- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-26
- Bylos Nr.
- e2-914-933/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00184-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Tomas Venckus, Irmantas Šulcas
- Suinteresuotas asmuo
- akcinės bendrovės Šiaulių banko, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Radviliškio pilnytis“, uždaroji akcinė bendrovė „Regejus“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens akcinės bendrovės Šiaulių banko atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutarties, kuria suinteresuotas asmuo (kreditorė) uždaroji akcinė bendrovė Šiaulių bankas buvo išbraukta iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Techsis“ antros eilės kreditorių sąrašo ir įpareigota grąžinti atitinkamą sumą, suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Radviliškio pilnytis“, uždaroji akcinė bendrovė „Regejus“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. spalio 25 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Techsis“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Revertus“ (toliau – ir nemokumo administratorė).
2. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nutartimi buvo patvirtinti bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Techsis“ finansiniai reikalavimai, tarp jų ir kreditorės akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Šiaulių banko (toliau – ir Bankas) antros eilės 4 362,09 Eur finansinis reikalavimas, susidaręs pagal 2019 m. rugpjūčio 5 d. Lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Lizingo sutartis), kurios pagrindu Bankas finansavo ratinio ekskavatoriaus NEW HOLLAND MH CITY (2008 m.) (toliau – ir lizinguotas turtas) įsigijimą.
3. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartimi BUAB „Techsis“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas patikslintas, įtraukiant hipotekos turėtoją AB Šiaulių banką ir jos 67 911,50 Eur finansinį reikalavimą, susidariusį pagal 2018 m. lapkričio 16 d. Kreditavimo linijos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kreditavimo sutartis).
4. Nemokumo administratorė 2023 m. liepos 18 d. pateikė prašymą išbraukti iš antros eilės kreditorių sąrašo Banką su 4 362,09 Eur finansiniu reikalavimu, kuris buvo padengtas pardavus lizinguotą turtą, ir įpareigoti Banką likusią sumą, gautą už parduotą lizinguotą turtą, t. y. 1 687,91 Eur, pervesti į BUAB „Techsis“ kreditorių sąskaitą.
5. Nemokumo administratorė nurodė, kad Banko prašyme aiškiai nenurodyta, kaip tiksliai buvo skirstomos gautos pajamos. Nemokumo administratorė nesutiko su Banko atliktu hipoteka užtikrinto reikalavimo palūkanų dengimu 960,29 Eur suma ir paprašė Banko ne vėliau kaip iki 2023 m. birželio 16 d. šią sumą pervesti į BUAB „Techsis“ banko sąskaitą bei informuoti, kam buvo panaudota 727,62 Eur suma. Bankas pateikė atsakymą, kuriame nurodė, kad lėšos paskirstytos sekančiai: 3 225,31 Eur be PVM (3 902,63 Eur su PVM) – atsiimto lizinguoto turto vertės skola; 5 000 Eur be PVM (6 050 Eur su PVM) – lizinguoto turto pardavimo kaina; 354,94 Eur – 20 proc. pelno mokestis (skaičiuojamas nuo turto pardavimo kainos (be PVM) ir turto vertės skolos (be PVM) skirtumo, t. y. 5 000 (pardavimo kaina) – 3 225,31 (turto vertės skola) = 1 774,69 (apmokestinamas pardavimo pelnas)). Atskaičius pelno mokestį, skolų dengimui nukreipta 1 419,75 Eur suma, kuri paskirstyta sekančiai: 78,47 Eur – priskaičiuotų palūkanų dengimas, 380,99 Eur – sukauptų delspinigių dengimas, 960,29 Eur – skolų pagal Kreditavimo sutartį dengimas.
