Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-244-1140/2025

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-12-18
Bylos Nr.: 1A-244-1140/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-31677-2024-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintarė Bunikienė, Martynas Galvičius, Ernesta Montvidienė
Nuteistasis: E. P.
Nukentėjusysis: A. P.
Civilinis ieškovas: (duomenys neskelbtini)
Advokatai: Vilmantas Poškus

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.4.4.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 138 str. 1 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas
2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-244-1140/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31677-2024-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 1.2.4.4.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gruodžio 18 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Martyno Galvičiaus, Ernestos Montvidienės,

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei,nuteistajam E. P., jo gynėjui advokatui Vilmantui Poškui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 3 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams be intensyvios priežiūros, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 4 punktu, 5 dalies 4 punktu, įpareigojant E. P. bausmės atlikimo metu dalyvauti elgesio pataisos programoje; dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį).

Nukentėjusiojo A. P. pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl 3 545 Eur turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Nukentėjusiojo A. P. pareikštas civilinis ieškinys dalyje dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir iš E. P. nukentėjusiojo A. P. naudai priteista 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl 4 144,79 Eur žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai iš E. P. 4 144,79 Eur už nukentėjusiajam A. P. suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. P. nuteistas už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, būtent: 2024 m. rugpjūčio 15 d. apie 22.00 val. baro “L. u.”, adresu: (duomenys neskelbtini), lauko terasoje tyčia vieną kartą kumščiu suduodamas nukentėjusiajam A. P. į veido sritį, dėl ko A. P. nukrito ant žemės, tokiais tyčiniais veiksmais nukentėjusiajam A. P. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – muštinę žaizdą virš kairės akies, atvirą kairės čiurnos trimaleolarinį lūžį su dislokacija, nes dėl atviro kairės čiurnos trimaleolarinio lūžio su dislokacija nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – baudžiamąją bylą jo atžvilgiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes jo veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas, BK 28 straipsnio 1, 2 dalys); nukentėjusiojo A. P. ir civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus.

2.1. Skunde apeliantas cituoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, BK 2 straipsnio 4 dalies, 138 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nurodo, kad jis stumtelėjo nukentėjusįjį A. P., tačiau kumščiu jam nesudavė. Teigia, kad A. P. buvo akivaizdžiai neblaivus, įžeidinėjo jį ir kitus bare buvusius asmenis, jam (E. P.) einant į tualetą, A. P., kuris grasino susidoroti su juo, buvo atsistojęs ir pradėjo eiti link jo, jis pajuto grėsmę, išsigando dėl galimo fizinio konflikto, nes neseniai buvo patyręs širdies infarktą ir bijojo būti sužalotas. Kadangi jis jautė realią grėsmę būti sužalotas, rankomis ar pečiu pastūmė A. P. į krūtinę, A. P. atsitrenkė į vartų grotas ir nukrito ant žemės. Jokio kito fizinio kontakto su A. P. nebuvo, ant A. P. kojos užlipęs ar užšokęs jis nebuvo, žaizda virš kairės akies A. P. galėjo atsirasti jam nugriuvus ir atsitrenkus į grindų plyteles ar grotas. Po pastūmimo jis girdėjo garsą, kaip A. P. atsitrenkė į vartų grotas, taigi koja galėjo lūžti A. P. atsitrenkus į vartų grotas ir jam griūnant, galėjo būti, kad koja buvo įkišta į grotų tarpą ar tarp grotų, todėl ir galėjo būti kaulo lūžis.

2.2. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad nukentėjusysis A. P. nurodė, jog jis (E. P.) trenkė jam kumščiu, nežino, ką kaltinamasis jam padarė, gal šoko ant tos kojos, kad atviras lūžis buvo. Liudytojai J. N., V. K., R. P., V. M., J. K., K. R., S. S. parodė, kad paties įvykio, t. y. fizinio konflikto, nematė, nežino, kas sumušė A. P.. Specialisto išvadoje Nr. pG 1291/2024(04) nurodyta, kad yra galimi keli kojos lūžio atvejai: atviras kairės čiurnos trimaleolarinis lūžis su dislokacija gali būti padaromas tiek netiesioginės traumos metu (pvz., staigiai sukant pėdą į išorę / vidų, ar krentant ant pėdos jai esant pakreiptai į vidų ar išorę), tiek ir tiesioginės traumos metu čiurnos sričiai kontaktuojant su kietu buku daiktu; neatmetama galimybė, kad A. P. nustatytas kairės čiurnos sužalojimas galėjo būti padarytas ir griuvimo metu vykstant sukamajam ir / ar lenkiamajam judesiui per čiurnos sąnarį, esant fiksuotai kojai tarp baro vartų grotų konstrukcijų. Byloje esančiame Kitų objektų (policijos pareigūnų kūno vaizdo įrašymo kamerų įrašų) apžiūros protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis A. P. buvo akivaizdžiai neblaivus (nuo jo sklido alkoholio kvapas), kalba buvo nerišli (ligoninės priėmimo skyriuje jam buvo nustatytas 3,19 promilių neblaivumas), A. P. iš pradžių teigė, kad niekas jo nemušė, vėliau keitė savo parodymus, teigdamas, kad su kažkuo sukonfliktavo, tačiau negalėjo įvardinti, su kuo konfliktavo.

