Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Juice & water group“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1388-1087/2025, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karmen beauty“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Juice & water group“ ir V. P. dėl negrąžinto avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje teismas nei absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atsakovės pateikto apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl reikšmingų bylos išnagrinėjimui faktinių aplinkybių

17. Bylos duomenys liudija, kad ieškovė UAB „Karmen beauty“ (kaip pirkėja) su atsakove UAB „Juice & water group“ (kaip pardavėja), tarpininkaujant nekilnojamojo turto agentūrai (duomenys neskelbtini), 2021 m. spalio 25 d. sudarė Rezervacinę sutartį. Minėta Rezervacine sutartimi šalys susitarė dėl ginčo Turto (t. y. dėl dviejų (49,23 kv. m ploto ir 107,13 kv. m ploto) butų, vienos antžeminės ir vienos požeminės parkavimo vietų (ne mažiau kaip 80 proc. baigtumo), esančių adresu: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (žr. Rezervacinės sutarties 1 ir 2 punktai).

18. Rezervacine sutartimi šalys taip pat susitarė: kad joje nurodytas Turto pirkimo–pardavimo sąlygas laiko privalomomis sąlygomis notarinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti (žr. Rezervacinės sutarties 3 punktas); kad įsipareigoja pasirašyti notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria nuosavybės teisė į Turtą bus perduota pirkėjai, vėliausiai iki 2022 m. vasario 28 d. (žr. Rezervacinės sutarties 5 punktas); kad Turto pardavimo kaina yra 68 500 Eur už (duomenys neskelbtini) butą, 150 500 Eur už (duomenys neskelbtini) butą, 5 000 Eur už antžeminę parkavimo vietą ir 10 000 Eur už požeminę parkavimo vietą (žr. Rezervacinės sutarties 6 punktas); kad pardavėjos išlaidoms, susijusios su būsimo sandorio sudarymu, pirkėja sumoka 117 000 Eur iki 2021 m. lapkričio 9 d. (žr. Rezervacinės sutarties 6 punktas); kad pinigai bus įskaičiuoti į Turto pardavimo kainą (žr. Rezervacinės sutarties 6 punktas); kad likusią Turto pardavimo kainos dalį, kuri lygi 117 000 Eur, pirkėja įsipareigoja sumokėti pardavėjai pagal notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį (žr. Rezervacinės sutarties 6 punktas).

19. Ieškovė 2021 m. spalio 26 d. pervedė atsakovei 20 000 Eur sumą, o 2021 m. lapkričio 9 d. pervedė dar 97 000 Eur sumą.

20. Byloje tarp šalių nebuvo ginčo, kad Rezervacinės sutarties 5 punkte nustatytu terminu (iki 2022 m. vasario 28 d.) pagrindinė ginčo Turto pirkimo–pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta.

21. Vėliau (2022 m. kovo mėn.) tarp šalių (pirkėjos ir pardavėjos) vyko elektroninis susirašinėjimas dėl ginčo Rezervacinės sutarties trūkumų pašalinimo / nutraukimo / sumokėto avanso grąžinimo.

22. Atsakovė UAB „Juice & water group“ 2022 m. gegužės 2 d. pranešimu informavo ieškovę UAB „Karmen beauty“, kad sumokėtas rezervacinis mokestis, lygus 117 000 Eur, bus grąžintas pirmumo tvarka pirkėjai, pardavus ar rezervavus bet kurį iš name esančių nekilnojamojo turto objektų.

23. Atsakovė 2022 m. gegužės 11 d. grąžino ieškovei 10 000 Eur sumą, o 2022 m. birželio 22 d. grąžino dar 10 000 Eur sumą.