6. Nemokumo administratorė nurodė, kad nesutinka su Banko lėšų skirstymu. Nors tarp Banko ir BUAB „Techsis“ dar iki nemokumo bylos iškėlimo sudarytoje Kreditavimo sutartyje yra nuostata, kad jei šalys yra sudariusios daugiau kaip vieną sutartį, kliento finansiniai įsipareigojimai Bankui pagal visas tarp šalių sudarytas sutartis yra laikomi vienu bendru kliento finansiniu įsipareigojimu Bankui, o pardavus lizinguotą turtą iš gautų pajamų gali būti dengiamas bendras finansinis įsipareigojimas, tačiau įsiteisėjus nutarčiai dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo, visi santykiai, kuriuose dalyvauja BUAB „Techsis“ turi būti vedami remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymu (toliau – JANĮ). Banko 67 911,50 Eur hipoteka užtikrintas reikalavimas negali būti tenkinamas iš pajamų, gautų realizavus lizinguotą turtą. Nemokumo administratorės vertinimu, už lizinguotą turtą gauta 6 050 Eur suma turi būti dengiama sekančiai: 3 902,63 Eur antros eilės finansinio reikalavimo I-ojo etapo dengimas; 459,46 Eur antros eilės finansinio reikalavimo II-ojo etapo dengimas; 1 687,91 Eur turi būti pervesti į BUAB „Techsis“ kreditorių sąskaitą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Šiaulių apygardos teismas 2023 m. liepos 20 d. nutartimi išbraukė iš BUAB „Techsis“ antros eilės kreditorių sąrašo Banką su 4 362,09 Eur finansiniu reikalavimu, kuris buvo padengtas pardavus lizinguotą turtą; įpareigojo Banką likusią sumą, gautą už parduotą lizinguotą turtą, tai yra 1 687,91 Eur per septynias dienas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos pervesti į BUAB „Techsis“ kreditorių sąskaitą.
8. Teismas sutiko su nemokumo administratore, kad kai juridiniam asmeniui yra iškeliama nemokumo (bankroto) byla, prievolių vykdymą ir reikalavimų patenkinimą reguliuoja JANĮ.
9. Teismo vertinimu, nors tarp Banko ir BUAB „Techsis“ dar iki nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo sudarytoje Kreditavimo sutartyje yra nuostata, nurodanti, kad jei šalys yra sudariusios daugiau kaip vieną sutartį, kliento finansiniai įsipareigojimai Bankui pagal visas tarp šalių sudarytas sutartis yra laikomi vienu bendru kliento finansiniu įsipareigojimu Bankui, o pardavus lizinguotą turtą iš gautų pajamų gali būti dengiamas bendras finansinis įsipareigojimas, tačiau įsiteisėjus nutarčiai dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo visi santykiai, kuriuose dalyvauja BUAB „Techsis“, turi būti sprendžiami remiantis JANĮ.
10. Teismas sutiko su nemokumo administratore, kad JANĮ 94 ir 96 straipsniuose reglamentuota, jog įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto, todėl Banko 67 911,50 Eur hipoteka užtikrintas reikalavimas negali būti tenkinamas iš pajamų, gautų realizavus lizinguotą turtą. Teismas nusprendė, kad Bankas pažeidė ir finansinio reikalavimo etapų tenkinimo eiliškumą – pirmuoju etapu tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų; antruoju etapu tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos) – pradžioje padengdamas dalį palūkanų, nedengiant pagrindinės skolos dalies. Teismas nustatė, kad Bankas nepateikė duomenų, kad parduodamas turtą patyrė kokias nors išlaidas.
11. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su nemokumo administratore, kad už lizinguotą turtą gauta 6 050 Eur suma turi būti skirstoma sekančiai: 3 902,63 Eur antros eilės finansinio reikalavimo I-ojo etapo dengimas; 459,46 Eur antros eilės finansinio reikalavimo II-ojo etapo dengimas. Kadangi Bankas dalį už parduotą lizinguotą turtą gautos sumos (1 687,91 Eur) nepagrįstai panaudojo hipoteka užtikrinto finansinio reikalavimo dengimui, teismas nusprendė, kad Bankas turi pervesti minėtą sumą į BUAB „Techsis“ kreditorių sąskaitą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Suinteresuotas asmuo (kreditorė) AB Šiaulių bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutarties dalį dėl įpareigojimo AB Šiaulių bankui pervesti 1 687,91 Eur BUAB „Techsis“ ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti 66 951,21 Eur AB Šiaulių banko patikslintą finansinį reikalavimą BUAB „Techsis“, o nemokumo administratorės prašymą dėl įpareigojimo AB Šiaulių bankui pervesti 1 687,91 Eur BUAB „Techsis“ atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas Banką grąžinti 1 687,91 Eur, neįvertino lizingo teisinių santykių specifikos, neįvertino Lietuvos Respublikos pridėtines vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) nuostatų, todėl ginčijama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta. PVM (1 050 Eur) mokėtinas į valstybės biudžetą, Bankas šios sumos pardavus turtą negauna, todėl turto pardavimo kaina turi būti laikoma 5 000 Eur. Įpareigojus Banką grąžinti 1 687,91 Eur, nevertintas pelno mokestis, kuris mokėtinas į valstybės biudžetą ir kurį pagal Bendrąsias lizingo sąlygas turi sumokėti BUAB „Techsis“ – iš pardavimo sandorio Bankas realiai pelno negauna, todėl teismas be pagrindo įpareigojo Banką prisiimti pelno mokesčio išlaidas ir taip patirti nuostolius.
