Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2; 1.1.7.2.2; 1.2.14.7.1; 1.2.18.10; 2.4.6.4.1; 2.4.6.3.2; 2.4.6.4.3; 2.4.6.4.4; 2.4.6.5.1

2022 m. gruodžio 21 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. I. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. I. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – bauda 400 MGL (20 000 Eur);

pagal BK 184 straipsnio 1 dalį – bauda 200 MGL (10 000 Eur).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnę baudą ir G. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – bauda 500 MGL (25 000 Eur).

Iš G. I. pareikšto kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį pašalinta aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 1 dalyje, padarė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliam akcininkui V. D. sukursčius, taip pat aplinkybė, kad 2013 m. gruodžio 30 d. paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl naudojimosi telefono abonentais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)G. I. sudarė V. D. nurodžius.

Ikiteisminio tyrimo metu G. I. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Dėl bankroto likviduojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš kaltinamojo G. I. likviduojamos dėl bankroto UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 2 637,46 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt septyni eurai 46 ct).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir BUAB) „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentai, saugomi FNTT prie LR VRM Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Panevėžio nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje, nuspręsta grąžinti BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, kompiuterines laikmenas su bankų sąskaitų išrašais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenimis bei V. D. apklausos įrašu, nuspręsta palikti prie bylos.

Tuo pačiu nuosprendžiu V. D. išteisintas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 184 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. I. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu: (duomenys neskelbtini)), direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnį būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574:

- 4 straipsnio reikalavimus, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, jog apskaitos informacija būtų tinkama, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams, neužtikrino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. kuro nurašymo aktuose būtų užfiksuota informacija apie tai, kiek kuro sunaudojo kiekviena transporto priemonė bei, kad tvarkomoje apskaitoje būtų surašyti duomenys apie lengvųjų automobilių sunaudotą dyzeliną, todėl kuro nurašymo aktai neinformatyvūs, neišsamūs ir nėra galimybės patvirtinti, ar 243 395,79 litrų 248 288,31 Eur vertės dyzelino sąnaudos susijusios su pajamų uždirbimu;

- 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, o būtent, 2019 m. rugpjūčio 30 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „(duomenys neskelbtini)“, jam išduota kortele Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė 500 Eur ir 350 Eur, iš viso 850 Eur, tačiau šių duomenų nepateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei, kad įtrauktų į sąskaitą „Nr. 2445 Iš atskaitingų asmenų gautinos sumos“, surašytų kasos pajamų orderius, todėl negalima nustatyti 850 Eur panaudojimo aplinkybių; 2018 metais, tiksliai nenustatytu laiku (ne ankščiau nei 2018 m. kovo 26 d.), pardavė B. I. po autoįvykio apgadintą automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (ankstesnis numeris (duomenys neskelbtini) už 300 Eur, tačiau šio sandorio neįformino PVM sąskaita faktūra, kasoje nefiksavo 300 Eur įplaukų ir apskaitoje nefiksavo 247,93 Eur pardavimo pajamų bei 52,06 Eur pardavimo PVM;

- 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos metu arba jai pasibaigus ar įvykus, o būtent, laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. neužtikrino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų surašyti atsargų panaudojimo dokumentai, nurašymo aktai dėl 26 045,66 Eur vertės įvairių atsarginių dalių, skirtų krovininių automobilių remontui ir eksploatacijai panaudojimo, todėl nėra galimybės nustatyti, kur šios dalys buvo panaudotos; būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, taip pat atlikdamas kasininko funkcijas ir būdamas materialiai atsakingu už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, nesurašė ir bendrovės buhalterijai iki 2019 m. rugsėjo 2 d. nepateikė dokumentų dėl 1 631,52 eurų išmokėjimo iš bendrovės kasos, todėl negalima nustatyti 1 631,52 Eur panaudojimo;

- 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus „Privalomi apskaitos dokumento rekvizitai, ūkinių operacijų turinys“ ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, nes tyrimo metu buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ į apskaitą įtraukė prekių ir paslaugų pirkimą, kurios buvo panaudotos ne bendrovės pajamoms uždirbti:

laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. į apskaitą įtraukė, t. y. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei su bendrovės veikla nesusijusio objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), signalizacijos sistemų signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo paslaugas, dėl ko nepagrįstai buvo padidintos iš viso 143,20 Eur (iš jų 2018 m. – 85,92 Eur, 2019 m. – 57,28 Eur) skolos tiekėjams, ir padidintos 118,40 Eur (iš jų 2018 m. – 71,04 Eur, 2019 m. – 47,36 Eur) sąnaudos, bei 24,80 Eur (iš jų 2018 m. – 14,88 Eur, 2019 m. – 9,92 Eur) pirkimo PVM;

laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą (į sąskaitą „Nr. 6001 Suteiktų paslaugų savikaina (degalai)“) įtraukė, t. y. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei 128,28 litrų 142,70 Eur vertės benzino sunaudojimo dokumentus (be nurašymo aktų) ir 185,20 litrų 165,84 Eur vertės benzino sunaudojimą patvirtinančius dokumentus pagal nurašymo aktus, nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise neturėjo ir nebuvo išsinuomojusi transporto priemonių, kurių naudojami degalai būtų benzinas;

laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąnaudas įtraukė, t. y., pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei dokumentus dėl V. D. telefono abonento paslaugų, kurios nesusijusios su bendrovės veikla ir uždirbtomis pajamomis, iš viso 884,61 Eur (2018 m. – 721,59 Eur, 2019 m. – 163,02 Eur), dėl ko nepagrįstai buvo padidintos 731,88 Eur (iš jų 2018 m. – 596,35 Eur, 2019 m. – 134,73 Eur) bendrovės sąnaudos ir į PVM atskaitą įtrauktas 153,53 Eur (iš jų 2018 m. – 125,24 Eur, 2019 m. – 28,29 Eur) pirkimo PVM;

į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąnaudas įtraukė, t. y. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei 2018 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą EG18 Nr. 016244 dėl 4 padangų „Firemax 225/45R19“ ir jų gilinimo paslaugų įsigijimo už 266,18 Eur, nors jos UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje panaudotos nebuvo, dėl ko neteisėtai buvo padidintos 2018 metų remonto ir eksploatacijos sąnaudos bei į atskaitą įtrauktas 55,90 Eur pirkimo PVM;

laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąnaudas įtraukė, t. y., pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei dokumentus dėl R. K. ir G. K. naudojamiems telefonų abonentams Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)suteiktas paslaugas, kurios nesusijusios su bendrovės veikla ir uždirbtomis pajamomis, iš viso 1 156,24 Eur;

- 19 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ,,Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą” ir 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad ,,Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų įstatymo nuostatomis”, 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 (nauja red. 2004 m. kovo 30 d. Nr. IX-2084) 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija, o būtent, neišsaugojo dienpinigių, iš viso 88 806,61 Eur (iš jų 2018 m. – 39 666,62 Eur, 2019 m. (iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.) – 49 139,99 Eur) sumai ir 2 260,03 Eur kilnojamojo darbo priedų apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų, dėl ko iš dalies negalima patikrinti jų apskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

2. Be to, G. I. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. iššvaistė svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą, o būtent:

- V. D. nurodymu 2013 m. spalio 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė sutartį Nr. 5172327R dėl objekto (Nr. 6044), esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio I. D., signalizacijos sistemų signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos sistemos suveikimo signalus paslaugų teikimo, ir už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjus už šias, su bendrovės veikla ir uždirbamomis pajamomis nesusijusias paslaugas 375,46 Eur, iššvaistė svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 375,46 Eur;

- V. D. nurodžius, 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl naudojimosi telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. naudojosi V. D., ir už šias paslaugas, nesusijusias su bendrovės veikla ir uždirbamomis pajamomis, nurodytu laikotarpiu sumokėjus 2 242,48 Eur, iššvaistė svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 2 242,48 Eur;

- 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl naudojimosi telefono abonentais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. naudojosi R. K. ir G. K., ir už šias paslaugas, nesusijusias su bendrovės veikla ir uždirbtomis pajamomis, nurodytu laikotarpiu sumokėjus 2 637,46 Eur, iššvaistė svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 2 637,46 Eur.

G. I. viso iššvaistė svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“, priklausantį turtą – 5 255,40 Eur.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. I. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio ar BK 39² straipsnio pagrindu, arba panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Tvirtina, kad skundžiamas nuosprendis keistinas arba naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

3.1. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad kuro nurašymo aktų turinys buvo netinkamas. Teigia, kad byloje yra pateikta Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. lapkričio 12 d. operatyvaus patikrinimo pažyma FR1042-4968, kurioje nurodyta, jog VMI patikrinimo metu buvo pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartys, paslaugų įsigijimų ir pardavimų, jų apmokėjimų dokumentai, krovinių gabenimo važtaraščiai, kelionės lapai, tachografai, darbo užmokesčio žiniaraščiai, komandiruotpinigių apskaitos dokumentai už laikotarpį 2018 m. sausio-rugpjūčio mėn. Nurodo, kad VMI patikrinimu nustatyta, jog faktiškai sunaudotas kuras per mėnesį nurašomas bendrovės nustatytų normų ribose ir VMI jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų trūkumo nenustatė. Pažymi, kad dėl kuro nurašymo aktų turinio negavo jokių pastabų nei iš VMI, nei iš buhalterės A. K., be to, jei kuro nurašymo aktai buvo netinkami, buhalterė privalėjo jų neįtraukti į apskaitą.

3.2. Apeliantas nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio išvada, jog buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, nes jis nepateikė įtraukti į apskaitą 850 Eur, paimtų iš banko sąskaitos, yra nepagrįsta. Teigia, kad pinigai buvo seife, o raktai nuo patalpų ir seifo nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. buvo pas V. D.. Taip pat nurodo, kad 2019 m. rugpjūčio 30 d. buvo penktadienis, o 2019 m. rugsėjo 2 d. buvo oficiali mokslo žinių diena, kurios metu jis lydėjo sūnų i mokyklą ir darbe nebuvo, todėl įtraukti 850 Eur į apskaitą faktiškai buvo neįmanoma, nes tai buvo ne darbo diena. Atkreipė dėmesį, kad apie pinigų patikrinimą ir inventorizaciją jam pranešta nebuvo, ką patvirtina tai, jog byloje yra du 2019 m. rugsėjo 6 d. pinigų patikrinimo akto ir 2019 m. rugsėjo 6 d. pinigų perdavimo priėmimo akto egzemplioriai, iš kurių vienas yra su įrašu, kad jis atsisakė pasirašyti, o kitas be tokio įrašo, tačiau kopija patvirtinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovės. Apelianto teigimu, iš to seka, kad 2019 m. rugsėjo 6 d. pinigų patikrinimo ir 2019 m. rugsėjo 6 d. pinigų perdavimo priėmimo aktai buvo surašyti atgaline data, ir 2019 m. gruodžio 10 d. įrašo apie jo atsisakymą pasirašyti dar nebuvo.

3.3. Apeliantas taip pat nesutinka su išvada, kad jis neužtikrino, jog būtų surašytas atsarginių dalių nurašymo aktas. Teigia, kad byloje yra pateiktas 2019 m. rugsėjo 2 d. atsarginių dalių nurašymo aktas, kuris buvo perduotas bendrovės buhalterei A. B. su bendrovės apskaitos dokumentais ir turėjo būti įtrauktas į bendrovės buhalterinę apskaitą 2019 m. spalio mėnesį. Nurodo, kad buhalterė A. B. pripažino, jog dokumentų perdavimo akto atidžiai neskaitė. Taip pat teigia, kad tai, kaip buvo panaudotos medžiagos ir atsarginės dalys, matyti iš PVM sąskaitų faktūrų, kur yra įrašai, kokiai transporto priemonei jos sunaudotos. Pasak apelianto, jis jokių tyčinių apgaulingų veiksmų neatliko, taip pat nekilo BK 222 straipsnyje numatytos pasekmės, kadangi medžiagų ir dalių kiekis nėra koks nors ypatingas, bendrovė dirbo pelningai.

3.4. Teigia, kad dėl aplaidumo neįformino sandorio, kuriuo B. I. buvo parduotas po autoįvykio apgadintas automobilis „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (ankstesnis numeris (duomenys neskelbtini) už 300 Eur, tačiau šios operacijos vertė yra nedidelė ir negali sukelti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų pasekmių.

