Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-01-30 · Civilinė byla Nr. e2S-654-577/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2018-01-30Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2018-02-06Vilniaus apygardos teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2018-05-17Vilniaus apygardos teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2019-06-06Vilniaus apygardos teismas
  5. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-07-01Vilniaus miesto apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-30
Bylos Nr.
e2S-654-577/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-30837-2017-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jadvyga Mardosevič
Atsakovas
„Jobera“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-654-577/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30837-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.1.1; 3.3.2.4; 3.3.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Drokita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Drokita“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei UAB „Jobera“ dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 19 268,12 Eur žalą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias bankuose, prašomos priteisti sumos (19 268,12 Eur) ribose. Nurodė, kad dėl atsakovės vadovo M. K. nesąžiningų veiksmų galimai palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. Pasak ieškovės, ieškovei keliamoje bankroto byloje jis nepateikė atsiliepimo, kitų reikiamų dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją, trukdė bankroto procedūroms, laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo ieškovei; civilinėje byloje Nr. eB2-1690-866/2017 M. K. paskirta bauda už netinkamą jo pareigų vykdymą, taip pat trims metams apribota teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Ieškovė, vadovaujama M. K., nemokėjo privalomųjų mokesčių administravimo subjektams, neatsiskaitė su darbuotojais; be to, ieškinyje išdėstytos aplinkybės patvirtina veiklos perkėlimą iš ieškovės atsakovei, ieškovei paliekant vien įsiskolinimus. Ieškovės manymu, neigiamai ir nesąžiningai ieškovės atžvilgiu veikęs M. K. gali daryti įtaką ir atsakovės veiklai, siekiant išvengti galimai palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymo; ieškovė jokio kito turto neturi. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir neareštavus atsakovės turto, nebus tinkamai apginti kreditorių interesai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi ieškovės BUAB „Drokita“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovė tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, tačiau atsižvelgęs į tai, kad ieškovė nepateikė duomenų apie atsakovės finansines galimybes, negalėjo vertinti, ar jam ieškinio suma – 3 597,82 Eur – yra didelė. Teismo nuomone, duomenys apie atsakovės vadovo M. K., kuris vadovavo ir ieškovei, nesąžiningumą, pasireiškusį pareigos perduoti bankroto administratoriui BUAB „Drokita“ turtą ir dokumentus nevykdymu, bankroto procedūrų vilkinimu nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovė ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Nutartyje teismas nurodė, jog paminėti M. K. veiksmai (neveikimas) reikšmingi ieškovės bankroto byloje ir teisiškai įvertinti civilinėje byloje Nr. eB2-1690-866/2017, tačiau nesudaro pagrindo išvadai apie atsakovo nesąžiningumą, siekiant išvengti galimai palankaus būsimo teismo sprendimo. Pažymėjo, kad bankroto byloje egzistuojantis viešasis interesas ir tikslas tenkinti kreditorių reikalavimus nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo išimtinumo. Nesant pagrindo manyti, jog nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas galės pasunkėti ar jo įvykdymas pasidarys neįmanomu, teismas sprendė, jog ieškovės prašymas yra nepagrįstas.

Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė BUAB „Drokita“ atskiruoju skundu prašo panaikinti 2017 m. rugpjūčio mėn. 11 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį ir ieškovės prašymą tenkinti, t. y. taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovės UAB „Jobera“ visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias bankuose, prašomos priteisti sumos (19 268,12 Eur) ribose. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:Teismo argumentai, kad ieškinio suma atsakovei nėra didelė, kad nurodyti M. K. veiksmai (neveikimas) nesudaro pagrindo išvadai apie atsakovės nesąžiningumą, nepagrįsti. Pasak apeliantės, aplinkybę, jog ieškinio suma nėra didelė, turėjo paneigti atsakovė. Pridedami duomenys ir skundžiamos nutarties motyvai patvirtina, jog atsakovė turto neturi; jos trumpalaikis turtas siekia vos 23 541 Eur. Duomenų, kad atsakovė ketina perleisti turtą, ieškovė neturi ir pateikti negali. Įrodymų apie atsakovo ketinimą perleisti turtą (kurio nėra) reikalavimu laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taptų apskritai neįmanomas. Atsakovės veikla (tarpininkavimas teikiant įdarbinimo paslaugas) leidžia manyti, jog įmonė neturi pakankamai turto ir pajamų atlyginti 19 268,12 Eur žalą. Ieškovė pateikė duomenis, patvirtinančius atsakovės nesąžiningumą, t. y. argumentus, jog atsakovės vadovas yra nesąžiningas, ir dėl jo veiksmų galimai palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu. M. K. vadovavimas atsakovei akivaizdžiai pablogins atsakovės padėtį; būtent jis prie bankroto privedė ir ieškovę. Patikslintu prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (2017 m. rugpjūčio mėn. 16 d.) ieškovė papildomai pagrindė M. K. nesąžiningumą.Skundžiama nutartimi tinkamai neįvertinti ieškovės argumentai, jog bankroto byloje dominuojantis viešasis interesas įpareigoja teismą ir administratorę ginti kreditorių teises; neįvertinta, jog M. K. gali daryti neigiamą įtaką ir atsakovės veiklai, siekiant išvengti galimai palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymo; argumentai, jog atsakovė daugiau jokio kito turto neturi, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje byloje yra būtinas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus, t. y. atsakovės UAB „Jobera“ balansą už 2016 metus. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju, ieškovė nenurodė, kodėl minėtų įrodymų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šis dokumentas nebuvo įvertintas priimant skundžiamą nutartį, nebuvo išsiųstas ir atsakovei, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujai pateiktą įrodymą ir jo nevertina (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Nagrinėjamu atveju, ieškovė teigia, kad byloje esantys ir su atskiruoju skundu pridedami duomenys patvirtina, jog ieškinio suma atsakovei yra didelė; šią aplinkybę turėjo paneigti atsakovė; be to, ieškovė pagrindė ir atsakovės vadovo M. K., kuris buvo ir ieškovės vadovas, nesąžiningumą.Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, tačiau ši prezumcija nėra absoliuti ir negali būti taikoma, neatsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (pvz. ieškinio sumą, subjektą, kuriam prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, esamus duomenis apie atsakovo turtinę padėtį bei ieškovo galimybę juos pateikti ir pan.). Be to, šios prezumpcijos tikslas ne sudaryti savarankišką pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustačius, kad reikalavimas yra turtinis ir išreiškiamas konkrečia finansine suma, o palengvinti įrodinėjimo naštą asmeniui, kuris, iškilus turtiniam ginčui, prašo taikyti areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1014-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-229-196/2017, 2018 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-14-196/2018).Apeliantė teigdama, jog aplinkybę, kad ieškinio suma didelė turėjo paneigti atsakovė, remiasi teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-392-943/2016; 2013 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-859/2013; 2013 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-507/2013), kuriose aplinkybės nėra tapačios (akivaizdžiai skiriasi reikalavimų sumos; jose atskiruosius skundus teikė atsakovai, vienoje iš jų atsakovas fizinis asmuo). Palaikant ieškovės poziciją susidarytų situacija, jog ieškovui tik pareiškus atitinkamo dydžio reikalavimą, kurį pats ieškovas laiko dideliu, teismas būtų visais atvejais besąlygiškai įpareigotas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas (CPK 178 straipsnis; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1211-943/2017, 2018 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-75-516/2018).Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad prie ieškinio pateikti įrodymai leido spręsti, kad atsakovei (juridiniam asmeniui) 19 268,12 Eur reikalavimo suma didelė, kelianti grėsmę galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo neįvykdymui. Papildomus įrodymus (atsakovės UAB „Jobera“ balansą už 2016 metus) ieškovė pateikė tik su atskiruoju skundu. Kita vertus, būtent tai rodo, jog duomenis apie atsakovės finananisnę padėtį ieškovė galėjo gauti ir pateikti pirmosios instancijos teismui. Tuo tarpu atsakovei nebuvo sudaryta galimybė pasisakyti (pateikti atsiliepimą) dėl ieškovės prašymo ir atskirojo skundo. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinėje instancijoje ginčijamas klausimas nėra nagrinėjamas iš naujo, tačiau įstatymo nuostatos neriboja galimybės ieškovei pakartotinai kreiptis su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasikeitus aplinkybėms ar tuo atveju, kai aktualesni ir išsamesni duomenys leistų daryti kitokią išvadą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.Atsakovės nesąžiningumą apeliantė siejo su jos vadovo veiksmais, t. y. jo pareigų, esant ieškovės vadovu bei ieškovės bankroto proceso metu nevykdymu (neatsiskaitymu su darbuotojais, mokesčių nemokėjimu, veiklos perkėlimu iš ieškovės atsakovei ir kt.), teigė, kad M. K. gali daryti neigiamą įtaką ir atsakovės veiklai, siekiant išvengti galimai palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymo. Pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, jog byloje yra pasikeitusių aplinkybių, o būtent, pasikeitė atsakovės vadovas (taigi ieškovės akcentuojamos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės vadovo nesąžiningumu tapo neaktualios); be to, prieš pateikdama atskirąjį skundą pirmosios instancijos teismui ieškovė pateikė papildomą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei naujus įrodymus; taip pat į bylą pateiktas patikslintas ieškinys, kuriame ieškovė trečią kartą realizavo teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis prašymas išspręstas 2017 m. lapkričio 10 d. nutartimi. Iš procesinių dokumentų turinio matyti, kad vėlesnius prašymus ieškovė taip pat grindė tiek didelės ieškinio sumos prezumpcija, tiek atsakovės vadovo nesąžiningais veiksmais, su prašymais teikė papildomus įrodymus, tikslino ieškinį. Taigi, apeliantei žinoma teisė, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ar pateikus naujus įrodymus, kreiptis su prašymu pakartotinai, o atskirojo skundo dėl ankstesnės nutarties ir prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinimas, neįvertinus pasikeitusių faktinių duomenų, nebūtų pagrįstas ir teisingas. Esant išdėstytam, darytina išvada, kad pagal skundžiamos nutarties priėmimo metu buvusius byloje įrodymus bei faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jadvyga Mardosevič