- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-11
- Bylos Nr.
- e2-14-196/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00080-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „STAIPA“
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „STAIPA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1056-560/2017 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,STAIPA“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių pagal nuomos sutartis priteisimo, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „STAIPA“ priešieškinį ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl investuotų į nekilnojamąjį turtą lėšų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, vėliau jį patikslinusi, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 208 680,40 Eur nesumokėto nuomos mokesčio pagal 2005, 2007, 2009 ir 2015 metų Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis, 33 658,04 Eur palūkanų pagal 2009 ir 2015 metų Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartis, 550,95 Eur delspinigių pagal 2015 m. Savivaldybės ilgalaikio materialiojo turto nuomos sutartį, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.Atsakovė pateikė priešieškinį, vėliau jį patikslinusi, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 306 273,77 Eur pastato vertės padidėjimo sumą, įskaityti ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio priteisimo bei atsakovės reikalavimą dėl pastato pagerinimo išlaidų priteisimo (įskaitomų reikalavimų suma sudaro 67 986,23 Eur) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei nuosavybės teise priklausantį 64 425,29 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Tokio turto nesant, ar esant nepakankamai, teismas areštavo atsakovės lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškove ir atlikti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, ir turtines teises, uždraudžiant atsakovei perleisti ar kitu būdu sudaryti galimybę tretiesiems asmenims naudotis atsakovės nuomojamomis ieškovei nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini).Ieškovei patikslinus ieškinio reikalavimų sumą, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 29 d. nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą, pakeitė pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, areštuodamas atsakovei nuosavybės teise priklausantį 225 079,90 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Tokio turto nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovei priklausančias lėšas 225 079,90 Eur sumai, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškove ir atlikti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą.Atsakovė pateikė prašymą panaikinti jos atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, jog turto areštas 225 079,90 Eur sumai yra maksimalus, dėl taikomų apribojimų yra trikdoma juridinio asmens ūkinė veikla, užkertant kelią toliau ją vykdyti, suvaržytos galimybės rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo, turėjo atsižvelgti ne tik į pareikšto ieškinio dydį bei pobūdį, tačiau ir įvertinti, ar nustatytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeis ekonomiškumo ir interesų pusiausvyros principų.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 19 d. nutartimi atsakovės UAB „STAIPA“ prašymą patenkino iš dalies: pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį, suteikdamas atsakovei UAB „STAIPA“ teisę papildomai iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi didelės ieškinio sumos kriterijumi, atsižvelgiant į tai, laikė, jog atsakovė teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo neįrodė, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo, kadangi būtent jai tenka įrodinėjimo pareiga. Teismas konstatavo, jog atsakovė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindas spręsti, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui išnyko, nenurodė, prašyme nėra nurodyta jokių naujų argumentų ar pateikta įrodymų, kurie nebuvo aptarti tiek Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartyje, kuria buvo padidintas byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje, kuria Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis buvo palikta nepakeista. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ir jų mastas padidintas išimtinai tik pareikšto ieškinio ribose pirmiausia nurodant areštuoti atsakovei priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, o tik jų nesant ar esant nepakankamai – areštuoti pinigines lėšas, leidžiant atsakovei atsiskaityti su ieškove ir atlikti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą. Dėl šių priežasčių teismas laikė nepagrįstais atsakovės argumentus, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistas ekonomiškumo principas.Teismas, įvertinęs atsakovės argumentus, jog ji dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali atsiskaityti su darbuotojais, dėl ko tenka juos atleisti, sprendė, jog atsakovei turi būti sudaryta galimybė ne tik leisti atsiskaityti su ieškove ir atlikti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, bet ir leisti iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė UAB ,,STAIPA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti UAB „STAIPA“ prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei priklausančių piniginių lėšų areštą. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad su atsakovės prašymu buvo pateikti įrodymai, kurie patvirtina, jog net areštavus atsakovės sąskaitose esančias pinigines lėšas, jos apyvarta yra pakankama pagrįsti, kad patenkinus ieškinį atsakovė turės galimybę atsiskaityti su ieškove.Teismas nevertino, kad atsakovė, esant ieškovės pritarimui, yra investavusi 285 070,09 Eur dydžio sumą į ieškovei priklausančias ginčo patalpas.Atsakovei priklausančių piniginių lėšų areštas, neturint kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto, kai visos gautos veiklos pajamos buvo investuotos į ieškovės turto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimą, dėl ko šio pastato vertė pakilo, ir nesuteikus teisės iš areštuotų lėšų vykdyti atsiskaitymų su prekių tiekėjais, bankais, bus sutrikdyta juridinio asmens veikla, suvaržytos jo galimybės rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis. Tokia situacija lems atsakovės finansinius įsiskolinimus ir sumažins galimybę įvykdyti teismo sprendimą visa apimtimi.Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:Atsakovė nei prašyme panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde nenurodė jokių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad išnyko grėsmė, ypač atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą, ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymui, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.Atsakovės teiginiai, nurodomi atskirajame skunde vienas kitam prieštarauja, kadangi atsakovė teigia esant gerai jos turtinei padėčiai, į ką neva neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindu nurodo aplinkybę apie trikdomą juridinio asmens ūkinę veiklą ar net jos žlugdymą.Nors su prašymu atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui PVM deklaracijas, šie dokumentai neatspindi atsakovės pajamų (pelno), veikloje patiriamų sąnaudų bei apyvartos. Šiuo atveju PVM deklaracijos leidžia nustatyti tik atitinkamų sandorių apmokestinamąją vertę, nuo kurios apskaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis.Atsakovės investuotos lėšos į ginčo patalpas nagrinėjamu atveju nėra susijusios su ieškovės ieškiniui užtikrinti taikomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.Taikomos laikinosios apsaugos priemonės leidžia atsakovei toliau vystyti verslą, gauti pajamas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo dalyko
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šioje byloje absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2-3 dalys, 338 straipsnis).Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas atsakovės prašymas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, sumažinant jų mastą: suteikiant atsakovei UAB „STAIPA“ teisę papildomai iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
Pagal CPK 149 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovės prašymą panaikinti jai taikytas laikinąsias apsaugos priemonės, konstatavo, jog atsakovė teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo neįrodė, kad ieškinio suma (225 079,90 Eur) jai nėra reikšminga, o jos turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo. Nagrinėjamu atveju atsakovė jokių naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindas spręsti, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui išnyko, nenurodė, taip pat nepateikė jokių naujų argumentų ar įrodymų, kurie nebūtų buvę aptarti tiek Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartyje, kuria buvo padidintas byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje, kuria Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis buvo palikta nepakeista. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CPK 149 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl atskirojo skundo argumentai visiškai atmestini.Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei UAB ,,STAIPA“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių pagal nuomos sutartis priteisimo bei atsakovės priešieškinį ieškovei dėl investuotų į nekilnojamąjį turtą lėšų priteisimo, 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį tenkino iš dalies: ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 143 315,18 Eur skolos, 18 502,67 Eur palūkanų, 550,95 Eur delspinigių, 149,20 Eur bylinėjimosi išlaidų (iš viso 165 518 Eur) ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos 162 518 Eur sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. sausio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovės priešieškinį atmetė (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nors šis sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (CPK 279 straipsnio 1 dalis, 307 straipsnio 1dalis), tačiau ši aplinkybė yra pakankama spręsti dėl preliminaraus ieškovės ieškinio pagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu (CPK 144 straipsnio 1 dalis) bei tinkamai pirmosios instancijos teismo įvertintą atsakovės prašymą panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 185 straipsnis).Nagrinėjamu atveju Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones pasitelkęs prezumpciją, kad didelė turtinio reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pažymėtina, kad nurodytos prezumpcijos tikslas ne sudaryti savarankišką pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustačius, kad reikalavimas yra turtinis ir išreiškiamas konkrečia finansine suma, o palengvinti įrodinėjimo naštą asmeniui, kuris, iškilus turtiniam ginčui, prašo taikyti areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2236/2014; 2016 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1014-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-229-196/2017). Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, reiškiantis, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, todėl taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma jam nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12 straipsnis, 178 straipsniai). Taigi apeliantė, siekdama paneigti būtinumą taikyti jai laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti, kad pareikšto ieškinio suma atsakovei nėra didelė, o jos finansinė padėtis eliminuoja grėsmę, kad jai nepalankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.