Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens D. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims S. L., D. K., A. B. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

13. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

14. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjos prašymas dėl dalies žemės sklypo pripažinimo asmenine nuosavybe teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Apeliantė nesutikdama su teismo sprendimu savo poziciją grindžia tuo, kad pareiškėja teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog turtas būtų pirktas išimtinai už jos asmenines lėšas. Be to, pareiškėja negalėjo paaiškinti testamento sudarymo aplinkybių, t. y. patvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau-CK) 5.15 straipsnyje įtvirtinto testamentinio veiksnumo (Z. J. B. buvo diagnozuota Alzheimerio liga), o bylą nagrinėjant ypatingąja teisena, o ne ginčo teisena, suinteresuoti asmenys neturėjo galimybės teismo paprašyti įrodymų išreikalavimo. Apeliantė prašo išreikalauti apeliaciniame skunde prašomus įrodymus bei juos įvertinti ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Dėl žodinio proceso.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose bei žodinio teismo posėdžio bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Dėl prašomų įrodymų išreikalavimo.

17. Apeliantė nurodo, kad ji neturėjo galimybės pasitelkti liudytojų ir pateikti prašymo teismui išreikalauti bylai svarbių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjos nesąžiningumą, todėl apeliacinės instancijos teismo prašo išreikalauti: 1) Z.J. B. Alzhaimerio ligos diagnozavimo datą; 2) Z. J. B. turto pardavimo sandorių (nuo santuokos su pareiškėja sudarymo dienos iki turto įsigijimo dienos) ir gautų lėšų, tikėtinai panaudotų turto įsigijimui; 3) pareiškėjos byloje dėl santuokos nutraukimo su A. S. priešieškinyje teiktų argumentų, kurie galimai patvirtintų, jog pareiškėja pati teigė, kad A. S. turtas nepriklauso, kadangi įgytas santuokoje su Z. J. B.; 4) Z. J. B. sąskaitų išrašų už 2005-2011, patvirtinančių kas ir kokiu pagrindu valdė sąskaitas, atsižvelgiant į Z. J. B. diagnozuotą Alzheimerio ligą; 5) dokumentų, patvirtinančių pareiškėjai nustatytą globą, dėl Z. J. B. diagnozuotos Alzheimerio ligos.

18. CPK 312 straipsnyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nėra duomenų, kad naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, ir kad šių įrodymų nebuvo galima pateikti pirmosios instancijos teismui.

19. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė atsiliepimo neteikė, nuo procesinių dokumentų įteikimo iki teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme turėjo daugiau nei mėnesį laiko, todėl turėjo laiko apsispręsti dėl savo pozicijos ir galėjo gauti informaciją, susijusią su jos tėvo sveikata ar turėtomis išlaidomis bei negalėdama gauti, turėjo teisę teismo prašyti papildomo laiko įrodymams gauti, ar teismo išreikalauti ir pan. Kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme klausimai dėl Z. J. B. sveikatos nebuvo keliami ir apie juos nebuvo pasisakoma, apeliantė pirmosios instancijos teismo jokių įrodymų išreikalauti neprašė, toks apeliantės keliamas prašymas apeliacinės instancijos teisme laikytinas nauju, kas yra draudžiama bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Remiantis išdėstytu, apeliantės prašymas dėl minėtų dokumentų išreikalavimo yra nesavalaikis, be to yra pagrindo vertinti, kad prašomi išreikalauti duomenys nesusiję su konkrečiu nagrinėjamu klausimu bei pertekliniai, todėl atsisakytina tenkinti prašymą dėl įrodymų apeliacinės instancijos teisme išreikalavimo (CPK 306 straipsnis, 323 straipsniu).

