Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-114-368/2017 pagal minėto ieškovo ieškinį atsakovams V. B., E. P. ir J. P. dėl skolos ir nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir įrodymų išreikalavimo

Apeliantas (ieškovas) kartu su apeliaciniu skundu teismo prašė prie bylos medžiagos pridėti naują rašytinį įrodymą – 2015 m. vasario 9 d. patalpų nuomos sutartį, sudarytą tarp E. P. ir T. D..Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos CPK 314 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Tai reiškia, jog naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra išimtinė priemonė, o jos taikymo sąlygos apibrėžtos įstatyme. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašoma pridėti prie bylos medžiagos daugiau nei prieš trejus metus sudarytą nuomos sutartį, apeliantas nenurodė svarių priežasčių, leidžiančių spręsti, kad būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo tik po bylos išnagrinėjimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo bei paskelbimo, CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir naujo įrodymo į bylą nepriima.Apeliaciniame skunde taip pat pateiktas apelianto prašymas išreikalauti naujus įrodymus – E. P. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, paskolos sutartį, sudarytą su M. Č., įrodymus apie V. B. atliktas grynųjų pinigų operacijas, kredito grąžinimo grafiką, duomenis apie atsakovų indėlį į apartamentų statybas. Spręsdamas tokio prašymo pagrįstumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įrodymai konkrečioje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Toks įrodymams keliamas reikalavimas vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Įrodymų sąsajumo taisyklės turi laikytis ne tik teismas, bet ir dalyvaujantys byloje asmenys (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2011). Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, jog byloje esančių įrodymų visuma buvo pakankama faktinėms aplinkybėms, reikšmingoms teisingam ginčo dalyko kvalifikavimui, nustatyti. Apelianto (ieškovo) prašomi išreikalauti dokumentai (E. P. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, paskolos sutartis, sudaryta su M. Č., įrodymai apie V. B. atliktas grynųjų pinigų operacijas, kredito grąžinimo grafikas, duomenys apie atsakovų indėlį į apartamentų statybas) de facto nepatvirtintų kokybiškai naujų faktinių duomenų, kurie galėtų turėti įtakos šioje byloje kilusio ginčo išsprendimui. Bet kokių duomenų apie atsakovus ar jų santykius su byloje nedalyvaujančiais asmenimis rinkimas nepagrįstai išplėstų bylos nagrinėjimo ribas. Dėl nurodytų motyvų, teismas netenkina apelianto prašymo išreikalauti naujus įrodymus.