3.5. Nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad jis neišsaugojo dienpinigių, iš viso 88 806,61 Eur (iš jų 2018 m. – 39 666,62 Eur, 2019 m. (iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.) – 49 139,99 Eur) sumai ir 2 260,03 Eur kilnojamojo darbo priedų apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų. Teigia, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti naujai paskirtai buhalterei ir buhalterinės apskaitos dokumentų perdavimo organizavimas bei įforminimas yra naujai paskirto bendrovės vadovo pareiga. Pažymi, kad iš 2019 m. rugsėjo 6 d. dokumentų perdavimo akto matyti, jog buvo perduotos tiek darbuotojų darbo užmokesčio, tiek avanso mokėjimo ir kitos bylos. Teigia, kad iš VMI 2018 m. lapkričio 12 d. operatyvaus patikrinimo pažymos FR1042-4968 matyti, jog buvo patikrinti komandiruotpinigių apskaitos dokumentai už laikotarpį 2018 m. sausio-rugpjūčio mėn., t. y. komandiruočių apskaitos dokumentai buvo įforminti, jų neperduoti nebuvo jokio tikslo, ką ir patvirtina išsamus priėmimo perdavimo aktas.

3.6. Apelianto teigimu, jis prisipažino dėl kaltinimo dalies, kad į bendrovės į apskaitą įtraukė prekių ir paslaugų pirkimą, kurios buvo panaudotos ne bendrovės pajamoms uždirbti ir apie šias aplinkybes pranešė remdamasis Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymu.

3.7. Teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis nebuvo sukurstytas V. D.. Nurodo, kad V. D. turėjo pakankamą verslo ir sandorių sudarymo patirtį bei žinojo, kaip turi būti įformintas paskolos įskaitymas ir suteiktų paslaugų kainos. Apelianto teigimu, nors V. D. šį žinojimą ir savo duotą apeliantui nurodymą neigia, tačiau V. D. buvo susipažinęs su bendrovės finansine atskaitomybe ir jam buvo žinoma, kad jo suteikta įmonei paskola nemažėja. Teigia, kad tiek gyvenamojo namo apsaugos sutartyje, tiek mobilaus ryšio telefono paslaugos susijusios su asmens duomenimis. Nurodo, kad apsaugos sutartyje buvo suteikti ir ryšio su paslaugos teikėju slaptažodžiai, nurodyti kontaktinių asmenų, įskaitant I. D., telefonai, todėl V. D. negalėjo nežinoti apie teikiamas paslaugas ir neturėjo jokio pagrindo manyti, kad paslaugų kaina yra įskaityta sumažinant V. D. suteiktą paskolą.

3.8. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi atsakomybė už buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą numatyta Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 205 straipsnio 6 dalyje.

3.9. Pasak apelianto, visų ūkinių operacijų rezultatai buvo nustatyti, įskaitant paslaugų apmokėjimą už V. D., R. K., G. K.: buhalterinėje apskaitoje buvo įtraukti visi dokumentai (sutartys, sąskaitos, mokėjimo nurodymai), pagal kuriuos galima nustatyti, ar V. D., R. K., G. K. suteiktos paslaugos susijusios su bendrovės pajamų uždirbimu, kas ir buvo padaryta atliekant specialisto tyrimą. Nurodo, kad nei vienas iš šių dokumentų nebuvo suklastotas ir iš jų turinio galima įvertinti operacijų ryšį su bendrovės pajamų uždirbimu. Pažymi, kad VMI, sutinkamai su Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 14 punktu, turėjo teisę duoti nurodymus pašalinti aplinkybes ir sąlygas, trukdančias mokesčių administratoriui tinkamai atlikti savo funkcijas, ir nors tikrino bendrovę, jokių nurodymų dėl dokumentų turinio nedavė. Apeliantas teigia, kad bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma taip, kad buvo galima nustatyti beveik visą bendrovės veiklą, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį, ar struktūrą, o dalis, kurios nebuvo galima nustatyti, yra mažareikšmė.

3.10. Apeliantas dėl aukščiau apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su V. D. suteiktų paslaugų apmokėjimo bendrovės lėšomis, nesutinka ir su teismo išvada, kad jis bendrovės turtą iššvaistė nekurstomas V. D..

3.11. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismo išvada dėl BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimo yra prieštaringa. Apeliantas teigia, kad teismas konstatavo, jog nebuvo kliūčių atlikti įskaitymą ir vienintelis trūkumas yra tas, kad mokėjimo už V. D. suteiktas paslaugas ūkinė operacija yra netinkamai įforminta, t. y. įskaitymo neįforminimas apskaitos dokumentais. Teigia, kad tokiu atveju turi būti pripažįstama ir tai, jog bendrovė, atliekant mokėjimus už V. D., neprarado jokio turto ir joks iššvaistymas nebuvo padarytas, kadangi pas bendrovę buvo V. D. turtas – kaip paskola suteiktos piniginės lėšos, o bendrovės pažeistos teisės galėjo būti apgintos bet kuriuo metu įforminant įskaitymą. Apelianto teigimu, tokiu būdu konstatuodamas V. D. pagrindą manyti, kad jam suteiktos paslaugos yra apmokėtos ir įskaitytos, teismas tuo pačiu pripažino, kad ginčas dėl V. D. suteiktų paslaugų apmokėjimo yra išimtinai civilinio teisinio pobūdžio ir atitinkamai baudžiamosios atsakomybės priemonėmis bendrovės interesai neturi būti ginami. Be to, pažymi, kad bendrovei bankroto byla iškelta 2020 m. spalio 12 d., t. y. daugiau kaip po metų. Nurodo, kad V. D. paskolos ir suteiktų paslaugų kainos įskaitymą galėjo atlikti ir naujas bendrovės vadovas L. D., tačiau to nedarė, priešingai, toliau mokėjo už paslaugas. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, konstatuodamas, jog V. D. skolą buvo galima įskaityti taikant civilinės teisines priemones, tačiau pritaikė baudžiamąją atsakomybę.

3.12. Apelianto teigimu, V. D., A. B., L. D. parodymai vertintini kritiškai, kadangi šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, patys atliko veiksmus, susijusius su ūkinių operacijų įforminimu, dokumentų neišsaugojimu, dėl kurių jiems gali būti taikoma atsakomybė. Teigia, kad minėtų asmenų nesąžiningumą patvirtina du skirtingi 2019 m. rugsėjo 6 d. pinigų patikrinimo akto ir 2019 m. rugsėjo 6 d. pinigų perdavimo priėmimo akto egzemplioriai su įrašu apie apelianto atsisakymą pasirašyti ir be jo. Nurodo, kad 2019 m. rugsėjo 4 d. įsakyme dėl inventorizacijos atlikimo jo parašo nėra, apie inventorizaciją jam nebuvo pranešta ir paštu. Teigia, kad 2019 m. rugsėjo 5 d. inventorizacijos aprašas jam nebuvo pateiktas susipažinti, įrašas jame, kad apeliantas atsisakė pasirašyti, neatitinka tikrovės, kas patvirtina aplinkybę, jog ir ant 2019 m. rugsėjo 6 d. pinigų patikrinimo akto įrašas apie jo tariamą atsisakymą pasirašyti buvo padarytas po 2019 m. gruodžio 10 d. Todėl apeliantas teigia, kad šiais dokumentais nėra pagrindo vadovautis kaip tikrais.

3.13. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino jo prisipažinimo lengvinančia atsakomybę aplinkybe. Nesutinka su teismo išvada, kad jo prisipažinimas buvo pareikštas tik tam, jog būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, kad teismas nevertino byloje surinktų duomenų visumos, kadangi iš 2019 m. lapkričio 27 d. pranešimo apie pažeidimą ir iš 2019 m. gruodžio 27 d. pranešimo patikslinimo matyti, jog jis pripažino visas aplinkybes, susijusias su paslaugų V. D., R. K., G. K. apmokėjimu, jų netinkamu įtraukimu į buhalterinę apskaitą. Nurodo, kad šias aplinkybes pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, todėl nesutikimas su prokuroro pasiūlytu veikos kvalifikavimu negali būti laikomas veikos nepripažinimu.

3.14. Apeliantas nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir laikinajame sulaikyme bei suėmime išbūtą laiką prilyginus 300 MGL dydžio baudai buvo pripažinta, kad jis yra jau sumokėjęs paskirtą baudą. Nurodo, kad šis nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. birželio 9 d., todėl 5 metų teistumo terminas jam baigėsi 2019 m. birželio 9 d. Apelianto teigimu, priešingai, nei nustatė teismas, nusikalstama veika buvo padaryta jau išnykus teistumui.

3.15. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nėra visų būtinų BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teigia, kad vadovauja kelioms bendrovėms, todėl natūralu, jog jo motina V. I. iš atminties negali išvardinti visų jo vadovaujamų bendrovių pavadinimų, tačiau nurodė jo darbo pobūdį ir veiklos sritį. Taip pat teigia, kad V. I. apklausos tikslas nebuvo išsiaiškinti, kurią kaltinimo dalį ji laiko pagrįsta, o kurią – ne, be to, teismas atskirus V. I. teiginius vertino nesiedamas su kontekstu. Nurodo, kad nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, veiką padarė kurstomas V. D., įsipareigojo atlyginti bendrovei padarytą žalą, veikos padarymo metu buvo neteistas. Dėl aukščiau skunde nurodytų argumentų taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39² straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.

3.16. Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kad nusikalstama veika, kurią jis neva padėjo atskleisti, pagal savo pobūdį yra mažiau pavojinga, nei jo paties padaryta veika. Teigia, kad teisme apklausta I. D. parodė, jog gyvena jai priklausančiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), ir baudžiamosios bylos duomenimis šio namo apsaugos paslaugos nuo 2006 m. buvo apmokamos bendrovių, kuriose akcininku buvo V. D.. Apeliantas teigia, kad I. D. teisme pripažino, jog gyvenamojo namo signalizacijos kodus galimai gavo iš V. D., tuo tarpu nekilnojamojo turto registro duomenimis, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra nepadalintas, naudojimosi tvarka nenustatyta. Nurodo, kad pagal 2010 m. sausio 8 d. sutartį I. D. priklausančio gyvenamojo namo apsaugą UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė už saugojimo paslaugas apmokant V. D. priklausančiai UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apelianto teigimu, iš to seka, kad I. D. ir V. D. naudojasi gyvenamuoju namu bendrai. Teigia, kad duodama parodymus teisme I. D. parodė, jog jai yra žinoma apie V. D. verslo situaciją, kadangi ji dažnai girdi V. D. namuose kalbant telefonu verslo reikalais. Nurodo, kad to pasėkoje I. D. galėjo patvirtinti teismui V. D. nusiskundimus dėl jam priklausančios bendrovės valdymo, finansinės būklės, bendrovės telefono naudojimo. Pažymi, kad I. D. lankėsi ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, o 2005 m. gegužės 9 d. gyvenamųjų patalpų apsaugos sutartyje, sudarytoje tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir G. K., I. D. nurodyta kaip asmuo, turintis teisę atjungti patalpų signalizaciją. Nurodo, kad G. K. ir R. K. kaip akcininkai kartu su akcininku V. D. vykdė ir vykdo veiklą keliose bendrovėse. Teigia, kad tai atitinka kitus V. D. ir I. D. bendrą gyvenimą patvirtinančius duomenis, jog jie naudojasi tomis pačiomis gyvenamojo namo patalpomis ir yra faktiškai sugyventiniai. Apelianto teigimu, faktą, kad V. D. ir I. D. yra sugyventiniai, patvirtina ir aplinkybės, jog I. D. su V. D. kaip šeima kartu su apeliantu 2012 m. vyko į turistinę kelionę į (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad iš V. D. yra žinoma, jog 1997 m. V. D. buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) dėl kaltinimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis ir tuo laiku nutraukta V. D. ir I. D. santuoka. Apelianto teigimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad I. D. santuokos nutraukimas buvo formalus, siekiant I. D. išvengti apribojimų tarnyboje dėl V. D. galimo teistumo (duomenys neskelbtini), nors I. D. ir V. D. toliau gyveno ir vedė bendrą ūkį kaip sugyventiniai. Teigia, kad po 1997 m. I. D. teikė prokuratūrai tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo šeiminę padėtį, nedeklaravo savo privačių interesų, apgaule gavo leidimą dirbti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, nenurodydama, kad gyvena ir veda bendrą ūkį su sugyventiniu V. D.. Pažymi, kad I. D. siekė asmeninės naudos – galimybės dirbti prokuratūroje, turėti leidimą susipažinti su įslaptinta informacija ir kartu naudotis V. D. iš verslo gaunamomis pajamomis bei tokio gyvenimo privalumais, teikdama tikrovės neatitinkančius duomenis, o tokie veiksmai atitinka BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Apelianto teigimu, tai paneigia teismo išvadą, kad jo praneštos aplinkybės yra dėl mažiau pavojingo nusikaltimo, negu buvo jis kaltinamas. Nurodo, kad tai, jog prokuratūra šias aplinkybes tirti ir vertinti atsisakė, nepaneigia fakto, kad jis pranešė apie pavojingesnį nusikaltimą.