Dėl bylos esmės

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. S. (B.) 1982-10-27 Raseinių miesto Liaudies deputatų Tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 54 „Dėl žemės sklypo suteikimo individualinei namo statybai buvo suteiktas 0,06 ha žemės sklypas (mieste, kvartale), vieno aukšto vieno buto statybai (b. l. 8). R. S. (B.) ir A. S. išsituokė (data neskelbtina) (b. l. 13). (data neskelbtina) R. S. susituokė su Z. J. B. (b. l. 14). Raseinių rajono apylinkės teismas pagal A. S. ieškinį civilinėje byloje dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo, 1996-01-08 sprendimu Nr. 2-78/96 m. padalino R. S. (B.) ir A. S. santuokos metu įgytą turtą, įskaitant ir žemės sklypą bei nustatė naudojimosi tiek namu, tiek žemės sklypu tvarką (b. l. 15). A. S. mirė (data neskelbtina) (b. l. 19). palikimą po A. S. mirties priėmė A. S. dukra S. L., kuriai atiteko A. S. turėta žemės sklypo ir pastatų dalis, registruota viešajame registre pagal 1996-01-08 Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimą (b. l. 20). Z. J. B. mirė (data neskelbtina) (b. l. 22). Z. J. B. (data neskelbtina) testamentu savo turtą, tai yra butą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini), paliko R. B., mūrinį garažą ir automobilį O. A. paliko dukteriai D. K., o žemės sklypą ir jame esančius pastatus paliko sūnui A. B. (b. l. 21). VĮ Registrų centro duomenimis 1192/1884 dalis žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esanti (adresu: duomenys neskelbtini) yra įregistruota R. B. vardu (b. l. 18). R. B. 0,1884 ha žemės sklypą įsigijo pagal 1993-11-24 valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 11), kuris buvo įregistruotas valstybinio žemės kadastro duomenų registre (b. l. 12). Mokėjimo pranešimai (b. l. 9, 10) patvirtina, kad žemės sklypas, esantis (adresu: duomenys neskelbtini) buvo įgytas išimtinai tik iš asmeninių R. B. piniginių lėšų.

21. Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismo buvo nustatyta, kad byloje yra kilęs ginčas dėl teisės ir byla turėjo būti nagrinėjama ginčo teisena. Teismas nusprendė nagrinėti bylą ypatingąja teisena, taip pažeisdamas suinteresuotu asmenų teises į tinkamą, procesą, kuriame suinteresuoti asmenys proceso metu galėtų pareikšti ne tik savo nuomonę, bet ir tinkamai pasiruošti teismo procesui, būti tinkamai atstovaujami, pateikti teismui įrodymus, o nesant galimybės gauti įrodymus ne teisminiu keliu, prašyti teismo juos išreikalauti.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridinis; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali gauti kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Šios įstatymo nuostatos yra imperatyviosios, todėl kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nepriklauso teismo kompetencijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

23. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja R. B., kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad 1192/1884 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (adresu: duomenys neskelbtini), esančio (adresu: duomenys neskelbtini), yra asmeninė R. B. nuosavybė. Juridinio fakto nustatymas reikalingas siekiant nustatyti santuokoje įgyto turto teisinį rėžimą, t. y. iš esmės pareiškimu siekiama išspręsti galintį kilti ginčą dėl nuosavybės teisės į pareiškėjos R. B. vardu registruotą 1192/1884 žemės sklypo dalį. Nors ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Tokiu atveju ypatingajai teisenai taikomos ir atitinkamos bendrosios ieškinio teisenos normos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose, kai kyla ginčas dėl teisės, pirmosios instancijos teismas bylą išsprendžia iš esmės priimdamas teismo sprendimą (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Tokį procesinį sprendimą suinteresuotas asmuo gali apskųsti apeliaciniu skundu per CPK 307 straipsnyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2010).

24. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos R. B. pareiškimą teismas priėmė, nustatė 14 dienų pranešimą atsiliepimams pateikti, kuriame išaiškinta dėl įrodymų pateikimo, nurodymo ar byla bus vedama per advokatą ir pan. Teismas surengė kelis parengiamuosius teismo posėdžius, bei atliko kitus procesinius veiksmus. Į 2018-08-02 parengiamąjį posėdį buvo atvykus S. L., į 2018-08-29 posėdį atvykusios S. L., D. K., 2018-09-28 posėdyje dalyvavo S. L., D. K., A. B., kurie turėjo galimybę teikti paaiškinimus, prašymus ir kita. LITEKO duomenys 2018-09-28 parengiamojo žodinio teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad buvo pereita į bylos nagrinėjimą iš esmės, suinteresuotiems asmenys nereiškus jokių prašymų. Nors apeliantė nurodė, kad nebuvo sprendžiama dėl galimybės taikiai spręsti, nebuvo pasiūlyta mediacija, tačiau pažymėtina, kad apeliantė turėjo visas galimybes naudotis visomis jai suteiktomis teisėmis, posėdžio metu išsakė aiškią poziciją, kad nesutinka su pareiškėjos prašymu ( CPK 42 straipsnis, 142 straipsnis). Tuo pačiu pažymėtina, kad paaiškino, kad neginčijo tėvo testamento, nors nurodė, kad nesutinka su prašymu, tačiau nesutikdama su parašymu neteikė jokių įrodymų ( CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, nusprendęs bylą nagrinėti ypatingosios teisenos tvarka nuo civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų bei nuo kasacinės teismo formuojamos praktikos dėl bylos nagrinėjimo teisenos, kai ypatingąja teisena nagrinėjamoje byloje kyla ginčas dėl teisės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2011; 2012 m. spalio 23 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012), nenukrypo. Nors pripažintina, kad esant ginčui bylą tikslinga nagrinėti ginčo teisenos tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, išklausęs teismo posėdžio metu pareiškėjos, suinteresuotų asmenų paaiškinimus, nesutinka su apeliantės argumentu, kad išnagrinėjus bylą ypatingąją teisena buvo pažeista suinteresuotų asmenų teisė į tinkamą, procesą. Kaip minėta suinteresuoti asmenys neteikė atsiliepimų, o bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, ne tik, kad teismui nepateikė jokių įrodymų, bet ir neturėjo jokių papildomų prašymų, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad suinteresuoti asmenys neturėjo galimybės tinkamai pasiruošti ir būti profesionaliai atstovaujami atmestini kaip nepagrįsti.

25. Apeliantė nurodo, kad teismas aiškiai išreikštos pareiškėjos valios įsigyti turtą asmenine nuosavybe nekonstatavo ir pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog turtas būtų pirktas išimtinai už jos asmenines lėšas. Nuo santuokos su Z. J. B. sudarymo (data neskelbtina) iki ginčo turto įgijimo ir nuosavybės teisės įregistravimo 1993-11-24, praėjo daugiau kaip 22 mėnesiai, todėl už turtą buvo sumokėta sutuoktinių bendrais grynaisiais pinigais ir turtas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

26. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, asmenine sutuoktinių nuosavybe yra pripažįstamas sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka šioje teisės normoje įtvirtintą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, reikšminga yra ir tai, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 22 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-313/2015). Papildomai paminėtina, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį, faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus, arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-590/2012).

27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto, įgyto galiojant Santuokos ir šeimos kodeksui (toliau SŠK). CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK trečiosios knygos antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, taikydami naujojo CK normas iki jo įsigaliojimo atsiradusiems teisiniams santykiams, teismai turi nepažeisti bendrųjų civilinių teisinių santykių principų, tarp jų – teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos. Sprendžiant, ar iki CK įsigaliojimo įgytas turtas atitinka CK 3.89 straipsnyje nustatytus turto pripažinimo asmenine sutuoktinių nuosavybe kriterijus ir sąlygas, būtina atsižvelgti į faktinio turto įgijimo metu buvusią teismų praktiką. Taigi, vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. SŠK 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartį priimtą, civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2008).

28. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėja nuo 1969-09-05 iki 2004-12-31 metų nepertraukiamai dirbo ir gaudavo stabilias pajamas (91-96 b. l.). Suinteresuotas asmuo S. L. nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini) Z. J. B. kartu su pareiškėja niekada negyveno ir nesinaudojo aplink namą esančiu žemės sklypu. Taip pat pareiškėjos sutuoktinis Z. J. B. 2005-06-06 sudarytame testamente net neužsiminė apie turtą – žemės sklypą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini). Taigi, atsižvelgiant į nurodytą šios nutarties 21-22 punktuose kasacinio teismo praktiką, bei į bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes išvardintas šios nutarties punkte 15 punkte, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad labiau tikėtina, jog už žemės sklypą buvo sumokėta asmeninėmis pareiškėjos lėšomis, o ne sutuoktinių bendrais grynaisiais pinigais. Taigi ir turtas, įsigytas už šias asmenines pareiškėjos lėšas yra asmeninis pareiškėjos turtas. Nors apeliantė ir teigia, kad nuo santuokos su Z. J. B. sudarymo (data neskelbtina) iki ginčo turto įgijimo ir nuosavybės teisės įregistravimo 1993-11-24, praėjo daugiau kaip 22 mėnesiai, todėl jos manymu už turtą buvo sumokėta sutuoktinių bendrais grynaisiais pinigais ir turtas, įsigytas už šias lėšas santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tačiau tokius apeliantės teiginius, apeliacinės instancijos teismas laiko deklaratyviais ir nepagrįstais. Mokėjimai atlikti 1992-08-22 (praėjus 7 mėnesiams nuo santuokos sudarymo) ir 1993-08-25 (19 mėnesiui po santuokos sudarymo) ir juos, kaip nustatyta bylos duomenimis, atliko būtent pareiškėja R. B.

29. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėja negalėjo paaiškinti testamento sudarymo aplinkybių, t. y. patvirtinti CK 5.15 straipsnyje įtvirtinto testamentinio veiksnumo (Z. J. B. buvo diagnozuota Alzheimerio liga), o bylą nagrinėjant ypatingąja teisena, suinteresuoti asmenys neturėjo galimybės teismo paprašyti įrodymų išreikalavimo. Aplinkybė, jog turtas nėra nurodytas Z. J. B. (data neskelbtina) testamente, atsižvelgiant į testamento sudarymo metu buvusią jo sveikatos būklę, nėra pagrindas konstatuoti, kad ginčo turto Z. J. B. nelaikė bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe.

30. Atsakant į šį apeliantės argumentą, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad visų pirma, mirusio pareiškėjos sutuoktinio Z. J. B. sveikatos būklė ir testamentinis veiksnumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliantė, nesutikdama su testamento turiniu galėjo realizuoti savo teises įstatymų nustatytais terminais ir tvarka. Antra, jau minėta, kad pareiškėjos sutuoktinis Z. J. B. kartu su pareiškėja nuo (data neskelbtina) iki testamento sudarymo 2005-06-06 (daugiau nei 13 metų) niekada negyveno ir nesinaudojo aplink namą esančiu žemės sklypu. Pareiškėja nurodė, kad name tiek A. S. dalyje, tiek jai priklausančioje dalyje nuo vaikystės gyveno ir po ištuokos liko gyventi dukra S., kuri sukūrusi šeimą gyveno iki 2006 m. Be to pareiškėja nurodė, kad nagrinėjant ginčą dėl nepadalinto turto, žemės sklypo Z. J. B. būdamas suinteresuota sklypu būtų dalyvavęs teismo procese. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pareiškėjos atsiliepimo į skundą argumentais, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pagrindo sutikti tiek su pareiškėjos, tiek su suinteresuoto asmens S. L. vertinimu, kad Z. J. B. ginčo žemės sklypo nelaikė savo turtu.

Dėl bylos procesinės baigties.

31. Įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių spręstina, kad pareiškėjos pasirinktas teisių gynimo būdas ir bylos nagrinėjimas ypatingąja teisena nelaikytinas esminiu proceso teisės pažeidimu, dėl kurio pirmosios instancijos teisme galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, plačiau dėl skunde pateiktų argumentų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010).

32. Taip pat pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantė-suinteresuotas asmuo šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

33. Bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pareiškėja pateikė duomenis dėl patirtų 200,00 Eur atstovavimo išlaidų dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus pareiškėjos pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, spręstina, kad pareiškėjos prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės D. K. priteistinos pareiškėjos R. B. turėtos 200,00 Eur teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 200,00 Eur (du šimtus eurų ) teisinės pagalbos išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.