Dėl jungtinės veiklos sutarties

Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, jog priimdamas skundžiamą sprendimą teismas, netinkamai vertino faktines aplinkybes, susiklosčiusias tarp atsakovų E. ir J. P. bei V. B., todėl nepagrįstai sprendė, kad tarp pastarųjų nebuvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai, o E. ir J. P. neprivalo solidariai atsakyti už V. B. įsiskolinimą ieškovui.Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teiktus argumentus, nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, akivaizdu, kad visos apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su ieškovo V. B. paskolinta pinigų sumą, kurią įvairiais būdais siekiama prisiteisti iš atsakovų, aptartos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Apeliantas, siekdamas įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, remiasi Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4597-467/2015 nustatytomis aplinkybėmis, manydamas, jog minėtoje byloje nustatyti faktai laikytini prejudiciniais šiai bylai. Tokie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Apelianto nurodytoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl vekselio laidavimo instituto ‑ pripažinti A. J. reikalavimą į laiduotojus E. P. ir J. P. pagal 2013 m. rugpjūčio 18 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 605 000 Eur sumai negaliojančiu. Apeliantui (ieškovui) pakeitus faktinį ieškinio pagrindą nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarė aplinkybės, susijusios su jungtinės veiklos sutartinių teisinių santykių egzistavimu tarp atsakovų ir V. B. bei alternatyviai – nepagrįstas atsakovų praturtėjimas. Taigi įrodinėtinų aplinkybių apimtis minėtoje civilinėje byloje bei nagrinėjamoje byloje iš esmės skiriasi, dėl ko Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-4597-467/2015 nustatyti faktai nelaikytini prejudiciniais.Vertindama apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kiekvienu atveju, sutarčių konsensualizmo principas reikalauja kaip įmanoma tiksliau identifikuoti tikruosius šalių ketinimus, nes sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno asmens valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, verslo ar kiti poreikiai bei interesai. Jie ir nulemia norą sudaryti vienokį ar kitokį sandorį. Vidinei valiai dėl konkretaus sandorio susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis.Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Dėl to įstatyme detaliai nereglamentuojami jungtinės veiklos sutarties teisiniai santykiai, o konkrečios jungtinės veiklos sutarties turinio ir formos specifiką nulemia tikslas (veikla), kuriam ji yra sudaroma. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas. Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai.Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika, jog bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Pažymėtina, kad komercinės partnerystės galutinis tikslas (rezultatas) visada siejamas su pelno uždirbimu. Šiandienėje doktrinoje esminis partnerystės santykių elementas – partnerių įsipareigojimas atsisakyti savo trumpalaikių interesų ir suteikti prioritetą ne asmeninei, bet visos partnerių grupės gerovei; partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2013).Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių rašytinių įrodymų visetas, bylą nagrinėjant žodiniuose teismo posėdžiuose šalių duoti paaiškinimai, nesuponuoja išvados, jog atsakovai ir V. B. būtų sudarę jungtinės veiklos sutartį ar siekę ją sudaryti. Tiek procesiniuose dokumentuose teiktuose pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde ieškovas (apeliantas) pripažįsta, jog iš atsakovų E. ir J. P. prašomas priteisti pinigų sumas skolino ir paskolos sutartis sudarė su V. B..Minėta, jog vieni esminių jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių susiklostymo bruožų – bendras dalyvių interesas ir tikslas, visais atvejais siejamas su pelno uždirbimu (komercinės partnerystės atvejais). Apelianto nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su kitais E. ir J. P. bei V. B. verslo santykiais, įgaliojimų išdavimu V. B., kad pastarasis galėtų naudoti atsakovams priklausantį žemės sklypą, vykdyti jame statybos darbus, derinti ir tvarkyti statybos projektų dokumentaciją, etc., teisėjų kolegijai neleidžia spręsti, jog tarp atsakovų ir V. B. buvo susiklostę jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra įrodytas atsakovų valinis siekis vykdyti bendrą ūkinę komercinę veiklą kartu su V. B., taip pat neįrodyta, jog atsakovai iš tokios veiklos būtų gavę bendro pelno, ar patyrę nuostolius. Priešingai, kaip matyti iš V. B. 2011 m. rugsėjo 30 d. grynųjų pinigų deklaracijos Nr. 008880, pastarasis iš ieškovo pasiskolintus pinigus ketino investuoti į nekilnojamąjį turtą. Vien aplinkybė, jog atsakovai sutiko, kad V. B. ant jiems priklausančio žemės sklypo statytų apartamentus ir/ar juose vykdytų ūkinę – komercinę veiklą, nesuponuoja išvados, jog tarp šių asmenų susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Apelianto kvestionuojamos aplinkybės, kad atsakovai V. B. buvo išdavę įgaliojimus veikti jų vardu, galimai nulemtos artimo jų ryšio, garbaus atsakovų amžiaus, bendražmogiško gyvenimo ir moralės normų. Be to, kad apartamentuose, nuosavybės teise priklausančiuose atsakovei E. P., ūkinę komercinę veiklą savo interesais vykdė V. B. patvirtina į bylą pateikta nuomos sutartis, verslo liudijimas bei metinė pajamų deklaracija. Šioje byloje vertinamų santykių, susiklosčiusių tarp atsakovų ir V. B., negalima vertinti ignoruojant aplinkybės, jog V. B. – E. P. sūnus.Jokie byloje esantys rašytiniai įrodymai nesuponuoja išvados, jog atsakovai E. ir J. P. bei V. B. būtų sudarę partnerystės (jungtinės veiklos) sutartį ir veikę kaip verslo partneriai. Be to, kaip matyti iš 2010 m. rugsėjo 28 d. ir 2011 m. rugsėjo 29 d. paskolos sutartys buvo sudarytos tarp dviejų fizinių asmenų, t. y. ieškovo A. J. J. ir V. B.. Iš abiejų sutarčių lingvistinio teksto akivaizdu, jog paskolos V. B. suteiktos asmeniškai, jose nenurodyta suteikiamų finansinių lėšų naudojimo paskirtis, o 2010 m. rugsėjo 28 d. sutarties 5 dalyje numatytos konfidencialumo nuostatos, kuriose sulygta, jog sutarties sąlygos negali būti viešinamos. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju atsakovai E. ir J. P. negali būti atsakingi už V. B. asmeniškai prisiimtus įsipareigojimus, ar juo labiau pripažinta, jog ši prievolė yra bendra visų atsakovų.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo

