Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios J. R. atstovo advokato Laimono Judicko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams 29 dienoms.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. išbūtą laiką, laikoma, kad R. Š. yra atlikęs paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

R. Š. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams 29 dienoms.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2016 m. balandžio 28 d. išbūtą laiką, laikoma, kad R. Š. yra atlikęs paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

A. Š. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams 2 dienoms.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2016 m. kovo 31 d. išbūtą laiką, laikoma, kad A. Š. yra atlikęs paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

M. P. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 8 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Bausmės vykdymo atidėjimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š., R. Š., A. Š. ir M. P. nuteisti už tai, kad nuo 2013 metų vasaros iki 2014 metų kovo mėnesio, (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, pasinaudodami 2013 m. vasarą įvykusių lažybų, iš kurių jokios prievolės neatsiranda (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.243 straipsnis), tarp R. Š. ir J. D. R. pretekstu, pasikeisdami, skirtingų sudėčių grupėse, grasino panaudoti fizinį smurtą, t. y. apipilti sieros rūgštimi, peršauti kojas, sulaužyti rankas prieš J. R., J. D. R. ir kitus šeimos narius, sudeginti namus ir automobilius, ir psichologinį smurtą – „pakišti narkotikų“, vertė nukentėjusiuosius J. R. ir J. D. R. perduoti didelės vertės turtą – 100 000 eurų pinigų sumą už 2013 metų vasarą, įvykusias ir pralaimėtas lažybas iš 100 000 eurų sumos tarp jo – R. Š. ir J. D. R. ir tokiu būdu:

2013 metų vasarą, tyrimo nenustatytą dieną, R. Š. kartu su M. P. atvyko pas J. R. ir J. D. R. į jų darbovietę adresu (duomenys neskelbtini), kur, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu naudodami psichinę prievartą bei pasikeisdami kartu grasino panaudoti prieš nukentėjusiuosius J. R. ir J. D. R. fizinį smurtą, pareikalavo perduoti pinigus už, pralaimėtas lažybas, tačiau nukentėjusiajai J. R. pareiškus, kad tai buvo tik juokai ir todėl pinigų nemokės, R. Š. pareikalavo iš J. D. R. nupirkti ir perleisti jam kelioninį automobilį (treilerį) ne mažesnės nei 20 000 eurų vertės;

Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 metų vasarą, liepos – rugpjūčio mėnesį, tyrimo nenustatytą dieną, J. D. R. ir J. R. atsisakius vykdyti R. Š. neteisėtus reikalavimus perduoti pinigus, R. Š. kartu su M. P. atvyko pas nukentėjusius į namus adresu (duomenys neskelbtini), ir kartu panaudodami psichinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu bei žadėdami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš J. R. ir jos šeimos narius, atvirai savo naudai reikalavo iš J. R. perduoti pinigus – 100 000 eurų, o vėliau į namus parvykus J. D. R., R. Š. su M. P. psichinę prievartą nukreipė į J. D. R. pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu ir žadėdamas ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš J. D. R. ir jo šeimos narius, reikalavo iš nukentėjusiojo perduoti jam aukščiau minėtą pinigų sumą, tačiau J. D. R. atsisakė įvykdyti šį reikalavimą. Nukentėjusioji J. R. 2013 metais rugpjūčio mėnesį, išsigandusi grasinimų, vykdydama R. Š. neteisėtą reikalavimą perduoti pinigus – 100 000 eurų, (duomenys neskelbtini), A. Š. perdavė automobilį M. B. valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 490 000 Švedijos kronų (56390,54 eurų), kuris registruotas bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, su rakteliais ir dokumentais;

Tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 metų vasaros pabaigoje, R. Š. su R. Š., atvyko pas J. R. ir J. D. R. į darbovietę adresu (duomenys neskelbtini), ir kartu naudojo psichinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, grasinimu panaudoti fizinį smurtą, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu „jei neduosi pinigų turėsi didelių nuostolių, problemų“ bei grasino ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš J. R. ir jos šeimos narius, atvirai vėl savo naudai reikalavo iš J. R. perduoti pinigus – 100 000 eurų.

