Vilniaus apygardos teismo nutartis

2018-02-06 · Civilinė byla Nr. e2S-1082-232/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2018-01-30Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2018-02-06Vilniaus apygardos teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2018-05-17Vilniaus apygardos teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2019-06-06Vilniaus apygardos teismas
  5. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-07-01Vilniaus miesto apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-02-06
Bylos Nr.
e2S-1082-232/2018
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-30837-2017-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Liuda Uckienė
Ieškovas
BUAB „Drokita“
Atsakovas
UAB „Jobera“, M. K.
Kategorijos
  • 3.1.18.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-1082-232/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-30837-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 6 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Liuda Uckienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Drokita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal BUAB „Drokita“ ieškinį atsakovams UAB „Jobera“, M. K. dėl žalos atlyginimo, administravimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriame prašė iš atsakovų solidariai priteisti 20 138,62 Eur žalos atlyginimą, 3 000 Eur administravimo išlaidas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas 23 138,62 Eur sumai. Nurodė, kad atsakovai ieškovei padarė 23 138,62 Eur žalą dėl neperduoto turto, dokumentų, nuslėpto verslo perkėlimo ir nesikreipimo įstatyme nustatytu terminu dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovės vadovas M. K. yra nesąžiningas ir dėl jo nesąžiningų veiksmų galimai palankaus būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Atsakovas vengia pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją bei trukdo bankroto procedūroms. Ieškovės veikla buvo perkelta atsakovei, ieškovei paliekant įsiskolinimus. Ieškovės atžvilgiu neigiamai ir nesąžiningai veikęs atsakovas gali daryti įtaką ir atsakovės veiklai, siekiant išvengti galimai palankaus būsimo teismo sprendimo. Ginčas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti suma iš atsakovų yra didelė, atsakovai nekilnojamojo turto neturi. Atsakovas bankroto administratorei visų dokumentų ir turto piktybiškai neperdavė, jį galimai pasisavino ar išvaistė bei neužtikrino jo išsaugojimo, todėl atsakovai gali imtis veiksmų perleidžiant turtą tretiesiems asmenims.Atsakovė UAB „Jobera“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė jos atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių netaikyti. Nurodė, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovės veikla sužlugtų, todėl jos būtų neproporcingos ir žalingos, prieštaraujančios savo tikslams. Pažymėjo, kad teismas prieš tai buvusių prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovė ėmėsi veiksmų, kuriais slėptų, perleistų, įkeistų turimą turtą ar kitaip jį apsunkintų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 10 d. nutartimi ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.Teismas nustatė, kad ieškovė atsakovų padarytą žalą vertina kaip įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1690-866/2017 patvirtintame patikslintame sąraše nurodytus kreditorių reikalavimus, kurie sudaro 20 138,62 Eur. Teismas sprendė, kad ieškovė tikėtai pagrindė, jog atsakovei, kaip naujajai darbdavei, vykdant prievolę perimti darbdavio teises ir pareigas, su šiais darbo santykiais susijusios piniginės prievolės ieškovei, dėl kurių įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1690-866/2017 patvirtinti iš viso 19 268,12 Eur pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimai, apskritai negalėjo atsirasti, nes jomis turėjo būti saistoma antroji šių darbo santykių šalis – naujoji darbdavė, t. y. atsakovė. Tokio pobūdžio piniginės prievolės turėjo tekti išimtinai atsakovei, pastaroji, neperėmusi darbdavio teisių ir pareigų, tokių prievolių išvengė, taip iš esmės sutaupydama ieškovės sąskaita. Atsakovės veiksmai (neveikimas), jai netęsus darbo santykių su atitinkamais darbuotojais, o šiuos palikus ieškovei ir taip netinkamai įvykdžius DK 138 straipsnio nuostatas, yra nerūpestingas elgesys, sudarantis pagrindą konstatuoti kaltus neteisėtus veiksmus, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Padarė išvadą, kad ieškovės 19 268,12 Eur reikalavimas atsakovei dėl padarytos žalos atlyginimo tikėtinai pagrįstas. Nurodė, kad patvirtinti trečios eilės kreditorių reikalavimai nėra susiję su savaiminio darbo santykių perėjimo principo neįgyvendinimu, todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimai atsakovams dėl padarytos žalos atlyginimo tikėtinai nepagrįsti.Pažymėjo, kad ieškovė ne tik tikėtinai nepagrindė nuo atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei momento jos įsipareigojimų kreditoriams padidėjimo, kuris būtų laikomas atsakovo padaryta žala, bet ir neprašo jos atlyginti. Nurodė, kad ieškovė ne tik tikėtinai nepagrindė, kokio jos turto atsakovas neperdavė, bet ir neprašo iš jo priteisti šio turto vertės. Pažymėjo, kad nors atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, nesiėmė priemonių, kad būtų išsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai, tačiau ieškovė ne tik tikėtinai nepagrindė dėl to atsiradusios žalos, bet ir neprašo jos priteisti iš atsakovo. Nurodė, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškovės bankroto administravimo išlaidų, kurių priteisimui IBĮ 10 straipsnio 11 dalis netaikytina, kadangi ieškovės bankrotas nebuvo atliekamas supaprastinta tvarka.Padarė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė nekilnojamojo turto neturi. Nurodė, kad vien tai neleidžia spręsti, kad ieškinio suma tikėtinai pagrįstų reikalavimų apimtyje atsakovei yra didelė, kadangi ji gali turėti kito turto. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių konkrečius nesąžiningus atsakovės veiksmus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti.Nurodo, kad ieškovė ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė atitinkamus dokumentus, kurie, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas priteisti ieškovės patirtą žalą iš atsakovų solidariai.Pažymi, jog remiasi ir įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1690-866/2017, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, ir šia nutartimi nustatyti atsakovo neteisėti ir nesąžiningi veiksmai ieškovės atžvilgiu, nustatyta, jog ieškovės veikla perkelta atsakovei UAB „Jobera“ siekiant nuslėpti verslo perkėlimą, todėl šių aplinkybių ir iš to kilusios žalos ieškovei pakartotinai įrodinėti nereikia. Nutartis pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu, kuria nustatytas atsakovų nesąžiningumas, patvirtina būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovams (teikiamo atskirojo skundo pagrįstumą).Nurodo, kad tarp šalių yra kilęs turtinio pobūdžio ginčas, o teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškinio suma (23 138,62 Eur) atsakovams yra didelė – atsakovai nekilnojamojo turto neturi, kas patvirtina teikiamo atskirojo skundo pagrįstumą.Atsakovė UAB „Jobera“ atsiliepimu prašė atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, skirti ieškovui 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.Nurodo, kad ieškovas visiškai nepagrindė savo teiginio, kad priėmus palankų teismo sprendimą ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų atžvilgiu, teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų.Nurodo, kad ieškovas teigdamas patikslintą ieškinį bei prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savo veiksmus ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą iš esmės grindžia tik Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1690-866/2017, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Pažymi, jog minėta teismo nutartis yra apskųsta.Teigia, kad areštavus juridiniam asmeniui nuosavybės teise priklausančias lėšas, kai jis neturi kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, gali būti sutrikdyta juridinio asmens veikla, suvaržomos jo galimybės rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis, atsakovo veikla sužlugtų.Pažymi, kad ieškovas savo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikia teismui nebe pirmą kartą. Prašymas teikiamas trečią kartą. Mano, kad ieškovas tokiu savo elgesiu piktnaudžiauja procesine padėtimi, todėl prašo skirti baudą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų tikėtino pagrįstumo vertinimą. Įsitikinęs, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė iš atsakovų solidariai priteisti 20 138,62 Eur žalos atlyginimą ir 3 000 Eur administravimo išlaidas bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuojant atsakovų kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą, pinigines lėšas nurodytai sumai.Apeliantė nurodė, kad turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl atsakovams didelės pinigų sumos, kuri objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, ypač, kai atsakovai neturi nekilnojamojo turto.Apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliantės teiginius, susijusius su atsakovų finansine padėtimi bei didele ieškinio suma. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą, todėl didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.e2-1314-407/2015 ir kt.). Taigi didelė reikalavimų suma gali padidinti teismo sprendimo neįvykdymo riziką, bet savaime nesuponuoja pagrindo taikyti reikalavimų užtikrinimo priemones.Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu.Apeliantė teigia, kad nutartis pripažinti ieškovės bankrotą tyčiniu, kuria nustatytas atsakovų nesąžiningumas, patvirtina būtinybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas reiškė ne pirmą kartą. Pirmosios instancijos teismas jau du kartus atmetė tokį prašymą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad nuo ieškinio pateikimo teismui atsakovai ėmėsi ar ketina imtis neteisėtų veiksmų, siekdami paslėpti ar sunaikinti turimą turtą ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą. Akcentuotina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti ieškiniu priteistą sumą, kiekio ar vertės, o tik padeda jį išsaugoti. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė galimo jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos nepagrindė.Apibendrinant nurodytą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien pareikštas ieškinys ir jame nurodytos hipotetinės grėsmės, savaime nereiškia, kad kils grėsmė būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taigi nagrinėjamu atveju ieškovė galimo jai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizikos tinkamai nepagrindė. Pateikti argumentai ir įrodymai neįrodo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimas, galimai ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.Neįrodžius grėsmės būsimo galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymui, dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo ar kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie šiuo atveju tampa neaktualūs. Ar ieškovo reiškiamas materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės.Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašė skirti apeliantei baudą, pripažinus jos piktnaudžiavimą procesu, pateikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trečią kartą.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 95 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Pagal CPK 95 straipsnio nuostatas baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio (skundo) nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.Civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti savo teisių gynybos būdą, todėl apeliantė savo teises gali įgyvendinti bet kuriuo įstatymo neuždraustu būdu, taigi ir pateikiant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismo vertinimu, negalima teigti, jog trečias prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtų pateiktas aiškiai nepagrįstas, taip siekiant vilkinti procesą ar dėl kokių nors kitų nesąžiningų ketinimų. Taigi, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis kreipiantis į teismą, todėl nėra pagrindo skirti baudos (CPK 95 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Liuda Uckienė