- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-20
- Bylos Nr.
- e2A-624-881/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00858-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- Ž. D., S. K., E. S., I. B.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
- 2.6.10.5.2.17Kiti žalos atlyginimo atvejai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Ž. D., S. K. ir E. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1820-480/2019 pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ ieškinį atsakovėms Ž. D., S. K., I. B. ir E. S. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: A. P. ir uždaroji akcinė bendrovė „Robinta“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi kooperatinė bendrovė kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“ (toliau – ir Kredito unija), atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir 0UAB) „Verslo konsultantai“, pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovių Ž. D., S. K., I. B. ir E. S. 479 782,90 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. ieškovė ir trečiasis asmuo A. P. sudarė paskolos sutartį Nr. 70172, pagal kurią trečiajam asmeniui buvo suteikta 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskola (toliau – Paskolos sutartis). Trečiajam asmeniui nevykdant sutartinių įsipareigojimų, ieškovė 2014 m. vasario 11 d. vienašališkai nutraukė paskolos sutartį. Trečiasis asmuo prievolių pagal paskolos sutartį neįvykdė, realizavus hipoteka įkeistą turtą įsiskolinimas nebuvo padengtas, kito turto trečiasis asmuo neturi, išieškojimas vykdomas tik iš jo gaunamo darbo užmokesčio, kai paskolos gavėjas dirba. Nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. spalio 28 d. iš trečiojo asmens buvo išieškota ir ieškovei pervesta tik 406,77 Eur. Trečiasis asmuo skolingas ieškovei iš viso 479 782,90 Eur: 396 706,28 Eur pagrindinės skolos, 35 197,39 Eur delspinigių, 47 879,23 Eur palūkanų. Ieškovės teigimu, Paskolos sutarties sudarymas sukėlė jai nuostolių, nes trečiasis asmuo negali patenkinti ieškovės reikalavimų pagal Paskolos sutartį. Ieškovės valdyba, kurią sudarė atsakovės Ž. D. (ji buvo ir administracijos vadovė), S. K. ir I. B., tiek ieškovės paskolų komitetas – jo pirmininkė E. S., pagal ieškovės vidinius teisės aktus dalyvavo paskolos išdavimo procedūroje. Tam, kad būtų išduota paskola, būtina, jog visų minėtų subjektų valia dėl paskolos išdavimo sutaptų. Valdyba priėmė sprendimą suteikti paskolą A. P., nesant priimto Paskolų komiteto sprendimo, nes jo protokolas surašytas 2012 m. rugsėjo 24 d., o valdybos posėdis įvyko 2012 m. rugsėjo 21 d. Visi šie subjektai pagal ieškovės Kredito teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) jiems suteiktą kompetenciją, netinkamai atliko savo pareigas ir nepagrįstai pritarė Paskolos sutarties sudarymui, kas bendrai lėmė tai, kad buvo sudaryta Paskolos sutartis. Jeigu bent vienas iš minėtų ieškovės valdymo organų (vadovių) savo pareigas pagal Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymą (toliau – ir KUĮ), ieškovės įstatus ir vidinius ieškovės teisės aktus būtų atlikę tinkamai, Paskolos sutartis su trečiuoju asmeniu nebūtų buvusi sudaryta, o ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių. Atsakovių – valdybos narių, kaip valdymo organų (Ž. D., S. K., I. B.), atsakomybė kyla bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės pagrindu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalies ir KUĮ 20 straipsnio pagrindais. Be to, šių atsakovių atsakomybė numatyta vidiniuose teisės aktuose – ieškovės Kredito unijos įstatų (toliau – Įstatų) 5.77, 5.78 punktuose, valdybos darbo reglamento 7.1 punkte. Atsakovė E. S. yra Kredito unijos vadovė, todėl jai taikoma atsakomybė už padarytą žalą taip pat pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kaip ir bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai. Jos atsakomybė kyla KUĮ 20 straipsnio pagrindu, kaip kredito unijos narei, Įstatų 4.25 punkto ir Paskolų komiteto darbo reglamento 7.1 punkto pagrindais. Ieškovės teigimu, valdybos ir paskolų komiteto veiksmai yra bendri, todėl atsakovės už padarytą žalą turi atsakyti solidariai.
3. Anot ieškovės, atsakovės sprendimus dėl paskolos išdavimo turėjo vertinti paskolos davėjo interesais, tačiau to nepadarė. Ieškovė nurodė šiuos atsakovių darbo trūkumus, išduodant paskolą: paskolų komitetas tinkamai nesurinko duomenų, vertindamas skolininko turtinę finansinę būklę ir galimybę grąžinti paskolą, taip pažeidė Fizinių asmenų mokumo vertinimo tvarkos 3.1, 3.3, 3.4, 3.6, 3.8 punktus. Paskolų komitetas finansinę būklę turėjo įvertinti taip, kad A. P. galėtų paskolą grąžinti pats, nepriklausomai nuo prievolės užtikrinimo priemonių. Paskolų komitetas rėmėsi UAB „Finanza“ pažyma apie pareiškėjo darbo užmokestį ir vienkartine 25 000 Lt atlygio paslaugų teikimo sutartimi, bet šių duomenų teisingumo nepatikrino. Paskolų komitetas nepasinaudojo teise reikalauti papildomų duomenų, nepatikrino SODRA duomenų, nors turėjo galimybę prisijungti prie duomenų bazės. Nepagrįstai nenustatė, kad paskolos gavėjas negalėjo vykdyti prievolės ir per mėnesį mokėti ne mažiau kaip 8 000 Lt paskolos įmokų, nes įvertinus jo gaunamą atlyginimą, nurodytą UAB „Finanza“ pažymoje, ir pajamas iš paslaugų teikimo, per metus gaunama apie 89 000 Lt suma, kai vien privalomi mokėjimai sudarė 96 000 Lt.
4. Valdyba ir paskolų komitetas, vertindami A. P. paraišką, neturėjo investicinio plano, skolininko finansinės būklės vertinimo pažymos, turto vertinimo ataskaitos, kuri buvo surašyta tik 2012 m. rugsėjo 26 d. Ieškovė atkreipė dėmesį, kad įkeičiamo turto vertė pagal Nekilnojamojo turto registrą buvo 3 700 Lt, todėl žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta 3 000 000 Lt vertė turėjo sukelti abejonių, nes turto vertės negali taip skirtis. Atsakovės taip pat negalėjo vadovautis UAB „Robinta“ turto vertinimo ataskaitoje nurodyta žemės sklypo investicine verte – 3 398 500 Lt, nes pagal Užtikrinimo priemonių vertinimo tvarkos (toliau – Tvarka) 3 dalies 1 punktą vertintina tik turto rinkos vertė ar likvidacinė, o ne ataskaitoje nurodyta investicinė vertė. Šioje ataskaitoje žemės sklypo rinkos vertė yra tik 13 500 Lt. Be to, žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties, o pagal pateiktus dokumentus A. P. planavo statyti degalinę. Valdyba posėdžio metu tinkamai neįvertino paskolų komiteto pateiktų dokumentų ir išvadų ir nepasinaudojo galimybe grąžinti paskolų komitetui papildyti paskolos bylą arba pati turėjo patikrinti duomenis.
5. Paskolų komiteto ir valdybos darbo reglamentuose bei Įstatuose yra nurodyta, kad nuo atsakomybės atleidžiami paskolų komiteto ir valdybos nariai, jeigu jie balsavo prieš ar pateikė protestą. Šių veiksmų atsakovės neatliko, o susilaikymas balsuojant nuo atsakomybės neatleidžia.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apygardos teismas 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių Ž. D., S. K., I. B. ir E. S. 391 329,62 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir po 887,36 Eur iš kiekvienos atsakovės bylinėjimosi išlaidų; pripažino, kad ši atsakovių prievolė yra solidari su Kauno miesto 27 notarų biuro notarės M. Čibiraitės 2014 m. spalio 13 d. vykdomuoju įrašu nustatyta A. P. prievole ieškovei; kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė kitas bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas, išanalizavęs byloje esančius rašytinius įrodymus, išklausęs ankstesnių teismo posėdžių garso įrašus, sprendė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas teikia pagrindą sutikti su ieškovės pateiktu byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių vertinimu.
8. Teismas konstatavo, kad, išduodant paskolą A. P., jam nesant kredito unijos nariu, buvo pažeistos KUĮ nuostatos, Kredito unijos įstatų 2.4.1 punktas, Taisyklių III dalies 1 punktas, kurie numato, kad kreditas gali būti išduodamas tik kredito unijos nariams.
9. Be to, teismas sprendė, kad Kredito unijos valdybos nariai atliko neteisėtus veiksmus, kadangi priėmė sprendimą dėl paskolos suteikimo A. P. be paskolų komiteto pritarimo, nors šis pritarimas pagal KUĮ 33 straipsnio 2 dalį bei Kredito unijos Taisyklių IV dalies 3.2 punktą buvo privalomas.
10. Teismas taip pat sprendė, kad kredito unijos valdybos sprendimas suteikti A. P. paskolą ir paskolų komiteto (vėlesnis) pritarimas buvo priimti tinkamai neįvertinus skolininko įkeičiamo turto vertės. Teismo vertinimu, į bylą pateikti įrodymai suponuoja išvadą, kad priimant sprendimą išduoti paskolą buvo vadovaujamasi tik A. P. pateikta 2012 m. rugsėjo 20 d. žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartimi, kuria pastarasis įsigijo žemės ūkio paskirties sklypą už 3 000 000 Lt, nors valdybos narėms neabejotinai turėjo kilti protingų ir pagrįstų abejonių dėl įkeičiamo turto rinkos kainos skirtumo, nurodyto Nekilnojamojo turto registre ir pirkimo pardavimo sutartyje. Akivaizdus turto vertės skirtumas, anot teismo, turėjo būti pagrindas atidžiau išstudijuoti turto vertinimo metodus, turto kokybę ir aplinkybes, dėl kurių turto vertė pasikeitė iš esmės. Teismo teigimu, esant tokiam dideliam neatitikimui, kai nustatyta turto vertė skiriasi net 800 kartų, negalima laikyti, kad atsakovės savo pareigą visapusiškai įvertinti turto padėtį rinkoje atliko rūpestingai ir tinkamai.