Paveikta nesibaigiančių grasinimų, prieš ją naudojamos psichinės prievartos, bijodama dėl savo ir šeimos narių gyvybės bei tikėdamasi atgauti automobilį bei atsikratyti turto prievartautojų 2013 m. spalio 4 d. J. R., pervedė R. Š. nurodymu 50 000 Švedijos kronų (5775,45 eurų) į G. Š., pastarojo sutuoktinės, (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą Lietuvoje;

2013 metų pabaigoje, tyrimo nenustatytu laiku, A. Š. vėl atvyko pas J. R. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai toliau reikalavo iš jos perduoti R. Š. nurodymu 100 000 Švedijos kronų (11037,04 eurų) už, esą, pralaimėtas lažybas R. Š. kotedžo statybai;

2014 metų, vasario mėnesį, data tyrimo nenustatyta, adresu (duomenys neskelbtini), R. Š. su R. Š. vėl atvyko pas J. R., kur R. Š. išvadino ją necenzūriniais žodžiais ir vėl reikalavo sumokėti už pralaimėtas lažybas.

Taip bendrais veiksmais R. Š., R. Š., A. Š. ir M. P., užvaldė didelės vertės turtą - automobilį M. B., v. n. (duomenys neskelbtini) kurio vertė 490 000 Švedijos kronų (56390,54 eurų) ir 50 000 Švedijos kronų (5775,45 eurų) ir tokiu būdu nukentėjusiesiems J. D. R. ir J. R. padarė 540 000 Švedijos kronų (62165,99 eurų) turtinę žalą.

Nukentėjusiosios J. R. atstovo advokato Laimono Judicko apeliaciniame skunde prašoma Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį, kuria R. Š. nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams ir 29 dienoms, R. Š. nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams ir 29 dienoms, M. P. nuteistas laisvės atėmimu 2 metams, bausmės vykdymą atidedant 3 metams pakeisti ir nuteistiesiems paskirti realias laisvės atėmimo bausmes, didesnes nei įstatyme numatytos bausmės vidurkis – 3 metai 3 mėnesiai. M. P. skiriant bausmę netaikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl bausmės vykdymo atidėjimo ir paskirti realią laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusioji sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria R. Š., R. Š., A. Š. ir M. P. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, tačiau nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių ir jų dydžio. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ir skirdamas bausmes, tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, nuteistųjų elgesio veikos darymo metu, bei po nusikaltimo padarymo, dėl ko skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės yra nepagrįstai švelnios (t. y. realiai nesusijusios su laisvės atėmimu), dėl ko buvo neįgyvendinti BK įtvirtinti bausmės tikslai ir paskirtis.

Taip pat pažymima, kad nukentėjusioji J. R. nuteistajam A. Š. bylos nagrinėjimo metu jokių pretenzijų nereiškė, atsižvelgiant į tai, skundžiama pirmosios instancijos nuosprendžio dalis dėl paskirtų bausmių dydžio nuteistiesiems R. Š., R. Š. ir M. P..

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visus nuteistuosius pripažinus kaltais padarius nusikalstamą veiką pagal BK 181 straipsnio 3 dalį, R. Š., R. Š. paskyrė bausmę – terminuotą laisvės atėmimą, kurio dydis atitiko nuteistųjų suėmime išbūtą laiką, todėl faktiškai neskyrė jokios bausmės, nes laikė, kad į bausmę įskaičius suėmime išbūtą laiką nuteistieji atliko jiems paskirtas bausmes. O nuteistajam M. P. paskirtas 2 metų laisvės atėmimas, bausmės vykdymą atidedant 3 metams. Teismas padarė išvadą, jog M. P. bausmės tikslas bus pasiektas be realaus bausmės atlikimo. Tokiu būdu, teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu kaltinamiesiems nepagrįstai paskirtos švelnios, su realiu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės.

