Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo R. Š. gynėjo Auksano Čiupailos skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. liepos 1 d.

Teisėjas, susipažinęs su skundo nagrinėjimui pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. Š. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis 2013 m. vasarą įsitraukė į R. Š. suburtą ir vadovaujamą organizuotą grupę sunkiam nusikaltimui – turto prievartavimui, padaryti ir tos grupės sudėtyje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir organizuotos grupės narių naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą, grasindamas prieš nukentėjusį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą, ir panaudodamas kitokią psichinę prievartą, o būtent:

Nuo 2013 m. vasaros iki 2014 m. kovo mėn. Švedijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, veikdamas organizuotoje grupėje su R. Š., A. Š. ir M. P., neturėdamas teisėto pagrindo, pasinaudodamas 2013 m. vasarą įvykusių lažybų, iš kurių jokios prievolės neatsiranda (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.243 straipsnis), tarp R. Š. ir J. D. R. pretekstu, pasikeisdamas skirtingų sudėčių grupėse, grasino panaudoti fizinį smurtą prieš J. R., J. D. R. ir kitus šeimos narius, t. y. apipilti sieros rūgštimi, peršauti kojas, sulaužyti rankas, sudeginti namus ir automobilius, psichologinį smurtą – „pakišti narkotikų“, vertė nukentėjusiuosius J. R. ir J. D. R. perduoti didelės vertės turtą – 100 000 Eur sumą už 2013 m. vasarą įvykusias ir pralaimėtas lažybas iš 100 000 Eur sumos tarp R. Š. ir J. D. R., ir tokiu būdu:

2013 m. vasarą, tyrimo nenustatytą dieną, R. Š. kartu su M. P. atvyko pas J. R. ir J. D. R. į jų darbovietę, adresu Švedija, (duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini), kur neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu naudodami psichinę prievartą bei pasikeisdami kartu grasino panaudoti prieš nukentėjusiuosius J. R. ir J. D. R. fizinį smurtą, pareikalavo perduoti pinigus už pralaimėtas lažybas, tačiau nukentėjusiajai J. R. pareiškus, kad tai buvo tik juokai ir todėl pinigų nemokės, R. Š. pareikalavo iš J. D. R. nupirkti ir perleisti jam kelioninį automobilį (treilerį), ne mažesnės nei 20 000 Eur vertės.

Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 m. liepos – rugpjūčio mėn., tyrimo nenustatytą dieną, J. D. R. ir J. R. atsisakius vykdyti R. Š. neteisėtus reikalavimus perduoti pinigus, R. Š. kartu su M. P. atvyko pas nukentėjusius į namus, adresu Švedija, (duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini), ir kartu pasikeisdami, panaudodami psichinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu bei žadėdami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš J. R. ir jos šeimos narius, atvirai savo naudai reikalavo iš J. R. perduoti pinigus – 100 000 Eur, o vėliau į namus parvykus J. D. R., R. Š. su M. P. psichinę prievartą nukreipė į J. D. R., pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu ir žadėdamas ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš D. R. ir jo šeimos narius, reikalavo iš nukentėjusiojo perduoti R. Š. aukščiau minėtą pinigų sumą, tačiau D. R. atsisakė įvykdyti šį reikalavimą. 2013 m. rugpjūčio mėn. nukentėjusioji J. R., išsigandusi grasinimų, vykdydama R. Š. neteisėtą reikalavimą perduoti pinigus – 100 000 Eur, Švedijoje, (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), A. Š. perdavė automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 490 000 Švedijos kronų (56390,54 Eur), kuris registruotas bendrovės „S. S.“ vardu, su rakteliais ir dokumentais.

Tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 m. vasaros pabaigoje, jis – R. Š., su R. Š. atvyko pas J. R. ir J. D. R. į darbovietę, adresu Švedija, (duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini), ir kartu naudojo psichinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, grasinimu panaudoti fizinį smurtą, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu: „jei neduosi pinigų, turėsi didelių nuostolių, problemų“, bei žadėdami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš J. R. ir jos šeimos narius, atvirai vėl savo naudai reikalavo iš J. R. perduoti pinigus – 100 000 Eur.

Paveikta nesibaigiančių grasinimų, prieš ją naudojamos psichinės prievartos, bijodama dėl savo ir savo šeimos narių gyvybės bei tikėdamasi atgauti automobilį bei atsikratyti turto prievartautojų J. R. 2013 m. spalio 4 d. R. Š. nurodymu pervedė 50 000 Švedijos kronų (5775,45 Eur) į G. Š., t. y. R. Š. sutuoktinės, AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą Lietuvoje.