11. Teismas sutiko su ieškove, kad atsakovės taip pat tinkamai neįvertino paskolos gavėjo galimybių grąžinti paskolą.
12. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti Fizinių asmenų mokumo vertinimo tvarkos 3.1, 3.3, 3.4, 3.6, 3.8 punktai, nes sprendimas suteikti paskolą buvo priimtas visapusiškai neįvertinus skolininko mokumo ir kitų veiksnių, galinčių nulemti paskolos grąžinimą. Teismas nesutiko su atsakovėmis, kad paskolos gavėjas A. P. galėjo vykdyti prievoles ir per mėnesį mokėti paskolos sutartimi numatytą ne mažesnę kaip 8 000 Lt sumą. Anot teismo, atsakovės, įvertinusios UAB „Finanza“ pažymoje nurodytą 7000 Lt per mėnesį darbo užmokestį ir pateiktą vienkartinę 25 000 Lt paslaugų teikimo sutartį, turėjo nustatyti, kad privalomų metinių 96 000 Lt mokėjimų skolininkas negali įvykdyti per metus gaudamas 84 000 Lt darbo užmokesčio ir 25 000 Lt atlyginimą, įvykdęs vienkartinę paslaugų teikimo sutartį.
13. Teismo vertinimu, Kredito unijos einamųjų paskolų teisinio audito išvada, kurioje nustatyta, kad, suteikiant paskolą A. P., jo mokumas ir paskolos rizika įvertinta tinkamai, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių.
14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovėms turėjo kilti pagrįstų abejonių apie A. P. gaunamas pajamas, nes jam priskaičiuotas darbo užmokestis – 7 000 Lt (bruto) – daugiau nei tris kartus viršijo vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (2 170 Lt) arba daugiau kaip aštuonis kartus minimalų atlyginimą (800 Lt) šalyje. Atsakovės, o taip pat ir išvadą teikiantis auditą atlikęs asmuo, turėdami A. P. pateiktus duomenis apie jo gaunamas pajamas, nepatikrino tų duomenų tikrumo ir neįsitikino jo galimybėmis savo pajamomis grąžinti kreditą, nors Kredito unija buvo sudariusi sutartį su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) dėl asmens duomenų teikimo. Remdamasis byloje esančia pažyma apie asmens įdarbinimus už 2010 m. sausio 1 d.–2016 m. balandžio 30 d. laikotarpį ir VSDFV duomenimis apie asmens darbovietę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnio 3 dalis), teismas nustatė, kad A. P. UAB „Finanza“ niekada nedirbo, o 2012 m. jis draudžiamųjų pajamų apskritai neturėjo, vadinasi, niekur nedirbo.
15. Teismas konstatavo, kad kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas pagal KUĮ 21, 28 straipsnius, 32 straipsnio 3 dalį, 33 straipsnį ir ieškovės vidaus tvarką nustatančius teisės aktus (Kredito unijos įstatų 5.1, 5.45.6, 5.66, 5.67 punktai) yra privalomi kredito unijos organai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo unijos nariams. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės E. S. argumentus, kad paskolų komiteto pirmininkui negali kilti civilinė atsakomybė CK 2.87 straipsnio pagrindu.
16. Teismas taip pat sprendė, kad atsakovių I. B. ir S. K. darbas visuomeniniais pagrindais neatleidžia nuo teisinės atsakomybės. Atsakovės savo valia prisiėmė pareigas, todėl privalo prisiimti ir tokių veiksmų padarinius (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Atsakovių – valdybos narių – paaiškinimai, kad valdyba sprendimus priimdavo ir protokolus pasirašydavo atsakovės Ž. D. automobilyje, teismo vertinimu, rodo ypač didelį aplaidumą, vykdant valdybos narių pareigas, su kurių turiniu buvo supažindintos.
17. Atsakovės, anot teismo, taip pat negali remtis tuo, kad kredito unijos veikla yra rizikinga, o jos neturi specialios patirties, nes finansinių paslaugų teikimo rizika nėra aplinkybė, suteikianti teisę veikti akivaizdžiai viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas. Pagal Įstatų 5.78 punktą, valdybos darbo reglamento 7.1 punktą, paskolų komiteto darbo reglamento 7.3 punktą nuo atsakomybės paskolų komiteto ir valdybos nariai yra atleidžiami, jeigu jie balsavo „prieš“ arba pateikė protestą. Kadangi šių veiksmų atsakovės neatliko, o susilaikymas balsuojant nuo atsakomybės neatleidžia, nėra pagrindo atsakoves atleisti nuo atsakomybės ar ją sumažinti.
18. Teismas konstatavo, kad atsakovės, vertindamos A. P. pateiktus dokumentus, savo netinkamu joms pavestų funkcijų vykdymu pažeidė įtvirtintą atsakingo skolinimo principą, tinkamai neįsitikino kliento finansiniu pajėgumu, gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti paskolą, tinkamai neįvertino įkeičiamo turto vertės ir kokybės, tuo pažeidė pareigą elgtis apdairiai, rūpestingai, veikė aiškiai aplaidžiai, nelojaliai, nesilaikė KUĮ ir ieškovės vidinių teisės aktų, viršijo įprastinę ūkinę riziką ir dėl to nepagrįstai priėmė sprendimus dėl paskolos suteikimo. Ieškovė įrodė, kad jeigu atsakovės būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigas – veikusios apdairiai ir rūpestingai, neviršijusios protingos komercinės ūkinės rizikos ribų, priimdamos sprendimus būtų atidžiai išnagrinėjusios turimus įrodymus, patikrinusios jų turinį, pareikalavusios papildomų duomenų apie paskolos gavėjo finansines galimybes savo pajamomis grąžinti kreditą, tinkamai įvertinusios realią žemės sklypų rinkos vertę, paskolų komiteto pirmininkė būtų nesiūliusi valdybai priimti sprendimo suteikti paskolą skolininkui ar būtų pateikusi protestą dėl priimto sprendimo, o valdyba nebūtų priėmusi sprendimo patenkinti A. P. prašymo suteikti jam paskolą, ieškovė nebūtų patyrusi žalos. Tai, anot teismo, yra pagrindas daryti išvadą, kad tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir žalos ieškovei atsiradimo egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Šiuo atveju atsakovės yra atsakingos už neteisėtą ir nepagrįstą skolininko A. P. verslo finansavimą.
19. Tačiau teismas padarė išvadą, kad ieškovė neteisingai paskaičiavo A. P. pagrindinės skolos dydį. Teismas sprendė, kad, atskaičius išieškotas sumas, A. P. pagrindinė skola yra 395 581,99 Eur. Pagrįstomis, anot teismo, pripažintinos ir antstolės R. Gražienės 2015 m. spalio 28 d. rašte nurodytos 47 879,23 Eur palūkanos. Be to, teismas sprendė, kad skolininko A. P. sumokėtas 180 000 Lt (52 131,60 Eur) pajus turi būti įskaitytas į ieškiniu prašomos priteisti žalos dydį, taip pat nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo priteisti kaip žalą 35 197,39 Eur delspinigių. Tad teismas padarė išvadą, kad ieškovės patirta žala yra 391 329,62 Eur (395 581,99 + 47 879,23 - 52 131,60 = 391 329,62 Eur).
20. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovės žalą padarė bendrais veiksmais ir kad tie veiksmai buvo ne atsitiktiniai, o būtini žalai atsirasti. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad pagal Kredito unijos Įstatų 5.2 punktą unijos valdyba yra privalomas unijos valdymo organas, o pagal 5.66 punktą Paskolų komitetas kredito unijoje yra privalomas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Taisyklių IV skyriaus 3.2. punktą abiejų šių organų teigiamas sprendimas yra būtina sąlyga suteikti paskolą. Teismui padarius išvadą, kad ieškovės valdybą, paskolų komiteto pirmininkę ir ieškovės administracijos vadovę (kuri kartu buvo ir valdybos pirmininkė) sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, teismas, remdamasis CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, laikė atsakovių prievolę solidaria.
21. Teismas nurodė, kad pagal KUĮ 20 straipsnį kredito unijos narys už kredito unijai padarytą žalą atsako CK nustatyta tvarka, o narystės kredito unijoje pasibaigimas neatleidžia nuo atsakomybės už kredito unijai padarytą žalą. Byloje nustatyta, kad atsakovės ir paskolos gavėjas trečiasis asmuo A. P. yra Kredito unijos nariai. Todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovių ir paskolos gavėjo atsakomybė Kredito unijai yra solidari.
22. Teismas nustatė, kad, vykdant išieškojimą pagal notarės M. Čirbaitės vykdomąjį įrašą, iš paskolos gavėjo A. P. buvo išieškota 406,77 Eur suma ir gauta 2 560 Eur varžytynėse pardavus žemės sklypą. Antstolė, patikrinusi sprendimo įvykdymo galimybes, t. y. užklausiusi kredito įstaigas, VĮ „Regitra“, VĮ Registrų centrą, Sodrą ir nustačiusi, kad A. P. piniginių lėšų, transporto priemonių, nekilnojamojo turto neturi, niekur nedirba, 2019 m. liepos 31 d. surašė išieškojimo negalimumo aktą Nr. S-19-90-14059, kuriuo vykdomąjį dokumentą grąžino išieškotojui. 2019 m. liepos 31 d. antstolės patvarkymu vykdomoji byla buvo užbaigta ir vykdomasis dokumentas grąžintas išieškotojui – Kredito unijai. Pagal pateiktus dokumentus, A. P. Lietuvoje nekilnojamojo turto, transporto priemonių, piniginių lėšų neturi ir niekur nedirba. A. P. yra deklaravęs savo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Valstybės sienos apsaugos tarnybos registrų duomenimis A. P. paskutinį kartą Lietuvos sieną yra kirtęs 2016 m. gruodžio 16 d. Nurodytos faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad ieškovė neturi jokios galimybės išsiieškoti esamą įsiskolinimą iš A. P. Lietuvoje. Be to, teismas sprendė, kad nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tokie teisiniai mechanizmai kaip Europos mokėjimo įsakymas bei Europos vykdomasis raštas yra labiau hipotetinio pobūdžio, bet neužtikrina ieškovei realios galimybės išieškoti skolą iš A. P., nes pastarojo tiksli gyvenamoji bei darbo vietos nėra žinomos. Tad, teismo vertinimu, ieškovė neturi realios galimybės išsiieškoti iš A. P. kredito unijai negrąžintos paskolos ir nesumokėtų palūkanų.