3.17. Apelianto teigimu, skirdamas bausmes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad skiriant baudą dėl nesunkių ir apysunkių nusikaltimų, padarytų nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., teismų praktikoje buvo parenkamas baudos dydis, artimas sankcijos minimumui, o ne vidurkiui, todėl jam paskirtos baudos yra aiškiai per didelės.

3.18. Apeliantas taip pat pažymi, kad minimalus gyvenimo lygis yra objektyvus rodiklis, kuris išreiškia minimalią žmogui pragyventi būtiną piniginių lėšų sumą, o jo atžvilgiu BK nenumatytu būdu buvo pritaikytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuožiūra be ekonominio pagrindimo nustatytas dydis, tokiu būdu teismas paskyrė jam baudą neteisėtai.

4. Atsiliepimu į nuteistojo G. I. apeliacinį skundą išteisintojo V. D. gynėja advokatė Jolanta Grigaliūnienė prašo nuteistojo G. I. apeliacinį skundą atmesti.

4.1. Tvirtina, kad apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs, nenuoseklūs, o motyvai ir reikalavimai yra prieštaringi, todėl nėra pagrindo jais remtis ir keisti ar naikinti skundžiamų pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

4.2. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas neneigia konfliktinių santykių su V. D. ir pripažįsta jaučiantis nuoskaudas dėl atleidimo iš bendrovės direktoriaus pareigų, tačiau neigia siekęs turtinės naudos ir kaltina V. D. sukurstymu. Teigia, kad G. I. parodymai prieštarauja surinktų įrodymų visumai. Pažymi, kad G. I. net ir apeliaciniame skunde nepripažįsta savo teistumo, prašydamas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, todėl ši aplinkybė, gynėjos manymu, taip pat reikšminga, vertinant jo parodymų nuoseklumą ir teisingumą, t. y. galimybes jais remtis kaip patikimais.

4.3. Teigia, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas po to, kai pagal G. I. skundą V. D. buvusios sutuoktinės prokurorės I. D. atžvilgiu 2020 m. sausio 30 d. buvo inicijuotas tarnybinis patikrinimas, kuris 2020 m. birželio 4 d. Generalinio prokuroro rezoliucija nutrauktas konstatavus, jog nėra pagrindo konstatuoti viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje pažeidimą ir nėra pagrindo prokurorės I. D. tarnybinei atsakomybei kilti. Pažymi, kad byloje esantys oficialus rašytiniai įrodymai patvirtina, jog V. D. ir jo buvusios sutuoktinės I. D. santuoka yra nutraukta; kad jie tarpusavyje nekonfliktuoja ir civilizuotai bendrauja, kad V. D. yra deklaravęs gyvenamąją vietą I. D. gyvenamojoje patalpoje (duomenys neskelbtini), kur apsistoja tais neilgais laikotarpiais, kai grįžta iš darbo bei verslo vietos (duomenys neskelbtini) ir kur V. D. vardu buvo sudaryta sutartis dėl turto apsaugos ir, kad I. D. neturi nieko bendra su V. D. verslu ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, nėra niekaip su ja susijusi.

4.4. Mano, kad byloje pagrįstai buvo priimtas sprendimas nelaikyti G. I. pranešėju ir nesiekti su pranešėjo statusų susijusių teisinių pasekmių, nes paaiškėjo, kad G. I. pranešė apie nepadarytus nusižengimus, teisės aktų pažeidimus, atvirkščiai – paaiškėjo, kad G. I. pranešimu siekė išvengti asmeninės atsakomybės už savo paties padarytas nusikalstamas veikas, už kurias pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas kaltu.

4.5. Pažymi, kad apeliaciniame skunde G. I. dėsto tas pačias neteisingas aplinkybes apie V. D. ir I. D. tarpusavio ryšius, o taip pat pateikia naujus duomenis, kurie nebuvo tirti pirmosios instancijos teisme. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog nuo (duomenys neskelbtini) D. kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė, santuokinių ryšių nepalaikė. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo (duomenys neskelbtini) ir ištuokos liudijimas buvo išduotas (duomenys neskelbtini), todėl tvirtina, kad apelianto nurodomos tariamai reikšmingos aplinkybės apie V. D. sulaikymą kitoje valstybėje 1997 m. ir su tuo susijusį fiktyvų santuokos nutraukimą yra neteisingos.

4.6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai, visapusiškai ir nuosekliai, teisingai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikimą, kuris yra pagrįstas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) tvarka gautais įrodymais ir kurių vertinimas yra išsamus, nešališkas, tinkamas, todėl prašo G. I. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. I. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir išteisintojo V. D. gynėja prašė nuteistojo G. I. apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Nagrinėjamu atveju nuteistojo G. I. apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo ir jo kaltės klausimas, prašant jį išteisinti nenustačius nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje požymių, arba atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio ar BK 39² straipsnio pagrindais.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais ir išteisintojo V. D. gynėjos atsiliepimo argumentais, nuteistojo gynėjo ir išteisintojo gynėjos išsakytais argumentais, siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendyje padarytos išvados dėl G. I. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį yra nepakankamai motyvuotos, iš dalies nepagrįstos, netinkamai taikytas įrodymų vertinimas ir baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl G. I. naikinamas ir priimamas jo atžvilgiu naujas nuosprendis.

Dėl G. I. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

8. Apeliantas skunde teigia, kad jis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, nesant jo veiksmuose šiame straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėties. Šis argumentas iš dalies yra pagrįstas.

9. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. I. pripažintas kaltu už apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, nurodant, kad nuteistasis, būdamas šios bendrovės direktoriumi ir atsakingu už apskaitos organizavimą bei buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, taip pat atlikdamas kasininko funkcijas ir būdamas materialiai atsakingu už bendrovės turtą, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo (aktuali redakcija nuo 2019 m. liepos 2 d. iki 2020 m. sausio 1 d., nuo 2022 m gegužės 1 d. – Finansinės apskaitos įstatymas) 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimus ir Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. I. kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, vadovavosi 2020 m. spalio 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių ir Panevėžio apygardos valdybos Panevėžio ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvada, kurioje pateikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. tyrimo rezultatai (3 t., b. l. 138–164) bei specialisto išvados priedų apžiūros protokolu (4 t., b. l. 140–142, 144–145, 146, 147). Pirmosios instancijos teismas argumentavo, kad nors G. I. pareikštą kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, pripažino iš dalies, t. y. tik tas aplinkybes, kurios yra susiję su jam pareikštu kaltinimu dėl turto iššvaistymo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl automobilio „VW Transporter“ pardavimo savo tėvui B. I. ir šio sandorio neįtraukimo į buhalterinę apskaitą, tačiau jo kaltė padarius šią nusikalstamą veiką visiškai įrodyta jo paties, liudytojų A. K., A. B. parodymais, specialisto išvada ir teisme duotais paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepateikė išsamių su atskirais BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos epizodais susijusių įrodymų vertinimo motyvų, neišdėstė pakankamai motyvuotų išvadų dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei nepagrįstai visoje apimtyje G. I. pripažino kaltu dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo.

10. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gegužės 1 d.) atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagrindinis objektyvusis šios nusikalstamos veikos požymis yra apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – buhalterinės apskaitos tvarkymas, sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Buhalterinė apskaita – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai, reikalingai priimant ekonominius sprendimus, gauti ir (arba) finansinių ataskaitų rinkiniui sudaryti. Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016).

11. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pagal įstatymus įsteigtas ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, kuris buhalterinę apskaitą tvarko ir finansines ataskaitas rengia vadovaudamasis Buhalterinės apskaitos įstatymu, Finansinės atskaitomybės įstatymu, Verslo apskaitos standartais bei kitais norminiais aktais, reglamentuojančiais juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Bendrovės vykdoma veikla – krovininis kelių transportas. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti ir tai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi buvo G. I., o bendrovės buhalterinę apskaitą nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. tvarkė M. L., laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. – A. K.. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardintus reikalavimus, įmonės vadovas atsako už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą. To paties įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui. Tuo tarpu šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris, o už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys.

12. G. I. pripažintas kaltu už tai, kad būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą. Pagal teismų praktiką buhalterinės apskaitos organizavimas ir buhalterinės apskaitos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41/2012, 2K-69-895/2018). Kaip minėta, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Realizuoti šią atsakomybę jis paprastai privalo priimdamas įmonės buhalterinės apskaitos politikos įsakymą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą – organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-458/2021 pakartojo jau suformuotą praktiką, kad jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų arba pateikia neteisingus, tada jis laikomas nusikaltimo vykdytoju. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, Nr. 2K-277-696/2017, Nr. 2K-161-693/2019 ir kt.). Analizuojamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės vadovas G. I., nors formaliai ir organizavo apskaitos tvarkymą, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus įmonės vyriausiajam buhalteriui, tačiau ištirti įrodymai patvirtina, kad būtent jis neužtikrino teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimo vyriausiajam buhalteriui bei pateiktų duomenų išsaugojimo t. y. tinkamo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taigi, G. I. pagrįstai pripažintas netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad visi kaltinime nurodyti G. I. veiksmai atitinka apgaulingą apskaitos tvarkymą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

13. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad G. I., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai, kadangi: neužtikrino, jog bendrovės kuro nurašymo aktuose būtų informacija apie tai, kiek kuro sunaudojo kiekviena transporto priemonė bei tvarkomoje apskaitoje būtų surašyti duomenys apie lengvųjų automobilių sunaudotą dyzeliną; paėmęs pinigus iš bendrovės banko sąskaitos, šių duomenų nepateikė bendrovės buhalterei; neįformino vieno transporto priemonės pardavimo sandorio; neužtikrino, kad būtų surašyti atsargų panaudojimo dokumentai, nurašymo aktai; į apskaitą įtraukė prekių ir paslaugų pirkimą, kurios panaudotos ne bendrovės pajamoms uždirbti; neišsaugojo dienpinigių ir kilnojamojo darbo priedų apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų. Specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl visų šių buhalterinės apskaitos pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros. Kaip jau minėta, BK 222 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas) ir šiuo atveju gauta 2020 m. spalio 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvada. Visgi, apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-26-788/2017). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nei 2020 m. spalio 16 d. specialisto išvadoje konstatuoti pažeidimai, nei specialistės pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose duoti parodymai ar kiti byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai visa apimtimi atitinka apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

14. Kadangi G. I. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas dėl vienos veikos, susidedančios iš kelių skirtingų dalių, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į skundo argumentus, patikrina, ar kiekviena iš šių dalių tiek atskirai, tiek visumoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal taikytą veikos kvalifikaciją.

15. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad G. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, kadangi neužtikrino, jog laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. kuro nurašymo aktuose būtų užfiksuota informacija apie tai, kiek kuro sunaudojo kiekviena transporto priemonė bei, kad tvarkomoje apskaitoje būtų surašyti duomenys apie lengvųjų automobilių sunaudotą dyzeliną, todėl kuro nurašymo aktai neinformatyvūs, neišsamūs ir nėra galimybės patvirtinti, ar 243 395,79 litrų 248 288,31 Eur vertės dyzelino sąnaudos susijusios su pajamų uždirbimu.

15.1. Apeliantas, nesutikdamas šia su pirmosios instancijos teismo išvada, skundą motyvavo tuo, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2018 m. patikrinimo metu nustatė, jog faktiškai sunaudotas kuras per mėnesį nurašomas bendrovės nustatytų normų ribose ir pažymėjo, jog dėl kuro nurašymo aktų turinio negavo jokių pastabų nei iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, nei iš buhalterės A. K., be to, jei kuro nurašymo aktai buvo netinkami, buhalterė privalėjo jų neįtraukti į apskaitą.

