- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-22
- Bylos Nr.
- e2A-329-739/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00784-2021-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Eigirdas Činka, Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- J. R.
- Trečiasis asmuo
- N. V. R., J. O.
- Išvadą teikia
- Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. ir atsakovo J. R. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2‑93‑839/2022 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovui J. R., tretieji asmenys N. V. R., J. O., institucija, teikianti išvadą – Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. K. (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-570-356/2012, patvirtintos šalių sudarytos taikos sutarties 1.4 punktą, kuriuo atsakovas J. R. (toliau – ir atsakovas, ir apeliantas) įsipareigojo mokėti nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. nepilnamečio sūnaus L. M. išlaikymui po 250 Lt (71 Eur) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, pervedant pinigus į R. K. asmeninę banko sąskaitą iki einamojo mėnesio 25 dienos, ir iš atsakovo J. R. priteisti išlaikymą nepilnamečiui sūnui po 500 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. iki sūnaus pilnametystės, indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, išlaikymą sumokant iki einamojo mėnesio 20 dienos; išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise prašo paskirti ieškovę. Taip pat prašė priteisti 14 273,50 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2021 m. rugpjūčio 9 d. ir visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su pareikštu ieškiniu sutinka iš dalies. Sutiko nepilnamečio sūnaus išlaikymui kas mėnesį mokėti 180 Eur.
3. Institucija, teikianti išvadą – Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, jog sutinka, kad išlaikymas vaikui turi būti padidintas.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo J. O. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad atsakovas turi daugiau išlaikytinių, todėl tai, jog ieškovė gyvena Norvegijoje ir galimai jos vaiko poreikiai yra didesni, nereiškia, jog gali nukentėti kitų atsakovo vaikių poreikiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pakeitė 2012 m. rugsėjo 18 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-570-356/2012 patvirtintos ieškovės R. K. ir atsakovo J. R. sudarytos taikos sutarties 1.4. punktą dėl vaiko išlaikymo dydžio ir priteisė iš atsakovo J. R. išlaikymą sūnui L. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), po 320 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2021 m. rugpjūčio 10 d. iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, priteisė iš atsakovo J. R. nepilnamečiui sūnui L. M. 3300 Eur išlaikymo įsiskolinimą už trejų metų laikotarpį iki 2021 m. rugpjūčio 9 d. taip pat priteisė iš atsakovo J. R. ieškovei R. K. 474 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui J. O. 100 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat priteisė valstybei iš atsakovo J. R. 8,06 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų bei 86 Eur bylinėjimosi išlaidų, o likusią dalį ieškinio atmetė, teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikino 2021 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
6. Teismas vertino, kad nuo 2012 m. rugsėjo 18 d. Utenos rajono apylinkės teismo nutarties, kuria buvo patvirtinta šalių taikos sutartis be kitų susitarimo sąlygų ir dėl vaiko išlaikymo dydžio, praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas ir ieškovė iš dalies pagrindė, jog nustatytas 72,40 Eur dydžio išlaikymas tokio amžiaus vaikui ((duomenys neskelbtini)) nėra pakankamas ir yra pagrindas jį peržiūrėti tiek dėl padidėjusių vaiko poreikių, tiek dėl pasikeitusios šalių padėties.
7. Teismas sprendė, kad pagal byloje pateiktus duomenis yra pakankamas pagrindas išvadai, jog vaikas užsienio valstybėje gyvena ieškovės iniciatyva, todėl ieškovei turėtų tekti apie 2/3, o atsakovui apie 1/3 vaiko išlaikymo išlaidų.
8. Taip pat sprendė, kad iš ieškinyje nurodytų duomenų bei ieškovės teiktų paaiškinimų yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad išlaidų poreikis iš esmės yra būtiniausiems vaiko poreikiams tenkinti ir, teismo vertinimu, išlaidos yra pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais (pvz., mokyklos, papildomo ugdymo lankymu, kuriam anksčiau nebuvo poreikio, būsto nuoma).
9. Nors atsakovas negalėjimą teikti didesnį nei 180 Eur išlaikymą iš esmės argumentavo savo turtine padėtimi ir nepakankamomis pajamomis, tačiau, vertinant atsakovo pateiktus argumentus ir įrodymus apie jo turtinę padėtį, pajamas, galimybes gauti didesnes pajamas, pasak teismo, negalima pagrįstai konstatuoti, jog atsakovas yra linkęs visapusiškai objektyviai atskleisti savo turtinę padėtį, pajamas, jų šaltinius, nes teikiami paaiškinimai nėra pakankamai nuoseklūs bei objektyviai pagrįsti.
