Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. Š. gynėjo Auksano Čiupailos skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. spalio 1 d.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi kaltinamojo gynėjo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. Š. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis 2013 metų vasarą įsitraukė į R. Š. suburtą ir vadovaujamą organizuotą grupę, sunkiam nusikaltimui – turto prievartavimui padaryti ir tos grupės sudėtyje, neturėdamas teisėto pagrindo atvirai savo ir organizuotos grupės narių naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą grasindamas prieš nukentėjusį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą ir panaudodamas kitokią psichinę prievartą, o būtent:

Nuo 2013 metų vasaros iki 2014 metų kovo mėnesio, Švedijoje, Nykvarn mieste, veikdamas organizuotoje grupėje su R. Š., R. Š. ir M. P., neturėdamas teisėto pagrindo, pasinaudodamas 2013 m. vasarą įvykusių lažybų, iš kurių jokios prievolės neatsiranda (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.243 str.), tarp R. Š. ir J. D. R. pretekstu, pasikeisdamas, skirtingų sudėčių grupėse grasino panaudoti fizinį smurtą, t. y. apipilti sieros rūgštimi, peršauti kojas, sulaužyti rankas prieš J. R., J. D. R. ir kitus šeimos narius, sudeginti namus ir automobilius, psichologinį smurtą – „pakišti narkotikų“, vertė nukentėjusiuosius J. R. ir J. D. R. perduoti didelės vertės turtą – 100 000 Eur pinigų sumą už 2013 metų vasarą įvykusias ir pralaimėtas lažybas iš 100 000 Eur sumos tarp R. Š. ir J. D. R. ir tokiu būdu:

2013 metų vasarą, tyrimo nenustatytą dieną, R. Š. kartu su M. P. atvyko pas J. R. ir J. D. R. į jų darbovietę adresu Švedija, Nykvarn miestas, (duomenys neskelbtini), kur, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu naudodami psichinę prievartą bei pasikeisdami kartu grasino panaudoti prieš nukentėjusiuosius J. R. ir J. D. R. fizinį smurtą, pareikalavo perduoti pinigus už pralaimėtas lažybas, tačiau nukentėjusiajai J. R. pareiškus, kad tai buvo tik juokai ir todėl pinigų nemokės, R. Š. pareikalavo iš J. D. R. nupirkti ir perleisti jam kelioninį automobilį (treilerį) ne mažesnės nei 20 000 Eur vertės.

Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 metų vasarą, liepos - rugpjūčio mėnesį, tyrimo nenustatytą dieną, J. D. R. ir J. R. atsisakius vykdyti R. Š. neteisėtus reikalavimus perduoti pinigus, R. Š. kartu su M. P. atvyko pas nukentėjusius į namus adresu Švedija, Nykvarn miestas, (duomenys neskelbtini), ir kartu pasikeisdami panaudodami psichinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu bei žadėdami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš J. R. ir jos šeimos narius, atvirai savo naudai reikalavo iš J. R. perduoti pinigus – 100 000 Eur, o vėliau į namus parvykus J. D. R., R. Š. su M. P. psichinę prievartą nukreipė į J. D. R. pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu ir žadėdamas ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš D. R. ir jo šeimos narius, reikalavo iš nukentėjusiojo perduoti R. Š. aukščiau minėtą pinigų sumą, tačiau D. R. atsisakė įvykdyti šį reikalavimą. Nukentėjusioji J. R. 2013 metais rugpjūčio mėnesį, išsigandusi grasinimų, vykdydama R. Š. neteisėtą reikalavimą perduoti pinigus – 100 000 Eur, Švedijoje, Nykvarn mieste, (duomenys neskelbtini), jam – A. Š. perdavė automobilį Mercedes Benz valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 490 000 Švedijos kronų (56390,54 Eur), kuris registruotas bendrovės „S. S.“ vardu, su rakteliais ir dokumentais.

Tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 metų vasaros pabaigoje, R. Š. su R. Š., atvyko pas J. R. ir J. D. R. į darbovietę adresu Švedija, Nykvarn miestas, (duomenys neskelbtini), ir kartu naudojo psichinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, grasinimu panaudoti fizinį smurtą, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu „jei neduosi pinigų turėsi didelių nuostolių, problemų“ bei žadėdami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš J. R. ir jos šeimos narius, atvirai vėl savo naudai reikalavo iš J. R. perduoti pinigus – 100 000 Eur.

Paveikta nesibaigiančių grasinimų, prieš ją naudojamos psichinės prievartos, bijodama dėl savo ir šeimos narių gyvybės bei tikėdamasi atgauti automobilį bei atsikratyti turto prievartautojų 2013 m. spalio 4 d. J. R., pervedė R. Š. nurodymu 50 000 Švedijos kronų (5775,45 eurų) į G. Š., tai yra R. Š. sutuoktinės, AB SEB banko sąskaitą Lietuvoje.