15.2. Specialisto išvadoje nurodyta, kad prisijungus prie programos „(duomenys neskelbtini)“ buvo rasti įforminti kuro nurašymo aktai, kuriuose fiksuotas atskirų kuro rūšių nurašymas, iš jų 2018 m. kuro nurašymo aktuose fiksuotas iš viso 143 829,88 litrų 144 584,24 Eur vertės dyzelino nurašymas, o laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. fiksuotas 99 565,91 litrų 103 704,07 Eur vertės dyzelino nurašymas (iš viso 24 3395,79 litrų 248 288,31 Eur). Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esančių kuro nurašymo aktų kopijos, patvirtintos įmonės direktoriaus G. I. parašais (4 t., b. l. 82-86). Iš kuro nurašymo aktų matyti, kad juose užfiksuota tik nurašomo kuro kiekis ir vertė, tačiau nepateikta informacija apie tai, kokia konkreti transporto priemonė sunaudojo kurą. Nors G. I. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad informaciją apie kiekvienos transporto priemonės sunaudotą kurą galima nustatyti iš kitų įmonės apskaitos dokumentų, tačiau su šiais teiginiais galima sutikti tik iš dalies. Byloje pateikti krovininių automobilių ((duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kelionės lapai su juose įrašytais pravažiuotais kilometrais arba odometro ataskaitomis, tačiau nei kelionės lapuose, nei kituose dokumentuose ar pažymose neapskaičiuoti duomenys apie krovininės transporto priemonės sunaudotą dyzeliną. Tik transporto priemonių (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kelionės lapuose fiksuoti degalų kiekiai ir spidometro parodymai prieš išvykstant ir sugrįžus, nuvažiuota rida, nupirktas degalų kiekis ir sunaudotas degalų kiekis. Specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ kuro nurašymo aktuose laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. nėra duomenų apie tai, kokius automobilius naudojant buvo patirtos kuro sąnaudos (kaltinime nepagrįstai nurodyta, kad tvarkomoje apskaitoje turėjo būti surašyti duomenys apie lengvųjų automobilių sunaudotą dyzeliną, kadangi bendrovės vykdyta veikla – krovininis kelių transportas), juose pateikta neinformatyvi ir neišsami informacija, todėl negalima patikrinti juose įrašytų duomenų pagrįstumo ir teisingumo. Tokias aplinkybes patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė N. Š.. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis reikalauja, kad ūkio subjektai apskaitą tvarkytų taip, jog apskaitos informacija būtų tinkama, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams. Nors apeliantas nurodo, kad įmonės buhalterė privalėjo neišsamių kuro nurašymo aktų neįtraukti į apskaitą, tačiau Buhalterinės apskaitos įstatymo numato, kad būtent ūkio subjekto vadovas yra atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui. Kaip matyti, teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad vairuotojai informaciją apie suvartotą kurą, kelionės lapus teikdavo jam, o jis juos perduodavo buhalterei. Kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad įmonės vadovas nepateikė buhalterei visos informacijos apie kuro sunaudojimą, už kuro nurašymo aktų turinį, patvirtintą paties įmonės direktoriaus G. I. parašais, šiuo atveju atsako ne įmonės buhalteris, o įmonės vadovas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad minėtas buhalterinės apskaitos pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Teisės aktai nereglamentuoja nurašymo akto turinio ir jo detalumo lygio, o BK 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Teismų praktikoje pažymėta, kad smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322-1073/2017). Šiuo atveju matyti, kad byloje esanti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. lapkričio 12 d. operatyvaus patikrinimo pažyma FR1042-4968 patvirtina, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos iniciatyva buvo atliekamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ operatyvus patikrinimas už laikotarpį 2018 m. sausio-rugpjūčio mėn. Patikrinimo metu buvo tikrintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutartys, paslaugų įsigijimų ir pardavimų, jų apmokėjimų dokumentai, krovinių gabenimo važtaraščiai, kelionės lapai, tachografai, darbo užmokesčio žiniaraščiai, dienpinigių apskaitos dokumentai. Iš šio patikrinimo akto matyti, kad patikrinimo metu nustatyta, jog nurodytu laikotarpiu faktiškai sunaudotas kuras per mėnesį nurašomas bendrovės nustatytų normų ribose (7 t., b. l. 173-174). Nors minėtas Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimas buvo atliekamas už trumpesnį laikotarpį, nei šioje byloje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos tirtas laikotarpis – už 2018 metus, tačiau jis patvirtina, kad pastabų dėl kuro nurašymo aktų turinio Valstybinė mokesčių inspekcija UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturėjo. Taigi iš FNTT specialistės išvados neaišku, kokios esminės informacijos specialistė negalėjo nustatyti pagal pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Todėl nėra pagrindo teigti, jog nustatyti kuro nurašymo aktų neišsamumo ir nepakankamo informatyvumo požymiai galėjo nesukelti BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytus padarinius – iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Juo labiau, kad G. I. pirmosios instancijos teismo posėdyje tvirtino, kad visas nurodytas dyzelino kuras buvo sunaudotas vilkikų Europoje ir tokie duomenys bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Pagal VĮ Regitra duomenų bazėje užregistruotus duomenis matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudojamų automobilių kuras buvo dyzelinas, o remiantis specialisto išvada ir specialistės paaiškinimais teismų posėdžiuose, nėra neabejotinai nustatyta, kad minėtas kuro kiekis sunaudotas ne bendrovės UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ reikmėms. Todėl kaip nepagrįsta iš kaltinimo iš kaltinimo šalinama aplinkybė, kad G. I. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, jog apskaitos informacija būtų tinkama, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams, neužtikrino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. kuro nurašymo aktuose būtų užfiksuota informacija apie tai, kiek kuro sunaudojo kiekviena transporto priemonė bei, kad tvarkomoje apskaitoje būtų surašyti duomenys apie lengvųjų automobilių sunaudotą dyzeliną, todėl kuro nurašymo aktai neinformatyvūs, neišsamūs ir nėra galimybės patvirtinti, ar 243 395,79 litrų 248 288,31 Eur vertės dyzelino sąnaudos susijusios su pajamų uždirbimu, kadangi minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

16. Apeliantas taip pat nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad jis apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, kadangi nepateikė į apskaitą įtraukti 850 Eur, paimtų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos. Skunde teigia, kad 2019 m. rugpjūčio 30 d. buvo penktadienis, o 2019 m. rugsėjo 2 d. buvo oficiali mokslo žinių diena, kurios metu jis lydėjo sūnų į mokyklą ir darbe nebuvo, todėl įtraukti 850 Eur į apskaitą faktiškai buvo neįmanoma, nes tai buvo ne darbo diena. Taip pat pažymėjo, kad pinigus padėjo į bendrovės seifą, o raktai nuo patalpų ir seifo nuo 2019 m. rugsėjo 3 d. buvo pas V. D..

16.1. Pagal banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „(duomenys neskelbtini)“, išrašą nustatyta, jog 2019 m. rugpjūčio 30 d. G. I. kortele (kortelės Nr. (duomenys neskelbtini)) iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos buvo paimti 500 Eur ir 350 Eur, iš viso 850 Eur (4 t., b. l. 23). Specialisto išvadoje nurodyti duomenys patvirtina, kad iš banko sąskaitos 2019 m. rugpjūčio 30 d. su mokėjimo kortele paimtiems 850 Eur nebuvo surašyti kasos pajamų orderiai, jie neįtraukti į kasos pajamas ar nefiksuoti G. I. avanso apyskaitoje ir sąskaitoje „Nr. 2445 Iš atskaitingų asmenų gautinos sumos“. Nors nuteistasis teisiamojo posėdžio metu teigė, kad informavo buhalterę apie šių pinigų paėmimą, tačiau liudytoja apklausta buhalterė A. K. tokius teiginius paneigė. Tuo tarpu Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos metu arba jiems arba jai pasibaigus ar įvykus, o 6 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Apelianto teiginiai, kad Mokslo ir žinių diena (Rugsėjo 1-oji diena) yra laikoma oficialia nedarbo diena, yra nepagrįsti. Visgi, Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis numato, kad apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius. Šiuo atveju nustatyta, kad G. I. per įstatymo nustatytą 4 mėnesių terminą šios ūkinės operacijos galėjo neužregistruoti dėl objektyvių priežasčių – jis nuo 2020 m. rugsėjo 3 d. buvo atleistas iš bendrovės vadovo pareigų. Kaltinamuoju apklaustas G. I. teigė, kad pinigus iš bankomato paėmė įmonės veikai, tiems atvejams, kai reikia atsiskaityti grynais pinigais, taip pat duoti pinigų vairuotojams, šiems išvažiuojant į kelionę ir paimtus pinigus tą pačią dieną padėjo į įmonės seifą. Apeliacinės instancijos teisme apklausiama liudytoja buhalterė A. K. patvirtino, kad G. I. maždaug kartą į mėnesį paimdavo iš bendrovės banko sąskaitos paimdavo grynųjų pinigų, kuriuos panaudodavo kaip dienpinigius atsiskaitymams su bendrovės vairuotojais. Todėl įvertinus į buhalterinę apskaitą neįtrauktos ūkinės operacijos sumą – 850 Eur – kartu su bendrovės apyvarta, nėra jokio pagrindo išvadai, kad neįtraukta operacija iš esmės trukdė nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą arba įsipareigojimų dydį ar struktūrą nustatytu laikotarpiu. Todėl kaip nepagrįsta iš kaltinimo šalinama aplinkybė, jog G. I. pažeidė Buhalterinės apskaitos 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, o būtent, 2019 m. rugpjūčio 30 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „(duomenys neskelbtini)“, jam išduota kortele Nr. (duomenys neskelbtini) paėmė 500 Eur ir 350 Eur, iš viso 850 Eur, tačiau šių duomenų nepateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei, kad įtrauktų į sąskaitą „Nr. 2445 Iš atskaitingų asmenų gautinos sumos“, surašytų kasos pajamų orderius, todėl negalima nustatyti 850 Eur panaudojimo aplinkybių, kadangi nenustatyta, jog dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d

17. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neužtikrino, jog būtų surašyti atsargų panaudojimo dokumentai, nurašymo aktai dėl 26 045,66 Eur vertės įvairių atsarginių dalių, skirtų krovininių automobilių remontui ir eksploatacijai panaudojimo. Teigia, kad byloje yra pateiktas 2019 m. rugsėjo 2 d. atsarginių dalių nurašymo aktas, kuris buvo perduotas bendrovės buhalterei A. B. su bendrovės apskaitos dokumentais ir turėjo būti įtrauktas į bendrovės buhalterinę apskaitą 2019 m. spalio mėnesį. Taip pat teigia, kad tai, kaip buvo panaudotos medžiagos ir atsarginės dalys, matyti iš PVM sąskaitų faktūrų, kur yra įrašai, kokiai transporto priemonei jos sunaudotos.

17.1. Iš specialisto išvados matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ tyrimui pateikė atsarginių dalių, dyzelino ir jų priedų, paslaugų pirkimo dokumentus ir tik kai kuriuose jų yra ranka įrašyti krovininių transporto priemonių valstybiniai numeriai, reiškiantys atsargų ir paslaugų sunaudojimą konkrečios transporto priemonės remontui ir tik kai kuriose PVM sąskaitose faktūrose tiekėjai patys yra įrašę remontuojamos transporto priemonės valstybinį numerį. Taip pat nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus L. D. 2019 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 28 buvo sudaryta inventorizacijos komisija, kuri įpareigota atlikti viso įmonės turto ir nuosavybės inventorizaciją (4., b. l. 105). Šiuo įsakymu inventorizacijos komisijos pirmininku paskirtas akcininkas V. D., nariais direktorius L. D. ir buhalterė A. B.. Komisija įpareigota laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 4 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d. atlikti inventorizaciją 2019 m. rugsėjo 2 d. duomenimis pas materialiai atsakingą asmenį – buvusį direktorių G. I.. Inventorizacija, adresu (duomenys neskelbtini), atlikta 2019 m. rugsėjo 5 d. (4 t., b. l. 106-115). Inventorizacijos akte pasirašė komisijos pirmininkas V. D., nariai L. D. ir A. B.. Inventorizacijos apraše yra įrašas, kad materialiai atsakingas asmuo G. I. atsisakė pasirašyti akte. Nors buhalterinės programos pagalba suformuotoje ataskaitoje „Prekių likučiai datai 2019-09-02“ fiksuoti įvairių atsarginių dalių, skirtų krovininių automobilių remontui ir eksploatacijai, likučiai, iš viso 26 587,61 Eur (atėmus 8 018,21 Eur kuro ir jo priedų vertę) (4 t., b. l. 118-127), tačiau 2019 m. rugsėjo 5 d. atliktos inventorizacijos metu rastos tik 4 prekės, kurių vertė 541,95 Eur. Specialisto išvadoje konstatuota, kad bendrovės vykdyta veikla – krovininis kelių transportas, todėl pagal veiklos pobūdį atsargos galėjo būti panaudotos, tačiau matyti, kad nebuvo surašyti 26 045,66 Eur (26 587,61 Eur – 541,95 Eur) atsargų panaudojimo dokumentai, o Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos metu arba jiems arba jai pasibaigus ar įvykus. Teismo posėdžio metu G. I. nurodė, kad prieš jį atleidžiant iš darbo buvo 26 045 eurų vertės atsarginių detalių nurašymo aktas ir jis buvo pateiktas buhalterei A. K., kuri turėjo tai įforminti buhalterinėje apskaitoje, tačiau liudytoja apklausta A. K., būdama įspėta apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, nurodė, kad prieš atleidimą iš darbo direktorius neprašė jos įtraukti į apskaitą didelio kiekio detalių nurašymo. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsargų panaudojimo dokumentai buvo surašyti tinkamai. Tačiau nepagrįstai neatsižvelgta į aplinkybę, kad G. I. viso proceso metu teigė, kad visi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai buvo tinkamai perduoti naujajai buhalterei A. B.. Tyrimo metu buhalterė A. K. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. rugsėjo 6 d. dokumentų perdavimo aktą, kuris patvirtina, kad ji naujajai UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei A. B. perdavė bendrovės dokumentus, viso 210 vnt., šis aktas patvirtintas jų parašais (1 t., b. l. 87-88). Nors liudytoja apklausta A. B. nurodė, kad ji pagal 2019 m. rugsėjo 6 d. perdavimo aktą negavo 2 vnt. segtuvų „Sunaudotų medžiagų nurašymo aktai“, nors jie buvo nurodyti akte (1 t., b. l. 96-103). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbera, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012 ir kt.). Todėl pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo. Taip pat kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Kaip jau minėta, BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje nustatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-7-234-942/2015) apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo bylose yra išaiškinta, kad realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, tai reiškia – BK 222 straipsnio prasme – nusikalstamų padarinių buvimą. Tačiau ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, sprendžia teismas. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nesutinka sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl nepateiktų dokumentų, patvirtinančių 26 045,66 Eur nupirktų prekių panaudojimą, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultatų ir turto. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad minėtos detalės buvo panaudotos ne įmonės transporto remontui. Todėl kaip nepagrįsta iš kaltinimo šalinama aplinkybė, jog G. I. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos metu arba jai pasibaigus ar įvykus, kadangi laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. neužtikrino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų surašyti atsargų panaudojimo dokumentai, nurašymo aktai dėl 26 045,66 Eur vertės įvairių atsarginių dalių, skirtų krovininių automobilių remontui ir eksploatacijai panaudojimo, todėl nėra galimybės nustatyti, kur šios dalys buvo panaudotos ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