2.3. Apeliantas nurodo, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančių duomenų visiškai pakanka jo kaltei pagrįsti. Tvirtina, kad A. P., būdamas akivaizdžiai neblaivus, bare elgėsi įžūliai, agresyviai ir jam grasino susidorojimu. Eidamas į tualetą ir jausdamas akivaizdžią grėsmę iš A. P., jis A. P. tik pastūmė, siekdamas, kad pastarasis jo nesužalotų, nes A. P. akivaizdžiai ketino jį sumušti. Po šio pastūmimo A. P. nugriuvo atsitrenkdamas į baro vartų grotas, jokio smūgio į veidą jis A. P. nesudavė, nebuvo užlipęs ar užšokęs ant A. P. kojos. Jokio tikslo sužaloti A. P. jis neturėjo, tik stumtelėjo jį nuo savęs, siekdamas išvengti galimo sužalojimo ar muštynių, kadangi A. P. jo atžvilgiu akivaizdžiai elgėsi agresyviai ir kėlė jam realią grėsmę. Todėl mano, kad įvertinus jo veiksmus, akivaizdžią grėsmę ir pavojų jo sveikatai bei jo tikslus – siekį išvengti muštynių (veikos subjektyviąją pusę), konstatuotina, kad jo veiksmuose nėra BK 138 straipsnyje numatyto nusikaltimo nei objektyviosios pusės požymių (A. P. kairės čiurnos sužalojimas galėjo būti padarytas netiesioginės traumos metu, t. y. jam pačiam staigiai sukant pėdą į išorę / vidų, ar krentant ant pėdos jai esant pakreiptai į vidų ar išorę, taip pat šis sužalojimas galimas ir griuvimo metu vykstant sukamajam ir / ar lenkiamajam judesiui per čiurnos sąnarį esant fiksuotai kojai tarp baro vartų grotų konstrukcijų, smūgio į veidą jis A. P. nesudavė), nei subjektyviosios pusės požymių (pastumdamas nuo savęs A. P. jis neturėjo tikslo ir siekio nesunkiai sutrikdyti A. P. sveikatą, jo veiksmai buvo gynybinio pobūdžio). Teigia, kad jis rankomis ar pečiu pastūmė A. P. į krūtinę tik siekdamas, kad A. P. jo nesužalotų, šie veiksmai yra teisėti ir padaryti esant būtinosios ginties situacijai, todėl jo atžvilgiu baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta, o nukentėjusiojo A. P. ir civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai dėl žalos atlyginimo turėtų būti palikti nenagrinėti.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistasis E. P. prašė apeliacinį skundą tenkinti ir jį išteisinti, nuteistojo gynėjas advokatas Vilmantas Poškus prašė apeliacinį skundą tenkinti, baudžiamąją bylą E. P. atžvilgiu nutraukti, nes jo veikoje yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – savigyna. Prokurorė Ineta Žilinskienė prašė nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo E. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nuteistasis E. P. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, prašo panaikinti Šiaulių rūmų 2025 m. liepos 3 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – baudžiamąją bylą jo atžvilgiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukti, nes jo veikoje yra BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis prašė jį išteisinti.

Dėl įrodymų vertinimo ir E. P. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį

7. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, nenustatyta.

8. Išanalizavus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas E. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes ir pagrįstai pripažino E. P. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) E. P., nukentėjusįjį A. P., liudytojus J. N., V. M., V. K., R. P., J. K., K. R., S. S., specialistę K. Š., ištyrė (išvardijo) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas visus įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis atitinka jam baudžiamojo proceso įstatyme keliamus reikalavimus.

9. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Kiekvienu atveju svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Būtent kaltininko veika – atitinkamas poveikis nukentėjusiajam turi būti jam atsiradusio nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis. Pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš nustatytų faktinių aplinkybių nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp kaltininko nustatytos veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-489/2018, 2K-85-495/2025).

10. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 2 dalis). Toks apibrėžimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38-788/2020, 2K-205-719/2020, 2K-73-495/2022). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-303/2021). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-194-387/2021). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022). Tik nustačius pirmąsias keturias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, reikia nustatyti, ar buvo ir penktoji, t. y. kad nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Sprendžiant, ar asmens veiksmai gali būti laikomi padarytais esant būtinosios ginties situacijai, itin didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas, nuo kurio priklauso atitinkamos išvados dėl teisės į būtinąją gintį padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-73-495/2022, 2K-193-648/2022, 2K-73-654/2024).

11. Apelianto teigimu, jo veiksmuose nėra objektyviųjų ir subjektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių, nukentėjusįjį A. P. jis tik pastūmė, siekdamas, kad pastarasis jo nesužalotų, nes A. P. akivaizdžiai ketino jį sumušti, elgėsi agresyviai ir kėlė jam realią grėsmę. Po šio pastūmimo A. P. nugriuvo, atsitrenkdamas į baro vartų grotas, jokio smūgio į veidą jis A. P. nesudavė, tikslo sužaloti A. P. neturėjo. Su šiais skundo teiginiais nesutiktina, nes byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis A. P. parodė, kad jam apie 21 val. atvykus į barą kartu su G., kurios tikrasis vardas gali būti J. N., kilo konfliktas dėl to, kad pastaroji išreiškė nepasitenkinimą tuo, jog bare, t. y. tam netinkamoje vietoje, buvo vaikas, ir ji pasakė, kad „iškvies vaikų teises“. Apie 22 val. jiems susiruošus eiti į namus, E. P. pradėjo G. „murkdyti“ ant stalo, o jis puolė merginą ginti. Tada E. P. jam trenkė į akį ir jis nukrito. Nors jis tuo metu buvo neblaivus, tačiau viską atsimena, tik po smūgio galimai buvo kažkurį laiką praradęs sąmonę, todėl tiksliai nežino, ką E. P. jam padarė, „gal šoko ant kojos“, nes buvo atviras lūžis. E. P. kumščiu trenkė jam tada, kai jis norėjo atitraukti pastarąjį nuo G. Po smūgio jis nugriuvo ant plytelių tarp išėjimo grotų, o ne prie stendo, griūdamas į grotas neatsitrenkė. Jam nugriuvus, jo „kūnas buvo lauke, o kojos viduje“. Jo sveikata iki įvykio buvo gera, kojų traumų, kaulų lūžių, čiurnos lūžių jis neturėjo. E. P. jo nestūmė, tik vieną kartą sudavė kumščiu ir po šio smūgio jis nukrito ant žemės. Jis E. P. negrasino, bare jokio sąmyšio nebuvo (3 t., b. l. 15–16).

12. Apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. rugsėjo 9 d. A. P. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes. Šios apklausos metu A. P. parodė, kad 2024 m. rugpjūčio 25 d. apie 22 val. jam būnant bare “L. u.” adresu: (duomenys neskelbtini), kartu su pažįstama J. N., vienas iš bare buvusių vyrų J. N. stūmė, o jis ją gynė. Tada vyriškis puolė ant jo tiek kumščiais, tiek stūmimu. Mano, kad tas asmuo galėjo sulaužyti jam koją ant jos šokinėdamas (1 t., b. l. 55–57). Papildomai apklausiamas kaip liudytojas 2024 m. spalio 8 d. A. P. patvirtino pirmosios apklausos metu duotus parodymus ir dar kartą analogiškai nurodė, kad jam bandant apginti savo pažįstamą nuo bare buvusio vyro, kuris jo draugę stumdė, šis vyras trenkė jam vieną kartą kumščiu į dešinę akį ir nuo šio smūgio jis nukrito ant žemės. Vyriškis jo nestūmė, jis ant žemės nukrito nuo smūgio. Nukritus ant žemės, jo kairė koja buvo padėta ant slenksčio, jis gulėjo ant žemės, todėl kojos sąnarys „kabėjo“. Tuo metu minėtas vyras vieną kartą užšoko ant jo kojos ir galimai dėl to jo koja lūžo. Toje vietoje prie baro, kur įvyko konfliktas, yra vartai, tačiau įvykio metu jie buvo atidaryti, todėl jis negalėjo įkišti kojos į vartus. Kadangi vartai buvo atidaryti, jis į vartus neatsitrenkė (1 t., b. l. 68–70). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis A. P. analogiškai nurodė, kad jam ginant kartu su juo bare buvusią pažįstamą, kurią vadina G., nuo bare buvusio vyriškio, traukiant šį vyrą iš nugaros pusės už drabužių nuo G., vyras iš karto atsisukęs trenkė jam vieną kartą kumščiu į akį ir jis nukrito tarp vartų. Jis nukrito aukštielninkas, jo koja liko ant slenksčio. Nematė, kaip jam nugriuvus vyras šoko jam ant kojos. Atsakydamas į jam pateiktus klausimus nukentėjusysis nurodė, kad jis nukrito nuo smūgio, nukrito į tarpuvartį, kojomis vartų nesiekė ir į juos kojomis nebuvo atsirėmęs. Iki įvykio jis nebuvo sužalotas (1 t., b. l. 104–106). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis A. P. parodė vietą prie įėjimo į barą, esančią tarp baro vartų ir terasos mūrinės sienos, kur apačioje yra laiptelis ties įėjimu į barą ir paaiškino, kad šioje vietoje E. P. trenkė jam į dešinę akį ir jis nukrito ant žemės. Nurodė manantis, kad E. P. užlipo ant jo kojos, kai koja buvo pakelta ant laiptelio (1 t., b. l. 74–84). Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu nukentėjusysis A. P. iš veido ir bendrų bruožų atpažino E. P. kaip asmenį, kuris jį sužalojo (1 t., b. l. 59–64).

