Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-312-966/2024

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-11-07
Bylos Nr.: 1A-312-966/2024
Teisminio proceso Nr.: 1-04-6-00034-2019-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurga Vasiliauskienė, Evaldas Gražys, Aiva Survilienė
Nuteistasis: D. Z.
Civilinis ieškovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, UAB ,,Lankresta“
Advokatai: Robertas Skėrys

Kategorijos

14.6.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
17.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
18.8.3pavadinimo nepavyko patikrinti
18.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-312-966/2024Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00034-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6.2.2; 17.3.2; 18.8.3; 18.10.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.3. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Aivos Survilienės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,nuteistojo D. Z. gynėjui advokatui Robertui Skėriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dianos Mikelėnienės ir nuteistojo D. Z. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 350 MGL (17 500 Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad paskirta bauda savanoriškai turi būti sumokėta per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

D. Z. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV‑1925 redakcija) ir 209 straipsnį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – įsiteisėjus nuosprendžiui, panaikinta.

Civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo patenkintas ir ieškovės naudai iš D. Z. priteistas 44 184,30 Eur žalos atlyginimas.

Civilinės ieškovės Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktas civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir ieškovės naudai iš D. Z. priteistas 2 665,79 Eur žalos atlyginimas.

Civilinės ieškovės UAB ,,Lankresta“ civilinis ieškinys dėl 200 000 Eur priteisimo iš D. Z. paliktas nenagrinėtas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas A. Z. turtui: 1. žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: asmeninė nuosavybė, daiktas: 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), 1 vnt., vidutinė rinkos vertė: 18 400 Eur, ir 2. pastatui–gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: asmeninė nuosavybė, daiktas: 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 1/1 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), 1 vnt., vidutinė rinkos vertė 103 000 Eur, visiškai apribojant nuosavybės teisę, paliktas iki įsiteisės teismo nuosprendis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. D. Z. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir nuteistas už tai, kad jis, turėdamas teisę atstovauti UAB „Žemkasa“, priimti sprendimus jos vardu ir kontroliuoti jos veiklą, veikti UAB „Žemkasa“ vardu, jos naudai ir interesais, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „Žemkasa“ buhalterinę (finansinę) apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent: D. Z. iki 2018 m. spalio 3 d. būdamas UAB „Žemkasa“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), vienintelis akcininkas, iki 2018 m. spalio 22 d. būdamas direktorius bei kasininkas, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, tikslų įgyvendinimą, eidamas vadovaujamas pareigas UAB „Žemkasa“, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, turėdamas teisę atstovauti šiai bendrovei, priimti sprendimus jos vardu ir kontroliuoti jos veiklą, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už UAB „Žemkasa“ buhalterinės apskaitos organizavimą, Klaipėdos mieste laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., vykdydamas kelių ir automagistralių tiesimo veiklą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimais“, 12 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto nuostatas, kad „pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį“, ir 16 punkto nuostatas, kad „visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, veikdamas per buhalterę V. Š., nesuvokusią jo (D. Z.) nusikalstamų veiksmų pobūdžio, tyčia apgaulingai tvarkė UAB „Žemkasa“ buhalterinę apskaitą, tai yra laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. 11 atvejų gautų pajamų – 15 360 Eur piniginių lėšų už fiziniams asmenims atliktus kelių asfaltavimo darbus – nepagrindė pirminiais apskaitos dokumentais – PVM sąskaitomis faktūromis, kasos pajamų orderiais, jų nepateikė UAB „Žemkasa“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei V. Š., o ji grynaisiais pinigais gautų pajamų – 15 360 Eur neįtraukė į apskaitą, neužregistravo apskaitos registruose. Dėl 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „Žemkasa“ laikotarpio nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. Be to, D. Z. pripažintas kaltu pagal BK 220 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir nuteistas už tai, kad jis turėdamas teisę atstovauti UAB „Žemkasa“, priimti sprendimus jos vardu ir kontroliuoti jos veiklą, veikti UAB „Žemkasa“ vardu, jos naudai ir interesais, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, turtą ir jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, t. y. iki 2018 m. spalio 3 d. būdamas UAB „Žemkasa“ vienintelis akcininkas, iki 2018 m. spalio 22 d. būdamas direktorius bei kasininkas, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, tikslų įgyvendinimą, eidamas vadovaujamas pareigas UAB „Žemkasa“, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, deklaracijų ir kitų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų pateikimą Valstybinei mokesčių inspekcijai ir Pranešimų apie apdraustuosius pateikimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV) ir juose nurodytų teisingų duomenų įrašymą, siekdamas išvengti turtinės prievolės valstybei – 82 145,30 Eur mokesčių sumokėjimo, Klaipėdos mieste laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., vykdydamas kelių ir automagistralių tiesimo veiklą, pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112, 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 straipsnio nuostatą, kuri numato, kad „mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“, 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų tiekimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks“, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuojama šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 <...> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“, siekdamas išvengti 2 666 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdos mieste tinkamai neorganizavo buhalterinės apskaitos tvarkymo, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkančią buhalterę V. Š., nesuvokusią jo (D. Z.) nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie įvykusias ūkines finansines operacijas, gautas pajamas – 15 360 Eur už fiziniams asmenims atliktus kelių asfaltavimo darbus, buhalterė, būdama suklaidinta, PVM deklaracijoje (forma FR0600) už 2018 m. rugsėjo mėn. įrašė neteisingus duomenis apie turtą, tai yra nedeklaravo (11 eilutėje) PVM apmokestinamųjų sandorių, iš viso 12 694 Eur, (29 eilutėje) standartinio tarifo pardavimo PVM, iš viso 2 666 Eur, ir (36 eilutėje) mokėtino į biudžetą PVM, iš viso 2 666 Eur, 2018 metais, deklaracija 2018 m. spalio 25 d. elektroniniu būdu buvo pateikta Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Be to, pažeisdamas Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdos mieste tinkamai neorganizavo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkančią buhalterę V. Š., nesuvokusią jo (D. Z.) nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie įvykusias ūkines finansines operacijas, gautas pajamas – 15 360 Eur už fiziniams asmenims atliktus kelių asfaltavimo darbus, buhalterė, būdama suklaidinta, Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje (forma (duomenys neskelbtini) už 2018 metus įrašė žinomai neteisingus duomenis, sumažino pardavimo pajamas 12 694 Eur tai yra:

- II dalies „Mokesčio bazė“ 18 laukelyje „Į mokesčio bazę įtrauktų visų vieneto pajamų <...> suma“ deklaravo iš viso 12 694 Eur (15 360–2 666 Eur) mažiau pajamų už suteiktas paslaugas fiziniams asmenims ir tuo sumažino pajamas iš viso 12 694 Eur,

- III dalies „Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 37 laukelyje „Mokestinio veiklos (be pozityviųjų pajamų) pelnas (nuostoliai)“ padidino nuostolį 12 694 Eur,

- 41 laukelyje „Nuostoliai“ padidino nuostolį iš viso 12 694 Eur, deklaracija 2019 m. birželio 12 d. elektroniniu būdu buvo pateikta Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Be to, nesilaikė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad „Lietuvos vienetas <...> kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio Įstatymo nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal šio Įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms“, 3 dalies reikalavimų, kad „Lietuvos vienetas <...> kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, išmokėtų iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotas pajamų mokestis turi būti sumokėtas iki to paties mėnesio paskutinės dienos“, 24 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kad „mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėtojo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas“, 2 dalies reikalavimų, kad: 1) „Pajamų mokesčio, išskaičiuoto iš A klasės pajamų <...> Mėnesinė deklaracija <...> pateikiama už kiekvieną mokestinio laikotarpio mėnesį iki mokestinio laikotarpio kito mėnesio 15 dienos“, siekdamas išvengti 35 295 Eur gyventojo pajamų mokesčio sumokėjimo, Klaipėdos mieste laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 22 d. tinkamai neorganizuodamas buhalterinės apskaitos tvarkymo, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkančią buhalterę V. Š., nesuvokusią jo (D. Z.) nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie įvykusias ūkines finansines operacijas – 200 000 Eur dividendų išmokėjimą UAB „Žemkasa“ akcininkui D. Z., buhalterė, būdama suklaidinta, į apskaitą neįtraukė 235 300 Eur priskaičiuotų dividendų ir įrašė žinomai neteisingus duomenis apie turtą į Mėnesinę pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM313), kuri 2018 m. lapkričio 15 d. elektroniniu būdu buvo patekta Klaipėdos valstybinei mokesčių inspekcijai:

a) 8 laukelyje „Išmokų neatėmus GPM ir VSDĮ, suma“ (forma GPM313) deklaravo 235 300 Eur mažiau su darbo santykiais ir jų esmę atitinkančiais santykiais nesusijusių A klasės išmokų;

b) 9, 10 laukelyje „Išskaičiuota ir / arba išmokas išmokėjusio asmens lėšomis sumokėta GPM nuo išmokų“ (forma GPM313) nedeklaravo 35 295 Eur pajamų mokesčio ir nesumokėjo į valstybės biudžetą.

Be to, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turtą, 2018 m. Metinėje gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaracijoje ir priede „Nuolatiniams Lietuvos gyventojams išmokėtos išmokos“ nedeklaravo 235 300 Eur išmokų, neatėmus NPD, GPM, VSDĮ, ir 35 295 Eur išskaičiuoto GPM, deklaracija 2019 m. kovo 1 d. elektroniniu būdu buvo pateikta Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Taip pat D. Z., siekdamas išvengti sumokėti 44 184,30 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, pažeidė 1991 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. 1-1336 (2018 m. redakcija; VSD įstatymas) 17 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad „<...> draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti socialinio draudimo įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus VSD ir kituose įstatymuose“, ir 17 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad „draudėjai privalo atitinkamam vietos mokesčių administratoriui (registro tvarkymo įstaigai) ir Fondo administravimo įstaigoms VSD įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka pateikti teisingus duomenis Apie save ir apdraustuosius asmenis“, Klaipėdos mieste 2018 m. balandį, liepą–rugpjūtį, tinkamai neorganizuodamas buhalterinės apskaitos tvarkymo, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkančią buhalterę V. Š., nesuvokusią jo (D. Z.) nusikalstamų veiksmų pobūdžio, davė jai nurodymą VSDFV teikiamuose pranešimuose nurodyti mažesnes pajamų sumas, išmokamas įmonės darbuotojams, buhalterė, vykdydama D. Z. nurodymą, SAM pranešimuose už 2018 m. balandį Nr. SD 2018/086, Nr. SD 2018/087, už 2018 m. liepą Nr. SD 2018/124, Nr. SD 2018/125, už 2018 m. rugpjūtį Nr. SD 201/137, Nr. SD 2018/138 įrašė žinomai neteisingus duomenis apie apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, tai yra:

- S4 laukeliuose „Pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, suma Eur“ nurodė iš viso 108 209,91 Eur mažiau pajamų;

- S5 laukeliuose „Įmokų suma Eur“ nurodė iš viso 44 184,30 Eur mažiau įmokų.

SAM pranešimų už 2018 m. balandį, liepą–rugpjūtį prieduose SAM3SD A11 laukeliuose „Pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, suma Eur“ nurodė iš viso 108 209,91 Eur mažiau pajamų (32 254,13 Eur už 2018 m. balandį + 31 215,36 Eur už 2018 m. liepą + 44 740,42 Eur už 2018 m. rugpjūtį), A12 laukeliuose „Įmokų suma Eur“ nurodė iš viso 44 184,30 Eur mažiau įmokų (13 182,24 Eur už 2018 m. balandį + 12 734,42 Eur už 2018 m. liepą + 18 267,64 Eur už 2018 m. rugpjūtį), pranešimus 2018 m. gegužės 15 d., 2018 m. rugpjūčio 14 d., 2018 m. rugsėjo 17 d. elektroniniu būdu pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, tuo padarė valstybės biudžetui iš viso 82 145,30 Eur žalą.

3. Be to, D. Z. buvo kaltinamas pagal BK 209 straipsnį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) dėl to, kad jis sąmoningai blogai valdydamas įmonę nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė labai didelės turtinės žalos kreditoriams, t. y. iki 2018 m. spalio 3 d. būdamas UAB „Žemkasa“ vienintelis akcininkas ir iki 2018 m. spalio 22 d. būdamas direktorius, būdamas atsakingas už įmonės veiklos organizavimą, tikslų įgyvendinimą, atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą UAB „Žemkasa“ priklausantį turtą, pažeisdamas UAB „Žemkasa“ įstatų, įregistruotų 2015 m. kovo 19 d. Juridinių asmenų registre, 5 punktą, kuriame nurodyta, kad pagrindinis bendrovės veiklos tikslas – gauti maksimalų pelną ir jį racionaliai panaudoti bendrovės veiklos plėtrai, veikdamas priešingai bendrovės interesams, sudarė nuostolingus, ekonomiškai nenaudingus sandorius, o būtent:

1. UAB „Žemkasa“, atstovaujama direktoriaus D. Z., ir UAB „Romerus“, atstovaujama direktoriaus G. G., 2017 m. birželio 21 d. sudarė automobilio panaudos sutartį Nr. 2017-06-21/01, pagal kurią perdavė UAB „Romerus“ „laikinai ir neatlygintinai naudotis krovininį automobilį VW LT35 Transporter, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

2. UAB „Žemkasa“, atstovaujama direktoriaus D. Z., ir UAB „Romerus“, atstovaujama direktoriaus G. G., 2018 m. balandžio 4 d. sudarė automobilio panaudos sutartį Nr. 2018‑04-04/02, pagal kurią perdavė UAB „Romerus“ „laikinai ir neatlygintinai naudotis lengvąjį automobilį Golf Sportwan, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Be to, žinodamas, kad UAB „Žemkasa“ kreditinis įsiskolinimas valstybės biudžetui 2018 m. rugsėjo 30 d. siekia 65 573,41 Eur, 2018 m. spalio 3 d. UAB „Žemkasa“ įsipareigojimai tiekėjams iš viso sudarė 2 184 551,59 Eur, 2018 m. rugsėjo 21 d. neįvykdytos prievolės sudarė 2 370 424,10 Eur, o grynasis nuostolis sudarė iš viso 1 282 186 Eur, neteisėtai, pagal 2018 m. rugsėjo 21 d. vienintelio akcininko sprendimą iš UAB „Žemkasa“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į savo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 2 d. išsimokėjo sau (D. Z.) 200 000 Eur dividendų, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „DIV“, tuo pažeidė 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII‑1835 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas, kad „visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo“; 8 dalies nuostatas, kad „bendrovė, per nustatytus terminus nesumokėjusi įstatymų nustatytų mokesčių, negali mokėti dividendų“. Taigi, sąmoningai blogai valdydamas UAB „Žemkasa“, veikdamas priešingai bendrovės interesams, sudarydamas nuostolingus, ekonomiškai nenaudingus sandorius, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė labai didelės turtinės žalos UAB „Žemkasa“ 181 kreditoriui, bendra kreditinių reikalavimų suma 3 090 852,80 Eur.

4. Be to, D. Z. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) tuo, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą turtą, t. y. būdamas UAB „Žemkasa“ vienintelis akcininkas, direktorius ir užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „Žemkasa“ turtą, žinodamas, kad įmonė yra nemoki ir kreditinis įsiskolinimas dėl pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo valstybės biudžetui 2018 m. rugsėjo 30 d. siekia 65 573,41 Eur, 2018 m. spalio 3 d. UAB „Žemkasa“ įsipareigojimai tiekėjams iš viso 2 184 551,59 Eur, 2018 m. rugsėjo 21 d. neįvykdytos prievolės sudarė 2 370 424,10 Eur, o grynasis nuostolis sudarė iš viso 1 282 186 Eur, turėdamas tikslą pasisavinti įmonės turtą – pinigines lėšas, neteisėtai 2018 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą išsimokėti sau, kaip akcininkui, 200 000 Eur dividendų, sprendimo pagrindu iš UAB „Žemkasa“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į savo asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 2018 m. spalio 2 d. išsimokėjo 200 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „DIV“, tuo pažeidė 2000 m. liepos 13 d. Akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas, kad „visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo“; 8 dalies nuostatas, kad „bendrovė, per nustatytus terminus nesumokėjusi įstatymų nustatytų mokesčių, negali mokėti dividendų“. Taigi, jis pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą UAB „Žemkasa“ priklausantį turtą – pinigines lėšas – 200 000 Eur.

5. Klaipėdos apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra nustatyta, jog nuteistasis D. Z. yra kaltas dėl visumos priežasčių, nulėmusių UAB „Žemkasa“ bankrotą, todėl D. Z. išteisino pagal BK 209 straipsnį nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Be to, apygardos teismas, išteisindamas D. Z. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, taip pat nustatė ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog aktualiu laikotarpiu UAB „Žemkasa“ buvo nemoki, todėl D. Z. sprendimas išsimokėti 200 000 Eur dividendų, teismo vertinimu, buvo teisėtas.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

7. Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė D. Mikelėnienė (toliau – ir prokurorė) apeliaciniame skunde prašo:

7.1. panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendžio dalį, kuria D. Z. išteisintas pagal BK 183 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 209 straipsnį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

7.2. D. Z. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 400 MGL (20 000 Eur) dydžio baudą;

7.3. D. Z. pripažinti kaltu pagal BK 209 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 400 MGL (20 000 Eur) dydžio baudą;

7.4. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 2 dalį paskirtomis bausmėmis ir galutinę subendrintą bausmę nustatyti 490 MGL (24 500 Eur) dydžio baudą.

7.5. UAB „Lankresta“ civilinį ieškinį 200 000 Eur sumai tenkinti, priteisiant šią sumą iš D. Z..

7.6. Klaipėdos valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštą civilinį ieškinį 37 960,79 Eur sumai tenkinti, priteisiant iš D. Z. likusią dalį nepriteistos sumos – 35 295 Eur.

Šalies argumentai

7.7. Vadovaujantis BK 72³ straipsnio 3 dalies 2 punktu, 5 dalimi, taikyti išplėstinį turto konfiskavimą ir iš A. Z. konfiskuoti 50 500 Eur.

8. Prokurorės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

8.1. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad apygardos teismas, išteisindamas D. Z. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį ir 209 straipsnio 2 dalį, padarė bylos aplinkybėms prieštaraujančias išvadas.

8.2. Apeliantės teigimu, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje spręsdamas, kad UAB „Žemkasa“ 2018 m. spalio 3 dienai nebuvo nemoki, kad įmonė buvo finansiškai pajėgi išmokėti dividendus pagal akcininko D. Z. sprendimą, nepagrįstai rėmėsi kaltinamojo advokato užsakyta auditorės Nijolės Jagnieškienės 2022 m. kovo 17 d. konsultacine išvada. Apeliantė nurodo, kad ši konsultacinė išvada buvo atlikta nesiremiant baudžiamosios bylos duomenų visuma, o turint tik atskirus kaltinamojo gynėjo pateiktus UAB „Žemkasa“ dokumentų fragmentus. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas dėl nesuprantamų priežasčių suabejojo byloje esančia Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto 2020 m. spalio 29 d. išvada, kurioje UAB „Žemkasa” 2018 m. spalio 3 dienai buvo konstatuotas nemokumas, ypač sunki finansinė padėtis bei nurodyti nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi sandoriai, nulėmę minėtai įmonei bankrotą. Apklausta pirmosios instancijos teismo posėdyje specialistė Vilma Niazian patvirtino savo išvadą, tačiau visų analizuotų įmonės dokumentų bei tyrime išdėstytų išvadų apklausos metu prisiminti ir detaliai atsakyti į užduotus klausimus gerai negalėjo dėl suprantamų priežasčių, kadangi ji daugiau nei metus laiko FNTT nebedirbo ir iki teismo posėdžio savo prieš dvejus metus teiktos specialisto išvados su pridėtais dokumentais neturėjo. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad UAB „Žemkasa” nemokumą 2018 m. spalio 3 dienai patvirtina ir 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės aktas Nr. 11-1503 (22). Iš jame suformuluotų išvadų matyti, kad nors ir nėra galimybės nustatyti UAB „Žemkasa“ pradelstų įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tačiau vertinant šios įmonės mokumo būklę imama bendra įsipareigojimų suma ir remiamasi finansinės analizės rezultatu. Tai, kad šį metodą ekspertai taiko apskaičiuodami įmonių mokumą ir kitose baudžiamosiose bylose, teisme paaiškino minėtą ekspertizės aktą surašiusi ekspertė Liucija Bortkevič. Ši ekspertė taip pat paaiškino, kad UAB „Žemkasa” 2018 m. spalio 3 dienai buvo nemoki, kadangi įmonės rodikliai rodė, jog tuo metu įmonėje pakankamai lėšų atsiskaityti pagal visus įsipareigojimus nebuvo, be to, anot ekspertės, ekspertizės akte pateikta išvada patikima, kadangi jos padaryti apskaičiavimai buvo paimti iš UAB „Žemkasa” balanso duomenų. Taigi, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, analizuojant 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte nurodytus mokumo (likvidumo) rodiklius-koeficientus: bendrąjį, kritinį bei įsiskolinimo, matyti, jog 2018 m. spalio 3 dienai visi UAB „Žemkasa” koeficientai yra nepatenkinami / neigiami, todėl ekspertizės akte padaryta išvada dėl nemokumo visiškai atitinka 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje padarytą išvadą.

8.3. Prokurorė, nesutikdama su D. Z. išteisinimu pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, teigia, kad apygardos teismo išvada, jog D. Z. sprendimas išsimokėti 200 000 Eur dividendų buvo ne tik žinomas UAB „Žemkasa“ faktiniam akcininkui R. S., bet ir jo paties pasiūlytas bei įtrauktas į notariškai patvirtintą 2018 m. spalio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, nepagrįsta. Nors gynybos pakviestas teisme apklaustas liudytojas notaras G. B. patvirtino, kad tvirtindamas akcijų pirkimo-pardavimo sutartį jis šalims pagarsino joje nurodytą dividendų sumą, tačiau prokurorė apeliaciniame skunde abejoja jo parodymų patikimumu. Prokurorė pastebi, kad minėto sandorio patvirtinimas įvyko prieš ketverius metus, duodamas parodymus liudytojas negalėjo prisiminti net aplinkybės, ar jis rengė minėtą sutartį ar tik ją tvirtino, tuo tarpu pačios sutarties tekstą ir jos 3.4 punktą, kuriame buvo numatytas dividendų išsimokėjimas, liudytojas staiga prisiminė. Prokurorės teigimu, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti ir tai, kad R. S. D. Z. parodymų, kad dividendų išsimokėjimo faktas tarp nuteistojo ir būsimo akcininko R. S. buvo aptartas ir suderintas, nepatvirtino, liudytojas netgi pateikė D. Z. elektroniniu paštu jam derinimui atsiųstą akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tekstą, kuriame 3.4 punkto dėl dividendų išsimokėjimo įrašyto nebuvo. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad būtent dėl neteisėtai D. Z. priimto sprendimo išsimokėti dividendus bei juos pastarajam išsimokėjus į FNTT su pareiškimu kreipėsi UAB „Žemkasa” naujasis direktorius E. A. bei faktinio akcininko R. S. sūnus J. S., ko pasėkoje byloje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Esant tokioms aplinkybėms apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodo, kad naujasis vadovas, manydamas, jog buvusio direktoriaus ir akcininko D. Z. sprendimas dėl dividendų išsimokėjimo neteisėtas, turėjo pareigą ginti bendrovės interesus civilinio proceso tvarka kreipdamasis į teismą, nes iš turimų duomenų matyti, kad naujieji įmonės vadovai pasinaudojo kitokia savo teisių gynimo forma.