Skunde pažymima, kad bylos aplinkybės pripažintinos tipinėmis, dėl ko nuteistiesiems paskirtos bausmės dydis turėjo būti artimas bausmės vidurkiui (3 metai ir 3 mėnesiai), o atsižvelgus į bylos aplinkybes – bausmės dydis turėjo būti didesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Pažymima, kad byloje nebuvo nustatyta kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, tačiau byloje yra duomenų, kurie reikšmingi individualizuojant skiriamą bausmę bei nustatant jos dydį. T .y. kaltinamieji padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, padaryta tęstinė nusikalstama veika, prieš nukentėjusiuosius buvo naudotas psichologinis smurtas, grasinant susidoroti su nukentėjusiaisiais, jų šeimos nariais, pakenkti jų turtui, nuteistieji visą bylos laikotarpį nepripažino savo kaltės ir ją neigė, neatlygino nukentėjusiesiems padarytos žalos, neatsiprašė. Dėl to, vadovaujantis BK 61 straipsnio nuostatomis nuteistiesiems turėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, didesnė nei bausmės vidurkis. Nors pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, vadovaujantis BK 8 straipsnio nuostata, taikė Švedijos Karalystėje už turto prievartavimą stambiu mastu numatytą sankciją, kurioje nustatytas laisvės atėmimas nuo šešių mėnesių iki šešerių metu, tačiau tai neatleidžia teismo nuo pareigos tinkamai taikyti bausmių skyrimą reglamentuojančias BK bendrosios ir specialiosios dalių nuostatas. Mano, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistiesiems skiriamą bausmę nesilaikė BK 61 straipsnio 2 dalies numatytos pareigos skirti bausmės dydį, jį skaičiuojant nuo jos vidurkio. Tai reiškia, jog nesant byloje nuteistųjų atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, atsižvelgiant į tai, jog nuteistieji neprisipažino prievartavę turtą, elgėsi ciniškai (t. y. nukentėjusieji priėmė nuteistuosius, jiems atvykus į Švediją, padėjo jiems įsikurti, o nuteistieji pasinaudodami nukentėjusiųjų gerumu ėmė reikalauti perduoti jiems priklausantį turtą), net 10 mėnesių baugino nukentėjusiuosius, padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, todėl individualizuojant nuteistiesiems skiriamą bausmę turėjo būti skiriama ne mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, t. y. turėjo būti paskirtas terminuotas laisvės atėmimas ne trumpesniam nei 3 metų ir 3 mėnesių terminui.

Taip pat apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas paskirtos bausmės dydį, neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus bei tinkamai nevertino byloje esančių duomenų, kurie reikšmingi skiriant bausmę. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvavo, kodėl kaltinamiesiems R. Š., R. Š. ir M. P. turi būti paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios dydis mažesnis nei BK straipsnio specialiojoje dalyje numatytos bausmės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, 61 straipsnio nuostatomis ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktu turėjo motyvuoti paskiriamos bausmės dydį, tačiau sprendimo dalyje dėl bausmės skyrimo nurodomi formalūs motyvai, visiškai neatsižvelgiama į nusikaltimo padarymo būdą, trukmę, nuteistųjų elgesį veikos padarymo metu ir po to. Pirmosios instancijos teismas nepateikė pagrįstų motyvų, kurie pateisintų teismo paskirtos bausmės dydį. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau iš teismo motyvų ir bylos medžiagos matyti, jog už sunkų, tyčinį nusikaltimą, kuris padarytas tiesiogine tyčia, bendrininkų grupėje, ciniškai, veika vykdyta bendrininkų grupėje net apie 10 mėnesių, dėl ko manytina, jog R. Š., R. Š. ir M. P. paskirtos per švelnios bausmės dėl ko lieka neįgyvendinta BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis.

Tai, kad nuteistiesiems R. Š. ir R. Š. ikiteisminio tyrimo vėliau ir bylos nagrinėjimo metu buvo paskirtas suėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad nuteistieji atliko jiems paskirtą bausmę, dėl ko bausmės dydis turėtų atitikti suėmime išbūtą laiką. Pažymima, jog nuteistiesiems kardomoji priemonė suėmimas buvo pratęsiama motyvuotai, kadangi buvo pagrindo manyti, jog nuteistieji gali slėptis ir vengti atsakomybės (BPK 119 straipsnis). Nuteistieji visą bylos laikotarpį neigė savo kaltę, nors ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų pagrindžiančių nuteistųjų kaltę. Todėl mano, jog nuteistiesiems paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis atitinka suėmime išbūtą laiką, bausmės tikslai nebus pasiekti. R. Š. ir R. Š. paskyrus laisvės atėmimą 1 metams 8 mėnesiams ir 29 dienoms bei įskaičius suėmime išbūtą laiką, jiems nepaskirta jokia reali bausmė. Toks bausmės dydis yra akivaizdžiai per švelnus atsižvelgiant į tai, jog padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas.