13. Iš nukentėjusiojo A. P. parodymų matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra gana nuoseklūs. Nukentėjusysis nuosekliai nurodė, kad tuomet, kai jis bandė apginti J. N. nuo E. P., jį nuo J. N. atitraukdamas, E. P., atsisukęs, trenkė jam vieną kartą kumščiu į veidą ir po šio smūgio jis nugriuvo ant žemės. Kuriam laikui buvo paradęs sąmonę, o atsipeikėjęs pamatė, kad jam sulaužyta koja. Mano, kad E. P. galėjo sulaužyti jam koją ant jos užšokęs ar užlipęs, kai koja buvo padėta ant slenksčio (laiptelio). Akcentavo, kad jis į vartus neatsitrenkė, kojomis į juos nebuvo atsirėmęs. Nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių iš esmės nesiskiria, visų apklausų metu jis analogiškai nurodė, kad jį sužalojo būtent E. P., todėl tai, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, be to, jis negalėjo tiksliai nurodyti, kokiu būdu buvo sužalota jo koja, nėra pagrindas abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu. Juo labiau kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai. Kartu šiame kontekste pažymėtina, kad prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantys teismai iš gautų faktinių duomenų visumos turi išrinkti atskirus įrodytus faktus, aplinkybes ir spręsti, kurie atskirų (ar to paties) asmenų parodymai apie reikšmingus faktus ar jų dalis laikytini patikimais. Taip nustatomos įrodytomis pripažintinos (tikrosios) bylos aplinkybės. Ir tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir proceso metu ištirtų įrodymų visumą. Esminis BPK pažeidimas nėra padaromas, kai, byloje esant neesminėmis detalėmis prieštaringiems duomenims, teismas daro tinkamai motyvuotas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-295-507/2016, 2K-7-511/2017, 2K-94-303/2019, 2K-34-303/2020). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo A. P. parodymus vertino, juos gretindamas su kitais bylos įrodymais, ir nukentėjusiojo parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai.

14. Liudytoja J. N. pirmosios instancijos teisme, analogiškai, kaip ir nukentėjusysis, nurodė, kad baigiantis baro darbo laikui jai ir A. P. einant link išėjimo, ji pajuto smūgį, mano, kad smūgiavo E. P., nes jis visą vakarą kabinėjosi, be to, kai ji po smūgio atsisuko, E. P. buvo šalia jos. Tada ji nubėgo į barą ir liepė kviesti policiją. Išėjusi iš baro, pamatė A. P. gulintį ant žemės, jo koja buvo sužalota. Prieš įvykį A. P. nebuvo sužalotas, ant jo kūno sužalojimų nebuvo (3 t., b. l. 23–24). Liudytojas V. M. apklausiamas teisiamajame posėdyje patvirtino, kad apie 22 val. į barą atėjusi mergina pasakė, jog įvyko įvykis, reikia kviesti policiją. Jis matė nukentėjusįjį gulintį prie vartų, matė, kad jo koja „į kitą pusę žiūri“, gal dar truputis kraujo buvo (3 t., b. l. 25). Liudytojas R. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad matė nukentėjusįjį gulintį ant žemės jau išėjus pro grotas (3 t., b. l. 33–34), o ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad vyras gulėjo kairėje pusėje nuo išėjimo iš baro, baro vartų grotos buvo dešinėje pusėje, tuo metu sužinojo, kad vyrui yra lūžusi koja, prieš tai jokių sužalojimų nei ant vyro veido, nei ant kojos nematė (1 t., b. l. 151–153). Šie liudytojo R. P. parodymai sutampa su nukentėjusiojo parodymais, kad jis į vartus neatsitrenkė ir kojomis į juos neatsirėmė, taip pat patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojos J. N. parodymus, kad nukentėjusysis A. P. iki įvykio nebuvo sužalotas. Tai, kad nukentėjusysis A. P. iki įvykio nebuvo sužalotas, nei ant jo veido, nei ant kūno jokių žaizdų nebuvo, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja J. K. (1 t., b. l. 157–159, 3 t., b. l. 34). Liudytojas V. K. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad būdamas bare matė, kaip asmuo, vardu E., už kojų tempė kitą asmenį. Jis (V. K.) iškvietė pagalbą, greitosios medicinos pagalbos darbuotojus. Kas nutiko, jis E. neklausė, nes bijojo „pats gauti į galvą“ (1 t., b. l. 117–118, 3 t., b. l. 25–26). Nors, kaip akcentuojama nuteistojo E. P. skunde, minėti liudytojai, taip pat ir liudytojas policijos pareigūnas K. R. paties įvykio, kurio metu buvo sužalotas A. P., nematė, tačiau jų parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis buvo sužalotas būtent kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai.