8.4. Be to, pasak apeliantės, apygardos teismo akcentuojama aplinkybė dėl neva egzistavusio susitarimo tarp nuteistojo ir naujojo įmonės akcininko dėl dividendų išsimokėjimo nėra tokia svarbi kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Antai, 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje nustatyta, kad dividendų išsimokėjimo metu UAB „Žemkasa” valstybės biudžetui dėl Pridėtinės vertės mokesčio buvo įsiskolinusi 65 573,41 Eur sumą, įsiskolinimas tiekėjams sudarė 2 184 551,59 Eur, neįvykdytos prievolės iš viso sudarė 2 370 424,10 Eur sumą, o grynasis nuostolis – viso 1 282 186 Eur. Taigi D. Z., būdamas įmonės vadovu ir vieninteliu akcininku, žinodamas sunkią įmonės finansinę padėtį, 2018 m. rugsėjo 21 d. priėmęs sprendimą išsimokėti 200 000 Eur dydžio dividendus ir 2018 m. spalio 2 d. šias pinigines lėšas išsimokėjęs, savo veiksmais nepaisė kreditorių interesų ir sąmoningai sukūrė įmonės nemokumo būklę. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog 2018 m. spalio 2 d. atlikęs 200 000 Eur pavedimą į savo banko sąskaitą 2018 m. spalio 12 d. jis sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią savo sutuoktinei A. Z. per keturias kalendorines dienas įsipareigojo pervesti 50 000 Eur. Kaip matyti iš bylos duomenų, dalį dividendais išsimokėtos sumos – 90 000 Eur, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2018 m. spalio 23 d. iš savo sąskaitos D. Z. pervedė sutuoktinei A. Z.. Tuo tarpu A. Z. dalį šių pinigų panaudojo 2018 m. spalio 11 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš UAB „A.“ už 90 000 Eur asmeninės nuosavybės teise įsigydama gyvenamąjį namą su žemės sklypu, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi, anot prokurorės, visi šie duomenys įrodo D. Z. veiksmuose esant nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 3 dalyje, požymius.

8.5. Apeliaciniame skunde prokurorė taip pat nurodo, kad apygardos teismas, išteisindamas D. Z. dėl nusikalstamo bankroto padarė nepagrįstą išvadą, jog UAB „Žemkasa“ bankrotą lėmė ne tyčiniai D. Z. veiksmai, bet kitos 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte nurodytos priežastys. Minėtame ekspertizės akte, be kita ko, buvo analizuojamos 2017 m. birželio 21 d. ir 2018 m. balandžio 4 d. UAB „Žemkasa“ su UAB „Romerus“ sudarytos panaudos sutartys bei kaltinamojo išsimokėta 200 000 Eur dividendų suma. Tyrimo metu buvo padaryta išvada, jog UAB „Žemkasa“ bankrotą nulėmė priežasčių visuma, tarp kurių yra ir šie 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje nurodyti sandoriai su UAB „Romerus“ bei dividendų išsimokėjimas. Šiame ekspertizės akte, vertinant sandorius su UAB „Romerus“, yra pasisakyta, jog šios panaudos sutartys buvo ekonomiškai nenaudingos jeigu įmonė mainais neturėjo kokios nors kitos nepiniginės naudos. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad byloje nėra nustatyta, kokią konkrečią naudą dėl šių perduotų neatlygintinai naudotis transporto priemonių UAB „Žemkasa“ gavo, ir / ar ši galimai gauta nauda buvo lygiavertė perduotų naudotis transporto priemonių vertei, atsižvelgiant ir į faktą, jog vieną iš šių automobilių įmonė 2017 m. kovo 22 d. buvo įsigijusi lizingo būdu už 18 700 Eur su PVM ir už jį turėjo mokėti lizingo įmokas bankui. Be to, byloje apklaustas liudytojas UAB „Romerus“ direktorius G. G. parodė, kad apie automobilio „VW Golf Sportswan“, kurį UAB „Žemkasa“ buvo įsigijusi lizingo būdu ir 2018 m. balandžio 4 d. sutartimi neatlygintinai perdavusi naudotis UAB „Romerus“, panaudą jis nieko nežino, jo žiniomis, šiuo automobiliu naudojosi jo brolis J. G.. Apklaustas teismo posėdyje liudytojas J. G. patvirtino naudojęsis šiuo automobiliu, teigė, kad kiekvieną mėnesį UAB „Žemkasa“ buhalterijai mokėjo kažkokias įmokas. Tačiau prokurorė atkreipia dėmesį, kad analizuojant UAB „Žemkasa“ buhalterinius dokumentus nėra fiksuotų jokių liudytojo J. G. nurodytų mokėjimų. Apeliantė nesutinka su apygardos teismo išvada, kad UAB „Žemkasa“ iš UAB „Romerus“ už neatlygintai perduotas naudotis transporto priemones gavo naudą, kuri pasireiškė pasaugos paslaugomis, elektros kaštų dalinimųsi bei leidimu naudotis metalo laužu, priklausančiu UAB „Resota“. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. Z. UAB „Žemkasa“ vadovu buvo nuo 2005 m. rugpjūčio 2 d. iki 2018 m. spalio 22 d., o UAB „Romerus“, remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, įsteigta 2013 m. gegužės 9 d., veiklą vykdė nuo 2013 m. gegužės 14 d. Taigi, byloje nebuvo nustatyta, kokiais metais tarp įmonių UAB „Žemkasa“ ir UAB „Romerus“ toks bendradarbiavimas vyko.

8.6. Be to, anot prokurorės, ekspertizės akte į išdėstytus UAB „Žemkasa“ bankrotą lėmusius veiksnius, ekonomiškai nenaudingus sandorius pateko ir 200 000 Eur dividendų išsimokėjimas, ką buvo konstatavusi ir specialistė 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje. Tačiau, kaip jau buvo minėta pirmiau, apygardos teismas nepagrįstai suabejojo ir šia išvada nesirėmė, ko pasėkoje D. Z. dėl nusikalstamo bankroto išteisino. Apeliantė taip pat nurodo, kad dėl šios nusikalstamos veikos apygardos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas D. Z. veiką, numatytą BK 209 straipsnyje perkvalifikavo remdamasis nauja – 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, tačiau rezoliucinėje dalyje nenurodė BK 209 straipsnio atitinkamos dalies, dėl kurios toks sprendimas priimtas.

8.7. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė civilinių ieškinių klausimą. Pasak apeliantės, nepagrįstai išteisindamas D. Z. apygardos teismas paliko nenagrinėtą UAB „Lankresta” pareikštą 200 000 Eur civilinį ieškinį. Be to, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai iš D. Z. nepriteista Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai dalis šios institucijos pareikšto civilinio ieškinio – 35 295 Eur. Apeliantė nurodo, kad Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys bendrai 37 960,79 Eur sumai yra tiesiogiai susijęs su D. Z. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 220 straipsnio 2 dalyje, dėl kurios nuteistasis pripažintas kaltu ir nuteistas.

8.8. Prokurorė nurodo ir tai, kad esant byloje nustatytai aplinkybei, jog D. Z. iš įmonės pasisavintas pinigines lėšas – 200 000 Eur dividendų forma 2018 m. spalio 2 d. persivedė į savo asmeninę banko sąskaitą, tuomet dalį jų – 90 000 Eur laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2018 m. spalio 22 d. pervedė savo sutuoktinei A. Z., kuri laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 23 d. iki 2019 m. sausio 30 d. D. Z. grąžino iš viso 39 500 Eur, pripažintina, kad D. Z. nusikalstamu būdu įgytų pasisavintų ir pervestų sutuoktinei į sąskaitą pinigų likutis sudaro 50 500 Eur. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis BK 72³ straipsnio 3 dalies 2 punktu, 5 dalimi iš A. Z. konfiskuotina 50 500 Eur suma.

9. Nuteistojo D. Z. gynėjas advokatas R. Skėrys apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendį skundžiamoje dalyje panaikinti:

9.1. D. Z. išteisinti dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo;

9.2. panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria buvo tenkintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareikštas civilinis ieškinys dėl 44 184,30 Eur turtinės žalos iš D. Z. priteisimo bei iš dalies tenkintas Klaipėdos valstybinės mokesčių inspekcijos pareikštas civilinis ieškinys priteisiant 2 665,79 Eur žalos atlyginimo.

10. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

10.1. Nuteistojo gynėjo teigimu, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį jo ginamajam buvo taikyta dėl to, kad jis, aktualiu laikotarpiu būdamas UAB „Žemkasa“ vienintelis akcininkas, direktorius ir kasininkas, įmonės buhalterinėje apskaitoje neapskaitė 11 atvejų gautų pajamų – 15 360 Eur piniginių lėšų už fiziniams asmenims atliktus kelių asfaltavimo darbus. Nesutikdamas su tokia teismo išvada apeliantas, remdamasis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 dalių (redakcija, galiojusia nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) nuostatomis, teigia, kad bylos duomenimis UAB „Žemkasa“ faktiškai atliko vidaus kelių asfaltavimo darbus (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini). Be to, byloje taip pat nustatyta, kad dėl kelių asfaltavimo su UAB „Žemkasa“ susitarė bei atsiskaitymus su šios įmonės atstovu vykdė ne fiziniai asmenys, bet gyvenamųjų namų savininkų bendrija (bendrijos primininkas), kuri surinko pinigines lėšas iš gyventojų byloje liudytojais apklaustų S. M., A. P., Š. B., T. N., Š. V., D. S., N. G., K. P., J. S., E. N., G. R.. Šios piniginės lėšos UAB „Žemkasa“ – iš viso 15 360 Eur suma – buvo sumokėtos per 3 kartus. Anot apelianto, iš to seka, kad UAB „Žemkasa“ buhalterinėje apskaitoje nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. neapskaityti 3, o ne 11 atvejų gautų pajamų už atliktus kelių asfaltavimo darbus.

10.2. Pripažinus, kad UAB „Žemkasa“ buhalterinėje apskaitoje buvo neapskaityti 3 atvejai gautų pajamų, kurių suma – 15 360 Eur, gynėjas nesutinka su D. Z. veikos kvalifikavimu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi šiame straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis reikalauja ir materialinių padarinių, t. y. dėl kaltininko veiksmų apgaulingai tvarkant buhalteriją turi būti padaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui arba neturi būti galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją atsakomybę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį taikė formaliai konstatavęs buhalterinės apskaitos pažeidimus, tačiau minėtų padarinių neanalizavo. Gynėjas pažymi, kad remiantis BK 224¹ straipsnio 3 dalimi, turtinė žala, turtinė nauda yra didelė, kai jos dydis viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog neapskaityta suma neviršija 400 MGL (20 000 Eur – 400 MGL x 50 Eur), darytina išvada, kad neapskaičius UAB „Žemkasa“ apskaitoje 15 360 Eur sumos didelė žala padaryta nebuvo. Vadinasi, inkriminuojant D. Z. baudžiamą atsakomybę pagal BK 222 straipsnio l dalį būtinoji baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlyga yra negalėjimas visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio, teismas nekonstatavo priežastinio ryšio tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-498/2011, Nr. 2K‑155‑976/2021). Be to, anot kasacinio teismo, tokio pobūdžio bylose svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių, kadangi smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-356-696/2017, Nr. 2K‑224‑976/2019, Nr. 2K‑155‑976/2021). Todėl, gynėjo vertinimu, vien tai, kad byloje nustatyta tiksli UAB „Žemkasa“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitytų pinigų suma – 15 360 Eur – patvirtina, kad šių piniginių lėšų neapskaitymas nesukelia BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių, t. y. netrukdo nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo arba įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Nagrinėjamos bylos kontekste, apygardos teismas turėjo pareigą pripažinti, kad UAB „Žemkasa“ buhalterinėje apskaitoje neapskaičius 3 atvejų gautų piniginių lėšų bei esant tiksliai byloje nustatytai į UAB „Žemkasa“ apskaitą neįtrauktai pinigų sumai, D. Z. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl 15 360 Eur neapskaitymo UAB „Žemkasa“ buhalterinėje apskaitoje neturėjo būti taikyta. Apeliantas pažymi, kad net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas spręstų, kad nuteistasis laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. 11 atvejų neapskaitė gautų pajamų, atsižvelgiant į tai, kad gautų pajamų suma yra aiški ir byloje nustatyta, būtų pagrindas konstatuoti nesant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų baudžiamosios atsakomybės taikymo sąlygų, t. y. UAB „Žemkasa“ veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį ir struktūrą nustatyti būtų galima.

10.3. Be to, nuteistojo gynėjo įsitikinimu, bylą nagrinėjęs teismas turėjo atlikti D. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumo vertinimą, atsižvelgti į inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, trukmę (3 buhalterinės apskaitos pažeidimų atvejai, neapskaityta 15 360 Eur suma), ir įvertinus šias aplinkybes spręsti, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas nuteistajam yra proporcinga priemonė, ar susidariusioje situacijoje baudžiamosios teisės kaip ultima ratio priemonės taikymas yra pateisinamas. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, nepaisant to, kad D. Z. pripažino teisės pažeidimo padarymą, turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl administracinės atsakomybės taikymo.

10.4. Be to, apelianto įsitikinimu, baudžiamojo įstatymo taikymas yra išskirtinai teismo prerogatyva, todėl net jei nuteistasis ir pripažino faktines aplinkybes, kad jis už kelių asfaltavimo darbus (duomenys neskelbtini) kaime gavo 15 360 Eur, kurie buvo neapskaityti UAB „Žemkasa“ buhalterinėje apskaitoje, tačiau toks faktinių aplinkybių pripažinimas negali būti vertinamas kaip pripažinimas padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

10.5. Anot apelianto, vertinant nuteistajam taikytos baudžiamosios atsakomybės pagrįstumą, svarbu ir tai, kad byloje pateiktas garso įrašas patvirtina, jog D. Z. iš bendrijos už kelių asfaltavimą gautus pinigus perdavė R. S., t. y. naujajam faktiniam įmonės akcininkui, kuris ir turėjo šias pajamas apskaityti UAB „Žemkasa“ buhalterinėje apskaitoje.

10.6. Apeliantas ginčydamas D. Z. nuteisimą pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, visų pirmiausia, nesutinka su tuo, kad D. Z. VSDFV 2018 m. balandžio-rugpjūčio mėnesiais pateikdamas neteisingus duomenis siekė nuslėpti VSDFV mokėtinus mokesčius – 44 184,30 Eur.

10.7. Apeliaciniame skunde teigiama, kad D. Z. parodė, jog 2017 m. kažkurį vieną mėnesį UAB „Žemkasa“ neturėjo apyvartinių lėšų darbuotojų atlyginimams išmokėti ir mokestinėms prievolėms VSDFV įvykdyti. Todėl, anot D. Z., buvo priimtas sprendimas išmokėti darbuotojams atlyginimą dalimis – deklaruojant VSDFV dalį išmokamo atlyginimo ir dalį išmokamo avanso. Darbuotojams išmokėta dalis darbo užmokesčio buvo deklaruota SAM pranešimuose ir nuo deklaruotos darbo užmokesčio dalies sumokėti mokesčiai, o dalis atlyginimo, išmokėto kaip avansas, tą mėnesį nebuvo deklaruota. Kitą mėnesį, pagerėjus įmonės finansinei padėčiai, VSDFV buvo deklaruojami atlyginimai (patikslinant SAM pranešimus) už praėjusį mėnesį ir nuo bendros sumos sumokėti visi VSDFV mokesčiai. Analogiškai buvo padaryta ir 2018 m. balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Tokiais veiksmais buvo siekiama ne išvengti mokestinių prievolių vykdymo VSDFV, o jų vykdymą atidėti, visas VSDFV mokėtinas prievoles įvykdant metų pabaigoje, gavus atsiskaitymus iš užsakovų.

10.8. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad UAB „Žemkasa“ stigo apyvartinių lėšų, kadangi buvo pasirašomos ilgalaikės rangos sutartys, pajamos už kelių asfaltavimą būdavo gaunamos tik atlikus darbus ir juos perdavus užsakovui. Kadangi kelių asfaltavimas – sezoninis darbas, tai pagrindinės pajamos būdavo gaunamos metų pabaigoje. Anot nuteistojo gynėjo, būtinumas atidėti VSDFV mokėtinų prievolių vykdymą buvo susijęs su įmonės veiklos specifika (sezoninis darbas), nuolatiniu lėšų trūkumu, kadangi pirmasis metų ketvirtis visada būdavo nuostolingas, 2–3 metų ketvirtį vyko darbų atlikimas ir jų perdavimas užsakovui. Tuo tarpu užsakovų atsiskaitymai su UAB „Žemkasa“ vykdavo paskutinį metų ketvirtį. Taigi bendrovė galimybę įvykdyti savo mokestines prievoles VSDFV turėjo tik paskutinį metų ketvirtį, gavusi atsiskaitymą iš užsakovų. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad nuteistojo D. Z. parodymus visiškai patvirtino liudytoja I. K.. Be to, UAB „Žemkasa“ susiklosčiusi atlyginimų deklaravimo ir VSDFV mokėtinų prievolių atidėjimo sistema buvo žinoma tiek buhalterei V. Š., tiek naujajam UAB „Žemkasa“ vadovui E. A.. Taigi, anot apelianto, E. A., kuris, būdamas atsakingas už tinkamą UAB „Žemkasa“ finansinės apskaitos organizavimą, turėjo užtikrinti VSDFV prievolių tinkamą įvykdymą. Tačiau bylos duomenimis nustatytina, kad E. A., užuot vykdęs prievoles VSDFV, tik po to, kai UAB „Žemkasa“ buvo iškelta bankroto byla, pareiškė pareiškimą ikiteisminio tyrimo įstaigai dėl D. Z. neva atliktų nusikalstamų veikų padarymo.

10.9. Nuteistojo gynėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje apklausta specialistė Daiva Jurkaitienė, pateikusi 2021 m. sausio 15 d. išvadą dėl UAB „Žemkasa“ socialinio draudimo pranešimuose pateiktų duomenų, nurodė, jog SAM pranešimuose įrašyti neteisingi duomenys galėjo būti įmonės tikslinami, tai ir buvo daroma – VSDFV buvo gauti patikslinimai, tačiau jie nebuvo priimti tik todėl, jog nebuvo sumokėtos privalomos valstybei sumokėti įmokos. Remdamasis tuo, apeliantas daro išvadą, kad UAB „Žemkasa“, vadovaujant nuteistajam, nesiekė išvengti mokestinių prievolių VSDFV įvykdymo. Šias aplinkybes patvirtina ir ankstesnė įmonės VSDFV įmokų mokėjimo praktika, kai įmonė metų pabaigoje patikslindavo VSDFV pranešimuose nurodytus duomenis ir primokėdavo VSDFV mokėtinas įmokas bei apyvartinių lėšų trūkumas. Be to, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad įmonės buhalterė V. Š. žinojo, kad bendrovė turi VSDFV mokėtinų prievolių, taigi, tikėtina, kad ji apie tai informavo ir naująjį bendrovės vadovą E. A., kuris nesiėmė priemonių mokesčiams sumokėti.

10.10. Nuteistojo gynėjas nesutinka ir su baudžiamosios atsakomybės D. Z. taikymu dėl UAB „Žemkasa“ nedeklaruoto 35 295 Eur gyventojų pajamų mokesčio laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Visų pirma, apeliantas pažymi, kad nuteistasis UAB „Žemkasa“ vadovavo iki 2018 m. spalio 15 d., taigi objektyviai jis negalėjo atsakyti už tinkamą duomenų deklaravimą už laikotarpį nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Be to, anot apelianto, mėnesinė pajamų mokesčio deklaraciją (forma GPM313) Klaipėdos valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateikta 2018 m. lapkričio 15 d., tuo tarpu metinė GPM deklaracija elektroniniu būdu Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateikta 2019 m. kovo 1 d., t. y. tuo metu, kai D. Z. jau nebuvo UAB „Žemkasa“ vadovas ir neatsakė už deklaracijų pateikimą valstybinei mokesčių inspekcijai bei negalėjo daryti įtakos šių deklaracijų turiniui. Vadinasi, už tinkamo turinio deklaracijų pateikimą 2018 m. lapkričio 15 d. ir 2019 m. kovo 1 d. atsako naujasis UAB „Žemkasa“ vadovas E. A..

10.11. Nuteistojo gynėjas taip pat pažymi, kad prievolė deklaruoti UAB „Žemkasa“ nuteistajam išmokėtus dividendus buvo pačios įmonės, o ne nuteistojo prievolė. Bylos duomenys patvirtina, kad buhalterė V. Š. žinojo apie 200 000 Eur išmokėjimą D. Z., tačiau šios ūkinės operacijos UAB „Žemkasa“ finansinėje apskaitoje neaplaidžiai vykdydama savo kaip buhalterės pareigas neapskaitė. Atitinkamai, nuo 2018 m. spalio 16 d. UAB „Žemkasa“ direktoriaus pareigas pradėjus eiti E. A., būtent jis atsakė už tinkamą išmokėtų sumų (dividendų) deklaravimą 2018 m. lapkričio 15 d. teikiant mėnesinę deklaraciją valstybinei mokesčių inspekcijai ir vėliau 2019 m. kovo 1 d. teikiant metinę GPM deklaraciją.

10.12. Taigi, anot apelianto, apygardos teismas D. Z. baudžiamąją atsakomybę pagal BK 220 straipsnio 2 dalį taikė neįvertinęs, ar nuteistasis deklaracijų teikimo metu buvo atsakingas už tinkamų duomenų valstybės institucijoms deklaravimą.