18. Skundžiamu nuosprendžiu konstatuota ir tai, kad G. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, kadangi būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, taip pat atlikdamas kasininko funkcijas ir būdamas materialiai atsakingu už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, nesurašė ir bendrovės buhalterijai iki 2019 m. rugsėjo 2 d. nepateikė dokumentų dėl 1 631,52 eurų išmokėjimo iš bendrovės kasos, todėl negalima nustatyti 1 631,52 Eur panaudojimo.

18.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus L. D. 2019 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 28 buvo sudaryta inventorizacijos komisija, kuri, perimdama bendrovės turtą, atliko kasos inventorizaciją (4 t., b. l. 105). 2019 m. rugsėjo 6 d. grynųjų pinigų patikrinimo kasoje akte nurodyta, kad pagal kasos duomenis 2019 m. rugsėjo 2 d. kasoje turėjo būti 1 831,52 Eur likutis (4 t., b. l. 132). Tačiau faktiškai patikrinus ir suskaičiavus grynuosius pinigus rasta 14 190 Rusijos rublių, kurie pagal dienos kursą atitinka 200 Eur (4 t., b. l. 130). Nei byloje esantys UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai nepatvirtinta, nei pats G. I. teisiamojo posėdžio metu negalėjo objektyviai paaiškinti susidariusio pinigų likučio skirtumo, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad šioje byloje G. I. nėra kaltinamas dėl nurodytos bendrovei priklausančios pinigų sumos pasisavinimo ar iššvaistymo. Byloje nėra duomenų, kada konkrečiai minėta suma buvo išmokėta iš bendrovės kasos, taigi, negalima nustatyt, ar buvo praleistas terminas įstatymo nustatytas terminas šios ūkinės operacijos užregistravimui. Be to, įvertinus minėtą konkrečią 1 631,52 eurų (1 831,52 Eur – 200 Eur) sumą kartu su bendrovės apyvarta, nėra jokio pagrindo išvadai, kad tai trukdo nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą arba įsipareigojimų dydį ar struktūrą nustatytu laikotarpiu. Todėl kaip nepagrįsta iš kaltinimo šalinama aplinkybė, jog G. I., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, taip pat atlikdamas kasininko funkcijas ir būdamas materialiai atsakingu už UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, nesurašė ir bendrovės buhalterijai iki 2019 m. rugsėjo 2 d. nepateikė dokumentų dėl 1 631,52 eurų išmokėjimo iš bendrovės kasos, todėl negalima nustatyti 1 631,52 Eur panaudojimo ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

19. Apeliantas neginčija buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų, susijusių su automobilio „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (ankstesnis numeris (duomenys neskelbtini) pardavimo sandorio neįtraukimu į bendrovės į buhalterinę apskaitą, taip pat prekių ir paslaugų pirkimų (objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), signalizacijos sistemų signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo paslaugos, benzino sunaudojimas, V. D. telefono abonento paslaugos, 4 padangų „Firemax 225/45R19“ ir jų gilinimo paslaugų įsigijimas, R. K. ir G. K. naudojamiems telefonų abonentams Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)suteiktos paslaugos) įtraukimu į buhalterinę apskaitą. Nors ir neginčija minėtų aplinkybių, tačiau teigia, kad jos negali sukelti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų pasekmių.

19.1. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-356-696/2017, 2K-224-976/2019). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka, kad operacijos, susijusios su automobilio „VW Transporter“ pardavimu, neįtraukimas į buhalterinę apskaitą negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Įvertinus tai, kad neįtrauktos į apskaitą pajamos yra tiksliai nustatytos ir jų suma tesiekia 300 Eur, tai akivaizdžiai netrukdo nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros. Tuo tarpu objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), signalizacijos sistemų signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo paslaugos, V. D. telefono abonento paslaugos bei R. K. ir G. K. naudojamiems telefonų abonentams suteiktos paslaugos įtraukimas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą taip pat negalėjo sukelti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, kadangi visos pinigų sumos, jų gavėjai ir mokėtojai yra tiksliai nustatyti. Be to, ištyrus byloje esančių įrodymų visumą nustatyta, kad minėtos ūkinės operacijos galėjo būti sudengiamos su kitomis įmonėje atliekamomis ūkinėmis operacijomis surašius laisvos formos dokumentus, todėl nustatyti pažeidimai nėra akivaizdžiai reikšmingi įmonės veiklai nustatyti. Dėl šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas taip pat plačiau pasisakys vertindamas G. I. kaltę pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Todėl kaip nepagrįstos iš kaltinimo šalinamos aplinkybės, kad G. I. pažeidus Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio ar struktūros pasikeitimu, tai yra, 2018 metais, tiksliai nenustatytu laiku (ne ankščiau nei 2018 m. kovo 26 d.), pardavė B. I. po autoįvykio apgadintą automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (ankstesnis numeris (duomenys neskelbtini) už 300 Eur, tačiau šio sandorio neįformino PVM sąskaita faktūra, kasoje nefiksavo 300 Eur įplaukų ir apskaitoje nefiksavo 247,93 Eur pardavimo pajamų bei 52,06 Eur pardavimo PVM, taip pat pažeidus Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus „Privalomi apskaitos dokumento rekvizitai, ūkinių operacijų turinys“ ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, nes tyrimo metu buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ į apskaitą įtraukė prekių ir paslaugų pirkimą, kurios buvo panaudotos ne bendrovės pajamoms uždirbti: laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. į apskaitą įtraukė, t. y. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei su bendrovės veikla nesusijusio objekto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), signalizacijos sistemų signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo paslaugas, dėl ko nepagrįstai buvo padidintos iš viso 143,20 Eur (iš jų 2018 m. – 85,92 Eur, 2019 m. – 57,28 Eur) skolos tiekėjams, ir padidintos 118,40 Eur (iš jų 2018 m. – 71,04 Eur, 2019 m. – 47,36 Eur) sąnaudos, bei 24,80 Eur (iš jų 2018 m. – 14,88 Eur, 2019 m. – 9,92 Eur) pirkimo PVM; laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąnaudas įtraukė, t. y., pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei dokumentus dėl V. D. telefono abonento paslaugų, kurios nesusijusios su bendrovės veikla ir uždirbtomis pajamomis, iš viso 884,61 Eur (2018 m. – 721,59 Eur, 2019 m. – 163,02 Eur), dėl ko nepagrįstai buvo padidintos 731,88 Eur (iš jų 2018 m. – 596,35 Eur, 2019 m. – 134,73 Eur) bendrovės sąnaudos ir į PVM atskaitą įtrauktas 153,53 Eur (iš jų 2018 m. – 125,24 Eur, 2019 m. – 28,29 Eur) pirkimo PVM; laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąnaudas įtraukė, t. y., pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei dokumentus dėl R. K. ir G. K. naudojamiems telefonų abonentams Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)suteiktas paslaugas, kurios nesusijusios su bendrovės veikla ir uždirbtomis pajamomis, iš viso 1 156,24 Eur ir dėl iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei aptarti epizodai atskirai, nei jų visuma (nenustatytas sistemiškumas) nesudaro pagrindo išvadai, kad aukščiau nurodyti G. I. veiksmai pagrįstai pripažinti nusikalstamais. Kadangi visos aukščiau aptartos nusikalstamos veikos dalys buvo inkriminuotos kaip viena nusikalstama veika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju priimtinas procesinis sprendimas šalinti aukščiau aptartas inkriminuotas G. I. veikų dalis kaip nusikalstamas, šalinti.

21. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. I., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, direktoriumi ir atsakingu už apskaitos organizavimą, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, kadangi, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus „Privalomi apskaitos dokumento rekvizitai, ūkinių operacijų turinys“ ir 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą įtraukė prekių pirkimą, kurios buvo panaudotos ne bendrovės pajamoms uždirbti, o būtent: laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą (į sąskaitą „Nr. 6001 Suteiktų paslaugų savikaina (degalai)“) nepagrįstai įtraukė, t. y. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei 128,28 litrų 142,70 Eur vertės benzino sunaudojimo dokumentus (be nurašymo aktų) ir 185,20 litrų 165,84 Eur vertės benzino sunaudojimą patvirtinančius dokumentus pagal nurašymo aktus, bei į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąnaudas nepagrįstai įtraukė, t. y. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterei 2018 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą EG18 Nr. 016244 dėl 4 padangų „Firemax 225/45R19“ ir jų gilinimo paslaugų įsigijimo už 266,18 Eur, nors jos UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje panaudotos nebuvo, dėl ko neteisėtai buvo padidintos 2018 metų remonto ir eksploatacijos sąnaudos bei į atskaitą įtrauktas 55,90 Eur pirkimo PVM, ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Nustatytų aplinkybių neginčijo nuteistasis G. I., o aplinkybę, jog įgytos prekės buvo panaudotos ne bendrovės pajamoms uždirbti patvirtina specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, jog laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise neturėjo ir nebuvo išsinuomojusi jokių transporto priemonių, kurių naudojami degalai būtų benzinas. Taip pat bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad įmonė turėjo 7 transporto priemones – vilkikus ir puspriekabes ir įmonės veikloje nebuvo naudojami jokie lengvieji automobiliai, kuriems būtų naudojamos kaltinime nurodytos padangos.

21.1. Minėti įrodymai patvirtina, kad formaliai vertinant šie G. I. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Tačiau Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-396/2009, Nr. 2K-526/2009, Nr. 2K-262/2011). Veikos pavojingumas yra būtinasis nusikaltimo požymis. Jeigu asmens veika yra nepavojinga arba jos pavojingumo laipsnis nesiekia tokio lygio, kad galėtų būti vertintina kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir jam negali būti taikomos BK nustatytos poveikio priemonės, o toks asmuo, esant BK nustatytoms sąlygoms ir pagrindams, nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas.

21.2. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, Nr. 2K-416/2012, Nr. 2K-154/2013, Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-153-942/2016, Nr. 2K-413-895/2016, Nr. 2K-93-788/2017 ir kt.). Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama į visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-169-689/2018 ir kt.).

