- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-27
- Bylos Nr.
- 1A-16-875/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- T. K.
- Civilinis ieškovas
- Šiaulių teritorinės ligonių kasos
- Nukentėjusysis
- J. N.
- Kaltinamasis
- T. K.
- Advokatai
- Irmantas Motužis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo dienos.
Tuo pačiu nuosprendžiu: patenkintas civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinys ir iš nuteistojo T. K. civilinio ieškovo naudai priteista 1 855,72 Eur žalos atlyginimui; Nukentėjusiajam J. N. iš kaltinamojo T. K. priteista 1 242,99 Eur turtinės ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; Valstybės naudai iš T. K. priteista 618 Eur.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. T. K. nuteistas už tai, kad 2018 m. spalio 21 d. apie 5.15 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje (duomenys neskelbtini), prie namo, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), sukonfliktavęs su J. N. ir pats provokavęs konfliktą, o po to bėgdamas nuo J. N. ir jo bendrininkų, tyčia suduodamas medine lazda vieną smūgį J. N. į galvos sritį, tuo padarydamas jam kaukolės skliauto kairės pusės kaulų linijinį lūžį ir kaukolės pamato vidinės duobės kairės pusės lūžį, kraujo išsiliejimą virš kietoje smegenų dangalo pamato kairėje pusėje bei galvos smegenų dešiniosios smilkininės skilties sumušimą, kraujosrūvas galvos skliauto kairės pusės minkštuosiuose audiniuose, kairio smilkinkaulio speninės ataugos ląstelėse ir pleištakaulio kairiajame antyje, kurios susietos su kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiu, kas dėl patirto sužalojimo sukėlė potrauminį vienpusį neurosensorinį visišką prikurtimą kaire ausimi ir J. N. liko kurčias kairiąją ausimi, taip pat galvos ir veido sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje, poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu nosies nugarėlėje, nosies kaulų lūžimu, muštine žaizda apatinėje lūpoje, kraujosruvomis ir gleivinės įtrūkimais lūpų vidiniame paviršiuje, viršutinių 11 ir 21 dantų vainikų kramtomųjų paviršių nuskėlimu, odos nubrozdinimu pasmakrėje, trauminiu subarachnoidiniu pakraujavimu dešinio smegenų pusrutulio srityje, odos nubrozdinimu kairio kelio sąnario priekiniame paviršiuje ir taip padarė J. N. sunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. K. gynėjas advokatas I. Motužis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį nustačius, kad T. K. J. N. sužalojo esant būtinosios ginties situacijai ir neperžengiant būtinosios ginties ribų, ir baudžiamąją bylą nutraukti. Nukentėjusiojo J. N. ir civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, bei panaikinti nuosprendžio dalį, kuria priteista 618 Eur valstybės naudai už nukentėjusiajam suteiktą nemokamą teisinę pagalbą.
2.1. Skunde teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, kad T. K., suduodamas A. G. naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje ir pradėdamas bėgti, pats pradėjo puolančius veiksmus. Taip pat teismas, nors pagrįstai vertino liudytojų A. G., E. L. ir nukentėjusiojo J. N. veiksmus nusivejant T. K. kaip puolamojo pobūdžio, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad J. N. nebuvo intensyviai persekiojamas, todėl puolamojo pobūdžio veiksmai iš jį besivejančių asmenų buvo pasibaigę. Teismas nepagrįstai laikė, kad pagalio pasiėmimas ir grįžimas su juo prie jį besivijusių asmenų suponuoja išvadą, kad kaltinamojo veiksmai vėl įgijo puolamųjų veiksmų pobūdį, o vėlesni įvykiai tarp asmenų vertintini kaip muštynės; kadangi muštynių atveju besiginančiųjų nėra, o abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla. Minėtos išvados neatitinka bylos aplinkybių.
