pareigas. Kaip pagrįstai nurodė atsakovė, nei šalies amžius, nei sveikatos būklė ar turtinė padėtis savaime nelemia teisinio santykio šalies galios civiliniame ginče. Pažymėtina ir tai, jog apeliantę procese atstovauja profesionali advokatė, taigi, apeliantės procesinių teisių ir pareigų tinkamas įgyvendinimas yra užtikrintas, o materialaus pobūdžio reikalavimų išsprendimui, teisinių santykių kvalifikavimui, teisės aktų taikymui ir byloje esančių įrodymų vertinimui, t. y. ginčo išsprendimo rezultatui, šalies amžius, sveikatos būklė ar turtinė padėtis privačiame civiliniame ginče neturi jokios įtakos. Juo labiau, kad atsakovų amžius ir sveikatos būklė, ypač dabar jau mirusio atsakovo, buvo panašūs kaip ieškovės. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju nesudaro ir teisinio pagrindo pateisinti ieškovės pasyvų elgesį senaties termino eigos metu (10 metų) ir atnaujinti ieškovės 15 metų praleistą ieškinio senaties terminą, t. y. delsimą 25 metus įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, ypač įvertinus aplinkybes, kad ieškovė yra neįgali nuo 1996 m., per šį laikotarpį ieškovei jos nurodytos aplinkybės (amžius, sveikatos būklė, turtinė padėtis) niekaip nesutrukdė dalyvauti kituose teisminiuose procesuose, teikti skundus, rašyti prašymus įvairioms institucijoms ir savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti kitais būdais. Be to, ieškovės subjektyvus suvokimas, kokiu būdu ginti savo interesus, į kurias institucijas kreiptis yra tik pačios ieškovės pasirinkimas, nulemtas jos subjektyvaus elgesio, o ne objektyvių aplinkybių. Apeliantė nenurodė ir nepagrindė tokių išimtinių, nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, kurios būtų jai objektyviai sutrukdžiusios ar užkirtusios kelią tinkamai ir laiku įgyvendinti teisę į teisminę gynybą itin ilgą laiką, ieškovė nepagrindė, kodėl toks poreikis iškilo būtent 2020 m., kai ji pareiškė ieškinį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, neatnaujino praleisto jos termino ir šiuo pagrindu atmetė ieškovės ieškinio dėl bendrojo naudojimo patalpos 3-9 reikalavimą.
72. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantei teigiant, kad jos bute yra užmūryta durų anga, ši aplinkybė nėra ginčijama byloje. Nustatyta, kad iš apeliantei priklausančių patalpų yra buvęs patekimas (durys) į bendro naudojimo patalpą 3-9, šios aplinkybės neneigė ir atsakovai. Taip pat sutiktina su apeliante, kad ne kadastriniais matavimais yra sukuriama nuosavybės teisė ir jie negali būti pagrindas priskirti bendro naudojimo patalpą vienam iš gyvenamojo namo bendraturčių, tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nėra nustatyta. Priešingai, nuosavybė atsakovei priskirta teismo sprendimu, o atsakovė pripažįsta bendrąją nuosavybę į šią patalpą, jos neneigia, dėl to ir prašė šią patalpą atidalyti iš bendrosios nuosavybės, t. y. priteisti jai natūra, o bendraturčiams kompensuoti pinigais už jų prarastą turto dalį. Nors, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neobjektyviai išsprendė atsakovės reikalavimą ir atidalijo bendrojo naudojimo patalpą, nes ji nesutinka gauti kompensacijos pinigais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad nuosavybės teisė, kaip daiktinė teisė, yra absoliutaus pobūdžio, tačiau nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos skiriasi priklausomai nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. ar nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Bendrosios nuosavybės teisė reiškia tam tikrus nuosavybės teisės įgyvendinimo ribojimus, sukeliamus kitų to paties nuosavybės objekto savininkų. Tokio pobūdžio ribojimai, nuosavybės teisei esant asmeninei, neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019).
73. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies požiūriu atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019; 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-701/2022). CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą, kai vienas (ar keli) iš jų reikalauja atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, o kitas – nustatyti daikto, kuris yra bendroji dalinė nuosavybė, naudojimosi tvarką, prioritetas turi būti teikiamas atidalijimui iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis), nes taip palengvinamas ir supaprastinamas savininko teisių turinį sudarančių teisių įgyvendinimas ir išvengiama ginčų, galinčių kilti tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2009; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2014; 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-131-701/2022, kt.).
74. Apeliantė nenurodo pagrįstų argumentų, kodėl turtas šiuo atveju negalėtų būti atidalytas atsakovės prašomu būdu. Jos teiginiai, kad taip (per bendro naudojimo patalpą 3-9) jai būtų patogiau patekti į rūsį, nesudaro teisinio pagrindo atmesti atsakovės reikalavimą dėl atidalijimo. Pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo ir nustatė, kad ieškovė turi galimybę patekti į rūsį, esantį po veranda, tiesiai iš savo buto, o į kitą rūsį ji patenka iš lauko, tuo tarpu, patekimas į jį būtent per bendrojo naudojimo patalpą būtų apsunkintas sraigtiniais laiptais, kurie, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra ne tik patogūs, bet šiuo atveju net ir pavojingi garbaus amžiaus įvairių negalių turinčiai ieškovei. Vien jos niekuo nepagrįsti teiginiai, kad jeigu lipti tokiais laiptais „patogu atsakovams, tai patogu ir jai“, neįrodo ieškovės objektyvaus poreikio turėti alternatyvią galimybę patekti į rūsį būtent jos pageidaujamu būdu. Kategoriškas ieškovės nusiteikimas tokio poreikio taip pat nepagrindžia. Ieškovės teiginiai apie rūsyje, į kurį ji turi eiti per lauką, laikomos kasdienio vartojimo maisto atsargas, taip pat nepagrindžia tokio poreikio. Minėta, ieškovė turi ne vieną rūsį, į vieną iš jų galima patekti tiesiai iš ieškovės verandos, todėl tik nuo jos pačios noro ir apsisprendimo priklauso, ką kuriame rūsyje laikyti ir kokiai paskirčiai naudoti. Teiginiai, kad rūsyje po veranda ieškovė įsirengė sanitarinį mazgą, tik įrodo, kad tą darydama ieškovė įvertino savo prioritetus ir suprato, kad sandėliavimo funkciją atliekantis rūsys jai nėra reikalingas kasdien. Ieškovės teiginiai, kad atsakovei 3-9 patalpa nėra būtina kasdien, nes atsakovė turi kitą gyvenamąją vietą ir į ginčo turtą atvyksta tik vasarą, grindžiami tik pačios ieškovės subjektyviu situacijos suvokimu. Kaip minėta, atsakovė neturi kitos galimybės patekti į butą Nr. (duomenys neskelbtini) kaip tik per bendrojo naudojimo patalpą 3-9, kuri būtent užtikrina atsakovės buto, kaip atskiro turtinio vieneto, funkcionavimą. Tuo tarpu, ieškovė į savo rūsį patekti gali iš lauko per atskirą įėjimą. Nors ieškovės teigimu, šis įėjimas iš tikrųjų yra „landa“, byloje esančios fotonuotraukos ir kiti duomenys patvirtina, kad tai yra pilnavertės durys. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, racionaliai ir protingai išsprendė ginčą, atidalijo patalpą, ją natūra priteisęs atsakovei, o ieškovei kompensaciją pinigais. Pažymėtina, jog įvertinus patalpos itin mažą dydį ir ypač konfliktiškus bendraturčių santykius, pirmosios instancijos teismas užkirto kelią naujiems ginčams ateityje ieškovei ir atsakovei kartu naudojantis patalpa 3-9.