12.2. Nemokumo (bankroto) byloje patvirtintas Banko finansinis reikalavimas buvo sudarytas iš hipoteka užtikrinto 67 911,50 Eur reikalavimo, kylančio iš Kreditavimo sutarties, ir antros eilės 4 362,09 Eur finansinio reikalavimo, kylančio iš Lizingo sutarties. Vykstant BUAB „Techsis“ nemokumo procesui, Bankas realizavo lizinguotą turtą už 5 000 Eur be PVM (6 050 Eur su PVM). Pirmosios instancijos teismas neteisingai skaičiavo, kad turtas parduotas už 6 050 Eur, o ši suma tapo atskaitos tašku įpareigojant Banką grąžinti lėšas. Teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal PVMĮ 3 straipsnio, 4 straipsnio nuostatas ir mokesčio administratoriaus išaiškinimus lizingo bendrovės iš bankrutuojančios įmonės susigrąžinto turto pardavimas kitam pirkėjui yra PVM objektas. Lizingo bendrovei (Bankui) parduodant iš bankrutuojančios įmonės susigrąžintas transporto priemones, įrangą, turi juos apmokestinti PVM, taikant 21 proc. PVM tarifą. Apmokestinti PVM parduodamą prekę privaloma jos perdavimo momentu (PVMĮ 14 straipsnis). Lizinguotą turtą pardavus už 6 050 Eur, 1 050 Eur kaip PVM turi būti pervesta į valstybės biudžetą, Bankas PVM suma disponuoti negali ir į Banko pajamas ši suma neįskaitoma.
12.3. Pagal PMĮ 16 straipsnio nuostatas, jeigu vienetas (Bankas) perleidžia turtą kitų asmenų nuosavybėn, tai turto vertės padidėjimo pajamomis laikomas to turto perleidimo kainos (PMĮ 15 straipsnis) ir įsigijimo kainos (PMĮ 14 straipsnis) skirtumas. Turto įsigijimo kaina – tai išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius (rinkliavas), išskyrus PVM, susijusius su šio turto įsigijimu (PMĮ 14 straipsnio 1 dalis). Valstybinė mokesčių instancija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) yra išaiškinusi, kad lizingo veiklą vykdančios bendrovės, tvarkydamos apskaitą, vadovaujasi 20-uoju verslo apskaitos standartu „Nuoma, lizingas (finansinė nuoma) ir panauda“, kurio nuostatos, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, taikomos tiek, kiek neprieštarauja PMĮ. Vadovaujantis minėto standarto 24 punktu, jei lizingo sutartis nutraukiama ir turtas grąžinamas lizingo davėjui, šis turtas registruojamas lizingo davėjo apskaitoje suma, kuri lygi neapmokėtai turto vertės dengimo sumai. Bankui pardavus pagal nutrauktą lizingo sutartį susigrąžintą turtą, lizingo gavėjui pervesta dalis gautų lėšų negalės būti priskiriama leidžiamiems atskaitymams. Realizavus lizinguojamą turtą, pirmiausia buvo apskaičiuotas ir iš gautos sumos (5 000 Eur, nes 1 050 Eur PVM mokamas į valstybės biudžetą) atimtas pelno mokestis. Šis mokestis apskaičiuotas nuo turto pardavimo kainos (be PVM) ir turto vertės skolos (be PVM) skirtumo, tai yra 5 000 Eur (pardavimo kaina) – 3 225,31 Eur (turto vertės skola) = 1 774,69 Eur (apmokestinamas pardavimo pelnas), kuris apmokestinamas 20 proc. dydžio tarifu (1 774,69 Eur × 20 proc.). Nors apskaičiuotas pelno mokestis (354,94 Eur) turi būti sumokėtas į Lietuvos valstybės biudžetą (PMĮ 49 straipsnis), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo Banką ir nurodytą sumą grąžinti atsakovui.
12.4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad likusios gautos Banko pajamos už lizinguotą turtą po mokesčių sumokėjimo sudarė 4 645,06 Eur (atskaičius pelno mokestį) ir šios pajamos buvo paskirstytos taip: 3 225,31 Eur, be PVM (3 902,63 Eur, įskaitant PVM) dengta atsiimto lizinguoto turto vertės skola, 78,47 Eur dengtos priskaičiuotos palūkanos ir 380,99 Eur sukauptų delspinigių pagal Lizingo sutartį. 960,29 Eur suma buvo skirta skolos pagal Kreditavimo sutartį dengimui. Toks už realizuotą lizingo objektą pajamų paskirstymas atitinka lizingo kaip finansavimo priemonės esmę ir mokesčių mokėjimą valstybei reguliuojančius teisės aktus.
