Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-1176-676/2013 pagal ieškovės UAB „Voltas“ ieškinį atsakovams V. P., D. P., R. G., L. P., J. P., tretiesiems asmenims Skuodo rajono notarų biuro notarei V. Ž., Mažeikių rajono 2-ojo notarų biuro notarei I. Z., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei atsakovų V. P., D. P. ir R. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-06 sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

ieškovė ieškiniu teismo prašė pripažinti negaliojančiomis tarp atsakovų V. P. ir D. P. bei R. G. sudarytas buto, esančio (duomenys neskelbtini), 2010-03-31 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.2-932 ir 0,1440 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2010-03-31 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-920; tarp atsakovų V. P. ir L. P. sudarytą 29/100 dalies pastato, esančio (duomenys neskelbtini), 2010-09-08 dovanojimo sutartį; taikyti dvišalę restituciją natūra, įpareigojant ieškovo atstovą ginčo turtą įregistruoti VĮ Registrų centre atsakovų V. P. ir D. P. nuosavybe: įpareigoti atsakovą R. G. grąžinti atsakovui V. P. butą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovą V. P. įpareigoti grąžinti atsakovui R. G. 8500,00 Lt; įpareigoti atsakovą R. G. grąžinti atsakovams V. P. ir D. P. 0,1440 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovą V. P. įpareigoti grąžinti atsakovui R. G. 20000 Lt; įpareigoti atsakovę L. P. grąžinti atsakovui V. P. 29/100 dalis pastato, esančio (duomenys neskelbtini), gautą kaip dovaną, atsakovą V. P. įpareigojant priimti jo paties dovanotą pastato dalį; priteisti iš atsakovo V. P. 280000 Lt skolą; priteisti iš atsakovo V. P. už 90000 Lt vekselį 7204 Lt metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2010-05-21 iki 2012-02-22, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-02-03) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo V. P. už 200000 Lt vekselį 20630 Lt metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2013-01-23, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-01-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009-09-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1897-79/2009 patvirtino tarp ieškovės UAB „Voltas“ ir UAB „Testama“ taikos sutartį, kuria UAB „Testama“ įsipareigojo grąžinti ieškovui 304 182,94 Lt skolą, tačiau įsipareigojimo neįvykdė, todėl ieškovei V. P. parašė 2010-03-30 įsipareigojimą asmeniškai grąžinti už jo vadovaujamos UAB „Testama“ susidariusias skolas, tam tikslui jis 2010-04-08 išrašė du neprotestuotinus paprastuosius vekselius 90 000 Lt ir 200 000 Lt, kuriuose įsipareigojo grąžinti skolas pagal vekselius 2010-05-20 ir 2011-01-01, tačiau įsipareigojimus vykdė tik iš dalies ir 2010-09-10 grąžino tik 10 000 Lt skolos. Iš viso V. P. ieškovui liko skolingas 280 000 Lt. 2010-03-31 V. P. už 8 500 Lt pardavė atsakovui R. G. 35,18 kv.m ploto butą (duomenys neskelbtini), nors šio buto vidutinė rinkos vertė yra 143 000 Lt; taip pat 2010-03-31 V. ir D. P. už 10 000 Lt pardavė R. G. 0,1440 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nors šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 115 000 Lt; 2010-09-08 už 40 000 Lt V. ir D. P. pardavė J. P. 2,88 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nors šio žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 901 000 Lt; 2010-09-08 V. P. padovanojo savo dukrai L. P. 29/100 dalis pastato–sandėlio (duomenys neskelbtini), šalių įvertintą 5 000 Lt suma, nors pastato-sandėlio vidutinė rinkos vertė sudaro 12 412 Lt.

Sudarius ginčijamus sandorius, atsakovui liko tik 1/55 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/55 dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šių dalių bendra maksimali vertė sudaro tik 8 895,83 Lt, todėl atsakovas nebeturi pakankamai turto atsiskaityti su ieškove. Atsakovo sudaryti turto perleidimo sandoriai pripažintini negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Už naudojimąsi ieškovės pinigais atsakovas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo praleisto prievolės įvykdymo termino, t. y. nuo 2010-05-20 iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2012-02-22). Dalį skolos, t. y. 10 000 Lt, atsakovas sumokėjo ieškovui 2010-09-10, todėl palūkanos nuo 90 000 Lt sumos už laikotarpį nuo 2010-05-21 iki 2010-09-10 sudaro 1 395,29 Lt, o nuo 80 000 Lt sumos už laikotarpį nuo