21.3. BK nenustatyti išimtiniai ribojimai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. BK 37 straipsnis, nustačius jame įtvirtintas sąlygas, gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, koks BK skyrius nustato baudžiamąją atsakomybę už veikos padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2K-275/2014). Už nusikaltimo, nurodyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą yra baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų, taigi šis nusikaltimas priskiriamas apysunkiams nusikaltimams (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nuteistasis G. I. į buhalterinę apskaitą įtraukė prekių, nesusijusių su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, iš viso už bendrą 532,36 Eur sumą. Ši suma pakankamai nežymiai viršija BK 190 numatytą nedidelės vertės turto dydžio ribą (5 MGL) ir G. I. baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu pateikė duomenis, kad 2022 m. rugsėjo 12 d. BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo administratoriui UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedė 500 Eur (9 t., b. l. 148). Taigi dėl G. I. neteisėtų veiksmų bendrovei kilę padariniai, nors jis ir nebuvo kaltinamas įmonės turto iššvaistymu šioje dalyje, jo paties aktyviu veikimu buvo iš esmės pašalinti. Iš byloje esančių duomenų matyti ir tai, kad tokio pobūdžio nusikalstamą veiką G. I. kaip įmonės direktorius per visą savo darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpį padarė vieną kartą. Įvertinus visumą aptartų aplinkybių, darytina išvada, jog vienkartiniai nuteistojo G. I. veiksmai nebuvo tokio pavojingumo, kokį paprastai kelia apysunkio nusikaltimo padarymas. Šio G. I. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis nepasižymi ir tipiniu tokios rūšies nusikaltimų pavojingumu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas G. I. taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atleisti dėl mažareikšmiškumo.

21.4. Dėl paminėtų aplinkybių ši skundžiamo teismo nuosprendžio G. I. dalis naikinama ir baudžiamoji byla pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nutrauktina (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

22. Nors kaltinimas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį G. I. nebuvo pareikštas, tačiau vien ši aplinkybė, nustačius, jog kaltinamo dalis, kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, atitinka požymius nusikaltimo numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, nėra kliūtimi nusikaltimo kvalifikavimą pakeisti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad G. I. pareikštas kaltinimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį yra ydingas, kadangi vienas iš epizodų atitinka ne nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, o nusikalstamos veikos, numatytos 223 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius ir, atsižvelgęs į tai, kad G. I. pripažinus kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, jo padėtis nebus bloginama, kadangi baudžiamoji byla pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jo atžvilgiu yra nutraukiama dėl mažareikšmiškumo, taip pat atsižvelgęs į tai, kad baudžiamosios bylos grąžinimas prokurorui dėl nustatytų kaltinamojo akto trūkumų šiuo atveju neatitiktų proporcingumo ir ekonomiškumo principų, savo iniciatyva pašalina G. I. pareikšto kaltinimo trūkumus.

23. Pažymima, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jų kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-19-1073/2018). Tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismas praneša kaltinamajam (nuteistajam, išteisintajam) ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, 2022 m. lapkričio 17 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nuteistajam G. I. buvo pranešta, jog nusikalstama veika, kaltinamajame akte kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pasitvirtinus kaltinime nurodytoms aplinkybėms, gali būti perkvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nuteistasis nurodė, kad laiko pasiruošti gynybai nereikia, todėl kliūčių spręsti G. I. kaltės klausimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nėra.

24. BK 223 straipsnyje (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2022 m. gegužės 1 d.) baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą; 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą. Analizuojamu atveju aktualus aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas, kuris suprantamas kaip Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas tvarkymas. Tokie atvejai nustatomi tuomet, kai nesurašomi, nesurenkami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai nesurašomi nesilaikant Buhalterinės apskaitos įstatymo ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan. Taip pat aktuali ir buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimo sąvoka, kuri suprantama kaip norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. Pažymima, kad plenarinė sesija akcentavo, jog BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-322/2008).

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje priėjo pagrįstą išvadą, kad G. I. neišsaugojo dienpinigių, iš viso 88 806,61 Eur (iš jų 2018 m. – 39 666,62 Eur, 2019 m. (iki 2019-08-31) – 49139,99 Eur) sumai ir 2 260,03 Eur kilnojamojo darbo priedų apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti naujai paskirtai buhalterei, o tai, kad tokie dokumentai buvo, patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. operatyvaus patikrinimo pažyma. Priešingai, specialisto išvadoje nurodyti duomenys patvirtina, kad tyrimui nebuvo pateikti laikotarpio nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. darbo užmokesčio apskaitos dokumentai: priskaitymo žiniaraščiai, darbo laiko apskaitos žiniaraščiai. Patikrinus apskaitos registro duomenis nustatyta, kad į mokėtiną darbo užmokestį buvo įtraukti 2 260,03 Eur kilnojamojo darbo priedai, tačiau pagal registro duomenis negalima nustatyti, kam buvo priskaityti priedai, kadangi darbo užmokesčio žiniaraščiuose nefiksuotas jų priskaitymas ir nepateikti dokumentai, pagrindžiantys jų priskaitymą (įsakymai, kiti laisvos formos apskaičiavimo dokumentai, buhalterinės pažymos) (4 t., b. l. 48-56). Taip pat išvadoje nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje sąskaitoje „Nr. 4484 Kitos išmokos darbuotojams“ 2018 metais fiksuotas 39 666,62 Eur, atitinkamai laikotarpiu nuo 2019 m sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. 49 139,99 Eur dienpinigių priskaitymas (4 t., b. l. 57-78). Apskaitos registruose nefiksuota, kam priskaityti ir kam išmokėti dienpinigiai, taip pat tyrimui pateiktose laikotarpio nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. vairuotojų-ekspeditorių avanso apyskaitose nefiksuotas dienpinigių apskaičiavimas (dažniausiai pateiktos tuščios) kaip išduoto avanso panaudojimas. Taigi išvada, kad tyrimui nebuvo pateikti 2018-2019 m. dienpinigių iš viso 88 806,61 Eur (iš jų: 2018 m. – 39666,62 Eur, 2019 m. – 49 139,99 Eur) apskaičiavimo dokumentai yra pagrįsta. Taip pat tyrimui pateiktame segtuve „Įsakymai“ nepateikti įsakymai dėl G. I. siuntimo į komandiruotes (2018 m. sausio 2 d. Nr. K18001, 2018 m. sausio 26 d. Nr. K18007, 2018 m. kovo 6 d. Nr. K180013, 2018 m. balandžio 27 d. Nr. K18024, 2018 m. gegužės 21 d. Nr. K18027) ir įsakymas darbuotojams dėl kilnojamojo darbo pobūdžio išmokų. Nors liudytoja A. K. nurodė, kad dienpinigiai buvo apskaičiuojami „Excel“ lentelėse kompiuteryje ir jos siųsta el. laiško kopija patvirtina, kad šias lenteles ji 2019 m. rugsėjo 8 d. persiuntė A. B. („(duomenys neskelbtini)NEW.zip“ dokumentas) (4 t., b. l. 38), tačiau A. B. el. paštu 2020 m. rugsėjo 23 d. persiuntus šį laiką FNTT tyrėjui A. G., jis 2020 m. spalio 2 d. tarnybiniame pranešime Nr. 04/14-1-7-9318 konstatavo aplinkybę, kad per nuorodą bandant pasiekti dokumentą „(duomenys neskelbtini)NEW.zip“, esantį „Google debesies platformoje (Google serveriuose), interneto naršyklė nurodo, jog toks dokumentas neegzistuoja (4 t., b. l. 137-139). BUAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. spalio 13 d. pateiktame rašte dėl duomenų pateikimo nurodė, kad prisijungimų duomenys ar prieiga prie BUAB „(duomenys neskelbtini)“ „Google drive“ debesyse saugomos informacijos ir/ar dokumentų įmonės nemokumo administratoriui nebuvo perduota ir dėl šios objektyvios priežasties BUAB „(duomenys neskelbtini)“ nedisponuoja jokia „Google drive“ debesyse galimai esančia informacija ir/ar dokumentais apie įmonės vairuotojams apskaičiuotus dienpinigius, uždirbtas pajamas, kuro sąnaudas, įvairias išlaidas (kuro, darbo užmokesčio, remonto ir pan.) (9 t., b. l. 178). Tuo tarpu Buhalterinės apskaitos įstatymas numato, kad už apskaitos dokumentų bei apskaitos registrų išsaugojimą atsako įmonės vadovas. Pastebėtina, kad minėti buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo išsaugoti nei popieriniame, nei kompiuteriniame formate. Specialisto išvadoje konstatuota, kad nepateikus ir neišsaugojus šių dokumentų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaita buvo tvarkoma nesivadovaujant Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimais, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą ir 19 straipsnio 2 dalies reikalavimais, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų įstatymo nuostatomis. Be to, patvirtinus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 metų finansinę atskaitomybę, dokumentai ir apskaitos registrai nebuvo paruošti saugojimui taip, kaip numatyta Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte, o būtent, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką; kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija. Todėl apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl neišsaugotų dienpinigių iš viso 88 806,61 Eur (iš jų: 2018 m. – 39 666,62 Eur, 2019 m. (iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.) – 49 139,99 Eur) ir 2 260,03 Eur kilnojamojo darbo priedų apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų iš dalies negalima patikrinti jų apskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo ir tuo pačiu negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros 2018–2019 m. Pažymėtina, kad byloje esančioje Valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. lapkričio 12 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje FR1042-4968 tik konstatuota, kokia bendra dienpinigių suma išmokėta darbuotojams 2018 m. sausio-rugpjūčio mėnesiais (7 t., b. l. 173-174), o liudytoja apklausta A. B. patvirtino, jai el. laišku siųstus dokumentus atsidariusi matė, kas patvirtina, jog minėti dokumentai netinkamai išsaugoti jau atlikus Valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimą. Todėl G. I. veiksmai kvalifikuojami kaip buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas.

26. Todėl įvertinusi aukščiau aptartus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tiek pirmosios, tiek aukštesnės instancijos teismo (nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo atnaujintas įrodymų tyrimas) posėdžių metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija nustato, kad:

26.1. G. I., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. adresu: (duomenys neskelbtini), veiklos adresas: (duomenys neskelbtini)), direktoriumi ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574, 21 straipsnį būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

26.2. pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ,,Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą” ir 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad ,,Patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų įstatymo nuostatomis”, 1995 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo Nr. I-1115 (nauja red. 2004 m. kovo 30 d. Nr. IX-2084) 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija, o būtent, neišsaugojo dienpinigių, iš viso 88 806,61 Eur (iš jų 2018 m. – 39 666,62 Eur, 2019 m. (iki 2019 m. rugpjūčio 31 d.) – 49 139,99 Eur) sumai ir 2 260,03 Eur kilnojamojo darbo priedų apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų, dėl ko iš dalies negalima patikrinti jų apskaičiavimo teisingumo ir pagrįstumo ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei jų struktūros laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.

27. Atkreiptinas dėmesys, kad veikos inkriminavimui pagal BK 223 straipsnio 1 dalį užtenka bent iš dalies negalėti nustatyti minėtų duomenų ir padarinių kilimas nesietinas su mokestinės prievolės valstybei nevykdymu ar kitokios žalos fiziniams ar juridiniams asmenims padarymu. Nagrinėjamoje byloje atlikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą (FNTT 2020 m. spalio 16 d. specialisto išvada) buvo nustatyta, kad buhalterinė apskaita vedama nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, t. y. G. I. neišsaugojo dienpinigių ir kilnojamojo darbo priedų apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų už reikšmingą bendrovei sumą, todėl dėl nustatytų įstatymų pažeidimų visumos ir jų pobūdžio, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. kilo BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyti padariniai – iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių 2018–2019 metais, ir ši dalis, priešingai nei nurodo apeliantas, nėra mažareikšmė. Kadangi nustatyti nusikalstami padariniai, G. I. veika kvalifikuotina pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, o ne pagal ANK 205 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-139-628/2019). Taip pat nustatyta, kad G. I. nusikalstamą veiką padarė dėl nusikalstamo pasitikėjimo – žinojo apie buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tačiau jas vykdė netinkamai, be to, suprato, kad dėl to gali kilti neigiamos pasekmės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 straipsnio 2 dalis).

