Vilniaus apygardos teismo nutartis

2016-10-06 · Civilinė byla Nr. 2A-2239-577/2016

Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-25Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-10-06Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-10-06
Bylos Nr.
2A-2239-577/2016
Teisminio proceso Nr.
2-48-3-00400-2016-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alvydas Barkauskas, Jadvyga Mardosevič, Asta Pikelienė
Ieškovas
R. D., V. D.
Atsakovas
J. Š., V. M.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-2239-577/2016Teisminio proceso Nr. 2-48-3-00400-2016-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1; 3.3.1.18.; 2.5.8.8 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. D. ir V. D. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. D. ir V. D. ieškinį atsakovėms J. Š. ir V. M. dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

1. Ieškovai R. D. ir V. D. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovės J. Š. 2 435,70 Eur skolą R. D. ir 1 445,20 Eur skolą V. D., o iš atsakovės V. M. priteisti 463,39 Eur skolą ieškovui R. D., taip pat priteisti iš atsakovių ieškovams 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-06-01 iki 2014-06-30 ieškovas R. D., atlikdamas 11 mokėjimo nurodymų paskolino atsakovei J. Š. iš viso 2 435,70 Eur sumą. Taip pat 2014-06-30 R. D. paskolino atsakovei V. M. 463,39 Eur, pervesdamas pinigus į atsakovės V. M. sąskaitą banke. 2014-06-16 ieškovė V. D. paskolino J. Š. 1445,20 Eur, pervesdama pinigus į atsakovės sąskaitą banke. Ieškovai visiškai pasitikėjo atsakovėmis ir raštiškų paskolos sutarčių, kuriose būtų buvę nurodyti paskolų grąžinimo terminai, nesudarė, tačiau žodžiu susitarė, kad paskolos bus grąžintos ieškovams pareikalavus. 2014 m. rugpjūčio mėnesį ieškovai pareikalavo grąžinti paskolintas pinigų sumas, tačiau atsakovės į tai nereagavo.

Atsiliepimas

2. Atsakovės su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2014 m. tarp ieškovo R. D. ir atsakovės J. Š. buvo susiklostę artimi santykiai. Atsakovės pripažino, jog gavo iš ieškovų ieškinyje nurodytas sumas pinigų, tačiau nesutiko, kad tai buvo paskola. Pasak atsakovių, tai buvo dovanos atsakovei nuo ieškovo. Atsakovė nedirbo, neturėjo nuolatinių pajamų, tačiau niekuomet neprašė paskolinti pinigų ir neketino priimti iš ieškovo paskolos. Nurodė, jog ieškovas teigdavo, kad jis turi išlaikyti atsakovę. Grąžinti pinigus ieškovas pareikalavo tik atsakovei nutraukus jų santykius.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Trakų rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Atsižvelgęs į tai, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2015-01-01), fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų, teismas laikė, jog turi būti pateikti rašytiniai paskolos sutarties sudarymą patvirtinantys įrodymai. Kadangi paskola yra dvišalis sandoris, todėl, teismo nuomone, kad jis būtų sudarytas, turi būti išreikšta abiejų šalių valia ir nepakanka vien pinigus duodančios šalies teiginio, kad ji šiuos pinigus skolina. Ieškovams neįrodžius atsakovių įsipareigojimo grąžinti gautas sumas, sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys ir atsakovės turi pareigą grąžinti ieškinyje nurodytas sumas. Dėl nurodytų priežasčių ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas šalių argumentus dėl faktinių teisinių santykių kvalifikavimo laikė teisiškai nereikšmingais ir jų nevertino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Ieškovai R. D. ir V. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria atmestas apeliantų reikalavimas priteisti 3 127,90 Eur sumą ir priteisti apeliantui R. D. 1 682,70 Eur skolą iš atsakovės J. Š. bei apeliantei V. D. – 1 445,20 Eur skolos iš atsakovės J. Š.. Apeliaciniame skunde pažymėjo, kad ieškovai savo reikalavimus grindė pinigų pervedimo nurodymais, kurių mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta, kad tai yra paskola. Apeliantai iki ieškinio pareiškimo teismui dienos pareikalavo iš atsakovių grąžinti paskolas, tačiau paskolos nebuvo grąžintos. Pasak apeliantų, teismo išvada, kad ieškovų pateiktuose įrodymuose nėra užfiksuotas įsipareigojimas grąžinti gautus pinigus, nesuderinama su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013 suformuota praktika, pagal kurią pinigų pervedimo nurodymas, kuriame nurodyta, jog pinigai pervesti kaip paskola, prilyginamas paskolos sutarčiai. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl paskolos teisinių santykių buvimo.

