- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-05-21
- Bylos Nr.
- e2A-825-241/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Jūratė Varanauskaitė, Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- J. P., E. P.
- Ieškovas
- A. J.
- Kategorijos
- 2.6.37Jungtinė veikla (partnerystė)
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų J. P. ir E. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-418-569/2019 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams E. P. ir J. P. dėl skolos ir nepagrįsto praturtėjimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų E. P. ir J. P. 1 605 000 Eur skolą, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. vasario 13 d. tarp mirusio atsakovės sūnaus V. B. ir atsakovų E. P. bei J. P. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, todėl atsakovai yra solidariai atsakingi už mirusio V. B. skolos grąžinimą ieškovui. Jungtinės veiklos sutarties sudarymą patvirtina tai, jog atsakovai V. B. išdavė įgaliojimą, juo suteikė V. B. teisę valdyti, naudoti jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, o V. B. su UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) sudarė kredito sutartį, kuria jam buvo suteiktas kreditas apartamentų statybai šiame sklype, o už įsipareigojimų tinkamą įvykdymą buvo įkeistas minėtas žemės sklypas. Šiam kreditui grąžinti ieškovas suteikė V. B. dvi paskolas (600 000 Eur ir 900 000 Eur). Gautus iš ieškovo pinigus V. B. panaudojo banko kreditui grąžinti, todėl bankas sutiko išregistruoti žemės sklypo hipoteką.
3. Ieškovas pažymėjo, kad partnerystė tarp atsakovų ir V. B. pasireiškė tuo, jog atsakovai, kurie dėl senyvo amžiaus negalėjo gauti kredito apartamentų statybai, bet turėjo turtą – sklypą, suteikė absoliučius įgaliojimus V. B. jų vardu plėtoti statybas sklype, statyti apartamentus, vėliau juos nuomoti, o visi bendrai iš to gavo pelną. Partnerystės tarp atsakovų ir V. B. faktą rodo ir atsakovų šeimyniniai ryšiai – V. B. ilgus metus su atsakovais vykdė ir kitus šeimos verslus. V. B. savo vardu sudarinėjo apartamentų nuomos sutartis, gaudamas pelną, jį pasidalindavo su atsakovais. Verslo tęstinumas išliko ir po V. B. mirties. E. P. po sūnaus mirties ir toliau pati vykdė apartamentų nuomos verslą.
4. Ieškovas nurodė, kad tuo atveju, jei tarp atsakovų ir V. B. nebūtų pripažinta jungtinė veikla, atsakovai turi būti pripažinti nepagrįstai praturtėję, kadangi V. B. kredito sutartį sudarė su tikslu pastatyti apartamentus. Apartamentai bendros jungtinės nuosavybės teise priklauso atsakovams. Tai reiškia, kad iš V. B. paimto kredito atsakovams buvo sukurtas itin vertingas nekilnojamojo turto objektas, kurio nuosavybės teisė priklauso ne kredito gavėjui, o atsakovams. Patys atsakovai neinvestavo arba investavo neesminę dalį į apartamentų statybas. Siekiant padengti išimtinai dėl apartamentų statybų atsiradusią skolą ir išvengti priverstinio jų pardavimo, iš ieškovo buvo paimta paskola.
5. Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė tarp atsakovų ir V. B. sudarytos rašytinės jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties, todėl laikytina, kad tokia sutartis nebuvo sudaryta. Vien įgaliojimo išdavimo ir žemės sklypo įkeitimo faktai nėra pakankami jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymui pagrįsti. Atsakovai niekada nesiekė sudaryti jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties su V. B. Be to, atsakovai neturėjo tikslo kartu su V. B. vykdyti ūkinę komercinę veiklą ieškinyje nurodomuose apartamentuose, o ūkinę komercinę veiklą šiuose apartamentuose vykdė V. B., ne atsakovai. Ieškovo teiginiai, kad ūkinė komercinė veikla buvo vykdoma atsakovų interesais jų naudai, nes jie tariamai gavo tam tikrą pelno dalį iš vykdomos ūkinės komercinės veiklos, nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais. Ieškovas neturi duomenų apie V. B. iš jo pasiskolintų 600 000 Eur panaudojimą. Ieškovui neįrodžius, kad paskolinta 600 000 Eur suma buvo panaudota tariamos jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties vykdymui, jis negali šių piniginių lėšų reikalauti priteisti iš atsakovų, kaip tariamos jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties dalyvių.
6. Atsakovai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti ir nepagrįsto praturtėjimo institutą. Ieškovas neįrodė, kad jo V. B. paskolintos piniginės lėšos buvo panaudotos atsakovams priklausančių apartamentų statybai, todėl negalima daryti išvados, kad atsakovai praturtėjo ieškovo paskolintų piniginių lėšų sąskaita. Atsakovai yra žemės sklypo ir apartamentų savininkai, todėl negalima teigti, kad atsakovai apartamentus gavo be jokio teisinio pagrindo ir tokiu būdu praturtėjo ieškovo sąskaita. Be to, ieškovas neįrodė, kad savo galimai pažeistų teisių jis negali apginti kitais teisių gynybos būdais. Jeigu nagrinėjamu atveju teismas nuspręstų, kad egzistuoja teisinis pagrindas taikyti nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas, tada teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad ieškovas, skolindamas itin dideles pinigų sumas V. B., nepasirūpino, kad prievolės įvykdymas būtų užtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais, todėl pinigų skolinimą atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika, dėl to būtent ieškovui, o ne atsakovams tenka visos neigiamos ieškovo neapdairaus ir nerūpestingo elgesio teisinės pasekmės. Atsakovai paskolos teisiniuose santykiuose nedalyvavo, todėl negali atsakyti už ieškovo galimai patirtus nuostolius.
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Šiaulių apygardos teismas 2019 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino – ieškovui A. J. priteisė solidariai iš atsakovų E. P. ir J. P. 1 605 000 Eur skolą, 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. rugsėjo 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
8. Teismas pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą nustatė, kad atsakovei E. P. nuo 1999 m. gruodžio 20 d. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Pagal registro duomenis atsakovės vardu buvo registruota ir daugiau nekilnojamojo turto: negyvenamoji patalpa-kavinė (duomenys neskelbtini); butas (duomenys neskelbtini); žemės sklypas (duomenys neskelbtini). 2003 m. rugpjūčio 13 d. atsakovai įgaliojo V. B. valdyti, naudoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini), vykdyti statybos darbus derinti ir tvarkyti statybų projektų dokumentaciją ir kitus veiksmus, reikalingus statybos procese. Atsakovai suteikė įgaliojimus V. B. valdyti ir kitą jų turtą.
9. Teismas nustatė, kad V. B. 2003 m. vasario 6 d. paskolos sutarties pagrindu gavo 182 555 Eur paskolą iš UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) apartamentų (duomenys neskelbtini) statybai. Nors V. B. nebuvo šio žemės sklypo savininkas, jis savo vardu paėmė paskolą apartamentų statybai. Paskolos užtikrinimui buvo įkeistas atsakovų turtas – patalpa-kavinė (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad šie įrodymai patvirtina, jog visi sprendimai tiek dėl nekilnojamojo turto valdymo, tiek dėl lėšų panaudojimo verslui buvo priimami bendrai.
