Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Z. B. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-749-907/2014 pagal pareiškėjo Z. B. skundą dėl antstolio veiksmų, pareikštą antstoliui A. L., suinteresuotiems asmenims G. B. ir S. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Antstolis A. L. 2013-12-17 priėmė patvarkymą dėl atsisakymo patenkinti Z. B. skundą. Šiame patvarkyme nurodė, kad 2013-11-18 buvo atliktas priverstinis Z. B. ir G. B. iškeldinimas iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad apie 2013-11-18 vyksiantį priverstinį iškeldinimą pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo informuoti tinkamai. Vykdant iškeldinimą 2013-11-18 buvo surašytas Turto aprašas Nr. AN066697, kuriuo aprašytas Z. B. ir G. B. priklausantis ir gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esantis turtas. 2013-11-21 buvo surašytas Patvarkymas dėl daiktų perdavimo Nr. AN067194, kuris pasirašytinai 2013-11-21 įteiktas pareiškėjui. 2013-11-25 antstolio kontoroje gauti Prieštaravimai dėl turto įkainojimo, 2013-12-10 Patvarkymu Nr. /VN070103 buvo netenkinti, kadangi pareiškėjai nei skunde, nei prieštaravimuose nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių 2013-11-19 Turto arešto aktu Nr. AN066964 aprašytų daiktų vertę, o tik bendrai nurodė, jog jų vidutinė rinkos vertė yra didesnė. Todėl pareiškėjo prašymą sudaryti galimybę grįžti į patalpas, iš kurių jis su savo sutuoktine buvo galimai neteisėtai iškeldintas, antstolis laikė visiškai nepagrįstu.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Iškeldinimo veiksmus realiai atliekantys antstolio padėjėjai buvo aiškiai informuoti per skolininko Z. B. advokatą R. B., kad skolininkė G. B. yra išvykusi iš Šiaulių miesto, apie iškeldinimą jai nepranešta jokia forma, o skolininkas Z. B. po pranešimo jam (žodžiu) apie iškeldinimą, patyrė didelį stresą ir galiausiai sunegalavo bei kreipėsi į gydytojus, todėl negali dalyvauti iškeldinimo veiksmuose bei gali pateikti tai patvirtinančias gydytojų pažymas. Šių faktinių aplinkybių teismas visiškai nekomentavo ir dėl jų nepasisakė.Iškeldinimo procedūras, turto aprašymo procedūrą bei bendravimo per advokatą R. B. su antstoliais aplinkybes patvirtina antstolio R. K. surašyti net trys faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai su vaizdo medžiaga, kuriuos pareiškėjas teigia buvęs pasiruošęs pateikti teismui, tačiau teismas absoliučiai ignoravo šį pasiūlymą ir galimybę betarpiškai susipažinti su šių procedūrų vaizdo medžiaga, kaip pirminiu informacijos šaltiniu, ir iš jų susidaryti realų vaizdą.Teismas visiškai nekomentavo ir skundo argumento, kad realiai jokio iškeldinimo taip ir nebuvo atlikta – buvo padaryta neteisėta krata namuose, apribotas pareiškėjo ir jo žmonos patekimas į namus – vienintelį būstą, neteisėtai atimta pareiškėjo teisė naudotis užgyventu turtu, įskaitant turtą, kuris negali būti net išieškomas, iškeldinimo metu neatiduota jokio turto. Pareiškėjas ir jo žmona atsidūrė gatvėje, be elementariausių daiktų, būtinų pragyvenimui ir darbui, o turtą neteisėtai aprašė, neteisėtai įkainojo, neteisėtai perdavė saugoti suinteresuotam asmeniui ir neteisėtai kėsinasi jį realizuoti, vietoj to, kad perduotų pareiškėjui. Teismas iš viso nevertino vieno esminių skundo argumento, kad priverstinis iškeldinimas šioje situacijoje dar nebuvo paskutinė antstolio galimybė siekiant įvykdyti vykdomąjį dokumentą – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 231 straipsniu, antstolis turėjo teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl trukdymo jam atlikti antstolio pareigas, tačiau antstolis šia galimybe sąmoningai nepasinaudojo, o tai reiškia, kad neišnaudojo visų galimų priemonių ir ėmėsi pačios drastiškiausios. Į didžiąją dalį skunde nurodytų pažeidimų faktų teismas nekreipė jokio dėmesio, nepaprašė antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų, ir dėl jų visiškai nepasisakė, tiesiog juos ignoravo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas antstolio veiksmų teisėtumo klausimas, iškeldinant pareiškėją iš gyvenamųjų patalpų. Byloje nustatyta, kad antstolio kontoroje, vykdant Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-04-04 išduotą vykdomąjį dokumentą dėl Z. B. ir G. B. iškeldinimo iš gyvenamojo namo, 2013-11-07 buvo surašytas Pranešimas dėl priverstinio iškeldinimo Nr. AN065412, 2013-11-18 surašytas Iškeldinimo protokolas Nr. N066699 bei kartu su Iškeldinimo protokolu surašytas Turto aprašas Nr. AN066697 (Nr. 1 ir Nr. 2). Pareiškėjas, pateikęs skundą dėl antstolio veiksmų, prašė pripažinti iškeldinimo procedūrą ir turto aprašo, įkainojimo bei arešto procedūras neteisėtomis. Antstolis netenkino pareiškėjo skundo, o pirmosios instancijos teismas, nenustatęs įstatyme numatytų iškeldinimo procedūrų pažeidimo, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas pateikė Šiaulių apygardos teismui atskirąjį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl esminių šio skundo argumentų.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad jo sutuoktinė, o tuo pačiu ir skolininkė šioje byloje, nebuvo informuota apie iškeldinimą. Pagal CPK 769 str. 2 d. apie iškeldinimo laiką ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas raštu pranešama skolininkui. CPK 769 straipsnyje nėra numatyta, jog kiekvienam šeimos nariui turi būti įteiktas atskiras patvarkymas dėl iškeldinimo. Antstolis 2013-11-07 pranešimu įvykdė 769 str. 2 dalyje nustatytą pareigą apie iškeldinimo laiką ne vėliau kaip prieš 5 dienas raštu pranešti pareiškėjui. Aplinkybė, kad skolininkas atsisakė priimti ir pasirašyti antstolio pateiktą pranešimą už save ir už šeimos narį, negali būti laikoma priežastimi atidėti paskirtą iškeldinimą, juo labiau pripažinti priverstinio iškeldinimo procedūrą neteisėta. Be to, pagal CPK 769 str. 4 d., iškeldinimas paprastai vykdomas esant iškeldinamajam, o tais atvejais, kai iškeldinamasis slepiasi arba nevykdo antstolio raginimo išsikelti iš patalpos, antstolis iškeldina jį priverstine tvarka, esant policijos ir turto saugotojo atstovui. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad skolininkai nevykdė raginimų išsikelti, vykdymo procesas dėl iškeldinimo tęsėsi daugiau nei pusantrų metų, todėl vykęs priverstinis iškeldinimas, dalyvaujant policijos atstovui ir išieškotojui, paskirtam turto saugotoju, net ir nesant skolininkų buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl šiuo atveju pareiškėjo argumentai apie jo ligą ir negalėjimą dalyvauti iškeldinime tampa teisiškai nereikšmingais.

Apeliantas, pateikęs atskirąjį skundą, taip pat nurodo argumentus, kokiais neteisėtais antstolio veiksmais buvo pažeistos 2013-11-18 vykusio priverstinio iškeldinimo procedūros. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais duomenimis apie 2013-11-18 priverstinį iškeldinimą, įvertinęs vykdomojoje byloje esančius turto aprašus, iškeldinimo protokolą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, išnagrinėjęs esminius pareiškėjo skundo argumentus, skundą atmetė.