75. Esminis reikalavimas nustatant kompensaciją (jos dydį), kai taikomas išimtinis, CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, – kad ji būtų teisinga. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi eksperto nustatyta rinkos verte, o apeliantė neginčija jai priteistos kompensacijos dydžio. Ieškovės argumentai, kad atsakovai yra sutuoktiniai ir atsakovui B. B. priteistos kompensacijos mokėjimas yra tik formalus dalykas, nekeičia teisinio bendraturčių santykių vertinimo dėl atidalijimo galimybės, atidalijimo būdo ir teisingo kompensavimo. Pažymėtina ir aplinkybė, jog šiuo metu faktinė situacija yra pasikeitusi ir atsakovė yra paveldėjusi B. B. turtą, taigi jai bendrojoje nuosavybėje šiuo atveju priklauso 2/3, ieškovei tik 1/3 dalis bendro naudojimo patalpos 3-9. Teisėjų kolegijos vertinimu, ir ši nauja aplinkybė, kuri neegzistavo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tik pagrindžia teismo sprendimo racionalumą ir protingumą atidalijant turtą natūra.
76. Sutiktina su atsakove, kad ieškovė iš esmės siekia pakeisti itin ilgą laiką nusistovėjusią faktinę naudojimosi turtu tvarką, tačiau nenurodo jokių objektyvių tokį poreikį pagrindžiančių aplinkybių. Tas pats pasakytina ir apie ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę leisti jai naudotis geriamojo vandens šuliniu, esančiu žemės sklypo pietinėje pusėje, įpareigoti pašalinti 22 metrus vielinės tvoros, esančios žemės sklype (duomenys neskelbtini), nuo šiame sklype esančio gyvenamojo namo, plane pažymėto (duomenys neskelbtini), pietinės sienos iki šulinio, kuria užtvertas ne tik šulinys, bet ir bendras įėjimas į namą (iš pietų pusės) ir juo ieškovė taip pat negalinti naudotis. Ieškovei pačiai teigiant, kad atsakovai tvorą įrengė 2010 m., pažymėtina, kad ieškovė taip pat itin ilgą laiką – 10 metų delsė ir į teismą nesikreipė. Be to, reikalavimą dėl tvoros dalies pašalinimo ieškovė argumentuoja tik tuo, kad atsakovams ją tveriant buvo privalomas jos sutikimas, o ji tokio nedavė. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir ieškovė šios aplinkybės neginčijo, tvorą atsakovai įrengė siekdami apsaugoti savo naudojamą žemės sklypo dalį nuo ieškovės laikomų naminių gyvulių, kurie nugraužia ir niokoja atsakovų želdinius. Taip pat nustatyta, kad atsakovų skundai dėl ieškovės laikomų palaidų naminių gyvūnų (ožkų, vištų) pasitvirtino, ieškovė buvo įpareigota juos aptverti ir pati teismo posėdžio metu pripažino, kad kartais gyvūnai ištrūksta iš aptvarų.
77. Tvoros dalies griovimo būtinumą ieškovė argumentavo savo galimybe patekti prie atsakovų sklypo pusėje esančio vandens šulinio bei galimybe naudotis pietiniu įėjimu į namą. Kaip minėta, visi trys butai turi atskirus įėjimus iš lauko, todėl, įvertinus aplinkybę, jog tarp kaimynų nuolat kyla ginčai dėl bendro turto, konstatuotina, jog ieškovei šiuo atveju nėra būtino objektyvaus poreikio naudotis būtent pietiniu įėjimu. Lygiai taip pat ieškovei nėra būtino poreikio patekti ir naudotis atsakovų naudojamo žemės sklypo pusėje esančiu šuliniu, kurio vanduo pagal byloje esančias kompetentingos institucijos pateiktas tyrimų išvadas net nėra tinkamas naudoti. Ieškovės samprotavimai, kad atsakovai galbūt tyčia sugadino vandenį jai pareiškus ieškinį, niekuo nepagrįsti. Ieškovės naudojamoje žemės sklypo pusėje taip yra šulinys, kurio vanduo, jos teigimu, taip pat yra netinkamas. Pati ieškovė pripažino, kad šuliniu nesinaudoja ilgiau kaip 10 metų, o sklype yra du gręžiniai ir vienu iš jų ji naudojasi. Taigi, priešingai ieškovės teiginiams, tvoros dalies griovimas nagrinėjamų aplinkybių kontekste, nebūtų nei adekvati, nei proporcinga ar protinga priemonė, nes, visų pirma, ieškovė neįrodė savo teisių pažeidimo, nei realaus poreikio tokią priemonę taikyti, o kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, klausimas dėl ieškovės patekimo prie atsakovų šulinio turėtų ir galėtų būti sprendžiamas bendraturčių sutarimu, o ne teismo sprendimu. Taigi, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo tenkinti šį ieškovės ieškinio reikalavimą iš dalies, juo labiau, kad naudojimosi sklypu tvarkos klausimas nebuvo šios bylos ginčo dalykas.