10. Iš 2015 m. balandžio 1 d. V. B. apklausos ikiteisminiame tyrime protokolo teismas nustatė, kad V. B. patvirtino, jog tėvai suprato išduotų įgaliojimų esmę ir žinojo, kad bus imami kreditai ir įkeičiamas turtas. Teismas pažymėjo, kad nors šios bylos nagrinėjimo metu atsakovė teigė, kad nieko nežinojo apie V. B. paimtus kreditus, tačiau atsakovai privalėjo dalyvauti sudarant jiems priklausančio turto įkeitimo sandorius, imant kreditą apartamentų statybai, taip pat pasirašė ieškovui išduotame V. B. vekselyje kaip laiduotojai. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu taip pat teigė, kad statybomis rūpinosi ji pati, o ne jos sūnus, tačiau atsakovės paaiškinimai prieštarauja kitiems įrodymams.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog statomi apartamentai (duomenys neskelbtini) buvo naudojami nuomai. Baigus statybą, apartamentų priežiūra ir nuoma rūpinosi V. B.. Kai kurios sąskaitos už komunalines paslaugas buvo siunčiamos ne apartamentų savininkams – atsakovams, o V. B. 2013 m. birželio 6 d. V. B. buvo išduotas verslo liudijimas gyvenamosios paskirties patalpų nuomai. Kad apartamentų nuoma jis rūpinosi ir anksčiau, įrodo atsakovų bei V. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Atsakovai nurodė, kad apartamentus valdė V. B., kuris paimdavo nuomos mokestį ir perduodavo jį atsakovams. Pats V. B. teigė, kad nuo 2012 iki 2014 m. gyveno iš lėšų, gaunamų už apartamentų nuomą. Iš 2015 m. vasario 15 d. nuomos sutarties matyti, kad vėliau apartamentus išnuomojo pati atsakovė kitam asmeniui – T. D. nuomos veiklai vykdyti, teismo posėdžio metu patvirtino, kad apartamentai yra nuomojami, iš nuomos atsakovai gauna pajamas.
12. Teismas iš V. B. 2015 m. balandžio 1 d. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų nustatė, kad V. B. pripažino, jog iš ieškovo paskolintų pinigų, jis padengė AB bankui ,,Snoras‘‘ palūkanas, didžiąją dalį įsipareigojimų UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas), todėl buvo panaikintas įkeitimas pastatui (duomenys neskelbtini). V. B. taip pat pripažino grąžinęs apie 100 000 Eur skolą R. M. Bylos nagrinėjimo metu apklausta liudytoja R. M. pripažino, kad skolino V. B. pinigus apartamentų statybai. Teismas pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai laikyti rašytiniais įrodymais, todėl darytina išvada, kad ieškovo paskolinti pinigai buvo investuoti į bendrą atsakovų ir V. B. verslą.
13. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog ieškovo paskolintos lėšos buvo panaudotos apartamentų statybai patvirtina ir 2015 m. spalio 12 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada, pateikta ikiteisminio tyrimo byloje. Specialisto išvadoje nurodyta, kad apartamentai buvo pastatyti panaudojus 2003 m. vasario 6 d. pagal kreditavimo sutartį UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) suteiktą paskolą ir apartamentų įrengimui 2010 m. gegužės 12 d. kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ suteiktą 280 000 Lt paskolą. Išvadoje konstatuota, kad gyvenamieji apartamentai, skirti nuomai, buvo statomi V. B. motinos 1999 m. gruodžio 20 d. įsigytame žemės sklype. Kadangi V. B. savo vardu namo statybai 2003 m. vasario 6 d. iš banko paėmė 630 386 Lt (pradinė suma) paskolą ir apartamentų įrengimui 2010 m. gegužės 12 d. iš kredito unijos gavo 280 000 Lt paskolą, iš savo sąskaitos banke mokėjo statybinėms organizacijoms už atliktus darbus ir prekes, buvo išsiėmęs verslo liudijimus kambarių nuomai, deklaravo pajamas, todėl visos išlaidos, susijusios su namo statyba ir įrengimu, priskiriamos V. B.
14. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad jie, pradėdami apartamentų statybą, turėjo dalį savo lėšų, o dalį skolinosi patys, t. y. 920 000 Lt pasiskolino iš M. Č., sudarydami 1998 m. sausio 16 d. paskolos sutartį, 500 000 Lt atsakovė gavo pardavusi pajinį įnašą, skolinosi lėšas iš S. F. Teismas pažymėjo, kad lėšos iš M. Č. buvo skolintos metais anksčiau, iki atsakovei įsigyjant žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Atsakovė nepaaiškino, kodėl apartamentų statybai lėšas skolinosi dar neturėdama žemės sklypo. Apartamentų statyba 2008 m. buvo baigta, todėl nėra pagrindo daryti išvadų, kad 2007 m. iš S. F. skolintos lėšos iš viso buvo panaudotos apartamentų statybai. Byloje atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad buvo pardavusi pajinį įnašą bei turėjo kitų asmeninių lėšų, tačiau neįrodė, kad jų būtų užtekę statybai.
15. Teismas darė išvadą, kad atsakovai bendrai veiklai skyrė žemės sklypą, V. B. savo vardu paėmė kreditą apartamentų statybai, skolinosi lėšas iš ieškovo kredito grąžinimui, organizavo apartamentų statybas ir atliko visus su statybos procesu susijusius veiksmus. Šios aplinkybės rodo atsakovų ir V. B. turtinių bei darbinių išteklių kooperavimą. Užbaigus statyti apartamentus, jie buvo naudojami nuomai, nuomos veikla užsiėmė tiek atsakovė, tiek V. B., gautu iš nuomos pelnu dalijosi atsakovai su V. B. – plėtojo apartamentų nuomos veiklą ir gavo pelną. Aplinkybė, kad apartamentai yra nuomojami nuo jų pastatymo iki šiol, rodo, kad atsakovai ir V. B. buvo įsipareigoję bendrai veikti ir turėjo vieną tikslą. Kadangi jungtinės veiklos partneriai laikomi solidariai atsakingi už bendras skolas, atsakovai atsako už V. B. skolą ieškovui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Atsakovai E. P. ir J. P. prašo Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė apeliantų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei apribojo jų galimybę įstatymų nustatyta tvarka ginti savo pažeistas teises bei įgyvendinti teisminės gynybos, rungimosi, šalių lygiateisiškumo bei teisės būti išklausytam principus. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2019 m. vasario 14 d. nutartimi bylą grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliantai 2019 m. birželio 18 d. pateikė pirmosios instancijos teismui rašytinius paaiškinimus dėl ieškovo reiškiamų reikalavimų, kuriose išdėstė savo išsamius argumentus dėl byloje esančių įrodymų, paneigiančių pareikšto ieškinio pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. birželio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu atsisakė priimti rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad pagal savo turinį pateikti rašytiniai paaiškinimai yra baigiamoji kalba, o baigiamąją kalbą apeliantų atstovas turės galimybę pasakyti baigiamųjų kalbų metu.