Skunde pažymima, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ir neįvertinamos nusikalstama veika pažeistos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Šiuo atveju BK 181 straipsnio įstatymo saugoma vertybė (pagrindinė) – turtinės teisės ir turtiniai interesai, papildomos – sveikata ir laisvė. Nuteistieji R. Š., R. Š. ir M. P. bendrininkų grupėje, nukentėjusiųjų atžvilgiu grasindami panaudoti fizinį smurtą, tai yra apipilti sieros rūgštimi, peršauti kojas, sulaužyti rankas, sudeginti namus ir automobilius ir psichologinį smurtą – „pakišti narkotikus“ prievartavo nukentėjusiuosius jiems perduoti didelės vertės turtą – 100 000 eurų. Nuteistieji savo veiksmais pažeidė J. D. R. ir J. R. turtines teises, kėsinosi į nukentėjusiųjų sveikatą ir laisvę. Nuteistųjų R. Š., R. Š. ir M. P. padaryta nusikalstama veika susijusi su grasinimu J. D. R. ir J. R. prieš juos panaudoti fizinį smurtą, taip verčiant nukentėjusiuosius jiems perduoti didelės vertės turtą - 100 000 eurų. Turto prievartavimas vykdytas bendrininkų grupėje laikotarpiu nuo 2013 m. vasaros iki 2014 m. kovo mėnesio (apie 10 mėnesių), atviru būdu nukentėjusiųjų namuose, darbovietėje matant šeimos nariams, pažįstamiems, bendradarbiams. Nukentėjusieji buvo realiai įbauginti ir turėjo pagrindo manyti, kad nevykdant nuteistųjų reikalavimų, jie gali realizuoti savo grasinimus. Nukentėjusiesiems turto prievartavimu padaryta 540 000 Švedijos kronų (62165,99 eurų) žala.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistiesiems minimalias sankcijoje numatytas bausmes, neatsižvelgė į tai, kad nuteistieji nepripažino savo kaltės ir ją neigė, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, nuteistieji neatlygino padarytos žalos, nuteistųjų neteisėti veiksmai padaryti iš savanaudiškų paskatų, ciniškai, pažeidžiant nukentėjusiųjų nuosavybę bei kėsinantis į jų sveikatą, neteisėti veiksmai padaryti bendrininkų grupėje, kurioje visi nuteistieji pripažinti vykdytojais, neteisėti veiksmai (grasinimai panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti nukentėjusiųjų turtą ar pakenkti kitu būdu) tęsėsi ilgą laiko tarpą (apie 10 mėnesių). Šios aplinkybės rodo didelį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių svarbą (asmens turtas, asmens sveikata ir laisvė).

Apeliantas nesutinka ir su skundžiamame nuosprendyje nurodomu teismo motyvu, kad teismas skirdamas bausmes atsižvelgė į bylos aplinkybes. Tokį teiginį laiko deklaratyviu, nes jis visiškai nepagrindžia teismo išvados, jog nuteistiesiems turi būti skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis būtų mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Bylos medžiagoje nėra nustatyta aplinkybių, kurios šalintų nuteistųjų atsakomybę, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, t. y. vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi ir 61 straipsnio nuostatomis, turėjo paskirti bausmę, kuri būtų didesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Be kita ko, gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą, jog padarytas ciniškas nusikaltimas, nuteistųjų turtinio pobūdžio reikalavimas perduoti 100 000 eurų sumą buvo grindžiamas neva sudarytomis lažybomis, kas visiškai neturi jokio teisinio pagrindo ir nuteistiesiems, tai buvo suprantama. Nuteistieji grasindami fiziniu smurtu, turto sunaikinimu, pakenkimu kitokiais būdais baugino J. D. R. ir J. R. bei jų dukrą A. P. Robenberg reikalaudami įvykdyti jų visiškai nepagrįstą reikalavimą. Pažymėtina, jog veikos tęstinis pobūdis, neteisėti veiksmai atlikti bendrininkų grupėje, atvirai nukentėjusiųjų namuose, darbe verčiant perduoti 100 000 eurų sumą, rodo didesnį nei vidutinis turto prievartavimo pavojingumą.