23. Kita vertus, anot teismo, ieškovės žala yra susijusi su skolininko A. P. realios galimybės grąžinti paskolos sumą ir sumokėti palūkanas ieškovei kaip paskolų suteikimo veiklą vykdančiam subjektui nebuvimu, taip pat žala ieškovei padaryta ir neteisėtais atsakovių veiksmais dėl nepagrįstai suteiktos paskolos A. P.. Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis ir mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) kasacinio teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-143-684/2018 pateiktais išaiškinimais, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, nes kiekvienas iš pažeidėjų – atsakovės ir A. P. – prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, nes be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Tad teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti CK 6.279 straipsnio 1, 3 dalis ir pripažinti, kad solidari atsakovių prievolė yra solidari ir su Kauno miesto 27 notarų biuro notarės M. Čibiraitės 2014 m. spalio 13 d. vykdomuoju įrašu nustatyta A. P. prievole ieškovei.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
24. Apeliaciniu skundu atsakovė E. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti žalą solidariai iš E. S., ir priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl reikalavimo priteisti žalą solidariai iš E. S. atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
24.1. Pirmosios instancijos teismas peržengė ieškinio ribas. Ieškovė įrodinėjo, kad jos valdyba sudarė sutartį ir paskolą A. P. išdavė po kredito komiteto sprendimo, tačiau byloje nustatyta, kad kredito komitetas A. P. mokumo vertinimą atliko jau po to, kai buvo priimtas valdybos sprendimas suteikti paskolą ir su A. P. sudaryta paskolos sutartis, t. y. kad paskolos sutarties sudarymui apeliantės vadovaujamo komiteto sprendimas neturėjo jokios įtakos ir su sutarties sudarymu jos priimtas sprendimas neturi sąsajų. Apeliantė neatliko jokių neteisėtų, aiškiai aplaidžių, nelojalių veiksmų, nepažeidė KUĮ ir ieškovės vidinių teisės aktų. Tarp jos veiksmų ir ieškovei galimai padarytos žalos nėra priežastinio ryšio.
24.2. Teismas klaidingai konstatavo, kad Kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas pagal KUĮ 21, 28 straipsnius, 32 straipsnio 3 dalį, 33 straipsnį ir ieškovės vidaus tvarką nustatančius teisės aktus (Kredito unijos įstatų 5.1, 5.45, 5.66, 5.67 punktai) yra privalomi kredito unijos organai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo unijos nariams. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą paskolų komitetas priima sprendimą, kuris yra tik rekomendacinio pobūdžio, paskolų komitetas teikia tik siūlymą kredito unijos valdybai, o sprendimą dėl paskolos suteikimo priima kredito unijos valdyba. Kredito unijos įstatuose ir Kredito unijos Taisyklių (patvirtintų 2011 m. lapkričio 28 d.) 3.4 punkte nurodyta, jog valdyba, išanalizavusi paskolų komiteto pateiktą medžiagą, įvertina paskolos paraiškos dokumentus ir priima sprendimą dėl paskolos sutarties sudarymo. Tai reiškia, kad nei pagal teisinį reglamentavimą, nei pagal faktinę padėtį valdybos ir kredito komiteto narių sprendimai nėra bendri, t. y. nėra solidarūs ir nesukelia bei negali sukelti jų nariams solidarios atsakomybės. Paskolų komiteto siūlymas nesukelia jokių teisinių pasekmių, nes paskolos sutartis yra sudaroma tik kredito unijos valdybos sprendimu, o šiuo atveju sudaryta net nesant paskolų komiteto nutarimo.
24.3. Teismas klaidingai konstatavo, jog žala ieškovei padaryta bendrais atsakovių, tarp jų ir apeliantės, veiksmais, nes byloje nustatytos aplinkybės paneigia tokią teismo išvadą. Visų pirma, paskolų komitetas, kuriam vadovavo apeliantė, dėl paskolos sudarymo teikia tik siūlymą valdybai. Tik valdyba priima galutinį sprendimą dėl paskolos suteikimo, kuris sukelia teisines pasekmes. Net ir paskolų komitetui pasiūlius sudaryti sutartį, valdyba, įvertinusi tokį siūlymą ir paraiškos dokumentus, turi teisę atsisakyti sudaryti paskolos sutartį. Antra, byloje buvo įrodyta, kad paskolų komiteto posėdis įvyko 2012 m. rugsėjo 24 d., t. y. jau po to, kai 2012 m. rugsėjo 21 d. kredito unijos valdyba priėmė sprendimą dėl paskolos A. P. suteikimo ir tą pačią dieną pasirašė paskolos sutartį. Taigi apeliantė neatliko jokių bendrų su ieškovės valdyba veiksmų dėl paskolos sutarties sudarymo ir paskolos sutarties sąlygų, tarp jų užtikrinimo priemonių, nustatymo ir negali būti solidariai atsakinga su valdybos nariais. Nė vienas iš anksčiau bylą nagrinėjusių teismų nenurodė, kokius veiksmus apeliantė, kaip kredito komiteto pirmininkė, turėjo atlikti, kad sustabdytų paskolos išmokėjimą, ir kaip tie veiksmai būtų užkirtę kelią paskolos išmokėjimui kitą dieną po hipotekos sutarties pasirašymo (notarinis veiksmas buvo atliekamas dar nesibaigus kredito komiteto posėdžiui). 2012 m. rugsėjo 24 d. vykusio paskolų komiteto posėdžio priimtas siūlymas neturėjo jokios įtakos paskolos sutarties sudarymo faktui. Todėl netoleruotina, kai teismas nustatęs itin reikšmingas bylos aplinkybes, daro išvadą, kuri joms prieštarauja.
24.4. Teismas nepagrįstai interpretavo ir samprotavo, jog paskolų komiteto pirmininkė galėjo protestuoti dėl paskolos sudarymo ir sustabdyti pinigų išmokėjimą A. P.. Byloje jokiomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nebuvo įrodinėjama ir neįrodyta, kad apeliantė žinojo apie 2012 m. rugsėjo 21 d. paskolos sutarties sudarymą ar faktą, kad paskola išmokėta 2012 m. rugsėjo 25 d. Teismas nevertino fakto, kad turto įkeitimas buvo atliktas (pasirašytas hipotekos lakštas) tuo metu, kai dar vyko kredito komiteto posėdis, paskolos suma išmokėta jau kitą dieną po kredito komiteto nutarimo, ir kad esant tokiai įvykių eigai apeliantė nei teisiškai, nei fiziškai negalėjo sustabdyti paskolos sumos pagal paskolos sutartį išmokėjimo. Paskolos su unija sutartis (kreditavimo) laikytina konsensualine, todėl nuo jos sudarymo dienos 2012 m. rugsėjo 21 d. ieškovei atsirado prievolė suteikti A. P. sutarto dydžio paskolos sumą (sutarties 1.1 punktas).
24.5. Priešingai nei nurodė teismas, apeliantė neturėjo jokių galimybių protestuoti, informuoti administracijos vadovą ar visuotinį narių susirinkimą ir taip sustabdyti paskolos sutarties vykdymą. Paskolų komiteto posėdis baigėsi 2012 m. rugsėjo 24 d., 16 val. 55 min., t. y. prieš pat darbo pabaigą, o kitą dieną A. P. jau buvo išmokėti pinigai pagal 2012 m. rugsėjo 21 d. sudarytą paskolos sutartį. Be to, paskolų komitetas niekuomet nepriėmė sprendimo išmokėti pagal paskolos sutartį suteiktos paskolos, o jokie teisės aktai nenumato galimybės paskolų komitetui protestuoti dėl paskolos išmokėjimo. Teismas šiuo klausimu visiškai nepasisakė, t. y. nevertino, ar apeliantės bet kokia forma išreikštas protestas dėl paskolos pagal sudarytą paskolos sutartį išmokėjimo galėjo sutrukdyti paskolos sumos išmokėjimui, atsižvelgiant į laiko tarpą tarp paskolos komiteto susirinkimo ir paskolos sumos išmokėjimo. Apeliantė nurodė, jog vykstant paskolų komiteto posėdžiui nebuvo žinoma, kad valdyba jau yra priėmusi sprendimą dėl paskolos suteikimo, ir byloje nėra įrodyta, kad paskolų komitetas vertindamas paskolos paraiškos dokumentus žinojo, jog kredito unijos valdyba jau 2019 m. rugsėjo 21 d. priėmė sprendimą sudaryti paskolos sutartį ir ją sudarė. Netoleruotina, kad teismas, priimdamas sprendimą, savo išvadas formuluoja remdamasis hipotetiniais samprotavimais, kas galėjo būti. Be to, formuluodamas tokias išvadas teismas išėjo už ieškinio ribų, nes ieškovė reiškė reikalavimą atlyginti žalą dėl nepagrįstai suteiktos paskolos ir veiksmų neteisėtumą įrodinėjo dėl paskolos suteikimo, o ne dėl jos vykdymo ir pinigų išmokėjimo nesustabdymo. Akivaizdu, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog paskolų komiteto, vykusio 2012 m. rugsėjo 24 d., siūlomojo pobūdžio išvada negalėjo turėti ir neturėjo jokios įtakos valdybos 2012 m. rugsėjo 21 d. priimtam sprendimui išduoti paskolą A. P.. Kredito sutarties sudarymas, kurios pagrindu paskola išduota, nebuvo sąlygotas apeliantės veiksmų ir sprendimo, todėl nėra priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir paskolos suteikimo bei ieškovės nurodomų nuostolių atsiradimo, kurie, be to, atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų, t. y. sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
24.6. Teismo sprendimo dalis, kuria iš apeliantės solidariai priteista skola ieškovės naudai, yra nepagrįsta ir neteisėta ir tuo pagrindu, jog byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų, kad apeliantės veiksmai buvo neteisėti, kad ji savo veiksmais pažeidė teisės aktuose bei vidaus taisyklėse ir reglamentuose įtvirtintas nuostatas, elgėsi akivaizdžiai nerūpestingai ir nelojaliai.