2013 m. pabaigoje, tyrimo nenustatytu laiku, A. Š. vėl atvyko pas J. R. į namus, adresu Švedija, (duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai toliau reikalavo iš jos (J. R.) perduoti R. Š. nurodymu 100 000 Švedijos kronų (11037,04 Eur) už esą pralaimėtas lažybas R. Š. kotedžo statyboms.

2014 m. vasario mėn., data tyrimo nenustatyta, adresu Švedija, (duomenys neskelbtini) miestas, (duomenys neskelbtini), jis (R. Š.) su R. Š. vėl atvyko pas J. R. ir jis (R. Š.) išvadino ją necenzūriniais žodžiais, vėl reikalavo sumokėti už pralaimėtas lažybas.

Taip bendrais veiksmais jis (R. Š.) su kartu veikiančiais R. Š., A. Š. ir M. P. užvaldė didelės vertės turtą – automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 490 000 Švedijos kronų (56390,54 Eur), ir 50 000 Švedijos kronų (5775,45 Eur), tokiu būdu nukentėjusiesiems J. D. R. ir J. R. padarė 540 000 Švedijos kronų (62165,99 Eur) turtinę žalą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka R. Š. sulaikytas 2014 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo bei Kauno apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas.

Gynėjas, nesutikdamas su teismo nustatytu BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindu, nurodo, kad nusikalstamos veikos priskyrimas tam tikrai nusikaltimų kategorijai bei gresiančios bausmės dydis, sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą, nėra nei lemiamas, nei reikšmingesnis kriterijus už kitus, išvardintus BPK 122 straipsnio 2 dalyje. Gynėjas nurodo, kad R. Š. yra susaistytas itin stipriais socialiniais ryšiais ir neturi jokių motyvų bėgti (slėptis) nuo proceso. Kaltinamojo socialiniai ryšiai yra itin tamprūs (turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nors yra nevedęs, gyvena faktinėje santuokoje), tačiau teismas nepagrįstai to nevertino, kaltinamajam inkriminuotų veikų sunkumui ir gresiančios bausmės griežtumui suteikdamas išskirtinę, dominuojančią reikšmę visų kitų aplinkybių atžvilgiu. Be to, nors už R. Š. inkriminuotą nusikaltimą sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, baudžiamasis įstatymas, esant atitinkamiems pagrindams ir sąlygoms, numato galimybę atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą ir už sunkius nusikaltimus. Ši galimybė kaltinamajam yra žinoma, kas taip pat paneigia jo intenciją bėgti (slėptis) nuo proceso. Skundžiamoje nutartyje teismas taip pat formaliai nurodė, jog kaltinamasis turi ryšių užsienyje, nedetalizuodamas nei kokie tie ryšiai, nei kaip konkrečiai šie ryšiai galėtų padėti kaltinamajam siekiant bėgti (slėptis) nuo proceso. Vien ryšių užsienyje turėjimas, nesant objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, kad šiais ryšiais pasinaudodamas kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo proceso, nepagrindžia šio suėmimo pagrindo buvimo. Gynėjo manymu, skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta nė vieno objektyviai egzistuojančio fakto, kuris leistų darytį pagrįstą išvadą, kad R. Š. turi ar gali turėti ketinimų bėgti (slėptis) nuo teismo. Toks procesinis sprendimas pažeidžia BPK 121 straipsnio 4 dalį, 122 straipsnio 2 dalį.

Skunde akcentuojama, kad taikant bet kurią kardomąją priemonę, turi būti vertinamas ne tik įtarimo sunkumas, ne tik byloje esantys duomenys, kurie patvirtina įtarimo pagrįstumą, kas savaime yra būtinoji sąlyga (sine qua non) kardomosios priemonės taikymui, bet ir turi būti nurodyti konkretūs duomenys, pagrįsti byloje surinkta medžiaga, kurie leistų teismui pagristai teigti, jog realiai egzistuoja bent vienas būtinasis suėmimo taikymo pagrindas, o ne spėti ar daryti prielaidas dėl šių pagrindų egzistavimo.