2.2. Apelianto nuomone, T. K. parodymai, kuriuos patvirtina objektyvūs bylos duomenys (įvykio vaizdo įrašas), rodo būtent tai, kad T. K. nukentėjusiajam J. N. sužalojimus padarė esant būtinosios ginties situacijai ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 2 dalis). T. K. nors ir patvirtino, kad prie baro „(duomenys neskelbtini)“ tarp jo ir nukentėjusiojo pusės įvyko konfliktas, tačiau nepripažino sudavęs smūgį kam nors iš nukentėjusiųjų. T. K. patvirtino tai, kad po konflikto jis šalinosi (bėgo) iš baro „(duomenys neskelbtini)“ kiemo, o jį vijosi nukentėjusiojo kompanija, ką konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. T. K. parodė ir tai, kad jis bėgant surastą lazdą pasiėmė savigynos tikslu, nes jautė, jog yra persekiojamas ir apsuptas jį besivejančių asmenų. Minėtas aplinkybes patvirtina ir 2018 m. spalio 21 d. vaizdo įrašo turinys (vaizdo kamera filmuojant juda užprogramuotu režimu, todėl reikšmingas vaizdas užfiksuotas epizodiškai), iš kurio matyti, kad T. K. persekiojimas nuo jo pabėgimo iš baro „(duomenys neskelbtini)“ kiemo iki smūgio sudavimo J. N. nebuvo pasibaigęs: 1) 5:12:56 – 5:13:05 užfiksuota, kaip (duomenys neskelbtini) g., už pėsčiųjų perėjos bėga du asmenys (bylos duomenimis - J. N. ir A. G. ) kryptimi nuo vaizdą fiksuojančios kameros, po ko pajuda link vaizdą fiksuojančios kameros (atgal); 2) 5:13:32 – 5:13:39 užfiksuota, kaip prieš tai įraše užfiksuoti du asmenys (bylos duomenimis - J. N. ir A. G.) toliau eina link vaizdą fiksuojančios kameros, kur priartėja prie trečiojo asmens, esančio ant šaligatvio netoli namo kampo (E. L.); 3) 5:14:9 – 5:14:18 užfiksuota, kaip du asmenys (bylos duomenimis - J. N. ir A. G. ) iš vietos prie anksčiau užfiksuoto įraše namo kampo vėl eina link pėsčiųjų perėjos, trečiojo asmens įraše nėra; 4) 5:14:45 – 5:14:55 užfiksuota, kaip prieš tai užfiksuoti du asmenys (bylos duomenimis - J. N. ir A. G.) toliau eina tolyn nuo kameros, vienas jų yra ant šaligatvio ties ta pačia pėsčiųjų perėja, o antras - gatvės vidury už pėsčiųjų perėjos vaizdą fiksuojančios kameros atžvilgiu, kiek toliau už jų gatvėje matyti link šių dviejų asmenų atbėgantis trečias asmuo (T. K.) su pagaliu rankoje, kuris artėdamas, sumojuoja pagaliu, o priartėjęs nustoja bėgti ir eidamas pasideda pagalį sau ant peties; 5) 5:15:20 - 5:15:(duomenys neskelbtini) užfiksuota, kaip gatvėje T. K. su lazda rankoje yra apsuptas trijų asmenų, kurių du (bylos duomenimis - J. N. ir A. G. ) yra gatvėje tarp T. K. ir vaizdą fiksuojančios kameros, o trečiasis (E. L.) - link T. K. artinasi iš toliau nuo pėsčiųjų perėjos pusės. T. K. su nuleista lazda kiek paeina link dviejų asmenų (J. N. ir A. G.), apsisuka, o jam nusisukus šiedu asmenys puola T. K., ko pasėkoje T. K. vienam jų puolant suduoda smūgį į šoną, o trečiasis asmuo (E. L.) nuo pėsčiųjų perėjos pusės taip pat puola prie T. K. (smūgio J. N. į galvą neužfiksuota, nes kamera periodiškai juda užprogramuotu režimu). Taigi, minėti vaizdo įrašai patvirtina, kad nukentėjusiojo kompanijos nariai, atsiviję T. K. iš baro „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, nenutraukė jo persekiojimo iki pat J. N. patiriant sužalojimą - kaip matyti, nors J. N. su A. G., prieš tai nubėgę už pėsčiųjų perėjos neužilgo apsisukę atėjo prie namo kampo, kur susitiko E. L., tačiau tuoj pat tęsė T. K. paieškos ir persekiojimo veiksmus - J. N. ir A. G. vėl nuėjo (duomenys neskelbtini) gatve į tą pusę, ten kur netrukus pasirodė T. K., o E. L. persekiojimo veiksmus tęsė eidamas ne (duomenys neskelbtini) gatve, tačiau namų kiemais (ko pasėkoje gatvėje pasirodęs T. K. buvo apsuptas visų šių trijų asmenų). Šios aplinkybės paneigia teismo išvadas dėl to, kad J. N. nebuvo intensyviai persekiojamas, todėl puolamojo pobūdžio veiksmai (kuriuos pripažino ir pirmosios instancijos teismas) iš jį besivejančių asmenų buvo pasibaigę. Atkreipia dėmesį į tai, kad nei vienas nukentėjusiojo pusės dalyvis įvykio metu nei žodžiais, nei veiksmais neišreiškė ketinimų baigti puolamuosius veiksmus T. K. atžvilgiu, dėl ko T. K. būtų bent jau turėjęs kažkokį pagrindą manyti, jog jį persekiojantys, t. y., grėsmę jo sveikatai ar gyvybei keliantys asmenys atsisakė savo ketinimų. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog pavojingas kėsinimasis iš J. N. ir jo kompanijos pusės jau buvo pasibaigęs.