24.7. Paskolų komitetas, priešingai nei valdyba, svarstė jau kredito unijos nario paraišką, nepažeisdama Įstatų II dalies 2.4 punkto nuostatų. Be to, aplinkybė, kad pareiškėjas įmokėjo grynaisiais kredito unijai 180 000 Lt dydžio pajų, taip pat turėjo teigiamos įtakos vertinant pareiškėjo finansinę padėtį. Prašoma suteikti paskola neviršijo skolininko pajaus dešimteriopos vertės.
24.8. Paskolos vertinimą paskolų komitetas atliko pagal paskolos vertinimo procedūrai būdingus veiksmus, nepažeisdamas unijos įstatų ir vidaus tvarkos taisyklių bei reglamentų. Pareiškėjo duomenų atitikimas paskolos suteikimo sąlygoms paskolų komiteto buvo vertinamas vadovaujantis fizinių asmenų mokumo vertinimo tvarka. Kredito unijos einamųjų paskolų teisinio audito išvadoje nustatyta, kad suteikiant paskolą A. P. jo mokumas ir paskolos rizika įvertinta tinkamai. Ir nors teismas šią išvadą vertino kritiškai, tačiau tai nepaneigia, kad pats pareiškėjo mokumo vertinimas, kurį atliko paskolų komitetas, buvo atliktas tinkamai, atidžiai ir atsakingai. Paskolos rizikos grupė įvertinta net griežčiau, nei tai numato ieškovės patvirtinta tvarka.
24.9. Kaip nurodė ir pats teismas, paskolų komiteto protokole įkeičiamo turto vertė nėra nurodyta. Paskolų komiteto funkcijos neapima įkeičiamo nekilnojamo turto vertės nustatymo. Be to, byloje nustatyta, jog paskolos byloje trūksta lapų, taip pat byloje nėra komiteto atliktų skaičiavimų, t. y. byloje nenustatyta, kad kredito komiteto skaičiavimai ir nustatyta patenkinama paskolos gavėjo finansinė būklė neatitiko jo pateiktų dokumentų (kad skaičiavimai atlikti neteisingai).
24.10. Teismas pareiškėjo A. P. finansinę būklę įrodančius dokumentus vertino neobjektyviai, šališkai ir turėdamas išankstinę nuomonę, nes jam nagrinėjant bylą jau buvo žinoma, kad trečiasis asmuo negrąžino paskolos.
24.11. Priešingai nei vertino ir sprendime nurodė teismas, A. P. pateikta pažyma, kurioje nurodytas jo kaip programuotojo gaunamas 7 000 Lt mėnesinis atlyginimas, neturėjo sukelti ir nesukėlė jokių įtarimų dėl savo dydžio. Informacinių technologijų specialistų darbo užmokestis visuomet buvo ir šiuo metu yra keliskart didesnis nei vidutinis darbo užmokestis, todėl paskolų komitetui nesukėlė ir neturėjo sukelti jokių abejonių.
24.12. Teismas klaidingai vertino A. P. pateiktos paslaugų teikimo sutarties, kuria A. P. įsipareigojo atlikti tam tikrus programavimo darbus, o užsakovas įsipareigojo už atliktus darbus sumokėti 25 000 Lt, sąlygas. Sutartimi yra numatyta sumokėti visą sutarties kainą, kai bus atlikti darbai. Todėl paskolų komitetas pagrįstai ir teisingai šias pajamas vertino kaip einamųjų metų pajamas. Be to, kartu su darbo užmokesčio pažyma pateikta ir vienkartinė paslaugų teikimo sutartis leido spręsti, kad pareiškėjas dirba ne tik pagal neterminuotą darbo sutartį, bet ir papildomai užsidirba teikdamas vienkartines programavimo paslaugas, o pajamų šaltinių įvairovė didina jo finansines galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
24.13. Teismas vertino ne visus A. P. unijai pateiktus dokumentus, todėl galima tik spėlioti, kokią įtaką nesami dokumentai turėjo Kredito komitetui nustatant pareiškėjo finansines galimybes grąžinti paskolą. Įvertinęs visus turimus duomenis paskolų komitetas A. P. finansinę būklę įvertino kaip patenkinamą, t. y. finansinė būklė nebuvo įvertinta kaip labai gera ar gera. Be to, paskolų komitetas paskolą priskyrė didesnės rizikos grupei, nei tai numato pačios ieškovės patvirtinta fizinių asmenų mokumo vertinimo tvarka. Tai atskleidžia, kad paskolų komitetas neveikė aiškiai aplaidžiai, nelojaliai. Paskolų komitetas paraišką vertino teisėtai, laikydamasis KUĮ bei ieškovės vidinių teisės aktų ir savo veiksmais jų nepažeidė.
24.14. Ieškovė neginčijo pačios paskolos sutarties, jos pagrindu priėmė A. P. įmokėtą 180 000 Lt pajų bei reiškia jam reikalavimus, kas suponuoja, kad ieškovė pripažįsta, jog sutartis buvo sudaryta teisėtais veiksmais.
24.15. Teismas klaidingai įvertino ieškovės galimybes išieškoti paskolos sumą iš ją paėmusio trečiojo asmens A. P.. Teismas klaidingai sprendė, jog teisiniai mechanizmai, tokie kaip Europos mokėjimo įsakymas, Europos vykdomasis raštas, yra labiau hipotetinio pobūdžio ir neužtikrina ieškovei realios galimybės ieškoti skolos iš A. P.. Į bylą nėra pateiktas išieškojimo Jungtinėje Karalystėje negalimumo aktas, net nėra pateiktas prašymas teismui išduoti Europos vykdomąjį raštą, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad išieškojimas iš A. P. Jungtinėje Karalystėje negalimas. Būtent šis faktas yra svarbus, nes teismas nustatė, kad patirta žala priežastiniu ryšiu susijusi su paskolos negrąžinimo, o ne išdavimo faktu.
24.16. A. P. yra jaunas, darbingas asmuo, todėl nėra jokio pagrindo spręsti dėl išieškojimo iš jo negalimumo. Juo labiau, kaip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas, jis teismo patvirtinta taikos sutartimi yra įsipareigojęs teikti išlaikymą vaikui ir padengti įsiskolinimą. Tai, kad A. P. gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje, priešingai nei vertino teismas, kaip tik atveria galimybes ieškovei išieškoti iš jo skolą, nes Jungtinėje Karalystėje dėl aukštesnio pragyvenimo lygio, palankesnės mokesčių sistemos darbo užmokestis yra ženkliai didesnis nei Lietuvoje, o tai, kad šiuo metu nėra žinoma A. P. gyvenamoji ar darbo vieta Jungtinėje Karalystėje, yra tik formalumas, kuris negali sąlygoti išieškojimo negalimumo iš jauno, darbingo ir dirbančio asmens.
24.17. Trečiojo asmens A. P. prievolė ieškovei yra sutartinė. Byloje gi ieškovė siekia įrodyti atsakovių deliktinę civilinę atsakomybę. Taigi teismas padarė teisinę klaidą, spręsdamas, jog žala ieškovei yra sąlygota bendrų trečiojo asmens ir atsakovių veiksmų ir kiekvienas iš pažeidėjų prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, todėl solidari atsakovių prievolė yra solidari su A. P. prievole. Nors grįsdamas sprendimą, teismas nurodė, kad remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, tačiau pavienė kasacinio teismo nutartis dar nelaikytina suformuota teismų praktika, be to, ši nutartis priimta kitokio pobūdžio byloje. Nepagrįstai ja remdamasis teismas šioje byloje sukūrė netoleruotiną, ydingą ir beprecedentę prielaidą skolininkui neteisėtai ir nepagrįstai praturtėti atsakovių sąskaitą.
24.18. Spręsdamas dėl procesinių palūkanų priteisimo teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ieškovė pažeisdama proceso koncentruotumo principą nepagrįstai vilkino bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimo buvo išnagrinėtas tik 2019 m. liepos 1 d. Žodinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtruko beveik dvejus metus. Ieškovė nuolat prašė atidėti teismo posėdžius dėl įvairiausių priežasčių: ieškovei atstovaujančio bankroto administratoriaus keitimo, taikos sutarties derinimo, laiku nepateikdavo teismui reikalaujamų dokumentų. Teismas privalėjo atsižvelgti į tokį nesąžiningą ieškovės elgesį ir teismo proceso vilkinimą, kuris jai yra finansiškai naudingas, bei nepriteisti procesinių palūkanų arba sutrumpinti laikotarpį, už kurį jos priteistinos.
Šalies argumentai
25. Atsakovė S. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovės reikalavimai atsakovei S. K., ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Apeliantė, neturėdama reikiamo išsilavinimo ir praktiškai jokios darbo patirties, buvo suklaidinta, esą ji turi pakankamus gebėjimus eiti kredito unijos valdybos nario pareigas, jai nebuvo atskleisti kredito unijos veiklą reguliuojantys teisės aktai, nebuvo suteikti valdybos nario darbo įrankiai (prieiga prie duomenų bazių), jai nebuvo sakoma pastabų dėl jos galimai netinkamo darbo – nors administracijos vadovei ir valdybos pirmininkei Ž. D. tas turėjo būti iš karto matoma – taip sukuriant įspūdį, kad apeliantė buvo pajėgi dirbti valdyboje. Ieškovei neužtikrinus jos įstatų 5.5 punkto, numatančio, kad kredito unijos vadovai turi turėti kvalifikaciją ir patirtį, leidžiančią tinkamai atlikti pareigas, įgyvendinimo, pati ieškovė ne mažiau kaip iš dalies yra atsakinga už žalos atsiradimą, todėl apeliantė turėtų būti atleista nuo atsakomybės arba jos atsakomybė turėtų būti proporcingai sumažinta (CK 6.248 straipsnis, 6.282 straipsnio 1 dalis). Teismas šių argumentų net nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, kas galėjo lemti neteisingą sprendimą. Vien faktas, kad apeliantė sprendimą dėl paskolos išdavimo A. P. priėmė fiziškai nebūdama ieškovės buveinėje, negali būti vertinama kaip jos didelis aplaidumas, nes apeliantė sprendimą priėmė įvertinusi dokumentus pagal savo supratimą ir žinias, o sprendimo priėmimo vieta nebūtų turėjusi įtakos jo rezultatui.
25.2. Vien tai, kad apeliantės išrinkimo valdybos nare metu Lietuvos bankas kėlė itin menkus reikalavimus kredito unijų valdybos narių kompetencijai, neturėtų būti laikoma pateisinančia aplinkybe, dėl ko ieškovės valdybos nariams nebuvo keliama jokių kvalifikacinių reikalavimų pačioje kredito unijoje.