CPK 766 straipsnio 1 dalis numato, kad iškeldinamo asmens turtą turi pasiimti pats iškeldinamasis. Jeigu iškeldinimo metu iškeldinamas asmuo nedalyvauja arba atsisako pasiimti iškeldinamą turtą, to turto apsaugą turi užtikrinti antstolis. Šiais atvejais antstolis aprašo bei įkainuoja iškeldinamo asmens patalpoje esantį turtą laikydamasis CPK 677 ir 681 straipsnių nuostatų (CPK 766 str. 2 d. 3 d.). Aprašytas turtas kartu su turto aprašo kopiją perduodamas saugoti asmeniui, paskirtam turto saugotoju. Turto aprašo kopija siunčiama ar kitaip perduodama skolininkui (CPK 766 str. 4 d.).

Iš vykdomosios bylos Nr. 0159/12/00366/2012 duomenų nustatyta, kad iškeldinimo metu dalyvavo Šiaulių apskrities VPK pareigūnai D. V. ir D. B., spynų meistras K. J., išieškotojas S. K., 2013-11-18 iškeldinimo protokole užfiksuota, kad iškeldinamo asmens turtas saugoti perduotas S. K. ir Šiaulių apskrities VPK. Iš vykdomojoje byloje esančių turto aprašų Nr. 1 ir Nr. 2 matyti, kad antstolio padėjėjas surašė turto aprašus, kuriuose aprašyti daiktai rasti patalpose iškeldinimo metu, t. y. namų apyvokos reikmenys, rūbai, seifai, dviračiai, baldai, įvairi buitinė technika, kiti asmeniniai daiktai, ginklai, šaudmenys ir kt. Daugelio daiktų vertė nustatyta, kai kurie daiktai įvertinti kaip menkaverčiai, rasti ginklai, šaudmenys, elektrošokas, peiliai ir kt. panašaus pobūdžio daiktai neįvertinti, nurodant, kad jų vertę gali nustatyti tik ekspertas. Apeliantas nurodo argumentus, kad jam patekus į namą buvo pasigesta piniginių lėšų ir žiedo su deimantu, nurodo, kad aprašytas turtas įkainotas netinkamai, taip pat nurodo, kad aprašytas turtas nėra tinkamai apsaugotas, o turto saugotoju nepagrįstai paskirtas išieškotojas S. K.. Apeliacinės instancijos teismas atmeta visus šiuos apelianto argumentus kaip visiškai nepagrįstus. Pažymėtina, kad civiliniame procese, kurio sudėtinė dalis yra ir vykdymo procesas, galioja rungimosi principas (CPK 12 str.). Tai reiškia, kad šalis turi ne tik teisę, bet ir pareigą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą. Atskirajame skunde nepateikti jokie įrodymai, leidžiantys pagrįstai spręsti, jog pareiškėjo minimi daiktai nebuvo įtraukti į turto apraše nurodytų daiktų apimtį (pvz., apraše nurodyti aprašyti daiktai – papuošalai), įrodymai, patvirtinantys tokių brangių daiktų ar piniginių lėšų turėjimą, jų buvimą pas, kaip galima suprasti iš atskirojo skundo, iškeldinime dalyvavusius asmenis, ar jų dingimą, įrodymai apie, pareiškėjo manymu, tikrąją aprašyto turto vertę. Kita vertus, pareiškėjas buvo tinkamai informuotas apie iškeldinimą, todėl siekdamas apsaugoti savo turtą, teismo sprendimą ir antstolio įpareigojimus galėjo įvykdyti gera valia. Apelianto argumentai, kad turto saugotoju nepagrįstai paskirtas išieškotojas S. K., kad turtas saugoti jam neperduotas patvarkymu, taip pat vertintini kaip nepagrįsti, nes yra grindžiami tik prielaidomis ir nėra teisiškai reikšmingi, nes įstatymas nedraudžia antstoliui turto saugotoju paskirti išieškotoją ir nereikalauja turto perdavimo įforminti patvarkymu (CPK 766 str. 4 d.). Dėl to, pareiškėjo turtą pagrįstai ir teisėtai yra įpareigotas saugoti išieškotojas, už kurio praradimą, trūkumą ar sužalojimą atsakomybė dėl žalos atlyginimo numatyta būtent turto saugotojui (CPK 619 straipsnio 2 dalis), o apeliantas savo visas atskirajame skunde nurodomas tariamai pažeistas teises, susijusias su turtu, gali apginti kitais teisių gynimo būdais. Be to, nepagrįsti ir apelianto argumentai dėl aprašyto turto, kuris negali būti išieškomas. Pareiškėjas nurodydamas ši argumentą, remiasi CPK 668 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis išieškojimą iš skolininko turto, kai šiuo atveju buvo atliktas tik turto aprašymas iškeldinimo atveju, o CPK 766 straipsnio 3 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad antstolis aprašo ir įkainoja iškeldinamo asmens patalpoje esantį turtą laikydamasis šio kodekso 677 ir 681 straipsnių nuostatų.