2.3. Teigia, jog aplinkybės, kad T. K., bėgdamas nuo nakties metu jį persekiojusių priešiškai jo atžvilgiu nusiteikusių trijų asmenų, tikslu nuo jų apsiginti, pasiėmė bėgant surastą lazdą ir ją demonstravo jį apsupusiems asmenims, netgi pats artindamasis link dviejų jį persekiojančių asmenų, neeliminuoja jo teisės gintis nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinoji gintis galima ne tik nuo pradėto, tačiau netgi ir nepradėto, tačiau tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, o teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad kėsinimas laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2012). Taigi, nors teismas ir pagrįstai nustatė, kad pradėdami persekioti T. K. J. N. ir jo bendrai atliko puolamojo pobūdžio veiksmus, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad jie iki J. N. sužalojimo buvo pasibaigę, t. y. nepagrįstai, nustatė tiesiogiai gresiančio T. K. sveikatai ar gyvybei pavojingo kėsinimosi pabaigą, kas nulėmė nepagrįstą būtinosios ginties situacijos eliminavimą nuosprendyje ir netinkamą BK 28 straipsnio 2 dalies taikymą.
2.4. Liudytojas L. U., kuris nebuvo konflikto dalyvis, patvirtino būtent kaltinamojo parodymus apie J. N. sužalojimo aplinkybes - jis parodė, kad jis matė kaip trys jaunuoliai puolė vieną, kuris buvo su lazda, o šis gynėsi, trenkė vienam, pirmajam puolusiam, kuris po smūgio parkrito. Tada du jaunuoliai puolė vaikiną su pagaliu, trenkė jam ir šis atsijungė. Pažymi, kad šis liudytojas situaciją suvokė būtent kaip trijų asmenų agresiją prieš T. K. bei taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog T. K. persekioję asmenys būtų atsisakę tęsti savo puolamuosius veiksmus prieš T. K..
2.5. Dėl teismo išvados, jog T. K. sudavė smūgį kitam asmeniui - A. G., ir šios aplinkybės reikšmės sprendžiant dėl būtinosios ginties situacijos. Nors smūgis A. G. T. K. net nebuvo inkriminuotas, teismas, kaip minėta, nuosprendyje pasisakė, jog T. K., suduodamas smūgį A. G. ir pradėdamas bėgti, pats pradėjo puolančiuosius veiksmus. Tokia teismo išvada nėra pakankamai aiški, kadangi nesuprantama, kokiu pagrindu pradėjimas bėgti gali būti laikomas puolančiųjų veiksmų pradžia. Tokie veiksmai, kaip bėgimas iš teritorijos, kurioje ką tik įvyko konfliktas su kitais asmenimis, pripažintini nebent siekiu išvengti konfliktiškai nusiteikusių asmenų susidorojimo, tačiau ne puolamaisiais veiksmais, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su teismo teiginiu, kad T. K., pradėjęs bėgti iš „(duomenys neskelbtini)“ teritorijos, tuo pradėjo ir puolimą. Taip pat pažymėtina, kad net sutinkant su teismo išvada, kad T. K. „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje ir sudavė smūgį A. G. (kuris, beje pats daug kartų pripažino, kad pats pasiūlė T. K. muštis su juo), ši aplinkybė, įvertinant, kad T. K. po to iš karto pabėgo, negali eliminuoti T. K. teisės į būtinąją gintį nuo pavojingų puolamojo pobūdžio nukentėjusiojo ir jo bendrininkų veiksmų, kuriuos konstatavo ir pats teismas, pripažindamas tokį persekiojimą puolamaisiais veiksmais. Be to pažymi, kad teismo išvados netgi dėl smūgio sudavimo A. G. nėra pagrįstos bylos duomenimis. Liudytoju ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. gruodžio 18 d. apklaustas J. N. nurodė, kad jis matė, kaip klubo „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje tarp T. K. ir A. G. vyko žodinis konfliktas, po kurio T. K. nubėgo, tačiau smūgio neprisiminė. Iš 2018 m. spalio 21 d. įtariamojo E. L. apklausos protokolo matyti, kad E. L. klubo „(duomenys neskelbtini)“ kieme tvirtino buvęs kartu būtent su A. G., ėjęs su juo link (duomenys neskelbtini) g. ir pamatęs du susikibusius ir bandančius vienas kitam suduoti jaunuolius, kurių vienas „išsiplėšė“ ir pabėgo link (duomenys neskelbtini) g., o pats A. G., priešingai, nei E. L., ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad tai jis (A. G.) pasiūlė T. K. muštis su juo ir gavo nuo T. K. smūgį. Taigi, nukentėjusiojo J. N., E. L. ir A. G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gan prieštaringi, o susitapatino tik tolimesnio baudžiamojo proceso metu. Jokių objektyvių duomenų, kad A. G. buvo suduotas smūgis, nėra. Vaizdo įraše vietovėje prie baro „(duomenys neskelbtini)“ taip pat nėra užfiksuoti tokie veiksmai, kaip smūgio sudavimas A. G.. Be to, tiek pats T. K., tiek likę