10. Įvertinęs atsakovo argumentus dėl turtinės padėties, kitų išlaikytinių turėjimo, atsižvelgęs į tai, jog jis turi darbo patirties, kalbos įgūdžių dėl gyvenimo Danijoje ir šiuo metu būtent šioje šalyje ieško darbo, teismas vertino, kad negalima pagrįstai konstatuoti, jog jis negali teikti didesnio išlaikymo. Todėl atsižvelgęs į atsakovo turimą kvalifikaciją, galimybes, patirtį, amžių bei į tai, jog pagal atsakovo teiktus paaiškinimus ir pateiktus duomenis jo turtinė padėtis negali būti visapusiškai objektyviai nustatyta, iš atsakovo teismas priteisė 320 Eur (apie 31 proc. tėvams tenkančios išlaikymo dalies) dydžio išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos.
11. Spręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo teismas nurodė, kad vaiko išlaikymo išlaidų poreikio padidėjimą buvus 2018 metais ir iki kreipimosi į teismą dienos leidžia konstatuoti tai, jog atsakovas nuo 2018 m. kasmet yra pervedęs didesnes sumas vaiko išlaikymui nei bylos šalių taikos sutartimi sutartas išlaikymo dydis. Nors ieškovė išlaikymo įsiskolinimą skaičiuoja po 500 Eur per mėnesį mokamomis išmokomis, tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, jog vaikui esant mažesniam jo poreikiai buvo didesni nei šiuo metu nustatyti, kai jis yra didesnio amžiaus, todėl nėra pagrindo laikyti nurodyto dydžio įsiskolinimą pakankamai pagrįstu.
12. Teismo vertinimu, nors ieškovė nurodė, jog prieš ketverius metus kreipėsi į atsakovą dėl didesnio išlaikymo poreikio, tačiau iki 2021 m. nesikreipė į teismą ir nesiėmė kitų teisinių priemonių išlaikymo dydį padidinti ar prisiteisti įsiskolinimą, kas leidžia manyti, jog teikiamo išlaikymo dydis ieškovę iš dalies tenkino ir ieškovei nebuvo būtino poreikio dėl didesnio išlaikymo teikimo iš atsakovo, todėl sprendė, kad objektyviai pagal byloje pateiktus duomenis nėra pakankamo pagrindo iš atsakovo priteisti didesnį išlaikymo įsiskolinimą nei šiuo metu nustatytas padidintas išlaikymo dydis atimant atsakovo vidutiniškai kas mėnesį sumokėtą sumą nuo 2018 m. rugpjūčio iki 2021 m. rugpjūčio. Atsižvelgęs į tai, jog vaikas buvo mažesnis, sumažindamas išlaikymo dydį 40 proc., iš atsakovo teismas priteisė 3300 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį 2018 m. rugpjūčio 10 d. iki 2021 m. rugpjūčio 9 d.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai.
13.1. Apeliantė teigia, kad byloje iš esmės atsakovas sutiko su apeliantės ieškinyje nurodyta vaikui reikalinga minimaliausia išlaidų suma – 1019 Eur. Teismas sprendimu taip pat nustatė, kad ši apeliantės nurodyta suma yra pagrįsta ir atitinka minimalius vaiko poreikius. Taigi, byloje kilo ginčas tik dėl to, kad teismas sprendime netinkamai taikė principus, pagal kuriuos galima nukrypti nuo priteistino išlaikymo dydžio.
13.2. Apeliantės manymu, atsakovas sutiko su jos sprendimu išvykti iš Lietuvos gyventi ne tik į Norvegijos Karalystę, bet ir į bet kokią kitą užsienio valstybę. Teigia, kad atsakovas ne tik neprieštaravo ir sutiko, kad jo sūnus išvyktų nuolat gyventi iš Lietuvos į užsienio valstybę, tačiau ir to norėjo, sutikimą pas notarą pasirašė laisva valia, suprasdamas tokio sutikimo davimo pasekmes, t. y., kad užsienio valstybėje jo sūnui bus geriau gyventi dėl aukštesnio pragyvenimo lygio, taigi ir turėjo suprasti, kad ir nepilnamečio vaiko poreikiai užsienio valstybėje bus didesni nei Lietuvoje.
13.3. Pasak apeliantės, atsakovo pajamos yra netgi dar didesnės nei ieškovės, sūnų ((duomenys neskelbtini) metų) apeliantė augina viena ir jai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas vaikui. Tėvas visiškai nedalyvauja vaiko gyvenime ir nedalyvavo niekada. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šioje byloje turėjo būti taikomas nukrypimas nuo lygių dalių principo - didesnę išlaikymui skirtos mėnesinės sumos dalį priteisiant iš vaiko tėvo, kadangi sūnumi išimtinai nuo gimimo rūpinasi tik apeliantė. Tačiau teismas į tai visiškai neatsižvelgė priimtame sprendime.