Žemesnės instancijos teismas
16.2. 2019 m. rugsėjo 25 d. apeliantų interesams atstovaujantis atstovas informavo pirmosios instancijos teismą, kad negali dalyvauti 2019 m. rugsėjo 26 d. paskirtame teismo posėdyje, kadangi turi dalyvauti „LTeam“ konferencijoje. Apeliantų interesams atstovaujantis atstovas prašė bylą paskirtame teismo posėdyje nagrinėti jam nedalyvaujant bei pakartotinai prašė prijungti prie bylos 2019 m. birželio 18 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus bei vadovautis jais sprendžiant dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. vykusio teismo posėdžio metu žodine nutartimi pakartotinai atsisakė priimti apeliantų pateiktus rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad klausimas dėl rašytinių paaiškinimų prijungimo jau yra išspręstas. Tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu negalima sutikti. Jeigu 2019 m. birželio 19 d. teismo posėdžio metu pats teismas nurodė, kad teikiamas dokumentas pagal savo turinį yra ne rašytiniai paaiškinimai, o baigiamoji kalba, kurią apeliantų atstovas galės pasakyti baigiamųjų kalbų metu, ir apeliantų atstovui dėl objektyvių priežasčių negalint dalyvauti 2019 m. rugsėjo 26 d. paskirtame teismo posėdyje, pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti teikiamus rašytinius paaiškinimus bei tokiu būdu užtikrinti apeliantų galimybę pasisakyti dėl bylos esmės.
16.3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias atstovavimą teisme pagal pavedimą ir liudytojų apklausą. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovo interesams atstovavo advokatai G. M., M. B., advokato padėjėja G. G. bei atstovas pagal įgaliojimą A. V. (ieškovo sūnėnas), kuris neturėjo teisės civiliniame procese būti atstovu. Teismo posėdžio metu A. V., kaip ieškovo atstovas, nedavęs priesaikos, davė teismui paaiškinimus dėl bylos esmės. Tik apeliantų atstovui reikalaujant, 2019 m. rugsėjo 26 d. vykusio posėdžio metu teismas nutarė pašalinti A. V. iš nagrinėjamos civilinės bylos kaip atstovą, tačiau jį apklausė kaip liudytoją. A. V. neteisėtas dalyvavimas nagrinėjant civilinę bylą, jo duoti paaiškinimai ir vėliau kaip liudytojo duoti parodymai, suformavo ydingą teismo įsitikinimą dėl ieškinio pagrįstumo.
16.4. Pagal teisinį reglamentavimą, jungtinė veika, kurios tikslas yra sukurti nekilnojamąjį daiktą ir jį naudoti verslo tikslais, turi būti įforminta notarine sutartimi. Nagrinėjamu atveju ieškovas, teigdamas, kad tarp V. B. ir apeliantų buvo sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, nepateikė į bylą tarp šių asmenų tariamai sudarytos notarinės jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties. Ieškovas netgi nepateikė į bylą tariamai tarp nurodytų asmenų sudarytos rašytinės jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties. Priešingai, pats ieškovas pripažino, kad tarp V. B. ir apeliantų rašytinė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis nebuvo sudaryta.
Žemesnės instancijos teismas
16.5. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir netgi apskritai netyrė, ar apeliantai tiesiogiai dalyvavo V. B. imant kreditą iš UAB „Sampo bankas“. Atsižvelgiant į tai, kad 2003 m. rugpjūčio 13 d. kreditavimo sutartis buvo sudaryta tarp V. B. ir UAB „Sampo bankas“ reiškia, kad apeliantai niekada nebuvo ir nėra šios paskolos sutarties šalimis bei nedalyvavo šios sutarties sudaryme. Tačiau pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad apeliantai privalėjo dalyvauti imant kreditą apartamentų statybai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais ar kitais duomenimis.
16.6. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovai turėjo pakankamai lėšų sklypo įsigijimui ir apartamentų statybai. Į bylą pateikta 1998 m. sausio 16 d. paskolos sutartis patvirtina, kad M. C. suteikė E. P. 920 000 Lt paskolą. Į byla taip pat yra pateikta 2000 m. gegužės 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kuria E. P. už 500 000 Lt pardavė R. S. pajinį įnašą už statomą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliantai į bylą taip pat yra pateikę 2003 m. vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto deklaraciją, kurioje atsakovas J. P. deklaravo, kad gavo 920 000 Lt paskolą iš M. C. ir kartu su sutuoktine turi 1 525 000 Lt piniginių lėšų, o turimo turto vertė 76 680 Lt. Nuo 2007 m. periodiškai lėšų apartamentų statybai vis paskolindavo ir apeliantų pažįstamas S. F. (suteikė bendrą 461 741 Eur dydžio paskolą). S. F. paskolinti pinigai buvo panaudoti ne tik apartamentų statybai, bet ir dengiant įsiskolinimą apeliantų kreditoriui M. C.
16.7. Nelogiška teismo išvada, kad nuo 2007 m. iš S. F. pasiskolintos lėšos negalėjo būti panaudotos apartamentų statybai, nes jų statyba buvo baigta 2008 m. Byloje nėra ginčo, jog apartamentai buvo pastatyti ir visiškai įrengti dar 2008 m., todėl neaišku kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad 2011 m. ieškovo V. B. suteikta paskola buvo panaudota ginčo apartamentų statybai. Akivaizdu, kad jeigu apartamentų statyba ir įrengimas buvo baigti dar 2008 m., tai 2011 m. V. B. niekaip negalėjo iš ieškovo A. J. gautos paskolos nukreipti šių apartamentų statybai.
Žemesnės instancijos teismas
16.8. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad apeliantai turimas pinigines lėšas būtų panaudoję kitais tikslais, nei žemės sklypo įsigijimas ir apartamentų statyba, todėl teismo išvada, kad jų turimi pinigai nebuvo panaudoti sklypo pirkimui ir apartamentų statybai yra grindžiama vien prielaidomis. Teismas, reikalaudamas įrodyti, kad apeliantų pinigai nebuvo panaudoti kitiems tikslams, iš esmės reikalauja to, kas neįmanoma. Iš byloje esančių banko sąskaitos išrašų matyti, kad laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2011 m. sausio 14 d. apeliantai V. B. pervedė 675 000 Lt, o 920 000 Lt perdavė V. B. grynaisiais pinigais, kurie buvo skirti apartamentų statybai.
16.9. Tai, kad tarp apeliantų ir V. B. niekada nebuvo susiklostę jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai patvirtina aplinkybę, kad jie neturėjo tikslo kartu su V. B. vykdyti ūkinę komercinę veiklą ieškinyje nurodomuose apartamentuose, o ūkinę komercinę veiklą šiuose apartamentuose vykdė V. B., o ne apeliantai. Liudytoja R. M. nurodė, kad labai abejojanti ar V. B. mama gavo kokių nors pajamų ar naudos iš apartamentų nuomos, nes apeliantai gyveno labai kukliai, o V. B. gyveno labai prabangiai ir ne pagal pajamas. Į bylą pateiktos E. P. pajamų mokesčių deklaracijos patvirtina, kad apartamentų nuoma atsakovė pradėjo verstis tik nuo 2015 m. Iki to laiko apartamentų nuoma užsiėmė vienasmeniškai V. B., kuris ir gaudavo pinigus už apartamentų nuomą ir gautais pinigais disponavo savo nuožiūra. E. P. parodymai ikiteisminiame tyrime taip pat patvirtina, kad apartamentų nuomos klausimus asmeniškai spręsdavo jos sūnus, iš kurio ji gaudavo vienkartines nedideles išmokas (500 – 600 Lt per sezoną) už leidimą naudotis turtu.
