- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-18
- Bylos Nr.
- e2-75-516/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01379-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Ieškovas
- L. L.
- Atsakovas
- G. J. A.
- Trečiasis asmuo
- D. O., V. A.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo L. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo L. L. ieškinį atsakovei G. J. A. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys – D. O. ir V. A.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Ieškovas L. L. pateikė ieškinį, kuriame prašė iš atsakovės priteisti 43 443 Eur sumą, sumokėtą už 50 vnt. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Fasado pastoliai“ akcijų, bei 10 938,12 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės turto areštą. Nurodė, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas, be to egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, nes atsakovė, siekdama išvengti atsiskaitymo su ieškovu, turimą turtą gali perleisti tretiesiems asmenims. Įmonės, kurios akcininkė yra atsakovė, finansinė būklė yra itin bloga.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 18 d. nutartimi ieškovo L. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nenurodė pagrįstų motyvų ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovo argumentai, susiję su įmonės, kurios akcininke yra atsakovė, finansine padėtimi, teismo vertinimu, nepagrindžia blogos atsakovės turtinės padėties, o ieškovo argumentai, susiję su prievolių jam nevykdymu, yra jau teisminio nagrinėjimo dalykas, nesprendžiamas šioje proceso stadijoje. Ieškovo teiginiai, jog yra reali galimybė, kad atsakovė perleis jai nuosavybės teise priklausantį turtą tretiesiems asmenims, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Teismui nėra pateikta pakankamai duomenų apie atsakovės turimą turtą, taip pat turimas prievoles kitiems kreditoriams ar kitų įrodymų, kurie leistų spręsti apie sunkią atsakovės turtinę padėtį. Nesant šių duomenų, teismas negali daryti išvados, kad atsakovė yra finansiškai nepajėgi, esant palankiam teismo sprendimui, atsiskaityti su ieškovu.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas L. L. atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – areštuoti atsakovei G. J. A. priklausančias pinigines lėšas, taip pat kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, grynuosius pinigus bei turtines teises, priklausančias atsakovei G. J. A. ir esančias pas trečiuosius asmenis, bendrai 54 381,12 Eur sumai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ieškovo ieškiniu reiškiami reikalavimai atsakovei priteisti ieškovui 54 381,12 Eur dydžio sumą akivaizdžiai yra didelės apimties, ypatingai atsižvelgiant į aplinkybę, jog atsakovė yra fizinis asmuo. Teismų praktikoje didelė ieškinio suma yra laikoma pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Ieškovui kyla pagrįstų abejonių, kad atsakovė gali imtis nesąžiningų priemonių, siekdama išvengti jai galimai nepalankaus teismo sprendimo vykdymo. Tokias ieškovo abejones suponuoja ankstesnis nesąžiningas atsakovės elgesys analizuojamų šioje byloje aplinkybių kontekste: atsakovė teigia, jog ieškovas nesumokėjo už 50 vnt. UAB „Fasado pastoliai“ akcijų, nei atsakovė, nei bendrovės vadovas nereagavo į ieškovo siunčiamus raginimus pranešti juridinių asmenų registro tvarkytojui apie ½ UAB „Fasado pastoliai“ akcijų pardavimą, spręstina, kad atsakovė sąmoningai nevykdo akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, prisiimtų įsipareigojimų.Pagal viešai prieinamą informaciją matyti, jog UAB „Fasado pastoliai“, kurios akcininkė yra atsakovė, ūkinė komercinė veikla nėra pastovi, bendrovė periodiškai turi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Tai papildomai pagrindžia galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė G. J. A. prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-28/2010).Ieškovas pateikia tik deklaratyvius teiginius ir neįrodė, kad atsakovė yra nesąžininga ar yra grėsmė, kad ji perleis turtą tretiesiems asmenims.UAB „Fasado pastoliai“ finansinė padėtis negali būti vertinama sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Šiomis priemonėmis užtikrinami byloje pareikšti materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos procesiniais tikslais suvaržomos konkrečių asmenų materialinės teisės. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (liet. preliminarų) vertinimą. Taigi, prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimas susideda iš dviejų stadijų – pirmiausia įsitikinama, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, o tuomet vertinama, ar egzistuoja poreikis užtikrinti tokį reikalavimą būtent prašomomis priemonėmis.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog negali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas šioje civilinėje byloje, šios sąlygos egzistavimas atskirajame skunde nekvestionuojamas.Apeliantas ginčą kelia dėl antrosios sąlygos – grėsmės, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Apeliantas antrosios sąlygos egzistavimą grindžia didele ieškinio suma.Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017).Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o deklaratyvūs teiginiai dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės nesudaro teisinio pagrindo varžyti kito asmens teises (CPK 178 straipsnis; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1211-943/2017).Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju nutarties 12 punkte nurodytų aplinkybių kontekste atsakovės nesąžiningumo ieškovas atskirai neįrodinėjo ir tikėtinų duomenų, kad atsakovė turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Jokių akivaizdžių aplinkybių, patvirtinančių galimą atsakovės nesąžiningumą, nenustatė ir teismas (CPK 185 straipsnis). Priešingai nei nurodo apeliantas, jo ieškinyje išdėstytos aplinkybės (kad atsakovė sąmoningai nevykdo akcijų pirkimo – pardavimo sutartimi, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, prisiimtų įsipareigojimų) nelaikytinos atsakovės nesąžiningumo įrodymu, nes šios aplinkybės sudaro civilinės bylos ginčo (įrodinėjimo) dalyką. Konstatavus, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, kuriame kiekviena šalis savo poziciją dėl antrosios šalies atliktų ar neatliktų veiksmų interpretuoja tik sau palankia linkme, nėra pagrindo spręsti apie vienos iš šalių (atsakovės) nesąžiningumą, keliantį realią grėsmę nagrinėjamoje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymui. Pažymėtina, kad nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesinį klausimą teismas nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o į bylą pateiktus įrodymus vertina tik ta apimtimi, kuri yra būtina sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1106-464/2017). Analogiškai pasisakytina ir dėl UAB „Fasado pastoliai“ finansinės padėties, nes šie argumentai net nėra susiję su atsakovės nesąžiningumu.Akcentuotina, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti šalies pagrįsta. Kaip pažymėta teismų praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo ieškovo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatuodamas, jog vien ieškinio reikalavimo dydis šiuo atveju nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, teisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, todėl apelianto argumentas, kad teismas turėjo taikyti didelės ieškinio sumos prezumpciją, atmestinas, kaip nepagrįstas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.