- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-06
- Bylos Nr.
- e2S-972-866/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30837-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Pikelienė
- Atsakovas
- M. K., UAB ,,Jobera“
- Ieškovas
- BUAB „Drokita“
- Kategorijos
- 3.3.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Pikelienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų M. K. ir UAB ,,Jobera“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo BUAB „Drokita“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamas ieškovo BUAB „Drokita“ ieškinys, kuriuo prašoma priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Jobera“ ir M. K. 20 138,62 Eur žalos ieškovės BUAB „Drokita“ naudai, priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Jobera“ ir M. K. 3 000 Eur administravimo išlaidų ieškovės BUAB „Drokita“ naudai, priteisti iš atsakovų UAB „Jobera“ ir M. K. 6 proc. dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Teisme 2019 m. balandžio 4 d. gautas ieškovo BUAB „Drokita“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovo UAB „Jobera“ visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias bankuose, prašomos priteisi 23 138,62 Eur sumos ribose, areštuoti atsakovo M. K. visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir pinigines lėšas, esančias bankuose, prašomos priteisi 23 138,62 Eur sumos ribose.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo solidariems atsakovams UAB „Jobera“ ir M. K. 23 138, 62 Eur sumai priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovus ar trečiuosius, įskaitant iš trečiųjų asmenų gautinas sumas, uždraudžiant disponuoti minėtu turtu, išskyrus atsiskaitymą su ieškovu pagal šioje byloje pareikštus reikalavimus bei atlikti pagal įstatymus privalomus mokėjimus valstybės ar savivaldybės biudžetams, o taip pat atsiskaityti su darbuotojais.
4. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi UAB ,,Drokita“ iškėlė bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 31 d. nutartimi pripažino BUAB „Drokita“ bankrotą tyčiniu. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 31 d. nutartyje nurodė, kad UAB „Drokita“ vadovas, turėjęs pareigą nuo 2014 m. gruodžio 31 d. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, šios pareigos neįvykdė, o tokios pareigos pažeidimas vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis. Taip pat konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog nurodyti suinteresuoto asmens M. K. veiksmai, t. y. įmonės darbuotojų perėjimas dirbti iš BUAB „Drokita“ į UAB „Jobera“, BUAB „Drokita“ rekvizitų ir kontaktų naudojimas UAB „Jobera“ veikloje, klientų perėmimas, atitinka tyčinio bankroto prezumpciją. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartyje taip pat nurodė, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad apeliantas M. K., nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, toliau didino bendrovės įsipareigojimus kreditoriams, t. y. blogino bendrovės turtinę padėtį. Be to, byloje surinkti duomenys taip pat leidžia teigti, kad toks apelianto M. K. delsimas buvo sąmoningas, siekiant BUAB „Drokita“ veiklą perkelti į naujai apelianto įsiteigtą bendrovę UAB ,,Jobera“. Įvertines nurodytus duoemnis teismas padarė išvadą, jog ieškinys preliminariai pagrįstas.
5. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju žalos atsiradimą ieškovas kildina iš atsakovų neteisėtų veiksmų, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 4 d. nutartimi Vilniaus apygardos 2018 m. gruodžio 31 d. nutartį paliko nepakeistą ir pripažino BUAB „Drokita“ bankrotą tyčiniu, be to, reikalavimo suma yra didelė, todėl teismas sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės gali pasunkėti arba tapti neįmanomas galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu apeliantai prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir BUAB „Drokita“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
7. Nurodo, kad pripažindamas bankrotą tyčiniu, Vilniaus apygardos teismas pripažino nesąžiningais atsakovo M. K. veiksmus ieškovės atžvilgiu, atliktus 2016 metais, t.y. prieš daugiau kaip 2,5 metų. Be to, nei teikdamas ankstesnius prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių (teiktus 2017 metais), nei teikdamas paskutinįjį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovas nenurodė jokių kitų nesąžiningų atsakovų veiksmų, atliktų per laikotarpį nuo bylos pradžios, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovų siekį išvengti teismo sprendimo vykdymo.