25.3. Apeliantė nesutinka su teismo vertinimu, kad susilaikymas balsuojant nėra reikšmingas, kadangi ieškovės vidaus teisės aktai numato atleidimą nuo atsakomybės tik tais atvejais, kai valdybos narys balsuoja prieš ir pareiškia rašytinį protestą. Apeliantės nuomone, tokia teismo pozicija yra ydinga, nes faktiškai atsisakoma vertinti, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, ir sudaromos prielaidos taikyti civilinę atsakomybę asmeniui, tarp kurio veiksmų ir žalos atsiradimo nėra priežastinio ryšio. Valdybos darbo reglamento 6.7 punkte numatyta, kad nutarimai priimami balsų dauguma, kas lemia, kad dviem iš trijų valdybos narių balsavus „už“ nutarimo priėmimą, trečiajam valdybos nariui balsavus „prieš“ arba susilaikius, tai negalėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Susilaikęs valdybos narys nei aktyviais, nei pasyviais veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo, ir tarp jo veiksmų / neveikimo bei ieškovės patirtos žalos nėra priežastinio ryšio.
25.4. Tiek susilaikymas, tiek balsavimas „prieš“ sukelia tapačias pasekmes – neteisėtas valdybos sprendimas bet kuriuo atveju būtų buvęs priimtas ir sukėlęs žalos. Nepaisant to, vienu atveju asmuo yra atleidžiamas nuo atsakomybės, o kitu atveju – laikomas solidariai atsakingu su balsavusiais už neteisėto valdybos sprendimo priėmimą, kas, apeliantės nuomone, yra itin neteisinga.
25.5. Duomenys iš socialinių tinklų patvirtina, kad šiuo metu A. P. gyvena Jungtinėje Karalystėje, kur turi šeimą. Keliamos nuotraukos leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad jam nuosavybės teise galimai priklauso motociklai, visureigis Range Rover, A. P. neabejotinai yra dirbantis. Visos šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. P. dirba, turi pajamų, turto, į kurį galima nukreipti išieškojimą.
25.6. Teismas turėjo vertinti, kokių veiksmų ieškovė ėmėsi siekdama nustatyti A. P. gyvenamąją vietą užsienyje ir išieškoti jo įsiskolinimą. Vien tai, kad ieškovė gavo antstolio patvarkymą apie išieškojimo negalimumą Lietuvos Respublikoje, nereiškia, kad išieškojimas iš A. P. apskritai negalimas, juolab kai yra žinoma, jog jis gyvena ES valstybėje narėje. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai ieškovės neveiklumą prilygino išieškojimo negalimumui ir neišieškotas sumas pripažino ieškovės žala, kurią atlyginti įpareigojo atsakoves.
25.7. Teismas nepagrįstai pripažino A. P. ir atsakovių prievoles solidariomis. A. P. prievolė ieškovei kyla iš sutartinių santykių, o skundžiamu sprendimu nustatyta atsakovių prievolė – iš delikto. Dėl atsakovėms nežinomų priežasčių teismas, pripažindamas skolininko bei atsakovių prievoles solidariomis, sumažino A. P. sutartinę prievolę ieškovei ¾, kai žalą atlyginusios atsakovės iš A. P. galėtų reikalauti atlyginti tik ¼ priteistos sumos. Nagrinėjamos bylos ir teismo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-7-143-684/2018 ratio decidendi (liet. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl pastarojoje byloje pateikti išaiškinimai negali būti taikomi šioje byloje.
25.8. Teismas turėjo sumažinti ieškovei priteistinas procesines palūkanas, įvertinęs pačios ieškovės elgesį procese ir jo įtaką proceso trukmei, pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
26. Atsakovė Ž. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Pateiktas išieškojimo negalimumo aktas rodo, kad išieškojimas negalimas Lietuvoje, bet ne tai, jog nebegalimas apskritai. Išieškojimas yra įmanomas, nes skolininkas yra gyvas, sveikas, jauno bei darbingo amžiaus, todėl neabejotinai turi ir ateityje turės pajamų.
26.2. Teismo teiginys, kad nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste tokie teisiniai mechanizmai kaip Europos mokėjimo įsakymas, Europos vykdomasis raštas yra labiau hipotetinio pobūdžio ir neužtikrina ieškovei realios galimybės išieškoti skolos iš A. P., yra deklaratyvus bei neįrodytas. Toks teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas ir galintis formuoti ydingą praktiką, kai į užsienį išvykęs ir savo naujo gyvenamojo ir (ar) darbo adreso neatskleidžiantis skolininkas yra atleidžiamas nuo prievolės atlyginti įsiskolinimą. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad išieškojimas iš skolininko vykdomas daugiau kaip 5 metus, tačiau per šį laikotarpį išieškotoja buvo visiškai pasyvi, nesiėmė jokių veiksmingų priemonių, nedėjo pastangų surasti skolininką, nustatyti jo tikrąją turtinę padėtį, net nesidomėjo tuo, kad jis išvykęs į užsienį.
26.3. Nustačius, kad skolininkas išvykęs į užsienį, kreditorius gali imtis veiksmų siekdamas nustatyti jo gyvenamąją ir (ar) darbo vietą. Vienas tokių veiksmų gali būti kreiptis į subjektus, vykdančius skolininkų nustatymą. Neabejojama, kad šiais laikais išlikti nesusekamu iš esmės neįmanoma, todėl teismo argumentai, jog, nežinant A. P. gyvenamosios ir (ar) darbo vietos adreso, nėra galimybės naudotis teisiniais mechanizmais ir išieškoti iš jo įsiskolinimo, yra visiškai nepagrįsti ir deklaratyvūs. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad įdėjo bent minimalių pastangų siekdama nustatyti skolininko gyvenamąją vietą (CPK 178 straipsnis).
26.4. Visiškai realu ir veiksminga kreditoriui, žinančiam, kurioje ES valstybėje gali būti skolininkas, pateikti tos valstybės gyventojų registrą tvarkančiai institucijai motyvuotą prašymą dėl skolininko gyvenamosios vietos nustatymo. Ieškovė tokį prašymą galėjo pateikti ir per teismą, pastarajam naudojantis teismų bendradarbiavimo teise. Informacija, kaip nustatyti skolininko gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, taip pat pateikiama Europos e. teisingumo portale. Tad teismo teiginiai yra nepagrįsti ir tik suteikia pagrindo pateisinti ieškovės neveikimą, jokių efektyvių priemonių siekiant savo reikalavimo patenkinimo nesiėmimą daugiau kaip 5 metus.
26.5. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad Europos mokėjimo įsakymas, Europos vykdomasis raštas yra hipotetinio pobūdžio ir nesuteikia realios galimybės išieškoti skolos, prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutarties motyvams. Vien išieškotojo neveikimas nėra pagrindas teigti, kad Europos vykdomasis raštas ar kita priemonė yra hipotetinė. Šios priemonės yra veiksmingos ir realios, tačiau savaime suprantama, kad jos neveiks, jeigu kreditorius neatliks jokių veiksmų ir nesiims jokių priemonių, kad pasinaudotų šiais mechanizmais (CK 1.5 straipsnis).
26.6. Ieškovė, siekdama išsiaiškinti A. P. gyvenamąją vietą, darbovietę ar kt., galėjo kreiptis į Kauno apylinkės teismą, kuriame išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-127-752/2019. Tokį prašymą galėjo pateikti ir A. P. nepilnamečio vaiko motinai ar naudotis kitomis teisėtomis priemonėmis. Teismas, būdamas aktyvus, turėjo pasiūlyti ieškovei atlikti šiuos veiksmus arba atlikti juos pats. Vis dėlto pasirinkta deklaratyvi pozicija laikyti, kad neva labiau tikėtina, jog ieškovė neturi realios galimybės išieškoti skolos iš A. P..
26.7. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutartyje nurodyta, kad byla perduodama nagrinėti iš naujo, nes pagal byloje naujai tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį šių klausimų negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Tačiau pakartotinai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė iš esmės nieko reikšmingo nepateikė, nepaaiškino, kodėl nesinaudojo išieškojimo užsienio valstybėje priemonėmis, net nedalyvavo teismo posėdžiuose ir liko abejinga bylos nagrinėjimui iš naujo, o pirmosios instancijos teismas iš esmės nesurinko jokių naujų įrodymų (vienintelis naujas įrodymas – formaliai surašytas išieškojimo negalimumo aktas, siekiant sukurti regimybę, kad išieškojimas neva neįmanomas).
26.8. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutarties argumentus, turi būti ne tikėtina, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o neabejojama, kad skolininkas negalės grąžinti skolos. Trečiasis asmuo A. P. yra gyvas, jauno ir darbingo amžiaus, teikia išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tikėtina, turi darbo vietą Jungtinėje Karalystėje, gali turėti ir savo verslą (paskolą gavo verslui kurti), todėl neabejotinai turi ir ateityje turės pajamų. Be to, vien tai, jog A. P. išvyko į Jungtinę Karalystę, nereiškia, kad jo ryšiai su Lietuva visiškai nutrūko, ypač žinant, kad Lietuvoje jis turi nepilnametį vaiką.
26.9. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad išieškojimas iš A. P. nėra realus, prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo išvadai, kad A. P. galimai disponuoja pajamomis, į kurias galėtų būti nukreiptas išieškojimas.
26.10. Tai, kad egzistuoja reali galimybė išieškoti skolą iš trečiojo asmens, reiškia, kad žalos, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nėra, taip pat nėra ir priežastinio ryšio, nes jį apeliacinis teismas siejo tik su A. P. galimybe grąžinti paskolos sumą. Todėl ieškinys turėtų būti atmestas.