Skunde taip pat pažymima, kad byloje nustatyta, jog R. Š. sudarytų tariamų lažybų su J. D. R. pretekstu, pasikeisdami, skirtingu sudėčių grupėse, grasino panaudoti fizinį smurtą ir psichologinį smurtą, vertė nukentėjusiuosius J. R. ir J. D. R. perduoti didelės vertės turtą. Nuteistiesiems buvo pareikšti kaltinimai neteisėtus veiksmus atlikus organizuotoje grupėje, kurios lyderiu (organizatoriumi) buvo R. Š.. Tačiau teismas laikė neįrodytą šią aplinkybę ir pripažino, jog nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, kurioje visi nuteistieji veikė, kaip vykdytojai. Skunde pabrėžiama, kad nusikalstamos veikos iniciatorius ir pagrindinis vykdytojas, kuris betarpiškai dalyvavo visą nusikalstamos veikos laikotarpį buvo R. Š., tačiau individualizuojant jam paskirtą bausmę į šias aplinkybes teismas visiškai neatsižvelgė.

Apelianto nuomone, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems R. Š., R. Š. ir M. P. paskirtų bausmių dydžio yra nepagrįsta, nes paskirta per švelni bausmė, dėl ko nebus pasiekta BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės paskirtis. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, dėl ko konstatuotinas netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, o skundžiamo sprendimo dalis turėtų būti pakeista ir nuteistiesiems paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis būtų didesnis nei įstatyme numatytas bausmės vidurkis.

Taip pat, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo M. P. paskirtos bausmės vykdymą. Atsižvelgus į nuteistojo vaidmenį atliekant nusikalstamą veiką, neigimą padarant jam inkriminuotą veiką, taip bandant išvengti atsakomybės, žalos nukentėjusiesiems neatlyginimą, mano, kad BK 75 straipsnio nuostatos jo atžvilgiu buvo taikomos nepagrįstai. Pagal bylos aplinkybes, M. P. buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis ir kartu su kitais nuteistaisiais realizavo BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytus veiksmus. Todėl mano, jog M. P. atidėjus bausmės vykdymą nebus pasiekti bausmės tikslai. Be kita ko, bylos medžiagoje nustatyta, jog visą bylos laikotarpį M. P. neigė savo kaltę, padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, ankščiau buvo teistas, nors teistumas ir išnykęs, teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo įžūlus, elgėsi iššaukiančiai, replikavo, nereagavo į teismo pastabas. Šios aplinkybės neleidžia manyti, jog M. P. suprato padaryto nusikaltimo sunkumą ar kritiškai vertina savo veiksmus, o atvirkščiai rodo, kad jis nesigaili dėl savo neteisėtų poelgių. Todėl jam turėtų būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, taip įgyvendinant BK 41 straipsnio 2 dalį įtvirtintą bausmės paskirtį.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavusi nukentėjusioji, jos atstovai ir prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio nekeisti.