15. Iš kitų objektų (garso įrašų, gautų iš greitosios medicinos pagalbos tarnybos) apžiūros protokolo matyti, kad jame užfiksuota, jog vyras, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, pranešė, jog reikalinga greitoji medicinos pagalba adresu: (duomenys neskelbtini), pagalba reikalinga vyrui; J. N., kalbėdama su greitosios medicinos pagalbos darbuotoja, taip pat pranešė, kad medicinos darbuotojai reikalingi adresu: (duomenys neskelbtini), prie baro, nes žmogui yra lūžusi koja per čiurną, jis kraujuoja (2 t., b. l. 28–30). Kitų objektų (policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo ir garso įrašų) apžiūros protokole užfiksuota, kad prie policijos pareigūno, atvykusio į įvykio vietą, adresu: (duomenys neskelbtini), priėjęs vyras, apsirengęs raudonos spalvos marškinėliais, nurodo, kad jis yra V. K. ir pasako, jog jis kvietė pareigūnus. E. P. paaiškina, kad jis sukonfliktavo su vyru, kuris guli ant grindinio, dėl moters, vyras ėjo pro baro duris, užkliuvo ir nugriuvo. V. K. policijos pareigūnams nurodė, kad matė, kaip E. P. ištempė A. P. iš baro. Policijos pareigūnui priėjus prie vyro, gulinčio ant grindinio, ir paklausus, ar jį kažkas mušė, vyras nurodo, kad jis negali pasakyti, pareigūnui paklausus, ar vyras nukrito, vyras atsako: „kažkas“ (2 t., b. l. 24–26).

16. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. G 1022/2024(04) matyti, kad A. P. nustatyti šie sužalojimai: muštinė žaizda virš kairės akies; atviras kairės čiurnos trimaleolarinis lūžis su dislokacija. A. P. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu laiku, prieš kreipiantis medicininės pagalbos į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę 2024 m. rugpjūčio 15 d. sužalojimai padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir / ar paviršiais, dviem trauminiais poveikiais. A. P. nustatyti sužalojimai visumoje kvalifikuojami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl atviro kairės čiurnos trimaleolarinio lūžio su dislokacija sveikata sutrikdoma ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui. A. P. sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių su kietais bukais daiktais, tiek ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ir / ar paviršius, tiek griūnant po gauto smūgio (1 t., b. l. 173–174).

17. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. pG 1291/2024(04) matyti, kad atviras kairės čiurnos trimaleolarinis lūžis su dislokacija gali būti padaromas tiek netiesioginės traumos metu (pvz., staigiai sukant pėdą į išorę / vidų, ar krentant ant pėdos jai esant pakreiptai į vidų ar išorę), tiek ir tiesioginės traumos metu čiurnos sričiai kontaktuojant su kietu buku daiktu, neatmetama galimybė, kad A. P. nustatytas kairės čiurnos sužalojimas galėjo būti padarytas ir kairei kojai ties čiurna esant pakeltai ant slenksčio ir kūno svoriu užšokant / užlipant ant kairės kojos priekinės blauzdos arba čiurnos srities. A. P. nustatytas kairės čiurnos sužalojimas nėra būdingas liudytojo A. P. 2024 m. spalio 30 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodytoms aplinkybėms, t. y. įtariamajam tik „užlipus“ ant jo kojos, „kai koja tuo metu buvo pakelta ant laiptelio“ (2024 m. spalio 30 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolo priede Fotolentelėje Nr. 1, nuotraukoje Nr. 7 manekeno abiejų kojų blauzdos ir pėdos guli ant kieto paviršiaus – laiptelio). Neatmetama galimybė, kad A. P. nustatytas kairės čiurnos sužalojimas galėjo būti padarytas ir griuvimo metu vykstant sukamajam ir / ar lenkiamajam judesiui per čiurnos sąnarį, esant fiksuotai kojai tarp baro vartų grotų konstrukcijų. A. P. nustatytas kairės čiurnos sužalojimas nėra būdingas liudytojo A. P. 2024 m. spalio 30 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodytoms aplinkybėms, t. y. po smūgio „į dešinę akį“ „nukritus ant žemės“ ant nugaros, nesant sukamojo ir / ar lenkiamojo judesio per čiurnos sąnarį. A. P. nustatytas kairės čiurnos sužalojimas nėra būdingas įtariamojo E. P. 2024 m. spalio 30 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodytoms aplinkybėms, t. y. griūvant po pastūmimo ir nugara atitrenkiant į baro vartus, nesant sukamojo ir / ar lenkiamojo judesio per čiurnos sąnarį. A. P. nustatyta muštinė žaizda virš kairės akies galėjo būti padaryta tiek tiesioginio trauminio poveikio su kietu buku daiktu metu, tiek atsitrenkiant į kietą buką daiktą ir / ar paviršių, tiek ir griuvimo metu kontaktuojant su kietu buku daiktu ir / ar paviršiumi. Kumštis / delnas pagal žalojančių daiktų rūšinę priklausomybę yra priskiriamas kietiems bukiems daiktams (1 t., b. l. 179–181).

18. Iš Specialisto paaiškinimų protokolo matyti, kad specialistė K. Š., atsakydama į jai pateiktą klausimą, ar sužalojimas – atviras A. P. kairės čiurnos trimaleolarinis lūžis su dislokacija galėjo būti padarytas užšokant / užlipant ant A. P. kairės kojos, kai A. P. kairė koja buvo padėta ant slenksčio apie 10 cm virš čiurnos, paaiškino, kad neatmetama galimybė, jog A. P. nustatytas kairės čiurnos sužalojimas galėjo būti padarytas ir klausime nurodytomis aplinkybėmis, kadangi kairė koja šiomis aplinkybėmis yra pakelta ant slenksčio beveik ties čiurnos sritimi ir jei kontakto su žalojančiu daiktu sritis buvo kairė čiurna, sužalojimas galėjo būti padarytas „sverto“ principu. Paprašyta patikslinti papildomos specialisto išvados pG1291/2024(04) 5 punktą (kaip A. P. kūno sužalojimas – muštinė žaizda virš kairės akies – galėjo atsirasti trenkiant į A. P. dešinę akį, koks šio sužalojimo susidarymo mechanizmas), paaiškino, kad atsakant į išvados pG1291/2024(04) klausimą Nr. 5, įsivėlė techninė klaida. A. P. nustatyta muštinė žaizda virš kairės akies galėjo būti padaryta tiek tiesioginio trauminio poveikio su kietu, buku daiktu metu į kairės akies sritį, tiek ir kairės akies sritimi atsitrenkiant į kietą, buką daiktą ir / ar paviršių, tiek griuvimo metu kontaktuojant su kietu, buku daiktu ir / ar paviršiumi (1 t., b. l. 183–185).

