- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-09
- Bylos Nr.
- e2-1014-943/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00512-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė DNB Bankas
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotų administravimo grupė“ įgalioto asmens, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-4234-661/2016, pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovui ūkininkui A. J. dėl žalos priteisimo, bylos nagrinėjime dalyvaujantis trečiasis asmuo akcinė bendrovė DNB Bankas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 807 750 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.Ieškinio reikalavimus ieškovė grindė teiginiais, jog atsakovas netinkamai vykdo įsipareigojimus, kilusius iš tarp šalių 2006 m. rugpjūčio 1 d. sudarytos Šilumos energijos tiekimo ir 5 MW katilinės montažo sutarties ir 2008 m. sausio 1 d. papildomo susitarimo Nr. 3 prie sutarties. Ieškovės teigimu, atsakovas buvo įsipareigojęs išpirkti iš ieškovės už 0,010 eur už kWh kainą 99.750 MW šilumos energijos, tačiau pasistatęs naują katilinę ieškovės paslaugų atsisakė ir yra neišpirkęs 80.757 MW šilumos energijos už 807 575 Eur vertę. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis. Nurodo, kad ieškinio suma yra didelė, ieškovė yra bankrutavusi bendrovė, atsakovas su ieškove neatsiskaito, todėl egzistuoja poreikis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.Teismas pažymėjo, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o įstatymai nepreziumuoja atsakovo nesąžiningumo. Bylos medžiaga nepatvirtina atsakovo nesąžiningumo ir siekio bet kokiomis priemonėmis vengti įvykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, todėl nesant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė BUAB „Izobara“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankrotų administravimo grupė“ įgalioto asmens, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas atsisakydamas taikyti ieškinio, kurios suma 807 570 Eur, reikalavimų įvykdymo užtikrinimą, paneigė Lietuvos apeliacinio teismo įtvirtintą prezumpciją, kad didelė ieškinio reikalavimų suma savaime gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.Teismas neanalizavo atsakovo nesąžiningų veiksmų ir nepagrįstai sprendė, kad jo veiksmuose neįžvelgiamas galimas vengimas vykdyti teismo sprendimą.Teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei, nors pareiga įrodyti aplinkybę, kad ieškinio suma nėra didelė, kyla būtent atsakovui.
Atsakovas A. J. ieškovės atskirąjį skundą prašo atmesti ir palikti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį galioti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Priešingai nei nurodo ieškovė, didelė ieškinio reikalavimų suma savaime nesudaro grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui ir, nesant įrodytiems nesąžiningiems atsakovo veiksmams, nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovė atsakovo nesąžiningumą sieja išimtinai su, kaip teigiama ieškinyje, netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, nors tai sudaro šios bylos nagrinėjimo dalyką, o tai, kad atsakovas nesinaudoja ginčo sutartimi ieškovės teikiama šilumos energija, sąlygota tik pačios ieškovės netinkamo sutartinių sąlygų vykdymo.Kartu su atsiliepimu teikiami duomenys apie atsakovo finansinę padėtį paneigia bet kokias ieškovės keliamas abejones dėl atsakovo prastos finansinės padėties.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant ieškovės pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimą, yra pagrįsta ir teisėta, keliami įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp bylos šalių ir didelės ieškinio sumos, kaip pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, reikšmingumo klausimai. Šie klausimai nagrinėjami vadovaujantis ieškovės skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kurie nebuvo pateikti ir vertinti pirmosios instancijos teisme sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kartu su atsiliepimu teikiamais duomenimis atsakovas siekia paneigti ieškovės argumentus dėl ieškinio sumos reikšmingumo atsakovui ir egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro ne tik teisės, bet ir fakto klausimai (CPK 320 straipsnio 1 dalis), todėl įvertinus byloje keliamus klausimus ir jų išsprendimui vertintinas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su byloje esančių įrodymų visuma vertina atsakovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktus įrodymus. Teismas atkreipia dėmesį, kad su atsakovo pateiktais duomenimis ieškovė yra susipažinusi (nagrinėjamos bylos šalys yra Lietuvos elektroninių paslaugų portalo (EPP) vartotojai, 2016 m. balandžio 4 d. atsakovo elektroniniu būdu pateiktas atsiliepimas su priedais ieškovės atstovei yra įteiktas), todėl naujų įrodymų priėmimas jos teisių nepažeidžia, pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo nesudaro.