Ieškovas nagrinėjamoje byloje pareiškė ir alternatyvų reikalavimą – teismui nusprendus, jog tarp atsakovų E. ir J. P. bei V. B. nebuvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis – taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir pripažinti, kad atsakovai nepagrįstai praturtėjo ieškovo sąskaita. Apelianto (ieškovo) įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ir šį ieškinio reikalavimą, kadangi ieškovas refinansavo banko kreditą – atsakovai tik dėl ieškovo finansinio indėlio išsaugojo nuosavybės teisę į apartamentus.Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens, tai ką šis nepagrįstai sutaupė ar kreditoriaus sąskaita gavo kitokios naudos. Šios nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo savybės daro jį panašų į civilinių teisių gynimo būdą, dėl ko nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teismų praktikoje dažnai vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2017 62 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog paskolos teisiniai santykiai siejo ne ieškovą ir atsakovus E. ir J. P., o ieškovą ir V. B.. Minėtasis V. B. ieškovui 2013 m. rugpjūčio 18 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį iki 2013 m. rugpjūčio 22 d. įsipareigojo sumokėti 1 605 000 Eur sumą. Atsakovai tą pačią dieną minėtą vekselį laidavo ieškovui. Siekdamas susigrąžinti V. B. paskolintą pinigų sumą ieškovas savo pažeistas teise gynė pareikšdamas reikalavimą vekselio laiduotojams ir V. B.. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-4597-467/2015 pripažino reikalavimą laiduotojams E. P. ir J. P. pagal 2013 m. rugpjūčio 18 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 605 000 Eur sumai negaliojančiu, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-576-516/2016 apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o civilinę bylą atsakovo V. B. atžvilgiu nutraukė, nustatęs, jog byloje nėra galimybės taikyti atsakovo procesinių teisių perėmimą (CPK 293 straipsnio 7 dalis). Nurodytos faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog ieškovo reikalavimas atsakovams buvo grindžiamas negaliojančio laidavimo pagrindu, todėl ieškovas gynė savo teises kitu būdu. Aplinkybė, jog tik esant jam nepalankiam teismo sprendimui ieškovas prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti nepagrįsto praturtėjimo, kaip subsidiaraus asmens teisių gynimo būdo, taikymo prielaidų. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir apelianto pasirinktą teisių gynybos būdą teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas.

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nenustatyti jungtinę veiklą kvalifikuojantys teisiniai požymiai, nėra teisinio pagrindo spręsti, jog tarp atsakovų E. ir J. P. bei V. B. buvo sudaryta partnerystės (jungtinės veiklos) sutartis, taip pat byloje nenustatytos prielaidos taikyti nepagrįsto praturtėjimo, kaip subsidiaraus teisių gynimo būdo, institutą, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegijai atmetus apelianto (ieškovo) apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovai, tačiau pastarieji iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių nepaskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.