16.10. Jeigu būtų galima pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tarp V. B. ir apeliantų susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, tai ieškovas privalėjo įrodyti, o teismas privalėjo nustatyti, kad visą iš ieškovo pasiskolintą 1 605 000 Eur sumą V. B. investavo į bendrą su apeliantais veiklą. Tačiau pirmosios instancijos teismas net nesiaiškino kokia pasiskolintų piniginių lėšų dalis iš tikrųjų buvo panaudota ginčo apartamentams, todėl nepagrįstai patenkino ieškinį.
16.11. Ieškovas įrodinėjo, kad jo V. B. paskolinti pinigai buvo nukreipti padengti V. B. 2003 m. vasario 6 d. paskolos sutarties pagrindu banko suteiktą kreditą, kurio paskirtis apartamentų (duomenys neskelbtini) statyba. Tačiau paskolos paskirtis savaime neįrodo šios sutarties pagrindu gautų pinigų panaudojimo tikslo, t. y. kur buvo panaudota V. B. banko išduota paskola. Kad gauta paskola buvo panaudota asmeniniams V. B. poreikiams tenkinti, o ne ginčo apartamentų statybai, kaip nepagrįstai sprendė teismas, patvirtina byloje esantis V. B. asmeninės banko sąskaitos išrašas. Iš sąskaitos išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 27 d. iki 2008 m. liepos 21 d. V. B. išgrynino 5 413 648 Lt. Objektyvių įrodymų, kad V. B. išgryninti pinigai buvo panaudoti ginčo apartamentų statybai byloje nėra. Iš sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad V. B. neatliko jokių didesnės vertės mokėjimų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jie buvo skirti apmokėti darbus, paslaugas ir (ar) prekes, skirtas apartamentų statybai ar įrengimui. Šie duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2008 m., t. y. nuo paskolos V. B. suteikimo iki apartamentų pastatymo ir įrengimo, V. B. savo asmeniniams poreikiams tenkinti panaudojo net 5 613 648 Lt.
16.12. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo byloje V. B. nurodė, kad dalį ieškovo paskolintų piniginių lėšų panaudojo padengiant įsiskolinimus fiziniams ir juridiniams asmenims, o kitą dalį ieškovo paskolintų piniginių lėšų investavo į užsienio kapitalą, tačiau ši investicija buvo nesėkminga, nes jį apgavo partneriai ir jis neteko turėtų pinigų. Iš byloje esančio V. B. sąskaitos išrašo matyti, kad 900 000 Eur ieškovas V. B. paskolino bankiniu pavedimu, pervesdamas pinigus į jo asmeninę sąskaitą. Dalį gautų pinigų (856 257,80 Eur) V. B. nukreipė paskolos grąžinimui pagal sandorį BS1120030035-P-5. Taigi V. B. į apeliantams priklausantį turtą galėjo investuoti ne daugiau 856 257,80 Eur iš ieškovo pasiskolintų piniginių lėšų. Kitos paskolintų piniginių lėšų dalies panaudojimo tikslo ir aplinkybių ieškovas neįrodė, o pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nesiaiškino.
Šalies argumentai
17. Ieškovas A. J. prašo atsakovų J. P. ir E. P. apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Įvertinus aplinkybę, kad šalys pirmosios instancijos teisme buvo išklausytos žodinio teismo posėdžio metu, apeliantų teiginiai apie tariamą jų teisių pažeidimą yra aiškiai nepagrįsti. Apeliantams byloje atstovavo profesionalus atstovas – advokatas, apeliantai tiek asmeniškai, tiek per atstovą turėjo teisę bei galimybę pasisakyti dėl bylos esmės net keturiuose byloje vykusiuose teismo posėdžiuose, ką jie ir padarė. Po to, kai buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis, ieškovo ieškinio apimtis, dalykas ir esmė nebuvo keičiama, t. y. išliko tokia pati kokia buvo pirmąjį kartą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Taigi apeliantų nurodomas tariamas poreikis pakartotinai pasisakyti dėl bylos esmės nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis.
17.2. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai dėl nepaaiškinamo ir nesuprantamo delsimo tik 2019 m. birželio 19 d. posėdžio išvakarėse pateikė rašytinius paaiškinimus, kurie pagal savo esmę bei turinį buvo naujas atsiliepimas į ieškinį, toks procesinis dokumentas posėdžio metu nebuvo priimtas. Todėl toks netikėtas ir procesinio operatyvumo aspektu visiškai nepateisinamas procesinis elgesys vertintas kaip eilinis siekis vilkinti bylą ir atidėti paskirtą teismo posėdį. Kaip matyti iš apeliantų skundo, jie patys pripažįsta, kad jau po kasacinio teismo nutarties suprato, jog egzistuoja poreikis pateikti teismui išsamius argumentus dėl bylos esmės, todėl dar labiau nesuprantama ir nepateisinama, kodėl paaiškinimai buvo pateikti 2019 m. birželio 18 d., kuomet turėjo vykti trečiasis posėdis.
17.3. 2020 m. rugsėjo 26 d. posėdžio data buvo suderinta su apeliantų atstovu prieš tris mėnesius ir akivaizdu, kad apeliantų atstovas kur kas anksčiau nei 2020 m. rugsėjo 25 d. sužinojo apie savo dalyvavimą konferencijoje, kada buvo paskirtas teismo posėdis. Baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje. Paaiškinimuose dėstomos aplinkybės ir jų teisinis vertinimas nebuvo nagrinėjamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu, todėl negali būti vertinami kaip baigiamosios kalbos. Be to, baigiamųjų kalbų teikimo raštu, kaip alternatyvos žodinėms kalboms, civilinio proceso normos nenumato, tad apeliantų atstovas, kuris nurodė nedalyvausiantis paskutiniame posėdyje ir prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, atsisakė pasakyti baigiamąją kalbą žodžiu.
17.4. A. V. dalyvavimas procese buvo teisėtas remiantis civilinio proceso normose įtvirtinta taisykle, leidžiančia asmens atstovavimą pagal įgaliojimą kartu su advokatu. 2019 m. rugsėjo 26 d. vykusiame teismo posėdyje, nustačius, kad pasikeitus teisės normai toks asmens pagal įgaliojimą dalyvavimas kartu su advokatu teismo posėdyje tapo nebegalimas, A. V., kaip ieškovo atstovas, buvo pašalintas iš bylos ir teismas nurodė, kad jo, kaip atstovo, paaiškinimais, duotais posėdyje, nebus vadovaujamasi.
17.5. Remiantis kasacinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju, kuomet apeliantų įnašu į jungtinės veiklos santykius su E. P. sūnumi V. B. buvo nekilnojamasis daiktas, pagrindo teigti apie būtiną sandorio notarinę formą nėra. Apeliantų ir V. B. partnerystės santykių pagrindu neįvyko daiktinių teisių į įnašu esantį nekilnojamąjį daiktą perleidimo arba kitoks sandoris, kuriam notarinę formą nustato įstatymas, todėl šių asmenų sudaryta sutartis neturėjo būti notarinės formos.