13.4. Dėl išlaikymo įsiskolinimo ieškovei neaišku kodėl būtent tiek procentų mažintinas išlaikymo įsiskolinimas (40 proc.), teismas sprendime nenurodė ir tokio savo sprendimo nepagrindė.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo J. O. teigia nesutinkanti su ieškovės apeliaciniu skundu ir palaikanti atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus, kad ieškovės prašoma išlaikymo suma yra per didelė, pažeidžianti kitų atsakovo nepilnamečių vaikų interesus.
Šalies argumentai
15. Atsakovas J. R. taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo arba panaikinti, arba pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies, šalių nepilnamečiui vaikui priteisiant arba 180 Eur arba 250 Eur išlaikymą, o reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo atmesti, taip pat prašo pridėti prie bylos naujus rašytinius įrodymus.
15.1. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad kai ginčas susijęs su kita valstybe turėjo būti patikrintas ieškovo reikalavimo teismingumo klausimas. Pagrindinė jurisdikcijos taisyklė, remiantis naująja Lugano konvencija, yra atsakovo gyvenamoji vieta, o apeliantas (atsakovas) gyvena Danijoje.
15.2. Teigia, kad išlaikymui skiriamų lėšų poreikis yra nulemtas aplinkybės, kad vaikas su motina gyvena Norvegijoje, kurioje kainos aukštesnės nei Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas sprendime nevertino, kad ieškovė Norvegijoje papildomai gauna „vaiko pinigus“.
15.3. Mano, kad pirmosios instancijos teismas sprendime remiasi ieškovės Norvegijoje nurodomomis sumomis, reikalingomis vaiko išlaikymui. Ieškovė pirmosios instancijos teismui buvo nurodžiusi neva vaiko išlaikymui per mėnesį skiria 1000 Eur. Grįsdama savo šitą reikalavimą ieškovė pirmosios instancijos teismui nurodė, kad plaukimo būrelio mokestis yra 170 Eur, hiphopo būrelio 237 Eur, teniso būrelis 263 Eur. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad Lietuvoje tokie būreliai kainuoja po 10-20 Eur. Nėra aišku kuo remiantis Lietuvos teismas priimdamas sprendimą galėjo įvertinti ieškovės pateiktas kainas Norvegijoje. Lietuvos teismai negali padidinti vaiko išlaikymo dydžio remiantis Norvegijoje esančiu pragyvenimo lygiu, kuris yra žymiai aukštesnis negu Lietuvoje.
15.4. Apeliantas nurodo, kad jis gyvena Danijoje, šiuo metu yra darbo ieškantis asmuo, taip pat yra mažosios bendrijos (duomenys neskelbtini) vadovas, tačiau atlyginimo už tai negauna. Visas jo turtas yra 1 kambario butas (duomenys neskelbtini), kuris yra pirktas su banko paskola. VĮ „Regitra“ pažymoje dar yra rodoma jo vardu registruota transporto priemonė - 2005 m. Toyota Corolla, tačiau 2021 m. rugpjūčio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi transporto priemonė jau yra parduota (sutartis pateikta pirmosios instancijos teismui). Atsakovo mėnesinė paskolos įmoka bankui yra 83,60 Eur ir palūkanos. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, jog šiuo metu yra bedarbis, ieškosi darbo, tačiau dėl COVID-19 pasaulinės pandemijos darbą rasti sunku. Teigia, kad šiuo metu Danijoje laikinai gyvena pas draugus, nes Danijoje buto nuoma siekia per 1000 Eur, maistas šeimai per mėnesį kainuoja apie 500 Eur, prekės kūdikiui apie 200-300 Eur. Vien tik mėnesinis bilietas autobusui Danijoje kainuoja – 80 Eur. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad atsakovas turi 2014 m. spalio 18 d. gimusį sūnų, jo išlaikymui taip pat turi skirti ne mažesnę sumą, kaip šalių sūnui. Taip pat nurodo sudaręs santuoką, o žmona pagimdė trečią vaiką, kurio išlaikymui atsakovas turintis skirti ne mažesnę sumą.
15.5. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kad ieškovės turtinė padėtis yra ženkliai geresnė už atsakovo. Tai patvirtina faktinės aplinkybės, ieškovės gaunamas darbo užmokestis, tai kad atsakovas yra darbo ieškantis asmuo, turi prievolę kreditoriui, turi tris išlaikomus nepilnamečius vaikus.
15.6. Dėl išlaikymo įsiskolinimo apeliantas nurodo, kad kategoriškai nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas priteisė išlaikymo įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai už trejų metų laikotarpį priteisė 3300 Eur įsiskolinimą. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad šiuo laikotarpiu atsakovas teikė išlaikymą L. M. ir netgi didesnį negu buvo priteista teismo sprendimu.