kiti liudytojai ne tik nepatvirtina, kad T. K. sudavė A. G. smūgį, tačiau netgi nurodė aplinkybes, kad patys nukentėjusiojo kompanijos asmenys neadekvačiai vertino situaciją, trukdydami į T. K. pažįstamo automobilį įsodinti kitą asmenį. Netgi tuo atveju, jei sutikti su teismo išvada, kad A. G. T. K. sudavė, nėra jokio teisinio pagrindo šią aplinkybę laikyti kaip nukentėjusiojo J. N. (taip pat ir liudytojų A. G. ir E. L.) veiksmus išprovokavusiu faktoriumi, dėl kurio T. K. būtų netekęs teisės gintis nuo jį puolančių asmenų. Netgi tuo atveju, jei T. K. ir būtų konflikto su J. N. iniciatorius bei sudavęs smūgį A. G. prie klubo „(duomenys neskelbtini)“, T. K. veiksmai nelaikyti būtinosios ginties provokacija (siekiant gynybos tikslu padaryti žalą), kadangi tokią galimybę paneigia būtent pats T. K. elgesys - būtinosios ginties provokacijos atveju logiška manyti, kad T. K., pasiekęs, teismo manymu, savo norimo rezultato - išprovokavęs J. N., A. G. ir kartu su jais buvusį E. L., būdamas prie baro „(duomenys neskelbtini)“ netgi ten esant dar ir jo paties draugams, būtų galėjęs ir netgi galėjęs pereiti ir prie tokios provokacijos tikslo įgyvendinimo - imituojant gynybą smurtauti prieš išprovokuotus asmenis. Tačiau T. K. po konflikto „(duomenys neskelbtini)“ kiemo teritorijoje nebeatliko jokių smurtinių veiksmų - bėgte pasišalino iš įvykio vietos gana ženklų atstumą buvo atitolęs nuo persekiotoją, o atsitiktinai surastą lazdą kaip minėta, pradėjo naudoti gynybai būtent dėl to, kad nukentėjusiojo pusė tęsė persekiojimą ir kėlė grėsmę. Būtent šios konflikto „(duomenys neskelbtini)“ kiemo teritorijoje ir T. K. pasišalinimo iš ten aplinkybės paneigia, jog T. K. veiksmai sužalojant J. N. yra prieš tai sumanytos jo paties provokacijos tikslingas rezultatas, o ne gynyba nuo priešiškai nusiteikusių ir, jei buvo suduotas smūgis A. G. - keršto siekiančių asmenų.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų negauta.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
6. Nuteistojo T. K. gynėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl T. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, mano, kad teismas nepagrįstai neįvertino būtinosios ginties sąlygų T. K. veiksmuose. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
7. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.
8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo T. K. kaltė sunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo J. N. sveikatą nustatyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, kurių pakankamumu ir teisėtumu nėra pagrindo abejoti.
9. Susipažinus su apeliaciniu skundu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir bylos medžiaga galima daryti išvadą, kad pats nuteistasis T. K. įvykio vakarą buvo audringai nusiteikęs. Iš vaizdo įrašo 21-10-2018 Sun 03:48:54 (klubo kiemo) matyti, kaip T. K. kažką šneka su trimis asmenimis, po ko prieina mergina ir T. K., eidamas į šoną prie automobilio (duomenys neskelbtini) nusirengia, tuomet bando grįžti atgal, bet mergina jį sulaiko. Tuomet jis vėl apsirengia ir vėl grįžta prie arčiau klubo stovinčio automobilio. Dėl paties fakto, jog įvykio metu būtent T. K. sudavė lazda smūgį nukentėjusiajam J. N. ginčo byloje nėra. Tą pripažino pats nuteistasis T. K.. Tai patvirtino tiek įvykyje tiesiogiai dalyvavę liudytojai E. L. ir A. G., tiek įvykyje nedalyvavę liudytojai I. D., kuri parodė, kad vaikinas, rankoje laikęs medinę lazdą, sudavė ja smūgį kitam vaikinui (1 t. b. l 68-69) ir L. U., kuris parodė, kad vaikinas užsimojo vienam pirmajam bėgusiam vaikinui ir trenkė vieną kartą jam į galvos sritį (1 t. b. l. 84-85). Tai, kad nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai patvirtina 2018 m. spalio 24 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad J. N. padarytas nesunkaus sveikatos sutrikdymas (2 t. b. l. 9-10), 2019 m. birželio 18 d. papildoma specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad dėl potrauminio vienpusio neurosensorinio prikurtimo kaire ausimi J. N. prarado (duomenys neskelbtini) procentų bendrojo darbingumo, kas taip pat atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (2 t. b. l. 15-16), bei 2020 m. vasario 3 d. komisijinės ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo J. N. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas (3 t. b. l. 46-48).
