Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Gintaja“ ir L. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-2127-343/2017 pagal minėtų ieškovių ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Zenito investicijos“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Printela“ dėl preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovės prašo pripažinti tarp ieškovių ir atsakovių 2017 m. vasario 17 d. sudarytą preliminariąją buto pirkimo – pardavimo sutartį dėl 0,12 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir plastinės chirurgijos klinikos ir grožio salono, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindine pirkimo – pardavimo sutartimi; taip pat pripažinti ieškovių nuosavybės teisę į šį turtą.Kartu su ieškiniu pateiktas ir prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą VĮ Registrų centro tvarkomame Nekilnojamojo turto registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į šį turtą: (duomenys neskelbtini).Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžiamas tuo, jog ieškovių reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas ir galėtų būti tenkintas, o vien aplinkybė, kad nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovėms sprendimo atveju galėtų būtų grąžintas natūra, yra pas atsakoves, turinčias teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl papildomai pateiktų įrodymų priėmimo

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateikė ir papildomus įrodymus – 2017 m. vasario 16 d. paskolos sutarties kopiją, 2017 m. balandžio 26 d. ketinimų protokolą, 2017 m. balandžio 27 d. papildomo susitarimo Nr. 1 kopiją. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ieškinys kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pirmosios instancijos teismui paduotas 2017 m. gegužės 2 d., vadinasi, šie dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir vertinami visų byloje esančių įrodymų kontekste. Kadangi CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis lemia ir bylos šalių galimybių teikti naujus įrodymus apribojimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia šių papildomų įrodymų prie bylos medžiagos neprijungti ir jų nevertinti.Įvertinus aplinkybę, kad prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo sprendžiamas nepranešus atsakovėms, spręstina, kad atsakovės neturėjo galimybės atsikirsti į prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir su tuo susijusius įrodymus pateikti anksčiau, todėl apeliacinės instancijos teismas atsakovių UAB „Zenito investicijos“ ir UAB „Printela“ pateiktus įrodymus, susijusius su preliminariu ieškinio nepagrįstumu, priima ir vertina kartu su kitais įrodymais.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)pagrįstumo

Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjant pirmiau nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turėtų netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).Apeliančių įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien aplinkybė, jog ieškinys paduotas dėl teisių į nekilnojamąjį turtą yra pakankama konstatuoti, kad kyla reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui ir dėl šios priežasties taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka, atmeta jį kaip teisiškai nepagrįstą ir pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes ir ginčo šalių elgesį, o vien ginčo objektas per se (liet. pats savaime) nesuponuoja poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ar atsisakyti jas taikyti.Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o deklaratyvūs teiginiai dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės nesudaro teisinio pagrindo varžyti kito asmens teises (CPK 178 straipsnis).Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės dėl to, jog ieškovės nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovių ketinimą ginčo turtą perleisti ar kitaip suvaržyti, t. y. faktinės teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Minėta, jog būtent ieškovėms teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, o būtent įrodinėjamus teiginius, jog yra reali grėsmė, kad palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo vykdymas bus apsunkintas. Svarbu pažymėti, kad paprastai grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui ar jo vykdymo apsunkinimui konstatuojama ir laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdamas išvengti būsimo jam nenaudingo sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-203-464/2016; 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016). Nagrinėjamoje byloje apeliantės tiek pirmosios instancijos teismui paduotame prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek apeliacinės instancijos teismui paduotame atskirajame skunde gausiai cituoja teismų praktiką, susijusią su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovės ketina nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą perleisti tretiesiems ar kitaip suvaržyti (CPK 178 straipsnis).Minėta, kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės akcentuoja aplinkybę, jog ginčo objektas yra nekilnojamasis turtas, kuriuo disponuoja atsakovės, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog atsakovės ketins išvengti pareigos vykdyti būsimą teismo sprendimą. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.254 straipsnio 6 punktu bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 18 straipsniu, Kauno apygardos teismas informavo VĮ Registrų centrą apie civilinės bylos, dėl registruojamo daikto teisinio statuso, iškėlimo faktą. Dar daugiau, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negali būti savitikslis, todėl apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre uždraudžiant atsakovėms perleisti ginčo nekilnojamąjį turtą, nenurodant, kad jį draudžiama ir įkeisti, neužtikrina laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų (nuosavybės teise įgyti neapsunkintą nekilnojamąjį turtą (Preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties 3.1 punktas), nes pastato neperleidus, tačiau įkeitus tretiesiems asmenims pastarųjų reikalavimams užtikrinti, galimai ieškovėms palankaus sprendimo neįvykdymo rizika nesumažėtų.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovės nepagrindė būsimo galimai joms palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, t. y. neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl teismas nenagrinėja atsakovių atsiliepimuose į atskirąjį skundą dėstomų argumentų, susijusių su preliminariu ieškinio pagrįstumu, ir dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas spendžia, jog priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino sprendžiamo klausimo aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti ginčijamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos tik bylą išnagrinėjus iš esmės, o ne atlikus atskirus procesinius veiksmus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliančių prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.