12.5. Kreditavimo sutartis apibrėžia, kad jei šalys yra sudariusios daugiau kaip vieną sutartį, kliento (BUAB „Techsis“) finansiniai įsipareigojimai Bankui pagal visas tarp šalių sudarytas sutartis yra laikomi vienu bendru kliento finansiniu įsipareigojimu Bankui. Neturi teisinės reikšmės, ar BUAB „Techsis“ įsipareigojimai pagal Kreditavimo sutartį buvo ar nebuvo užtikrinti hipoteka, kadangi tai nėra lėšos, gautos bankroto procese – šių įsipareigojimų įvykdymą Bankui reikėtų vertinti lizingo sutarčių vykdymo kontekste, vadovaujantis Bendrosiomis lizingo sąlygomis. Priešingu atveju būtų pažeisti sutarčių vykdymo principai ir paneigta lizingo kaip finansavimo priemonės esmė.
12.6. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad BUAB „Techsis“ prievolių bankui pagal Kredito sutartį sumažinimas 960,29 Eur pažeidžia kitų BUAB „Techsis“ kreditorių interesus ir neatitinka JANĮ nuostatų. Bankas realizavo jam, o ne BUAB „Techsis“ nuosavybės teise priklausantį turtą, likusią nuo lizinguojamo turto gautų lėšų dalį skyrė padengti BUAB „Techsis“ įsipareigojimams, o ne įskaitė į Banko pajamas. Lėšos, gautos realizavus Bankui nuosavybės teise priklausantį turtą, skirstomos vadovaujantis ne JANĮ nuostatomis, o Lizingo sutarties nuostatomis. JANĮ nereglamentuoja tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančio turto realizavimo tvarkos ar gautų lėšų paskirstymo bankroto procese.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė BUAB „Techsis“ prašo atmesti suinteresuoto asmens atskirąjį skundą kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
13.1. Turtas buvo parduotas už 6 050 Eur, todėl turto pirkėjas turėjo padengti ir PVM mokestį. Be to, Bankas, pardavęs turtą, išrašė kreditinę sąskaitą (2023 m. balandžio 13 d. Kreditinė PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini)). Į BUAB „Techsis“ kreditorių sąrašą Banko finansinis reikalavimas buvo įtrauktas su PVM.
13.2. Bankas neturėjo teisės užskaityti gauto perviršio pardavus turtą kitiems reikalavimams dengti. Kadangi perviršis turėjo būti grąžintas BUAB „Techsis“, nebuvo ir prievolės mokėti pelno mokestį. BUAB „Techsis“ vertinimu, toks perviršio įskaitymas kitoms prievolėms dengti yra neteisėtas. Nors tarp BUAB „Techsis“ ir Banko dar iki nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo sudarytoje Kreditavimo sutartyje yra nuostata, nurodanti, kad jei šalys yra sudariusios daugiau kaip vieną sutartį, kliento finansiniai įsipareigojimai Bankui pagal visas tarp šalių sudarytas sutartis yra laikomi vienu bendru kliento finansiniu įsipareigojimu Bankui, o pardavus lizinguotą turtą iš gautų pajamų gali būti dengiamas bendras finansinis įsipareigojimas, tačiau 2022 m. lapkričio 3 d. įsiteisėjus nutarčiai dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo, visi santykiai, kuriuose dalyvauja BUAB „Techsis“, turi būti vertinami remiantis JANĮ.
13.3. JANĮ 94 ir 96 straipsniuose reglamentuota, kad įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto. Banko 67 911,50 Eur hipoteka užtikrintas reikalavimas negali būti tenkinamas iš pajamų, gautų realizavus lizinguotą turtą. Bankas nepateikė duomenų, kad parduodamas turtą patyrė kokias nors išlaidas. 1 687,91 Eur, likę padengus iš Kreditavimo sutarties kilusį finansinį reikalavimą, laikomi BUAB „Techsis“ turtu, iš kurio nemokumo proceso pabaigoje yra dengiamos tiek administravimo išlaidos, tiek finansiniai reikalavimai, kaip tai numato JANĮ.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
16. Atskirasis skundas pateiktas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria Bankas buvo įpareigotas likusią sumą, gautą už parduotą lizinguotą turtą, t. y. 1 687,91 Eur, pervesti į bendrovės kreditorių sąskaitą.