Dėl pagrindų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.Apeliaciniu skundu keliami antrosios iš nurodytų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones – egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo neįvykdymo rizikai, egzistavimo bei šalims keliamos įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimai.Iš atskirajame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad ieškovė mano, jog didelė ieškinio reikalavimų suma savaime sąlygoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, o pareiga paneigti šią prezumpciją nustatyta atsakovui.Lietuvos apeliacinis teismas vertindamas šiuos skundo argumentus pabrėžia, kad apeliantė nepagrįstai didelę ieškinio sumą prilygina egzistuojančiai teismo sprendimo neįvykdymo grėsmei. Šie argumentai paneigia ne tik kitų teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo riziką lemiančių veiksnių bei jų visumos svarbą spendžiamam klausimui, bet kartu ir bylos šalių rungimosi principą. Palaikant ieškovės poziciją susidarytų situacija, jog ieškovui tik pareiškus atitinkamo dydžio reikalavimą, kurį pats ieškovas laiko dideliu, teismas būtų visais atvejais besąlygiškai įpareigotas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Ieškovas, teikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti galimo, ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tik tuo atveju jei ieškovas įrodo abiejų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimą ir teismas taiko atitinkamus suvaržymus atsakovo turtui, atsakovui, siekiančiam paneigti laikinųjų apsaugos priemonių poreikį, kyla pareiga paneigti grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Laikantis ieškovės skunde suformuotos pozicijos, pareiškus 807 750 Eur dydžio reikalavimą, jai pareigos įrodyti, jog egzistuoja grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui neliktų, kas ne tik kad prieštarautų pačiai didelės ieškinio sumos prezumpcijos esmei, bet ir paneigtų ieškovo įrodinėjimo pareigą bei šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principus. Šiuo atveju apeliantė didelę ieškinio sumą tapatina su grėsme būsimo teismo sprendimo įvykdymui bei teigia, kad teismas, netaikęs laikinųjų apsaugos priemonių, pažeidė didelės ieškinio sumos prezumpciją. Lietuvos apeliacinis teismas pažymi, kad nurodytos prezumpcijos tikslas ne sudaryti savarankišką pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustačius, kad reikalavimas yra turtinis ir išreiškiamas konkrečia finansine suma, o palengvinti įrodinėjimo naštą asmeniui, kuris, iškilus turtiniam ginčui, prašo taikyti areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti faktinė ir hipotetinė (teoriškai įmanoma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2236/2014). Kadangi faktinę grėsmę ieškinio pateikimo metu įrodyti daugeliu atveju yra itin sudėtinga arba praktiškai neįmanoma (pvz., tikėtinai pagrįsti esant atsakovo sąmoningą ketinimą išvengti jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo), arešto taikymo prašančiam asmeniui yra suteikta galimybė remtis nurodytu teisinio pobūdžio teiginiu (didele ieškinio suma). Taikant ieškinio sumos prezumpciją įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui, t. y. būtent jis turi pagrįsti, kad ieškinio suma atsakovui nėra reikšminga, o turtinė padėtis eliminuoja grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 str.). Spręsdamas, ar yra pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms, grindžiamomis didele ieškinio suma, taikyti, teismas kiekvienu atveju turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė. Tačiau tik ieškinio suma negali būti vertinama kaip savarankiškas pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pats savaime materialinių vertybių nesukuria, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą. Tokia priemonė gali būti taikoma, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. Remiantis bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad tarp šalių kilo ginčas dėl jas siejančios sutarties tinkamo vykdymo ir šalių prisiimtų įsipareigojimų apimties nustatymo. Tai, kad atsakovas, kilus ginčui dėl sutartinių sąlygų vykdymo, nepripažįsta ieškovės jam reiškiamo reikalavimo ir jį ginčija, nevertinama kaip jo nesąžiningumas. Kitų aplinkybių, kuriomis būtų įrodinėjamas atsakovo nesąžiningumas nenurodoma, todėl teismas sprendžia, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atsakovo nesąžiningumas, kaip viena iš sąlygų ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui taikyti, yra neįrodytas. Siekdamas paneigti skundo argumentus, kad teismui tenkinus ieškovės reikalavimą, atsakovas būtų nepajėgus jį įvykdyti, atsakovas A. J. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, kaip minėta, pateikė savo, kaip asmens, užsiimančio individualia žemės ūkio veikla, 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, duomenis apie ūkyje socialiniu draudimu apdraustų asmenų skaičių bei pažymą apie draudėjo valstybei sumokėto dydžio mokesčius. Šių duomenų visuma patvirtina, kad atsakovo vykdomos individualios veiklos įsipareigojimai (3 752 487 Eur) yra dengiami turimo turto verte (4 869 963 Eur), atsakovas vykdydamas žemės ūkio veiklą yra sukūręs 60 darbo vietų, moka valstybei pakankamai dideles mokesčių sumas, todėl, teismo vertinimu, esant patenkintiems ieškovės reikalavimams, atsakovas būtų pajėgus sumokėti teismo sprendimu priteistą sumą. Be to, kaip minėta, tik ieškinio sumos santykis su atsakovo turimo turto verte, nesant kitų objektyvių duomenų, kad atsakovas gali imtis veiksmų, kuriais būtų apsunkintas ar padarytas neįmanomu teismo sprendimo neįvykdymas, nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apibendrinant šiuos duomenis teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisėtai išaiškino didelės ieškinio sumos reikšmę sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir pagrįstai nustatė, kad ieškovė neįrodė egzistuojant grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui, o atsakovo pateikti finansinę padėtį pagrindžiantys duomenys tik patvirtina šias išvadas. Nesant kitų duomenų ir įrodymų, kurie leistų spręsti egzistuojant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai, apeliacinės instancijos teismas mano, kad pagrindo ieškovės ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.