Dėl G. I. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį

28. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. I. taip pat buvo pripažintas kaltu už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d., iššvaistė svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – piniginės lėšas iš viso 5255,40 Eur sumai. Vadovaujantis kaltinimu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, šį turtą G. I. iššvaistė šiais trimis atvejais, veikdamas vieninga tyčia bei atlikdamas tęstinio pobūdžio veiksmus, tai yra:

28.1. V. D. nurodymu 2013 m. spalio 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarydamas sutartį Nr. 5172327R dėl objekto (Nr. 6044), esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausančio I. D., signalizacijos sistemų signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos sistemos suveikimo signalus paslaugų teikimo, ir už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjus už šias, su bendrovės veikla ir uždirbamomis pajamomis nesusijusias paslaugas 375,46 Eur;

28.2. V. D. nurodžius, 2013 m. gruodžio 30 d. sudarydamas paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl naudojimosi telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. naudojosi V. D., ir už šias paslaugas, nesusijusias su bendrovės veikla ir uždirbamomis pajamomis, nurodytu laikotarpiu sumokėjus 2242,48 Eur;

28.3. 2013 m. gruodžio 30 d. sudarydamas paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl naudojimosi telefono abonentais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. 8 656 94404, kuriais laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. naudojosi R. K. ir G. K., ir už šias paslaugas, nesusijusias su bendrovės veikla ir uždirbtomis pajamomis, nurodytu laikotarpiu sumokėjus 2637,46 Eur.

29. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus dėl G. I. inkriminuoto turto iššvaistymo, taip pat suformuoto kaltinimo specifiką, teisėjų kolegija pasisakys dėl visų trijų nuosprendyje nurodytų sumų (375,46 Eur, 2242,48 Eur ir 2637,46 Eur) iššvaistymo pagrįstumo atskirai.

30. Visų pirma, pažymima, kad pagal BK 184 straipsnį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymui būdinga tai, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos, o teisėtam turto (turtinės teisės) savininkui jo vertė neatlyginama, t. y. padaroma žala. Nagrinėjamojoje byloje kaltinimas G. I. grindžiamas tuo, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, savo veiksmais padarė žalą vadovaujamai įmonei. Pažymėtina, kad UAB vadovo veiksmai netinkamai disponuojant įmonės turtu tam tikromis aplinkybėmis gali būti kvalifikuojami kaip svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymas. Ši nuostata pagrįsta UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisiniu statusu ir nuostata, kad bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių, taip pat ir vienintelio akcijų savininko, turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-213/2006, 2K-P-78/2012, 2K-407/2014 ir kt.). Kita vertus, netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla visų pirma suprantama kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas, todėl, taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą, svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, vertinant baudžiamosios atsakomybės taikymo įmonės vadovui pagrįstumą, yra pabrėžta, kad teisinė sistema turi užtikrinti tai, kad asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų galimų klaidų atžvilgiu; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2014). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-262/2013, 2K-7-251/2013, 2K-518/2014). Tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, kad įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio taikymo įmonės vadovui pagrįstumo klausimą, atsižvelgtina ir į tai, ar priešingas teisei elgesys esmingai pasunkino galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-297-222/2016, 2K-458-942/2016 ir kt.), ar bendrovė buvo moki, ar ji turėjo skolų, kitų įsipareigojimų, kurių būtent dėl kaltininko veiksmų nepajėgė įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-407/2014).

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. I. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu su sudarius sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl objekto signalizacijos sistemų signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos sistemos suveikimo signalus paslaugų teikimo ir už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjus už šias paslaugas 375,46 Eur, taip buvo iššvaistytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas – 375,46 Eur ir ši bendrovė patyrė žalą.

32. Baudžiamojoje byloje esanti 2013 m. spalio 12 d. sutartis Nr. 5172327R patvirtina, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta sutartis dėl objekto (namo), esančio (duomenys neskelbtini), signalizacijos sistemos signalų (pranešimų) stebėjimo ir reagavimo į signalizacijos sistemos suveikimo signalus paslaugų teikimo. Sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė G. I. (2 t., b. l. 122–128). Ši sutartis galiojo nuo 2013 m. spalio 12 d. iki 2020 m. vasario 24 d. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už šias paslaugas (namo, esančio (duomenys neskelbtini) apsaugą) 375,46 Eur (4 t., b. l. 140-143). Pastebėtina, kad minėta suma nėra fiksuota specialisto išvadoje, o pagal žodinį tyrėjo prašymą specialistės paskaičiuota ir užfiksuota dokumentų apžiūros protokole (analogiška situacija ir dėl V. D., R. K. ir G. K. telefonų abonento paslaugomis). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad minėtas pastatas-gyvenamasis namas kartu su žemės sklypu nuo 2001 m. priklauso išteisintojo V. D. buvusiai sutuoktinei I. D. (1 t., b. l. 32-34). Kaltinamuoju apklaustas V. D. nurodė, kad žinojo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu buvo sudaryta minėto gyvenamojo namo apsaugos sutartis ir teigė, kad G. I. davė žodinį nurodymą už šias paslaugas išskaičiuoti iš jo suteiktos paskolos bendrovei. Tokias aplinkybės V. D. patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Vien tai, jog minėtų paslaugų sutartys buvo sudarytos V. D. nurodymu, nesudaro pagrindo teigti, kad taip G. I. buvo kurstomas iššvaistyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad išteisintasis V. D. yra vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas (1 t., b. l. 62–65) ir jis į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą bankiniais mokėjimo pavedimais, grynais pinigais laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2018 m. spalio 20 d. suteikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 84 794,79 Eur paskolą (5 t., b. l. 18–34), o iš Šiaulių apygardos 2021 m. sausio 5 d. nutarties taip pat matyti, kad iš bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ patvirtintų 136 543,50 Eur kreditorinių reikalavimų sumos, V. D. kreditoriniai reikalavimai sudaro 68 969,79 Eur (5 t., b. l. 35–36). Taigi nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjo trečiojo asmens – V. D. sąskaitas dėl objekto, esančio (duomenys neskelbtini), saugojimo paslaugas, tačiau V. D. įmonei buvo suteikęs paskolą, kuri ženkliai viršija minėto objekto saugojimo išlaidas. Nors nuteistasis G. I. teigė, kad V. D. jam nedavė nurodymo išskaityti sumokėtas sumas iš akcininko įneštų pinigų, tačiau pastebėtina, kad tokį lėšų įskaitymą atlikti V. D. sutikimas, leidimas ar pritarimas net nėra reikalingas. Išteisintasis V. D. teigė, kad matydavo, jog skola mažėja, todėl galvojo, kad išlaidos už jo telefoną ir namo apsaugą buvo išskaitomos. Neklausė G. I., ar buvo išskaitomos šios išlaidos, tačiau prašė, kad viskas įmonėje vyktų sąžiningai. Liudytoja apklausta specialistė N. Š. patvirtino, kad pirkėjo ir tiekėjo skolas buvo galima sudengti ir toks įskaitymas gali būti atliktas surašius laisvos formos dokumentą. Todėl nustačius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo skolinga akcininkui V. D. ir įmonei nebuvo kliūčių sumokėtas sumas už namo, esančio (duomenys neskelbtini), apsaugą išskaityti iš V. D. įneštų pinigų bei taip sumažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą akcininkui, nėra jokio pagrindo išvadai, kad nurodytu atveju nustatytas neatlygintinumo požymis, būtinas atsakomybei pagal BK 184 straipsnio 1 dalį kilti, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė realią žalą. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekant mokėjimus už V. D., jokio turto neprarado, kadangi pas bendrovę buvo V. D. turtas – kaip paskola suteiktos piniginės lėšos, o bendrovės pažeistos teisės galėjo būti apgintos bet kuriuo metu įforminant įskaitymą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog G. I. iššvaistė UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 375,46 Eur dydžio turtą.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėju kolegija taip pat negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. I. sudarius paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl naudojimosi telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. naudojosi V. D., ir už šias paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjus 2242,48 Eur, buvo iššvaistytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas – 2242,48 Eur ir ši bendrovė patyrė žalą.

34. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų matyti, kad G. I., atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl naudojimosi telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 19–47). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad telefono abonentu Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. naudojosi V. D., už šias paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini) sumokėjo 2242,48 Eur (4 t., b. l. 140-143). Kaip minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliu akcininku yra V. D. (1 t., b. l. 62-65, 8 t., b. l. 31). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu V. D. parodė, kad telefono abonentą naudojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ tikslais, iš šio abonento skambindavo, ieškodamas darbuotojų, transporto, kitais reikalais, bendravo su įmonės direktoriumi G. I.. Teigė, kad vežė iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą statybines medžiagas, ieškojo transporto ir krovinių ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini). Kai reikėdavo imti paskolą iš banko automobilio įsigijimui, jis pasirašydavo. Tais reikalais kalbėdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ telefonu. Taip pat teigė, kad G. I. jam skambindavo ir jis skambindavo G. I. darbiniais klausimais (7 t., b. l. 61-66). Minėtas aplinkybes patvirtino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme liudytoja I. D. patvirtino, kad V. D. turėjo du telefonus, vienas lietuvišku numeriu, kitas norvegišku. Jei ji paskambindavo V. D. į lietuvišką numerį, šis neatsiliepdavo, bardavo ją sakydamas, kad lietuviškas numeris naudojamas įmonės reikmėms (7 t., b. l. 180-182). Šiuos parodymus paneigiančių įrodymų byloje nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su gynybos pozicija, kad nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog vienintelio įmonės akcininko V. D. telefono abonento paslaugos yra nesusijusios su UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla ir atsiskaitant už šias paslaugas buvo švaistomos UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšos. Aplinkybė, jog nebuvo surašytas direktoriaus įsakymas dėl akcininko naudojimosi telefonu bendrovės reikmėms nepagrindžia fakto, kad tokiu būdu bendrovė patyrė realią žalą.

35. Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. I. sudarius paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl naudojimosi telefono abonentais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. naudojosi R. K. ir G. K., ir už šias paslaugas nurodytu laikotarpiu sumokėjus 2 637,46 Eur, G. I. elgėsi išimtinai nusikalstamai ir taip buvo iššvaistytas svetimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtas – 2 637,46 Eur.

36. Remiantis apklaustų nuteistojo G. I., liudytojų G. K., R. K. parodymais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš R. K. nuomojosi patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Pagal liudytojų G. K., R. K. parodymus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pinigų už patalpų nuomą nemokėjo, tik buvo sutarta, kad bendrovė apmokės dviejų telefonų abonentų naudojimą. VĮ Registrų centro ataskaita apie R. K. turėtą nekilnojamąjį turtą ir duomenys apie statinį, esantį (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad pastato – mechaninių dirbtuvių, kurio unikalus numeris (duomenys neskelbtini), 32/100 pastato nuo 2003 m. rugsėjo 18 d. priklauso R. K., nuo 2016 m. gegužės 17 d. 39/100 dalis yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. Išrašo duomenimis R. K. registravo pastato nuomos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiui nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2037 m. rugpjūčio 27 d. (4 t., b. l. 18-19). Patalpų nuomos sutartyje Nr. 20120927 fiksuota, kad nuomininkas už nuomą Nuomotojui moka 100 Lt (28,96 Eur) už vienerius metus. Sutartis pasirašyta tarp R. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. I.. Duomenų apie sutarties nutraukimą ar sutarties sąlygų pakeitimą byloje nėra. Taip pat nustatyta, kad 2013 m. gruodžio 30 d., G. I., atstovaudamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl naudojimosi telefono abonentais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. naudojosi R. K. bei G. K., ir už šias paslaugas nurodytu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 2 637,46 Eur, t. y. po 38,79 Eur kas mėnesį per visą nurodomą laikotarpį. Tačiau atsižvelgus į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje nefiksuoti atsiskaitymai už patalpų nuomą su R. K., galima konstatuoti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal žodinį susitarimą apmokėtos R. K. ir G. K. telefonų abonentų išlaidos buvo prilygintos R. K. nuomojamų patalpų kainai ir jos įtrauktos į bendrovės sąnaudas. Nors už telefonus sumokėta suma yra didesnė nei už patalpų nuomą, tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu atveju, be kita ko, būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, kad patirta reali žala dėl kaltininko veiksmų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-196-788/2017, 2K-179-697/2018). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su išvada, kad minėti sandoriai buvo iš esmės trukdantys pelningai įmonės veiklai. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl šių įmonės vadovo veiksmų taptų nemokia, patirtų bankrotą ir kad kreditoriai dėl to patirtų žalą, atvirkščiai, įmonė ir toliau vykdė bendrovės įstatuose numatytą veiklą, bankroto byla UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškelta tik 2020 m. spalio 12 d. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šias įmonės lėšas G. I. naudojo ne asmeniniais tikslais ir finansinės naudos pats iš to negavo. Taip pat akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažeistų teisių atkūrimas dėl nurodytos sumos civilinės teisės priemonėmis be teisėsaugos institucijų įsikišimo netapo problemiškas. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas.