10.13. Nuteistojo gynėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria buvo tenkinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareikštas civilinį ieškinys dėl 44 184,30 Eur turtinės žalos iš nuteistojo priteisimo bei iš dalies tenkintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktas civilinis ieškinys dėl 2 665,79 Eur žalos atlyginimo. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms bei tuo, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų būti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiūriu, jeigu būtų nustatyta, kad ją lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-323-489/2016, Nr. 2K-7-304-976/2016, Nr. 2K-7-68-222/2018), apeliantas nurodo, kad byloje nebuvo nustatyta, jog žalą civilinėms ieškovėms lėmė būtent nusikalstami nuteistojo veiksmai.

10.14. Visų pirma, anot apelianto, byloje kaltinimai turėjo būti pareikšti ir juridiniam asmeniui – UAB „Žemkasa“, nes už mokestinių prievolių įvykdymą atsakė būtent juridinis asmuo. Antra, UAB „Žemkasa“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2018 m. spalio 3 d. Po akcijų perleidimo naujajam akcininkui J. S., įmonė tęsė veiklą vadovaujant direktoriui E. A.. Byloje nustatyta, kad vykdant veiklą direktoriui E. A. UAB „Žemkasa“ neva nustatė, jog UAB „Žemkasa“ nėra įvykdžiusi visų mokestinių prievolių valstybės biudžetui. Tačiau nepaisant to, UAB „Žemkasa“, nors galimybę ir turėjo, prievolių valstybės biudžetui neįvykdė, o siekiant išvengti prievolių į valstybės biudžetą sumokėjimo nuteistajam buvo inicijuota baudžiamoji byla. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad J. S. ir E. A. pareiškimas dėl valdant D. Z. UAB „Žemkasa“ neva nesumokėtų mokestinių prievolių ikiteisminio tyrimo įstaigai pateiktas tik 2019 m. liepos 8 d., t. y. praėjus 9 mėnesiams nuo bendrovės akcijų perleidimo sutarties sudarymo ir vadovo pasikeitimo. Tuo tarpu UAB „Žemkasa“ bankroto byla buvo iškelta tik 2019 m. liepos 9 d. nutartimi. Todėl apeliantas daro išvadą, kad UAB „Žemkasa“ 9 mėnesius vykdė veiklą, mokėjo J. S. ir E. A. neproporcingo dydžio atlyginimus, tačiau valstybės biudžetui prievolių taip ir nevykdė, nors apie neįvykdytas prievoles J. S. ir E. A. žinojo.

10.15. Apelianto įsitikinimu, būtent naujasis UAB „Žemkasa“ vadovas E. A. bei naujasis akcininkas J. S. atliko daugybę nusikalstamų veiksmų ir privedė UAB „Žemkasa“ prie nemokumo – įmonės finansinės lėšos buvo naudojamos akcininkų ir direktoriaus reikmėms, nepagrįstai nurašomos statybinės medžiagos, nepagrįstai didinamos sąnaudos išsinuomojant nereikalingas transporto priemones, sudarytos statybos darbų sutartys buvo nevykdomos arba vykdomos blogai ir vėliau nutrauktos, J. S. ir E. A. buvo išmokamos neproporcingai didelės algos. Be to, valdant naujam vadovui bendrovės apskaitoje buvo fiksuotos faktiškai neįvykusios ūkinės operacijos, melagingas prekių bei paslaugų įsigijimas, neteisėtai nurašoma ir parduota dalis UAB „Žemkasa“ ilgalaikio turto ir pan. Dėl tokių J. S. ir E. A. neteisėtų veikų D. Z. netgi kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją, tačiau pastaroji minėtų asmenų veiksmų nepagrįstai netyrė. Abejodamas J. S. ir E. A. patikimumu apeliantas nurodo ir tai, kad šiems asmenims buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl įvairių nusikalstamų veikų padarymo. Be to, byloje apklaustas advokatas R. B. patvirtino, kad faktinis UAB „Žemkasa“ akcijų pirkėjas buvo ne J. S., bet jo tėvas R. S., kuris jam žinomas kaip nepatikimas asmuo.

10.16. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliantas teigia, kad žala valstybės biudžetui tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susijusi ne su nuteistojo D. Z. neteisėtais veiksmais, o kitų asmenų veiksmais – J. S. (de facto akcininko R. S.) ir E. A., kurie pareiškimą dėl tariamų D. Z. nusikalstamų veikų padarymo pareiškė siekdami išvengti prievolių valstybės biudžetui vykdymo ir nuo 2018 m. spalio 15 d. valdydami bendrovę tyčia nevykdė prievolių valstybės biudžetui.

Atsiliepimas

11. Atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą nuteistojo D. Z. gynėjas advokatas R. Skėrys prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti nuteistojo D. Z. apeliacinį skundą.

11.1. Atsiliepime teigiama, kad apygardos teismas teisėtai konstatavo, jog UAB „Žemkasa“ D. Z. pagrįstai išmokėjo 200 000 Eur dividendų ir nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 3 dalyje. Gynėjo teigimu, dividendų išmokėjimo klausimas buvo aptartas su faktiniu įmonės savininku R. S. bei įrašytas į 2018 m. spalio 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, taigi ši aplinkybė buvo žinoma tiek R. S., tiek akcijų pirkėjui J. S.. Tai patvirtino ir byloje apklausti liudytojai notaras G. B. bei advokatas R. B..

11.2. Anot nuteistojo gynėjo, nepagrįsti prokurorės teiginiai apie nepatikimus liudytojo G. B. parodymus ar apie tai, kad naujieji akcijų įgijėjai pasirašė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį nesusipažinę su jos turiniu. Gynėjo vertinimu, neįtikėtina, jog akcijų pirkimo–pardavimo sutartį pasirašęs asmuo jos neperskaitė, be to, notarinės formos sutartys šalių pasirašomos po to, kai notaras joms pagarsina sutarties tekstą. Gynėjo teigimu, liudytojo notaro G. B. parodymai turi būti vertinami kartu su liudytojo advokato R. B. parodymais, kuriais jis patvirtino, jog jam rengiant 2018 m. spalio 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sutarties sąlygos buvo aptartos ir suderintos su akcijų pirkėju. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad bylos duomenimis, akcijų pirkimo–pardavimo sutarties tekstas buvo derinamas su faktiniu akcijų įgijėju, patyrusiu verslininku R. S., su kuriuo suderintas tekstas ir buvo pasirašytas J. S..

11.3. Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį, kad bankroto byla UAB „Žemkasa“ buvo iškelta praėjus aštuoniems mėnesiams po to, kai D. Z. nebebuvo šios įmonės akcininkas ir direktorius. Byloje nustatyta, kad po UAB „Žemkasa“ akcijų pardavimo, D. Z. jau nesant direktoriumi, buvo sudaryta daug įmonei nenaudingų sandorių. Be to, nustatyta, kad 2018 m. rugsėjo 30 d. bendrovė turėjo grynojo pelno, tačiau praėjus 3 mėnesiams, t. y. gruodžio 31 d., UAB „Žemkasa“ patyrė esminį 1 282 186 Eur nuostolį. Taigi, išmokėti dividendus buvo juridinis pagrindas (akcininko sprendimas) ir jų skyrimo dieną bendrovė buvo finansiškai pajėgi išmokėti dividendus. Byloje nenustatyta, kiek bendrovė turėjo pradelstų kreditorinių įsipareigojimų, t. y. neįvykdytų prievolių, kurių terminai buvo suėję iki sprendimo išmokėti dividendus priėmimo. Be to, bendrovė priskaičiuotą mokėtiną PVM už 2018 m. rugsėjo mėnesį turėjo sumokėti iki 2018 m. spalio 25 d., t. y. nepažeidė PVMĮ nustatytų terminų. Be to, bendrovė, sudarydama finansinių ataskaitų rinkinį už 2018 metus, privalėjo dividendų išmokėjimą įtraukti į apskaitą ir sumokėti GPM ir deklaruoti GPMĮ nustatyta tvarka ir terminais, kai D. Z. jau nebebuvo UAB „Žemkasa“ direktoriumi.

11.4. Atsiliepime teigiama, kad nors prokurorė, grįsdama teiginius apie UAB „Žemkasa“ nemokumą remiasi FNTT specialisto išvada, tačiau apklausta kaip liudytoja FNTT specialisto išvadą parengusi specialistė V. Niazian teismo posėdyje į jai pateiktus gynėjų klausimus, susijusius su jos surašyta išvada, atsakyti negalėjo.

11.5. Atsiliepime nesutinkama su prokurorės apeliacinio skundo teiginiais, kad UAB „Žemkasa“ nemokumo faktą 2018 m. spalio 3 d. patvirtina ir ekspertizės išvada. Gynėjo teigimu, nors ekspertizės akte nurodoma, jog bendrovė minėtai datai galėjo būti nemoki, tokios eksperto prielaidos nėra pakankamos pripažinti, jog bendrovė buvo nemoki, nes teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o vadovaujantis principu in dubio pro reo, visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami kaltinamojo naudai. Ekspertizės akto išvados, jog bendrovė 2018 m. spalio 3 d. galėjo būti nemoki, suponuoja ir priešingą išvadą, t. y. jog bendrovė 2018 m. spalio 3 d. galėjo ir nebūti nemoki.

11.6. Be to, nuteistojo D. Z. gynėjas atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu ekspertė teismo posėdžio metu paaiškino, kad jai trūko daug dokumentų, tačiau nepaisant to, ekspertė pateikė byloje išvadas, teisme motyvuodama tai – noru padėti teismui. Toks eksperto išreikštas subjektyvus noras liudija, kad eksperto išvada nėra objektyvi, o tai klaidina teismą bei sudaro neteisingo teisinio vertinimo prielaidas. Gynėjas, remdamasis Lietuvos teismo ekspertizės įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 27 straipsnio 6 dalies nuostatomis, teigia, jog tokiu atveju ekspertė turėjo motyvuotai atsisakyti pateikti byloje išvadą. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėta ekspertizės išvada byloje nesivadovavo.

11.7. Atsiliepime į prokurorės skundą, išdėsčius aktualią teismų praktiką, susijusią su specialisto išvados ir ekspertizės akto kaip įrodymų šaltinio vertinimu, teigiama, kad ekspertė, parengusi byloje ekspertizės aktą, apklausiama byloje paaiškino, jog ji rėmėsi tik bendrovės balansu. Tačiau, anot gynėjo, bendrovės nemokumas turėjo būti nustatinėjamas ne pagal suvestinius buhalterinius dokumentus, o remiantis pirminiais buhalteriniais apskaitos dokumentais ir sutartimis, kuriose užfiksuoti kreditorių įsipareigojimų atsiradimo ir pasibaigimo terminai. Pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų vertinimas yra reikšmingas, kadangi bendrovė turėjo ypač ilgus prievolių įvykdymo termino atidėjimus. Taigi byloje liko nenustatyta, ar įmonė turėjo sąskaitų, kurių mokėjimo laikas buvo atidėtas, jei taip, kokia dalis sąskaitų mokėjimų buvo atidėta.

11.8. Be to, anot gynėjo, ekspertė ekspertizės akte nurodė, kad UAB „Žemkasa“ 2015–2018 m. skolų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, registras tyrimui pateiktas nebuvo. Ekspertizės akte nurodoma, kad nėra galimybės įvertinti UAB „Žemkasa“ nemokumo atsižvelgiant į pradelstus įsipareigojimus 2018 m. spalio 3 d., nes pagal UAB „Žemkasa“ 2015 m. sausio 1 d. – 2018 m. spalio 3 d. laikotarpio apskaitos registrus nėra galimybės nustatyti, kokia pradelstų įsipareigojimų dalis įeina į apskaitos registre – Didžiojoje knygoje 2018 m. spalio 3 d. įrašytą įsipareigojimų likučio 1 593 502 Eur sumą. Taigi, anot gynėjo, ekspertė pati sau prieštaraudama ekspertizės akte nurodo, kad nėra dalies dokumentų, reikalingų išvadai pateikti, tačiau daro prielaidas apie galimą bendrovės nemokumą.

11.9. Nuteistojo gynėjas taip pat teigia, kad jeigu D. Z. neteisėtai priėmė sprendimą išsimokėti dividendus, tai bendrovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 6 dalimi, privalėjo civiline tvarka reikalauti iš D. Z. kaip akcininko grąžinti bendrovei nepagrįstai išmokėtus dividendus, o ne inicijuoti baudžiamąją bylą. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsiliepime teigiama, kad netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla visų pirma suprantama kaip Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 2.83–2.87) straipsnių nuostatų pažeidimas, todėl, taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą, svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas, padaryta veika turi ne tik formaliai atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintos nusikaltimo sudėties požymius, bet ir būti pavojinga.

11.10. Atsiliepime taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino D. Z. dėl BK 209 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo konstatuodamas, kad UAB „Žemkasa“ bankrotą lėmė ne tyčiniai D. Z. veiksmai, bet kitos ekspertizės akte nurodytos priežastys. Aptaręs BK 209 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos – nusikalstamo bankroto –sudėties požymius bei aktualią teismų praktiką, nuteistojo gynėjas nurodo, kad 2023 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertizės akte dėl UAB „Žemkasa“ nemokumo priežasčių konstatuota, kad nėra galimybės nustatyti ekonomiškai nenaudingų sandorių, o įmonės nemokumą lėmė įvairių akte nurodytų priežasčių visuma, o ne tyčiniai nuteistojo veiksmai. Tokią išvadą patvirtino ir teismo posėdyje apklausta ekspertė L. Bortkevič.

11.11. Atsiliepime teigiama, kad iš prokurorės skundo galima spręsti, kad prokurorė ginčija apygardos teismo išvadas dėl transporto priemonių panaudos ekonominio naudingumo. Tačiau, anot gynėjo, remiantis ekspertizės išvada automobilių panaudos sutartys galėjo būti ekonomiškai nenaudingos tik jeigu bendrovė neturėjo kokios nors kitos nepiniginės naudos. Šiuo atveju UAB „Žemkasa“ turėjo tiek piniginę, tiek nepiniginę naudą, kadangi UAB „Resota“ sumokėjo dalį įmokų bankui už UAB „Žemkasa“ įsigytą automobilį „VW Golf“, be to gavo nepiniginę naudą tarpusavyje bendradarbiaudamos, dalindamosi elektros kaštais, UAB „Resota“ D. Z. vadovautai įmonei leido naudotis metalo laužu. Tokiu atveju ekspertizės aktas ir ekspertės apklausa paneigia FNTT specialistės išvadą dėl UAB „Žemkasa“ nemokumo priežasčių ir nuostolingų sandorių. Gynėjas dar kartą pažymi, kad specialistė V. Niazian į gynybos jai pateiktus klausimus, susijusius su jos surašyta išvada, atsakyti negalėjo. Todėl, anot gynėjo, milijoninės įmonės, kokia buvo UAB „Žemkasa“, bankroto negalėjo nulemti dviejų automobilių panaudos sutartys ir 200 000 Eur sumos dividendų išsimokėjimas. Byloje susiklosčiusioje situacijoje, gynėjo įsitikinimu, reikšminga ir tai, jog iš dalies UAB „Žemkasa“ nemokumą sąlygojo ir naujųjų akcininkų veiksmai.

11.12. Atsiliepime į prokurorės skundą nuteistojo gynėjas pasisako ir dėl prokurorės prašomo išplėstinio turto konfiskavimo taikymo D. Z. sutuoktinės turtui – 50 500 Eur piniginėms lėšoms. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), teismų praktika, teigiama, kad nagrinėjamu atveju nėra absoliučiai jokių BK 72³ straipsniui taikyti būtinųjų sąlygų. Byloje nėra pateikti įrodymai, kad D. Z. neturėjo kuo pagrįsti 50 500 Eur piniginių lėšų, pervestų A. Z..

11.13. Anot gynėjo, iš prokurorės skundo argumentų matyti ir tai, kad D. Z. piniginių lėšų, neva pervestų A. Z., kilmė yra aiški. Be to, prokurorės prašymas taikyti šioms lėšoms išplėstinį turto konfiskavimą neproporcingas ir perteklinis, kadangi apeliaciniame skunde nuteistojo neva neteisėtai persivestas pinigines lėšas – 200 000 Eur taip pat prašoma priteisti civiliniam ieškovui UAB „Lankresta“. Anot gynėjo, tuo atveju, jei D. Z. būtų pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, jis neteisėtai išsimokėtų dividendų sumą turėtų grąžinti iš bendrų su sutuoktine A. Z. turimų piniginių lėšų, tarp jų ir iš jai pervestos 50 500 Eur sumos. Taigi išplėstinio turto konfiskavimo taikymas konfiskuojant iš D. Z. sutuoktinės A. Z. 50 500 Eur sumą būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, kuri sąlygotų dvigubą nuteistojo nubaudimą už tą pačią veiką.

11.14. Be to, atsiliepime teigiama, kad išplėstinio turto konfiskavimo taikymas šiuo atveju būtų ir neteisingas. Visų pirma, kaip nurodo gynėjas, pats dividendų išsimokėjimas nuteistajam savaime nėra pavojingas ir nusikalstamas. Teismų praktikoje pasisakyta, kad turto konfiskavimo klausimas negali būti vienodai sprendžiamas tose situacijose, kai pinigai gaunami iš veiklos, kuri jokiais atvejais negali būti laikoma teisėta ir visos iš tokios veiklos gautos lėšos be jokių išimčių turi būti konfiskuojamos, ir tose situacijose, kai pajamos gaunamos teisėtai, nors konkrečiu atveju padaryti nustatytos tvarkos pažeidimai suponuoja tokios veiklos nusikalstamumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑83/2010, Nr. 2K-7-304-976/2016).

Atsiliepimas

11.15. Atsiliepime nesutinkama ir su prokurorės apeliacinio skundo prašymu priteisti iš D. Z. UAB „Lankresta“ 200 000 Eur dėl tariamai neteisėtai išsimokėtų dividendų bei Klaipėdos valstybinės mokesčių inspekcijos naudai 35 295 Eur. Remiantis bylos duomenimis (2023 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro teismo ekspertizės aktu) konstatuota, jog UAB „Žemkasa“ nemokumą lėmė įvairių priežasčių visuma, tarp jų ir naujųjų akcininkų veiksmai. Taigi, prokurorės apeliacinis skundas, kuriuo siekiama ginti neteisėtus veiksmus atlikusių asmenų interesus tam, kad šie asmenys iš neteisėtų veiksmų gautų naudą, yra nesuprantamas ir nesuderinamas su prokuratūros statusu, funkcija bei bendruoju teisės principu, numatančiu, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Be to, anot gynėjo, dividendų išmokėjimas D. Z. buvo suderintas su naujaisiais akcininkais ir jie su išmokėjimu sutiko.

Šalies argumentai

11.16. Be to, gynėjas pažymi, kad D. Z. kaip UAB „Žemkasa“ direktorius įmonėje faktiškai dirbo iki 2018 m. spalio 15 d. Tiek VMI civiliniame ieškinyje, tiek teismo ekspertė nurodė, jog GPM turėjo būti sumokėta iki 2018 m. lapkričio 15 d., todėl 35 295 Eur GPM suma negali būti priteista iš D. Z., nes tinkamą įmonės mokestinių prievolių įvykdymą iki 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo užtikrinti naujasis UAB „Žemkasa“ vadovas E. A.. Byloje taip pat nustatyta, jog mėnesinę GPM deklaraciją UAB „Žemkasa“ VMI pateikė 2018 m. lapkričio 15 d. Šioje deklaracijoje nebuvo deklaruotas papildomai mokėtinas 35 295 Eur GPM, kurį VMI civiliniu ieškiniu nepagrįstai reikalauja priteisti iš D. Z.. Iš nurodyto seka, kad UAB „Žemkasa“ 2018 m. lapkričio 15 d. pateikiant deklaraciją VMI D. Z. neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, nes mėnesinę GPM deklaraciją įmonė VMI pateikė jai vadovaujant E. A., o ne D. Z..

Atsiliepimas

11.17. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad gyventojų pajamų mokesčio sumokėjimas už UAB „Žemkasa“ nuteistajam išmokėtus dividendus buvo UAB „Žemkasa“ prievolė, o ne nuteistojo. Be to, akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje buvo numatyta, jog prieš sutarties sudarymą pardavėjas, t. y. D. Z. išsimoka dividendus. Vadinasi, įmonės naujasis vadovas, perėmęs įmonės valdymą nuo 2018 m. spalio 16 d. turėjo užtikrinti, jog įmonė tinkamai ir savalaikiai įvykdys savo mokestines prievoles. Be to, bylos duomenimis UAB „Žemkasa“ buhalterė V. Š. žinojo apie 200 000 Eur dividendų išmokėjimą D. Z., tačiau šios ūkinės operacijos įmonės finansinėje apskaitoje aplaidžiai neapskaitė. Taigi, apygardos teismas pagrįstai Klaipėdos valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį dėl 35 295 Eur gyventojų pajamų mokesčio priteisimo paliko nenagrinėtą.

11.18. Anot D. Z. gynėjo, svarbu ir tai, kad jei būtų pripažinta, jog D. Z. dividendai buvo išmokėti nepagrįstai, būtų pagrindas taikyti restituciją – grąžinti šalis į pirminę padėtį. Tokiu atveju iš D. Z. priteisus UAB „Žemkasa“ išmokėtus dividendus, nebūtų GPM mokesčio objekto, todėl net ir tuo atveju, jei prokuratūros skundas būtų tenkintas, D. Z. neturėtų GPM mokėjimo prievolės. Mokestines prievoles turėtų įvykdyti naudą gaunantis asmuo – UAB „Lankresta“.