Žemesnės instancijos teismas
10. Neginčijama ir ta aplinkybė, kad ir pats nukentėjusysis tą vakarą galimai buvo audringai nusiteikęs. Pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad klubo „(duomenys neskelbtini)“ barmenė nurodė, kad J. N. elgėsi agresyviai, kabinėjosi prie klubo lankytojų (1 t. b. l. 17-19). Liudytojas P. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip J. N. buvo priėjęs prie kažkokio nepažįstamo vaikino ir jam priekaištavo, kad šis lenda prie svetimos merginos. Po to pamatė, kad J. N. lauke konfliktuoja su jaunesniu vaikinu, kaip vėliau sužinojo - su T. K.. Pamena, jog J. N. ir tas vaikinas vienas ant kito rėkė, vartodami necenzūrinius žodžius. Jis įkalbino J. N. grįžti į klubo vidų ir tuo konfliktas pasibaigė (1 t. b. l. 77-78). Paties nukentėjusiojo draugas liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad prieš klubo darbo pabaigą, matė prie baro sėdintį J. N., konfliktuojantį su T. K..
11. Tačiau esminė aplinkybė, kurią apeliaciniu skundu ginčija nuteistojo T. K. gynėjas advokatas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, netinkamai įvertino BK 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.
12. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymima, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.
13. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).
14. Teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai viena iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015).
15. Sprendžiant klausimą dėl paties konflikto inicijavimo pradžios aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į pačių konflikto dalyvių ir to vakaro įvykio liudytojų parodymus. Pastebėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konkrečiai nedetalizavo nuteistojo ir liudytojų parodymų, t. y., kas ir ką konkrečiai nurodė, o iškart ėmėsi jų analizės, tačiau aukštesnysis teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose užfiksuotais parodymais, tiek nuteistojo parodymus, tiek nukentėjusiojo ir liudytojų paaiškinimus, nagrinėja išsamiau.
16. Kaip matyti, T. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme parodė, kad pradėjus įkalbinėti R. A. važiuoti į namus ir bandant įsodinti į automobilį, prie jų priėjo trys vaikinai, kuriuos prieš tai jis buvo sutikęs klube ir pradėjo jam priekaištauti dėl to, kad jis neva kabinėjasi prie R. A.. A. K. išvežus keturių asmenų kompaniją namo, jis liko vienas. Tada vienas iš tų trijų vaikinų, stambesnio kūno sudėjimo, pradėjo jį stumdyti, t. y. kokius du kartus stumtelėjo. Tuomet kitas vaikinas, aukšto ir lieso kūno sudėjimo, kaip vėliau sužinojo - J. N., pasakė jam, kad „tuoj gausi į dūdą“. Supratęs, kad tie vaikinai tuoj panaudos fizinį smurtą, pradėjo bėgti. Bėgo link pagrindinės, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvės, link buvusios centrinės vaistinės pastato. Nežino, kokiomis aplinkybėmis jo rankose atsirado medinė lenta. Jį vijosi tie patys trys vaikinai, kurie bėgdami kažką šaukė. Supratęs, kad jį tuoj pagaus, jis sukdamasis užsimojo rankoje turėta lenta ir sudavė jį prisivijusiam vaikinui. Į kurią vietą pataikė, nematė, nes nubėgo toliau. Toli nenubėgo, nes iš už nugaros jį prisivijo kitas vaikinas, apėmė jį rankomis ir laikė, o dar kitas vaikinas, pribėgęs sudavė 3-4 kumščius jam į abiejų pusių žandikaulių sritis. Po to pargriovė jį veidu ant žemės ir sudavė smūgius į šoną bei galvos sritį. Vienu momentu nuo į dešinę galvos pusę suduoto smūgio jis neteko sąmonės. Kas vyko toliau nežino, sąmonę atgavo gabenamas į Klaipėdos universitetinę ligoninę, greitosios pagalbos automobilyje. Pripažįsta, kad sudavė smūgį nukentėjusiajam ir nuoširdžiai gailisi.
Žemesnės instancijos teismas
17. Liudytojas A. K. (T. K. draugas) pirmosios instancijos teisme parodė, kad klubas tuo metu jau buvo užsidaręs, T. K. pasakė, kad yra pakeleivių, kuriuos reikės pavežti. Pasiėmė tuos pakeleivius, sėdo į mašiną, jau kaip ir norėjo važiuoti, tačiau vienas išlipo iš mašinos ir pasakė, kad nevažiuos. T. K. norėjo jį pasodinti į mašiną ir tuomet prie jo pribėgo trys vyrai. Kai T. K. pasakė, kad reikės pavežti, buvo prie mašinos, neatsimena kurioje vietoje buvo T. K.. Nuo „(duomenys neskelbtini)“ įėjimo prišoko trys vyrai ir pradėjo pulti, smūgiuoti, tada T. K. nubėgo į pagrindinę gatvę. Pirma jis nubėgo į parkelį, o paskui - į gatvę. Prie mašinos ten visi sukilo, pradėjo draskytis, pakeleiviai kas į ašaras puolė, kas šaukti pradėjo ir toliau įvykių nebematė. Jam nežinoma, kad T. K. būtų kam nors siūlęs muštis, „persimesti“, kabinėjosi. Puolimas pasireiškė stumdymu, neatsimena kas stumdė, nepamena veidų, suduotų smūgių nematė.