2013 metų pabaigoje, tyrimo nenustatytu laiku, A. Š. vėl atvyko pas J. R. į namus, adresu Švedija, Nykvarn miestas, (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai toliau reikalavo iš jos perduoti R. Š. nurodymu 100 000 Švedijos kronų (11037,04 Eur) už pralaimėtas lažybas, R. Š. kotedžo statybai.

2014 metų vasario mėnesį, tyrimo nenustatytą dieną, adresu Švedija, Nykvarn miestas, (duomenys neskelbtini), R. Š. su R. Š. vėl atvyko pas J. R., ir R. Š. išvadino ją necenzūriniais žodžiais ir vėl reikalavo sumokėti už pralaimėtas lažybas.

Taip bendrais veiksmais A. Š. su kartu veikiančiais R. Š., R. Š. ir M. P., užvaldė didelės vertės turtą - automobilį Mercedes Benz valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 490 000 Švedijos kronų (56390,54 Eur) ir 50 000 Švedijos kronų (5775,45 Eur) ir tokiu būdu nukentėjusiesiems J. D. R. ir J. R. padarė 540 000 Švedijos kronų (62165,99 Eur) turtinę žalą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka A. Š. sulaikytas 2014 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartimi A. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas vėlesnėmis šio teismo, Vilniaus apygardos teismo bei Kauno apygardos teismo nutartimis.

Gynėjas, nesutikdamas su teismo nustatytu BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindu, nurodo, kad nusikalstamos veikos priskyrimas tam tikrai nusikaltimų kategorijai bei gresiančios bausmės dydis, sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą, nėra nei lemiamas, nei reikšmingesnis kriterijus už kitus, išvardintus BPK 122 straipsnio 2 dalyje. Gynėjas nurodo, kad A. Š. yra susaistytas itin stipriais socialiniais ryšiais ir neturi jokių motyvų bėgti (slėptis) nuo proceso. Kaltinamojo socialiniai ryšiai yra itin tamprūs, tačiau teismas nepagrįstai to nevertino, kaltinamajam inkriminuotų veikų sunkumui ir gresiančios bausmės griežtumui suteikdamas išskirtinę reikšmę visų kitų aplinkybių atžvilgiu. Be to, nors už A. Š. inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, baudžiamasis įstatymas, esant atitinkamiems pagrindams ir sąlygoms, numato galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir už sunkius nusikaltimus. Ši galimybė kaltinamajam yra žinoma, kas taip pat paneigia jo intenciją bėgti (slėptis) nuo proceso. Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat formaliai nurodė, jog kaltinamasis turi ryšių užsienyje, nedetalizuodamas nei kokie tie ryšiai, nei kaip konkrečiai šie ryšiai galėtų padėti kaltinamajam siekiant bėgti (slėptis) nuo proceso.

Skunde taip pat nurodoma, kad taikant bet kurią kardomąją priemonę, turi būti vertinamas ne tik įtarimo sunkumas, ne tik byloje esantys duomenys, kurie patvirtina įtarimo pagrįstumą, kas savaime yra būtinoji sąlyga (sine qua non) kardomosios priemonės taikymui, bet ir turi būti nurodyti konkretūs duomenys, pagrįsti byloje surinkta medžiaga, kurie leistų teismui pagristai teigti, jog realiai egzistuoja bent vienas būtinasis suėmimo taikymo pagrindas, o ne spėti ar daryti prielaidas dėl šių pagrindų egzistavimo.

Gynėjo manymu, skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta nė vieno objektyviai egzistuojančio fakto, kuris leistų darytį pagrįstą išvadą, kad R. Š. turi ar gali turėti ketinimų bėgti (slėptis) nuo teismo. Toks procesinis sprendimas pažeidžia BPK 121 straipsnio 4 dalį, 122 straipsnio 2 dalį.

Gynėjas nurodo, kad apygardos teismo nutartyje nurodytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas suėmimo skyrimo pagrindas yra deklaratyvus, neparemtas pakankamais faktiniais duomenimis, grindžiamas teismo prielaidomis ir spėjimu. Šiuo atveju teismas netikrino kokie bylos duomenys pagrindžia teiginį, jog A. Š. ir ateityje gali daryti nusikalstamas veikas. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kaltinamasis planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Apygardos teismas pačios griežčiausios kardomosios priemonės terminą pratęsė nepasvarstęs švelnesnės kardomosios priemonės skyrimo galimybės. Gynėjas nurodo, jog atsižvelgiant į kaltinamajam taikomo suėmimo trukmę, proceso stadiją bei jo elgesį proceso metu, kitos, už suėmimą švelnesnės kardomosios priemonės ar jų kompleksas pilnai užtikrintų BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus.

Gynėjas taip pat nurodo, kad Lietuvos apeliacinis teismas naujausiomis nutartimis formuoja praktiką, jog ilgalaikis asmens kalinimas galimas tik išimtinais atvejais, kai, įvertinus įtariamojo (kaltinamojo) asmenybės bruožus, inkriminuojamų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, kardomųjų priemonių tikslų negalima pasiekti kitomis švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Tik išskirtinės priežastys, gali pateisinti griežčiausios kardomosios priemonės - suėmimo tęsimą ilgą laiką. Šioje baudžiamojoje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių ir priežasčių, dėl kurių A. Š. paskirto suėmimo terminas turėtų būti tęsiamas. Jis turi nuolatinę gyvenamąją vieta, neatliko ir neketina atlikti jokių veiksmų, kurie trukdytų procesui.