Atsiliepimas
16. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė nurodo su skundu nesutinkanti ir prašo jį atmesti.
16.1. Pasak ieškovės, pirmos instancijos teismas visiškai pagrįstai priėmė ieškovės ieškinį atsakovui J. R., kuris gyvena (nuolatinė gyvenamoji vieta) yra Lietuvos Respublikoje (LR CPK 29 straipsnis) ir bylą išnagrinėjo. Apeliantas klausimo dėl šios bylos teismingumo nekėlė viso bylos nagrinėjimo metu. Duomenų, kur gyvena atsakovas Danijoje, kad su šia valstybe jį sieja (siejo ieškinio gavimo teisme dieną, jo priėmimo dieną) nuolatiniai ryšiai, viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas neteikė, tokių duomenų atsakovas neteikia ir su apeliaciniu skundu. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, kad atsakovo faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, bylos teismingumo klausimas spręstinas taikant bendrąsias teismingumo taisykles.
Šalies argumentai
16.2. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmos instancijos teismas sprendime nevertino, kad ieškovė Norvegijoje papildomai gauna „vaiko pinigus“. Su tuo ieškovė nesutinka, kadangi dar ieškinyje ieškovė nurodė, kad nepilnamečio šalių sūnaus poreikiai per mėnesį sudaro 1110 Eur, o atėmus iš šios sumos 91 Eur Norvegijos valstybės mokamą išmoką vaikui („vaiko pinigus“), likusi suma, reikalinga vaiko minimaliems poreikiams patenkinti, sudaro 1019 Eur. Be to, ieškovė pridėjo prie ieškinio tokio dydžio „vaiko pinigų“ gavimą iš Norvegijos valstybės patvirtinančius dokumentus su vertimu į lietuvių kalbą. Kaip matyti iš pirmos instancijos teismo sprendimo, teismas sutikdamas su šia ieškovės nurodyta išlaikymo suma, įvertimo ir ieškovės gaunamus „vaiko pinigus“, taigi toks atsakovo apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
16.3. Ieškovė sutinka su teismo padarytomis išvadomis apie atsakovo turtinę padėtį bei jo neracionalias išlaidas, kurios nebuvo, visų pirma, skirtos jo turimų nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti. Be to, atsakovas nėra linkęs atskleisti savo tikrosios turtinės padėties, kas sąlygoja jo patiriamas visiškai neracionalias išlaidas.
Atsiliepimas
17. Trečiasis asmuo J. O. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo sutinka ir nurodo, kad atsakovas realiai vertina savo finansines galimybes, mano, kad esamu teismo sprendimu bloginama kitų atsakovo nepilnamečių vaikų padėtis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
19. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės ieškinys dėl priteisto išlaikymo padidinimo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujų atsakovo pateiktų įrodymų
20. Nagrinėjamu atveju atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus (vertimus iš danų kalbos), kurie nebuvo teikti pirmosios instancijos teisme. Iš šių įrodymų matyti, kad jie galėjo būti pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
21. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-823/2022).
22. Atsižvelgus į tai, kad atsakovas nepagrindė, kodėl būtinybė pateikti šiuos įrodymus iškilo tik apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija nusprendžia atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų rašytinių įrodymų nepriimti ir nevertinti.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
23. Byloje nustatyta, kad ieškovė R. K. ir atsakovas J. R. yra L. M., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai. Ieškovė ir atsakovas gyvena atskirai. Vaiko gyvenamoji vieta pagal Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2‑570‑356/2012 patvirtintą taikos sutartį nustatyta kartu su ieškove. Pagal patvirtintos taikos sutarties 1.4. p. atsakovas įsipareigojo nuo 2012 m. rugsėjo 11 d. mokėti nepilnamečio sūnaus išlaikymui po 250 Lt (72,40 EUR) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.
24. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama padidinti Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-570-356/2012 priteistą išlaikymą šalių nepilnamečiui sūnui iki 500 Eur, motyvuodama tuo, kad vaiko poreikiams reikalinga apie 1019 Eur per mėnesį suma, kurią sudaro išlaidos: maistui – 200 Eur; drabužiams, avalynei ir apatiniam trikotažui – 100 Eur; vaistams, vitaminams, papildams - 25 Eur; kirpyklai, odontologui – 30 Eur; higienos priemonėms ir buities priemonėms – 30 Eur; interneto ryšiui bei telefonui – 25 Eur; poilsiui, atostogoms, renginiams ir laisvalaikiui – 50 Eur; būsto nuomai, mokesčiams už elektrą, kurui – 380 Eur; būreliams, kitai užklasinei veiklai ir tam reikalingoms priemonėms – 270 Eur, t. y. iš viso 1 110 Eur. Atėmus valstybės mokamą išmoką vaikui (91 Eur) likusi išlaikymo suma 1 019 EUR.
25. Pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodomą sumą vaiko išlaikymui, nustatęs, kad ieškovė su sūnumi gyvena Norvegijoje, laikė pagrįsta, tačiau sprendė, kad iš esmės ieškovės sprendimu vaikas gyvena aukštesnio pragyvenimo lygio šalyje, todėl sprendė, kad ieškovė turi prisidėti prie vaiko išlaikymo didesne dalimi, t. y. 2/3. Spręsdamas dėl išlaikymo įsiskolinimo teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog nuo 2018 m. rugpjūčio 10 d. šalių nepilnamečio vaiko poreikiai buvo tokio dydžio, kokie nurodyti ieškinyje, todėl sumažino priteistiną išlaikymo įsiskolinimą.
Dėl bylos teismingumo
26. Atsakovas apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl bylos teismingumo, nurodydamas, kad jis gyvena Danijoje, o pagal Lugano konvenciją ieškinys pareiškiamas pagal atsakovo gyvenamąją vietą, tačiau neprašo šiuo pagrindu skundžiamo teismo sprendimo panaikinti. Apeliantas teisingai nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju dėl reikalavimų priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusioje 2007 m. spalio 30 d. konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) nustatytomis taisyklėmis. Pagal Lugano konvencijos 2 straipsnį bei 5 straipsnio 2 dalį, ieškovė ieškinį dėl išlaikymo turėjo teisę pateikti tiek pagal atsakovo, tiek pagal ieškovės ir vaiko gyvenamąsias vietas.
27. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina apie atsakovo nuolatinį gyvenimą Danijos Karalystėje.
28. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.
29. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 2.12 straipsnio normą, yra pažymėjęs, kad asmens nuolatinė gyvenamoji vieta visų pirma parodo asmens santykį su tam tikra valstybe, kurią jis laiko savo asmeninių, socialinių, ekonominių ir kitų interesų centru. Taigi nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą yra svarbūs objektyvūs (trukmė, reguliarumas, gyvenimo sąlygos, nuolatinis darbas, namai ir pan.) ir subjektyvūs (persikėlimo priežastys, ketinimai įsikurti, ryšys su valstybe) veiksniai. Nuolatinė gyvenamoji vieta turi būti suprantama kaip vieta, kurioje asmuo įsikūrė ketindamas pasilikti. Šis ketinimas turi būti besitęsiantis, nuolatinis, siekiant sukurti toje vietoje savo interesų centrą. Būtent stabilių ryšių susiformavimas, tam tikras integravimosi į konkrečią aplinką laipsnis ir lemia nuolatinės gyvenamosios vietos atsiradimą. Kiekvienu atveju individualiai, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas turi nustatyti, ar asmuo konkrečioje valstybėje yra tik laikinai, reziduoja, ar ten kuria savo interesų centrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-378/2015).
30. Visų pirma, sutiktina su ieškovės atsiliepime pateiktais argumentais, kad teisminio proceso metu atsakovas klausimo dėl bylos teismingumo nekėlė, visuose procesiniuose dokumentuose nurodė vienintelį adresą Lietuvoje, taip pat aiškino, kad nuo 2020 m. Danijoje gauna bedarbio pašalpą, laikinai gyvena pas draugus, o pagal byloje esančius duomenis, jo šeima, t. y. žmona ir nepilnametis vaikas, gyvena tuo pačiu adresu Lietuvoje, kurį nurodo ir atsakovas, šiuo adresu registruotas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas. Nors atsakovas teigė gyvenantis Danijoje ir patiriantis dėl to išlaidų, teismui pateikė duomenis apie išlaidas butui Lietuvoje. Be to, atsakovas vadovauja mažajai bendrijai, įmonės veikla, pagal viešai prieinamus duomenis pelninga, t. y. įmonė yra realiai veikianti, be to, atsakovas deklaruoja pajamas taip pat Lietuvoje. Pažymėtina, kad jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo nuolatinį gyvenimą Danijoje atsakovas teismui neteikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad atsakovas dirbo Danijoje, ar ketina ten vėl įsidarbinti, nepatvirtina, kad atsakovas nuolat gyvena šioje valstybėje, kaip visos kitos byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas yra labiau susijęs su Lietuva, kaip su šalimi, su kuria atsakovą sieja asmeniniai, socialiniai bei ekonominiai interesai, todėl ši byla gali būti teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Dėl šalių apeliacinių skundų argumentų, susijusių su priteisto išlaikymo padidinimu
31. Įstatyme įtvirtinta galimybė kreiptis į teismą prašant pakeisti nepilnamečio vaiko išlaikymui priteisto išlaikymo dydį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.201 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 3.201 straipsnio, reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas, pagrindas pakeisti išlaikymo dydį yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko (vaikų) poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013). Taigi CK 3.201 straipsnio 1 dalies nuostatai taikyti būtina nustatyti bent vieną iš alternatyvių sąlygų – esminį tėvų turtinės padėties pasikeitimą arba (ir) vaiko poreikių pasikeitimą. Teismas turi nustatyti, kokiu pagrindu reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, ir, ištyręs bei įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoti, ar šis pagrindas egzistuoja, ar jis yra įrodytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2014).