Dėl esminių faktinių aplinkybių
17. 2018 m. lapkričio 16 d. tarp Banko ir bendrovės buvo sudaryta Kreditavimo sutartis, kurios pagrindu Bankas suteikė ir išmokėjo bendrovei 200 000 Eur kredito liniją.
18. 2019 m. rugpjūčio 5 d. tarp Banko ir bendrovės buvo sudaryta Lizingo sutartis, kurios pagrindu buvo finansuotas ratinio ekskavatoriaus NEW HOLLAND MH CITY, ident. Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimas.
19. Bendrovės neįvykdytos prievolės Bankui pagal Lizingo sutartį sudarė 4 362,09 Eur: 3 902,63 Eur (su PVM) turto vertės skola, 78,47 Eur nesumokėtos palūkanos, 380,99 Eur delspinigiai.
20. Bankas lizinguoto turo susigrąžinimą iš bendrovės įformino išrašydamas 2023 m. balandžio 13 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė, kad grąžinamo lizinguoto turto vertė yra 3 225,31 Eur (be PVM) (3 902,63 Eur su PVM).
21. Bankas pardavė UAB Telšių gelžbetonis ratinį ekskavatorių NEW HOLLAND MH CITY, ident. Nr. (duomenys neskelbtini), ir tuo pagrindu 2023 m. balandžio 13 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta kaina be PVM 5 000 Eur, PVM suma – 1 050 Eur, 6 050 Eur bendra suma (10 t., b. l. 11).
Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo
22. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė: Bendrąsias lizingo sąlygas, VMI išaiškinimą, lėšų paskirstymo lentelę. Minėtais duomenimis apeliantė grindžia atskirajame skunde išdėstytus paaiškinimus kaip turi būti skaičiuojama Banko pajamų suma, gauta pardavus lizinguojamą turtą, bei tai, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos ne JANĮ, o Lizingo sutarties nuostatos.
23. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas).
24. Vertindama apeliantės pateiktus naujus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti dokumentai yra reikšmingi teisingam ginčo išsprendimui. Ir nors bendrovė atsiliepime į atskirąjį skundą išreiškė nesutikimą dėl pateiktų naujų dokumentų priėmimo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės naujai teikiami įrodymai negali užvilkinti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, kita pusė su jais susipažino, todėl pateikti nauji įrodymai priimami ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl ginčijamos sumos apskaičiavimo ir jos (ne)grąžinimo
25. Byloje kilo ginčas dėl gautos sumos pardavus lizinguotą turtą apskaičiavimo. Apeliantė teigia, kad gautos pajamos už lizinguotą turtą turi būti vertinamos atsižvelgus į PVMĮ ir PMĮ nuostatas. Apeliantės vertinimu, nors turtas buvo parduotas už 6 050 Eur, tačiau nei 1 050 Eur PVM suma, nei 354,94 Eur pelno mokesčio, apskaičiuoto taikius 20 proc. tarifą, suma negali būti įskaitomos į Banko gautas pajamas, nes šiomis sumomis Bankas nedisponuoja.
26. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad, sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą, daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.567 straipsnio 1 dalis). CK 6.574 straipsnis numato, kad, lizingo gavėjui iš esmės pažeidus sutartį, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.
27. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 6.574 straipsnį lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti, jog šis atlygintų lizingo davėjo nuostolius, kuriuos sudaro išlaidos, patirtos vykdant lizingo sutartį (t. y. susijusios su lizingo dalyko įgijimu, pristatymu ir pan.), kaip jos būtų atlygintos, jeigu sutartis būtų įvykdyta tinkamai, taip pat palūkanos už suteiktą finansavimą (teisę naudotis daiktu), atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą. Lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis kaip savo nuosavybę pasilieka lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-443-450/2023 29 punktas).
28. Nustatyta, kad bendrovei iškėlus bankroto bylą, lizingo davėja (Bankas) nutraukė Lizingo sutartį ir realizavo lizinguotą turtą – ratinį ekskavatorių NEW HOLLAND MH CITY už 6 050 Eur su PVM (turto pardavimo kaina be PVM – 5 000 Eur). Bankas paaiškino, kad realizavus minėtą turtą ir atskaičius mokesčius, gautas lėšas paskirstė sekančiai: padengė 3 225,31 Eur (be PVM) bendrovės skolą už lizinguotą turtą, 78,47 Eur palūkanas, 380,99 Eur delspinigius bei 960,29 Eur skolos dalį pagal Kreditavimo sutartį.
29. Pagal PVMĮ 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo tiekia prekes ir (arba) teikia paslaugas veikdamas kaip apmokestinamasis asmuo.