2010-09-11 iki 2012-02-22 – 5 808,80 Lt. Metinės palūkanos nuo 200 000 Lt vekselio sumos už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2013-01-23 sudaro 20 630,00 Lt. Bendra ieškovei priteistina iš atsakovų suma sudaro 307 834 Lt.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas atsisakė ieškinio reikalavimo atsakovams V. P., J. P., trečiajam asmeniui Skuodo rajono notarų biuro notarei V. Ž. dėl 2,88 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. 191, 2010-09-08 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 3410 pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Teismas atsakovų nesąžiningumą konstatavo remdamasis prielaidomis, svarstymas, niekuo nepagrįstomis interpretacijomis. Teismas ignoravo atsakovų ir jų atstovų paaiškinimus dėl sandorių sudarymo aplinkybių, tikslų ir kt. Teismas ydingai taikė restituciją – nepagrįstai panaikino D. P. sudarytus sandorius, nors teismas aiškiai nurodė, kad ieškovė jokios reikalavimo teisės į D. P. neturi, neanalizuotas jos sąžiningumas ir pan., nenustatyti jokie D. P. sudarytų sandorių negaliojimo pagrindai. Iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad ji yra identiška Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-04-20 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3113-255/2013 motyvuojamajai daliai. Pastarasis sprendimas buvo apskųstas ir apeliacinės instancijos teismo panaikintas, o byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Iš naujo bylą išnagrinėjęs teismas tai atliko formaliai ir savo sprendime perrašė ankstesnio sprendimo motyvus, t. y. pats faktiškai neatliko bylos medžiagos analizės, sprendime remiamasi aplinkybėmis ir įrodymais, kurie nebuvo ištirti bylą nagrinėjusio teismo posėdyje, sprendime remiamasi liudytojo ir šalių parodymais, kuriais teismas rėmėsi priimdamas 2012-04-20 sprendimą, pakartotinai nei šalys, nei liudytojas apklausti nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl atsakovo V. P. prievolės

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog jis nėra ieškovės UAB ,,Voltas‘‘ skolininkas, tačiau ši pozicija yra neparemta bylos įrodymais. Byloje yra du 2010-04-08 atsakovo pasirašyti vekseliai, kuriais atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovei 90 000 Lt ir 200 000 Lt (civ. byla Nr. 2-3113-255/2012 b.l. 9-10). Šie vekseliai nebuvo pateikti vykdyti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka, todėl vertintini kaip paprastos rašytinės formos skolos dokumentai. Ieškovė pateiktu vekseliu rėmėsi kaip įrodymu, patvirtinančiu paskolos teisinių santykių egzistavimą, o ne kaip vertybiniu popieriumi, t. y. ieškovė pati pripažino, kad šis dokumentas neturi vekselio galios Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo prasme, todėl šioje byloje analizuotini paskolos teisiniai santykiai. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju pareiga įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011). Paskolos sutartis CK 6.875 straipsnio prasme yra raštu ar kita valios išraiškos forma objektyviai išreikšta paskolos šalių valia, pvz., rašytinis dokumentas. Kadangi tokia paskolos sutartis (vekselis) objektyviai egzistuoja ir sudarė pagrindą manyti, kad paskolos dalykas pagal tokią sutartį galėjo būti perduotas (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), ji gali sukelti atitinkamus teisinius padarinius. Ieškovė pateiktu vekseliu rėmėsi kaip įrodymu, patvirtinančiu paskolos teisinių santykių egzistavimą, o ne kaip vertybiniu popieriumi. Dėl šios priežasties paskolos gavėjas turėjo teisę tokią objektyviai išreikštą sutartį ginčyti. Todėl šioje byloje įvertinus tai, jog atsakovas nepateikė priešieškinio dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovas priešieškiniu neįrodinėjo pinigų neperdavimo ar jų mažesnio kiekio perdavimo fakto, atsakovas, neginčydamas sandorių jų negaliojimo pagrindais, pripažino aplinkybę, kad paskolos sandoris tarp šalių buvo sudarytas, t. y., kad ginčo pinigų suma buvo perduota. Šias aplinkybes patvirtina ir atsakovo ranka užpildyti du paprastieji vekseliai, kuriuose nurodyta, kad atsakovas besąlygiškai įsipareigoja sumokėti ieškovei 90 000 litų ir 200 000 litų, nurodydamas šias sumas vekseliuose du kartus - skaičiais ir žodžiu. Be to, kaip pinigų perdavimo fakto pripažinimas patvirtinamas ir dalies sumos, t.y. 10 000 Lt, grąžinimu. Pagal CK 6.875 str. 1d. kaip paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba jų gavo mažiau negu nurodyta sutartyje, ir šias aplinkybes privalėjo įrodyti atsakovas. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.). Analizuojant šalių teisinius santykius vekselių sudarymo metu pagal teismų praktikos taisykles dėl vekselių prigimties, darytina išvada, kad ieškovė įrodė, jog pinigus perdavė, nes paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad vekselis, kaip rašytinis dokumentas, yra asmens vidinės valios išraiškos rezultatas. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-181/2011). Prievolė pagal vekselį priklauso nuo jos atsiradimo pagrindo (tam tikro sandorio), todėl šių vekselių išdavimo faktas bei 2010-03-30 tos pačios sumos įsipareigojimo sudarymas įrodo, jog atsakovas V. P. ginčo sumą gavo. Byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų savo atsikirtimams pagrįsti. Tik savo procesiniuose dokumentuose - atsiliepimuose - apeliaciniame skunde pateikė paaiškinimą dėl ginčo sumos kilmės, tačiau įrodymų pakankamumo prasme atsakovo paaiškinimas nėra pakankamas įrodymas paskolos sutartyje nurodytos sumos negavimo faktui įrodyti. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-20 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013 yra išaiškinta, jog vekselis pagal savo universalų atsiskaitymo pobūdį gali būti naudojamas civilinėje apyvartoje kaip priemonė užtikrinti prievolės, kilusios iš sandorio, kurio sukurtų teisinių santykių pagrindu buvo išduotas, įvykdymą, todėl atsakovo, kaip buvusio UAB ,,Testama‘‘ akcininko ir vadovo skolos ieškovei susidarymo metu, veiksmai pasirašant paminėtus vekselius neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms. Vekselio, kaip prievolių, kilusių iš teisinių santykių, kurių pagrindu jis buvo išduotas, įvykdymo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarauja šiuo įstatymu nustatytam vekselio teisiniam reglamentavimui. Vekselio, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013). Ir tik vėliau nepateiktas vykdyti iki jame nurodyto termino jis pagal teismų praktikoje suformuluotas taisykles aiškintinas kaip skolos dokumentas.

