Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjęs kaltinamojo R. Š. gynėjo advokato A. Č. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria kaltinamajam R. Š. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo, terminas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. balandžio 29 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 3 dalį tuo, kad jis 2013 m. vasarą įsitraukė į R. Š. suburtą ir vadovaujamą organizuotą grupę sunkiam nusikaltimui – turto prievartavimui, padaryti ir tos grupės sudėtyje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo ir organizuotos grupės narių naudai vertė kitą asmenį perduoti didelės vertės turtą, grasindamas prieš nukentėjusį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti turtą, ir panaudodamas kitokią psichinę prievartą, o būtent:

Nuo 2013 m. vasaros iki 2014 m. kovo mėn. Švedijoje, Nykvarn mieste, veikdamas organizuotoje grupėje su R. Š., A. Š. ir M. P., neturėdamas teisėto pagrindo, pasinaudodamas 2013 m. vasarą įvykusių lažybų, iš kurių jokios prievolės neatsiranda (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.243 straipsnis), tarp R. Š. ir J. D. R. pretekstu, pasikeisdamas skirtingų sudėčių grupėse, grasino panaudoti fizinį smurtą prieš J. R., J. D. R. ir kitus šeimos narius, t. y. apipilti sieros rūgštimi, peršauti kojas, sulaužyti rankas, sudeginti namus ir automobilius, psichologinį smurtą – „pakišti narkotikų“, vertė nukentėjusiuosius J. R. ir J. D. R. perduoti didelės vertės turtą – 100 000 Eur sumą už 2013 m. vasarą įvykusias ir pralaimėtas lažybas iš 100 000 Eur sumos tarp R. Š. ir J. D. R., ir tokiu būdu:

2013 m. vasarą, tyrimo nenustatytą dieną, R. Š. kartu su M. P. atvyko pas J. R. ir J. D. R. į jų darbovietę, adresu (duomenys neskelbtini), kur neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, kartu naudodami psichinę prievartą bei pasikeisdami kartu grasino panaudoti prieš nukentėjusiuosius J. R. ir J. D. R. fizinį smurtą, pareikalavo perduoti pinigus už pralaimėtas lažybas, tačiau nukentėjusiajai J. R. pareiškus, kad tai buvo tik juokai ir todėl pinigų nemokės, R. Š. pareikalavo iš J. D. R. nupirkti ir perleisti jam kelioninį automobilį (treilerį), ne mažesnės nei 20 000 Eur vertės.

Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 m. liepos – rugpjūčio mėn., tyrimo nenustatytą dieną, J. D. R. ir J. R. atsisakius vykdyti R. Š. neteisėtus reikalavimus perduoti pinigus, R. Š. kartu su M. P. atvyko pas nukentėjusius į namus, adresu (duomenys neskelbtini), ir kartu pasikeisdami, panaudodami psichinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu bei žadėdami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš J. R. ir jos šeimos narius, atvirai savo naudai reikalavo iš J. R. perduoti pinigus – 100 000 Eur, o vėliau į namus parvykus J. D. R., R. Š. su M. P. psichinę prievartą nukreipė į J. D. R., pasireiškusią šaukimu, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu ir žadėdamas ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš D. R. ir jo šeimos narius, reikalavo iš nukentėjusiojo perduoti R. Š. aukščiau minėtą pinigų sumą, tačiau D. R. atsisakė įvykdyti šį reikalavimą. 2013 m. rugpjūčio mėn. nukentėjusioji J. R., išsigandusi grasinimų, vykdydama R. Š. neteisėtą reikalavimą perduoti pinigus – 100 000 Eur, (duomenys neskelbtini), A. Š. perdavė automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 490 000 Švedijos kronų (56390,54 Eur), kuris registruotas bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vardu, su rakteliais ir dokumentais.

Tęsdami nusikalstamą veiką, 2013 m. vasaros pabaigoje, jis – R. Š., su R. Š. atvyko pas J. R. ir J. D. R. į darbovietę, adresu (duomenys neskelbtini), ir kartu naudojo psichinę prievartą, pasireiškusią šaukimu, grasinimu panaudoti fizinį smurtą, gąsdinančio pobūdžio žodžių vartojimu: „jei neduosi pinigų, turėsi didelių nuostolių, problemų“, bei žadėdami ateityje panaudoti fizinį smurtą prieš J. R. ir jos šeimos narius, atvirai vėl savo naudai reikalavo iš J. R. perduoti pinigus – 100 000 Eur.

Paveikta nesibaigiančių grasinimų, prieš ją naudojamos psichinės prievartos, bijodama dėl savo ir savo šeimos narių gyvybės bei tikėdamasi atgauti automobilį bei atsikratyti turto prievartautojų J. R. 2013 m. spalio 4 d. R. Š. nurodymu pervedė 50 000 Švedijos kronų (5775,45 Eur) į G. Š., t. y. R. Š. sutuoktinės, AB SEB banko sąskaitą Lietuvoje.

