- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-993-368/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-09617-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Valantienė, Rasa Bartašienė, Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- Z. B.
- Trečiasis asmuo
- G. B., V. B., S. K.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-698-901/2015, iškeltoje pagal ieškovo Z. B. ieškinį atsakovui antstoliui A. L., tretiesiems asmenims G. B., V. B. ir S. K. dėl neteisėtų antstolio veiksmų sukeltų pasekmių panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas Z. B. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą, prašydamas: 1) pripažinti, kad jam ir jo šeimos nariams priklausančių asmeninių vertybių (pagal 2015-03-12 pateiktą sąrašą) pardavimas varžytynėse nėra galimas ir turi būti išbraukiamas iš antstolio A. L. realizuojamo organizuotose varžytynėse parduodamo turto sąrašo; 2) jei teismas reikalavimo netenkintų, prašė teismo perkelti jam ir (ar) G. B. bei V. B. šių daiktų pirkėjų teises ir pareigas; 3) priteisti iš antstolio jam padarytą 1000 Eur neturtinės (moralinės) žalos atlyginimą. Teigė, kad iškeldinus jį ir G. B. iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio S. K., antstolis neteisėtai areštavo ir pardavinėja dalį turto, kuris jam (ieškovui) ir jo šeimos nariams turi išskirtinę ir ypatingą asmeninę vertę. Bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad dalį daiktų atsiėmė iš S. K., tačiau mano, kad nereikėjo tikslinti reikalavimų. Tvirtina, kad antstolis aprašydamas ir areštuodamas jo daiktus, neišsiaiškino, kad galbūt dalis daiktų jam ir jo šeimos nariams turi išskirtinę asmeninę reikšmę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. birželio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad ginčydami antstolio veiksmus, turto areštą ir įkainojimą, skolininkai nekėlė klausimų, kad tam tikras turtas jiems turi išskirtinę vertę. Nustatė, kad ieškovas ir jo sutuoktinė ne kartą buvo atvykę pasiimti savo asmeninių daiktų ir turto saugotojas S. K. netrukdė šių daiktų pasiimti. Atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurių daiktų varžytynės įvyko, ir dalis pirkėjų pervedė už daiktus lėšas. Pažymėjo, kad skolininkai nepasinaudojo savo teise iki varžytynių siūlyti pirkėją, varžytynėse nedalyvavo nei jie, nei jų artimieji giminaičiai. Sprendė, kad ieškovas turėjo motyvuoti, kodėl jo 2015-03-12 sąraše nurodytų daiktų jis su sutuoktine nepasiėmė antstolio nustatytu terminu ir kai turto saugotojas buvo suteikęs jiems galimybę tą padaryti, tačiau šios savo įrodinėjimo pareigos ieškovas neįvykdė. Teismo vertinimu, skolininkai neįrodė, kad skolą galima išieškoti per šešis mėnesius, darant šio CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš jų darbo užmokesčio ar kitų pajamų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Skųsdamas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą, apeliantas (ieškovas) Z. B. prašo teismo sprendimą panaikinti ir jo ieškinį tenkinti, o netenkinus skundo – perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatskleidė bylos esmės ir teismo išvados yra neteisėtos. Skunde taip pat atkartojami kiti ieškinio teiginiai.
Atsiliepimas
Atsiliepdamas į ieškovo apeliacinį skundą, atsakovas antstolis A. L. prašo skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad skunde apeliantas iš esmės atkartojo savo ieškinio teiginius. Pažymi, kad skolininkas per tris mėnesius nepasiėmė savo kilnojamųjų daiktų, todėl daiktai buvo pradėti realizuoti įstatymo (CPK) nustatyta tvarka. Atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas nuolat skųsdavo antstolio veiksmus ir skundai buvo atmesti, kaip nepagrįsti. Pabrėžia, kad apie vykdymo veiksmus papildomai asmeniškai buvo informuojamas ieškovo atstovas (advokatas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Apelianto (ieškovo) Z. B. apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ieškovas kėlė antstolio vykdymo veiksmų teisėtumo ir teisėtai iškeldinto ieškovui priklausančio, tačiau per nustatytą terminą nepasiimto, turto realizavimo teisėtumo klausimus.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad antstolis A. L. atlieka vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje, inicijuotoje pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-04-04 išduotą vykdomąjį raštą dėl Z. B. ir G. B. iškeldinimo iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio S. K..