17.6. Nepaisant, kad apeliantai su V. B. nesudarė vieno konkretaus susitarimo, kuris tiesiogiai būtų įvardytas kaip jungtinės veiklos sutartis, šių asmenų elgesys bei byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai patvirtino tarp šalių buvusį susitarimą bei tikslą veikti bendrai, siekiant vieningo tikslo – įvykdyti apartamentų statybas ir plėtoti apartamentų nuomos verslą. Apeliantai į bendrą veiklą įnešė savo turtą – suteikė sklypą, V. B. į bendrą veiklą įnešė irgi turtą – paėmė kreditą apartamentų statybai, kredito grąžinimui ir hipotekos panaikinimui skolinosi lėšas iš ieškovo, taip pat įnešė darbą – organizavo apartamentų statybas, bei žinias ir pažintis, be kurių V. B. nebūtų gavęs ir paskolų iš ieškovo apartamentų verslui. Baigus apartamentų statybas, būtent V. B. toliau veikė visų partnerių vardu ir interesais, užsiimdamas komercine apartamentų nuoma, jis tiesiogiai gaudavo pelną, tačiau jį pasidalindavo su apeliantais, ką paliudijo jie patys apklausiami ikiteisminio tyrimo metu.
17.7. Bylos duomenys paneigia apeliantų dėstomas aplinkybes, neva apartamentų statybas jie finansavo patys. V. B., apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje, patvirtino, kad apartamentų statybomis rūpinosi jis, statybos vykdytos iš jo paimto kredito, iš ieškovo V. B. suteiktos paskolos padengtas statybai iš banko paimto kredito likutis. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada patvirtina, kad apartamentai buvo pastatyti panaudojus banko ir kredito unijos suteiktas paskolas. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad apartamentų statyboms 2005 m. išleista 984 985 Lt, 2006 m. – 2 745 784 Lt, 2007 m. – 999 160 Lt, t. y. tiek, kiek bankas išmokėjo tikslinio kredito V. B. Apeliantai neįrodė disponavimo tokiomis piniginėmis lėšomis fakto ir tokio dydžio jų asmeninių piniginių lėšų panaudojimo apartamentų statyboms. Specialisto išvada patvirtina, kad prieš apartamentų statybos pradžią, apeliantai galėjo turėti 316 016,43 Lt santaupų, bet ne 1 525 000 Lt, kaip 2003 m. gruodžio 31 d. deklaravo vienkartinėje turėto deklaracijoje.
17.8. Bylos duomenys patvirtina, kad M. C. apeliantei E. P. skolinti pinigai nebuvo naudojami apartamentų statyboms, nes iki apartamentų statybos pradžios didžiosios dalies šių skolintų pinigų atsakovai jau nebeturėjo. Jei M. C. skolinti pinigai buvo panaudoti sklypo pirkimui, tai niekaip nesusiję su nagrinėjamo ginčo dalyku, kadangi šiame ginče nustatinėjamos apartamentų statybos ir jų finansavimo, o ne sklypo pirkimo aplinkybės. S. F. paskolos buvo teikiamos ne atsakovams, o V. B. Apeliantai apklausiami liudytojais baudžiamojoje byloje nurodė, kad asmeniškai S. F. nepažįsta, šį asmenį pas atsakovus į namus 2013 m. atsivedė V. B., tikslu pasirašyti vekselius. Atsakovai nežino nei kokią sumą, nei kokiam tikslui V. B. skolinosi iš S. F.
17.9. Bylos duomenys patvirtina, kad statybos pabaigtos 2007 m., todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma apartamentų statybos pabaigos data 2008 m. Taigi po apartamentų statybos pabaigos S. F. paskolos galėjo būti naudojamos nebent paimtų paskolų grąžinimui bankui, tačiau byloje pateiktas kredito grąžinimo grafikas patvirtina, kad S. F. suteiktos paskolos nebuvo panaudotos grąžinant kreditą statyboms.
17.10. Apeliantų nurodomas banko sąskaitos išrašas patvirtina apie S. F. bankinius pavedimus V. B., tad niekaip nesuprantama, kodėl ir kokiu pagrindu apeliantai teigia, kad šiuos pinigus V. B. pervedė apeliantai. Kadangi apeliantai tik šiais pavedimais remiasi kaip faktu, neva patvirtinančiu, kad jie perdavė pinigus V. B., ir atsižvelgiant į tai, kad šie įrodymai patvirtina S. F. (ne apeliantų) pavedimus V. B., akivaizdu, kad apeliantai nėra pateikę nei vieno įrodymo, patvirtinančio piniginių lėšų perdavimą V. B., tikslu finansuoti apartamentų statybas. Taigi apeliantai, teigdami, kad apartamentų statybos buvo finansuojamos ne iš V. B. paimto kredito, privalėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau tokių įrodymų nepateikė.
17.11. Ieškovas byloje įrodinėjo, jog jo V. B. paskolintos piniginės lėšos buvo panaudotos kredito grąžinimui, t. y. skolos, atsiradusios dėl apartamentų statybos, refinansavimui. Todėl ieškovo paskolos suteikimo data (2011 m.) neturi ir negali sutapti su apartamentų statybos pabaiga (2007 m.). Tai patvirtina į bylą pateiktas V. B. banko sąskaitos išrašas bei įrodymai apie apartamentų hipotekos panaikinimą. Iš ieškovo paskolintų pinigų buvo grąžinta ir skola R. M., kuri pati patvirtino, kad iš jos paimta paskola buvo skirta apartamentų statyboms. Taigi aplinkybė dėl ieškovo paskolintų piniginių lėšų panaudojimo tikslo yra įrodyta ir nepaneigta jokiais įrodymais.
17.12. Tai, kad iš apartamentų nuomos apeliantai bendrai su V. B. gaudavo pajamas, patvirtina byloje esantys duomenys. Atsakovė E. P., duodama paaiškinimus teismo posėdyje, nurodė, jog 2009 m. išsiėmė verslo liudijimą dėl apartamentų nuomos, 2009 m. ji deklaravo 500 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, 2015 m. – 6 088,75 Eur, 2016 m. – 2 400 Eur. E. P., duodama paaiškinimus teismo posėdyje, paaiškino, kad pati sudarinėjo apartamentų nuomos sutartis, apartamentus nuomoti pradėjo iškart po statybų. Patys apeliantai savo procesiniuose dokumentuose ir apklausiami liudytojais ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad V. B. gautą pelną iš apartamentų nuomos su jais pasidalindavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl civilinio proceso normų pažeidimų
19. Atsakovų apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė apeliantų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei apribojo jų galimybę įstatymų nustatyta tvarka ginti savo pažeistas teises bei įgyvendinti teisminės gynybos, rungimosi, šalių lygiateisiškumo bei teisės būti išklausytam principus. Atsakovų teigimu, nurodytus principus pirmosios instancijos teismas pažeidė atsisakydamas priimti jų 2019 m. birželio 18 d. pateiktus rašytinius paaiškinimus, konstatuodamas, kad pagal savo turinį pateikti rašytiniai paaiškinimai yra baigiamoji kalba. Atsakovai pažymėjo, kad šiuos rašytinius paaiškinimus teismas pakartotinai atsisakė priimti ir paskutiniame 2019 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdyje, kuriame buvo sakomos baigiamosios kalbos, tokiu būdu, atsakovų atstovui dėl objektyvių priežasčių negalint dalyvauti posėdyje, atsakovams buvo apribota galimybė pasisakyti dėl bylos esmės.