Šalies argumentai

12. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo D. Z. gynėjo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo D. Z. gynėjas R. Skėrys prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorės – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

13. Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas, o nuteistojo D. Z. gynėjo advokato R. Skėrio apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teisėjų kolegija, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, daro išvadą, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. Z. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei 220 straipsnio 2 dalį. Šių nusikalstamų veikų požymius apygardos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtus BK straipsnius, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvados dėl nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Visgi, skundžiamame nuosprendyje apygardos teismas teisingai nustatė ne visas nuteistajam inkriminuotas nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl D. Z. nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

15. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu D. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis <...> būdamas UAB „Žemkasa“ vienintelis akcininkas, direktorius bei kasininkas <...> laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. 11 atvejų gautų pajamų – 15 360 Eur piniginių lėšų už fiziniams asmenims atliktus kelių asfaltavimo darbus – nepagrindė pirminiais apskaitos dokumentais, jų nepateikė UAB „Žemkasa“ buhalterei, o pastaroji šių pajamų neįtraukė į apskaitą, neužregistravo apskaitos registruose, todėl negalima iš dalies nustatyti UAB „Žemkasa“ laikotarpio nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

16. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra ginčijamos aplinkybės, kad D. Z., būdamas UAB „Žemkasa“ vienintelis akcininkas, direktorius ir kasininkas, įmonės kasoje neapskaitė 15 360 Eur grynųjų pinigų, gautų už kelių asfaltavimo darbus (duomenys neskelbtini) kaime, Klaipėdos rajone. Tačiau apeliaciniame skunde teigiama, kad bylos duomenų visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad buhalterinėje apskaitoje iš viso buvo neapskaityti ne 11 atvejų, kaip konstatuota skundžiamu nuosprendžiu, o tik 3. Tokią poziciją gynėjas grindžia tuo, kad susitarimas dėl kelio asfaltavimo darbų buvo sudarytas ir atsiskaitymas už atliktus darbus per 3 kartus buvo gautas iš gyvenamųjų namų savininkų bendrijos (bendrijos pirmininko), o ne pavienių gyventojų. Tokiu atveju, anot gynėjo, pripažinus, jog buvo neapskaityti tik 3 grynųjų pinigų neapskaitymo atvejai, kyla pagrįsta abejonė, ar D. Z. padaryta veika sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius ir yra tiek pavojinga, kad užtrauktų nuteistajam baudžiamąją atsakomybę. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

17. Visų pirmiausia, bylos duomenims prieštarauja apelianto teiginiai, kad D. Z. vadovaujama įmonė dėl gatvių asfaltavimo darbų susitarė su gyvenamųjų namų savininkų bendrija ir jos pirmininko grynaisiais iš gyventojų surinkti bei per 3 kartus perduoti pinigai UAB „Žemkasa“ buhalterinėje apskaitoje turėjo būti atvaizduoti 3 skirtingomis ūkinėmis operacijomis. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Žemkasa“ (duomenys neskelbtini) gatvėje atlikdama kelių asfaltavimo darbus, analogiškus darbus už buhalterijoje neapskaitytus grynuosius pinigus atliko ir gretutinėse (duomenys neskelbtini) gatvėse. Liudytojas UAB „Žemkasa“ darbuotojas A. S. apklaustas teisme teigė, kad tiesiant asfaltą pagrindinėje (duomenys neskelbtini) gatvėje direktorius D. Z. nurodė išasfaltuoti ir kelias gretutines gatves, o už šiuos darbus jis (liudytojas) turėdavo paimti grynuosius pinigus. Anot liudytojo, pinigus jam atveždavo, kaip jis suprato, gyvenamųjų namų bendrijos pirmininkas, kuris ir tarėsi su D. Z. dėl šių gatvių asfaltavimo. Liudytojo teigimu, grynieji pinigai jam buvo perduoti per 3 kartus. Pamena, kad ant vieno iš vokų buvo užrašyta 9500 Eur suma. Paimtus vokus su pinigais jis atidavė UAB „Žemkasa“ direktoriui D. Z. (t. 16, b. l. 57–58).

18. Tačiau duodamas parodymus teismo posėdyje nuteistasis D. Z. aplinkybių, kad jis dėl gretutinių (duomenys neskelbtini) gatvės gatvių remonto darbų tarėsi su gyvenamųjų namų savininkų bendrijos pirmininku, nenurodė. Priešingai, nuteistasis D. Z. patvirtino, kad dirbant (duomenys neskelbtini) tiek į jį, tiek į UAB „Žemkasa“ darbų vadovą kreipėsi gyventojai, prašydami, kad būtų išasfaltuotos ir jų gatvės. Jis (nuteistasis) sutiko. Tuomet paskaičiavus kainas su gyventojais buvo priimtas sprendimas, kad iš pradžių bus surinkti pinigai, nuteistasis juos pristatys į buhalteriją, o tuomet į įmonę atvykusiems gyventojams bus išrašytos sąskaitos. Anot D. Z., A. S. jam iš viso perdavė du vokus, iš kurių vienas buvo duotas buhalterei V. Š.. Kadangi ne visi gyventojai atvyko išsirašyti sąskaitų, naujasis įmonės akcininkas R. S. iš gyventojų gautus pinigus liepė atiduoti jam. R. S. jam žadėjo įtraukti šias pajamas į apskaitą. 2018 m. spalio 17 d. jis (D. Z.) voką su 10 000 Eur atidavė R. S. ir jų pokalbį kaip įrodymą įrašė mobiliojo ryšio telefone. Anot D. Z., jo vadovaujama įmonė neturėjo patirties, kaip dirbti su privačiu sektoriumi, todėl jis ir suklydo neapskaitydamas iš gyventojų gautų pajamų (t. 17, b. l. 51–53).

19. Apklausti teismo posėdyje liudytojai minėtų gatvių gyventojai S. M. (t. 16, b. l. 23), A. P. (t. 16, b. l. 23), Š. B. (t. 16, b. l. 23), T. N. (t. 16, b. l. 23–24), Š. V. (t. 16, b. l. 24), D. Š. (t. 16, b. l. 81), N. G. (t. 16, b. l. 81), K. P. (t. 16, b. l. 81), J. S. (t. 16, b. l. 81), E. N. (t. 16, b. l. 82), G. R. (t. 16, b. l. 186) patvirtino, kad be sudarytų sutarčių jų gatvėse UAB „Žemkasa“ atliko kelio asfaltavimo darbus, už kuriuos buvo atsiskaityta grynaisiais pinigais, įmonės atstovams neišduodant tai patvirtinančių dokumentų (išskyrus vienu atveju). Tačiau šių liudytojų nurodytos aplinkybės apie iniciatyvą organizuoti gatvių asfaltavimą bei atsiskaitymą už šiuos darbus, nesuteikia jokio pagrindo spręsti, kad su UAB „Žemkasa“ tarėsi ir atsiskaitė gyvenamųjų namų savininkų bendrija. Apklaustas teismo posėdyje liudytojas gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „R.“ pirmininkas E. N. negalėjo nurodyti, kuris iš pirmiau paminėtų gretutinių gatvių gyventojų kreipėsi į UAB „Žemkasa“ dėl gatvių asfaltavimo. Anot E. N., kadangi darbai pagrindinėje gatvėje jau buvo pradėti, jie (gyventojai) turėjo greitai apsispręsti, ar kiekvienas iš jų sutinka sumokėti UAB „Žemkasa“ jiems nurodytą pinigų sumą. Be to, E. N. negalėjo nurodyti ir tikslių pinigų perdavimo UAB „Žemkasa“ aplinkybių, tačiau teigė, kad bent jau iš jo pinigų niekas nerinko (t. 16, b. l. 82). Tai, kad iniciatyva asfaltuoti gatves ir tartis dėl šių darbų su UAB „Žemkasa“ kilo gana spontaniškai iš pačių gyventojų patvirtina ir liudytojai S. M., A. P., Š. B., N. G., K. P. ir J. S.. Liudytojų T. N. ir G. R. teigimu, iniciatyvą dėl jų (duomenys neskelbtini) gatvės asfaltavimo rodė būtent G. R., pastarasis save įvardijo kaip tarpininką tarp gyventojų ir UAB „Žemkasa“ atstovų. Tuo tarpu liudytoja D. Š. teigė, kad dėl kelio atkarpos nuo pagrindinės gatvės iki jos sklypo asfaltavimo ji pati asmeniškai susitarė ir atsiskaitė su UAB „Žemkasa“ darbuotoju. Be to, aptartų liudytojų parodymai patvirtina ir tai, kad atsiskaitoma su UAB „Žemkasa“ taip pat buvo skirtingai. Antai, iš liudytojų S. M., A. P., Š. B., K. P., Š. V., E. N. ir G. R. parodymų galima spręsti, kad pinigai buvo surinkti kaimynų susirinkimo metu ir to paties susirinkimo metu perduoti UAB „Žemkasa“ atstovui. Kaip jau minėta liudytoja D. Š. tvirtino, kad pinigus pati tiesiogiai perdavė įmonės darbuotojui. Tuo tarpu liudytojas T. N. parodė, kad pinigus jo sutuoktinė perdavė UAB „Žemkasa“ atstovui A. S., kuris išrašė ir 2018 m. rugsėjo 11 d. pinigų perdavimo, priėmimo aktą 1860 Eur sumai. Liudytojo T. N. nurodytas aplinkybes patvirtina ir jo ikiteisminio tyrimo metu pateiktas 2018 m. rugsėjo 11 d. pinigų perdavimo, priėmimo aktas (t. 4, b. l. 44), iš kurio matyti, jog UAB „Žemkasa“ atstovas A. S. nurodė gavęs 1860 Eur sumą už (duomenys neskelbtini) gatvės kelio remonto darbus ne iš gyvenamųjų namų savininkų bendrijos, bet iš fizinio asmens – V. N..

20. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde klaidingai teigia, kad gyventojai už asfaltuojamas gatves su gyvenamųjų namų savininkų bendrija atsiskaitė ir bankiniais pavedimais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visi be išimties pirmiau aptarti liudytojai (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai parodė, kad už (duomenys neskelbtini) gatves buvo atsiskaitoma tik grynaisiais pinigais. Tuo tarpu iš liudytojų A. P. ir Š. V. parodymų matyti, kad į bendrijos banko sąskaitą jie pinigus pervedė kaip atsiskaitymą už pagrindinės (duomenys neskelbtini) gatvės asfaltavimo darbus, kurie, kaip matyti iš bylos duomenų, buvo finansuojami iš Klaipėdos rajono savivaldybės bei (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų lėšų.

21. Taigi, priešingai nei teigiama nuteistojo D. Z. gynėjo apeliaciniame skunde, nei gyvenamųjų namų savininkų bendrija „R.“, nei jos pirmininkas E. N. su UAB „Žemkasa“ dėl asfaltavimo darbų (duomenys neskelbtini) gatvėse nesitarė, grynųjų pinigų minėtai įmonei bendrijos vardu nerinko ir neperdavė. Todėl UAB „Žemkasa“ už šių gatvių remonto darbus gavusi pinigines lėšas – 15 360 Eur – iš 11 fizinių asmenų, nepriklausomai nuo to, per kelis kartus šios pajamos buvo gautos, į savo buhalterinę apskaitą privalėjo įtraukti 11 ūkinių operacijų.

22. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui arba negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamu atveju D. Z. inkriminuota, kad dėl jo neteisėtų veiksmų tvarkant vadovaujamos įmonės buhalteriją negalima iš dalies nustatyti UAB „Žemkasa“ laikotarpio nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

23. Iš byloje esančios Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 29 d. pateiktos specialisto išvados matyti, kad atlikus UAB „Žemkasa“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą buvo konstatuota, kad jeigu UAB „Žemkasa“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. gavo 15 360 Eur daugiau piniginių lėšų (įplaukų) grynaisiais pinigais už fiziniams asmenims suteiktus kelių asfaltavimo darbus, tai UAB „Žemkasa“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma iš dalies nesilaikant Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, kadangi UAB „Žemkasa“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. į apskaitą neįtraukė ir apskaitos dokumentais 11 atvejų nepagrindė paslaugų (kelio asfaltavimo darbų) suteikimo, iš viso už 15 360 Eur, ūkinių operacijų; į apskaitą neįtraukė ir apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais) 11 atvejų nepagrindė iš viso 15 360 Eur piniginių lėšų (įplaukų) grynaisiais pinigais gavimo ūkinių operacijų; apskaitos registruose neužregistravo ūkinių operacijų duomenų: apskaitos registruose neužregistravo ūkinių operacijų duomenų: piniginių lėšų (įplaukų) grynaisiais pinigais gavimo, iš viso 15 360 Eur, pardavimo pajamų, iš viso 12 694,21 Eur, mokėtino PVM, iš viso 2 665,79 Eur. Tokiu būdu UAB „Žemkasa“ pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies („Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“), 12 straipsnio 1 dalies („Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“), 4 dalies („Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“), 16 straipsnio 1 dalies („Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“) reikalavimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto („Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį“), 16 punkto („Visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“) reikalavimus. Specialisto išvadoje konstatuota, kad <...> dėl Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatų nesilaikymo, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 10, b. l. 139–165). Specialistė V. Niazian teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2020 m. spalio 29 d. atliko UAB „Žemkasa“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą ir pateikė išvadą, kurią tvirtina. Specialistės V. Niazian teigimu, atliekant tyrimą buvo remtasi visa pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga (t. 17, b. l. 46). Taigi, specialistės išvadoje teigiama, kad pasitvirtinus būtinai sąlygai (įmonei gavus ir į buhalterinę apskaitą neįtraukus 15 360 Eur pajamų) UAB „Žemkasa“ padarė įstatymo pažeidimus, kurie savo pobūdžiu sukėlė BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius.

24. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad UAB „Žemkasa“ laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. savo buhalterinėje apskaitoje neapskaitė 15 360 Eur piniginių lėšų, gautų atlikus kelių asfaltavimo darbus (duomenys neskelbtini) kaime. Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiame sprendime konstatavo ir tai, kad minėta įplaukų suma, gauta iš 11 fizinių asmenų, į įmonės apskaitą turėjo būti įtraukta 11 ūkinių operacijų. Šiuo atveju apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar nustačius tikslią neapskaitytų pinigų sumą – 15 360 Eur – iš tiesų negalima nustatyti UAB „Žemkasa“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo arba įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. kyla BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai.

Žemesnės instancijos teismas

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad duomenis apie asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-234-942/2015, Nr. 2K-224-976/2019). Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-601/2012). Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje pabrėžta, kad teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu spręsdami BK 222 straipsnyje nurodytų padarinių buvimo klausimą. Tokią išvadą teismas paprastai daro, kai nustatoma sistema veikų, neįtraukiant į apskaitą realiai įvykusių operacijų ar įtraukiant į apskaitą realiai neįvykusias operacijas, dėl to negalima nustatyti, kokios pinigų sumos nebuvo įtrauktos į apskaitą ar kokios pinigų sumos buvo nepagrįstai įtrauktos į apskaitą ir pan. Tokiais atvejais iš tikrųjų sunku įvertinti tikras įmonės pajamas bei išlaidas už tam tikrą laikotarpį, taigi nėra ir galimybės nustatyti tikrą asmens ar įmonės finansinę padėtį ar turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑290‑699/2016, 2K-26-788/2017, 2K-144-788-2017).

26. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tam, kad teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑498/2011). Be to, svarbu konstatuoti priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos pažeidimų ir kilusių padarinių. Smulkūs, nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai gali neturėti įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Todėl teismas turi patikrinti specialisto išvadą dėl kilusių padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros) pagal baudžiamojoje teisėje nustatytus reikalavimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑356-696/2017).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių buvimą D. Z. veikoje. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro įvertindamas, kad D. Z. veiksmai nebuvo vienkartiniai, nuteistasis į savo vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą iš viso neįtraukė net 11 ūkinių operacijų. Be to, šiuo atveju svarbu ir tai, kad D. Z. nurodymu UAB „Žemkasa“ suteikė kelių asfaltavimo paslaugas ne juridiniams, bet fiziniams asmenims, kurie įstatymo nustatyta tvarka nėra įpareigoti kaupti duomenis apie atsiskaitymus už jiems suteiktas paslaugas. Taigi, UAB „Žemkasa“ buhalterinėje apskaitoje nesant jokių duomenų apie minėtų paslaugų suteikimą, apie UAB „Žemkasa“ atliktus asfaltavimo darbus bei užmokestį už tai buvo galima nustatyti tik apklausus išasfaltuotų gatvių gyventojus, kas šiuo atveju ir buvo padaryta atliekant ikiteisminį tyrimą. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra pagrindo teigti, kad byloje nustatyta tiksli UAB „Žemkasa“ gautų ir neapskaitytų pinigų suma. Net ir ikiteisminio tyrimo metu, t. y. nuo nusikalstamos veikos padarymo praėjus kiek daugiau nei vieneriems metams, apklausti kai kurie liudytojai negalėjo nurodyti tikslios UAB „Žemkasa“ atstovui perduotos pinigų sumos. Liudytojai S. M., K. P. ir Š. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad už gatvės asfaltavimą sumokėjo ne daugiau kaip 1000 Eur. Tuo tarpu teismo posėdyje liudytojas S. M. teigė, kad UAB „Žemkasa“ atstovui sumokėjo „tarp 1000 Eur ir 1100 Eur“ (t. 16, b. l. 23), liudytojas K. P. taip pat teigė mokėjęs „kažkur 1100 Eur“ (t. 16, b. l. 81), o Š. V. tvirtino mokėjęs „berods 1000 Eur“ (t. 16, b. l. 24). Tikslios iš gyventojų gautos pinigų sumos negalėjo nurodyti ir liudytojas UAB „Žemkasa“ darbuotojas A. Š.. Jo teigimu, vokų, kurie jam buvo perduoti už gatvių asfaltavimo darbus, jis netikrino, tik matė, kad ant vieno iš jų buvo užrašyta „9500 Eur“ (t. 16, b. l. 57). Už minėtų gatvių remonto darbus iš gyventojų gautos sumos nei teismo posėdyje, nei ikiteisminio tyrimo metu tiksliai neįvardino ir nuteistasis D. Z. (t. 17, b. l. 53; t. 14, b. l. 20–21). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl D. Z. veiksmų ir dėl to padarytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies pažeidimų, neįtraukus į UAB „Žemkasa“ apskaitą iš gyventojų už gatvių remonto darbus gautų grynųjų pinigų, atsirado pavojingi BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, tai yra iš dalies negalima nustatyti UAB „Žemkasa“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2018 m. rugsėjo mėnesį. Tai, kad D. Z. veiksmai nebuvo vienkartiniai (į UAB „Žemkasa“ buhalterinę apskaitą buvo neįtrauktos išimtinai visos iš 11 gyventojų už atliktus darbus gautos pajamos), rodo, kad nuteistasis numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti jo vadovaujamo ūkio subjekto veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių jis norėjo, tai yra veikė tiesiogine tyčia.

28. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą D. Z. galėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Pažymėtina, kad svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus yra BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių atsiradimas, nes Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 205 straipsnyje, kuriame nustatyta atsakomybė už apskaitos pažeidimus, padariniai nenumatyti. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, kai per tikrinamą laikotarpį dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo sumokėta tam tikra suma mokesčių, o baudžiamoji atsakomybė asmeniui pagal BK 222 straipsnį kyla tada, kai dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi, kilus baudžiamojo įstatymo nustatytiems padariniams, asmuo traukiamas ne administracinėn, bet baudžiamojon atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, kad dėl D. Z. apgaulingai tvarkomos buhalterinės apskaitos kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, jam administracinė atsakomybė netaikytina.

29. Teisėjų kolegija kaip niekuo nepagrįstus atmeta ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad D. Z. už gatvių asfaltavimo darbus gautus pinigus perdavė naujajam faktiniam UAB „Žemkasa“ akcininkui R. S., kuriam ir kilo pareiga šias pajamas apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje. Kaip jau minėta, D. Z. teigė, kad 2018 m. spalio 17 d. voką su 10 000 Eur jis perdavė R. S. ir jų pokalbį įrašė savo mobiliojo ryšio telefonu. Ikiteisminio tyrimo metu D. Z. iš tiesų pateikė garso įrašą, kuriame buvo užfiksuotas tarp jo ir dar vieno vyro vykęs pokalbis: vyras: „kiek čia yra?; D. Z.: „Dešimt..“; vyras: „Ai dešimt?“; D. Z.: „Nu paskui paskaičiuosi.“; vyras: „Gerai...“ (t. 14, b. l. 75–76, 77–78). Tačiau teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. S. kategoriškai neigė, kad D. Z. jam buvo perdavęs grynuosius pinigus už UAB „Žemkasa“ atliktus darbus (t. 16, b. l. 19–21). Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, grynieji pinigai iš gyventojų buvo surinkti 2018 m. rugsėjo mėnesį, t. y. tuomet, kai UAB „Žemkasa“ direktoriaus pareigas ėjo nuteistasis D. Z., todėl jam ir kilo pareiga užtikrinti, kad į įmonės buhalterinę apskaitą būtų įtrauktos už suteiktas paslaugas iš fizinių asmenų gautos piniginės lėšos.

Dėl D. Z. nuteisimo pagal BK 220 straipsnio 2 dalį

30. Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu D. Z. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 220 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, įrašė į deklaracijas aiškiai neteisingus duomenis apie UAB „Žemkasa“ pajamas, turtą ir jų naudojimą ir pateikė šiuos neteisingus duomenis VMI bei VSDFV, tuo padarydamas 37 961 Eur (2 666 Eur PVM ir 35 295 Eur GPM) dydžio nuostolį Valstybės biudžetui ir 44 184,30 Eur dydžio nuostolį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.

31. Nesutikdamas su D. Z. nuteisimu pagal BK 220 straipsnio 2 dalį nuteistojo gynėjas teigia, kad nuteistasis 2018 m. balandžio, liepos–rugpjūčio mėnesiais pateikdamas neteisingus duomenis VSDFV siekė ne išvengti mokestinių prievolių – 44 184,30 Eur VSDFV mokėtinų įmokų, bet atidėti jų mokėjimą. Be to, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino, ar deklaracijų VMI teikimo metu, t. y. 2018 m. lapkričio 15 d. bei 2019 m. kovo 1 d. D. Z. buvo atsakingas už tinkamų duomenų valstybės institucijoms pateikimą. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies.

32. BK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas siekdamas išvengti didesnės nei 900 MGL vertės mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). BK 220 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji – nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, kad pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016, Nr. 2K-236-648/2020). Būtinasis šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnį kyla tik tada, kai neteisingi duomenys apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą pateikiami siekiant išvengti mokesčių.