78. Pažymėtina ir tai, jog pačios ieškovės teigimu, šulinys yra žemės sklypo priklausinys. Tuo tarpu, sklypas nėra ieškovės nuosavybė, ji yra tik sklypo nuomininkė, taigi ieškovė neturi nuosavybės teisės į šulinį, nepriklausomai nuo to, kad galbūt, kaip ji teigia, šulinį iškasė jos šeimos nariai. Nuosavybės teisės į sklype esančius šuliniu nėra įregistruotos nė vieno bendraturčio vardu ir šuliniai nėra bendrosios nuosavybės objektai, nors ieškovė ir teigia priešingai.
79. Ieškovė nesutinka ir su teismo sprendimu pripažinti atsakovės teisę pagal UAB „Senamiesčio projektai“ 2023 m. gegužės 24 d. sprendinių pagrindu teisės aktų nustatyta tvarka parengtą dokumentaciją atlikti bendrojo naudojimo konstrukcijos – įėjimo, esančio pietinėje gyvenamojo namo pusėje, kuriuo patenkama į rūsio patalpą, pažymėtą P-6, – remonto darbus be ieškovės sutikimo. Taigi, priešingai nei teigia ieškovė, atsakovė ne siekia atlikti remonto, o parengti dokumentaciją pagal teisės aktų reikalavimus tokiems darbams. Tam visų pirma būtina gauti bendraturčio sutikimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad ieškovė tokio sutikimo duoti neketina, todėl atsakovė pagrįstai nurodo, jog siekdama išvengti dar vieno konflikto ir proceso, pareiškė reikalavimą jau nagrinėjamoje byloje, kurį teismas priėmė ir išnagrinėjo. Nepagrįsti apeliantės teiginiai apie tai, kad teismo sprendimas neįvykdomas. Priešingai, atsakovei parengus reikalingus dokumentus ir gavus leidimus, tarp jų ir Kultūros paveldo departamento, remonto darbai galės būti įgyvendinti be ieškovės sutikimo. Teismo sprendimas nepaneigia atsakovės pareigos laikytis teisės aktų nustatytos tvarkos ir reikalavimų remonto darbams atlikti, tuo tarpu, ieškovė neturi įgaliojimų ginti viešą interesą ir revizuoti institucijų išduodamus leidimus.
80. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis), kad jie iš viso nevertinti ar kad byla išnagrinėta pernelyg formaliai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. Priešingai, byloje esantys įrodymai išsamiai aprašyti ir detaliai ištirti, vertinta jų visuma, padarytos logiškos išvados. Apeliantė apeliaciniame skunde privalo nurodyti, kokioms bylos aplinkybėms, jos manymu, prieštarauja priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir kokias materialines ar proceso teisės normas jis pažeidžia. Nagrinėjamu atveju dėl ginčo esmės apeliantė nenurodė teisinių argumentų, sudarančių pagrindą naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepagrindžia teiginių, kad teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl faktinių aplinkybių vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.