8. Pažymi, kad ieškovo bankrotas buvo pripažintas tyčiniu ir anksčiau, šiuo pagrindu ieškovas nesėkmingai teikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (prašymas buvo atmestas), o atsakovai nesiėmė jokių veiksmų tam, kad mažintų savo turto masę, ar veiktų kokiu nors kitu būdu, kad apsunkintų teismo sprendimo priėmimą. Ankstesnių analogiškų prašymų (dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo) buvo teikiama ir anksčiau, ir nei vienu iš šių atvejų atsakovai nesiimdavo jokių veiksmų turtui paslėpti ar apsunkinti. Nurodo, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu ieškovas BUAB „Drokita“ atskirąjį skundą prašo atmesti.
10. Nurodo, kad BUAB „Drokita“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu 2017 m. spalio 24 d. Vilniaus apygardos nutartimi civilinėje, kuri įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui nutartį palikus nepakeistą. Teismai konstatavo ieškovės veiklos perkėlimą į UAB „Jobera“, kas, be kita ko, reiškia ieškinio pagrįstumą ne tik M. K., tačiau ir UAB „Jobera“ atžvilgiu.
11. Pažymi, kad atsakovai siekia vilkinti procesą, tai patvirtina atsakovų inicijuotos taikos sutarties derybos, dėl kurių buvo atidėliojami teismo posėdžiai. Atkreipia dėmesį, jog taikos sutartį surašę atsakovai kaip subjektus, kurie tariamai atlygins ieškovės kreditorių patirtą žalą, nurodė abu atsakovus, kas patvirtina, jog atsakovai supranta, kad ieškinys jų atžvilgiu yra pagrįstas. Tačiau iš atsakovų veiksmų matyti, kad atsakovai ginčo spręsti taikiai neketina, tik inicijuoja taikos sudarymo galimybes, vilkindami procesą. Areštavus UAB „Jobera“ atsiskaitomąsias sąskaitas, matyti, jog lėšų atsakovė neturi, nors viešai prieinamais duomenimis, ši įmonė dirba, veikia.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnių nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
13. Byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties, kuria areštuotas atsakovų M. K. bei UAB „Jobera“ turtas bei lėšos.
14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme nustatytos dvi privalomosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti prima facie (tikėtinai) pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas (žr.pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1547-180/2018).
15. Pažymėtina, kad pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 puntą, 178 straipsnį prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Asmuo, pagrįsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo nurodyti teismui ne tik prielaidas, bet konkrečias aplinkybes ir įrodymus, patvirtindamas, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmimas sukels CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes.
16. Remiantis CPK 145 straipsnio 2 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais, t. y. jos turėtų būti parenkamos taip, kad nė vienai iš šalių nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas ir nebūtų varžomos vienos proceso šalies teisės daugiau, negu yra būtina jų taikymo tikslams pasiekti. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, lemia teismo pareigą vienodai įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti prioriteto, o ekonomiškumo bei teisingumo principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Be kita ko, laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos (parenkamos) taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ir nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Tai suponuoja būtinumą užtikrinti, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės būtų proporcingos jomis siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1035-178/2017).
17. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas atsakovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi aptartais principais, laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą grindė tuo, jog atsakovų M. K. ir UAB ‚Jobera“ veiksmai ieškovo BUAB „Drokita“ atžvilgiu pripažinti sukėlusiais BUAB „Drokita“ tyčinį bankrotą, reikalavimo suma yra didelė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nesutikti, jog nurodyti atsakovų veiksmai atitinka tiek preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygą, tiek galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad teikdami atskirąjį skundą atsakovai nepateikė duomenų, jog jų finansinė padėtis yra stabili bei jie pajėgūs įvykdyti galimai palankų teismo sprendimą pagal ieškovo reikalavimą dėl 23 138,62 Eur bei ši suma jiems nėra didelė.
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra laikino pobūdžio, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama Vilniaus miesto 2019 m. balandžio 11 d. nutartis paliktina nepakeista.
19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.