33. Iš byloje esančios VSDFV Klaipėdos skyriaus specialistės 2021 m. sausio 15 d. išvados Nr. DV_V-1239 dėl UAB „Žemkasa“ socialinio draudimo pranešimuose pateiktų duomenų sutikrinimo už 2018 metus matyti, kad sutikrinus UAB „Žemkasa“ Fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateiktuose SD pranešimuose nurodytus duomenis apie apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos (VSD įmokos), VSD įmokas už 2018 m. su UAB „Žemkasa“ priskaitymų-išskaitymų žiniaraščiuose už 2018 m. sausio–gruodžio mėnesius nurodytais duomenimis, nustatyta, kad UAB „Žemkasa“ pateiktuose SD pranešimuose už 2018 m. balandžio mėnesį, liepos–rugpjūčio mėnesius nurodyti duomenys apie apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos <...> nesutampa su duomenimis, nurodytais UAB „Žemkasa“ priskaitymų-išskaitymų žiniaraščių už 2018 m. balandžio mėnesį, liepos–rugpjūčio mėnesius stulpelyje „Priskaityta darbo užmokesčio“ <...> ir stulpelyje „Sodra viso“ <...>. Specialistės išvadoje taip pat nurodyta, kad UAB „Žemkasa“ Fondo valdybos Klaipėdos skyriui pateikė 2019 m. kovo 1 d. PT prašymą Nr. SD 2019/32, kuriuo prašė patikslinti 58 apdraustųjų asmenų 2018 m. balandžio mėnesio ir liepos mėnesio duomenis, padidinant draudžiamąsias pajamas <...>, VSD įmokas <...> ir 2019 m. kovo 5 d. PT prašymą Nr. SD 2019/36, kuriuo prašė patikslinti 61 apdraustojo asmens 2018 m. rugpjūčio mėnesio duomenis, padidinant draudžiamąsias pajamas <...>, VSD įmokas <...>. Apdraustųjų asmenų duomenys pagal minėtus PT prašymus nėra patikslinti, kadangi UAB „Žemkasa“ nuo papildomai priskaičiuotų 108 209,91 Eur draudžiamųjų pajamų į Fondo biudžetą nesumokėjo trūkstamų 44 184,30 Eur VSD įmokų ir delspinigių. <...> UAB „Žemkasa“ 2019 m. kovo 1 d. PT prašyme Nr. SD 2019/32 ir 2019 m. kovo 5 d. PT prašyme Nr. SD 2019/36 nurodyti duomenys apie apdraustųjų asmenų pajamas, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos, VSD įmokos atitinka duomenis, nurodytus UAB „Žemkasa“ priskaitymų-išskaitymų žiniaraščiuose už 2018 m. balandžio mėnesį, liepos–rugpjūčio mėnesius (t. 12, b. l. 49–88).

34. Nors kaltinime nurodoma, kad D. Z. UAB „Žemkasa“ direktoriaus pareigas ėjo iki 2018 m. spalio 22 d., tačiau iš byloje esančio 2019 m. kovo 4 d. Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija matyti, kad UAB „Žemkasa“ direktoriaus pareigas D. Z. ėjo iki 2018 m. spalio 19 d. (t. 1, b. l. 123). Socialinio draudimo pranešimai apie apdraustuosius VSDFV už ataskaitinį laikotarpį turi būti pateikiami iki sekančio mėnesio 15 d. Taigi, nagrinėjamuoju atveju atsakomybė už savalaikį ir teisingų duomenų pateikimą tenka įmonės vadovui D. Z., nepriklausomai nuo to, ar apie neteisingų duomenų pateikimą valstybės institucijoms buvo žinoma nuo 2018 m. spalio 19 d. direktoriaus pareigas pradėjusiam eiti E. A..

35. Apklaustas teismo posėdyje dėl 2019 m. balandžio, liepos–rugpjūčio mėnesiais VSDFV teiktuose pranešimuose nurodytų neteisingų duomenų, nuteistasis D. Z. paaiškino, kad jų verslo sektoriuje būdingas sezoniškumas, kuomet pajamos iš sudarytų sutarčių gaunamos tik metų pabaigoje, tuo tarpu didžioji dalis darbų yra atliekama būtent antrąjį–trečiąjį metų ketvirtį. Tuomet reikia mokėti ne tik atlyginimus, bet ir einamąsias skolas. Šiuo atveju būtent taip ir atsitiko, kad įmonėje pristigus apyvartinių lėšų, pasitarus su auditoriumi, buvo nuspręsta, jog pagal darbo sutartį nustatyti atlyginimai darbuotojams bus išmokėti įprastine tvarka, o likusi dalis, kurią jie privalo mokėti už atliktus darbus, bus išmokėta kaip avansas ir šios sumos VSDFV teiktuose pranešimuose nedeklaruos. Anot nuteistojo, jų tikslas nebuvo išvengti mokestinės prievolės VSDFV, jie siekė tik atidėti mokesčių mokėjimą kitam mėnesiui. Tai, anot nuteistojo, patvirtina ir aplinkybė, kad visi pinigai darbuotojams buvo išmokėti oficialiai bankiniais pavedimais (t. 17, b. l. 52). Tiek iš tokių nuteistojo parodymų, tiek iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad D. Z. iš esmės neginčija aplinkybės, kad jo nurodymu už 2018 m. balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesius VSDFV buvo teikiami neteisingi duomenys apie mokėtinas VSD įmokas. Šiuo atveju gynyba teigia, kad D. Z. savo veiksmais neturėjo tikslo išvengti mokesčių mokėjimo.

36. Iš tiesų nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad sprendimas VSDFV teikiamuose pranešimuose nurodyti mažesnes apdraustiesiems asmenims išmokėtas pajamas buvo sąlygotas piniginių lėšų stygiaus įmonėje ir kad vėliau buvo ketinama tikslinti pateiktus duomenis, patvirtino ir liudytojos tuometė UAB „Žemkasa“ direktoriaus pavaduotoja I. K. (t. 16, b. l. 61–62) bei UAB „Žemkasa“ buhalterės pareigas aktualiu laikotarpiu ėjusi V. Š. (t. 16, b. l. 187–189). Be to, teismo posėdyje apklausta 2021 m. sausio 15 d. išvadą Nr. DV_V-1239 pateikusi specialistė Daiva Jurkaitienė taip pat teigė, kad tais atvejais kai darbuotojams priskaičiuojama ir išmokama viena suma, o VSDFV deklaruojama – kita, yra vertintina kaip pažeidimas, tačiau šiuos neatitikimus galima vėliau taisyti. Nagrinėjamu atveju UAB „Žemkasa“ neteisingus duomenis pateikė už 2018 m. balandžio, liepos–rugpjūčio mėnesius, po to 2019 m. buvo teikiami patikslinimai, tačiau jie buvo nepriimti, kadangi nebuvo sumokėtos tikslinamos įmokos padidėjusiai sumai ir delspinigiai (t. 17, b. l. 37). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien teiginiai, kad ateityje buvo ketinama VSDFV teikti patikslintus duomenis ir sumokėti trūkstamas VSD įmokas savaime dar nepaneigia nuteistojo tyčios siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo. Pabrėžtina tai, jog įstatymai nenumato mokesčių mokėtojui teisės savo nuožiūra rinktis kiek ir kada mokėti mokesčius. Nustatyta, kad D. Z. nurodymu UAB „Žemkasa“ neteisingus duomenis VSDFV teikė tris mėnesius (2018 m. balandį, liepą ir rugpjūtį), taigi, tai nebuvo vienkartinis veiksmas, kurį įmonė stengėsi nedelsiant ištaisyti. Be to per šį trijų mėnesių laikotarpį valstybei nesumokėtų mokesčių suma susidarė pakankamai didelė – 44 184,30 Eur. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į specialistės D. Jurkaitienės paaiškinimus, kad jos praktikoje nėra įprasta, kai draudėjai nedeklaruoja tokio masto ir dydžio mokėtinų įmokų. Be to, jos teigimu, pagal teisės aktus draudėjas privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti ir sumokėti privalomas įmokas, o jei tuo metu neturi galimybės – gali kreiptis dėl mokėjimo atidėjimo (t. 17, b. l. 37). Byloje nėra duomenų, jų nenurodė ir gynyba, kad UAB „Žemkasa“, susidūrusi su apyvartinių lėšų trūkumu nagrinėjamu laikotarpiu, būtų kreipusis į VSDFV dėl įmokų mokėjimo atidėjimo.

37. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad D. Z. tikslą ateityje susimokėti visas VSD įmokas patvirtina ir aplinkybė, kad analogiška situacija buvo susiklosčiusi ir 2017 m., kuomet vieną mėnesį nepakankant apyvartinių lėšų visa apimtimi VSD įmokos buvo sumokėtos tik teikiant VSDFV patikslintus pranešimus. Tačiau teisėjų kolegija, tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir savaime nepaneigiančius jo, kaip bendrovės vadovo, tyčios išvengti mokesčių mokėjimo. Iš byloje esančių VSDFV Klaipėdos skyriaus pateiktų išvadų dėl UAB „Žemkasa“ socialinio draudimo pranešimuose pateiktų duomenų sutikrinimo už 2015 metus (t. 11, b. l. 128–163), už 2016 m. (t. 11, b. l. 164–198; t. 12, b. l. 1–10) bei už 2017 m. (t. 17, b. l. 11–48) matyti, kad tik 2015 m. už sausio ir gruodžio mėnesį UAB „Žemkasa“ teiktuose pranešimuose nurodyti duomenys nesutapo su duomenimis, nurodytais UAB „Žemkasa“ priskaitymų-išskaitymų žiniaraščiuose. Be to, kaip matyti, šie neatitikimai itin nežymūs (už 2015 m. sausį nurodoma iš viso 0,12 Eur mažiau pajamų bei 0,06 Eur mažiau įmokų, o už gruodį – 0,01 daugiau pajamų) (t. 11, b. l. 128–163). Šių duomenų visuma leidžia pagrįstai spręsti, kad UAB „Žemkasa“ iki tol nebuvo įprastos praktikos tokiu būdu atidėti įmokų mokėjimą VSDFV.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojant nuteistojo tyčios turinį svarbios ir jo paties nurodytos aplinkybės, kad dar 2018 m. pradžioje, pavasarį, jam pablogėjo sveikata, atsirado problemų su atliktų darbų perdavimu, todėl jis ėmė svarstyti, ar toliau tęsti įmonės veiklą. Anot nuteistojo, 2018 m. vasarą jis pradėjo rimtai galvoti apie įmonės pardavimą. Liudytojas R. S. šią aplinkybę taip pat patvirtino, nurodydamas, kad 2018 m. vasarą gavo D. Z. pasiūlymą pirkti bendrovę. Bylos duomenimis, 2018 m. spalio 3 d. D. Z. UAB „Žemkasa“ akcijas pardavė. Taigi nuteistojo svarstymai dėl tolimesnės įmonės veiklos vystymo iš esmės sutapo su D. Z. priimtu sprendimu VSDFV deklaruoti mažesnes darbuotojams išmokėtas pajamas. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad 2018 m. balandžio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais susidūręs su finansiniais sunkumais bei apsisprendęs parduoti įmonę D. Z. suvokė, kad einamuoju laikotarpiu išvengs didelės dalies mokesčių sumokėjimo ir to siekė, suprato, kad VSDFV teiktinų patikslinimų bei VSD trūkstamų įmokų sumokėjimo klausimas nebepriklausys nuo jo valios, tai spręsti jis paliko naujiesiems įmonės vadovams. Taigi, apibendrindama aptartus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog nuteistasis D. Z. teikdamas neteisingus duomenis VSDFV neturėjo tikslo išvengti mokėtinų VSD įmokų, iš viso 44 184,30 Eur, ketino tik atidėti jų mokėjimą, tėra jo gynybos versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

39. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos aplinkybės, kad dėl D. Z. neteisėtų veiksmų neįtraukiant į buhalterinę apskaitą 15 360 Eur pajamų į PVM 2018 m. rugsėjo mėnesio deklaraciją bei į Metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2018 m. buvo įrašyti ir VMI pateikti neteisingi duomenys, kurių pagrindu UAB „Žemkasa“ išvengė 2666 Eur dydžio PVM sumokėjimo. Kaip jau aptarta pirmiau šiame nuosprendyje, D. Z. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. rugsėjo mėnesį į UAB „Žemkasa“ buhalterinę apskaitą neįtraukė 15 360 Eur, kurie buvo gauti iš fizinių asmenų už jiems įmonės suteiktas kelių asfaltavimo paslaugas. Todėl D. Z. kaip UAB „Žemkasa“ direktorius atsakingas ir už tai, kad neįtraukus šių neapskaitytų pajamų į VMI teikiamas deklaracijas įmonė išvengė 2666 Eur dydžio PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą.

40. Visgi, teisėjų kolegija pritaria nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde dėstomiems argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. Z. nuteisė ir už tai, kad UAB „Žemkasa“ nedeklaravo 35 295 Eur gyventojų pajamų mokesčio laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir taip išvengė tokio dydžio mokėtinų mokesčių.

41. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2018 m. spalio 3 d. D. Z. ir J. S. pasirašė UAB „Žemkasa“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurios 3.4. punktą pardavėjui D. Z. iki šios sutarties pasirašymo iš iki 2017 m. gruodžio 31 d. sukaupto ir įstatymų nustatyta tvarka paskirstytino pelno įmonė išmokėjo 235 300 Eur dydžio dividendų sumą (neatskaičius taikytinų mokesčių) (t. 1, b. l. 107–114). 2018 m. rugsėjo 21 d. vienintelio akcininko sprendimas ir D. Z. Swedbank AB esančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad 2018 m. spalio 2 d. D. Z. buvo pervesti 200 000 Eur dividendų (t. 1, b. l. 120; t. 13, b. l. 35–36, 129).

42. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 22 straipsnio nuostatomis, nuolatinio Lietuvos gyventojo iš Lietuvos vieneto gaunami dividendai pagal pajamų mokesčio išmokėjimo tvarką priskiriami A klasės pajamoms, nuo kurių mokėtiną 15 proc. dydžio pajamų mokestį GPMĮ 23 straipsnyje nustatyta tvarka turi apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą išmokas išmokėjęs asmuo, nagrinėjamu atveju – UAB „Žemkasa“. Be to, vadovaujantis to paties įstatymo 3 dalimi, Lietuvos vienetas <...> kaip mokestį išskaičiuojantys asmenys nuo išmokų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, išmokėtų iki atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio 15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotas pajamų mokestis turi būti sumokėtas iki to paties mėnesio paskutinės dienos. Vadovaujantis GPMĮ 24 straipsnio 2 dalimi pajamų mokesčio, išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaracijos yra mėnesinės ir metinės. Mėnesinė deklaracija, <...>, pateikiama už kiekvieną mokestinio laikotarpio mėnesį iki mokestinio laikotarpio kito mėnesio 15 dienos. Metinė deklaracija, <...>, pateikiama už mokestinį laikotarpį iki kito mokestinio laikotarpio antrojo mėnesio 15 dienos.

43. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „Žemkasa“ nesilaikė GPMĮ 23 straipsnio 1 dalies <...> ir 3 dalies <...> reikalavimų, tai yra į apskaitą neįtraukė priskaičiuotų dividendų, iš viso 235 300 Eur, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. neišskaičiavo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą iš viso 35 295 (23 5300 x 15 proc.) Eur gyventojų pajamų mokesčio ir tuo padarė 35 295 Eur nuostolį valstybės biudžetui už 2018 metus. Be to, UAB „Žemkasa“ pažeisdama GPMĮ 24 straipsnio 2 dalies reikalavimus mokestiniu laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 31 d. VMI pateiktoje 2018 m. lapkričio 15 d. Mėnesinėje pajamų mokesčio deklaracijoje deklaravo 235 300 Eur mažiau su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių A klasės išmokų bei nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 35 295 Eur pajamų mokesčio. UAB „Žemkasa“ mokestiniu laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. VMI pateiktoje 2019 m. kovo 1 d. Metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje nedeklaravo 235 300 Eur išmokų ir 35 295 Eur išskaičiuoto GPM (t. 10, b. l. 139–165).

44. Kaip jau minėta, D. Z. UAB „Žemkasa“ direktoriaus pareigas ėjo iki 2018 m. spalio 19 d. (t. 1, b. l. 123). Tuo tarpu UAB „Žemkasa“ mėnesinę pajamų mokesčio deklaraciją, kurioje turėjo būti deklaruota 235 300 Eur priskaičiuotų dividendų suma, turėjo pateikti iki 2018 m. lapkričio 15 d., o Metinę gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaraciją už 2018 m. – iki 2019 m. vasario 15 d. Taigi, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad prievolė deklaruoti 2018 m. spalio 2 d. išmokėtus dividendus D. Z. pasibaigė jam 2018 m. spalio 19 d. nustojus eiti UAB „Žemkasa“ direktoriaus pareigas.

45. Be to, šiame kontekste svarbu įvertinti ir tai, ar D. Z. priėmęs sprendimą išsimokėti dividendus turėjo tikslą nuslėpti nuo jų išskaičiuotinus mokesčius valstybei. Iš 2018 m. spalio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad sutarties 3.4. punkte buvo deklaruota visa dividendų suma – 235 300 Eur, t. y. neatskaičius nuo šios sumos valstybei sumokėtinų gyventojų pajamų mokesčio. Apklaustas teisme nuteistasis D. Z. teigė, kad apie dividendų išsimokėjimą naujiesiems įmonės savininkams R. S. ir J. S. buvo žinoma, kadangi ši aplinkybė buvo aptarta su faktiniu įmonės akcininku R. S., be to, ji buvo įrašyta ir į akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Nuteistasis patvirtino, kad apie įmonės pardavimą ir dividendų išsimokėjimą buhalterei kurį laiką nieko nesakė, kadangi to pageidavo pats R. S., siekdamas išvengti neigiamos kreditorių reakcijos į įmonės vadovybės pasikeitimą. D. Z. tvirtinimu, tiek akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, tiek sprendimas išsimokėti dividendus 2018 m. spalio 3 d. buvo perduoti pavaduotojai I. K.. Buhalterė V. Š. apie dividendus turėjo sužinoti 2018 m. spalio 10 d., nes kaip tik tuomet darbuotojams buvo pranešta apie įmonės pardavimą. Nuteistasis mano, kad į buhalterinę apskaitą įtraukti dividendų išmokėjimą V. Š. neleido naujieji savininkai (t. 17, b. l. 50–54). Teismo posėdyje liudytoja I. K. patvirtino, kad dieną prieš akcijų pardavimą D. Z. nurodymu ji iš UAB „Žemkasa“ banko sąskaitos pervedė 200 000 Eur į D. Z. banko sąskaitą. Nuteistasis ją buvo informavęs, kad dėl šios pinigų sumos susitarta su naujaisiais savininkais. Sekančią dieną ji vežė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį registruoti į Juridinių asmenų registrą, matė, kad sutartyje buvo numatytas dividendų išsimokėjimas. Ji 2018 m. spalio 2 d. pavedimą D. Z. atliko vadovaudamasi akcininko sprendimu (t. 16, b. l. 61–63). Aplinkybė, kad D. Z., pagal vienintelio akcininko sprendimą bei akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, turėdamas teisę išsimokėti dividendus neatskaičius nuo jų sumos valstybei sumokėtino gyventojų pajamų mokesčio, išsimokėjo sumą, atskaičius mokesčius, taip pat patvirtina, D. Z. suvokimą, kad pareiga sumokėti mokesčius nuo išmokėtų dividendų tenka juridiniam asmeniui, o ne jam. Kaip matyti iš jo 2018 m. lapkričio 12 d. paklausimo Valstybinei mokesčių inspekcijai, tokį atsakymą jis gavo ir iš VMI (t. 14, b. l. 31, 32–33). Liudytojai R. S. (t. 16, b. l. 19–21), J. S. (t. 16, b. l. 22–23) ir E. A. (t. 16, b. l. 24–27), neigdami aplinkybę, kad dividendų išmokėjimas buvo sutartas iš anksto, vis tik patvirtino, kad apie 200 000 Eur pervedimą į D. Z. sąskaitą jie sužinojo kelios dienos po akcijų pirkimo‑pardavimo sutarties pasirašymo gavę prisijungimus prie bendrovės banko sąskaitos. Liudytojas R. S. patvirtino, kad jau sekančią dieną po akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pamatė, kad sutartyje buvo įtrauktas punktas dėl 200 000 Eur dividendų išsimokėjimo (t. 16, b. l. 19). Teisiamajame posėdyje liudytoja V. Š. tvirtino, kad apie dividendų išmokėjimą D. Z. ji sužinojo tvarkydama banko sąskaitos išrašus, tikslios datos nurodyti liudytoja negalėjo. Teigė, kad jai nebuvo pateiktas dividendų išsimokėjimą patvirtinantis akcininko sprendimas. Jei gerai pamena, dividendų išmokėjimą ji buhalterinėje apskaitoje įvedė kaip atskaitingo asmens skolą (t. 16, b. l. 187–189). Analizuojant tokius nuteistojo ir liudytojų parodymus matyti, kad net ir įvertinus aplinkybę, jog liudytojai R. S., J. S. ir E. A. neigė iš anksto žinoję apie D. Z. sprendimą išsimokėti 200 000 Eur dydžio dividendus, D. Z. sprendimas jiems tapo žinomas tą patį spalio mėnesį, kuomet jiems buvo pateiktas buvusio įmonės akcininko D. Z. sprendimas. Tačiau, nei naujasis UAB „Žemkasa“ direktorius E. A., pradėjęs eiti direktoriaus pareigas 2018 m. spalio 22 d., nei vienintelis akcininkas S. S., turėdami 2018 m. rugsėjo 21 d. vienintelio akcininko sprendimą dėl dividendų išsimokėjimo, šių duomenų įmonės buhalterei neperdavė, dėl ko pastaroji D. Z. pervestų 200 000 Eur buhalterinėje apskaitoje kaip dividendų išmokėjimo neapskaitė ir atitinkamai į 2018 m. lapkričio 15 d. bei 2019 m. kovo 1 d. VMI teikiamas deklaracijas neįtraukė. Tokiu atveju, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad D. Z. pagal BK 220 straipsnio 2 dalį atsako už neteisingų duomenų apie mokėtiną GPM minėtose deklaracijose pateikimą. Atsižvelgiant į tai, iš kaltinimo šalintinos aplinkybės, kad D. Z., siekdamas išvengti 35 295 Eur GPM sumokėjimo, laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2018 m. spalio 19 d. tinkamai neorganizuodamas buhalterinės apskaitos tvarkymo, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkančią buhalterę, nesuvokusią jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie 200 000 Eur dividendų išmokėjimą UAB „Žemkasa“ akcininkui D. Z., o buhalterė, būdama suklaidinta, į apskaitą neįtraukė 235 300 Eur priskaičiuotų dividendų ir įrašė žinomai neteisingus duomenis į 2018 m. lapkričio 15 d. pateiktą Mėnesinę pajamų mokesčio deklaraciją bei 2019 m. kovo 1 d. Metinę gyventojams išmokėtų išmokų, priskiriamų A ir B klasės pajamoms, deklaraciją.

46. Kaip jau minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 220 straipsnio 2 dalį atsiranda tik tuomet, kai kaltininkas savo veiksmais siekia išvengti didesnių nei 900 MGL dydžio mokesčių (50 x 900 = 45 000 Eur). Nagrinėjamu atveju, net ir pašalinus iš kaltinimo faktines aplinkybes, kad D. Z. siekė išvengti 35 295 Eur dydžio GPM sumokėjimo, nuteistojo D. Z. padarytos nusikalstamos veikos teisinė kvalifikacija nesikeičia, kadangi byloje pasitvirtino aplinkybės, jog dėl D. Z. veiksmų UAB „Žemkasa“ išvengė 2 666 Eur PVM ir 44 184,30 Eur VSD įmokų sumokėjimo, t. y. iš viso 46 850,30 Eur dydžio sumai.

47. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad D. Z. sąmoningai, siekdamas savo vadovaujamos įmonės naudai išvengti PVM ir VSD įmokų mokėjimo, 2018 m. balandžio, liepos–rugpjūčio mėnesiais bei rugsėjo mėnesį deklaravo mažesnius PVM ir VSD mokesčių dydžius, neatitinkančius faktinių įmonės pajamų ir pajamų, nuo kurių skaičiuojamos VSD įmokos, todėl buvo išvengta realaus dydžio mokesčių sumokėjimo – 46 850,30 Eur. Byloje įrodyta ir tai, kad D. Z. suvokė, jog UAB „Žemkasa“ vardu pateikia žinomai neteisingus duomenis apie mokėtinus mokesčius valstybės įgaliotoms institucijoms, turėdamas konkretų tikslą – siekdamas išvengti didesnės nei 900 MGL vertės dydžio mokesčių, ir to norėjo – veikė tiesiogine tyčia. D. Z. kaip įmonės vadovas, buvo atsakingas už UAB „Žemkasa“ teisingą finansinių atskaitomybių ir deklaracijų sudarymą, todėl privalėjo užtikrinti, kad VMI ir VSDFV būtų pateikiami teisingi duomenys. Kadangi byloje nustatyta, kad dėl D. Z. tyčinių veiksmų VMI buvo teikiamos neteisingos deklaracijos apie įmonės pajamas, o VSDFV neteisingi duomenys apie apdraustiesiems asmenims išmokėtas pajamas, darytina išvada, kad nuteistojo D. Z. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 220 straipsnio 2 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos, nustatytos BK 220 straipsnio 2 dalyje, aplinkybių

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiame sprendime jau išdėstytus argumentus ir nustatytas įrodytomis pripažintas naujas aplinkybes, padarant BK 220 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) numatytą nusikalstamą veiką, įžvelgia būtinybę suformuluoti ir nurodyti naują visų šiame sprendime jau apeliacinės instancijos teismo aptartų aplinkybių aprašymą.

D. Z., turėdamas teisę atstovauti UAB „Žemkasa“, priimti sprendimus jos vardu ir kontroliuoti jos veiklą, veikti UAB „Žemkasa“ vardu, jos naudai ir interesais, siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 900 MGL, įrašė į deklaracijas žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, turtą ir jų naudojimą ir pateikė jas valstybės įgaliotai institucijai, t. y. iki 2018 m. spalio 3 d. būdamas UAB „Žemkasa“ vienintelis akcininkas, iki 2018 m. spalio 19 d. būdamas direktorius bei kasininkas, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo Nr. VIII-1835 37 straipsnio 12 dalies 1 punktą būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą, tikslų įgyvendinimą, eidamas vadovaujamas pareigas UAB „Žemkasa“, veikdamas bendrovės vardu, jos naudai ir interesais, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, deklaracijų ir kitų nustatyta tvarka patvirtintų dokumentų pateikimą VMI ir Pranešimų apie apdraustuosius pateikimą VSDFV ir juose nurodytų teisingų duomenų įrašymą, siekdamas išvengti turtinės prievolės valstybei – 46 850,30 Eur mokesčių sumokėjimo, Klaipėdos mieste laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d., vykdydamas kelių ir automagistralių tiesimo veiklą, pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112, 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuriose nurodyta, kad „kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 straipsnio nuostatą, kuri numato, kad „mokesčių mokėtojas privalo: 1) laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, 4) teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais“, 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų tiekimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks“, 90 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „už mokestinį laikotarpį mokėtina į biudžetą PVM suma, apskaičiuojama šio Įstatymo 89 straipsnyje nustatyta tvarka, privalo būti sumokėta į biudžetą ne vėliau kaip iki šio Įstatymo 85 <...> straipsnyje nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos“, siekdamas išvengti 2 666 Eur pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdos mieste tinkamai neorganizavo buhalterinės apskaitos tvarkymo, veikdamas per buhalterinę apskaitą tvarkančią buhalterę V. Š., nesuvokusią jo (D. Z.) nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nepateikė jai duomenų apie įvykusias ūkines finansines operacijas, gautas pajamas – 15 360 Eur už fiziniams asmenims atliktus kelių asfaltavimo darbus, buhalterė, būdama suklaidinta, PVM deklaracijoje (forma FR0600) už 2018 m. rugsėjo mėn. įrašė neteisingus duomenis apie turtą, tai yra nedeklaravo (11 eilutėje) PVM apmokestinamųjų sandorių, iš viso 12 694 Eur, (29 eilutėje) standartinio tarifo pardavimo PVM, iš viso 2 666 Eur, ir (36 eilutėje) mokėtino į biudžetą PVM, iš viso 2 666 Eur, 2018 metais, deklaracija 2018 m. spalio 25 d. elektroniniu būdu buvo pateikta Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

– II dalies „Mokesčio bazė“ 18 laukelyje „Į mokesčio bazę įtrauktų visų vieneto pajamų <...> suma“ deklaravo iš viso 12 694 Eur (15 360–2 666 Eur) mažiau pajamų už suteiktas paslaugas fiziniams asmenims ir tuo sumažino pajamas iš viso 12 694 Eur,

– III dalies „Apmokestinamojo pelno ir pelno mokesčio apskaičiavimas“ 37 laukelyje „Mokestinio veiklos (be pozityviųjų pajamų) pelnas (nuostoliai)“ padidino nuostolį 12 694 Eur,

– 41 laukelyje „Nuostoliai“ padidino nuostolį iš viso 12 694 Eur, deklaracija 2019 m. birželio 12 d. elektroniniu būdu buvo pateikta Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

– S4 laukeliuose „Pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos, suma Eur“ nurodė iš viso 108 209,91 Eur mažiau pajamų;

– S5 laukeliuose „Įmokų suma Eur“ nurodė iš viso 44 184,30 Eur mažiau įmokų.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje dalyje išdėstytos aplinkybės dar kartą nebus kartojamos apeliacinės instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje. Tokia teismo pozicija grindžiama tiek BPK 305 straipsnio nuostatų aiškinimu, pagal kurį įrodytomis pripažintos aplinkybės išdėstomos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tiek teismų praktika, kurioje, be kita ko, nurodoma, kad „apeliacinės instancijos teismas savo sprendimo rezoliucinėje dalyje neturi nurodyti apie pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies pakeitimus, apie tai užtenka nurodyti priimamo dokumento aprašomojoje dalyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-149/2013) bei kad „nepriimtina, kad nusikalstamos veikos aprašymas pateikiamas rezoliucinėje nutarties dalyje“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-222/2017) ir pan. Tokios praktikos Lietuvos apeliacinis teismas laikėsi ir kitose, taip pat ir kasacine tvarka peržiūrėtose bylose (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-34-1020/2021).

Dėl D. Z. išteisinimo pagal BK 209 straipsnio 2 dalį bei 183 straipsnio 3 dalį

50. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria D. Z. buvo išteisintas pagal BK 209 straipsnį bei 183 straipsnio 3 dalį, ir pripažinti jį kaltu dėl šių nusikalstamų veikų padarymo. Apeliantės teigimu, apygardos teismas, išteisindamas D. Z., netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė bylos duomenims prieštaraujančias išvadas. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

51. Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl D. Z. inkriminuotų nusikalstamo bankroto ir UAB „Žemkasa“ priklausančių piniginių lėšų – 200 000 Eur pasisavinimo. Prokurorės apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, negu tikėjosi prokurorė, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai. Šioje byloje nepavykus pašalinti abejonių apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, jog D. Z. tyčiniais veiksmais sukėlė UAB „Žemkasa“ bankrotą ir pasisavino šiai įmonei priklausančias pinigines lėšas.

52. Pagal BK 183 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę <...> (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas, ir taip padaroma žala turto savininkui. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą. Nusikalstami padariniai – tai nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑175‑1073/2019, Nr. 2K‑136‑489/2023, Nr. 2K‑59‑1073/2024). Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kai kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑163/2009, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-150-628/2018, Nr. 2K‑322‑1073/2019).

53. BK 209 straipsnio 2 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to padaryta labai didelė žala vienam ar daugiau kreditorių (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Taikant šį straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių požymiai. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Blogas įmonės valdymas – tai neefektyvus, nerentabilus, sąmoningai nuostolingas ūkininkavimas. Tokio ūkininkavimo natūralūs padariniai – nuostoliai, konkurencingumo sumažėjimas, nemokumas, dalykinės reputacijos kritimas ir pan. Blogai ūkininkauja tas, kuris blogai organizuoja įmonės darbą, atleidžia kvalifikuotus ir priima nekvalifikuotus darbuotojus, įsitraukia į nuostolingus sandorius, nepagrįstai teikia laidavimo ir garantinius raštus, neužtikrina turto saugumo, per daug išlaidauja, kai išlaidos viršija pajamas, nepagrįstai rizikuoja rinkoje, sąmoningai neplėtoja įmonės veiklos, piktybiškai nesilaiko sutarčių sąlygų, dėl to praranda prekių ar paslaugų rinkas, yra patraukiamas civilinėn atsakomybėn, blogai tvarko apskaitą ar netvarkingai moka mokesčius ir dėl to nubaudžiamas didelėmis baudomis, įtraukia įmonę į nusikalstamą veiklą, pats nusikalsta, pavyzdžiui pasisavindamas ar iššvaistydamas bendrovės turtą, ir pan. Blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų nuosavų interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent nustatytas blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia).

54. D. Z. kaltinimai nusikalstamu bankrotu buvo grindžiami tuo, kad jis įmonės valdymo laikotarpiu su UAB „Romerus“ 2017 m. birželio 21 d. ir 2018 m. balandžio 4 d. sudarė du nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius, pagal kuriuos įmonei „Romerus“ neatlygintinai perdavė naudotis krovininį automobilį „VW Transporter“ ir lengvąjį automobilį „Golf Sportwan“, bei tuo, kad žinodamas sunkią finansinę UAB „Žemkasa“ situaciją, turimų įsiskolinimų dydį, 2018 m. spalio 2 d. išsimokėjo sau 200 000 Eur dividendų, taip sąmoningai blogai valdydamas bendrovę nulėmė jos bankrotą bei padarė labai didelės žalos kreditoriams. Dėl tų pačių dividendų išsimokėjimo D. Z. taip pat buvo reiškiami kaltinimai dėl UAB „Žemkasa“ turto pasisavinimo, grindžiant kaltinimą tuo, kad dividendų išsimokėjimas buvo neteisėtas dėl žinomai buvusio bendrovės nemokumo ir turimų įsiskolinimų dydžio. Kadangi abu kaltinimai D. Z. grindžiami iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, todėl dėl jų bus pasisakyta bendrai.

55. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvada bei neatsižvelgė į tai, kad 2018 m. birželio 21 d. bei 2018 m. balandžio 4 d. sutartys dėl perdavimo neatlygintinai naudotis transporto priemonėmis yra paminėtos ir 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte kaip vienos iš priežasčių, kurios ir nulėmė UAB „Žemkasa“ bankrotą. Be to, anot apeliantės, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys nepatvirtina, kad UAB „Žemkasa“ už neatlygintinai perduotas naudotis transporto priemones gavo kokią nors naudą iš UAB „Romerus“. Tačiau teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

56. 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje iš tiesų nurodyta, kad UAB „Žemkasa“ direktoriaus D. Z. ir UAB „Romerus“ direktoriaus G. G. 2017 m. birželio 21 d. sudaryta automobilio panaudos sutartis Nr. 2017-06-21/01, pagal kurią UAB „Žemkasa“ perdavė UAB „Romerus“ laikinai ir neatlygintinai naudotis krovininį automobilį VW LT35 Transporter“, taip pat UAB „Žemkasa“ direktoriaus D. Z. ir UAB „Romerus“ direktoriaus G. G. 2018 m. balandžio 4 d. sudaryta automobilio panaudos sutartis Nr. 2018-04-04/02, pagal kurią UAB „Žemkasa“ perdavė UAB „Romerus“ laikinai ir neatlygintinai naudotis lengvajį automobilį „Golf Sportwan“, vertintinos kaip nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi sandoriai, kurie galėjo lemti įmonės bankrotą (t. 10, b. l. 164–165). 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte Nr. 11-1503 (22) taip pat nustatyta, kad UAB „Žemkasa“ 2017 m. birželio 21 d. ir 2018 m. balandžio 4 d. automobilių panaudos sutartys įmonei buvo ekonomiškai nenaudingos, jeigu įmonė mainais neturėjo kokios nors kitos, t. y. nepiniginės, naudos. Tačiau ekspertizės akte nurodyta ir tai, kad kokia galėtų būti šių automobilių nuomos vertė, pateiktuose tyrimui dokumentuose duomenų nėra. Automobilių nuomos mokestis padidintų įmonės pajamas, tačiau ši suma būtų nežymi ir ji neturėtų svarbios įtakos įmonės tarpiniam balansui ir pelno (nuostolių) ataskaitai 2018 m. rugsėjo 30 d. (t. 17, b. l. 180).

57. Duodamas paaiškinimus apie savo sudarytas sutartis su UAB „Romerus“ dėl leidimo neatlygintinai naudotis dvejomis transporto priemonėmis, nuteistasis D. Z. teigė, kad UAB „Romerus“ savininkai iš pradžių turėjo kitą įmonę, kuri subankrutavo. Tuomet UAB „Žemkasa“ už 1000 Eur iš bankroto administratoriaus įsigijo mikroautobusą „VW Transporter“, už tai jie (UAB „Žemkasa“) gavo apie 40 metrų pokraninio kelio, be to, tiems patiems savininkams įsteigus naują įmonę – UAB „Romerus“, pastaroji iš jų automobilį „VW Transporter“ išsipirko už tą pačią bankroto administratorei sumokėtą pinigų sumą. Kitą transporto priemonę „VW Golf“ J. G. padovanojo savo dukrai. Tačiau jis (J. G.) buvo bankrutavęs, todėl savo vardu įsigyti automobilio negalėjo. D. Z. teigimu, pradinį įnašą už automobilį sumokėjo ne UAB „Žemkasa“, o J. G., kuris bankui įkeitė savo automobilį. UAB „Žemkasa“ mokėjo už jį įmokas apie 150–200 Eur. Automobiliu „VW Golf“ naudojosi, jį prižiūrėjo tik UAB „Romerus“. Buvo sutarta, kad automobilį UAB „Romerus“ išsipirks arba persirašys lizingo sutartį savo vardu. Vėliau UAB „Romerus“ automobilį išsipirko. Teigė, kad UAB „Žemkasa“ ir UAB „Romerus“ nuolat bendradarbiavo, vieni kitiems padėdavo, UAB „Romerus“ turėjo daugiau turto, todėl jiems (UAB „Žemkasa“) UAB „Romerus“ paslaugų labiau reikėjo (t. 17, b. l. 52). Iš esmės analogiškas aplinkybes parodė ir liudytoja I. K.. Jos teigimu, abi įmonės naudojosi bendru sklypu, teritoriją saugojo bendri sargai, UAB „Resota“ jiems duodavo metalo ir pan. Vertino, kad perduodami naudotis automobilius jie vykdė tam tikrus mainus. Liudytoja patvirtino, kad UAB „Romerus“ savo vardu įsigyti automobilio „VW Golf“ negalėjo, tačiau jie patys sumokėjo pradinį įnašą, o likusią dalį ketino iš jų išsipirkti (t. 16, b. l. 61–62). Apklaustas teisme liudytojas UAB „Romerus“ vadovas G. G. taip pat patvirtino, kad UAB „Romerus“ ir UAB „Žemkasa“ savo veiklas vykdė kaimynystėje. Tarp jų vyko draugiškas bendradarbiavimas, jie vieni kitiems padėdavo, UAB „Romerus“ leido įmonei „Žemkasa“ pasinaudoti aikštele, duodavo metalo laužo ir pan. Anot G. G., „VW Transporter“ buvo labai senas automobilis, kurį jų įmonė naudojo retai. Patvirtino, kad automobiliu „VW Golf“ naudojosi jo brolis J. G., tačiau panaudos sutarties pasirašymo aplinkybių jis (G. G.) nežino (t. 16, b. l. 82). Teisiamajame posėdyje liudytojas J. G. tai pat teigė, kad UAB „Romerus“ su UAB „Žemkasa“ vieni kitiems padėdavo. Patvirtino, kad UAB „Romerus“ naudojosi abiem automobiliais – ,,VW Transporter“ ir ,,VW Golf“. Už ,,VW Golf“ jis (J. G.) mokėdavo kas mėnesį UAB „Žemkasos“ buhalterijai. Po UAB „Žemkasa“ bankroto automobilio „VW Golf“ likimo nežino (t. 16, b. l. 187). Liudytoja UAB „Žemkasa“ buhalterė V. Š. teisme teigė, kad jai nėra žinomos aplinkybės apie UAB „Žemkasa“ ir „Romerus“ santykius bei minėtas transporto priemones. Teigė neprisimenanti, ar buvo gaunami kokie nors mokėjimai iš UAB „Romerus“ (t. 16, b. l. 189). Sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad byloje nėra rašytinių duomenų, patvirtinančių, kokią konkrečią naudą UAB „Žemkasa“ buvo gavusi iš UAB „Romerus“ už jiems perduotų automobilių naudojimą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptarti nuteistojo D. Z. ir liudytojų I. K., J. G. bei G. G. parodymai apie minėtų įmonių bendradarbiavimą teikiant tam tikras dokumentais nefiksuotas paslaugas, išvados, kad už neatlygintinai perduotas transporto priemones UAB „Žemkasa“ gavo kitokios naudos, taip pat nepaneigia. Kaip matyti iš teismo posėdyje apklaustos ekspertės L. Bortkevič paaiškinimų, ekspertė atsižvelgė į byloje esančius duomenis, be kita ko ir į aptartus nuteistojo bei liudytojų parodymus, ir pripažino, kad vertinant šių sandorių naudingumą atsižvelgiama ne tik į finansinę, bet ir kitokią – nematerialinę naudą, todėl kategoriškos išvados dėl sudarytų šių sandorių ekonominio nenaudingumo UAB „Žemkasa“ nedavė.

58. Kita vertus, vertinant šių sandorių ekonominį (ne)naudingumą D. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos – nusikalstamo bankroto kontekste, svarbu atsižvelgti ir į pačių sudarytų sutarčių vertę bei galimą jų įtaką UAB „Žemkasa“ finansiniai padėčiai aktualiu laikotarpiu. Iš byloje esančių duomenų, t. y. nuteistojo D. Z., liudytojų G. G. bei I. K. parodymų, byloje esančio automobilio „VW Transporter“ registracijos liudijimo, taip pat 2020 m. spalio 29 d. specialistės išvadoje nurodytų duomenų, matyti, kad automobilis „VW Transporter“ yra pakankamai senas (pirmosios registracijos data – 2003 metai), UAB „Žemkasa“ jį įsigijo už 1500 Eur (t. 5, b. l. 8; t. 10, b. l. 152). Tuo tarpu automobilį „VW Golf“ UAB „Žemkasa“ įsigijo 2017 m. balandžio 13 d., įsigijimo vertė – 18 700 Eur be PVM, 2018 m. rugpjūčio 1 d. likutinė automobilio vertė – 16 206,73 Eur be PVM (t. 10, b. l. 152). Tiek iš ekspertizės išvadų, tiek iš ekspertės L. Bortkevič paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad duomenų, kokia galėtų būti minėtų transporto priemonių nuomos vertė, byloje nėra, ir net įvertinus tikimybę, kad automobilių nuomos mokestis padidintų įmonės pajamas, ši suma būtų nežymi ir ji neturėtų svarbios įtakos UAB „Žemkasa“ finansinei padėčiai (t. 17, b. l. 175, 180). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti tokiais ekspertės teiginiais. Vertinant prokurorės argumentą, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo FNTT 2020 m. spalio 29 d. specialistės išvada šioje dalyje, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisiamajame posėdyje apklausta specialistė V. Niazian taip pat paaiškino, kad nors ji nurodė dviejų automobilių panaudos sandorius kaip abejotinus ekonominio naudingumo prasme, tačiau ji nevertina jų kaip nulėmusių bendrovės bankrotą (t. 17, b. l. 46–47). Taigi, spręsti, kad šie du nuteistojo UAB „Žemkasa“ vardu sudaryti sandoriai galėjo turėti esminės reikšmės tokio dydžio įmonės, kokia buvo UAB „Žemkasa“, bankrotui nėra jokio pagrindo.

59. Prokurorė apeliaciniame skunde taip pat nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog UAB „Žemkasa“ 2018 m. spalio 3 d. buvo nemoki, todėl D. Z. turėjo teisėtą pagrindą išsimokėti 200 000 Eur dividendų. Anot apeliantės, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nesivadovauta 2020 m. spalio 29 d. FNTT specialisto išvada bei 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės aktu, kuriuose iš esmės buvo konstatuotas UAB „Žemkasa“ nemokumas aktualiu laikotarpiu, taip pat tai, kad D. Z. atliktas dividendų išsimokėjimas yra tarp ekspertizėje nurodytų priežasčių, nulėmusių įmonės bankrotą. Tačiau teisėjų kolegija šiuos prokurorės apeliacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus ir juos atmeta.