Nukentėjusiosios J. R. atstovo advokato Laimono Judicko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiosios J. R. (P.) atstovo advokato Laimono Judicko apeliaciniu skundu neginčijama R. Š., R. Š., A. Š. ir M. P. kaltė dėl jiems inkriminuotos veikos faktinių aplinkybių, jos vertinimo ir kvalifikacijos, tačiau nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl nuteistiesiems R. Š., R. Š. ir M. P. paskirtų bausmių, jų dydžio, nereiškiant jokių pretenzijų šioje dalyje A. Š. atžvilgiu. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ir skirdamas R. Š., R. Š. ir M. P. bausmes tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, nuteistųjų elgesio veikos darymo metu, bei po nusikaltimo padarymo, dėl ko nepagrįstai paskyrė per švelnias bausmes. Prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat pritarė apeliantų skundui, nesutikdamas su minėtiems nuteistiesiems teismo paskirtomis bausmėmis, prašydamas jas griežtinti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nukentėjusiosios ir jos gynėjo apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, neperžengdama ribų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliantų. Pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įsiteisėtų teisingas ir pagrįstas procesinis sprendimas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas R. Š., R. Š., A. Š. ir M. P. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, ko apeliaciniame skunde neginčija ir nukentėjusiosios atstovas, tačiau skirdamas nuteistiesiems bausmes už jų padarytą nusikalstamą veiką, padarė pažeidimus, kurie iš esmės lėmė neteisingos bausmės paskyrimą.

Įvertinus šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, reikšmingą skiriant nuteistiesiems bausmes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su nukentėjusiosios atstovo skundo argumentais, jog skirdamas bausmes R. Š., R. Š. ir M. P., apygardos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, o tai nulėmė akivaizdžiai per švelnių bausmių šiems asmenims paskyrimą.

Visų pirma, skirdamas nuteistiesiems bausmes teismas nesilaikė sankcijoje numatytos minimalios laisvės atėmimo bausmės ribos (už BK 181 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trejų metų iki dešimties metų). Kaip numato BK 5 str., Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą. BK 8 str. 1 d. nurodo, kad jeigu asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, teisiamas Lietuvos Respublikoje, bet abiejose valstybėse už šį nusikaltimą numatytos skirtingos bausmės, bausmė nusikaltusiam asmeniui skiriama pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau ji negali viršyti nusikaltimo padarymo vietos valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose nustatyto maksimalaus dydžio.

Tokiu būdu šioje byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodęs, jog bausmės nuteistiesiems turi būti skiriamos pagal LR įstatymus (vadovaujantis BK 54 str. 1 d. nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų) šio reikalavimo nesilaikė, nes paskyrė nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis yra mažesnis nei BK 181 str. 3 d. nurodytos sankcijos minimumas (treji metai laisvės atėmimo). Skundžiamu nuosprendžiu R. Š., R. Š., A. Š. ir M. P. paskirtos mažesnės nei trejų metų laisvės atėmimo bausmės. Keisti A. Š. paskirtą 1 metų 8 mėn. ir 2 dienų laisvės atėmimo bausmę apeliacinės instancijos teismas negali, nes pagal BPK 320 str. 4 d., pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Apeliaciniame skunde griežtinti bausmę A. Š. neprašoma.

Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendis keistinas dėl nuteistiesiems R. Š., R. Š. ir M. P. neteisingai paskirtų bausmių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ((duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Skundžiamu nuosprendžiu teismas, įvertinęs tai, kad R. Š., R. Š. ir M. P. padarė tyčinį, sunkų nusikaltimą, jų asmenybes charakterizuojančias aplinkybes, lengvinančių ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, taip pat atsižvelgęs į tai, kad nusikaltimas padarytas Švedijos Karalystėje, kur už turto prievartavimą stambiu mastu numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 6 mėnesių iki 6 metų, sprendė, kad pastariesiems turi būti skirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis mažesnis nei jų vidurkis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Romano ir R. Š. suėmime išbūtas laikas (1 metai 8 mėnesiai ir 29 dienos) turi būti įskaitytas į jiems paskirtų bausmių laiką ir tokiu būdu laikoma, kad jie atliko jiems paskirtas bausmes. Nuteistajam M. P. bylą išnagrinėjęs teismas skyrė 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėjo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka. Bausmės paskirtis – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Todėl, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik visapusiškai bei objektyviai ištyrus baudžiamosios bylos medžiagą tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes, kurios atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. Pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teises pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Skiriant konkrečią bausmę turi būti įvertintos visos byloje nustatytos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės ir pasisakyta, kurios ir kaip nulemia bausmės dydį. Tai reiškia, kad teismo nuosprendyje nepakanka vien deklaratyviai išvardinti bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o būtina jas susieti į vieną visumą ir motyvuotai pasisakyti, kodėl kaltininkui skiriama švelnesnė ar griežtesnė bausmė, atsižvelgiant į BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.

Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas šių reikalavimų nesilaikė. Iš esmės tik formaliai išdėstęs bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nurodydamas neišsamius bei prieštaringus bausmės skyrimo motyvus, pirmosios instancijos teismas R. Š., R. Š. ir M. P. už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 3 dalyje padarymą, paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, yra neadekvatus aplinkybėms, apibūdinančioms apeliantų asmenybes bei jų įvykdytą nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija prieina išvados, jog skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nurodydamas, kad skirdamas bausmes, atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, nuosprendį priėmęs teismas nurodė tik formalius motyvus, nepakankamai įvertino nuteistųjų padaryto nusikaltimo pobūdį, trukmę, nuteistųjų elgesį veikos padarymo metu ir po to, nuteistųjų asmenybę charakterizuojančius duomenis.

Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad R. Š., R. Š. ir M. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, kuri vadovaujantis BK 11 straipsnio norma, priskiriama sunkiems nusikaltimams (BK 54 str. 2 d. 1 p.); nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia, savanaudiškais tikslais (BK 54 str. 2 d. 2 p., 3 p.), nusikaltimas baigtas (BK 54 str. 4 p.); byloje nustatyti šie nuteistųjų asmenybę charakterizuojantys duomenys:

R. Š. – nedirbantis, baustas administracine tvarka, anksčiau teistas. Nors teismo nuosprendyje nurodoma, kad R. Š. teistumas išnykęs, kaip matyti iš bylos medžiagos (t. 8, b.l. 155), paskutiniu jo atžvilgiu priimtu teismo nuosprendžiu R. Š. buvo nuteistas už tyčinį nesunkų nusikaltimą, o paleistas atlikus bausmę 2010-10-22, tokiu būdu veika, už kurią jis nuteistas skundžiamu 2016-04-28 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu padaryta neišnykus teistumui (BK 97 str. 3 d. (a) p.);

R. Š. – nedirbantis, baustas administracine tvarka, anksčiau teistas, teistumas išnykęs;

M. P. – nedirbantis, baustas administracine tvarka, anksčiau teistas, teistumas išnykęs, gydėsi nuo narkotinės priklausomybės.

Apeliacinės instancijos kolegijos nuomone, visapusiškai charakterizuojant nuteistuosius, taip pat svarbus jų požiūris į padarytą nusikalstamą veiką, nes bausmės paskirtimi siekiama ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti juos, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiama užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Kaip matyti šioje byloje, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistieji savo kaltės nepripažino, neigė prievartavę turtą, nukentėjusiųjų neatsiprašė, žalos neatlygino BK 54 str. 2 d. 5 p.).

Visapusiškai charakterizuojant kaltininkų asmenybes taip pat turėjo būti atsižvelgta į tai, kad veiką jie padarė bendrininkaudami, visi jie pripažinti nusikalstamos veikos vykdytojais. Bylos duomenys liudija, jog R. Š. vaidmuo šios nusikalstamos veikos padaryme buvo pagrindinis. R. Š. taip pat buvo aktyvus šio nusikaltimo dalyvis (BK 54 str. 2 d. 6 p.). Kaip nustatyta iš nusikalstamos veikos aplinkybių, M. P. veika tęsėsi trumpiausiu laikotarpiu, buvo epizodiška.