2013 m. pabaigoje, tyrimo nenustatytu laiku, A. Š. vėl atvyko pas J. R. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai toliau reikalavo iš jos (J. R.) perduoti R. Š. nurodymu 100 000 Švedijos kronų (11037,04 Eur) už esą pralaimėtas lažybas R. Š. kotedžo statyboms.

2014 m. vasario mėn., data tyrimo nenustatyta, adresu (duomenys neskelbtini), jis (R. Š.) su R. Š. vėl atvyko pas J. R. ir jis (R. Š.) išvadino ją necenzūriniais žodžiais, vėl reikalavo sumokėti už pralaimėtas lažybas.

Taip bendrais veiksmais jis (R. Š.) su kartu veikiančiais R. Š., A. Š. ir M. P. užvaldė didelės vertės turtą – automobilį „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio vertė 490 000 Švedijos kronų (56390,54 Eur), ir 50 000 Švedijos kronų (5775,45 Eur), tokiu būdu nukentėjusiesiems J. D. R. ir J. R. padarė 540 000 Švedijos kronų (62165,99 Eur) turtinę žalą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnyje nustatyta tvarka R. Š. sulaikytas 2014 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 30 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas. 2015 m. balandžio 20 d. baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota Kauno apygardos teismui.

Skunde nurodoma, kad BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo skyrimo pagrindas grindžiamas tik kaltinamajam inkriminuotos veikos sunkumu ir už ją numatytos bausmės griežtumu, tačiau tai yra tik viena iš eilės kitų aplinkybių, į kurias turi atsižvelgti teismas, spręsdamas suėmimo paskyrimo ar termino pratęsimo klausimą. Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje deklaratyviai nurodė, kad kaltinamasis nėra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais, ir nevertino aplinkybių, kad R. Š. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ilgametę draugę. Kaltinamojo intenciją bėgti (slėptis) nuo proceso paneigia ir tai, kad baudžiamajame įstatyme numatyta galimybė atidėti laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ir už sunkius nusikaltimus, vykdymą. Be to, skundžiamoje nutartyje teismas nedetalizavo, kokų ryšių kaltinamasis turi užsienyje ir kaip jie galėtų padėti kaltinamajam siekiant bėgti (slėptis) nuo proceso. Todėl šis teismo teiginys laikytinas tiesiog prielaida. Skundžiamoje nutartyje nėra nurodytas nei vienas objektyviai egzistuojantis faktas, kuris leistų daryti pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis R. Š. turi ar gali turėti ketinimų bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo skunde pažymima, kad objektyvių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje R. Š. trukdytų procesui, byloje nėra. Teismo nutarties argumentai apie kaltinamajam inkriminuojamų veikų pobūdį bei tariamai didelę bylos apimtį, atsižvelgiant į proceso stadiją, yra nepagrįsti, kadangi iš esmės formalizuoja pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymo procesą. Kaltinamasis nėra atlikęs jokių veiksmų, kurie darytų neigiamą įtaką vykstančiam procesui, apsunkintų bylos aplinkybių tyrimą. Šiuo metu, kai byla perduota teismui, tokia galimybė yra sumažėjusi iki minimumo. Todėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas nustatytas nepagrįstai.

Gynėjo nuomone, suėmimo termino pratęsimo pagrindo, numatyto BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nustatymas taip pat yra grindžiamas prielaidomis bei spėjimu. Byloje turi būti konkretūs duomenys apie jau planuojamus, rengiamus asmens nusikalstamus veiksmus ateityje. Tokių išvadų negalima daryti vien iš asmens elgesio praeityje. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, savo išvadų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Gynėjas pabrėžia, kad net ir esant teorinio lygmens prielaidai, kad įtariamasis gali daryti naujus nusikaltimus, šias jo galimybes galima apriboti taikant kitas kardomąsias priemones, pvz. skiriant įtariamajam intensyvią priežiūrą ar namų areštą griežtomis sąlygomis.

Apygardos teismas skyrė įtariamajam R. Š. pačią griežčiausią kardomąją priemonę, neapsvarstęs švelnesnės kardomosios priemonės skyrimo galimybės. Gynėjo nuomone, BPK 131¹ straipsnyje numatyta kardomoji priemonė – intensyvi priežiūra, visiškai užtikrintų BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus bei atitiktų BPK 11 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą.

Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis yra iš dalies teisėta ir pagrįsta. Apygardos teismas, pratęsdamas kardomosios priemonės – suėmimo, terminą kaltinamajam R. Š., nepažeidė BPK 119 straipsnio, BPK 121 straipsnio, BPK 122 straipsnio, BPK 127 straipsnio, BPK 130 straipsnio nuostatų bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimų.

BPK 119 straipsnyje numatyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo/kaltinamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.

Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis) bei tik tiriant ar nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę (BPK 122 straipsnio 8 dalis). Taip pat suėmimas gali būti paskirtas ar jo terminas pratęstas, nustačius bent vieną iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, taikymo būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis/kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomosios priemonės – suėmimo, terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Spręsdamas klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo ar jo termino pratęsimo pagrįstumo bei teisėtumo teismas negali pateikti išankstinio įrodymų vertinimo. Tai gali ir turi padaryti tik pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą iš esmės, nes priešingu atveju būtų pažeisti teismo nepriklausomumo ir nešališkumo principai. Suimtojo įtariamojo/kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamasis/kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pagrįstai nustatė, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis R. Š. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tai patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktų duomenų visuma: duomenys, užfiksuoti kratos protokoluose, kitų procesinių prievartos priemonių panaudojimo protokoluose, apklausų protokoluose, tarnybiniuose pranešimuose ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys.

Skundžiama Kauno apygardos teismo nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo, terminas kaltinamajam buvo pratęstas BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytais pagrindais, t. y. pagrįstai manant, jog būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdyti procesui ir daryti naujas nusikalstamas veikas, numatytas BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Skiriant suėmimą ar pratęsiant jo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, atsižvelgiama į BPK 122 straipsnio 2 dalies nurodytas aplinkybes, t. y. įtariamojo/kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Inkriminuojamo nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai.

Šioje baudžiamojoje byloje R. Š. kaltinamas tyčinio sunkaus (BK 181 straipsnio 3 dalis) nusikaltimo padarymu, galimai veikiant organizuota grupe. Už šio nusikaltimo padarymą numatyta labai griežta laisvės atėmimo bausmė – nuo trejų iki dešimties metų, sankcijoje nenumatant kitų alternatyvių bausmės rūšių. Nusikaltimų sunkumas ir gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, priešingai nei teigia kaltinamojo gynėjas, Kauno apygardos teismas įvertino ir kitas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pritartina apygardos teismo išvadai, kad kaltinamojo nesieja pakankamai tvirti socialiniai ryšiai (jis iki sulaikymo nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, yra nevedęs). Be to, praeityje teistas ir Lietuvos Respublikoje, ir užsienyje (teistumas už Lietuvos Respublikoje padarytus nusikaltimus yra išnykęs), turi ryšių užsienyje (inkriminuojamą nusikalstamą veiką galimai padarė užsienio valstybėje). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad būdamas laisvėje R. Š. gali siekti išvengti jam galimai gresiančios griežtos laisvės atėmimo bausmės ir bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Gynėjas skunde pabrėžia tai, kad R. Š. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, ilgametę draugę, tačiau vertinant šias aplinkybes kartu su pirmiau nustatytomis, darytina išvada, kad R. Š. siejantys socialiniai ryšiai nėra pakankami, jog užtikrintų jo dalyvavimą procese. Tai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, taikymą kaltinamajam.

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jeigu asmuo įtariamas/kaltinamas bent vieno iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų padarymu, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar minėtame straipsnyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos bei kiti duomenys.

Suėmimo terminas R. Š. pagrįstai pratęstas ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Kaip jau minėta, jis kaltinamas tyčinio sunkaus nusikaltimo padarymu, kuris patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytą sąrašą. Nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, buvo gerai organizuota, galimai įvykdyta pavojinga bendrininkavimo forma – veikiant organizuota grupe. Be to, R. Š. anksčiau buvo teistas, taip pat ir užsienyje, ir nors teistumas (už Lietuvos Respublikoje padarytus nusikaltimus) yra išnykęs, visa tai neigiamai charakterizuoja kaltinamąjį, rodo jo polinkį nusikalsti. Iki sulaikymo kaltinamasis nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjo, todėl įvertinus galimai padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei kaltinamojo vaidmenį, kuris nebuvo antraeilis, darytina išvada, kad R. Š. lėšų pragyvenimui galėjo gauti iš nusikalstamų veikų. Šios aplinkybės bei nusikalstamų veiksmų darymo sistemingumas, susiformavusios kaltinamojo antivisuomeninės nuostatos leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės R. Š. gali daryti naujus nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje.

Skundžiama nutartimi suėmimo terminas R. Š. buvo pratęstas ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. manant, kad kaltinamasis trukdys procesui. Kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis/kaltinamasis trukdys procesui, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog įtariamasis/kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus kaltinamuosius bei gali bandyti sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme.

Šiuo atveju Kauno apygardos teismas skundžiamoje nutartyje rėmėsi tuo, kad baudžiamoji byla yra didelės apimties, nusikalstama veika galimai padaryta subūrus organizuotą grupę, tačiau šie duomenys, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, nepatvirtina, kad R. Š. trukdys procesui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas suėmimo taikymo pagrindas buvo nustatytas nepagrįstai, todėl jis yra šalintinas iš skundžiamos nutarties.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamos nutarties trečiame puslapyje, aprašant suėmimo termino pratęsimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu, neteisingai nurodytas kaltinamojo vardas, t. y. vietoje „Ruslanas“ nurodyta „Romanas“. Skundą nagrinėjantis teismas vertina tai kaip rašymo apsirikimą, kuris nekeičia nutarties esmės ir nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Kauno apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam R. Š. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo, terminą, nei BPK, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, numatančių, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Šiuo metu pačios griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, taikymas neprieštarauja proporcingumo principui. Švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų nebus galima pasiekti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo R. Š. gynėjo advokato A. Č. skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.