60. Apklaustas teisme nuteistasis D. Z. tvirtino, kad dividendus jis išsimokėjo akcijų pirkimo-pardavimo sutarties, suderintos su naujuoju faktiniu įmonės akcininku R. S. bei pasirašytos akcijų įgijėjo J. S., pagrindu. Anot nuteistojo, UAB „Žemkasa“ veiklos srityje 2017 m. pasikeitė darbų atlikimo valstybiniuose objektuose tvarka, ko pasėkoje užsitęsė ir pasunkėjo darbų vykdymas ir finansavimas. Tiek šios aplinkybės, tiek 2018 m. pradžioje, pavasarį, atsiradusios sveikatos problemos lėmė, kad jis pradėjo svarstyti apie įmonės pardavimą. Įsigyti įmonę pasiūlė pažįstamam R. S., pastarasis 2018 m. rugsėjo mėnesio pradžioje sutiko. D. Z. tvirtina, kad R. S. jis pateikė visus būtinus duomenis, susijusius su įmonės veikla bei finansine padėtimi. Buvo suderėta, kad R. S. už akcijas jam sumokės 200 000 Eur. Maždaug mėnesį laiko prieš įmonės pardavimą R. S. prašymu jis (D. Z.) savo pavaduotoju įdarbino būsimą įmonės direktorių E. A.. Pastarasis per šį laiką susipažino tiek su įmonės finansine padėtimi, tiek su veikla. Prieš akcijų pardavimą R. S. pasiūlė jam (nuteistajam) už akcijas išsimokėti 200 000 Eur dividendų, o pats žadėjo tokią sumą investuoti į įmonės veiklą. Anot nuteistojo, tuo metu įmonė turėjo sukaupto pelno, buvo susimokėjusi mokesčius, todėl galėjo sumokėti dividendus. Parengtą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį jis (D. Z.) persiuntė R. S.. Spalio 2 d. sutarties tekstas buvo suderintas su R. S. ir spalio 3 d. 12 val. jis notaro biure pasirašė akcijų pirkimo‑pardavimo sutartį su R. S. sūnumi J. S.. Prieš pasirašant notaras pateikė ir perskaitė visą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, dar jo (nuteistojo) paklausė, ar jis išsimokėjo dividendus. Pripažįsta, kad informacija apie įmonės pardavimą ir dividendų išsimokėjimą iš pradžių buvo slepiama, kadangi to pageidavo R. S., nenorėdamas neigiamos kreditorių reakcijos. Po akcijų pardavimo įmonėje darbas vyko įprastai, jis (D. Z.) pagal susitarimą su R. S. toliau ėjo direktoriaus pareigas. Po kurio laiko pasirodę R. ir J. S. pasakė, kad investicijos nepavyko, nurodė, kad reikia parduoti dalį technikos ir gautus pinigus naudoti kaip apyvartines lėšas. Jam nesutikus tarp jų prasidėjo konfliktai. Nuteistojo teigimu, 2018 m. įmonės skolos buvo einamosios, kurios nuolat būdavo apie 2 000 000 Eur per metus. Metų pabaigoje jos būdavo sumažinamos iki 1 000 000 Eur ar 700 000 Eur. Anot nuteistojo, statybų versle atsiskaitant už įsigytas žaliavas, kurą, numatomi ilgi atidėjimo terminai, įprastai iki objektų užbaigimo. Be to, anot D. Z., pagrindiniai atsiskaitymai už UAB „Žemkasa“ atliktus darbus būdavo gaunami metų pabaigoje. Todėl išsimokėdamas dividendus jis atsižvelgė į tai, kad spalio mėnesį naujieji įmonės savininkai turėjo gauti apie 1 500 000 Eur pajamų iš valstybės, be to prasidėjo paskutinis pelningiausias metų ketvirtis. D. Z. teigimu, įmonės bankrotą lėmė įmonės vadovybės pasikeitimas, naujųjų įmonės savininkų veiksmai parduodant įmonės turtą, esamų objektų nutraukimas, įsipareigojimų tiekėjams nevykdymas ir pan. (t. 17, b. l. 50–54).

61. D. Z. nurodytas aplinkybes, kad dividendų išsimokėjimo klausimas buvo iš anksto aptartas, neigė byloje apklausti liudytojai naujieji įmonės savininkai R. ir J. S.. Liudytojo R. S. teigimu, D. Z. 2018 m. vasarą jam pasiūlė įsigyti UAB ,,Žemkasa“ akcijas už 3 000 Eur. Jis sutiko, su nuteistuoju suderino akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Tačiau sutarties pas notarą pasirašymo metu jis (R. S.) nedalyvavo, sutartį neperskaitęs pasirašė jo sūnus J. S.. Pastarasis D. Z. sumokėjo ir sutartyje numatytus 2896 Eur už akcijas. Kitą dieną pastebėjo, kad sutartis buvo pakeista. Teigia, kad 2018 m. spalio 2 d. D. Z. elektroniniu paštu persiųstoje akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje punkto dėl dividendų išsimokėjimo nebuvo (t. 16, b. l. 19–21). Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas sutartį su D. Z. pasirašęs J. S.. Anot J. S., jo tėvas R. S. sutarties pasirašyme nedalyvavo, tačiau sutarties sąlygas buvo iš anksto suderinęs su nuteistuoju. Todėl tai žinodamas jis (J. S.) ir pasirašė sutartį neperskaitęs. Kiek pamena, pasirašant sutartį notaras apie dividendų išsimokėjimą D. Z. nieko neklausė. Apie tai, kad D. Z. išsimokėjo 200 000 Eur dydžio dividendus, jie sužinojo tik po sutarties pasirašymo, kai D. Z. nepasirodžius darbe ėmė tikrinti banko sąskaitų duomenis (t. 16, b. 22–23). Tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems argumentams, kad tokie liudytojų parodymai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams.

62. Iš 2018 m. spalio 3 d. D. Z. ir J. S. pasirašytos UAB „Žemkasa“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad įmonės akcijų pirkimo kaina yra 2896 Eur, kuri atitinka nominalią akcijų vertę. Be to, sutarties 3.4 punkte nurodyta, kad pardavėjui D. Z. iki šios sutarties pasirašymo iš iki 2017 m. gruodžio 31 d. sukaupto ir įstatymų nustatyta tvarka paskirstytino pelno įmonė išmokėjo 235 300 Eur dydžio dividendų sumą (neatskaičius taikytinų mokesčių). Akcijų pirkėjas su nurodyta dividendų suma sutinka ir dėl to neprieštarauja bei įsipareigoja ateityje dėl dividendų išsimokėjimo pretenzijų pardavėjui nereikšti (t. 1, b. l. 107–114).

63. Aplinkybę, kad apie akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje numatytus dividendus buvo žinoma R. ir J. S., patvirtino ir byloje apklausti liudytojai – sutartį rengęs advokatas R. B. bei ją patvirtinęs notaras G. B.. Liudytojo R. B. teigimu, D. Z. prašymu jis parengė 2018 m. spalio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Nors šią sutartį pasirašė J. S., tačiau žinojo, kad faktinis UAB „Žemkasa“ akcijų pirkėjas yra R. S.. Dėl sutarties sąlygų tarėsi R. S. ir D. Z., tuomet pastarasis informavo jį (R. B.). Iš D. Z. žino, kad akcijas buvo ketinama parduoti už maždaug 200 000 Eur sumą. Iki sandorio sudarymo D. Z. jį informavo, kad R. S. pasiūlė už akcijas sumokėti jam nominalią vertę ir iki sutarties pasirašymo išsimokėti dividendus, o jis (R. S.) investuotų lėšas į įmonės veiklą. Anot liudytojo R. B., šios sąlygos buvo įtrauktos į akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Liudytojas patvirtino, kad I. K. jam atsiuntė finansinės atskaitomybės dokumentus, auditoriaus išvadas ir pan. Jis (R. B.) nematė jokių kliūčių, kodėl iš sukaupto ir nepaskirstyto pelno D. Z. nebūtų galėjęs išsimokėti dividendų. Parengtą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį jis (R. B.) 2018 m. spalio 2 d. persiuntė D. Z. ir notarui (t. 17, b. l. 35–37). Tuo tarpu liudytojas G. B. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad jis dirbdamas notaru tvirtino 2018 m. spalio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią D. Z. pardavė UAB „Žemkasa“ akcijas J. S.. Anot G. B., šios sutarties tekstas buvo peržiūrėtas pagal visus įstatymo reikalavimus. Esmines sutarties sąlygas, tarp jų ir tai, kad išsimokami dividendai, jų sumą, liudytojas nurodė perskaitęs sutarties šalims. Jei jos (šalys) būtų nesutikusios su tokiomis sąlygomis, jos nebūtų pasirašiusios sutarties. Jei perskaičius sutarties sąlygas būtų prašoma sutartyje kažką pakeisti, tai atitinkamos nuostatos būtų pakoreguotos pagal abiejų šalių bendrą suderintą valią. Anot G. B., šalys pageidavo nurodyti būtent tą aplinkybę, jog didelė dividendų suma koreliuoja su akcijų kaina (t. 17, b. l. 46). Priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti tokiais aptartų liudytojų, kurie vykdė savo įprastines darbines funkcijas, parodymais, kadangi jie ne tik patvirtina nuteistojo nurodytas sutarties sudarymo aplinkybes, bet yra neprieštaringi ir logiškai paaiškinami. Priešingai nei pirmiau aptarti R. ir J. S. parodymai. R. S. ir J. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad prieš įsigydamas iš D. Z. įmonės akcijas R. S. buvo susipažinęs su įmonės veiklos ir finansiniais dokumentais, nurodė žinojęs, kad įmonė turi turto, dalyvavo valstybiniuose projektuose, vykdė darbus pagal su valstybės institucijomis pasirašytas sutartis. Taigi, nors ir žinojo, kad įmonė turi skolų, tačiau įvertinęs turimą įmonės turtą, ketino ir toliau tęsti veiklą. Anot R. ir J. S. tai, kad UAB „Žemkasa“ finansinė situacija nebuvo tokia gera, kaip jie manė, jiems paaiškėjo jau tik po akcijų įsigijimo. Tikslių UAB „Žemkasa“ skolų dydžio iki akcijų įsigijimo nei R. S., nei J. S. nurodyti negalėjo (t. 16, b. l. 19–21, 22–23). Pažymėtina, kad į akcijų pirkimo-pardavimo sutartį įtrauktas 2.2.2. punktas, kuriame nurodoma, kad pirkėjas atliko įmonės teisinį, finansinį ir ekonominį patikrinimą, todėl išsamiai susipažino su įmonės būkle, turto ir įsipareigojimų sudėtimi bei dydžiais, sudarytais sandoriais, o taip pat su visa kita apsisprendimui sudaryti ir pasirašyti sutartį reikšminga informacija ir pretenzijų pardavėjui dėl įmonės būklės neturi (t. 1, b. l. 109). Iš byloje esančių UAB „Žemkasa“ finansinių dokumentų – 2018 m. rugsėjo 30 d. balansų duomenų (Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. rugpjūčio 30 d. ekspertizės akte pateikti duomenys) matyti, kad įmonė deklaravo turinti turto už 4 903 204 Eur, nuosavo kapitalo – už 1 569 290 Eur, apskaičiuotas grynasis pelnas prieš apmokestinimą sudarė 304 495 Eur (t. 17, b. l. 178, 179). Tuo metu jokių įsiskolinimų valstybės ar socialinio draudimo biudžetams, teisminių ginčų, kas galėtų ar galėjo turėti reikšmingos įtakos realiai įmonės akcijų vertei, įmonė neturėjo. Taigi, visos nurodytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, jog parduodamų UAB „Žemkasa“ akcijų rinkos vertė buvo didesnė už nominaliąją akcijų vertę – 2896 Eur. Todėl ilgametę verslo patirtį turinčių liudytojų R. S. ir J. S. teiginius, kad nors ir skolų turinčios, tačiau funkcionuojančios, su viešojo sektoriaus projektais dirbančios ir turto turinčios įmonės akcijas D. Z. jiems pardavė už mažiau nei 3000 Eur, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius elementariai verslo logikai. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir liudytojų R. ir J. S. parodymus, kad R. S., negalėdamas vykti pas notarą pasirašyti sutarties, J. S. žodžiu suteikė leidimą sutartį pasirašyti jos neskaičius, o pastarasis būtent taip ir padarė. Kaip matyti, sutarties sąlygos išdėstytos vos 4 lapuose, o ant kiekvieno iš jų yra ir J. S. parašas. Be to, šiuo atveju sunkiai įtikinama ir tai, kad D. Z., apgaule pakeitęs vieną iš esminių sutarties sąlygų, tikėjosi, kad notaro biure J. S. sutarties neskaitys ir padarytų svarbių pakeitimų nepastebės.

64. Be to, priešingai nei teigiama prokurorės apeliaciniame skunde, aplinkybės, kad D. Z. į akcijų pirkimo-pardavimo sutartį įtraukė dividendų išsimokėjimą nežinant R. S., nepatvirtina ir R. Z. į baudžiamąją bylą pateiktas UAB „Žemkasa“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projektas. Sutiktina, kad šio projekto ir 2018 m. spalio 3 d. pasirašytos sutarties turinys skiriasi, be kita ko ir tuo, kad jame nenumatytas dividendų išmokėjimo klausimas (t. 3, b. l. 80–81). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šį projektą D. Z. R. S. elektroniniu paštu persiuntė ne 2018 m. spalio 2 d., kaip teigia R. S., bet kur kas anksčiau – 2018 m. rugsėjo 8 d. (t. 3, b. l. 82). Kaip jau minėta, tiek nuteistasis D. Z., tiek liudytojas R. B. patvirtino, kad sprendimas akcijas parduoti už nominalią jų vertę kartu D. Z. išsimokant dividendus buvo priimtas prieš pat akcijų pardavimą. Todėl R. S. ikiteisminio tyrimo metu pateiktas projektas tokių aplinkybių niekaip nepaneigia. Priešingai, iš pateikto sutarties projekto matyti ir tai, jog nors 1.1.1. punkte buvo aptarta nominali akcijų vertė – 2896 Eur, tačiau ji 3.1. punkte, kuriame nurodyta akcijų pardavimo kaina, nėra nurodyta (sutarties projekte 3.1. punkte vietoje skaičių sumos nurodyti paryškinti X ženklai). Taigi, iš to galima spręsti, kad sutarties rengimo metu akcijų pardavimo kaina buvo D. Z. ir R. S. derybų objektas, o tai tik patvirtina nuteistojo teiginius, jog su R. S. buvo tariamasi dėl didesnės sumos nei už akcijas teigia sumokėję R. ir J. S..

65. Taigi, pirmiau aptartų duomenų visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2018 m. spalio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties turinys bei joje numatyta aplinkybė, kad D. Z. išsimoka 200 000 Eur dividendų tiek faktiniam įmonės akcijų pirkėjui R. S., tiek šią sutartį pasirašiusiam J. S. buvo žinoma. Kartu konstatuotina ir tai, kad tokiu būdu – leidžiant nuteistajam išsimokėti dividendus – šalių sutarimu buvo įformintas atsiskaitymas už parduotas UAB „Žemkasa“ akcijas.

66. Sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo teiginiais, kad nagrinėjamoje byloje vertinant D. Z. veiksmus išsimokant dividendus BK 183 ir 209 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų kontekste turi reikšmę aplinkybė, ar dividendų išsimokėjimo ir akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu UAB „Žemkasa“ buvo moki ar ne.

67. BK 209 straipsnio nuostatomis siekiama apsaugoti kreditorių teises nuo skolų turinčio ūkio subjekto vadovo nesąžiningų ūkininkavimo veiksmų. Pažymėtina, kad tokią teisinę apsaugą pirmiausia nustato civilinės teisės normos, todėl ir baudžiamosiose bylose vadovui inkriminuojamų veiksmų vertinimas atliekamas juridinių asmenų nemokumą reglamentuojančių teisės aktų kontekste. Juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus nuo 2020 m. sausio 1 d. reglamentuoja Juridinių asmenų nemokumo įstatymas, pakeitęs iki tol galiojusius Įmonių bankroto įstatymą (toliau – ĮBĮ) ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymą. Nagrinėjamos bylos atveju UAB „Žemkasa“ bankroto byla iškelta 2019 m. liepos 9 d. nutartimi, t. y. galiojant ĮBĮ, todėl, vertinant nuteistojo kaip juridinio asmens vadovo veiksmus, iki bankroto aktualios būtent šio įstatymo nuostatos. Aktualiu laikotarpiu galiojusio ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įmonės nemokumas buvo apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai: 1) įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir 2) pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais įmonės nemokumo klausimas turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014).

68. 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad atlikus UAB „Žemkasa“ ūkinės‑finansinės veiklos tyrimą, nustatyta, kad 2018 m. spalio 3 d. UAB „Žemkasa“ buvo nemoki, tai yra: 1) palyginus trumpalaikį turtą (1 593 502,13 Eur) su trumpalaikiais įsipareigojimais (2 652 769,45 Eur) nustatyta, kad trumpalaikis turtas 2018 m. spalio 3 d. buvo 1,66 karto mažesnis už trumpalaikius įsipareigojimus, tai yra UAB „Žemkasa“ neturėjo pakankamai trumpalaikio turto per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų vykdymui (einamojo mokumo koeficientas 2018 m. spalio 3 d. buvo 0,6007, tai yra mažesnis už 1,2); 2) palyginus trumpalaikį turtą be atsargų – 870 415,28 Eur (1 593 502,13–723 086,85) su trumpalaikiais įsipareigojimais (2 652 769,45 Eur) nustatyta, kad trumpalaikis turtas be atsargų 2018 m. spalio 3 d. buvo 3,05 karto mažesnis už trumpalaikius įsipareigojimus, t. y. UAB „Žemkasa“ neturėjo pakankamai greitai realizuojamo trumpalaikio turto per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų vykdymui ir negalėjo įvykdyti trumpalaikių įsipareigojimų (kritinio mokumo koeficientas 2018 m. spalio 3 d. buvo 0,3281 mažesnis už 0,5); 3) skolintomis lėšomis finansuota 87,67 proc. viso UAB „Žemkasa“ turto (bendrasis skolos koeficientas 2018 m. spalio 3 d. buvo 0,8767, t. y. didesnis kaip 0,7). Be to, specialisto išvadoje taip pat nurodoma, kad be jau pirmiau šioje nutartyje aptartų dviejų transporto priemonių panaudos sutarčių, D. Z. kaip vienintelio UAB „Žemkasa“ akcininko sprendimas 2018 m. spalio 2 d. išsimokėti 200 000 Eur dividendus buvo pripažintas kaip nuostolingas, ekonomiškai nenaudingas sandoris, kuris galėjo lemti įmonės „Žemkasa“ bankrotą (t. 10, b. l. 164–165). Teismo posėdyje specialistė V. Niazian savo teiktą išvadą patvirtino, tačiau į daugumą teismo ir gynybos klausimų, susijusių su jos atliktu įmonės nemokumo vertinimu bei dividendų išmokėjimo pagrįstumu, atsakyti negalėjo, argumentuodama tuo, jog FNTT jau kuris laikas nebedirba ir tyrimo metu disponuotų duomenų nebepamena (t. 17, b. l. 46–47).

69. Nesutikdama su specialistės V. Niazian 2020 m. spalio 29 d. pateiktomis išvadomis nuteistojo D. Z. gynyba teismui pateikė auditorės N. Jagnieškienės 2022 m. kovo 24 d. išvadą „Dėl UAB „Žemkasa“ dividendų išmokėjimo pagrįstumo“. Joje nustatyta, kad išmokėti dividendus buvo juridinis pagrindas (akcininko sprendimas) ir jų skyrimo dieną įmonė buvo finansiškai pajėgi išmokėti dividendus. Nenustatyta, kiek įmonė turėjo pradelstų kreditinių įsipareigojimų, t. y. neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo. Įmonė priskaičiuotą mokėtiną PVM už 2018 m. rugsėjo mėnesį turėjo sumokėti iki kito mėnesio 25 dienos (iki 2018 m. spalio 25 d.), t. y. nepažeidė Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nustatytų terminų (nebuvo suėjęs terminas). Akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje buvo numatyta, kad iš 2017 m. gruodžio 31 d. turėto nepaskirstytojo pelno 2018 m. spalio 3 d. išmokėti 235 300 Eur (neatskaičius gyventojų pajamų mokesčio) dividendai, t. y. akcijų pirkimo-pardavimo dieną tai buvo žinoma akcijų pirkėjui. Bendrovė, sudarydama finansinių ataskaitų už 2018 metus rinkinį, privalėjo dividendų išmokėjimą įtraukti į apskaitą ir sumokėti GPM ir deklaruoti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, kai D. Z. jau nebedirbo. Šioje išvadoje taip pat teigiama, kad esama daug netikslumų, vertinant mokumo aplinkybes bei Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas (t. 17, b. l. 5–7). Apklausta teismo posėdyje specialistė N. Jagnieškienė, tvirtindama savo išvadą, akcentavo tai, kad įmonės nemokumas – tai būsena, kuomet įmonė nevykdo savo įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Šiuo atveju FNTT specialistė, atlikdama UAB „Žemkasa“ mokumo tyrimą, vertino visų įmonės turimų įsipareigojimų dydį, neanalizuodama, kurie iš jų buvo pradelsti, o kurie ne. Specialistės teigimu, UAB „Žemkasa“ pradelstų apmokėjimų apskaita nebuvo vedama. Nurodo ir tai, kad UAB „Žemkasa“ savo veiklos pobūdžiu pakankamai sudėtingas ūkio subjektas, todėl vertinti tik vienintelį mokumo rodiklį (lyginti trumpalaikį turtą su trumpalaikiais įsipareigojimais) nėra teisinga ir tikslinga. Veikiančios įmonės rodikliai visuomet vertinami sistemiškai: žiūrima ir į pelningumą, turto grąžą, nuosavybę, įsiskolinimus ir mokumą. Specialistė nurodė, kad nors UAB „Žemkasa“ už 2018 m. rugsėjo mėnesį turėjo mokėti PVM mokestį, tačiau šį prievolė turėjo būti sumokėta iki 2018 m. spalio 25 d., t. y. tuo metu, kai D. Z. įmonėje jau nebedirbo, o 2018 m. spalio 2 d. ši prievolė nebuvo pradelsta. Todėl specialistės įsitikinimu, UAB „Žemkasa“ turėdama nepaskirstyto pelno virš milijoną eurų, 2018 m. spalio 2 d. galėjo išmokėti 200 000 Eur akcininkui. Be to, anot specialistės, vertinant įmonės finansinę padėtį, turėtų būti atsižvelgiama ir į tai, kad 200 000 Eur suma lyginant ją su daugiau nei trijų milijonų įsipareigojimų dydžiu, nėra esminė (t. 17, b. l. 47–49).