Skunde gynėjas ginčija ir apygardos teismo nustatytą BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą suėmimo taikymo pagrindą. Nurodo, kad BPK 122 straipsnio nuostatos imperatyviai reikalauja, jog konstatuojant bet kurį iš 122 straipsnyje numatytų suėmimo skyrimo pagrindų, būtų nustatytas objektyvus pagrindas išvadai, jog įtariamasis (kaltinamasis) atliks atitinkamus veiksmus, galinčius trukdyti vykstančiam baudžiamajam procesui. Skundžiamos nutarties argumentai apie kaltinamajam inkriminuojamų veikų pobūdį bei tariamai didelę bylos apimtį, atsižvelgiant į proceso stadiją, yra nepagrįsti, kadangi iš esmės formalizuoja pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymo procesą. Kaltinamasis vykstant ikiteisminiam tyrimui nėra atlikęs jokių veiksmų, kurie darytų neigiamą įtaką vykstančiam procesui, apsunkintų bylos aplinkybių tyrimą, todėl šiuo metu, kai byla yra perduota teismui, tokia galimybė yra sumažėjusi iki minimumo.

Gynėjas nurodo, kad apygardos teismo nutartyje nurodytas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas suėmimo skyrimo pagrindas yra deklaratyvus, neparemtas pakankamais faktiniais duomenimis, grindžiamas teismo prielaidomis ir spėjimu. Šiuo atveju teismas netikrino kokie bylos duomenys pagrindžia teiginį, jog R. Š. ir ateityje gali daryti nusikalstamas veikas. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kaltinamasis planuoja daryti naujas konkrečias nusikalstamas veikas.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 3 dalis garantuoja kiekvieno suimto asmens teisę būti paleistam proceso metu, jo paleidimą sąlygojant garantijomis, kad jis atvyks į teismą. Apygardos teismas pačios griežčiausios kardomosios priemonės terminą pratęsė nepasvarstęs švelnesnės kardomosios priemonės skyrimo galimybės.

Gynėjo nuomone, kardomoji priemonė - intensyvi priežiūra užtikrintų BPK 119 straipsnyje numatytus tikslų įgyvendinimą, todėl tolesnis suėmimo taikymas R. Š. nėra būtinas ir neišvengiamas.

Teismo posėdyje gynėjas prašo skundą patenkinti, prokurorė prašo kaltinamojo R. Š. gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo (kaltinamojo) dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Kardomosios priemonės skyrimo ar jos termino pratęsimo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad įtariamasis (kaltinamasis) galėjo padaryti nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis).

Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje padarė teisingą išvadą, kad baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog kaltinamasis R. Š. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Šią teismo išvadą patvirtina byloje esančių faktinių duomenų visuma – kratos, kitų proceso prievartos priemonių panaudojimo protokolai ir jų priedai, apklausų protokolai, tarnybiniai pranešimai bei kita baudžiamosios bylos medžiaga. Svarstant kardomosios priemonės – suėmimo termino pratęsimo klausimą, paminėti duomenys vertinami tik tiek, kiek tai susiję su kardomosios priemonės - suėmimo taikymo sąlygų ir pagrindų nustatymu, o kaltinamojo kaltės klausimai sprendžiami tik bylą išnagrinėjus teisiamajame posėdyje, kai byloje surinkti duomenys iš esmės ištiriami ir įvertinami. Būtina pažymėti, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant suėmimo terminą nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį (išteisinamąjį) nuosprendį.

Kardomoji priemonė – suėmimas gali būti skiriamas (jo terminas pratęsiamas) tik kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš šiame straipsnyje (1 ar 5 dalyje) numatytų pagrindų.

R. Š. yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, už kurią baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis).

Kauno apygardos teismas pratęsė kaltinamajam R. Š. kardomosios priemonės - suėmimo terminą, nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose – kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, trukdyti procesui bei daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje, dėl to paskyrus švelnesnę kardomąją priemonę nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Tokia apygardos teismo išvada yra pagrįsta tik iš dalies.

Skiriant suėmimą arba pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, reikia atsižvelgti į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, t. y. į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes.

R. Š. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Baudžiamasis įstatymas už kaltinamajam inkriminuojamą nusikaltimą numato tik laisvės atėmimo bausmę. Kaltinamojo gynėjas teisingai nurodo, kad vien nusikaltimo sunkumo ir gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės nepakanka tam, jog būtų galima padaryti išvadą, kad būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, tačiau nagrinėjamu atveju byloje ir kitų aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą.