32. Narinėjamoje byloje ieškovė į teismą kreipėsi su prašymu padidinti priteisto išlaikymo nepilnamečiui vaikui sumą, motyvuodama vaiko poreikių padidėjimu. Svarbu tai, kad šioje byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad vaiko poreikiai nuo 2012 m., kai vaikui tebuvo vieneri, iš esmės pasikeitė, atsakovas sutiko teikti didesnį išlaikymą, tačiau nesutiko su ieškovės prašomu priteisti išlaikymo dydžiu.
33. Visų pirma, pasisakytina dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų dėl skundžiamo sprendimo dalies, kuria ieškovės ieškinys dėl priteisto išlaikymo padidinimo patenkintas tik iš dalies nusprendžiant, kad ieškovė turi didesne dalimi prisidėti prie šalių nepilnamečio sūnaus išlaikymo, kadangi sūnus į užsienio valstybę buvo išvežtas ieškovės iniciatyva.
34. Ieškovė nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, nurodydama, kad teismas nepagrįstai taikė kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu.
35. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015, kurioje kasacinis teismas suformavo aktualią teismų praktikai teisės aiškinimo taisyklę: tokiu atveju, kai vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, vieno iš tėvų iniciatyva, tai likusiam gyventi Lietuvoje vaiko tėvui neturėtų kilti pareiga prisiimti dėl šios priežasties padidėjusių išlaidų tenkinant vaiko poreikius. Dėl vaiko išvykimo gyventi į užsienio valstybę padidėjusios jo poreikių tenkinimo išlaidos atitinkama dalimi turi tekti tam iš tėvų, kurio iniciatyva vaikas išvyko iš Lietuvos, nebent tėvų turtinės padėties kriterijus pateisintų kitokį sprendimą.
36. Ieškovės teigimu, minėtos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtos ir šios bylos faktinės aplinkybės visiškai skiriasi, kadangi kasacinis teismas nagrinėjo situaciją, kai atsakovas nesutiko su vaiko išvykimu į užsienio valstybę, o šioje byloje, priešingai, atsakovas 2014 m. sutiko, kad šalių nepilnametis sūnus išvyktų gyventi į bet kokią kitą užsienio valstybę. Teisėjų kolegija turi pagrindo su tokiais ieškovės teiginiais nesutikti.
37. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje pateiktas atsakovo 2014 m. balandžio 17 d. išduotas sutikimas dėl vaiko vykimo į užsienį yra abstraktaus pobūdžio dėl leidimo vykti į bet kokią užsienio valstybę, bet ne dėl išvykimo ir nuolatinio apsigyvenimo užsienio valstybėje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiais teismo argumentais, kadangi juos patvirtina pati sutikimo formuluotė, kurioje nėra nurodoma apie vaiko išvykimą gyventi, ar juo labiau nuolat, į užsienio valstybę, sutikime kalbama tik apie vaiko vykimą į kitą valstybę su lydinčiu asmeniu, o ieškovė byloje neįrodinėjo, kad atsakovui buvo žinoma, jog šalių sūnus išvyks nuolat gyventi į Norvegijos Karalystę. Nors atsakovas šioje byloje ir nurodė, kad neprieštarauja vaiko gyvenimui užsienyje dėl geresnių gyvenimo sąlygų, tokie atsakovo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad Norvegijos Karalystėje šalių sūnus nuolat gyvena ieškovės iniciatyva. Atsižvelgus į tai, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai nukrypo nuo tėvų lygių dalių išlaikymo pareigos principo, atmestini kaip nepagrįsti.
38. Be to, nors ieškovė teigia, kad atsakovo turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovės, kad atsakovas visiškai neprisideda prie vaiko priežiūros, todėl jis turėtų didesne dalimi prisidėti prie vaiko materialinio išlaikymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas turi dar du nepilnamečius vaikus, kuriems reikalingas išlaikymas. Ši aplinkybė negali būti ignoruojama, kadangi ieškovės prašomas priteisti išlaikymo dydis, konstatavus, kad būtent ieškovės iniciatyva šalių nepilnametis sūnus išvyko nuolat gyventi į Norvegijos Karalystę, pažeistų kitų atsakovo išlaikytinių turtinius interesus.