20. CPK 42 straipsnyje numatyta, kad šalys, be kita ko, turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu, teikti savo argumentus ir samprotavimus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais, prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, argumentams ir samprotavimams ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis, kurias šalims suteikia šis kodeksas.
21. CPK 253 straipsnyje įtvirtinta byloje dalyvaujančių asmenų teisė, teismo posėdyje baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, pasakyti baigiamąją kalbą. Tačiau, kalbant apie proceso šalių teises, visada būtina pažymėti, kad šalys savo teisėmis turi naudotis sąžiningai, jomis nepiktnaudžiauti ir veikti taip, kad teismui būtų sudarytos galimybės bylą išnagrinėti teisingai ir operatyviai.
22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka keturiuose teismo posėdžiuose, iš kurių trijuose dalyvavo atsakovų atstovas (advokatas). Bylos nagrinėjimu metu atsakovai (jų atstovas) aktyviai naudojosi civilinio proceso normose nustatytomis teisėmis – reiškė prašymus, pasisakė dėl ieškovų reikalavimų nepagrįstumo, byloje esančių įrodymų vertinimo ir pan. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovų 2019 m. birželio 18 d. pateikti rašytiniai paaiškinimai atitiko baigiamosios kalbos tekstą, t. y. juose buvo apibendrinta atsakovų pozicija dėl ginčo esmės, pateikiama nuomonė dėl įrodymų vertinimo ir nuorodos į byloje esančius įrodymus. Taigi, teismas pagrįstai atsisakė tokį dokumentą priimti, nurodydamas atsakovo atstovo teisę nurodytus rašytinius paaiškinimus perskaityti (pasakyti) baigiamųjų kalbų metu.
23. Kaip matyti iš bylos duomenų, į 2019 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdį, kuriame buvo sakomos baigiamosios kalbos, atsakovų atstovas neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant ir prijungti prie bylos 2019 m. birželio 18 d. teiktus rašytinius paaiškinimus. Teismas šį atsakovų atstovo prašymą atmetė, nurodydamas, kad rašytinių paaiškinimų prijungimo klausimas jau yra išspręstas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, pakartotinai atsisakydamas priimti atsakovų atstovo pateiktus rašytinius paaiškinimus, pažeidė pagrindinius civilinio proceso principus ir atitinkamas atsakovų teises. Kaip teisingai nurodyta ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą, baigiamųjų kalbų teikimo raštu, kaip alternatyvos žodinėms kalboms, civilinio proceso teisės normos nenumato, todėl atsakovų atstovas, kuris prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, iš esmės atsisakė pasakyti baigiamąją kalbą žodžiu, o pirmosios instancijos teismas tokios nepasakytos kalbos tekstą pagrįstai atsisakė priimti į bylą.
24. Atkreiptinas dėmesys, kad baigiamųjų kalbų turinys ribojamas CPK 253 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos, t. y. baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje. Nagrinėjamu atveju atsakovų pozicija buvo pakankamai aiški ir detaliai išdėstyta tiek anksčiau pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu, o baigiamojoje kalboje tik būtų buvę apibendrinta tai, kas buvo nagrinėjama byloje. Todėl vien tai, kad atsakovai (jų atstovas) teismo posėdžio metu nepasinaudojo teise pasakyti baigiamąją kalbą, negali turėti esminės įtakos bylos baigčiai. Be to, teismo nepriimtuose 2019 m. birželio 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodyti argumentai iš esmės įtraukti į atsakovų apeliacinio skundo motyvus.
25. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias atstovavimą ir liudytojų apklausą, kadangi ieškovui, be advokatų ir advokato padėjėjos, pagal įgaliojimą atstovavo ir A. V. (ieškovo sūnėnas), kuris teismo posėdžio metu davė teismui paaiškinimus dėl bylos esmės. Atsakovų teigimu, A. V. neteisėtas dalyvavimas nagrinėjant civilinę bylą, jo duoti paaiškinimai ir vėliau kaip liudytojo duoti parodymai suformavo ydingą teismo įsitikinimą dėl ieškinio pagrįstumo.
26. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu galiojusi CPK 56 straipsnio redakcija (nuo 2017 m. liepos 1 d.) nenumatė teisės fiziniam asmeniui, kuris nėra artimas giminaitis ir neturi aukštojo teisinio išsilavinimo, pagal įgaliojimą atstovauti proceso šaliai. Remdamasis šia teisės norma pirmosios instancijos teismas 2019 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdžio metu iš bylos pašalino ieškovo atstovą A. V., kuris byloje atstovo teisėmis dalyvavo nuo 2017 m. sausio 20 d., t. y. nuo bylos nagrinėjimo pirmą kartą pirmosios instancijos teisme pradžios. Nepaisant to, kad A. V. iš bylos buvo pašalintas tik 2019 m. rugsėjo 26 d. posėdyje, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir jį motyvuodamas, nesirėmė šio asmens duotais paaiškinimais ar parodymais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad A. V. dalyvavimas šioje byloje turėjo kokią nors reikšmę teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Dėl jungtinės veiklos (partnerystės)
27. Pagal Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalį, jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.
28. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017 26 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
29. Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai), nepasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai dalyviai neturi teisinio pagrindo vienas iš kito reikalauti įnašų grąžinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013, kt.).
30. Civiliniame kodekse detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai. Konkrečios tokios sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji sudaroma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).
31. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą atsakovams dėl 1 605 000 Eur paskolos, suteiktos V. B., priteisimo grindė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniais santykiais, susiklosčiusiais, ieškovo teigimu, tarp atsakovų ir V. B.. Ieškovo nuomone, šiuos atsakovų ir V. B. teisinius santykius patvirtina, be kita ko, prašomų priteisti pinigų panaudojimas atsakovams priklausančių apartamentų statybai (banko V. B. suteiktam kreditui statybos finansavimui grąžinti, žemės sklypo, ant kurio pastatyti apartamentai, hipotekai išregistruoti), atsakovų ir V. B. ilgalaikiai šeimos verslo santykiai, atsakovų V. B. suteikti įgaliojimai veikti atsakovų vardu ir disponuoti jiems nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, atsakovų ir V. B. bendrai vykdoma ūkinė komercinė veikla nuomojant apartamentus.
32. Pirmą kartą bylą nagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-114-368/2017, kurį Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-371-943/2018 paliko nepakeistą, ieškovo ieškinį atmetė. Teismai sprendė, kad ieškovas leistinais rašytiniais įrodymais neįrodė atsakovų ir V. B. jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių egzistavimo, t. y. kad V. B. paskolinti pinigai buvo panaudoti atsakovams priklausančių apartamentų statybai (kreditui grąžinti ir (ar) hipotekai panaikinti) ir kad atsakovai su V. B. vykdė bendrą veiklą, iš kurios turėjo finansinės naudos.