Civilinėje byloje šalys pačios nustato bylos nagrinėjimo ribas, įgyvendindamos Civilinio proceso kodekso suteiktas teises ir vykdydamos pareigas, t. y. teikdamos teismui savo procesinius dokumentus. Atsakovas nepateikė šioje byloje priešieškinio paskolos teisiniams santykiams nuginčyti, nepateikė įrodymų, kurių pakaktų konstatuoti jog šie vekseliai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl tenkinti šios apeliacinio skundo dalies ir konstatuoti, kad atsakovas V. P. nėra ieškovės skolininkas nėra pagrindo.

Dėl minėtų aplinkybių teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovė yra nesąžininga, nes esą siekia išieškoti dvigubą įsiskolinimo sumą, pateikdamas tokios sumos dydžio kreditinį reikalavimą tiek UAB ,,Testama‘‘ bankroto byloje, tiek ir siekdamas išieškojimo iš atsakovo. Remiantis LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2010-03-18 Šiaulių apygardos teismas iškėlė UAB ,,Testama‘‘ bankroto bylą ir nutartyje konstatavo, kad įmonė neturi nekilnojamojo turto. 2011-01-12 ši įmonė pripažinta likviduojama ir patvirtinti įmonės kreditiniai reikalavimai 10 511 520, 07 Lt, todėl byloje nėra įrodyta, jog bankrutuojanti UAB ,,Testama‘‘ yra pajėgi atsiskaityti su ieškove. Kiti ginčai, iškilę tarp šalių , bus sprendžiami kitose bylose.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 str. pagrindu

Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra nuginčijimas CK 6.66 str. pagrindu atsakovo sudarytų sandorių: 2010-30-31 pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo V. P. ir R. G. dėl buto, esančio Neringoje pardavimo už 8 500 Lt, 2010-03-31 pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų V. P., D. P. ir R. G. dėl 0,1440 žemės sklypo, esančio Klaipėdos r., pardavimo už 20 000 Lt ir 2010-09-08 tarp atsakovo V. P. ir L. P. sudarytos pastato dovanojimo sutarties (civ. byla Nr. 2-3113-255/2012, b.l. 13-24). Todėl byloje turi būti nustatytos visos faktinės aplinkybės bei tiriami bylos įrodymai šių sandorių sudarymo metu. Pagal civilinių įstatymų galiojimo laike taisyklę ginčo sandorio teisėtumas turi būti nustatytas pagal jo sudarymo metu galiojusias teisės normas, t. y. būtina nustatyti, ar sandorio turinys, jo subjektų veiksnumas, valia ir forma atitiko jo sudarymo metu galiojusių įstatymų reikalavimus, todėl atsakovo V. P. turtinė padėtis turi būti įvertinta ginčo sandorių sudarymo metu. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011), todėl šios bylos įrodinėjimo dalykas yra visos paminėtos tokio ieškinio taikymo sąlygos. Bylos įrodymai leidžia padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino paminėtas sąlygas. Visų pirma ginčo pirkimo –pardavimo sandoriai buvo sudaryti tuo metu, kai atsakovas 2010-03-30 pasirašė įsipareigojimą ieškovei sumokėti 300 000 Lt, o po keleto dienų pasirašė vekselius 290 000 Lt, o dovanojimo sandoris buvo sudarytas 2010 m. rugsėjo mėnesį. Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003), todėl atsakovas šioje byloje privalėjo teikti įrodymus, jog šių sandorių sudarymo metu jis turėjo pakankamai turto, konkretaus dydžio pajamų atsiskaityti su ieškovu 280 000 Lt skolą (CPK 178 str.). Tokių įrodymų byloje nėra, atsakovo paaiškinimas, jog jis yra pradėjęs naują verslą, dirba ir uždirba, nėra pakankamas įrodymas atsakovo turtinei padėčiai įvertinti. CK 6.66 str. 1 dalyje tokių sandorių ginčijimo pagrindas yra ne tik skolininko nemokumo nustatymas, bet ir kitoks kreditoriaus teisių pažeidimas. Ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Todėl šioje byloje konstatavus, jog atsakovas yra skolingas ieškovei 280 000 Lt, kurių mokėjimo terminas jau suėjo bei pirmosios instancijos teismo priteistas netesybas, ir nesant įrodymų, iš kokio turto ir pajamų ginčo sandorių sudarymo metu atsakovas būtų padengęs šią skolą apeliacinio skundo motyvu dėl pridėtoje byloje V. P. paaiškinimo, jog jis turėjo galimybę atsiskaityti su ieškove sandorių, nėra pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo, nes toks paaiškinimas nėra pakankamas įrodymas atsakovo turtinei padėčiai įrodyti. Nagrinėjant bylą iš naujo tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme atsakovas galėjo teikti įrodymus dėl savo turtinės padėties, tačiau šios pareigos neatliko, todėl kolegija neturi pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.

Dėl atsakovų sąžiningumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Byloje nustatyta, kad ginčijamais pirkimo-pardavimo sandoriais atsakovo nekilnojamasis turtas - 143 000 Lt vertės butas buvo parduotas už 17 kartų mažesnę nei rinkos vertė kainą, t.y. butas Neringoje parduotas atsakovui R. G. už 8 500 Lt., o 100 000 Lt vertės žemės sklypas buvo parduotas už 20 000 Lt, t.y. 5 kartus žemesnę kainą nei rinkos vertė. Be to, byloje iš atsakovo R. G. atsiliepimo į ieškinį nustatyta, kad jis buvo pažįstamas su atsakovu, pripažįsta faktą, jog po ginčo sutarčių sudarymo buvo sudaryta buto panaudos sutartis su atsakovu ( civ. byla Nr. 2-3113-255/2012, b.l. 60-62), todėl nustatyta, kad pirmosios instancijos teismui nustatytų aplinkybių pakako konstatuoti, jog, sudarydamas ginčijamą sandorį atsakovas R. G. turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia pardavėjo kreditorių teises, t. y. objektyviai šis atsakovas buvo nesąžiningas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-01-29 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-41/2009 yra išaiškinęs sąžiningumo sampratą. Teisės mokslas išskiria du sąžiningumo kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyvusis sąžiningumo kriterijus – tai protingumo ir teisingumo principus atitinkantis elgesys. Jis nustatomas analizuojant, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, ar privalėjo daryti ar nedaryti, kitaip tariant, ar jis turėjo teisinę pareigą atitinkamai elgtis. Subjektyvusis sąžiningumo kriterijus – asmens elgesio įvertinimas konkrečioje situacijoje iš jo pozicijos. Jis nustatomas analizuojant, ar pakako to, ką asmuo darė, neatsižvelgiant į tai, ką jis galėjo daryti, protingai tikintis pagal jam nustatytus reikalavimus, kitaip tariant, tai yra faktinis sąžiningumas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą su atsakovo R. G. nesąžiningumu susijusią actio Pauliana sąlygą.