39. Atsakovas apeliaciniu skundu teigia, kad teismas skundžiamame sprendime nevertino, jog ieškovė Norvegijoje papildomai gauna „vaiko pinigus“. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovo argumentus kaip visiškai nepagrįstus, kadangi ieškovės nurodyta vaiko poreikiams reikalinga suma ieškinyje buvo nurodyta jau atėmus iš valstybės gaunamą paramą vaikui, šią aplinkybę nurodė ir pirmosios instancijos teismas vertindamas vaiko poreikius. Dėl šios priežasties nėra pagrindo spręsti, kad teismas neteisingai nustatė vaiko poreikiams tenkinti būtiną išlaikymo sumą.
40. Apeliantas taip pat nurodo, kad nėra aišku kuo remiantis Lietuvos teismas, priimdamas sprendimą galėjo įvertinti ieškovės pateiktas kainas Norvegijoje. Tačiau pažymėtina, kad ieškovė, siekdama pagrįsti realius vaiko poreikius ir jiems tenkinti reikalingą pinigų sumą, teikė teismui rašytinius įrodymus, kurie įrodo kokias išlaidas patiria ieškovė vaiko poreikių tenkinimui (CPK 178 straipsnis). Tai yra realios ir rašytiniais įrodymais pagrįstos išlaidos, todėl teismo visiškai pagrįstai įvertintos kaip pagrindžiančios realius vaiko poreikius.
41. Apeliaciniu skundu atsakovas taip pat nesutinka su teismo nustatyta atsakovo turtine padėtimi, pasak atsakovo, jo finansinė padėtis yra blogesnė nei ieškovės, atsakovas akcentuoja savo bedarbio statusą bei išlaikytinių skaičių, dideles pragyvenimo išlaidas ir pan.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, nesutinka su atsakovo argumentais, jog šalių turtinė padėtis, sprendžiant priteistino išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio klausimą, nebuvo tinkamai įvertinta.
43. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatytas proporcingumo kriterijus, kuriuo teismas privalo vadovautis, spręsdamas, kokio dydžio išlaikymas turėtų būti priteisiamas, tai yra išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010), tačiau tėvų gaunamos minimalios pajamos, bedarbystė, turtiniai įsipareigojimai negali būti priežastis sumažinti vaikui reikalingą išlaikymą. Pažymėtina, kad bylose dėl išlaikymo dydžio pakeitimo nagrinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, ar po teismo sprendimo dėl išlaikymo dydžio ir formos nustatymo iš esmės pasikeitė tėvo (motinos) turtinė padėtis ir vaiko (vaikų) poreikiai. Pažymėtina, kad tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant klausimą dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio nuspręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).
44. Nors atsakovas nurodo, kad yra bedarbis, jo gaunamos bedarbio pašalpos Danijos Karalystėje dydis — 1700 Eur, be to, atsakovas vadovauja mažajai bendrijai, kuri verčiasi krovinių gabenimu į Danijos Karalystę (pagal viešus duomenis internete) ir nors atsakovas nurodo, kad dirbdamas šioje įmonėje pajamų negauna, šie atsakovo argumentai vertintini kritiškai, pirmiausia atsižvelgiant į tai, jog atsakovas grįsdamas nurodytas aplinkybes galėjo pateikti rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, jog įmonės veikla yra finansiškai nenaudinga ir (ar) kad atsakovas iš šios veiklos negauna visiškai jokių pajamų (CPK 178 straipsnis). Tačiau viešai prieinami duomenys rodo, kad įmonė veikia pelningai, o įmonėje dirba tik du darbuotojai. Teisėjų kolegijos vertiniu, atsakovo realios pajamos tikėtinai yra didesnės nei byloje pateikti duomenys apie gaunamą bedarbio pašalpą, be kita ko, pažymint ir tai, jog visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai, jei yra abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015).
45. Apeliantas taip pat nurodo, kad jo finansinė padėtis nėra gera, nes Danijoje jis patiria dideles išlaidas pragyvenimui, tačiau svarbu tai, kad tokiems argumentams pagrįsti atsakovas jokių įrodymų teismui neteikė, juo labiau, kad byloje apskritai nėra duomenų, kad atsakovas nuolat gyventų ne Lietuvoje, o Danijoje, išskyrus įrodymus apie atsakovo gaunamą bedarbio pašalpą toje valstybėje.
46. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus ir išlaikymo dydžio pakeitimo sąlygas. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek faktinius bylos duomenis apie vaiko poreikius, tiek ir duomenis apie šalių turtinę padėtį, tiek aplinkybes dėl vaiko gyvenimo kitoje valstybėje. Darytina išvada, kad mažesnis nei pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo dydis neleistų pripažinti, jog būtų užtikrinami būtiniausi minimalūs nepilnamečio vaiko poreikiai.