70. Atsižvelgdamas į specialistės N. Jagnieškienės pateiktą išvadą ir jos paaiškinimus teisme bei siekdamas pašalinti kilusius prieštaravimus tarp auditorės išvados ir 2020 m. spalio 29 d. specialistės išvados, pirmosios instancijos teismas byloje paskyrė apskaitos ir finansų ekspertizę, pavesdamas ją atlikti Lietuvos ekspertizių centro ekspertams. Ekspertinį tyrimą atlikusi ekspertė L. Bortkevič 2023 m. rugpjūčio 11 d. surašė ekspertizės aktą, kuriame konstatavo, kad pagal UAB „Žemkasa“ 2018 m. sausio 1 d.–2018 m. spalio 3 d. laikotarpio Didžiosios knygos turto ir įsipareigojimų rodiklius bendrovė 2018 m. spalio 3 d. galėjo būti nemoki. Kadangi tyrimui nepateikti 2015–2018 m. UAB ,,Žemkasa“ sandorių apskaitos registrai, kuriuose būtų nurodyta jų savikaina, gautos pajamos ir bendrovės pelnas (nuostoliai), tiksliai nėra galimybės nustatyti, ar UAB ,,Žemkasa“ turėjo ekonomiškai nenaudingų ir nuostolingų sandorių, kurie galėjo lemti bankrotą. Atsižvelgiant į baudžiamosios bylos medžiagoje esančią informaciją daroma išvada, kad UAB „Žemkasa“ bankrotą galėjo lemti šių priežasčių visuma: 1) pirkėjų neatsiskaitymas; 2) neefektyvus kreditų panaudojimas; 3) bendrovės mokumą mažinantys ir jai ekonomiškai nenaudingi sandoriai; 4) nuostolingi sandoriai (objektų savikaina didesnė už pajamas); 5) nekokybiškai atlikti darbai (papildomos sąnaudos broko taisymui); 6) buhalterinės (finansinės) apskaitos teisės aktų reikalavimų neatitikimai; 7) po akcijų pardavimo nuo 2018 m. spalio 3 d. bendrovėje buvęs ilgalaikis turtas parduotas pigiau, nei faktiškai jis buvo vertas, arba parduotas brangiau, nei atvaizduota apskaitoje; 8) kitos priežastys. UAB „Žemkasa“ 2015–2018 m. skolų, kurių mokėjimo terminai buvo suėję, registras tyrimui nepateiktas (toks bendrovės buhalterinės apskaitos programoje galėjo būti netvarkytas) (t. 17, b. l. 171–180). Teismo posėdyje ekspertė L. Bortkevič savo išvadas patvirtino ir paaiškino, kad duoti kategoriškos išvados dėl UAB „Žemkasa“ nemokumo 2018 m. spalio 3 d. ji negalėjo, kadangi jai trūko registrų duomenų, ji nematė įsipareigojimų struktūros, negalėjo nustatyti pradelstų įsipareigojimų dydžio. Tokiu atveju, vertindama UAB „Žemkasa“ mokumą, ji taikė bendruosius mokumo rodiklius, t. y. bendrojo likvidumo, kritinio likvidumo bei įsiskolinimo koeficientus, kurie leido jai spręsti, kad minėtai datai UAB „Žemkasa“ nepakako lėšų padengti turimus įsipareigojimus (jei tai reiktų padaryti skubos tvarka). Ji vadovavosi visais jai UAB „Žemkasa“ pateiktais finansiniais dokumentais: balansais, Didžiąja knyga, pelno (nuostolio) ataskaitomis. Pagal turimus duomenis ji sprendė, kad UAB „Žemkasa“ bankrotą nulėmė ne pavienės jos nurodytos priežastys, bet jų visuma. Kai kurios priežastys turėjo didesnę įtaką, kai kurios iš priežasčių – mažesnę. Ekspertės teigimu, 200 000 Eur dividendų išsimokėjimas turėjo įtakos įmonės nemokumui, kadangi tokia suma sumažino įmonės turimas pinigines lėšas (t. 18, b. l. 74–77).

71. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo 2020 m. spalio 29 d. specialistės V. Niazian pateikta išvada dėl UAB „Žemkasa“ nemokumo dividendų išsimokėjimo metu ir vadovavosi specialistės N. Jagnieškienės pateikta konsultacine išvada. Prokurorės vertinimu, specialistė N. Jagnieškienė rėmėsi tik jai gynybos pateiktais dokumentų fragmentais, tuo tarpu FNTT specialistės taikyta metodika, vertinant įmonės nemokumą, vadovavosi ir 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės aktą surašiusi ekspertė L. Bortkevič, taip pat padariusi išvadą, jog aktualiu laikotarpiu įmonei nepakako turto padengti turimų įsiskolinimų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvada, kurioje konstatuotas įmonės nemokumas bei dividendų išsimokėjimo neteisėtumas, yra prieštaringa, todėl išimtinai ja vadovautis nėra jokio pagrindo. Nors specialistė išvadoje nurodo, kad UAB „Žemkasa“ akcininkas D. Z., priimdamas sprendimą išsimokėti dividendus, pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostatas, kur nurodyta, kad sprendimas išsimokėti dividendus negali būti priimamas, jeigu bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo, tačiau taip pat nurodė, kad įvertinti įmonės nemokumo, atsižvelgiant į pradelstus įsipareigojimus, nėra galimybės. Nors specialistė konstatavo ir Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalies 8 punkto nuostatų pažeidimą, t. y. kad bendrovė turėjo per nustatytą terminą nesumokėtų mokesčių (65 573,41 Eur PVM), tačiau teisiamajame posėdyje specialistė taip pat patvirtino, kad terminas sumokėti jos nurodytą mokestį turėjo baigtis 2018 m. spalio 25 d., t. y. nei priimant sprendimą išsimokėti dividendus, nei juos išsimokant, nebuvo praleistas. Taip pat atsakant į prokurorės argumentus, pažymėtina, kad, priešingai nei 2020 m. spalio 29 d. specialisto išvadoje, 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte nebuvo padaryta kategoriška išvada dėl UAB „Žemkasa“ nemokumo, nors ekspertė L. Bortkevič vadovavosi tomis pačiomis metodikomis ir tais pačiais bylos duomenimis. Ekspertė L. Bortkevič pripažino, kad duoti kategorišką išvadą ji negalėjo, kadangi ji neturėjo duomenų apie pradelstų įsipareigojimų dydį bei struktūrą, kurių svarbą, vertinant įmonės mokumą, akcentavo ir konsultacinę išvadą pateikusi specialistė N. Jagnieškienė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad būtent neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo, sąvoka minima ir D. Z. inkriminuojamame Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalies 1 punkte (įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija), kaip sąlyga nuo kurios taip pat priklauso ir akcininkų sprendimas išsimokėti dividendus. Nesutiktina su nuteistojo gynybos teiginiais, kad tokiu atveju (neturėdama visų būtinų duomenų) ekspertė turėjo neklaidinti teismo ir apskritai atsisakyti pateikti byloje išvadą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertinį tyrimą atlikęs ekspertas, vadovaudamasis jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais savo kompetencijos ribose pats sprendžia, kokia apimtimi ir kaip suformuluoti teikiamas išvadas, tuo tarpu teismo prerogatyva įvertinti tokių išvadų tikrumą ir patikimumą kitų byloje esančių įrodymų kontekste.

72. Todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad byloje nėra neginčytinų ir objektyvių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių, kad UAB „Žemkasa“ kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo nemoki. Iš byloje esančios, be kita ko, naujojo įmonės „Žemkasa“ direktoriaus E. A. patvirtintos 2018 m. rugsėjo 30 d. Pelno (nuostolio) ataskaitos matyti, kad 2018 m. rugsėjo 30 d. įmonė turėjo sukaupusi 304 495 Eur grynojo pelno (t. 17, b. l. 11). Kaip jau aptarta pirmiau, 200 000 Eur dividendų išsimokėjimo klausimas D. Z. buvo aptartas su faktiniu įmonės pirkėju R. S., kaip matyti iš sutarties, įvertinusiu tuo metu buvusią realią įmonės finansinę padėtį ši aplinkybė buvo įrašyta ir į akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kurią pasirašė formalusis akcijų pirkėjas J. S.. Taigi, naujieji įmonės savininkai, be kita ko, patvirtinę, kad jiems UAB „Žemkasa“ finansinė padėtis yra žinoma, taip pat įvertino, kad nors dėl 200 000 Eur dividendų išmokėjimo buvusiam įmonės akcininkui tokia apimtimi sumažės ir UAB „Žemkasa“ apyvartinės lėšos, tačiau pirkdami tokiomis sąlygomis bendrovės akcijas, nevertino to, kaip finansiškai nenaudingo bendrovei sandorio.

73. Taigi, nenustačius pradelstų įpareigojimų dydžio, t. y. neįvykdytų prievolių, kurių terminai buvo suėję dividendų išsimokėjimo metu, taip pat įvertinus, kad prievolė sumokėti 65 573,41 Eur PVM į valstybės biudžetą pasibaigė jau po D. Z. atleidimo iš įmonės direktoriaus pareigų (2018 m. spalio 25 d.), nėra pagrindo kategoriškai teigti, kad UAB „Žemkasa“ 2018 m. spalio 2 d. buvo nemoki ir jos vienintelis akcininkas ir direktorius D. Z. tai suprato. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad priimdamas sprendimą išsimokėti dividendus jis veikė pažeisdamas jam suteiktus įgaliojimus, t. y. neteisėtai. Tokios išvados niekaip nepaneigia ir prokurorės apeliaciniame skunde akcentuojami vėlesni D. Z. veiksmai, kuomet netrukus po dividendų išsimokėjimo jis dalį dividendais gautos sumos padovanojo savo sutuoktinei.

74. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, net ir tuo atveju, jei UAB „Žemkasa“ aktualiu laikotarpiu galėjo buvo nemoki, dividendų išsimokėjimas pažeidžiant Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas pats savaime nereiškia turto pasisavinimo ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nuoseklioje praktikoje yra pažymėjęs, kad UAB vadovo ir net vienintelio akcininko veiksmai netinkamai disponuojant įmonės turtu tam tikromis aplinkybėmis gali būti kvalifikuojami kaip svetimo turto pasisavinimas. Ši nuostata pagrįsta UAB, kaip ribotos civilinės atsakomybės asmens, teisiniu statusu ir nuostata, kad bendrovės turtas yra atskirtas nuo šio juridinio asmens dalyvių, taip pat ir vienintelio akcijų savininko, turto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑213/2006, Nr. 2K‑P‑78/2012, Nr. 2K‑407/2014 ir kt.). Kita vertus, netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla visų pirma suprantama kaip CK 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas, todėl, taikant baudžiamąją atsakomybę už netinkamą bendrovės turto panaudojimą, svarbu įsitikinti, kad bendrovės vadovo veiksmai akivaizdžiai peržengė civilinės atsakomybės ribas. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, vertinant baudžiamosios atsakomybės taikymo įmonės vadovui pagrįstumą, yra pabrėžta, kad teisinė sistema turi užtikrinti tai, kad asmenys nebijotų eiti vadovo pareigų dėl pernelyg griežtų atsakomybės standartų, taikomų galimų klaidų atžvilgiu; bendrovės vadovams turi būti užtikrinta teisė priimti rizikingus verslo sprendimus, nes tai viena esminių įmonės ekonominio efektyvumo didinimo priemonių; teisėsaugos institucijos neturėtų nepagrįstai kištis į vadovų veiklą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑518/2014). Kasacinės instancijos teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įmonės vadovo veiksmai, sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑7‑262/2013, Nr. 2K‑7‑251/2013, Nr. 2K-518/2014). Tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, kad įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012). Akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 6 dalis numato, kad akcininkas turi grąžinti bendrovei dividendą, taip pat bet kokią kitą išmoką, susijusią su akcininko turtinių teisių įgyvendinimu, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant šio įstatymo imperatyvias normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti. Kaip jau aptarta pirmiau, naujajam įmonės akcininkui bei vadovui buvo žinoma aplinkybė, kad D. Z. 2018 m. rugsėjo 21 d. vienasmeniško akcininko sprendimo ir 2018 m. spalio 3 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu išsimokėjo 200 000 Eur dydžio dividendus, todėl manydami, kad toks buvusio įmonės akcininko D. Z. sprendimas pažeidžia Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalies 1 punkto ir 8 dalies nuostatas, turėjo teisę ginti, jų manymu, pažeistas UAB „Žemkasa“ teises civilinio proceso tvarka.

75. Įvertinusi visa tai, kas buvo paminėta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. Z. išteisino dėl didelės vertės – 200 000 Eur svetimo UAB „Žemkasa“ priklausančio turto pasisavinimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

76. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistąjį išteisino ir dėl kaltinimų, kad jis, sąmoningai blogai valdydamas UAB „Žemkasa“, nulėmė jos bankrotą. Kaip jau buvo minėta pasisakant dėl nusikalstamo turto pasisavinimo sudėties nebuvimo D. Z. veiksmuose, dividendų išsimokėjimo neteisėtumas nebuvo nustatytas. Atkreiptinas dėmesys, kad 2023 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte iš tiesų buvo padaryta prielaidų pobūdžio išvada dėl UAB „Žemkasa“ nemokumo 2018 m. spalio 3 d., tačiau ekspertė L. Bortkevič konstatavo, jog nei kaltinime inkriminuotas dividendų išsimokėjimas, nei pirmiau aptarti sandoriai dėl neatlygintino transporto priemonių perdavimo kitai įmonei nebuvo tiesioginės ir vienintelės priežastys UAB „Žemkasa“ bankrotui kilti. Ekspertės teigimu, UAB „Žemkasa“ nemokumą lėmė tik priežasčių visuma. Teisėjų kolegija, vertindama ekspertizės akte nurodytas bankrotą lėmusias priežastis, atkreipia dėmesį, kad tarp jų dauguma yra ir tokios priežastys, dėl kurių kaltinimai nuteistajam D. Z. nagrinėjamoje byloje nėra reiškiami, taip pat ir tokios, kurias lėmė ir naujųjų akcininkų veiksmai. Teisėjų kolegija, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, neturi pagrindo su tokia ekspertizės akto išvada nesutikti. Vadovaujantis kaltinimo duomenimis UAB „Žemkasa“ įsipareigojimai 2018 m. spalio 3 d. iš viso sudarė 2 184 551,59 Eur, neįvykdytos prievolės – 2 370 424,10 Eur, grynasis nuostolis – 1 282 186 Eur. Tokiu atveju spręsti, kad D. Z. neišsimokėjus 200 000 Eur dividendų ir neperdavus neatlygintinai naudotis transporto priemonių, kurių bendra vertė nesiekė nė 20 000 Eur, UAB „Žemkasa“ bankrotas ateityje nebūtų kilęs, nepagrįsta. Todėl net ir pripažinus, kad 200 000 Eur dividendų išsimokėjimas, dėl kurio buvo sutarta su naujaisiais įmonės savininkais, pasunkino įmonės finansinę padėtį ir turėjo įtakos jos nemokumui, spręsti, kad tokiu būdu D. Z. sąmoningai blogai valdė įmonę ir taip tyčia siekė sukelti įmonės bankrotą arba sąmoningai leido jam kilti, nėra jokio pagrindo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. Z. išteisino dėl nusikalstamo UAB „Žemkasa“ bankroto.

77. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi išteisindamas D. Z. pagal BK 209 straipsnį rezoliucinėje dalyje rėmėsi nauja – 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija, tačiau nenurodė konkrečios šio straipsnio dalies. BK 3 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Tačiau veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią (BK 3 straipsnio 2 dalis). Perduodant baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu į teismą, D. Z. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 2 dalyje, 209 straipsnyje bei 183 straipsnio 2 dalyje, padarymu pagal tuo metu galiojusias baudžiamojo įstatymo redakcijas. Tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso pataisos (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925), pagal kurias pasikeitė ir D. Z. inkriminuotų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas. 2023 m. spalio 10 d. teisminio bylos nagrinėjimo metu prokurorė, vadovaudamasi BK 3 straipsnio 2 dalimi, teismui pateikė prašymą pakeisti D. Z. kaltinime nurodytų veikų kvalifikavimą į naujos redakcijos BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 2 dalį, 209 straipsnio 2 dalį ir BK 183 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs D. Z. kaltu, veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavo pagal 2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV‑1925 redakciją. Apygardos teismas atitinkamai kvalifikavo ir veikas, dėl kurių D. Z. buvo išteisintas, t. y. D. Z., vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisino pagal BK 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir 209 straipsnį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), nenurodydamas konkrečios pastarojo straipsnio dalies. Todėl teisėjų kolegija šioje dalyje skundžiamą nuosprendį tikslina, nurodydama, kad D. Z. išteisinamas pagal 209 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija).

Dėl D. Z. paskirtos bausmės

78. Prokurorės ir D. Z. gynėjo apeliaciniame skunde nėra ginčijamos nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 220 straipsnio 2 dalį paskirta galutinė subendrinta bausmė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šiuo nuosprendžiu iš kaltinimo pagal BK 220 straipsnio 2 dalį buvo pašalintos kai kurios faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, teisėjų kolegija iš naujo įvertina bausmei skirti reikšmingas aplinkybes.

79. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

80. Už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamajame įstatyme yra numatyta bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Ši nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Už BK 220 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato baudos arba laisvės atėmimo iki aštuonerių metų bausmes. Ši nusikalstama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis). BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad už apysunkio nusikaltimo padarymą nustatoma bauda nuo 100 iki 4000 MGL dydžio, o pagal 4 punktą už sunkaus nusikaltimo padarymą nustatoma bauda nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio. Pirmosios instancijos teismas D. Z. už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skyrė 150 MGL dydžio baudą, o už BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – 250 MGL dydžio baudą, t. y. baudas, kurių dydžiai artimi sankcijose numatytam minimaliam baudos dydžiui. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis apygardos teismas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę D. Z. paskyrė 350 MGL (17 500 Eur) dydžio baudą.

81. Skirdamas bausmę D. Z. pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir dėl jos gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. D. Z. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkiems ir sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 4 ir 5 dalys), nusikalstamos veikos baigtos, valstybės biudžetui buvo padaryta 46 850,30 Eur žala, kuri nėra atlyginta. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes nustatyta, kad D. Z. vedęs, turi nepilnametį sūnų (t. 13, b. l. 96), dirba, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 13, b. l. 99–101), anksčiau neteistas (t. 13, b. l. 98).

82. Taigi, įvertinus nuteistojo D. Z. asmenybę, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus, nustatytą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat atsižvelgus į tai, kad šiuo teismo sprendimu iš kaltinimo buvo pašalintos aplinkybės, jog jis, siekdamas išvengti 35 295 Eur GPM sumokėjimo, VMI teikiamose deklaracijose pateikė neteisingus duomenis, nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo D. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė yra aiškiai per griežta. D. Z. paskirta bausmė yra proporcinga padarytų nusikalstamų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių ir turto konfiskavimo

83. Tiek prokurorės, tiek nuteistojo gynėjo apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimą, be to, prokurorė prašo taikyti ir išplėstinį turto konfiskavimą nuteistojo sutuoktinės turtui. Tačiau teisėjų kolegija apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

84. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu civilinės ieškovės VSDFV Klaipėdos skyriaus pareikštą civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino ir iš D. Z. VSDFV naudai priteisė 44 184,30 Eur turtinės žalos atlyginimo. Be to, apygardos teismas iš dalies tenkino Klaipėdos apskrities VMI civilinį ieškinį ir VMI naudai iš D. Z. priteisė 2 665,79 Eur. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad nors teismas ir pripažino, kad dėl neteisėtų D. Z. veiksmų į VMI teikiamas deklaracijas nebuvo įrašyti duomenys apie dividendų išsimokėjimą, ko pasėkoje UAB „Žemkasa“ išvengė 35 295 Eur GPM sumokėjimo, tačiau šia dalimi VMI pareikšto civilinio ieškinio netenkino, motyvuodamas tuo, kad D. Z. įmonėje faktiškai dirbo iki 2018 m. spalio 15 d., o pareiga sumokėti dividendus tenka įmonei.

85. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo VMI pareikštą civilinį ieškinį tenkinti pilna apimtimi ir iš nuteistojo D. Z. priteisti ir 35 295 Eur valstybės biudžetui nesumokėto GPM. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl BK 220 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo neatitinka bylos aplinkybių ir iš kaltinimo turinio apskritai pašalino faktines aplinkybes, kad D. Z., siekdamas išvengti 35 295 Eur dydžio GPM sumokėjimo, į VMI teikiamas deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie priskaičiuotą mokėtiną GPM. Taigi, nors apygardos teismas ir netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, tačiau VMI pareikštą civilinį ieškinį dalyje dėl 35 295 Eur turtinės žalos, atsiradusios dėl GPM mokesčio nesumokėjimo, išsprendė teisingai.

86. Nuteistojo D. Z. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad už mokestinių prievolių įvykdymą pirmiausiai atsakingas pats juridinis asmuo, kuris nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, be to bankroto byla UAB „Žemkasa“ buvo iškelta tik 2019 m. liepos 9 d., taigi po akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo įmonė ir toliau tęsė veiklą, tačiau dėl naujųjų UAB „Žemkasa“ vadovų kaltės mokestinių prievolių valstybės biudžetui taip ir neįvykdė. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

87. Sutiktina, kad mokesčių sumokėjimas yra bendrovės pareiga. Tačiau tais atvejais, kai kreditorius negali gauti savo reikalavimo patenkinimo iš juridinio asmens, tiesiogiai kreditoriui (šiuo atveju VMI ir VSDFV) atsako juridinio asmens vadovas, dėl kurio kaltų veiksmų nebuvo sumokėti mokesčiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K‑80‑1073/2019, Nr. 2K‑204‑387/2024). Pažymėtina, kad UAB „Žemkasa“ Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. liepos 9 d. nutartimi buvo iškelta bankroto byla; Šiaulių apygardos teismo 2020 m. sausio 15 d. nutartimi UAB „Žemkasa“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, o to paties teismo 2022 m. vasario 9 d. sprendimu UAB „Žemkasa“ veikla pripažinta pasibaigusia, sprendimas įsiteisėjo 2022 m. kovo 15 d. (civilinė byla Nr. eB2-71-372/2022). Taigi UAB „Žemkasa“ kaip teisinių santykių subjektas šiuo metu nebeegzistuoja. Be to, kaip jau minėta, PVM bei VSD įmokos nebuvo sumokėtos dėl kaltų UAB „Žemkasa“ tuometinio vadovo D. Z. veiksmų, todėl jis pagrįstai pripažintas tinkamu civiliniu atsakovu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

88. Apeliaciniame skunde prokurorės prašymai dėl UAB „Lankresta“ pareikšto 200 000 Eur civilinio ieškinio priteisimo iš D. Z. bei A. Z. turto – 50 500 Eur konfiskavimo susiję su jos prašymu pripažinti D. Z. kaltu pagal BK 183 straipsnio 3 dalį bei 209 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, D. Z. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį bei 209 straipsnį išteisino ir civilinės ieškovės UAB „Lankresta“ civilinį ieškinį dėl 200 000 Eur priteisimo iš D. Z. paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad D. Z. skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas pagrįstai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė byloje pareikštą UAB „Lankresta“ civilinį ieškinį, o spręsti išplėstinio turto konfiskavimo klausimo, nesant pagrindo manyti, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu (BK 72³ straipsnis), taip pat nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendį pakeisti.

Patikslinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. kovo 22 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pripažinta įrodytą nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 220 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), 183 straipsnio 3 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir 209 straipsnio 2 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) aplinkybę, kad D. Z. UAB „Žemkasa“ direktoriumi ir kasininku buvo iki 2018 m. spalio 19 d.

Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį dėl D. Z. išteisinimo pagal BK 209 straipsnį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir nustatyti, kad D. Z. išteisintas pagal BK 209 straipsnio 2 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Dianos Mikelėnienės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Evaldas GražysAiva SurvilienėJurga Vasiliauskienė