30. PVM mokėtojas – asmuo, kuriam pagal šį Įstatymą nustatyta prievolė apskaičiuoti ir mokėti PVM ir kuris mokesčio administratoriaus įregistruotas PVM mokėtoju, įskaitant kitaip PVM tikslais registruotus asmenis, išskyrus asmenis, kurie yra registruoti kompensacinio PVM tarifo schemos tikslais (PVMĮ 1 straipsnio 29 dalis). Standartinis PVM tarifas – 21 procento PVM tarifas (PVMĮ 1 straipsnio 32 dalis). Prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio PVMĮ nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip (PVMĮ 14 straipsnio 1 dalis).
31. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas Banką grąžinti į tą padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu tinkamai būtų įvykdyta lizingo sutartis, rėmėsi už parduotą turtą gauta kaina, kuri skaičiuota su PVM, 6 050 Eur (skundžiamos nutarties 18 punktas). Tačiau, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą bei pirmiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad skaičiavimui turėjo būti taikoma turto pardavimo kaina be PVM, tai yra 5 000 Eur. Iš lizingo sutarties Specialiųjų sąlygų matyti, kad lizingo tipas – finansinė nuoma, o pagal Bendrąsias lizingo sutarties sąlygas nuosavybės teisę į turtą klientas įgyja sumokėjęs sutartyje nurodytus mokėjimus bei įvykdęs visus kitus įsipareigojimus pagal sutartį ir jei nėra neįvykdytų įsipareigojimų pagal kitas sutartis (3.1 punktas). Lizingo bendrovei (Bankui) parduodant iš bankrutuojančios bendrovės susigrąžintą transporto priemonę, ji, kaip PVM objektas turi būti apmokestinta PVM, taikant 21 proc. tarifą, kuris pervedamas į valstybės biudžetą.
32. PMĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, kad turto vertės padidėjimo pajamos yra uždirbtos pajamos, kurias sudaro turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn (PMĮ 15 straipsnis) ir įsigijimo kainų (PMĮ 14 straipsnis) skirtumas. Turto įsigijimo kaina – tai išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius (rinkliavas), išskyrus pridėtinės vertės mokestį, susijusius su šio turto įsigijimu (PMĮ 14 straipsnio 1 dalis).
33. Nutraukus lizingo sutartį, Bankui grąžinamo lizinguoto turto vertė yra lygi tai turto vertei, kuri buvo nurodyta kreditinėje sąskaitoje, tai yra 3 225,31 Eur be PVM (šios nutarties 21 punktas). Banko parduoto turto vertės padidėjimo pajamos yra uždirbtos pajamos, nuo kurių turi būti skaičiuojamas pelno mokestis. Bankui pardavus lizinguojamą turtą už 5 000 Eur (be PVM) gautos pajamos siekė 1 774,69 Eur (5 000 Eur – 3 225,31 Eur (turto vertės skola be PVM)), kurios apmokestinamos 20 proc. dydžio tarifu. Taigi pelno mokestis sudaro 354,94 Eur (1 774,69 Eur × 20 proc.), kuris turi būti įskaitomas į valstybės biudžetą (PMĮ 49 straipsnis). Toks aiškinimas atitinka ir apeliantės į bylą pateiktą mokesčių administratoriaus išaiškinimą (žr. Atsakymą į klausimus apie lizingo davėjo/lizingo gavėjo pajamų pripažinimą, nutraukus grįžtamojo lizingo sutartį ir pardavėjo perimtą iš lizingo gavėjo turtą; atskirojo skundo 2 priedas), taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-443-450/2023 37 punkte nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, kokia apimtimi buvo patenkintas AB Šiaulių banko finansinis reikalavimas, pardavus lizinguotą turtą, šių aplinkybių neįvertino.
34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad tuo atveju, kai juridiniam asmeniui yra iškeliama nemokumo (bankroto) byla, prievolių vykdymą, reikalavimų patenkinimą reguliuoja JANĮ, todėl įpareigojo Banką gautą perviršį už parduotą lizinguotą turtą pervesti į bendrovės kreditorių sąskaitą.
35. Atskirajame skunde Bankas teigia, kad dar iki nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo sudarytoje Kreditavimo sutartyje yra nuostata, nurodanti, kad jei šalys yra sudariusios daugiau kaip vieną sutartį, kliento finansiniai įsipareigojimai Bankui pagal visas tarp šalių sudarytas sutartis yra laikomi vienu bendru kliento finansiniu įsipareigojimu Bankui, o pardavus lizinguotą turtą iš gautų pajamų gali būti dengiamas bendras finansinis įsipareigojimas. Banko vertinimu, lėšos, gautos realizavus Bankui nuosavybės teise priklausantį turtą, turi būti skirstomos vadovaujantis ne JANĮ nuostatomis, o Lizingo sutarties nuostatomis.