26.11. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė iš apeliantės valstybei 977,50 Eur žyminio mokesčio. Teismas skundžiamame sprendime pats konstatavo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė yra atleistos nuo žyminio už apeliacinį skundą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), todėl valstybei jis nepriteistinas. Šis teismo teiginys yra visiškai pagrįstas nurodyta teisės norma, todėl akivaizdu, kad sprendimo rezoliucinėje dalyje esantis prieštaraujantis sprendimas priteisti žyminį mokestį yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
27. Ieškovė bankrutavusi kredito unija „Laikinosios sostinės kreditas“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti ir Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
27.1. Apeliantės S. K. išrinkimo į kredito unijos valdybą metu galiojo Lietuvos banko Leidimo tapti kredito unijos vadovu išdavimo taisyklės, reglamentavusios kredito unijų vadovų kompetencijos reikalavimus. Apeliantė atitiko visus šiose taisyklėse nustatytus reikalavimus, todėl buvo paskirta ir Lietuvos banko patvirtinta kredito unijos valdybos nare. Byloje esantys įrodymai, tarp kurių ir valdybos darbo reglamentas, patvirtina, kad apeliantė ne tik turėjo žinoti savo teises ir pareigas, bet jas ir žinojo – apeliantė yra susipažinusi su unijos tvarkomis ir patvirtinusi tai savo parašu. Tai, kad apeliantė prisiėmė valdybos nario pareigas, nors subjektyviai vertina, jog neturėjo tam kompetencijos, tik patvirtina, kad pareigas apeliantė ėjo aplaidžiai ir nerūpestingai (CK 2.87 straipsnio 7 dalis), todėl sukėlė ieškovei žalos.
27.2. Susilaikymas balsuojant dėl paskolos išdavimo nesudaro pagrindo atleisti valdybos narį nuo civilinės atsakomybės, nes, pagal kredito unijos valdybos darbo reglamentą, tik aktyviais veiksmais protestavęs prieš paskolos išdavimą valdybos narys galėjo būti atleistas nuo atsakomybės.
27.3. Byloje yra pateikti išsamūs įrodymai (antstolio pažymos, išrašai iš Registrų centro ir pan.), pagrindžiantys, kad nėra galimybių išieškoti skolos iš A. P., kadangi šis asmuo neturi nei turto, nei pajamų. Įrodymų, pagrindžiančių priešingai, byloje nėra. Apeliantės teikia deklaratyvius teiginius apie galimai A. P. gaunamas pajamas, tačiau byloje jokių įrodymų, pagrindžiančių šiuos motyvus ar nuginčijančių byloje esančius įrodymus dėl negalimumo išieškoti skolą, nėra. Apeliančių su skundais pateikiami dokumentai (nuotraukos iš socialinių tinklų ir pan.) taip pat nėra laikytini įrodymais, kadangi niekaip nepagrindžia, jog A. P. turi turto ar pajamų. Be to, nurodyti dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl netgi nėra priimtini apeliacinės instancijos teismo (CPK 314 straipsnis).
27.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K- 3-26-684/2016 yra išaiškinęs, kad netgi jei būtų nežymūs paskolos dengimai (nors nagrinėjamu atveju tokių netgi nėra), vis tiek tai nesudarytų pagrindo atleisti apeliančių nuo atsakomybės.
27.5. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą solidariai su A. P. yra priimtas būtent atsakovių atžvilgiu ir naudai, kadangi atsakovių atsakomybė solidariai padalyta su dar vienu asmeniu.
27.6. Iš apeliančių priteistas minimalus CK 6.37 straipsnyje, 6.210 straipsnio 1 dalyje nurodytas procesinių palūkanų dydis, o teisės aktai nenumato pagrindų mažinti minimalaus dydžio procesinių palūkanų. Be to, apeliančių nurodomi motyvai, neva ieškovė vilkino bylos nagrinėjimą, dėl ko turėtų būti sumažintos procesinės palūkanos, yra deklaratyvūs, todėl atmestini.
27.7. Paskolų komiteto sprendimas išduoti ginčo paskolą buvo privalomas, o visi nagrinėjamu atveju galimai buvę nukrypimai tik dar kartą patvirtina atsakovių nesąžiningumą, nerūpestingumą, neatidumą ir neveikimą ieškovės interesais, dėl ko sprendimu buvo teisėtai ir pagrįstai priteistas žalos atlyginimas (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Vieninga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika iš esmės analogiškose bylose dėl žalos iš kredito unijos vadovų atlyginimo, suteikiant neteisėtas ir nuostolingas paskolas, patvirtina, kad tiek valdybos, tiek paskolų komiteto pritarimas yra būtinas išduodant paskolą ir be šio pritarimo paskola negali būti išduota. Todėl visose iš esmės analogiškų atvejų bylose žala buvo priteista solidariai tiek iš paskolų komiteto, tiek iš valdybos bei kitų asmenų.
Šalies argumentai
27.8. Apeliantės nurodomi motyvai, kad galimai paskolų komiteto sprendimas buvo priimtas po to, kai sprendimą priėmė valdyba, taip pat nepašalina atsakomybės. Bet kuriuo atveju paskolų komiteto sprendimas buvo priimtas ir jis buvo teigiamas. Šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad atsakovės savo pareigas vykdė nerūpestingai, neprotingai ir neatidžiai, dėl ko ieškovei buvo sukelta žalos, kurią atlyginti turi atsakovės (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
Atsiliepimas
28. Atsakovė Ž. D. atsiliepimu į atsakovių E. S. ir S. K. apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Šalies argumentai
28.1. Apeliantės E. S. teiginiai, kad pastaroji neturėjo jokių galimybių protestuoti, informuoti administracijos vadovą ar visuotinį akcininkų susirinkimą ir taip sustabdyti paskolos sutarties vykdymą, taip pat dėl paskolos komiteto veiklos tikslingumo ir išimtinai valdybos kaltės, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, tarp kurių konstatuota, kad paskolų komitetui tinkamai atlikus savo funkcijas buvo reali galimybė sustabdyti faktinį paskolos sumos išmokėjimą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad neteisėtą paskolos išdavimą sąlygojo visų atsakovių neteisėti veiksmai. Todėl apeliantės E. S. teiginiai prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. liepos 1 d. nutarčiai ir yra deklaratyvūs.
28.2. Apeliantės S. K. pozicija dėl jos atleidimo nuo atsakomybės arba atsakomybės sumažinimo yra deklaratyvi bei neįrodyta, be to, prieštaraujanti Lietuvos apeliacinio teismo išvadoms, pateiktoms 2019 m. liepos 1 d. nutartyje. S. K. neverčiama, savo noru dalyvavo unijos veikloje, todėl suprasdama savo pareigų pobūdį, privalėjo būti atidi ir rūpestinga.
28.3. Apeliantės S. K. balsavimas neatitiko įstatų ir valdybos darbo reglamento nuostatų, pagal kuriuos valdybos nariai yra atleidžiami nuo civilinės atsakomybės, todėl ją atleisti nuo civilinės atsakomybės arba jos apimtį sumažinti nėra teisinio pagrindo. Tokį išaiškinimą yra pateikęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019.
28.4. Apeliančių motyvai dėl skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo dėl ieškovės galimybių išieškoti skolą iš skolininko A. P. yra pagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
28.5. Atsakovė sutinka su apeliančių argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai pripažino atsakovių ir skolininko A. P. prievoles, kylančias iš delikto ir sutartinių santykių, solidariomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
30. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kredito unijos valdybos narių bei paskolų komiteto pirmininkės civilinės atsakomybės už kredito unijai padarytą žalą.
31. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjama civilinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pakartotinai. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 1 d. nutartimi panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo bankrutavusios kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ ieškinys buvo patenkintas iš dalies, ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui iš naujo išnagrinėti ieškovės patirtą žalą bei priežastinį ryšį tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tik pagal ieškovės surinktus ir pateiktus teismui naujus įrodymus ištyrus ir įvertinus visas aplinkybes, susijusius su ieškovės galimybėmis išsiieškoti iš skolininko A. P. kredito unijai negrąžintą paskolą ir palūkanas, gali būti sprendžiama dėl byloje pagrįstai nustatytais neteisėtais atsakovių veiksmais kredito unijai padarytos žalos ir atitinkamai priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos egzistavimo.
32. Taigi atsakovių neteisėti veiksmai ir kaltė (žr. minėtos nutarties 78 punktą), kaip būtinosios atsakovių civilinės atsakomybės sąlygos, jau buvo įvertintos apeliacinės instancijos teismo, todėl atsakovių apeliacinių skundų argumentai, kiek tai susiję su civilinės atsakomybės sąlygų nustatymu, vertinami tik likusių dviejų civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio – kontekste.
Dėl atsakovės E. S. apeliacinio skundo argumentų
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl ankstesniame šio procesinio sprendimo punkte išvardytų motyvų pakartotinai nevertina apeliantės argumentų, kad ji neatliko jokių neteisėtų, aiškiai aplaidžių, nelojalių veiksmų, nepažeidė KUĮ ir ieškovės vidinių teisės aktų, o sprendžia dėl byloje nustatytų apeliantės neteisėtų veiksmų ir įrodinėjamos žalos priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis).
34. Byloje nustatyta, kad apeliantė buvo ieškovės paskolų komiteto pirmininkė.
35. Paskolų komiteto veiksmai reglamentuojami KUĮ 33 straipsnio 2 dalyje (bylai aktuali jos redakcija) – jis nagrinėja kredito unijos narių prašymus dėl paskolų, nustato paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas bei tvarką ir teikia pasiūlymus dėl šių klausimų kredito unijos valdybai ar administracijos vadovui. Paskolų komitetas taip pat svarsto laiku negrąžinamas paskolas bei teikia pasiūlymus valdybai ir (ar) administracijos vadovui. Negalima sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei pagal kredito unijos nustatytas procedūras reikalingas paskolų komiteto sutikimas ir paskolos suteikimui nepritarė paskolų komitetas. Valdybos funkcijos nustatytos KUĮ 28 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, apima jos sprendimų priėmimą dėl neviršijančių 1/10 kredito unijos nuosavo kapitalo paskolų suteikimo.
36. 2010 m. liepos 18 d. kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ paskolų komiteto darbo reglamento 3.1 punkte nustatyta, kad paskolų komitetas, gavęs unijos darbuotojo paruoštą paskolos teikimą ir prie jo pridėtus dokumentus, atlieka paskolos paraiškos ir kitų paskolai gauti reikalingų dokumentų analizę; išanalizuoja, ar teisingai įvertintas paskolai užtikrinti įkeičiamas turtas, išnagrinėja jo realizavimo galimybes paskolos negrąžinimo atveju, įvertina paskolos patikimumą ir pakankamą apdraudimą; įvertina ir pateikia išvadas dėl paskolų suteikimo galimybių; trūkstant reikalingų duomenų ir juos pagrindžiančių dokumentų ar nustačius kitus trūkumus, nurodo paskolos teikimą paruošusiam unijos darbuotojui gauti sprendimo priėmimui reikalingus dokumentus ir pašalinti nustatytus trūkumus; pagal 6.7 punktą, paskolų komitetas priima sprendimus siūlyti (valdybai) patenkinti nario prašymą, atidėti prašymo nagrinėjimą, kol narys pašalins komiteto nurodytus trūkumus, arba jį atmesti.