81. Apeliantė taip pat prašo sumažinti pirmosios instancijos teismo iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovės atsakovams A. L. ir B. B. iš ieškovės D. A. A. 8 677,24 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, į valstybės biudžetą 25,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o iš atsakovės A. L. į valstybės biudžetą 8,38 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir iš atsakovų A. L. ir B. B. 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
82. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė patyrė 2 050 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 150 Eur žyminis mokestis bei 1 900 Eur teisinės pagalbos išlaidos. Atsakovai patyrė 9 916,84 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 221 Eur žyminis mokestis, 8 595,84 Eur teisinės pagalbos išlaidos, 1 100 Eur ekspertizės išlaidos.
83. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra reglamentuota CPK 93 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Civiliniame procese galioja bendra bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“, todėl teismo procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta tenka šaliai, kurios atžvilgiu buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas. Tai reiškia, kad bylą inicijavusi ieškovė turėjo įvertinti, kad ieškinys gali būti atmestas ir jai gali tekti sumokėti priešingos šalies patirtas išlaidas.
84. Viena iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių – tai teisinės pagalbos išlaidos, kurias patiria dalyvaujantys byloje asmenys pasitelkdami byloje profesionalius teisininkus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). CPK 98 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šioje teisės normoje taip pat nurodyta, kad dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu ir kad tuo atveju, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, šios išlaidos negali būti priteisiamos. Taigi, visais atvejais priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą yra taikomas realumo kriterijus, t. y. turi būti nustatoma, kad šiems asmenims už suteiktas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Dėl šios priežasties šalis, siekianti, kad būtų atlygintos jos patirtos teisinės pagalbos išlaidos, turi ne tik pateikti teismui prašymą atlyginti šias išlaidas, tačiau ir pagrįsti, kad tokios išlaidos buvo realiai patirtos ir kad jos yra susijusios su konkrečia byla, kurioje yra pareikštas prašymas jas atlyginti.
85. Nors išlaidos, patirtos pasitelkus byloje advokatą ar advokato padėjėją, pagal įstatymą yra laikomos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir šalis, kurios atžvilgiu buvo priimtas palankus sprendimas, jas pagrindusi, įgyja teisę, kad jos būtų atlygintos, pažymėtina, kad ne visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje faktiškai sumokėtos sumos gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir turi būti atlyginamos. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo, todėl tuo atveju, jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovai už teisinę pagalbą patyrė 8 595,84 Eur išlaidų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovų patirtos itin didelės išlaidos nebuvo nulemtos objektyvaus poreikio ir būtinumo.
86. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad kai šalys byloje teikė bendrus procesinius dokumentus, kuriuose buvo dėstoma bendra jų pozicija, jos taip pat buvo atstovaujamos to paties advokato ir vykusiuose teismo posėdžiuose, šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti dėl tokioms šalims priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumažinimo, kadangi vieno procesinio dokumento parengimas, kuriame abiejų šalių gynybinė pozicija sutampa, darbo trukmės požiūriu negali būti prilyginamas dviem atskiriems skirtingos teisinės pozicijos procesiniams dokumentams. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos visos svarbios aplinkybės, lemiančios priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022). Nagrinėjamu atveju atsakovų pozicija byloje sutapo, tačiau iš pradžių procese atsakovą B. B. atstovavo du skirtingų kontorų advokatai, vienas iš kurių atstovavo ir atsakovę A. L., o vėliau abu atsakovus atstovavo du vienos advokatų kontoros advokatai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės turėjo įtakos itin dideliam atsakovų patirtų išlaidų dydžiui.
87. Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu nurodyta Rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus. Tačiau pažymėtina ir tai, kad Rekomendacijose nurodyti kriterijai (bylos sudėtingumas, teisinių paslaugų kompleksiškumas, specialių žinių reikalingumas, ginčo sumos dydis, laiko sąnaudos, sprendžiamų klausimų naujumas ir pan.), esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio. Nagrinėjamu atveju byla nebuvo sudėtinga, joje nebuvo sprendžiami jokie nauji ar specialių žinių reikalaujantys klausimai. Vien aplinkybė, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė itin ilgą laiką, iš esmės teismui tenkinant abiejų šalių ir jų atstovų prašymus atidėti bylos nagrinėjimą, taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad visas atsakovų patirtas išlaidas turi atlyginti ieškovė proporcingai jos atmestų ir atsakovų patenkintų reikalavimų daliai, o bylinėjimosi išlaidos neturi tapti papildomu ieškovės nubaudimu ir nepakeliama našta jai.
88. Pažymėtina, jog ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtos išlaidos sudarė 2 050 Eur (1900 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 150 Eur žyminis mokestis), tuo tarpu, atsakovų – 9 916,84 Eur (221 Eur žyminis mokestis, 8 595,84 Eur teisinės pagalbos išlaidos, 1 100 Eur ekspertizės išlaidos), t. y. buvo 5 kartus didesnės nei ieškovės. Be to, atsižvelgiant į bylos pobūdį, sutiktina su apeliante, kad iš jos atsakovams priteistos bylinėjimosi išlaidos – 8677,24 Eur yra 2,3 kartų didesnės nei jai priteista kompensacija už atidalytą turtą – 3 795,38 Eur. Taigi, toks išlaidų paskirstymas neatitiktų teisingumo principo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tuo atveju, kai bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas nulemtų visišką šaliai pagrįstai priklausančios piniginės kompensacijos netekimą, teismai taip pat turi taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią nukrypti nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymo ir užtikrinti sąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022, 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023).
89. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisingomis, protingomis ir sąžiningomis nagrinėjamu atveju laikytinos atsakovės pirmosios instancijos teisme advokato teisinei pagalbai apmokėti patirtos išlaidos, artimos ieškovės patirtoms išlaidoms, t. y. 2 000 Eur, o pridėjus išlaidas už ekspertizę ir žyminį mokestį, laikytina, kad atsakovė patyrė 3 321Eur. Taigi, iš dalies (25 proc.) tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovei iš atsakovės priteistina 512,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei iš ieškovės yra pagrindas priteisti 75 proc. bylinėjimosi išlaidų, t. y. 2 490,75 Eur.
Dėl procesinės bylos baigties
90. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, o apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, tačiau konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, todėl yra teisinis pagrindas apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl išlaidų pakeisti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
91. Be to, įvertinus aplinkybę, kad atsakovas B. B. bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje mirė ir jo teises ir pareigas perėmė atsakovė A. L., pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis atitinkamai tikslintina. Rezoliucinės teismo sprendimo dalies patikslinimas nelaikytinas apeliacinio skundo patenkinimu.
Dėl išlaidų apeliacinės instancijos teisme
92. Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 2 178 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti. Ieškovė už advokatės teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 500 Eur ir 303 Eur žyminį mokestį.
93. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju patenkinta 20 proc. apeliacinio skundo, todėl atitinkamai ieškovei iš atsakovės priteistinas 160,60 Eur patirtų išlaidų atlyginimas, o atsakovei iš ieškovės priteistinas 1 742,40 Eur išlaidų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 19 d. sprendimo, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, dalį ir ieškovei D. A. A. iš atsakovės A. L. priteisti 512,50 Eur (penki šimtai dvylika eurų 50 centų) bylinėjimosi išlaidų,
atsakovei A. L. iš ieškovės D. A. A. priteisti 2 490,75 Eur (du tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt eurų 75 centus) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą nurodant, kad A. L. yra B. B. teisių ir pareigų perėmėja.
Priteisti iš atsakovės A. L. ieškovės D. A. A. naudai 160,60 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų 60 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.
Priteisti iš ieškovės D. A. A. atsakovės A. L. naudai 1742,40 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus keturiasdešimt du eurus 40 centų) apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.