Atsiliepimas

7. Atsakovės J. Š. ir V. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą; paskirti ieškovams R. D. ir V. D. 2 500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos skiriant atsakovei J. Š.; priteisti iš ieškovų atsakovei J. Š. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

7.1. Nurodė, kad tarp ieškovo R. D. ir atsakovės J. Š. buvo susiklostę romantiški santykiai, šalys kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, ieškovas padėdavo atsakovei, dovanojo įvairius daiktus ir pinigus, pažadėjo išlaikyti atsakovę su vaiku, kol pastarasis paaugs. Kad lėšas dovanojo ir nereikalauja jų grąžinti, ne kartą žodžiu nurodė ir pats ieškovas; tai patvirtino ir jo konkliudentiniai veiksmai - kol šalis siejo geri santykiai, ieškovas niekuomet nebuvo pareiškęs atsakovei reikalavimų dėl pinigų grąžinimo. Pasak atsakovės, dovanojimo, o ne paskolos teisinius santykius patvirtina ir sutarties forma. Ieškovų neva paskolintos sumos yra didesnės nei 2000 litų, todėl turėjo būti sudaromos rašytinės paskolos sutartys. R. D. per V. D. atsakovei J. Š. padovanota 4990 litų suma yra 10 litų mažesnė, nei suma, kurią skolinant reikalinga sudaryti rašytinę dovanojimo sutartį. Atsakovės įsitikinimu, tai patvirtina, jog ieškovas tokią sumą dovanojo sąmoningai, siekdamas išvengti pareigos surašyti dovanojimo sutartį.

7.2. Atsakovių įsitikinimu, apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika ginčo atveju netaikytina, nes kasacinio teismo civilinės bylos Nr. 3K- 3-351/2013 atveju iš esmės skiriasi ratio decidenti. Ginčo atveju kvalifikuojant teisinius santykius kaip paskolą arba dovanojimą, nėra pagrindo vadovautis teismo praktika, suformuota kvalifikuojant visiškai kitokius teisinius santykius. Mano, jog šiuo atveju taikytina vėlesnė septynių teisėjų kolegijos suformuota teismų praktika (c.b. Nr. 3K-7-430/2013). Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ieškovai neįrodė, kad atsakovė įsipareigojo grąžinti jai pervestas lėšas, todėl nebuvo jokio pagrindo konstatuoti, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

Žemesnės instancijos teismas

7.3. Teigia, kad ieškinys atsakovėms buvo pareikštas nepagrįstai, t.y. piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis. Ieškovai apeliaciniame skunde reikalavimą sumažino 1 216,39 Eur. Be to, aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė visiškai, patvirtina, kad ieškinys buvo nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

9. Byloje nustatyta, kad ieškovas R. D. į atsakovės J. Š. sąskaitą banke 2013-06-01 pervedė 300 Lt (mokėjimo paskirtis - sąskaitos papildymas); 2013-06-04 – 500 Lt (mokėjimo paskirtis - sąskaitos papildymas); 2013-08-05 – 700 Lt (mokėjimo paskirtis - sąskaitos papildymas); 2013-08-16 – 400 Lt (mokėjimo paskirtis - sąskaitos papildymas); 2013-10-04 - 3010 Lt (mokėjimo paskirtis - paskola); 2013-11-12 – 1000 Lt (mokėjimo paskirtis - paskola); 2013-11-24 – 300 Lt (mokėjimo paskirtis - paskola); 2013-11-27 - 500 Lt (mokėjimo paskirtis - paskola); 2014-06-30 – 500 Lt (mokėjimo paskirtis - paskola) ; 2014-06-30 – 500 Lt (mokėjimo paskirtis - paskola). 2014-06-27 ieškovas sumokėjo 700 Lt AB „Lietuvos draudimas“, nurodydamas, kad moka už J. Š.; 2014-06-30 1600 Lt pervedė į V. M. sąskaitą, kaip sąskaitos papildymą „nuo Jurgos“. Ieškovė V. D. 2014-06-16 į atsakovės J. Š. sąskaitą banke pervedė 4990 Lt nurodydama mokėjimo paskirtį - paskola. Ieškovai R. D. ir V. D. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovių joms pervestas paskolintas sumas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovams neįrodžius atsakovių įsipareigojimo grąžinti gautas sumas, nėra pagrindo pripažinti, kad tarp šalių buvo sudarytos paskolos sutartys, todėl ieškovų ieškinį atmetė. Ieškovai pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, netinkamai vertino įrodymus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose.

10. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014).

12. Nagrinėjamoje byloje atsakovės paskolinių santykių buvimą neigė, o įrodymų apie šalių susitarimą dėl paskolos suteikimo, pervestų pinigų grąžinimo, grąžinimo sąlygų ir pan., nepateikta. Apeliantai teigia, jog jie savo reikalavimus grindė pinigų pervedimo nurodymais, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta, jog tai yra paskola, kas pagal kasacinio teismo praktiką prilyginama paskolos sutarčiai.