33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties dalį, kuria ieškinys atmestas, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo dalis nutraukti civilinę bylą atsakovui V. B.. Kasacinis teismas konstatavo, kad teismų išvados padarytos netinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, neįvertinus ir (ar) netinkamai įvertinus bylos įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija pažymėjo, kad siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, teismai turėjo svarstyti, vertinti ir nustatyti, ar ieškovo byloje nurodomos aplinkybės egzistavo, t. y. kaip buvo statomi apartamentai, kaip buvo finansuojama jų statyba, kokiomis lėšomis bankui buvo grąžintas kreditas, kas įvyko po apartamentų statybų pabaigos, kaip buvo naudojamos lėšos, gautos iš apartamentų nuomos, kt.
34. Šiaulių apygardos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, skundžiamu 2019 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui A. J. solidariai iš atsakovų E. P. ir J. P. 1 605 000 Eur skolą. Teismas nustatė, kad apartamentai buvo pastatyti panaudojus V. B. 2003 m. vasario 6 d. pagal kreditavimo sutartį UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) suteiktą 630 386 Lt (pradinė suma) paskolą, apartamentų įrengimui 2010 m. gegužės 12 d. kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ suteiktą V. B. 280 000 Lt paskolą, taip pat R. M. suteiktą V. B. 100 000 Eur paskolą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nustatė, kad ieškovo paskolintos lėšos buvo panaudotos nurodytų paskolų gražinimui. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovai, bendrai veiklai skirdami jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, o V. B., savo vardu paėmęs paskolas apartamentų statybai, skolindamasis lėšas iš ieškovo šių paskolų grąžinimui, organizuodamas apartamentų statybas, tokiu būdu kooperavo savo turtą ir darbinius išteklius. Be to, užbaigus statyti apartamentus, jie buvo naudojami nuomai, nuomos veikla užsiėmė tiek atsakovė E. P., tiek V. B., iš nuomos abu gavo ir dalijosi pelną, o tai atitinka jungtinės veiklos požymius.
35. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovai turėjo pakankamai asmeninių lėšų sklypo įsigijimui ir apartamentų statybai. Atsakovų teigimu, į bylą pateikta 1998 m. sausio 16 d. paskolos ir 2000 m. gegužės 23 d. pajinio įnašo pirkimo-pardavimo sutartis šias aplinkybes patvirtina, be to byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovai turimas asmenines pinigines lėšas būtų panaudoję kitais tikslais, nei žemės sklypo įsigijimas ir apartamentų statyba. Atsakovų teigimu, iš UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) gauta paskola buvo panaudota asmeninėms V. B. poreikiams tenkinti, o ne ginčo apartamentų statybai, kaip sprendė teismas. Atsakovai pažymi, kad šias aplinkybes patvirtina byloje esantis V. B. asmeninės banko sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 27 d. iki 2008 m. liepos 21 d. V. B. išgrynino 5 413 648 Lt. Tai, kad tarp atsakovų ir V. B. nebuvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, atsakovų vertinimu, patvirtina ir aplinkybė, kad nuomos veiklą apartamentuose vykdė iš esmės tik V. B.
36. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016, kt.).
37. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007).
38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu. Į bylą patekti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad V. B. 2003 m. vasario 6 d. su UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) sudarė kreditavimo sutartį Nr. BS1120030035, kuria bankas suteikė V. B. 182 555 Eur (630 386 Lt) kreditą (paskolą) apartamentų (duomenys neskelbtini) statybai. Nurodyta kreditavimo sutartis buvo keičiama atskirais susitarimais, konkrečiai 2006 m. liepos 26 d. susitarimu BS1120030035-P-5 pagrindinę kredito sumą padidinant iki 1 100 556 Eur, o 2006 m. liepos 27 d. susitarimu BS1120030035-P-7 papildomai suteikiant 200 697 Eur kredito dalį. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš V. B. banko sąskaitos išrašo galima spręsti, kad gautas kreditas buvo naudojamas apartamentų statyboms ir įrengimui (pvz. 2006 m. balandžio 4 d. ir 2006 m. rugpjūčio 28 d. 25 000 Lt bei 100 000 Lt mokėjimai langų gamintojai UAB „Hronas“, 2006 m. balandžio 14 d. mokėjimas 32 000 Lt stogų dengimo paslaugas teikiančiai UAB „Lietaus šalys“, 2006 m. gegužės 3 d. 30 000 Lt mokėjimas santechnikos prekių tiekėjai UAB „Tavydas“, 2007 m. birželio 7 d. 47 732,12 Lt mokėjimas UAB „Tavydas“, paskirtyje nurodant už santechnikos darbų atlikimą, 2007 m. liepos 18 d. 24 640 Lt mokėjimas UAB „Aleska“, paskirtyje nurodant už durų gamybą ir kt.). Iš nurodyto sąskaitos išrašo matyti, kad didelę dalį įplaukų į sąskaitą sudarė tikslinis banko kreditas, po kredito (jo dalių) išdavimo V. B. nedelsiant atlikdavo mokėjimus statybos paslaugas teikiančioms įmonės (pvz. 2006 m. balandžio 13 d. išmokėta 500 000 Lt kredito dalis, o 2006 m. balandžio 14 d. atliktas 100 000 Lt mokėjimas UAB „Hronas“, 32 000 Lt mokėjimas UAB „Lietaus šalys“ ir pan.). Iš analizuojamo sąskaitos išrašo nesimato, kad atsakovai savo asmenines lėšas būtų pervedę V. B. ir tokios lėšos būtų panaudos atsiskaityti su statybos paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Nors nemaža dalis sąskaitoje esančių lėšų buvo išgryninta, tačiau neatmestina, kad už apartamentų statybos darbus buvo mokama ir grynaisiais pinigais, atitinkamai nėra pagrindo sutikti su deklaratyviais apeliacinio skundo argumentais, kad išimtinai visas išgrynintas lėšas 5 413 648 Lt (1 567 900, 83 Eur) V. B. panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti.
39. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartyje, vertindamas šalių įrodinėjimo pareigą, nurodė, kad ieškovas, kaip fizinis asmuo, kuris (tiesiogiai) nedalyvavo apartamentų statybos procese ir kurio nesieja jokie kitokie teisiniai santykiai su atsakovais, turi labai ribotas galimybes surinkti ir pateikti teismui įrodymus, susijusius su apartamentų statyba ir finansavimu, todėl tokie įrodymai turi būti išreikalauti iš atsakovų (kasacinio teismo nutarties 36 punktas). Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, 2019 m. balandžio 2 d. pranešimu įpareigojo atsakovus pateikti rašytinius įrodymus, patvirtinančius statybos darbų kainą ir finansavimą. Atsakovai 2019 m. balandžio 30 d. informavo teismą, kad dokumentai, susiję su apartamentų statyba, nėra išlikę. Taigi atsakovai, kaip apartamentų savininkai, nesugebėjo pateiktų jokių objektyvių įrodymų (rangos sutarčių, PVM sąskaitų faktūrų, jų apmokėjimą patvirtinančių sąskaitos išrašų, pinigų priėmimo kvitų), kurie patvirtintų, kad apartamentų statybos buvo finansuojami būtent jų lėšomis. Atitinkamai nepaneigė aplinkybių, kad iš V. B. banko sąskaitos atlikti mokėjimai įmonėms po tikslinio kredito dalių gavimo buvo atsiskaitymas už statybos darbus.
40. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovų į bylą pateikta 1998 m. sausio 16 d. paskolos sutartis ir 2000 m. gegužės 23 d. pajinio įnašo pirkimo-pardavimo sutartis bei turto deklaracija neleidžia teigti, kad atsakovai savo asmeninėmis lėšomis finansavo apartamentų statybos darbus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovė gavo tam tikras lėšas ar turėjo atitinkamo dydžio turtą, nepatvirtina fakto, kad tokios lėšos buvo investuotos į apartamentų statybą. Be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamame sprendime, šių sutarčių pagrindu atsakovai lėšas gavo daug anksčiau, nei buvo pradėta apartamentų statyba. M. C. atsakovei pinigus (920 000 Lt) paskolino dar prieš sklypo įsigijimą (sklypas įsigytas 1999 m. gruodžio 20 d.). Byloje esančioje 2015 m. spalio 12 d. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadoje, kuri buvo pateikta į ikiteisminio tyrimo bylą, nurodyta, kad laikotarpiu nuo 1993 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. (prieš apartamentų statybos pradžią) atsakovai galėjo turėti tik 316 016,43 Lt santaupų. Taigi bylos duomenys leidžia teigti, kad M. C. atsakovei paskolintos lėšos nebuvo naudojamos apartamentų statyboms, nes iki apartamentų statybos pradžios didžiosios dalies šių lėšų atsakovai nebeturėjo. Jokiais patikimais įrodymas nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad 920 000 Lt sumą atsakovai grynaisiais pinigais laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2011 m. sausio 14 d. perdavė V. B. Į bylą pateikti tik ranka rašyti ir niekieno nepasirašyti skaičiavimai, iš kurių nėra aišku kokiu pagrindu, kas ir kam būtent tokias pinigų sumas perdavė (jeigu perdavė). Juolab nurodytu laikotarpiu apartamentų statybos buvo baigtos, todėl nėra pagrindo (nesant atsiskaitymą su rangovais patvirtinančių dokumentų) teigti, kad šios sumos galėjo būti skirtos apartamentų statyboms. Tokia pati išvada darytina ir apie apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad atsakovai tuo pačiu laikotarpiu pervedė V. B. 675 000 Lt, teisėjų kolegijai pažymint, kad šią sumą V. B. pervedė ne atsakovai, o S. F. pagal paskolos sutartis, asmeniškai sudarytas su V. B. Kadangi paskolos sutartys sudarytos ir didžioji dalis pavedimų atlikti žymiai vėliau nei buvo baigta statyba, nėra pagrindo teigti, jog V. B. iš S. F. gautos piniginės lėšos galėjo būti panaudotos pagal tokią paskirtį.
41. Iš byloje esančio V. B. sąskaitos išrašo matyti, kad 900 000 Eur V. B. ieškovas paskolino bankiniu pavedimu, pervesdamas pinigus į jo asmeninę sąskaitą. Didžiąją dalį gautų lėšų (pagal sąskaitos išrašą ne mažiau kaip 888 950,97 Eur) V. B. nukreipė paskolos grąžinimui, palūkanų ir delspinigių mokėjimui pagal kreditavimo sutartį Nr. BS1120030035 ir jos papildymus. Pats V. B. apklausos ikiteisminiame tyrime metu taip pat patvirtino, kad iš ieškovo gautą paskolą didžiąja dalimi panaudojo įsipareigojimų UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) padengimui, dėl to bankas panaikino hipoteką apartamentams, grąžino paskolą R. M., AB bankui „Snoras“, iš kurių skolintų lėšų taip pat buvo finansuojamos apartamentų statybos ir įrengimas. 2019 m. gegužės 31 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoja apklausta R. M. patvirtino, kad skolino V. B. 100 000 Eur apartamentų statybai, taip pat nurodė, kad V. B., gavęs paskolą iš ieškovo, iš šių pasiskolintų pinigų grąžino jai 100 000 Eur. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad ne tik bankiniu pavedimu ieškovo suteikta 900 000 Eur paskolos dalis, kuri beveik visa buvo skirta UAB „Sampo bankas“ (teisių perėmėjas „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialas) paskolos grąžinimui, buvo panaudota apartamentų statyboms (joms skirto kredito refinansavimui), bet ir kita, grynaisiais pinigais suteikta 600 000 Eur paskolos dalis.
42. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ieškovo įrodinėjama ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad atsakovai ir V. B. turėjo bendrą tikslą (interesą). Vien tai, kad pastatas (apartamentai) buvo statomi ir registruojami atsakovų vardų parodo, kad atsakovai, kaip ir V. B., kuris po statybų pradėjo apartamentų nuomos veiklą, siekė gausinti savo (savo šeimos) turtą. Kitos byloje nustatytos aplinkybės taip pat įrodo, kad atsakovai kartu su V. B. veikė bendru tikslu. Pati atsakovė, duodama paaiškinimus 2019 m. birželio 19 d. teismo posėdyje, nurodė, jog 2009 m. išsiėmė verslo liudijimą dėl apartamentų nuomos, pati sudarinėjo nuomos sutartis. Ikiteisminiame tyrime apklausos metu atsakovai taip pat nurodė, kad V. B., gaudamas pelną iš apartamentų nuomos, jį pasidalindavo su atsakovais. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ne tik V. B. iš nuomos veiklos gavo pajamas (siekiančias 100 000 Lt ir daugiau), bet ir atsakovė E. P., kuri 2009 m. deklaravo 500 Lt pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą, vėliau, t. y. 2015 m. – 6 088,75 Eur, o 2016 m. – 2 400 Eur. Aplinkybė, kad jungtinės veikos partneriai pajamas dalinosi ne lygiomis dalimis (atsakovų teigimu, V. B. jiems duodavo tik po 500 – 600 Lt per sezoną), nepaneigia pačios jungtinės veiklos.
43. Įvertinus byloje esančius įrodymus, kasacinio teismo praktikoje apibrėžtus jungtinės veiklos požymius (šios nutarties 28 punktas) pagrįsta laikytina teismo išvada, kad atsakovus ir V. B. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Kadangi jungtinės veiklos partneriai laikomi solidariai atsakingi už bendras skolas (CK 6.975 straipsnio 3 dalis, 6.978 straipsnio 1 dalis 3 punktas, 3 dalis), atsakovai atsako už V. B. skolą ieškovui.
Dėl bylos procesinės baigties
44. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, vadovavosi kasacinio teismo praktika ir, patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nepateikė duomenų apie jo bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
46. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. e2-197-790/2020) atsakovams atidėtas 11 250 Eur dydžio žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismui atsakovų apeliacinį skundą atmetus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis priteisiamas 11 250 Eur žyminis mokestis.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2019 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovų E. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), po 5 625 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus dvidešimt penkis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.