18. Liudytojas A. G. (J. N. draugas) pirmosios instancijos teisme parodė, T. K. provokavo konfliktą, pradėjo pulti žodžiais, norėjo eiti su J. N. pasimušti, liaudiškai sakant „vienas ant vieno“. J. N. atsisakinėjo, T. K. necenzūriškai kalbėjo, sakė, kad kas čia tu toks, kad kažką sakytum, kas tu per vienas, puolė J. N. vos ne į krūtinę. Pasakė „T., einam su manim pasimušti“. Pradėjo vilktis striukę, jis sudavė vieną smūgį į kaktą ir nubėgo link teismo. J. N. iš paskos ėjo ir jis kartu su juo ėjo. Nebuvo minčių T. K. gaudyti. Atsistojo prie (duomenys neskelbtini) gatvės, parūkė, J. N. sakė, kad, išsikvies draugą, parveš namo. Tuo tarpu T. K. su pagaliu išlindo kažkur iš teismo kiemų ir parbėgo link jų. Parbėgo pagaliu daužydamas į asfaltą, su agresija, vos ne užmuš čia visus. Buvo kažkur per metrą nuo T. K. ir tada jis trenkė J. N. lazda, jis iškart nukrito. Kaip sužinojo vėliau, ten dar buvo E. L., jis puolė T. K. iš nugaros ir jį parvertė ant žemės.
19. Liudytojas E. L. (J. N. draugas) parodė, kad T. K. buvo šone, ieškojo konflikto, buvo jį nuraminęs, įsodinęs į jo draugo mašiną, tačiau jis išlipo, pavažiavus truputį iššoko iš mašinos ir susistumdė ar tai su J. N., ar tai su A. G., dabar tiksliai nebeatsimena. Išgirdo smūgio garsą į veidą, tada ir prasidėjo. Du žmonės susikibo, vienas, tai buvo T. K. - bėgo, o kitas vijosi, neatsimena ar J. N., ar A. G.. Pamatė, kad T. K. parbėga su pagaliu, panašiu į lentą. Kol artinosi iš nugaros prie T. K., jis tuo metu trenkė su lenta J. N., matė kaip T. K. trenkė su pagaliu į šoną, o paskui – į galvą. Ir jis iš karto krito. Jie parvertė T. K. ant žemės, jam ranką užnėrė ir jie nugriuvo ant žemės, norėjo atimti lentą iš jo, jis nenorėjo lentos paleisti. Jam trenkė kelis kartus per ranką, kad paleistų lentą, numetė lentą į šoną ir pamatė, kad J. N. springsta kraujais. Kai T. K. ėjo su pagaliu, J. N. su A. G. traukėsi atgal.
20. Liudytoja I. Š. teisme parodė užsidarinėjant klubui išėjo į kiemą. Ieškojo taksi, bet niekas nevažiavo, tada T. V., pasakė, kad jo draugas parveš namo. Kažkas priėjo ir paklausė, kodėl tampo R. A., tada pamatė, kad nubėgo būrys vaikinų ir tada įsėdo į mašiną. Kai jau išvažinėjo, pamatė du gulinčius, iš kurių vieną spardė dviese. Negali pasakyti kas ką nusivijo, būrys nubėgo. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su R. A. ir jo drauge nuvyko į (duomenys neskelbtini) esantį naktinį klubą. Klubui užsidarant, apie 4.30 val. 30 min., visi išėjo į lauką. Prie jų priėjo vienas asmuo, kaip vėliau sužinojo – T. K., kartu su savo draugu, kurie pradėjo su jais bendrauti. T. K. pasakė, jog jis liks ir palauks, kol jo draugas juos visus parveš ir grįš. Jiems jau lipant į automobilį, jų draugas R. A. pasakė, jog jis niekur nevažiuos. Jie bandė jį pasodinti į automobilį, tačiau šis dėl savo girtumo nenorėjo lipti į automobilį ir važiuoti namo. T. K. su T. V. bandė jį įkalbinėti ir tuo tarpu prie jų priėjo trys nepažįstami vaikinai. Jie T. V. ir T. K. pasakė „ko jūs čia kabinėjatės prie to žmogaus?“. Važiuojant link (duomenys neskelbtini) vaistinės pastato, pamatė, kad T. K. nubėgo link (duomenys neskelbtini) gatvės, o jam iš paskos nubėgo tie patys trys vaikinai. Po to jiems bandant įvažiuoti į (duomenys neskelbtini) gatvę, ties buvusios centrinės vaistinės namu, automobilių sustojimo vienoje iš vietų jie pamatė gulintį nejudantį asmenį, o netoli jo, ties (duomenys neskelbtini) gatvės važiuojamąja dalimi pamatė ant žemės gulintį T. K. bei du šalia jo stovinčius asmenis, kurie jį mušė, suduodami jam daugybinius smūgius į įvairias kūno vietas.