Tokiu būdu, aptartų, byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma - nuteistieji nepripažino savo kaltės ir ją neigė, nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, nuteistieji neatlygino padarytos žalos, nuteistųjų neteisėti veiksmai padaryti iš savanaudiškų paskatų, pažeidžiant nukentėjusiųjų nuosavybę, grasinant padaryti žalą jų sveikatai, neteisėti veiksmai padaryti bendrininkų grupėje, neteisėti veiksmai (grasinimai panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti nukentėjusiųjų turtą ar pakenkti kitu būdu) tęsėsi ilgą laiko tarpą - rodo didelį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių svarbą (asmens turtas, asmens sveikata ir laisvė) ir negali būti pagrindu išvadai skirti tokio dydžio bausmes, kurias skundžiamu nuosprendžiu paskyrė pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą, apygardos teismo už sunkaus nusikaltimo padarymą R. Š. ir R. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės – 1 metai 8 mėnesiai ir 29 dienos, o M. P. – 2 metai laisvės atėmimo, yra aiškiai per švelnios bei neatitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties. 2016 m. balandžio 28 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl R. Š., R. Š., M. P. paskirtų bausmių keičiamas, skiriant R. Š. naują ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, R. Š. trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, M. P. trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas M. P. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo nepagrįstai, teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka. Nors skunde nurodoma, kad M. P. buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis, visgi atkreiptinas dėmesys, jog M. P. visos nusikalstamos veikos procese dalyvavo epizodiškai, jo veika tęsėsi trumpiausiu laikotarpiu, apie ką pagrįstai siūlant bausmes pirmosios instancijos teisme pažymėjo ir prokuroras, siūlydamas skirti šiam kaltinamajam laisvės atėmimo bausmę, tačiau taikant BK 75 str. jos vykdymą atidėti (t. 9, b.l. 82). Plačiau charakterizuojant M. P. asmenybę turi būti įvertinta tai, kad jis yra baustas administracine tvarka, teistas, tačiau teistumas išnykęs. Paskutiniu jo atžvilgiu priimtu teismo nuosprendžiu Lietuvoje, t. y. 2008-05-20 Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas ir jam taip pat taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, 2009-07-20 jis nuo bausmės atleistas, išbrauktas iš pataisos inspekcijos įskaitos, vadinasi laikėsi jam nuosprendžiu skirtų įpareigojimų. Iš nuteistąjį charakterizuojančių duomenų matyti, jog nuteistasis gydėsi nuo turimos narkotinės priklausomybės, kas taip pat teigiamai charakterizuoja asmenį, duoda pagrindo manyti, kad pastarasis imasi veiksmų keisti savo gyvenimo būdą. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu buvo pateikti duomenys, jog M. P. draugė tuo metu laukėsi vaiko, nuteistasis nurodė teismui, kad planuoja lankyti kursus darbo biržoje ir įgyti profesiją, mokosi Kauno suaugusiųjų mokymo centre. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas manyti, kad M. P. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tačiau taikytinas bausmės vykdymo atidėjimas maksimaliam įstatyme numatytam terminui, t. y. trejiems metams.

Dėl 2016-09-14 Lietuvos apeliaciniame teisme gauto advokato Laimono Judicko prašymo dėl proceso išlaidų atlyginimo priteisimo šioje baudžiamojoje byloje, pažymėtina, kad bylos nagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme vyko 2016 m. liepos 14 d. Šiame teismo posėdyje nukentėjusiąją J. R. (P.) atstovavo advokatų profesinės bendrijos „Judickienė ir partneriai Jurex“ advokatė Loreta Selilionė. Bylos nagrinėjimo metu prašymų pateikimo stadijoje prašymų dėl proceso išlaidų atlyginimo teismui pateikta nebuvo. Šis prašymas pateiktas 2016 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu, kai proceso dalyviai jau neturėjo galimybės išreikšti savo sutikimą ar prieštaravimą dėl pateikto prašymo, todėl 2016 m. rugsėjo 13 d. advokato Laimono Judicko prašymas dėl proceso išlaidų iš nuteistųjų priteisimo nenagrinėtinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi (duomenys neskelbtini) str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendį pakeisti:

R. Š. pripažintam kaltu pagal BK 181 str. 3 d. paskirti 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str. į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti suėmime R. Š. išbūtą laiką nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2016 m. balandžio 28 d.

R. Š. pripažintam kaltu pagal BK 181 str. 3 d. paskirti 3 (trejų) 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str. į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti suėmime R. Š. išbūtą laiką nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2016 m. balandžio 28 d.

Bausmės pradžią R. Š. ir R. Š. skaičiuoti nuo jų sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.

M. P. pripažintam kaltu pagal BK 181 str. 3 d. paskirti laisvės atėmimo bausmę 3 (trejiems) metams. Taikyti M. P. BK 75 str. nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.