36. Bendrųjų lizingo sąlygų 7.8 punktas nustato, kad jei šalys yra sudariusios daugiau kaip vieną sutartį, kliento (nagrinėjamu atveju – bendrovės) finansiniai įsipareigojimai Bankui pagal visas tarp šalių sudarytas sutartis yra laikomi vienu bendru kliento finansiniu įsipareigojimu Bankui. Nutraukus sutartį ir realizavus turtą, toks vienas bendras bendrovės finansinis įsipareigojimas, neatsižvelgiant ar jo mokėjimo terminas yra suėjęs, ar ne, gali būti banko vienašališkai mažinamas po turto realizavimo gautu pelnu (t. y. suma, kuri lieka padengus banko nuostolius, kurie banką atstatytų į tokią padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jei klientas būtų tinkamai įvykdęs sutartį).
37. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, nurodyta, jog bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. JANĮ 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šis įstatymas reguliuoja juridinių asmenų restruktūrizavimo ir bankroto procesus, taip pat nemokumo administratorių profesiją ir veiklos priežiūrą. Taigi JANĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. JANĮ normos yra specialiosios teisės normos Civilinio kodekso normų atžvilgiu, kadangi Civilinis kodeksas nereglamentuoja nemokumo proceso procedūrų (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1161-450/2021).
38. JANĮ 28 straipsnyje, reglamentuojančiame juridinio asmens prievolių vykdymą iškėlus nemokumo bylą, nustatyta, kad nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama: vykdyti juridinio asmens finansines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos, įskaitant mokesčių, palūkanų ir netesybų mokėjimą (1 punktas); išieškoti skolas iš juridinio asmens (2 punktas); įskaityti reikalavimus, išskyrus priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, kurie tenkina abi šias sąlygas: atsirado iki teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos ir toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (3 punktas); ir kt.
39. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jeigu lizingo objektu buvusio turto vertė viršija lizingo davėjo dėl sutarties nutraukimo patirtus nuostolius, skirtumas turi būti grąžinamas lizingo gavėjui, nes priešingu atveju lizingo davėjas nepagrįstai praturtėtų. Be to, nors lizingo davėjas yra laisvas pasirinkti, ar turtą parduoti, kitaip perleisti, ar laikyti savo nuosavybe, tačiau tai neatleidžia jo nuo pirmiau nurodytos pareigos – grąžinti skirtumą lizingo gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6-915/2015). CK įtvirtintos tiek restitucijos, tiek nuostolių atlyginimo taisyklės yra dispozityvios, todėl šalys, sudarydamos lizingo sutartį, gali susitarti kitaip ir toks šalių susitarimas, esant ginčui, vertintinas pirmiau nurodytų teisės normų kontekste, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Dėl lizingo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ir nuosavybės teisės į dalį lizinguoto turto pripažinimo" \t "_blank" 3K-3-472/2012).
40. Sutiktina su Banku, kad šalių susitarimas, jeigu jis neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, atitinka suderintą šalių valią, galioja ir turi šalims įstatymo galią, tačiau pažymėtina, jog tokio šalių susitarimo nuostatos realizavimas tampa kitoks esant iškeltai nemokumo (bankroto) bylai. Tuo atveju, kai juridiniam asmeniui yra iškeliama nemokumo (bankroto) byla, prievolių vykdymą ir reikalavimų pateikimą reguliuoja JANĮ.
41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu: esant atsakovei iškeltai bankroto bylai; įvertinant Banko patvirtintų finansinių reikalavimų eiliškumą, bankroto procese taikant šalių susitarimo nuostatas dėl skolų pagal kitas sutartis išieškojimo iš parduoto lizingo turto grąžinimo, būtų pažeisti kitų kreditorių interesai. Paminėto susitarimo nuostatos taikymas esant iškeltai bankroto bylai pažeistų ir kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą (JANĮ 94 straipsnis).
42. Bankrotas yra specifinis procesas savo paskirtimi ir esme, ir kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešasis interesas. Viešojo intereso egzistavimą, inter alia (be kita ko), lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (dėl visų, visiems) padarinius, įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas įmonės nemokumo faktas sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Kadangi užbaigus bankroto bylą skolininkė yra paprastai likviduojama, bankroto bylos iškėlimas neišvengiamai daro įtaką visų įmonės kreditorių, taip pat visuomenės bei valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas, nustatytas (šiuo metu) JANĮ, kurio nuostatos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Todėl nors ir buvo susitarta dėl teisinių pasekmių Lizingo sutarties nutraukimo atveju, tačiau, esant iškeltai bendrovės bankroto bylai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo Bendrosiomis lizingo sąlygų 7.8 punkto nuostatomis.