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. lapkričio 18 d. buvo atliktas priverstinis ieškovo iškeldinimas iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Vykdant iškeldinimą buvo surašytas turto aprašas, kuriuo aprašytas ieškovui ir jo sutuoktinei priklausantis ir minėtame gyvenamajame name esantis turtas. 2014-02-11 antstolis priėmė patvarkymą, kuriuo įpareigojo skolininkus iki 2014-02-17 perimti iš turto saugotojo skolininkams priklausančius neareštuotus daiktus ir minėtas patvarkymas asmeniškai buvo įteiktas skolininkų atstovui. Šiaulių apygardos teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-737-154/2014 konstatavo, kad minėtas patvarkymas skolininkų nustatytu laiku nebuvo įvykdytas. Šiaulių apygardos teismas prieš tai minėtoje nutartyje nurodė, kad areštuotas skolininkų turtas, turi realią vertę, yra likvidus ir realiai gali būti parduodamas iš varžytynių.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad 2014-03-26 antstolis surašė turto arešto aktą, kuriuo buvo areštuotas ir įvertintas Z. B. ir G. B. priklausantis ir gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esantis kilnojamasis turtas, kadangi skolininkai per tris mėnesius (nuo 2013-11-18) šio turto nepasiėmė. Ieškovas neginčijo aplinkybių, kad jis ir jo žmona ne kartą buvo atvykę pasiimti savo asmeninių daiktų ir turto saugotojas netrukdė šių daiktų pasiimti.
Šiaulių apygardos teismas konstatavo, kad apeliantas buvo tinkamai informuotas apie iškeldinimą, todėl siekdamas apsaugoti savo turtą, teismo sprendimą ir antstolio įpareigojimus galėjo įvykdyti gera valia (pvz., Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-324-267/2014). Šiaulių apygardos teismo konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog antstolis teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas CPK 677, 681, 766, 769 straipsnių reikalavimų, įvykdė pareiškėjo ir jo sutuoktinės iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, teisingai įformino iškeldinimo procedūrą, surašant iškeldinimo protokolą, teisingai aprašė rastus patalpose daiktus, surašant turto aprašą, bei juos saugoti perdavė išieškotojui (kai kuriuos Šiaulių apskrities VPK), kadangi nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė, šių daiktų nei iki iškeldinimo, nei iškeldinimo metu, nepasiėmė.
CPK 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėję teismo procesinių sprendimų privalomumo principas, o CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai).
Taigi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ne kartą buvo konstatuotas antstolio atliktų vykdymo veiksmų teisėtumas ir aplinkybės, jog apeliantui buvo suteikta galimybė pasiimti ginčo daiktus, o juos nepasiėmus, daiktai pagrįstai buvo pradėti realizuoti CPK nustatyta tvarka.
Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, apeliantas nepagrįstai pakartotinai kelia teismų jau analizuotus klausimus dėl antstolio atliktų vykdymo veiksmų teisėtumo.
Teismas papildomai įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė, kad antstolio veiksmai pažeidė procesinės teisės normas. Kaip teisingai atsiliepime pažymėjo antstolis, teisinis reglamentavimas nenumato skolininkui galimybės pasirinkti turto realizavimo būdo. Apeliantas taip pat skunde nepaneigė aplinkybių, kad buvo tinkamai informuotas apie varžytynių paskelbimą ir buvo atvykęs į antstolio kontorą bei domėjosi galimybe dalyvauti minėtose varžytynėse. Akivaizdu, kad apelianto procesinės teisės nebuvo pažeistos.
CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. O šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.
Teismas, įvertindamas skundo teiginius, pažymi, kad apeliantas iš esmės nesuformulavo argumentų, patvirtinančių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties (ar jos dalies) nepagrįstumą ar neteisėtumą (CPK 306 str. 1 d. 4 p.).
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovas nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.
Esant šioms aplinkybėms, skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.