Dėl apeliacijos objekto

24. Apeliacijos objektą byloje sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ginčo šalių sudaryta Rezervacinė sutartis buvo kvalifikuota preliminariąja sutartimi, taip pat sprendimo dalies dėl ginčo šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo Rezervacinės sutarties kvalifikavimo preliminariąja sutartimi (ne) pagrįstumo

25. Galimybė skųsti vien teismo procesinio sprendimo motyvus pripažįstama tik tais atvejais, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados ir išdėstyti motyvai savarankiškai, t. y. nepriklausomai nuo teismo sprendimo rezoliucinės dalies konkrečioje byloje, daro poveikį byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ar pareigoms, jų teisiniam statusui ir gali jiems sukurti teisinius padarinius ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-162-421/2019). Pažymėtina, kad teismo sprendimo motyvais yra konstatuojami tam tikri reikšmingi faktai ir teisiniai santykiai, kurie turi ar gali turėti įtaką ne tik ginčo šalių, bet ir kitų asmenų teisių ir pareigų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui. Tai reiškia, kad teisinę reikšmę turi ne tik teismo sprendimo rezoliucinė dalis, bet ir nustatymas konkrečių faktų ir teisinių santykių, kurie vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata (iš lot. įsiteisėjusio teismo sprendimo) galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022).

26. Kaip ir skundžiant visą teismo procesinį sprendimą, taip ir ginčijant tik motyvuojamąją tokio sprendimo dalį, apeliacinį skundą paduodantis asmuo turi turėti teisinį suinteresuotumą, jog skundžiamas teismo procesinis sprendimas ar atitinkama jo motyvų dalis būtų pakeista ar panaikinta dėl to, kad teismo procesinis sprendimas ar tam tikri sprendimo motyvai jam yra nepalankūs, galintys sukelti nepageidaujamas ar neigiamas teisines pasekmes ateityje.

27. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ginčo šalių sudarytą Rezervacinę sutartį kvalifikavo preliminariąja sutartimi (CK 6.165 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia teismo išvada turi svarbią teisinę reikšmę, nes apibrėžia ir nustato tarp asmenų susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį, kuris suponuoja atitinkamas jų teises ir pareigas. Pirmiau paminėta teismo išvada turi reikšmės ne tik nagrinėjamos bylos išsprendimui ir baigčiai, bet ir byloje dalyvaujančių asmenų santykiams ateityje. Pasibaigus teismo procesui šioje byloje, joje dalyvavę asmenys savo teises ir pareigas galės (turės) įgyvendinti (vykdyti) paisydami šioje byloje teismo padarytų išvadų. Kilus naujam ginčui, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje padarytos išvados gali turėti ir prejudicinę galią (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovė nagrinėjamu atveju turi teisinį suinteresuotumą skųsti tik pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus.

28. Atsakovė byloje pateiktu apeliaciniu skundu prašo iš apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti teiginius „<....Iš šios sutarties nuostatų spręstina, kad šalys sudarė preliminariąją sutartį, siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, todėl laikytina, kad rezervacinė nekilnojamojo turto sutartis atitinka preliminariąją sutartį...>“. Apeliantės nuomone, minėtais teiginiais teismas skundžiamu sprendimu iš esmės nustatė prejudicinę reikšmę turintį faktą, jog tarp šalių sudaryta ginčo Rezervacinė sutartis yra preliminarioji sutartis, kas savaime lemia ir su tuo susijusių teisių ir pareigų jai atsiradimą. Laiko, kad Rezervacinė sutartis yra savarankiška sutarties rūšis, kurios paskirtis – suteikti ieškovei garantijas dėl būsimo ginčo Turto įsigijimo pirmumo teisės užtikrinimo bei ieškovės apsaugos nuo nekilnojamojo turto kainų šuolių ir / ar kitokių kainos svyravimų rinkoje. Būtent dėl šios priežasties Rezervacinė sutartis ir buvo pasirašoma per nekilnojamojo turto agentūros (duomenys neskelbtini) atstovą ir dėl to turėjo tokią savitą tekstinę formą. Dėl nurodytų aplinkybių, atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio faktinio pagrindo konstatuoti, kad Rezervacinė sutartis atitinka CK 6.165 straipsnio 1 dalyje pateiktą preliminariosios sutarties sąvoką.

29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos situacijos specifiką bei byloje surinktų faktinių duomenų visetą, neturi pagrindo sutikti su anksčiau nurodytais atsakovės apeliacinio skundo argumentais.