Baudžiamojoje byloje esantys duomenys rodo, kad R. Š. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, tačiau jis iki sulaikymo niekur nedirbo, neturėjo pastovaus pragyvenimo šaltinio. Tai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamojo R. Š. nesieja tokie socialiniai ryšiai, kurie jį sulaikytų nuo galimybės bėgti (slėptis). Be to, R. Š. praeityje teistas. Kaltinamajam inkriminuojama nusikalstama veika padaryta užsienio valstybėje, o tai leidžia pagrįstai manyti R. Š. turint ryšių užsienyje. Įvertinus BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad būdamas laisvėje, turėdamas ryšių užsienyje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, galimos griežtos laisvės atėmimo bausmės R. Š. gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl Kauno apygardos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą suėmimo termino pratęsimo pagrindą. Kaltinamojo gynėjo skunde nurodytos aplinkybės apie R. Š. turimus socialinius ryšius, negali būti vertinamos kaip pakankamos šios kardomosios priemonės panaikinimui.

Aukštesnysis teismas sutinka ir su apygardos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas manyti, jog kaltinamasis R. Š. būdamas laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jei yra duomenų, kad asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Remiantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas padarius kelis nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys.

Sunkus nusikaltimas, kurio padarymu kaltinamas R. Š., patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų sąrašą. Apygardos teismas įvertino, kad R. Š. kaltinamas tuo, jog veikdamas pavojinga bendrininkavimo forma – organizuota grupe, galimai padarė sunkų nusikaltimą, nusikalstama veika buvo vykdomos užsienio valstybės teritorijoje, buvo gerai parengta. Be to, kaip jau buvo minėta, R. Š. praeityje teistas, iki sulaikymo niekur nedirbo, o jo galbūt padaryta nusikalstama veika yra savanaudiško pobūdžio, susijusi su nelegalių pajamų gavimu. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, aukštesnysis teismas sprendžia, kad apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. Š. būdamas neizoliuotas nuo visuomenės, gali daryti naujus nusikaltimus, todėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas suėmimo taikymo pagrindas skundžiamoje nutartyje nurodytas pagrįstai.

Apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, nurodė ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą suėmimo skyrimo pagrindą - įtariamasis (kaltinamasis) trukdys procesui. Šio pagrindo buvimą motyvavo tuo, kad byla didelės apimties, nusikalstama veika galimai padaryta subūrus organizuotą grupę, o tai leidžia manyti, kad būdamas laisvėje R. Š. pats ar per kitus asmenis gali bandyti įtakoti šių asmenų sulaikymą bei apklausas, neužtikrinus jo izoliacijos nuo kitų kaltinamųjų bei galimų liudytojų, jis siekdamas išvengti bausmės, gali susisiekti ir bandyti paveikti galimus įtariamuosius, liudytojus, derinti parodymus tarpusavyje, sunaikinti ir paslėpti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme.

Pastebėtina, jog dėl tokių apygardos teismo argumentų pasisakyta dar 2015 m. vasario 9 d. bei 2015 m. gegužės 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse. Nagrinėdamas R. Š. gynėjo ankstesnius skundus dėl žemesniojo teismo nutarčių pagrįstumo, Lietuvos apeliacinis teismas paneigė buvus BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pagrindą. Apygardos teismas skundžiamoje nutartyje vėl nurodė šį suėmimo skyrimo (termino pratęsimo) pagrindą, nepateikęs jokių naujų argumentų, todėl laikytina, kad šis pagrindas nurodytas nepagrįstai. Tačiau pastebėtina, kad toks nutarties trūkumas nedaro visos nutarties neteisėta.

Apygardos teismas, priėmęs skundžiamą nutartį, siekdamas užtikrinti kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, padarė pagrįstą išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus pasiekti BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai. Konstatavus šią aplinkybę, nėra pagrindo svarstyti klausimą dėl švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo.

Kaltinamajam R. Š. taikoma kardomoji priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau nagrinėjamu atveju jo teisės suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo. Nagrinėjamu atveju, įvertinus nusikaltimo, kurio padarymu kaltinamas R. Š., pobūdį ir sunkumą, viešasis interesas išsamiai, visapusiškai ištirti ir teisiškai įvertinti nusikalstamą veiką yra neabejotinai svarbesnis, leidžiantis ilgesnį laiką taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Baudžiamoji byla, kurioje R. Š. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl teismo nesaisto BPK 127 straipsnyje numatyti kardomosios priemonės – suėmimo taikymo terminai.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apygardos teismas, pratęsdamas R. Š. kardomosios priemonės – suėmimo terminą dar trims mėnesiams, nepažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, baudžiamojo proceso įstatymų ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Skundžiama nutartis neprieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo bei nacionalinių teismų praktikai. Kaltinamojo gynėjo skunde išdėstytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. Š. gynėjo Auksano Čiupailos skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.