Dėl šalių apeliacinių skundų argumentų, susijusių su išlaikymo įsiskolinimo priteisimu
47. Tiek ieškovė, tiek atsakovas nesutinka su teismo priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydžiu. Pasak apelianto, reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo apskritai turėjo būti atmestas, nes atsakovas visą laiką iki šios bylos iškėlimo teisme teikė nepilnamečiui vaikui priteistą išlaikymą. Ieškovės teigimu, teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti išlaikymo įsiskolinimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui taikytiną įstatyminį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus, iš dalies sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais šiuo klausimu.
48. Pagal kasacinio teismo praktiką, pasikeitus vaiko poreikiams ar atsiradus kitam pagrindui pakeisti vaikui priteisto išlaikymo dydį, vaiko išlaikymo lėšas tvarkantis asmuo turi apie tai informuoti kitą išlaikymą teikiantį asmenį. Pastarajam turint galimybių teikti didesnį išlaikymą, jei jo padidinimo reikalaujama pagrįstai, nuo šio momento atsiranda atitinkama pareiga išlaikymą padidinti (CK 3.200 straipsnis). Todėl tuo atveju, kai išlaikymą privalantis mokėti asmuo nevykdo pareigos mokėti didesnio išlaikymo dėl pasikeitusių aplinkybių, padidintas išlaikymas (išlaikymo įsiskolinimas padidinto išlaikymo apimtyje) iš atsakovo gali būti priteisiamas būtent nuo šios datos, o ne nuo kreipimosi į teismą dienos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2008; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-969/2018).
49. Ieškovė šioje byloje neįrodinėjo kada informavo atsakovą apie pasikeitusius vaiko poreikius ir reikalingą didesnį išlaikymą, atsakovas tiek išvadą teikiančiai institucijai, tiek teismui nurodė, kad ieškovė dėl išlaikymo padidinimo į jį anksčiau nesikreipė, rašytinių įrodymų apie atsakovo informavimą dėl vaiko padidėjusių poreikių ieškovė nepateikė. Tačiau byloje yra duomenys, kad tarp šalių nuo 2021 m. birželio 8 d. vyko mediacija, o už mediacijos paslaugas ieškovė sumokėjo jau 2021 m. gegužės 20 d., taigi pripažintina, kad jau 2021 m. gegužės mėn. atsakovui turėjo būti žinoma apie ieškovės reikalavimus dėl nepilnamečio vaiko poreikių padidėjimo ir atitinkamai didesnio išlaikymo reikalingumo. Byloje atsakovas neginčijo, kad vaiko poreikiai yra padidėję, todėl teismui nusprendus, kad 320 Eur suma šalių nepilnamečiui vaikui yra pagrįsta, atsižvelgus į tai, kad padidintas išlaikymas pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas nuo kreipimosi į teismą dienos, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir išlaikymo įsiskolinimas priteistinas nuo 2021 m. gegužės mėn. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. už tris mėnesius, kas sudaro 960 Eur sumą.
Dėl bylos procesinės baigties
50. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus ir išlaikymo dydžio pakeitimo sąlygas, tačiau neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias padidinto išlaikymo mokėjimo pradžios momentą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas teismo sprendimas keistinas, iš atsakovo nepilnamečiui vaikui priteistas išlaikymo įsiskolinimas mažintinas iki 960 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
51. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis), jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
52. Kadangi ieškovė šioje byloje, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš viso patyrė 2235,09 Eur išlaidų (teisinės išlaidos, dokumentų vertimų ir kt. išlaidos), reikalavimo dėl įsiskolinimo priteisimo procentą sumažinus iki 7 procentų, iš viso ieškovės patenkintų reikalavimų procentas sudaro 33 procentus. Atsižvelgus į tai, ieškovei iš atsakovo turėtų būti priteista 737,58 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi atsakovui, patyrusiam 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį priklausytų 335 Eur, atlikus įskaitymą, ieškovei iš atsakovo priteistina 402,58 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Bylinėjimosi išlaidų priteisimas trečiajam asmeniui bei valstybei lieka nepakeistas.
53. Kadangi apeliacinės instancijos teisme ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, o atsakovo patenkinamas iš dalies – apie 20 procentų (iš dviejų reikalavimų patenkinama vieno reikalavimo dalis), atsakovui priklauso dalies bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas. Atsakovas teismui pateikė rašytinius įrodymus, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 88 Eur, kitų įrodymų apie patirtas papildomas išlaidas atsakovas neteikė, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 17,60 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. vasario 17 d. sprendimo dalis dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti.
Priteisti iš atsakovo J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnamečiam sūnui L. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), 960 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt eurų) išlaikymo įsiskolinimo.
Priteisti iš atsakovo J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 402,58 Eur (keturis šimtus du eurus 58 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš ieškovės R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui J. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 17,60 Eur (septyniolika eurų 60 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.