Teismo posėdyje prokurorė prašo kaltinamojo A. Š. gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. Š. gynėjo advokato A. Čiupailos skundas atmestinas.

Kauno apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo terminą kaltinamajam A. Š. BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, nepažeidė BPK 119, BPK 121, BPK 122, BPK 127, BPK 130 straipsnių bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų. Suėmimas gali būti skiriamas tik esant BPK 122 straipsnio 7 dalyje ir 8 dalyje numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui. Tokios sąlygos pratęsti kaltinamajam A. Š. suėmimo terminą šioje byloje yra, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato griežtesnes negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmes.

Kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina suėmimo taikymo sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo klausimus byloje esantys duomenys vertinami tik tiek, kiek tai yra susiję su šios kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo sąlygų ir pagrindų buvimo ar nebuvimo nustatymu. Kaip matyti iš teismui pateiktos bylos medžiagos, baudžiamojoje byloje pakanka duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis A. Š. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokie duomenys yra kratos, kitų proceso prievartos priemonių panaudojimo protokolai ir jų priedai, apklausų protokolai, tarnybiniai pranešimai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad pratęsiant kardomąją priemonę – suėmimą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Kauno apygardos teismas pratęsė kaltinamajam A. Š. kardomosios priemonės - suėmimo terminą, nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose – kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje, dėl to paskyrus švelnesnę kardomąją priemonę nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.

Skiriant suėmimą arba pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, reikia atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. A. Š. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Baudžiamasis įstatymas už kaltinamajam inkriminuojamą nusikaltimą numato tik laisvės atėmimo bausmę. Kaltinamojo gynėjas teisus skunde nurodydamas, kad vien nusikaltimo sunkumo ir gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės nepakanka tam, jog būtų galima padaryti išvadą, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, tačiau nagrinėjamu atveju byloje ir kitų aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. Iš bylos duomenų matyti, kad A. Š. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau yra nevedęs, iki sulaikymo niekur nedirbo, neturėjo pastovaus pragyvenimo šaltinio. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kaltinamojo A. Š. socialiniai ryšiai su gyvenamąja aplinka nėra tokie, kurie jį sulaikytų nuo galimybės bėgti (slėptis). Be to, A. Š. praeityje teistas. Tai, kad inkriminuojama nusikalstama veika padaryta užsienio valstybėje, leidžia pagrįstai manyti A. Š. turint ryšių užsienyje. Taigi įvertinus BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad būdamas laisvėje, turėdamas ryšių užsienyje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, galimos griežtos laisvės atėmimo bausmės A. Š. gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl Kauno apygardos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo termino pratęsimo pagrindą. Šio pagrindo buvimo nepaneigia kaltinamojo gynėjo skunde minimos aplinkybės.

Nagrinėjamu atveju, aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti ir su apygardos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamasis A. Š. būdamas laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jei yra duomenų, kad asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Remiantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas padarius kelis nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys.

Sunkus nusikaltimas, kurio padarymu kaltinamas A. Š., patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų sąrašą. A. Š. kaltinamas tuo, jog veikdamas pavojinga bendrininkavimo forma – organizuota grupe, galimai padarė sunkų nusikaltimą, nusikalstama veika buvo vykdomos užsienio valstybės teritorijoje, buvo gerai parengta. Kaip jau buvo minėta, A. Š. praeityje teistas, iki sulaikymo niekur nedirbo, o jo galbūt padaryta nusikalstama veika yra savanaudiško pobūdžio, susijusi su nelegalių pajamų gavimu. Aukštesniojo teismo nuomone, tokios aplinkybės yra pakankamos motyvuojant BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo pagrindą.

Apygardos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, siekdamas užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, padarė pagrįstą išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai. Konstatavus šią aplinkybę, nėra pagrindo svarstyti klausimą dėl švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo.

Paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas neabejotinai varžo kaltinamojo teises bei laisves, tačiau šioje baudžiamojoje byloje daryti išvadą, kad kaltinamojo teisės bei laisvės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą ir (ar) proceso teises, nėra pagrindo. Taigi nepaisant to, kad, iš tikrųjų, kaltinamasis yra suimtas ilgą laiką, o gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, aptariamu atveju anksčiau ištirtų duomenų visuma pagrindžia, jog A. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas adekvati jo galimai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, sunkumui, pateisinama tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo taikymo kontekste. Pažymėtina, jog maksimalus leistinas suėmimo taikymo A. Š. terminas baudžiamojo proceso metu šiuo konkrečiu atveju nėra pažeistas (BPK 127 straipsnio 11 dalis), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatose toks terminas nėra konkrečiai apibrėžtas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo A. Š. gynėjo Auksano Čiupailos skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.