37. Todėl įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuojama, kad kaltinimas G. I. pagal BK 184 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas. Todėl šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – G. I. dėl šio nusikaltimo padarymo išteisintinas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl G. I. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės

38. Perkvalifikavus G. I. nusikalstamą veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį, turi būti iš naujo išsprendžiami ir bausmės skyrimo – atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimai. G. I. apeliaciniu skundu prašė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio ar BK 39² straipsnio pagrindu.

39. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą; laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.???

40. Tuo tarpu pagal BK 39² straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pripažintas pranešėju pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymą, ir 2) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) aktyviai padėjo atskleisti kito asmens padarytą nusikalstamą veiką, ir 4) nusikalstama veika, kurią jis padėjo atskleisti, pagal savo pobūdį yra pavojingesnė negu jo paties padaryta nusikalstama veika. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti atleistas pavojingas recidyvistas, asmuo, kuris turi teistumą, kuris buvo nusikalstamos veikos, kurią jis padėjo atskleisti, organizatorius (BK 39² straipsnio 2 dalis). Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaip pranešėją, byloje turi būti nustatytos visos BK 39² straipsnio 1, 2 dalyse nurodytos sąlygos.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, G. I. neatitinka visų nei BK 40 straipsnyje, nei BK 39² straipsnyje numatytų sąlygų, todėl nėra pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

41.1. G. I. nėra laikomas neteistu. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad G. I. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta bauda 300 MGL (39 000 Lt). Minėtu nuosprendžiu, įskaičius laikino sulaikymo ir suėmimo laiką, laikyta, kad G. I. yra atlikęs jam paskirtą bausmę.

41.2. BK 97 straipsnio, reglamentuojančio teistumo nustatymą, turinčiais teistumą laikomi asmenys nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo: penkerius metus, jeigu jie nuteisti už sunkų nusikaltimą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto b papunktis). Jeigu turintis teistumą asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, teistumo išnykimo eiga nutrūksta. Tokiu atveju teistumo už ankstesnę nusikalstamą veiką išnykimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo bausmės už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą atlikimo. Asmuo laikomas teistu už kiekvieną nusikalstamą veiką tol, kol išnyksta teistumas už sunkiausią iš jų (BK 97 straipsnio 8 dalis).

41.3. Kaip minėta, Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu G. I. laikytas atlikusiu paskirtą bausmę (už vieną apysunkį ir vieną sunkų nusikaltimus), todėl nuo nurodyto nuosprendžio paskelbimo dienos yra pradedamas skaičiuoti penkerių metų terminas (už sunkiausią nusikaltimą), po kurio G. I. galėjo išnykti teistumas, taigi, šiuo atveju teistumas G. I. būtų pasibaigęs 2019 m. gegužės 20 d. Tačiau G. I. padarė naują nusikalstamą veiką laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d. ir teismų praktikoje konstatuota, kad tęstinės nusikalstamos veikos padarymo atveju nusikalstamos veikos padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytus neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-222-2008). Kadangi naujos nusikalstamos veikos padarymas teistumo išnykimo eigą nutraukia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. I. teistumas nėra išnykęs.

41.4. G. I. tik iš dalies pripažino padaręs nusikalstamą veiką, taip pat nėra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, kadangi yra linkęs daryti nusikalstamas veikas finansų sistemai. Todėl G. I. neatitinka BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

41.5. Nors G. I. Generalinės prokuratūros prokuroro 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu buvo pripažintas pranešėju (1 t., b. l. 36–37), tačiau, kaip minėta, G. I. yra laikomas teistu, tik iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (iš dalies pripažino kaltę dėl prekių, panaudotų ne bendrovės pajamoms uždirbti, įtraukimą į buhalterinę apskaitą), ir nusikalstama veika, apie kurią jis pranešė, nebuvo padaryta, t. y. jis pranešė apie neva neteisėtus V. D. buvusios sutuoktinės I. D. veiksmus 2011–2019 m. neatlygintinai naudojantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtu ir paslaugomis, nedeklaravus ryšių su bendrovės akcininku V. D.. Tačiau atlikus tyrimą, I. D. nei tarnybinių, nei drausminių nuobaudų nebuvo skirta ir ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo (6 t., b. l. 112–113), o V. D. skundžiamu nuosprendžiu išteisintas. Todėl nėra visumos sąlygų G. I. atleisti nuo baudžiamosios BK 39² straipsnio pagrindu kaip pranešėjo.

42. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo G. I. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 ar BK 39² straipsniuose numatytais pagrindais.

Dėl bausmės

43. Perkvalifikavus G. I. nusikalstamą veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį (kuris yra priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai), G. I. skiriama nauja bausmė.

44. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

45. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

46. BK 223 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

47. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. I. padarė vieną neatsargių nusikalstamų kategorijai priskiriamą nusikalstamą veiką. Kaip minėta, G. I. naują nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, teistumui neišnykus (6 t., b. l. 67–68; 7 t., b. l. 69–117, 118–139), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (6 t., b. l. 70), dirbantis (6 t., b. l. 65–66). G. I. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nėra pagrindo pripažinti skunde nurodytos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kadangi jis kaltę pripažino tik iš dalies (nepripažino aplinkybių, susijusių su buhalterinių apskaitos dokumentų neišsaugojimu). Atsižvelgiant į visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai bus pasiekti G. I. paskyrus sankcijoje numatytą baudos bausmę, jos dydį nustatant artimą už šios kategorijos nusikalstamas veikas nustatytam baudos vidurkiui. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus nuteistojo prašomą minimalaus dydžio baudą (už neatsargų nusikaltimą skiriama bauda nuo 20 iki 750 MGL dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 6 d.)), kadangi minimalios bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos G. I. veiksmams ir dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

48. Bausmės nuteistajam G. I. skyrimo pagrįstumo kontekste pažymėtina ir tai, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu dėl taikomo MGL dydžio. Pagal BK 3 straipsnio nuostatas veikos nusikalstamumą ir asmens baustumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas, taigi ir minimalaus gyvenimo lygio (toliau – ir MGL), kuriuo apibrėžiama skirtina bausmė – bauda, dydis taikomas tas, kuris galiojo nusikaltimų padarymo metu. Kaip matyti iš G. I. įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybių, tęstinis nusikaltimas padarytas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 2 d., o tęstinės nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai nusikalstama veika buvo pabaigta arba nutraukta. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d nutarimu Nr. 707 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. sausio 1 d., patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis (toliau – ir BBND) yra 50 Eur. Todėl baudos dydis apskaičiuojamas taikant nusikaltimų padarymo metu, t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojusį bazinį bausmių ir nuobaudų dydį (50 Eur).

Dėl civilinio ieškinio

49. Ikiteisminio tyrimo metu BUAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo ir prašė, nustačius nusikalstamą veiką padariusį asmenį, iš jo bankrutuojančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteisti 5 255,40 Eur turtinės žalos atlyginimą (1 t., b. l. 121–123). Vėliau likviduojamos dėl bankroto UAB „(duomenys neskelbtini)“ administratorius UAB „(duomenys neskelbtini)“ patikslino civilinį ieškinį ir prašė nustačius nusikalstamą veiką padariusį asmenį, iš jo likviduojamos dėl bankroto UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteisti 126 273,12 Eur turtinės žalos atlyginimą. Patikslintame civiliniame ieškinyje nurodė, kad prašomą priteisti sumą sudaro: 424,24 Eur, kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. vasario 24 d. sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už saugojimo paslaugas objektui, esančiam (duomenys neskelbtini); 2 924,40 Eur, kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. sumokėjo už UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas telefono ryšio paslaugas telefonų abonentams, kurias naudojosi R. K. ir G. K.; 2 373,40 Eur, kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas telefono ryšio paslaugas telefono abonentui, kuriuo naudojosi V. D.; 88 806,61 Eur dienpinigiai, kurių apskaičiavimą ir išmokėjimą nepagrindžia dokumentai; 2 260,03 Eur kilnojamo darbo priedai, kurių priskaitymas nefiksuotas darbo užmokesčio žiniaraščiuose; 300 Eur, gautų iš B. I. už parduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ transporto priemonę „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 391,08 Eur, kuriuos laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo už automobilinių dujų bei benzino įsigijimą; 266,18 Eur, kuriuos UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo pagal 2018 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą EG18 Nr. 016244 už padangas, kurios buvo pirktos ne UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai; 26 045,66 Eur už pagal buhalterinės apskaitos dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusias atsargas, kurios nebuvo rastos inventorizacijos metu; 1 631,52 Eur grynųjų pinigų, nerastų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje; 850 Eur, kurie buvo 2019 m. rugpjūčio 30 d. paimti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos, bet neįtraukti į kasos pajamas ir nėra dokumentų apie jų panaudojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje. Nurodo, kad ši suma apima ir pirminiame civiliniame ieškinyje nurodytą 5 255,40 Eur dydžio sumą (1 t., b. l. 131–133).

50. BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas aplaidus apskaitos tvarkymas priskiriamas nusikaltimams finansų sistemai. Šio nusikaltimo objektas yra buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, o papildomas – valstybės finansiniai interesai. Kadangi šia nusikalstama veika žala gali būti padaroma valstybės finansų sistemai, o G. I. dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto iššvaistymo išteisinamas, dėl bankroto likviduojamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys atmetamas (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Dėl proceso išlaidų

51. Išteisintojo V. D. gynėja advokatė Jolanta Grigaliūnienė 2022 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą priteisti išteisintajam V. D. advokato pagalbos išlaidas, susijusias su atsiliepimo pateikimu, bei kitas išlaidas, patirtas dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, iš viso 726 Eur sumai (9 t., b. l. 149-153). Prašyme nurodoma, kad dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą V. D. patyrė 242 Eur advokato išlaidų, o dėl pasirengimo bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir advokato dalyvavimo 2022 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje – 484 Eur advokato pagalbos išlaidų. Išteisintojo V. D. gynėja advokatė Jolanta Grigaliūnienė 2022 m. lapkričio 14 d. pateikė patikslintą prašymą priteisti išteisintajam V. D. advokato pagalbos išlaidas, susijusias su atsiliepimo pateikimu, bei kitas išlaidas, patirtas dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka, iš viso 968 Eur sumai (9 t., b. l. 149-153). Nurodoma, kad išteisintasis papildomai patyrė 242 Eur išlaidų dėl gynėjo dalyvavimo 2022 m. lapkričio 15 d. teismo posėdyje. Patirtas išteisintojo išlaidas patvirtina pateikti mokėjimo nurodymai, kuriais buvo sumokėta bendra 968 Eur suma už advokatės suteiktas paslaugas.

52. BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą.

53. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad išteisintojo patirtos išlaidos teisinei pagalbai dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pripažintos proceso išlaidomis. Visgi, teismas, atsižvelgdamas į šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme apimtį, klausimų sudėtingumą, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, mažina iš G. I. išieškotinas išlaidas ir pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju tikslinga ir teisinga pripažinti tik dalį turėtų tokio pobūdžio išlaidų. Todėl papildomai įvertinus galutinį bylos išnagrinėjimo rezultatą, iš nuteistojo G. I.išieškotina išteisintojo V. D. gynėjo paslaugoms apmokėti išlaidų suma mažintina iki 700 Eur.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, 4 dalimi, 327 straipsnio 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį dėl G. I. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį ir 184 straipsnio 1 dalį, ir jo atžvilgiu priimti naują nuosprendį:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, G. I. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą dalyje ( dėl į buhalterinę apskaitą nepagrįstai įtraukto 128,28 litrų 142,70 Eur vertės benzino sunaudojimo, 185,20 litrų 165,84 Eur vertės benzino sunaudojimo ir 4 padangų „Firemax 225/45R19“ įgijimo ir jų gilinimo paslaugų įsigijimo už 266,18 Eur) nutraukti.

G. I. veiką iš BK 222 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 223 straipsnio 1 dalį (dalyje dėl dienpinigių – 88 806,61 Eur ir 2 260,03 Eur kilnojamojo darbo priedų apskaičiavimą patvirtinančių dokumentų neišsaugojimo) ir paskirti jam bausmę – baudą 60 MGL (BBND), t. y. 3 000 Eur (tris tūkstančius eurų).

G. I. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 1 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendžio dalį, kuria likviduojamos dėl bankroto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš G. I. likviduojamos dėl bankroto UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai priteista 2637,46 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai trisdešimt septynis eurai 46 ct), ir priimti naują sprendimą – likviduojamos dėl bankroto UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto administratoriaus UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo G. I. išteisintojo V. D. naudai 700 Eur (septynis šimtus eurų) išlaidų advokato paslaugoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti.

Išaiškinti G. I., kad paskirta bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškoma priverstinai.

Likusioje dalyje Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2022 m. kovo 24 d. nuosprendį palikti nepakeistą.