21. Liudytoja S. J. teisme parodė, kad buvo padauginusi, ne kažką gali pasakyti. Draugo dėdė T. V. pažinojo kažkokį pažįstamą su mašina ir nutarė važiuoti namo. Sėdo į mašiną ir išvažiavo. Pamatė, kad žmonės yra mušami, sustojo ir pasakė, kad kviečia policiją, greitąją. Ikiteisminio tyrimo metu S. J. parodė, kad su savo sugyventiniu R. A. atvyko į naktinį klubą. Netrukus į klubą atvyko ir jų draugai T. V. ir I. Š.. Apie 5-6 val. ryto, išėję iš klubo, pradėjo kviestis taksi, tačiau išsikviesti nepavyko, tuomet kažkoks vaikinas pasisiūlė juos parvežti į namus. Išvažinėjant iš aikštelės, ties (duomenys neskelbtini) vaistinės pastatu ir išvažiavimu į (duomenys neskelbtini) gatvę, automobilio vairuotojas staiga sustabdė automobilį ir pasakė, kad „mano draugas sumuštas“ (1 t. b. l. 99-101).
22. Apeliacinės instancijos teismui susipažinus su 2018-10-21 vaizdo įrašu (2 t. b. l. 111), kurio tinkamu pirmosios instancijos teismo įvertinimu abejoja nuteistojo gynėjas, matyti, kad ties 05:13:01 gatve eina du asmenys, 05:13:40 kita gatvės puse matyti einantys trys asmenys. 05:14:49 matyti, kad du asmenys atsisuka ir vienas asmuo, greičiausiai T. K. atbėga link jų rankoje laikydamas kažką, greičiausiai kaip nustatyta medinį pagalį, juos užsimoja, galimai gąsdindamas, po jį užsideda ant peties ir pats artėja link asmenų. Ties 05:15:20 matyti, kaip T. K. tęsia savo puolamuosius veiksmus su pagaliu dviejų asmenų atžvilgiu, jam nusisukus, du asmenys bando eiti link jo, tačiau jis atsisuka ir pagaliu – lazda trenkia vienam link jo besiartinančiam asmeniui, tačiau nepataiko. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, jog trečiasis asmuo, atėjęs iš kitos pusės, T. K. atžvilgiu neatlieka jokių veiksmų, tiesiog artėjo, jo rankos nuleistos, kūno judesiai nerodantys jokios agresijos ar puolimo, tuomet kamera nusisuka ir jai atsisukus atgal į įvykio vietą matyti, kad tarp trijų asmenų vyksta susistumdymas, vienas iš jų klupi. Kamerai vėl apsukus ratą matyti, kad tebevyksta susistumdymas ant žemės, dar kartą apsisukus kamerai matyti, kaip du asmenys tampo ir smūgiuoja trečiam asmeniui. 05:17:49 matyti, kaip vienas asmuo guli ant žemės, o tris asmenis skiria mergina. 05:18:36 matyti, kad ant žemės guli du asmenys, prie vieno iš jų tupi trys vyrai, prie kito gulinčio priėjusi mergina. Privažiuoja (duomenys neskelbtini) markės automobilis ir iš jo išlipa vaikinas ir prieina prie vieno iš jų gulinčio, galimai T. K., prieina ir kiti asmenys. Tuomet atvyksta policijos pareigūnai, prasideda įvykio apžiūra. Abu gulintys asmenys išvežami greitosios medicinos pagalbos automobiliu. Pastebėtina viena aplinkybė, T. K., po smūgio A. G. pabėgo ir buvo persekiojamas nukentėjusiojo ir jo draugų, t. y., T. K. turėjo suvokti, kad tai gali būti tęstinis konfliktas, J. N. su draugais siekiant atsilyginti po jo galimai suduoto smūgio, todėl jis turėjo galimybę pasišalinti, tačiau suvokdamas situacijos realumą, griebėsi kaip nustatyta medinio pagalio, ir juo smūgiavo prie jo pirmam prisiartinusiam J. N.. Pastarieji trys asmenys nebuvo apsupę T. K. taip, kad jis nebūtų galėjęs pasišalinti, rankose neturėjo jokių įrankių. Kitu atveju, jei vertinant, kad T. K. pirmasis nesudavė smūgio prie naktinio klubo, tačiau pabėgo iš ten (nežinia dėl ko, jei nebuvo jokių smurtinių veiksmų, o tik žodinis konfliktas), ir suvokdamas, kad jį vejasi, galėjo tiesiog pabėgti, tačiau jo elgesys, kad jis pats ėmėsi puolančiojo veiksmų, pasiimdamas lazdą, grįždamas prie nukentėjusiojo ir liudytojų, bei ja pirmasis suduodamas nukentėjusiajam, rodo, kad šioje situacijoje T. K. neveikė būtinosios ginties sąlygomis.
23. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad konfliktas, kurio metu nukentėjusiajam J. N. buvo sunkiai sužalota sveikata prasidėjo dėl abiejų konflikto dalyvių pradžioje žodinio konflikto metu vienas kitam išsakytų žodžių, kuris vėliau peraugo į fizinius veiksmus. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad visgi pirmasis smūgį sudavė T. K., po ko jis pabėgo. Tai, kad T. K. pirmasis sudavė smūgį patvirtina liudytojas A. G., kuris parodė, kad T. K. necenzūriškai kalbėjo, sakė J. N., kad kas čia tu toks, kad kažką sakytum, kas tu per vienas, puolė J. N. vos ne į krūtinę. Tuomet T. K. sudavė jam vieną smūgį į kaktą ir nubėgo link teismo. Liudytojas E. L. parodė, kad išgirdo smūgio garsą į veidą, tada ir prasidėjo. Du žmonės susikibo, vienas, tai buvo T. K. - bėgo, o kitas vijosi, neatsimena ar J. N., ar A. G..
24. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje, laikantis BPK nustatytų taisyklių, įrodymai ne tik išvardinti, bet ir išanalizuoti bei įvertinti kaip visuma, atskleisti jų tarpusavio ryšiai sujungiant juos į logišką įvykio grandinę ir būtent įrodymų visuma yra grindžiama T. K. kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma pakankama T. K. padarytai nusikalstamai veikai atskleisti ir jo kaltei įrodyti. Nagrinėjamu atveju visi byloje surinkti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, kad T. K. žodinis konfliktas su J. N., peraugo į fizinius veiksmus, t. y., T. K. siūlant pasimušti nukentėjusiajam J. N., A. G. pasiūlė pasimušti su juo (liudytojas A. G. neneigia paties fakto, jog jis pasiūlė T. K. muštis su juo, o ne su J. N.), T. K. smogė vieną smūgį A. G., po ko pabėgo ir nukentėjusysis J. N. su liudytojais A. G. ir E. L. bėgo jam iš paskos, vėliau nukentėjusiajam J. N. ir liudytojui A. G. einant, pats T. K. pribėgo jiems iš nugaros ir ėmėsi aktyvių veiksmų – iš pradžių gąsdino lazda, o vėliau ja smūgiavo nukentėjusiajam J. N., po ko aktyviais fiziniais veiksmais atsakė ir liudytojai A. G. ir E. L. (Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. spalio 2 d. nuosprendžiu A. G. ir E. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnį, susitaikius su nukentėjusiuoju T. K. (3 t. b. l. 79-94)). Šių duomenų analizė rodo, kad T. K. smurtą naudojo puolimo, bet ne gynybos tikslais, dėl ko būtinoji gintis tokioje situacijoje pagal minėtą teismų praktiką nėra galima.
25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto gynėjo nurodyti argumentai, kad T. K. veikė būtinosios ginties ribose, nėra logiški, neatitinka tiesioginio įrodymo – vaizdo medžiagos, todėl nėra įtikinami. Kartu tai reiškia, kad nesant būtinosios ginties situacijos, nėra pagrindo vertinti, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Teisėjų kolegija, įvertinusi T. K. kėsinimosi pobūdį, pavojingumą bei jam padarytą žalą, neturi pagrindo konstatuoti, kad konkrečiu atveju įvykio metu buvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, o nuteistasis turėjo pagrindą nustatytais veiksmais gintis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad smūgį lenta nukentėjusiajam į galvą T. K. sudavė puolimo metu, o ne gindamasis.
26. Kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas T. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties ir paskyrė tinkamos rūšies bei dydžio bausmę.
27. Atsižvelgiant į tai, kad atmetamas T. K. gynėjo advokato apeliacinis skundas dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, atitinkamai atmetamas ir skundo argumentas dėl nukentėjusiojo J. N. ir civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių palikimo nenagrinėtais, bei nuosprendžio dalies dėl 618 Eur valstybės naudai už nukentėjusiajam suteiktą nemokamą teisinę pagalbą panaikinimo. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo civilinių ieškinių priteisimo klausimą bei proceso išlaidų priteisimo klausimą, todėl pakartotinai jų nenagrinėja.
28. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinis skundas atmestinas, o apylinkės teismo nuosprendis paliktinas nepakeistu.
29. Pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodė T. K. paskirtą bausmę atlikti pataisos namuose, tačiau neatkreipė dėmesio, kad tokią teismo pareigą nustačiusi BK 50 straipsnio 3 dalis, 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 (įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d.) buvo panaikinta. Esant šiai aplinkybei, skundžiamo nuosprendžio dalis, susijusi su nurodymu T. K. paskirtą bausmę atlikti pataisos namuose, yra šalintina (Analogiškos praktikos laikosi ir Kauno apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-623-634/2020 bei Panevėžio apygardos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-199-531/2020).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. K. gynėjo advokato Irmanto Motužio apeliacinį skundą atmesti.
Pašalinti iš Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies nurodymą T. K. paskirtą bausmę atlikti pataisos namuose.
Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.