37. Pagal 2011 m. rugpjūčio 20 d. kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ įstatų 5.45.6 punktą, sprendimus dėl disponavimo unijos turtu ir ilgalaikio turto įsigijimo, ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jei turto vertė ar sandorio suma neviršija 1/10 unijos nuosavo kapitalo, priima kredito unijos valdyba.
38. Tačiau, remiantis 2011 m. lapkričio 11 d. kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ kredito teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių 3.2 punktu, valdyba negali sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei tam nepritaria paskolų komitetas, išskyrus įstatuose ir įstatymuose numatytus atvejus, t. y. jei paskola suteikiama ne ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui; paskolos grąžinimas užtikrinamas įkeičiant unijoje esantį indėlį; paskola neviršija 5 000 Lt; paskola neviršija 10 000 Lt ir jos suteikimo terminas ne ilgesnis kaip 60 mėnesių; suteikiamas banko sąskaitos ir (ar) kredito kortelės limitas neviršija nario vieno mėnesio įplaukų į banko sąskaitą dydžio ir kredito limtas suteikiamas ne ilgesniam kaip 36 mėnesių terminui. Pagal taisyklių 3.4 punktą, valdyba, atskirais įstatuose numatytais atvejais administracijos vadovas, išanalizavusi paskolų komiteto pateiktą medžiagą, įvertina paskolos paraiškos dokumentus ir priima sprendimą: patenkinti nario prašymą, nepatenkinti nario prašymo, atidėti nario prašymo nagrinėjimą, kol bus pašalinti valdybos nurodyti trūkumai ir (ar) pateikti reikalingi dokumentai, pateikti medžiagą su raštiška išvada kredito unijos paskolų komitetui pakartotiniam svarstymui.
39. Taigi pagal kredito unijos patvirtintas Kredito teikimo, grąžinimo ir administravimo taisykles paskolų komiteto dalyvavimas nagrinėjant paskolos paraišką ir siūlymo dėl paskolos suteikimo pateikimas valdybai yra būtinas paskolos suteikimo procedūrinis veiksmas – išskyrus įstatuose ir įstatymuose numatytus atvejus (kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs), valdyba negali sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei tam nepritaria paskolų komitetas. Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kredito unijos valdyba ir paskolų komitetas pagal KUĮ nustatytą teisinį reguliavimą ir ieškovės vidaus tvarką nustatančius teisės aktus yra privalomi kredito unijos organai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo unijos nariams.
40. Vis dėlto byloje taip pat nustatyta, kad nagrinėjamu atveju, t. y. priimant sprendimą dėl paskolos (kredito) suteikimo skolininkui A. P., minėtos paskolų suteikimo tvarkos nebuvo laikomasi, t. y. valdyba, pažeisdama ieškovės vidaus tvarką, sprendimą dėl paskolos suteikimo priėmė neturėdama paskolų komiteto siūlymo (pritarimo) suteikti paskolą – valdybos sprendimas suteikti paskolą priimtas ir pati paskolos (kredito) sutartis sudaryta 2012 m. rugsėjo 21 d., o paskolų komiteto siūlymas suteikti paskolą priimtas 2012 m. rugsėjo 24 d., t. y. vėliau nei buvo priimtas valdybos sprendimas. Taigi nagrinėjamu atveju valdyba, priimdama sprendimą suteikti paskolą, paskolų komiteto siūlymu nesirėmė (nes tuo metu tokio apskritai nebuvo), o tai paneigia paskolų komitetą (taigi ir apeliantę) faktiškai prisidėjus prie paskolos A. P. suteikimo, tuo pačiu byloje nustatytų apeliantės neteisėtų veiksmų (netinkamo pareigų atlikimo vertinant skolininko paraišką) ir ieškovės patirtos žalos priežastinį ryšį.
41. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantės argumentams, kad byloje nebuvo pagrįstai nustatyta, jog apeliantė, esant priimtam teigiamam valdybos sprendimui suteikti paskolą ir sudarytai pačiai paskolos sutarčiai, galėjo sustabdyti faktinį paskolos sumos išmokėjimą. Pirma, pagal nustatytą teisinį reguliavimą paskolų komiteto pritarimas yra būtinas paskolos sutarties sudarymui, o ne jos išmokėjimui. Be to, paskolos su kredito unija (kreditavimo) sutartis yra konsensualinė, todėl nuo jos sudarymo dienos ieškovei atsirado prievolė suteikti skolininkui sutarto dydžio paskolos sumą (sutarties 1.1 punktas). Antra, byloje nustatyta, kad paskolų komiteto posėdis 2012 m. rugsėjo 24 d. (kuriame buvo nagrinėjama skolininko paraiška) baigėsi 16.55 val., tą pačią dieną ieškovė 16.47 val. su skolininku notarų biure pasirašė hipotekos sutartį, o pinigai pagal paskolos sutartį buvo išmokėti jau kitą dieną (2012 m. rugsėjo 25 d.). Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantė galėjo pateikti protestą dėl valdybos sprendimo, yra prielaidos pobūdžio, nes byloje nenustatyta nei tokia objektyvi apeliantės galimybė, nei tokia jos teisė pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą.
42. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad priežastinis ryšys tarp nustatytų apeliantės neteisėtų veiksmų ir įrodinėjamos žalos, kaip būtinoji atsakovės E. S. civilinės atsakomybės sąlyga, byloje neįrodytas.
Dėl atsakovės S. K. apeliacinio skundo argumentų
43. Apeliantės teigimu, ji, neturėdama reikiamo išsilavinimo ir praktiškai jokios darbo patirties, buvo suklaidinta, esą turi pakankamų gebėjimų eiti kredito unijos valdybos nario pareigas, jai nebuvo atskleisti kredito unijos veiklą reguliuojantys teisės aktai, nebuvo suteikti valdybos nario darbo įrankiai, nebuvo sakoma pastabų dėl jos galimai netinkamo darbo, taip sukuriant įspūdį, kad yra pajėgi dirbti valdyboje, todėl, remiantis CK 6.248 straipsniu, 6.282 straipsnio 1 dalimi, apeliantė turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės arba žalos atlyginimas sumažintas.
44. Pasisakydamas dėl panašių kitos atsakovės I. B. argumentų Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje 2019 m. liepos 1 d. nutartyje konstatavo, kad jie nešalina atsakovės kaltės ir neleidžia spręsti dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Kaip ir I. B., taip ir apeliantė kredito unijos veikloje dalyvavo neverčiama, pagal Lietuvos banko nustatytas taisykles galėjo būti renkama valdybos nare, be to, kaip nurodė apeliaciniame skunde, sprendimą priėmė įvertinusi dokumentus, todėl turėjo suprasti ir einamų pareigų pobūdį bei prisiimtą atsakomybę.
45. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė nenurodė jokių iš esmės skirtingų aplinkybių, kurios būtų pagrindas kitaip vertinti apeliantės dalyvavimą kredito unijos veikloje nei minėtos kitos atsakovės, todėl apeliantės argumentus dėl jos atleidimo nuo civilinės atsakomybės arba žalos atlyginimo sumažinimo atmeta.
46. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat teigia, kad tarp jos veiksmų / neveikimo bei ieškovės patirtos žalos nėra priežastinio ryšio, nes valdybos nariams balsuojant dėl paskolos A. P. suteikimo ji susilaikė.
47. Iš tiesų kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad valdybos nario statuso turėjimas, t. y. buvimas valdybos nariu, ir dalyvavimas priimant valdybos kompetencijai priskirtą sprendimą (nutarimą) savaime nesudaro pagrindo valdybos nario civilinei atsakomybei dėl žalos, kildinamos iš sprendimo (nutarimo), priimto dėl vieno ar kito valdybos kompetencijai priskirto klausimo, atsirasti. <...> kiekvieno kredito unijos valdybos nario, kaip ir bet kurio kito civilinių teisinių santykių subjekto, civilinė atsakomybė turi būti individualizuota, t. y. turi būti nustatyti kiekvieno valdybos nario konkretūs neteisėti veiksmai priimant žalos atsiradimo pagrindu nurodomą valdybos sprendimą (nutarimą), priežastinis ryšys tarp valdybos nario neteisėtų aktyvių ir (ar) pasyvių veiksmų priimant sprendimą (nutarimą) ir žalos, kildinamos iš tokio sprendimo (nutarimo), bei likusios civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-684/2019).
48. Nors nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad nebalsavo už paskolos suteikimą A. P., tačiau apeliantė nebalsavo ir prieš paskolos suteikimą. Esant šioms aplinkybėms, apeliantei buvo (turėjo būti) žinoma, kad, pagal ieškovės įstatų 5.78 punktą ir valdybos darbo reglamento 7.1 punktą, ji, kaip nebalsavusi „prieš“ ir nepateikusi protesto, nėra atleidžiama nuo civilinės atsakomybės.
49. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. valdybos posėdžio protokole nenurodyta, kuris valdybos narys susilaikė balsuojant dėl paskolos A. P. suteikimo. Pirmą kartą bylą nagrinėjant teisme, kad susilaikė, teigė atsakovė I. B., o apeliantė tik buvo nurodžiusi, jog negalima atmesti galimybės, kad susilaikiusi buvo ir ji, tačiau paduotame apeliaciniame skunde šiuo argumentu jau nesirėmė. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė apskritai neįrodė, jog būtų susilaikiusi balsavimo metu (CPK 178 straipsnis).
50. Dėl ieškovei kilusios žalos ir su tuo susijusių apeliacinių skundų argumentų
51. Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. liepos 1 d. nutartimi perdavė bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti dalyje dėl ieškovės patirtos žalos bei priežastinio ryšio tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, nes bylos duomenys neleidžia daryti visapusiškai pagrįstos išvados, kad ieškovė neturi galimybės išieškoti skolos iš skolininko.
52. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, yra konstatavęs, kad, remiantis šios teisės normos nuostatomis, galima teigti, jog žala yra nukentėjusiojo turtiniai ir kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015; kt.).
53. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovės I. B., Ž. D. ir S. K., priimdamos sprendimą dėl paskolos A. P. suteikimo, pažeidė įstatymais ir lokaliniais teisės aktais nustatytas bei fiduciarines pareigas kredito unijai. Būtent ši neteisėtais atsakovių veiksmais kredito unijos prarasta lėšų dalis ir yra pirminis faktinis žalos dydis, kuris, kaip aiškinama teismų praktikoje, gali būti mažinamas atsižvelgiant į tai, dėl kokių priežasčių ir kokia apimtimi trečiasis asmuo nevykdo savo įsipareigojimų įmonei ir negrąžina iš jos pasiskolintų lėšų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3- 26- 684/2016).
54. Bylą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teisme ieškovė pateikė teismui 2019 m. liepos 31 d. antstolio priimtą patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir tos pačios dienos išieškojimo negalimumo aktą. Pastarieji patvirtino, kad išieškojimas iš skolininko Lietuvoje nėra galimas, t. y. turto, iš kurio būtų galima išieškoti, skolininkas Lietuvoje neturi. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad skolos išieškojimas iš trečiojo asmens buvo vykdomas nuo 2014 metų ir iki vykdomosios bylos nutraukimo iš trečiojo asmens pavyko išieškoti tik 406,77 Eur, dar 2 560 Eur gauta varžytynėse pardavus įkeistą žemės sklypą.
55. Byloje taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, pareigos grąžinti paskolą toliau nevykdė, naujų kontaktinių duomenų ieškovei (kreditorei) nenurodė (nors apie ieškovės pareikštą ieškinį žinojo, pirmą kartą nagrinėjant bylą teisme davė joje paaiškinimus), paskutinį kartą Lietuvos sieną kirto 2016 m. gruodžio 16 d. Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad trečiasis asmuo sąmoningai vengia grąžinti skolą ieškovei, ir apeliančių pateikti išrašai iš socialinių tinklų šiame kontekste nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad išieškojimas iš trečiojo asmens Jungtinėje Karalystėje būtų buvęs perspektyvus. Pastarieji duomenys, be kita ko, būdami subjektyvaus pobūdžio, net tik nepatvirtina, kad trečiasis asmuo turi turto (ir kiek), bet svarbiausia nepagrindžia, kad kitoje valstybėje trečiasis asmuo, priešingai nei Lietuvoje, nebūtų vengęs vykdyti įsipareigojimų pagal paskolos sutartį.
56. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme trečiasis asmuo 2016 m. vasario 25 d. parengiamajame teismo posėdyje parodė, kad už 1 000 Lt sutiko pasirašyti paskolos suteikimo dokumentus, paprašius dviem asmenims, kurių žino tik vardus. Į kredito uniją buvo atvykęs vieną kartą ir tik tam, kad pasirašytų dokumentus, su atsakovėmis nebendravo. Žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį pasirašė, tačiau jokių pinigų nemokėjo, jokių statybų šiame žemės sklype neplanavo vykdyti. Taip pat nematė žemės sklypo vertinimo dokumentų ir negavo paskolos pinigų. Kad pasirašė paskolos suteikimo dokumentus, sužinojo tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Jo išsilavinimas 10 klasių, dirbo statybose pagalbiniu darbininku, UAB „Finanza“ niekada nedirbo ir atlyginimo negavo, o programuoti nemoka, todėl tokių paslaugų neteikė. Prašyme nurodė, jog buvo teistas. Kaip nustatyta byloje, UAB „Finanza“ trečiasis asmuo iš tiesų nedirbo.
57. Taigi įvertinus trečiojo asmens faktinį elgesį ir byloje nustatytas aplinkybes kartu su trečiojo asmens pateiktais paaiškinimais, apeliančių pateikti socialinių tinklų duomenys ir argumentai apie neišnaudotą galimybę vykdyti priverstinį skolos išieškojimą Jungtinėje Karalystėje, neleidžia pagrįstai tikėtis, kad ieškovei gali būti grąžinta (visa) paskolos suma (CPK 185 straipsnis) (žr. minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K- 3-26-684/2016, 32 punktą).
58. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad žala, kaip viena iš privalomų atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų, byloje nustatyta pagrįstai.
Dėl atsakovių ir trečiojo asmens prievolių solidarumo
59. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovių ir trečiojo asmens prievolės ieškovei yra solidarios, o prieidamas prie tokios išvados, be kita ko, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-143-684/2018 ir joje pateiktais išaiškinimais.
60. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliančių argumentams, kad padarydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prievolių solidarumą ir solidarią skolininkų atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.
61. CK 6.279 straipsnyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kaip teisingai pažymi apeliantės, trečiojo asmens ir apeliančių prievolių ieškovei pagrindas skiriasi: trečiojo asmens prievolės kyla iš sutartinių teisinių santykių, o apeliančių – iš deliktinių teisinių santykių, todėl jų bendra solidari atsakomybė yra negalima. Priešingu atveju, konstatavus, kad visų minėtų asmenų prievolės yra solidarios, tai reikštų, kad trečiasis asmuo, grąžinęs ieškovei paskolą (ar tam tikrą jos dalį), remdamasis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, galėtų reikalauti iš apeliančių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, o tai akivaizdžiai paneigtų sutartinių prievolių (vykdymo) esmę. Vadovaudamasis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į tai, kad kasacinio teismo nagrinėtoje byloje trečiojo asmens prievolė ieškovui, priešingai nei nagrinėjamu atveju, taip pat kilo iš deliktinės civilinės atsakomybės santykių, todėl ir buvo galimas CK 6.279 straipsnio taikymas.
62. Dėl išdėstytų priežasčių skundžiamo teismo sprendimo dalis pripažinti, kad atsakovių prievolė yra solidari su Kauno miesto 27 notarų biuro notarės M. Čibiraitės 2014 m. spalio 13 d. vykdomuoju įrašu nustatyta A. P. prievole ieškovei, panaikinama kaip neteisėta (CPK 330 straipsnis).
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
63. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo nepriteisti ieškovei procesinių palūkanų, sumažinti jų dydį arba sutrumpinti laikotarpį, už kurį jos priteistos, atsižvelgęs į ieškovės procesinį elgesį pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
64. Pirmiausia, kaip teisingai nurodo ieškovė, skundžiamu teismo sprendimu ieškovei buvo priteistos įstatyme nustatyto dydžio procesinės palūkanos, ir įstatyme nėra numatyta galimybė, tenkinus ieškinį, apskritai nepriteisti procesinių palūkanų, sutrumpinti laikotarpį, už kurį jos pagal įstatymą yra priteisiamos, ir (ar) jas sumažinti, atsižvelgiant į ieškovo procesinį elgesį.
65. Kita vertus, apeliančių nurodomi pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ieškovės atlikti procesiniai veiksmai savaime neįrodo ieškovę piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis, t. y. sąmoningai vilkinus procesą, siekiant gauti kuo didesnę procesinių palūkanų sumą. Tokio (jokio) piktnaudžiavimo nenustatė ir tuo metu bylą (iš)nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas.
66. Dėl išdėstytų priežasčių apeliančių argumentai dėl nepagrįsto procesinių palūkanų priteisimo atmetami.
Dėl procesinės bylos baigties
67. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė apeliantės E. S. civilinės atsakomybės sąlygas (priežastinį ryšį) ir neteisėtai konstatavo atsakovių bei trečiojo asmens prievolių solidarumą, todėl šios skundžiamo teismo sprendimo dalys panaikinamos ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atsakovei E. S. atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl kitų apeliančių pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
68. Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
69. Ieškinį atsakovei E. S. atmetus, iš jos bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei ir valstybei nepriteisiamas, o iš atsakovių Ž. D., S. K. ir I. B. priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei atitinkamai padidinamos: iš kiekvienos atsakovės valstybės naudai priteisiama po 1 303,33 Eur žyminio mokesčio ir 18,13 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme (CPK 96 straipsnio 1 dalis).
70. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliantės Ž. D. argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai priteisė valstybei iš apeliantės žyminį mokestį. Skundžiamu sprendimu teismas priteisė iš apeliantės dalį žyminio mokesčio, mokėtino už ieškinį, o, pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą (redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.), kurį cituoja apeliantė, bylose, pradėtose įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kiti byloje dalyvaujantys asmenys (taigi, ir apeliantė) yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo tik už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus.
71. Atsakovės Ž. D. apeliacinis skundas nebuvo patenkintas, todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su apeliacinio skundo parengimu, netenkinamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
72. Atsakovė Ž. D. taip pat prašė priteisti 200 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kitų atsakovių apeliacinius skundus parengimą. Kadangi atsakovės E. S. apeliacinis skundas buvo patenkintas, atsakovei Ž. D. priteisiama iš atsakovės S. K. 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
73. Ieškovė pateikė prašymą priteisti 1 149,50 Eur (įskaitant PVM) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teismas. Kadangi atsakovės E. S. apeliacinis skundas buvo patenkintas, ieškovei iš atsakovių Ž. D. ir S. K. priteisiama po 383,17 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ((1 149,50 Eur / 3) = 383,17 Eur) (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Laikinosios sostinės kreditas“ ieškinys atsakovei E. S., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovei E. S. atmesti.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovės E. S. ieškovei bankrutavusiai kooperatinei bendrovei kredito unijai „Laikinosios sostinės kreditas“ ir valstybės naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovių Ž. D., S. K. ir I. B.-K. po 1 303,33 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus tris eurus, 33 ct) žyminio mokesčio ir po 18,13 Eur (aštuoniolika eurų, 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad atsakovių Ž. D., S. K. ir I. B. prievolė yra solidari su Kauno miesto 27-o notarų biuro notarės M. Čibiraitės 2014 m. spalio 13 d. vykdomuoju įrašu nustatyta A. P. prievole ieškovei.
Kitą Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei Ž. D. iš atsakovės S. K. 100 Eur (šimtą eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai kooperatinei bendrovei kredito unijai „Laikinosios sostinės kreditas“ iš atsakovių Ž. D. ir S. K. po 383,17 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt tris eurus, 17 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.