Šiuo atveju atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė savo gerą finansinę – turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, kurie leistų teismui spręsti, jog atsakovė turi pakankamai turto ieškinio reikalavimams patenkinti. Nesant duomenų apie atsakovės gerą turtinę padėtį, pelningai vykdomą ūkinę – komercinę veiką, nėra pagrindo teigti, kad ieškinio suma atsakovei nėra didelė, ir dėl to negali kilti grėsmė sprendimo įvykdymui (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Nesutiktina su atsakovės atskirajame skunde nurodomu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog net ir areštavus atsakovės sąskaitose esančias pinigines lėšas, jos apyvarta yra pakankama pagrįsti, kad patenkinus ieškinį atsakovė turės galimybę atsiskaityti su ieškove. Teikiamu skundu apeliantė praktiškai nenurodo jokių argumentų, susijusių būtent su ieškinio sumos reišmingumu ir jos santykiu su atsakovės finansine padėtimi. Atsakovė nepateikė jokių jos turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų (finansinių ataskaitų rinkinio, apyvartų žiniaraščio), kurie galėtų pagrįsti, jog apeliantei ieškovės reikalavimų suma nėra didelė. Šiuo atveju sutiktina su ieškove, kad iš pateiktų PVM deklaracijų matyti tik atitinkamų sandorių apmokestinamoji vertė ir nesant kitų atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentų nėra galimybės nustatyti realios atsakovės finansinės padėties. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvams, jog atsakovė neįrodė, kad ieškinio suma jai nėra reikšminga.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto
Atsakovės atžvilgiu areštuotas jai nuosavybės teise priklausantis turtas bei piniginės lėšos ieškinio reikalavimų sumai – 225 079,90 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį tenkino iš dalies: ieškovės naudai iš atsakovės priteisė 162 518 Eur sumą bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas, o likusioje dalyje ieškinį atmetė. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą nesprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pritaikius kelias laikinąsias apsaugos priemones, jų bendra suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą. Ši norma taip pat nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Vadinasi, ši konkreti civilinio proceso norma įsakmiai nenustato laikinųjų apsaugos priemonių ribų, tačiau pabrėžia, kad jos turi būti ekonomiškos ir iš esmės negali viršyti ieškinio sumos. Ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui tik iš dalies tenkinus ieškinio reikalavimus, atitinkamai keičiasi ir atsakovės atžvilgiu taikomos atsakomybės apimtis, todėl jos atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastas mažintinas, nustatant, jog atsakovės UAB „STAIPA“ bendrai areštuoto turto vertė negali viršyti 162 518 Eur sumos (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Be kita ko, atsakovė atskirajame skunde nurodo, jog nesuteikus teisės iš areštuotų lėšų vykdyti atsiskaitymų su prekių tiekėjais, bankais, bus sutrikdyta juridinio asmens veikla bei suvaržytos galimybės rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis, kas lems atsakovės finansinius įsiskolinimus ir sumažins galimybę įvykdyti teismo sprendimą visa apimtimi. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantė remiasi deklaratyviais teiginiais, kurie nekoreliuoja su byloje esančiais įrodymais.Jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Neabejotina, kad laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas – iš esmės visais atvejais sukelia tam tikrus suvaržymus, ribojimus šio turto savininkui (kaip paprastai jie kyla ir kitais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atvejais). Šiuo atveju apeliantė tik deklaratyviai nurodo, kad dėl turto arešto ji negalės vykdyti atsiskaitymų su prekių tiekėjais, bankais, bus sutrikdyta juridinio asmens veikla bei suvaržytos galimybės rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais juridiniais asmenimis, todėl tokia situacija lems atsakovės finansinius įsiskolinimus ir sumažins galimybę įvykdyti teismo sprendimą visa apimtimi. Šiuo atveju konkrečių įtikinamų argumentų ir juos pagrindžiančių įrodymų tokiems teiginiams pagrįsti nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto pakeitimo, nustatant apeliantei teisę iš areštuotinų piniginių lėšų daryti atsiskaitymus su neapibrėžtais tiekėjais bei bankais, nesant pateiktų duomenų apie sandorius, kurių vykdymui yra būtina sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių apimtį bei iš jų nevykdymo kylančias pasekmes.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.Atsižvelgiant į tai, jog atsakovės priešieškinis Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu buvo atmestas, teismas nepasisako dėl kitų apeliantės argumentų, susijusių su priešieškinio dalyku, kaip teisiškai nereikšmingų.Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta bei teisėta, naikinti ją atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Kita vertus, atsižvelgtina į tai, kad minėtu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1056-560/2017 ieškovės reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, todėl siekiant ekonomiškumo ir proporcingumo principų įgyvendinimo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju tikslinga sumažinti atsakovės atžvilgiu taikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, nustatant, kad atsakovės areštuoto turto, turtinių teisių bei piniginių lėšų vertė neviršytų 162 518 Eur sumos (CPK 145 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 19 d. nutarties rezoliucinę dalį ir ją išdėstyti taip:
„Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtį pakeisti, sumažinti atsakovės UAB „STAIPA“ areštuoto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių bei piniginių lėšų mastą nuo 225 079,90 Eur (dviejų šimtų dvidešimt penkių tūkstančių septyniasdešimt devynių eurų 90 ct) iki 162 518 Eur (vieno šimto šešiasdešimt dviejų tūkstančių penkių šimtų aštuoniolikos eurų) sumos bei suteikti atsakovei UAB „STAIPA“ teisę papildomai iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei kitas su darbo santykiais susijusias išmokas.“
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registrui.