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad antstolis teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas CPK 677, 681, 766, 769 straipsnių reikalavimų, įvykdė pareiškėjo ir jo sutuoktinės iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų, teisingai įformino iškeldinimo procedūrą, surašant iškeldinimo protokolą, teisingai aprašė rastus patalpose daiktus, surašant turto aprašą, bei juos saugoti perdavė išieškotojui (kai kuriuos Šiaulių apskrities VPK), kadangi nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė, šių daiktų nei iki iškeldinimo, nei iškeldinimo metu, nepasiėmė.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat mano esant būtina pasisakyti dėl apelianto argumento, kad priverstinis iškeldinimas šioje situacijoje nebuvo paskutinė antstolio galimybė siekiant įvykdyti teismo sprendimą. Pažymėtina, kad antstolio A. L. kontoroje vykdomasis dokumentas vykdyti buvo priimtas 2012-04-05, 2012-04-06 surašytas raginimas įvykdyti sprendimą, kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2012-04-13, bet raginimas įvykdyti sprendimą, t. y. išsikelti iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nebuvo įvykdytas iki 2013-11-07. Atkreiptinas dėmesys, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Antstolis neturi teisės nevykdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo, o privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 str. 2 d., Antstolių įstatymo 3 str. 1 d., 21 str. 1 d.). Pažymėtina kad, vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai, taigi ne tik antstolis, bet ir skolininkas, išieškotojas, privalo griežtai laikytis nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos. Be to, visi vykdymo proceso dalyviai turi bendradarbiauti ir siekti greitesnio, ekonomiškesnio teismo sprendimo įvykdymo, gerbti vieni kitų teises ir teisėtus interesus. Jeigu kuris nors iš šio proceso dalyvių pažeidžia šiuos reikalavimus, jis pagrįstai gali patirti neigiamus tokio elgesio padarinius. Jeigu skolininkas nevykdo sprendimo geruoju ir pradedamas priverstinis teismo sprendimo vykdymas, skolininkas turi suvokti, kad priverstinis sprendimo vykdymas sukels jam papildomų neigiamų padarinių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žinojo apie priimtą teismo sprendimą dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės iškeldinimo, turėjo visas galimybes nuo 2012-04-13 iki 2013-11-07 įsiteisėjusį sprendimą įvykdyti geruoju, o to nepadarius, turėjo tikėtis, kad bus iškeldintas priverstinai.

Netenkinus pareiškėjo atskirojo skundo, netenka prasmės pareiškėjo 2014-03-19 pateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimas.

Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja trečiojo asmens S. K. atsiliepime į atskirąjį skundą pareikšto reikalavimo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013-12-19 nutartį, kadangi teisė reikšti reikalavimus suteikiama tik atskirajame skunde, o atsiliepime į atskirąjį skundą pateikiama nuomonė dėl atskirojo skundo argumentų pagrįstumo (CPK 318 str. 1 d., 338 str.).

2014-02-17 Šiaulių apygardos teisme buvo gauti pareiškėjo Z. B. papildomi dokumentai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, į tai, kad pateikti papildomi rašytiniai įrodymai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui, juo labiau, kad pastarieji pateikti jau po atskirojo skundo padavimo, teismas atsisako priimti pareiškėjo Z. B. pateiktus papildomus dokumentus ir jai nesivadovauja.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, naikinti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2014-01-03 nutartį, kuria atmestas pareiškėjo Z. B. skundas dėl antstolio veiksmų, atskirojo skundo motyvais nėra įstatyminio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.