30. Ieškovė byloje pateiktu ieškiniu įrodinėjo, kad su atsakove sudaryta ginčo Rezervacinė sutartis savo esme atitinka preliminariąją sutartį (žr. ieškinio 26–38 punktus). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime su tuo sutiko, ko pasekoje ir konstatavo, kad šalys sudarė preliminariąją sutartį, siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį, todėl laikytina, jog rezervacinė nekilnojamojo turto sutartis atitinka preliminariąją sutartį. Nors šios savo išvados pirmosios instancijos teismas plačiau nedetalizavo ir neargumentavo (sprendimas byloje, vadovaujantis CPK 268 straipsnio 5 dalimi, buvo surašytas sutrumpintais motyvais), tačiau bylos duomenys neleidžia apeliacinės instancijos teismui spręsti, kad tokia išvada yra neteisinga.

32. Taigi, būtini preliminariosios sutarties elementai: suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 6.159 straipsnis, 6.165 straipsnio 1 ir 2 dalys, 1.73 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Todėl tais atvejais, kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės (ar kokios nors kitos) sutarties, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustačius, kad pasirašytoje sutartyje (nesvarbu kaip ji būtų pavadinta) išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, yra konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas bei preliminariosios sutarties sudarymo faktas.

33. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad paprastai, preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti, laikinų daikto suvaržymų ir pan., nusprendžia pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numato, kad ją sudarys ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012).

34. Nagrinėjamu atveju susipažinus su ginčo Rezervacinės sutarties turiniu ir joje įtvirtintomis sąlygomis, matyti tai, kad joje yra visi elementai, kurie būdingi (ir yra būtini) norint tokią sutartį kvalifikuoti preliminariąja sutartimi pagal CK 6.165 straipsnį. Pirma, šalys Rezervacine sutartimi susitarė ateityje sudaryti kitą (t. y. pagrindinę) ginčo Turto pirkimo–pardavimo sutartį pagal joje aptartas sąlygas (žr. Rezervacinės sutarties 1 punktas). Antra, šalys Rezervacinėje sutartyje nustatė esmines pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas – dalyką (žr. Rezervacinės sutarties 2 punktas); kainą (žr. Rezervacinės sutarties 6 punktas); atsiskaitymo tvarką (žr. Rezervacinės sutarties 6 punktas). Trečia, šalys Rezervacinėje sutartyje aiškiai apibrėžė terminą, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė ginčo Turto pirkimo–pardavimo sutartis (žr. Rezervacinės sutarties 5 punktas). Ketvirta, ginčo šalys Rezervacinę sutartį sudarė paprasta rašytine forma (žr. Rezervacinės sutarties 10 punktas). Atsižvelgiant į tai bei įvertinus aptartą Rezervacinės sutarties turinį, pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti kitos išvados, kaip kad tik ją pripažinti preliminariąja sutartimi, ką pagrįstai ir padarė skundžiamu sprendimu.

35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo Rezervacinę sutartį kvalifikuoti ikisutartinių santykių etape sudaroma preliminariąja sutartimi papildomai verčia ir tai, jog šalys ja susitarusios ateityje sudaryti pagrindinę ginčo Turto pirkimo–pardavimo sutartį, tokios sutarties (t. y. notarinės pirkimo–pardavimo sutarties) iš karto sudaryti negalėjo dėl tuo metu vykusių teisminių procesų bei jų metų ginčo Turtui pritaikytų įvairaus pobūdžio draudimų (laikinų suvaržymų). Tai, remiantis šios nutarties 33 punkte pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, vėlgi yra būtent preliminarios sutarties skiriamasis požymis.

36. Nors atsakovė apeliaciniame skunde ir teigia, kad ginčo Rezervacine sutartimi nebuvo ketinama sukurti prievolinių ginčo Turto pirkimo–pardavimo teisinių santykių ateityje, o buvo siekiama suteikti ieškovei garantijas dėl būsimo ginčo Turto įsigijimo pirmumo teisės užtikrinimo bei ieškovės apsaugos nuo nekilnojamojo turto kainų šuolių ir / ar kitokių kainos svyravimų rinkoje, tačiau tokius jos teiginius apeliacinės instancijos teismas laiko išimtinai subjektyvia interpretacija, kurios nepatvirtina jokie byloje surinkti faktiniai duomenys. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kurie leistų Rezervacine sutartį pripažinti kokia nors kita iš CK įtvirtintų sutarčių rūšių.

37. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra išimtinė bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015). Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius, tam, kad tais atvejais, kai šalių teisių ir pareigų nenustato jų sudaryta sutartis, ginčas būtų išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, siekiant, jog nagrinėjamas ginčas būtų išspręstas teisingai.

38. Apibendrindamas visus šios nutarties 30–37 punktuose išdėstytus argumentus ir nurodytus teisinius motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas (motyvus), kuriuos atsakovė pateiktu apeliaciniu skundu prašo pašalinti iš skundžiamo sprendimo („<....Iš šios sutarties nuostatų spręstina, kad šalys sudarė preliminariąją sutartį, siekiant sudaryti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, todėl laikytina, kad rezervacinė nekilnojamojo turto sutartis atitinka preliminariąją sutartį...>“) visiškai pagrindžia tiek byloje nustatytos faktinės aplinkybės, tiek ir joje surinkti įrodymai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo apeliantės prašomų teiginių (motyvų) pašalinti iš apskųsto Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme (ne) pagrįstumo

39. Bylos duomenys liudija, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 8 865,22 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas (1 735 Eur žyminis mokestis + 7 130,22 Eur teisiniai pagalbai apmokėti).

40. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatavęs, kad ieškovės ieškinys yra tenkinamas pilna apimtimi, jai iš atsakovės priteisė tik dalį turėtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 7 284,14 Eur (1 735 Eur žyminį mokestį + 5 549,14 Eur teisinės pagalbos išlaidų dalį). Ieškovės turėtas teisinio atstovavimo išlaidas teismas sumažino (nuo 7 130,22 Eur iki 5 549,14 Eur) remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi (dėl netinkamo ieškovės procesinio elgesio civilinės bylos nagrinėjimo metu).

41. Su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu iš dalies nesutinka atsakovė. Laiko, kad ieškovei bylos nagrinėjimo metu atsisakius ieškinio reikalavimų vieno iš solidarių atsakovų (t. y. atsakovo V. P.) atžvilgiu, civilinėn atsakomybėn trauktinų asmenų ratas sumažėjo perpus, todėl susiklosčius tokiai faktinei situacijai turėjo būti konstatuota, kad byloje pareikštas ieškinys buvo patenkintas tik 50 proc. apimtimi. Atsižvelgiant į tai, ieškovei turėjo būti priteista ir proporcinga (50 proc.) patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis. Todėl atsakovė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 4 432,61 Eur (8 865,22 Eur / 2).

42. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su anksčiau nurodytais atsakovės apeliacinio skundo argumentais. Tokią apeliacinės instancijos teismo poziciją pagrindžia toliau šioje nutartyje dėstomi teisiniai motyvai.

43. Pagrindinis principas, kuriuo paremtas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, yra tas, kad „Pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės pirmiausia yra orientuotos į šalies, laimėjusios bylą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinimą (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). Tas yra būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės yra sureguliuotos taip, kad pirmiausia būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020). Pažymėtina ir tai, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020). Tas aiškiai atsispindi ir pirmiau minėtose proceso įstatymo nuostatose, kurios reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles (CPK 93 straipsnio 1–2 dalis). Bet kuriuo atveju proceso įstatymas suteikia teismui galimybę nukrypti nuo pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

44. Patenkintos (atmestos) ieškinio reikalavimų dalies ir visų ieškinyje pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų kiekybinė išraiška nustatoma sekančiai: turtinių reikalavimų atveju – pagal ieškinio sumos nustatymo taisykles (CPK 85 straipsnio 1 dalis), neturtinių – pagal pareikštų savarankiškų reikalavimų vienetų skaičių. Jeigu reikalavimai yra skirtingų rūšių ir neįmanoma nustatyti tikslios matematinės patenkintų (atmestų) reikalavimų dalies santykio su visais pareikštais reikalavimais proporcijos, teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo proporcijas nustato vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340-415/2016).

45. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė byloje pateiktu ieškiniu buvo pareiškusi tik vieną savarankišką materialinį subjektinį reikalavimą, kuriuo siekė, kad jos naudai būtų priteista 97 000 Eur suma, kaip negrąžintas avansas, sumokėtas pagal ginčo Rezervacinę sutartį. Minėtą reikalavimą ieškovė pradžioje buvo nukreipusi į du asmenis (solidarius atsakovus), t. y. UAB „Juise & Water Group“ ir V. P.. Bylos nagrinėjimo eigoje gavus neginčijamus duomenis, kad Rezervacinę sutartį pasirašė ne atsakovas V. P., ieškovė jo atžvilgiu pareikšto ieškinio reikalavimų atsisakė, atsakovu prašė laikyti tik UAB „Juise & Water Group“. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu visą ieškovės ieškiniu prašytą priteisti sumą (t. y. 97 000 Eur) ir priteisė tik iš atsakovės. Iš nurodyto seka, kad pagrindinis (ir vienintelis) interesas, dėl kurio ieškovė apskritai teisme pareiškė ieškinį ir iniciavo teisminį procesą – atgauti pagal ginčo Rezervacijos sutartį sumokėtą avansą – buvo patenkintas pilna apimtimi (t. y. 100 proc.). Tokiu būdu, skirstant ginčo šalių (t. y. ieškovės ir atsakovės) bylinėjimosi išlaidas, byloje turėjo būti taikoma CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė („Pralaimėjęs moka“), ką visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas ir darė.

46. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio faktinio ar teisinio pagrindo sutikti su atsakovės apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad ieškovei atsisakius ieškinio reikalavimų vieno iš atsakovų (t. y. atsakovo V. P.) atžvilgiu ir tokiu būdu jau prašant byloje taikyti asmeninę, o ne solidariąją atsakomybę, vien dėl to turėjo būti konstatuota, kad ieškovės ieškinys yra tenkinamas tik 50 proc. apimtimi. Kaip jau buvo pažymėta šios nutarties 45 punkte, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu vienintelis ieškovės materialinis subjektinis reikalavimas (atgauti 97 000 Eur avansą, sumokėtą pagal ginčo Rezervacijos sutartį) buvo patenkintas 100 proc., o tai reiškia, kad ir jos ieškinys buvo patenkintas analogiška apimtimi. Aplinkybė dėl byloje ieškovės prašomos taikyti atsakomybės formos transformavimo (iš solidarios kelių asmenų į asmeninę vieno asmens) neleidžia daryti priešingos išvados dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo apimties (kad ieškinys buvo patenkintas mažesne nei 100 proc. apimtimi), nes tai paneigtų šalies, laimėjusios bylą (t. y. visiškai apgynusios savo pažeistus interesus), teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju netinkamas ieškovės procesinis elgesys (nenoras ginčo spręsti taikiu būdu; nepagrįstas V. P. įtraukimas dalyvauti byloje atsakovu; vėlesnis delsimas jį savalaikiai eliminuoti iš teisminio proceso) pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertintas taikant būtent CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatas, leidžiančias nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Atitinkamai, tai sukėlė ieškovei neigiamas pasekmes (jai nebuvo priteista reikšminga dalis (1 581,08 Eur) teisinio atstovavimo išlaidų; iš jos V. P. buvo priteista ir 692,60 Eur ekspertizės išlaidų suma), o atsakovei – teigiamas pasekmės (ji išvengė pareigos padengti reikšmingą dalį (1 581,08 Eur) ieškovės turėtų teisinio atstovavimo išlaidų).

47. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta šios nutarties 39–46 punktuose, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė savo apeliaciniame skunde, jokių CPK nuostatų, reglamentuojančių bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nepažeidė.

Dėl procesinės bylos baigties

48. Kiti apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi jokios esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų plačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemenės instancijos teismo sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

49. Apibendrindamas visa tai, kas buvo išdėstyta šioje nutartyje, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą nepažeidė nei materialiosios teisės, nei proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės pateikto apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo. Todėl atsakovės pateiktas apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

51. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nėra atlyginamos.

52. Byloje pateikti duomenys liudija, kad ieškovė apeliacinio proceso metu patyrė 847 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas teisinei pagalbai apmokėti. Atmetus byloje pateiktą apeliacinį skundą, nurodytos bylinėjimosi išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Karmen beauty“ (juridinio asmens kodas 302648194) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Juice & water group“ (juridinio asmens kodas 302604415) apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas – 847 (aštuonis šimtus keturiasdešimt septynis eurus) Eur.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.