Dėl bylos procesinės baigties
43. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl Banko finansinio reikalavimo dengimo iš lizinguoto turto, skaičiavimui turėjo būti taikoma turto pardavimo kaina be PVM, tai yra 5 000 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyta faktinė situacija, nurodytas teisinis reglamentavimas suteikia pagrindą spręsti, kad tiek PVM, tiek pelno mokestis yra išlaidos, kurias Bankas patyrė (patirs) dėl Lizingo sutarties dalyko susigrąžinimo ir realizavimo.
44. Bankui pardavus lizinguojamą turtą už 5 000 Eur (be PVM) gautos pajamos siekė 1 774,69 Eur (5 000 Eur – 3 225,31 Eur (turto vertės skola be PVM)), kurios apmokestinamos 20 proc. dydžio tarifu. Pelno mokestis 354,94 Eur (1 774,69 Eur × 20 proc.) turi būti įskaitomas į valstybės biudžetą (PMĮ 49 straipsnis), todėl jis turėjo būti išskaičiuojamas iš turto pardavimo kainos be PVM (5 000 Eur - 354,94 Eur).
45. Bylos medžiaga patvirtina, kad Bendrovės neįvykdytos prievolės Bankui pagal Lizingo sutartį sudarė 3 225,31 Eur (be PVM) turto vertės skola, 78,47 Eur nesumokėtos palūkanos, 380,99 Eur delspinigiai. Dėl šių sumų išskaičiavimo iš turto pardavimo kainos tarp šalių ginčo nėra (4 645,06 Eur – 3 225,31 Eur – 78,47 Eur – 380,99 Eur).
46. Įvertinus pirmiau byloje nustatytas aplinkybes, kurios siejamos su atitinkamų lizingo sutarties sąlygų galiojimu, Bankas turėjo būti įpareigotas grąžinti bendrovei 960,29 Eur (5 000 Eur – 354,94 Eur – 3 225,31 Eur – 78,47 Eur – 380,99 Eur) į bendrovės kreditorių sąskaitą. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino lizingo teisinių santykių specifikos, neįvertino PVMĮ ir PMĮ nuostatų, todėl skundžiamos nutarties dalyje dėl įpareigojimo Banką pervesti bendrovei 1 687,91 Eur sumą neteisingai išsprendė grąžintinos sumos dydį. Esant minėtoms aplinkybėms skundžiamos nutarties dalis (dėl įpareigojimo Bankui grąžinti bendrovei likusią sumą, gautą už parduotą lizinguotą turtą) keistina, o grąžinama suma mažinama iki 960,29 Eur.
47. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
48. Bankas už atskirąjį skundą sumokėjo 55 Eur žyminį mokestį. Atskiruoju skundu Bankas ginčijo pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl įpareigojimo Bankui pervesti 1 687,91 Eur sumą, kuri liko realizavus lizingo turtą.
49. Atsakovė BUAB „Techsis“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atmesti Banko skundą ir priteisti atsakovei 300 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.
50. CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas sumažino Banko grąžintina sumą BUAB „Techsis“ nuo 1 687,91 Eur iki 960,29 Eur. Atsižvelgiant į tokį ginčo rezultatą, yra pagrindas Bankui priteisti 25 Eur bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės, o atsakovei 165 Eur bylinėjimosi išlaidas iš Banko. Siekiant vykdymo proceso ekonomiškumo tikslinga atlikti nurodytų sumų tarpusavio įskaitymą, priteisiant atsakovei iš Banko 140 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutarties dalį dėl įpareigojimo akcinei bendrovei Šiaulių bankui pervesti į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Techsis“ kreditorių sąskaitą 1 687,91 Eur pakeisti, sumažinant grąžintinos sumos dydį iki 960,29 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt eurų 29 ct).
Įpareigoti akcinę bendrovę Šiaulių banką 960,29 Eur (devynis šimtus šešiasdešimt eurų 29 ct) per 7 dienas nuo šios nutarties priėmimo pervesti į Šiaulių apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodytą sąskaitą.
Likusią Šiaulių apygardos teismo 2023 m. liepos 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Techsis“, juridinio asmens kodas 180359062, 140 Eur (vieno šimto keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme iš suinteresuoto asmens akcinės bendrovės Šiaulių banko, juridinio asmens kodas 112025254.