Byloje nustatyta, kad atsakovė L. P. yra atsakovo V. P. dukra, su ja buvo sudarytas neatlygintinis sandoris, byloje nesant jokių įrodymų nesąžiningumo prezumpcijai, įtvirtintai CK 6.66 str. 2d. , 6.67 str. , nuginčyti, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatavimu, jog ši atsakovė nelaikytina sąžininga įgijėja.

Apeliacinio skundo dalyje dėl restitucijos taikymo nėra pateiktų konkrečių motyvų dėl grąžinto turto, sandorių kainos, grąžintos R. G. dėl neteisingo apskaičiavimo, kad sudarytų pagrindą nustatyti kitokį nei pirmosios instancijos teismas nustatė restitucijos būdą. Pripažinus ginčo sandorius negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, taikytina dvišalė restitucija natūra ir visos ginčo sandorių šalys grąžintinos į pirmykštę padėtį ( CK 6.145 str., 6.146 str.), t. y. parduoti butas ir žemės sklypas grąžintini atsakovui V. P. nuosavybėn, o iš jo R. G. priteistinos nekilnojamojo turto kainos, kurias pirkėjas sumokėjo ginčo sutarties sudarymo metu. Restitucija šalys yra grąžinamos į pradinę padėtį, buvusią iki sandorių, nes šioje byloje ieškovė neprašė tiesiogiai neteisėtai perleistą turtą priteisti jai, o tik atkurti atsakovo V. P. mokumą.

Byloje nepaneigta aplinkybė, jog 2010-03-31 žemės sklypo sandorio sudarymo metu (civ. byla Nr. 2-3113-255/2012 , b.l. 13) atsakovai V. P. ir D. P. buvo susituokę, parduodamo žemės sklypo dalys nebuvo nustatytos, sutarties 2 p. buvo konstatuota, kad šis žemės sklypas buvo įregistruotas bendrosios jungtinės nuosavybės teise V. P. vardu, todėl pagrįstai D. P. buvo atsakovė šioje byloje tik kaip sandorio, kurio atsakovas V. P. neprivalėjo sudaryti, šalis, todėl šis apeliacinio skundo motyvas nepagrįstas. Taikant restituciją parduotas žemės sklypas buvo grąžintas V. P. ir D. P. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, todėl atsakovės D. P. teisės nėra pažeistos.

Dėl paminėtų motyvų, įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino paminėtas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, nes byloje nepateikta įrodymų dėl sandorių nuginčijimo, dėl atsakovo galimybės atsiskaityti pagal prisiimtus įsipareigojimus ieškovei, todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog atsakovas ginčijamų sandorių neprivalėjo sudaryti, nes šiais sandoriais siekė sumažinti savo mokumą.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

Europos Žmogaus Teisių Teismas 2000 m. spalio 10 d. sprendime byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.42095/98) konstatavo, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę (sprendimo 30 punktas). Toliau sprendime motyvuojama, kad, vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Tokių faktų neįrodo atsakovo suvokimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo surašymo ir nurodymo sprendime atsakovo V. P. paaiškinimo ir liūdytojo R. J. parodymų, kuris nebuvo apklaustas teismo posėdyje. Ši byla jau buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme ir 2012-12-14 nutartimi perduota nagrinėti iš naujo, nagrinėjant bylą iš naujo atsakovas V. P. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad bylą ves per advokatą, teismo posėdyje nedalyvavo. Pirmosios instancijos teismo paminėtos civilinio proceso klaidos nesudaro skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nes pagal CPK 329 str. 1d. procesinės teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų taikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla, tačiau įvertinus bylos įrodymus tokios išvados padaryti negalima. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo liudytojo R. J. parodymais, o rėmėsi atsakovo procesiniais dokumentais byloje - atsiliepimu į ieškinį.

Paminėtais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo ( CPK 326 str. 1d., 1p.).

Iš atsakovų V. P., D. P. ir R. G. priteistini ieškovei 600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą (CPK 93 str. , 98 str., t. 2, b.l. 23).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 str.

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-06-06 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti UAB ,,Voltas’’ iš V. P., D. P. ir R. G. po 200 Lt advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.