13. Ieškovų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m,. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2013 pažymėta, kad ieškovo pinigų pervedimas, kuriame nurodyta, kad pinigai pervesti kaip paskola, ir atsakovo veiksmai šiuos pinigus priimant suteikia pagrindą vertinti, kad pinigus atsakovas gavo kaip paskolą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendė, kad protingas ir apdairus asmuo, mokėjimo pavedimu į savo sąskaitą gavęs lėšas, kurių paskirtis nurodyta kaip paskola, ir tas lėšas priimdamas, savo veiksmais patvirtina paskolos teisinių santykių buvimą. Lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas kartu išreiškia įsipareigojimą juos grąžinti paskolos davėjui (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), nebent lėšų gavėjas įrodytų kitokį lėšų pervedimo teisinį pagrindą. Dėl to net ir nesant raštu atskirai išreikšto lėšų gavėjo įsipareigojimo grąžinti kaip paskolą jam pervestas lėšas, toks įsipareigojimas grąžinti lėšas gali būti numanomas iš šių lėšų priėmimo fakto. Tokia išvada atitinka formuojamą kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Dėl to atsakovas, norėdamas paneigti paskolos santykių tarp šalių buvimą, privalėjo įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes pinigus iš ieškovo jis gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu (CPK 178 straipsnis, CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Tokios praktikos Kasacinis teismas laikėsi ir vėlesnėse nutartyse (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2013).

14. Taigi, apeliantų nurodoma teismų praktika nepaneigia atsakovių galimybės teikiamais įrodymais nuginčyti joms pareikšto reikalavimo, nors mokėjimo pavedimo paskirtis nurodyta „paskola“. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).

15. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teismų praktiką dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai turėjo įrodyti paskolos suteikimo faktą ir pagal tokius mokėjimo nurodymus, kuriuose nurodyta mokėjimo paskirtis – „paskola“. Tokiu atveju būtent atsakovės turėjo įrodyti, kad pinigus iš ieškovo jos gavo ne pagal paskolos sutartį, o kitu pagrindu. Kaip minėta, atsakovės įrodinėjo, kad ieškovų pervedami pinigai buvo dovanojimas, t.y. kad jos neįsipareigojo grąžinti šių sumų ieškovams. Vertinant atsakovių argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas R. D. neneigė aplinkybių, kad jį su atsakove J. Š. siejo artimi santykiai. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, į tai, kad ieškovas 2013 metais buvo atlikęs ne vieną mokėjimo pavedimą atsakovei J. Š., mokėjimo paskirtyje įrašydamas „sąskaitos papildymas“, į atsakovės atstovo paaiškinimą, kad atsakovė nesinaudojo elektronine bankininkyste ir gautus iš ieškovų pinigus visuomet išgrynindavo, ką iš dalies patvirtina pateiktas J. Š. banko sąskaitos išrašas, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti paskolos sutarčių tarp šalių sudarymą, t.y. įsipareigojimą grąžinti pervestas sumas. Būtent dėl šioje byloje šalis (ieškovą R. D. ir atsakovę J. Š.) siejusių santykių, ankstesnių pervedimų, ieškovui nereikalaujant jų grąžinti, apelianto nurodoma teismų praktika dėl pavedime nurodytos mokėjimo paskirties, šiuo atveju netaikytina.

16. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013, 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).

Dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo

17. Atsakovės J. Š. ir V. M. prašo skirti ieškovams 2 500 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę šios sumos skiriant atsakovei J. Š.. Atsakovės teigia, kad ieškinys buvo pareikštas nepagrįstai. Šią aplinkybę grindžia tuo, kad apeliaciniame skunde ieškovai sumažino 1 216,39 Eur suma, ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė visiškai.

18. Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir procesinio dokumento nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015 ir kt.).

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmeniui, manančiam, kad jo teisės ir interesai yra pažeisti, įstatymas suteikia teisę pareikšti ieškinį. Apeliantų veiksmuose teismas neįžvelgia jokio nesąžiningo elgesio, o ieškinio reikalavimų atmetimas bei apeliacinio skundo pateikimas dėl dalies teismo sprendimo, nesudaro pagrindo konstatuoti ieškovų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti ieškovams baudą, todėl atsakovių prašymas netenkintinas.

20. Atsižvelgusi į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovų apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

21. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovės prašo priteisti atsakovei J. Š. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 400 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas atmestas, minėta 400 Eur bylinėjimosi išlaidų suma iš ieškovų priteistina atsakovei J. Š. (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atmesti atsakovių J. Š. ir V. M. prašymą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo.

Priteisti iš ieškovų (apeliantų) R. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir V. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei J. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Alvydas BarkauskasJadvyga MardosevičAsta Pikelienė