19. Specialistė K. Š. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad turėjo būti sukamasis arba lenkiamas judesys per čiurnos sąnarį, kad įvyktų A. P. nustatytas sužalojimas. Tas sukamasis lenkiamasis veiksmas būtų toks, jeigu, pavyzdžiui, būtų kritimas ant pėdos ir pėda staigiai yra pakreipta į vieną ar į kitą pusę ir tas kritimas būna ant tos kreipiamos pėdos, t. y. kritimo metu pėda šiek tiek sukasi. Arba jeigu krentama ar griūnama ir pėda yra, tarkim, fiksuota ir žmogus krenta šiek tiek sukdamasis per čiurnos sąnarį, tai čia būtų kalbama apie tą netiesioginį mechanizmą. Jei smūgio metu žmogus krenta ir kritimo metu vyksta sukimasis arba kūno, arba pačios pėdos, tai tas smūgis yra poveikis žmogui kristi ar griūti. Pėda galimai buvo pasisukusi smūgio metu. Sužalojimas gali būti padarytas sverto principu tada, jei pėda yra ant laiptelio ir yra smūgis iš viršaus į čiurnos sritį, tai yra sverto principas ir čiurna nulūžta žemyn. Koja pagal žalojančių daiktų priklausomybę priskiriama kietiems bukiems daiktams. Kito asmens užlipimas savo jėga ant tos kojos sunkiai galėtų sulaužyti, reiktų smūginio kontakto, trenkimo. Šiuo atveju mechanizmas kojai lūžti yra tiek tiesioginis, tiek netiesioginis. Jeigu kalbama apie baro grotas, esant fiksuotai kojai, jeigu yra smūgis, fiksuota koja pasisuka. Patekus kojai tarp baro vartų grotų konstrukcijų arba suduodant stiprų smūgį į veido sritį ir čiurnai sukantis, atsiranda sukamasis lenkiamasis judesys per čiurnos sąnarį. Kitu atveju reikia, kad smūgio metu būtų sukimasis ta pėda ar kūnu per čiurnos sąnarį. Suduodant smūgį į vienos pusės veido sritį žmogus gali kristi labai individualiai, jis gali kristi atbulas, jeigu smūgis suduotas į akies sritį (3 t., b. l. 46–47).

20. Nors specialistė K. Š. tiek pateiktose specialisto išvadose, tiek duodama paaiškinimus nurodė, kad A. P. sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginių trauminių poveikių su kietais bukais daiktais metu, tiek atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ir / ar paviršius, tiek griūnant po gauto smūgio, griuvimo metu vykstant sukamajam ir / ar lenkiamajam judesiui per čiurnos sąnarį, teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo A. P. parodymus visumoje su kitais bylos įrodymais, įskaitant minėtas specialisto išvadas ir specialistės paaiškinimus, sprendžia, jog byloje yra įrodyta, kad nukentėjusiajam A. P. nustatyti sužalojimai – muštinė žaizda virš kairės akies, atviras kairės čiurnos trimaleolarinį lūžis su dislokacija – buvo padaryti būtent nusikalstamais E. P. veiksmais, pastarajam sudavus nukentėjusiajam A. P. į veido sritį ir po šio smūgio A. P. griūnant ant žemės.

21. Duomenų, patvirtinančių nuteistojo E. P. skundo teiginius, kad A. P. akivaizdžiai ketino jį sumušti, elgėsi agresyviai ir kėlė jam realią grėsmę, bylos medžiagoje nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir nė vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų, kurie šioje byloje apklausti kaip liudytojai. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad tuo metu, kai A. P. bandė nuo E. P. apginti kartu su juo bare buvusią J. N., nuo jos atitraukdamas E. P., pastarasis sudavė smūgį nukentėjusiajam A. P. į veido sritį, dėl to A. P. krito ant žemės ir dėl E. P. nusikalstamų veiksmų patyrė jam nustatytus sužalojimus. Minėta, kad pats E. P. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams paaiškino, kad jis sukonfliktavo su vyru, kuris guli ant grindinio, dėl moters, tačiau nenurodė, kad A. P. grasino jam susidorojimu ir / ar jo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad būtent E. P. pradėjo smurtinius veiksmus, būtent jo veiksmai buvo puolamojo pobūdžio. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad E. P. buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, nes nebuvo pavojingo, realaus ir akivaizdaus nukentėjusiojo A. P. kėsinimosi. Įvertinusi visumą byloje surinktų duomenų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad E. P., smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, suduodamas jam į veido sritį, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų ir E. P. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes, priešingai nei teigia nuteistasis, jo veikoje nustatyti visi subjektyvieji ir objektyvieji minėtos nusikalstamos veikos požymiai. Atsakant į E. P. apeliacinio skundo argumentus, kad A. P. kairės čiurnos sužalojimas galėjo būti padarytas jam pačiam staigiai sukant pėdą į išorę / vidų, ar krentant ant pėdos jai esant pakreiptai į vidų ar išorę, taip pat šis sužalojimas galimas ir griuvimo metu vykstant sukamajam ir / ar lenkiamajam judesiui per čiurnos sąnarį esant fiksuotai kojai tarp baro vartų grotų konstrukcijų, atkreipiamas dėmesys, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog kojos sužalojimą nukentėjusysis patyrė krisdamas po E. P. suduoto smūgio į veidą, o ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis. Iki šio įvykio nukentėjusysis nebuvo sužalotas.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

22. Apeliaciniame skunde bausmės dydžio ar rūšies klausimai nėra keliami, motyvai, susiję su paskirtos bausmės individualizavimu, nenurodyti, tačiau, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu nuteistasis prašo jį išteisinti, pasisakytina ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

23. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

24. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą, įstatymų leidėjas yra numatęs tris alternatyvias bausmes: laisvės apribojimą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų (BK 48 straipsnio 2 dalis), taigi, šios bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Pirmosios instancijos teismas E. P. paskyrė laisvės apribojimą 1 metams ir skyrė įpareigojimus dalyvauti elgesio pataisos programoje, dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei uždraudė vartoti psichiką veikiančias medžiagas (įskaitant alkoholį). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas E. P. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Skirdamas bausmę nuteistajam pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą, veika yra baigta, padaryta tiesiogine tyčia, nusikalto būdamas neteistas (išnykus teistumui) (2 t., b. l. 58–63), Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą (2 t., b. l. 65–70), yra baustas administracine tvarka (2 t., b. l. 82–85), nedirba (2 t., b. l. 98), yra registruotas Užimtumo tarnyboje (2 t., b. l. 100), jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertinęs visumą paminėtų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus E. P. už jo padarytą nusikaltimą laisvės apribojimo bausmę, dydžiu truputį mažesnę negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl civilinių ieškinių

25. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016). Sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-21-942/2016, 2K-7-50-1073/2019, 2K-158-303/2021, 2K-40-648/2024 ir kt.).

26. Nukentėjusysis A. P. pareiškė byloje civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam 3 545 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 110–111). (duomenys neskelbtini) ligonių kasa pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydama priteisti iš E. P. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 4 144,79 Eur A. P. gydymo išlaidų (2 t., b. l. 4–6). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinys ir reikalavimai įrodyti pateiktais dokumentais (2 t., b. l. 7), žala Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padaryta dėl nusikalstamų E. P. veiksmų (nukentėjusiajam suteiktos asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos apmokėtos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų), tarp žalos ir kalto asmens veikos egzistuoja priežastinis ryšys, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš E. P. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto naudai 4 144,79 Eur A. P. gydymo išlaidų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis įvykio metu nedirbo ir darbinių pajamų negavo, gyveno, kaip jis pats nurodė, iš gaunamos socialinės pašalpos, o menamos (planuotos) pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei nebūtų patyręs traumos ir būtų pradėjęs dirbti, tokio žalos atlyginimo principo nesuponuoja, nukentėjusiojo A. P. pareikštą civilinį ieškinį dalyje dėl 3 545 Eur turtinės žalos atlyginimo atmetė. Įvertinęs visas reikšmingas neturtinės žalos klausimo išsprendimui aplinkybes, t. y. atsižvelgęs į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta E. P. tyčiniais smurtiniais veiksmais, įvertinęs kilusias pasekmes, vadovaudamasis susiformavusia teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino visiškai ir priteisė A. P. iš E. P. 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad byloje nustatyta, jog būtent dėl neteisėtų E. P. veiksmų nukentėjusysis A. P. patyrė neturtinę žalą, o (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa patyrė išlaidų už šio nukentėjusiojo gydymą, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareikšti ieškiniai pagrįsti byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad civiliniai ieškiniai nukentėjusiajam A. P. ir (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai priteisti pagrįstai. Tenkinti nuteistojo prašymą ir nukentėjusiojo A. P. bei civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus nėra teisinio pagrindo.

28. Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo Nr. 1-1343 4, 6, 7, 8, 9, 91, 92, 11, 121, 14, 16, 18, 20, 23 , 26, 261, 262, 27, 28 , 30, 31 straipsnių, V ir VI skyrių pakeitimo, įstatymo papildymo 31¹ straipsniu ir 32, 33, 34, 35, 36 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. XIV-2789 bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2024 m. lapkričio 29 d. įsakymu Nr. V-l 190/1K- 335 „Dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Kauno teritorinės ligonių kasos, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos, (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos reorganizavimo ir reorganizavimo sąlygų aprašo patvirtinimo“, 2025 m. liepos 11 d. pateikė Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams prašymą ieškovę (duomenys neskelbtini) teritorinę ligonių kasą pakeisti jos teisių perėmėja – Valstybine ligonių kasa (3 t., b. l. 105). Teisėjų kolegija pažymi, kad šį klausimą nuosprendžiui įsiteisėjus privalo išspręsti pirmosios instancijos teismas, nes klausimus dėl nuosprendžio vykdymo metu kylančių abejonių ir neaiškumų pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas (BPK 362 straipsnio 4 dalis).

29. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti šį nuosprendį ar jį keisti nuteistojo E. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Gintarė BunikienėMartynas GalvičiusErnesta Montvidienė