Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1114-570/2015 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui R. K. dėl pažeistų teisių atstatymo ir iškeldinimo iš patalpų bei atsakovo R. K. priešieškinį ieškovei L. K. dėl naudojimosi žemės sklypu ir patalpomis tvarkos nustatymo, trečiasis asmuo byloje L. K., institucija byloje teikianti išvadą Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6. Teismas nevertino ieškovės paaiškinimų, jog savo patalpas ji šildo tik laikinai įrengta krosnele, kuri neapšildo visų patalpų ir kad tokią laikiną šildymo sistemą ji buvo priversta įsirengti dėl to, kad atsakovas neteisėtai naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančio patalpa 1-1, iš kurios patenkama į rūsį. Pagal savo paskirtį gyvybiškai labai svarbią patalpą - katilinę (P-7) teismui paskyrus naudotis išimtinai atsakovui, nepaisant to, kad atsakovas jau turi savo gyvenamosiose patalpose įsirengęs šildymo sistemą, iš ieškovės yra atimama teisė įsirengti šildymo sistemą ir tokiu būdu užsitikrinti tinkamą gyvenamųjų patalpų šildymą.

1. Atsakovas nesutinka su apeliantės pozicija, kad ginčo patalpos 1-1, 1-2 jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. 1992-04-13 dovanojimo sutartimi S. Š. padovanojo L. K. 36/100 dalis gyvenamojo namo, o 2012-09-27 dovanojimo sutartimi - padovanojo likusias 14/100 dalių gyvenamojo namo. Kita ½ dalis gyvenamojo namo, priklausiusi R. Š., 2004-01-23 turto perdavimo aktu atiteko nuosavybėn D. K., o nuo 2013-08-18 priklauso atsakovui R. K. teismo nutarties pagrindu. Taigi, nei viena patalpa nėra atidalinta iš bendro daikto. Visas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai atsakovui ir ieškovei kaip bendraturčiams lygiomis dalimis priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Todėl ir pietrytinėje gyvenamojo namo dalyje pirmame aukšte esanti laiptinės aikštelė, kurią ieškovė įvardija patalpa, pažymėta indeksu 1-2, negali būti traktuojama kaip jos asmeninė nuosavybė.

3. Nepagrįstas ieškovės argumentas, jog vieną kartą nustatytos naudojimosi tvarkos keisti nebegalima ir kad teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimas vien dėl to yra neteisėtas, kad juo pagal atsakovo priešieškinį buvo pakeista naudojimosi tvarka. Bendrosios dalinės nuosavybės objekto (daikto) atžvilgiu nustatytos tvarkos pakeitimas esant bent vieno iš bendraturčių iniciatyvai yra leistinas, jei toks pakeitimas yra pozityvus, pagrįstas racionaliu daikto naudojimu arba daikto vertės pagerinimu, taip pat nedaro žalos ir nesuvaržo kitų bendraturčių teisių, taip pat jei toks pakeitimas nedraudžiamas įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2005). Įvykus tam tikriems juridiniams faktams, kurie keičia nuosavybės teisinius santykius, atsiranda pagrindas keisti jau nustatytą naudojimosi bendru daiktu tvarką. Pavyzdžiui, keisti nustatytą naudojimosi patalpomis tvarką galima dėl patalpų pertvarkymo, kai jos neišliko, padidėjo ar sumažėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-976/2003).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

Bylos medžiaga nustatyta, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), priklauso L. K. ir R. K. lygiomis dalimis, t. y. po ½ idealiąją dalį. L. K. šiuos daiktus įsigijo 2012-09-27 ir 1992-04-13 dovanojimo sutarčių (t. 1, b. l. 45-51), o R. K. - 2013-06-05 apylinkės teismo nutarties pagrindu (t. 5, b. l. 73). Pagal minėtas sutartis R. Š. 1986-06-25 dovanojo S. Š. ½ dalį namo su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Šia dovanojimo sutartimi nuolatiniam valdymui ir naudojimuisi buvo dovanotos patalpos: 1-6 (4,38 kv. m), 1-7 (1,24 kv. m), 1-8 (12,50 kv. m), 1-4 (18,35 kv. m), 1-5 (12,45 kv. m), 1-3 (18,24 kv. m), 1-2 (10,66 kv. m), iš viso 77,82 kv. m (t. 1, b. l. 44). 1992-04-13 dovanojimo sutartimi S. Š. dovanojo L. K. 36/100 dalis gyvenamojo namo su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Šia dovanojimo sutartimi nuolatiniam valdymui ir naudojimuisi buvo dovanotos patalpos 1-7 (1,24 kv. m), 1-6 (4,38 kv. m), 1-5 (12,45 kv. m), 1-4 (18,35 kv. m), 1-8 (12,50 kv. m), 1-11 (6,08 kv. m), iš viso 55 kv. m (t. 1, b. l. 45). 2012-09-27 dovanojimo sutartimi S. Š. dovanojo L. K. 14/100 dalių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). 2013-06-05 Kauno apylinkės teismo nutartis civ. byloje Nr. 2-11562-752/2013 rodo, kad atsakovas R. K. iš buvusio L. K. bendraturčio D. K. įsigijo nuosavybės teise 1/2 dalį pastato-gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas 187, 71 kv. m ir atitinkamą dalį jo priklausinių: 1/2 dalį pastato garažo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį kitų statinių - kiemo statinių (šulinys, kanalizacijos šuliniai - 2 vnt., skysto kuro rezervuaras, tvora), unikalus numeris (duomenys neskelbtini). 2014-06-19 Kauno apygardos teismo nutartyje civ. byloje Nr. 2A-1176-221/2014 konstatuota, kad ieškovei L. K. dovanota tik idealioji namo dalis, todėl visas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai atsakovui ir ieškovei kaip bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes nė viena iš gyvenamojo namo patalpų, nepriklausomai kuriame aukšte jos bebūtų, nėra atidalinta iš bendro daikto (t. 4, b. l. 50-54).

Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe šalims priklausančio gyvenamojo namo patalpomis nustatymo.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmos instancijos teismas atmesdamas ieškinį, tenkindamas priešieškinį, neteisingai įvertino įrodymus ir tuo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nesirėmė teismų formuojama praktika.

Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublik?s valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas vertindamas tam tikrus įrodymus ir faktus nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės (apeliantės) ieškinys iškeldinti atsakovą R. K. su šeima iš jai (t. y. ieškovei) nuolatiniam valdymui ir naudojimuisi paskirtų patalpų 1-1, 1-2, esančių gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat įpareigoti atsakovą netrukdyti jai naudotis namo laiptine tikslu patekti į gyvenamojo namo, esančio pastogę bei ½ dalimi gyvenamojo namo rūsio, esančio gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), ir tenkintas atsakovo R. K. priešieškinis, kuriuo šis prašė pakeisti 1986 m. birželio 25 d. dovanojimo sutartimi ir 1992 m. balandžio 13 d. dovanojimo sutartimi nustatytą naudojimosi tvarką atsakovui R. K. ir ieškovei L. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu pastatu-gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir tvirtinti atsakovo pateiktą planą, pagal kurį šalys naudosis patalpomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo 2015-06-15 sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas yra valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Tokio pobūdžio ginčą byloje ir išsprendė pirmosios instancijos teismas pagal atsakovo priešieškinį, iš dalies pakeisdamas sutartimis nustatytą naudojimosi gyvenamojo namo pirmo aukšto patalpomis tvarką ir nustatydamas viso namo patalpų naudojimosi tvarką.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįstai ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustačius naudojimosi tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia. Tai reiškia, kad ir po naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo kiekvienas bendraturtis turi teisę į visą objektą (CK 4.72 straipsnio 1 dalis), todėl, įvykus tam tikriems juridiniams faktams, turi teisę reikalauti pakeisti nustatytą gyvenamojo namo patalpomis naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. L. M., bylos Nr. 3K-3-571/2009). Tačiau nustatytos tvarkos pakeitimas galimas tik išskirtiniais atvejais, nes civilinių teisinių santykių stabilumo siekis reikalauja, kad nustatyta naudojimosi tvarka būtų pastovi ir keistųsi tik tada, kai yra svarbios priežastys.

Naudojimosi tvarkos pakeitimas savo esme yra naujos naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas, todėl keičiant naudojimosi tvarką turi galioti tie patys tvarkos įvertinimo kriterijai, kaip ir ją nustatant: teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006); adekvatumo dalims bendrosios nuosavybės teisėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006; 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. L. v. O. S., bylos Nr. 3K-3-572/2004); socialinės taikos ir proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. P. v. D. S. L., bylos Nr. 3K-3-353/2009; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007); naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. G., J. G., bylos 3K-3-527/2007; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006; kt.) ir kiti.

Bendrosios dalinės nuosavybės objekto (daikto) atžvilgiu nustatytos tvarkos pakeitimas esant bent vieno iš bendraturčių iniciatyvai yra leistinas, jei toks pakeitimas yra pozityvus, pagrįstas racionaliu daikto naudojimu arba daikto vertės pagerinimu, taip pat nedaro žalos ir nesuvaržo kitų bendraturčių teisių, taip pat jei toks pakeitimas nedraudžiamas įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K., O. S. K. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-283/2005).

Teismai turi laikytis nuostatos, kad bendrosios dalinės nuosavybės objekto naudojimo principus labiausiai atitinka tokie pakeitimai, daromi vieno iš bendraturčių iniciatyva, kuriais kuo mažiau keičiami jo įsigijimo metu ar vėliau sudaryti šalių valią atitikę susitarimai dėl naudojimo tvarkos. Taip būtų užtikrinta proporcinga bendraturčių teisių apsauga nepažeidžiant teisėtų lūkesčių principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. Č. V. J. T., bylos Nr. 3K-3-563/2007). Kai teisė nustatyti naudojimosi daiktu tvarką kaip vienas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų jau įgyvendinta, savininko teisės nebus pažeistos, atsisakius keisti jau nustatytą naudojimosi tvarką, jei naujai siūloma tvarka neracionali ir įtvirtinanti neprotingą, neefektyvų daikto naudojimą. Esant skirtingiems šalių pasiūlymams keisti bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais tvarką, turi būti įvertinamas visų pasiūlymų konstruktyvumas, įgyvendinimo realumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K., O. S. K. v. V. P. bylos Nr. 3K-3-283/2005). Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantė teigė, jog atsakovas galėtų įsirengti atskirą įėjimą į antrą aukštą iš lauko, atskirą įėjimą į rūsį, tačiau šių savo deklaratyvaus pobūdžio teiginių jokiais įrodymais nepagrindė: t. y. apeliantė neapteikė kompetentingų specialistų parengto projektinio pasiūlymo apie esamas technines galimybes įsirengti atskirus įėjimus į antrą aukštą, rūsio patalpas, šių darbų kainos paskaičiavimo ir jos paskirstymo tarp bendraturčių, o ir prieštaraudama pati sau vėliau aiškino dėl negalimumo (negalima silpninti namo pamatų, įsirengiant įėjimą per pamatuose esantį langelį, atsakovas vaikščiotų per jos naudojamą žemę) įsirengti atskirą įėjimą į rūsį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1986-06-25 ir 1992-04-13 dovanojimo sutartimis yra nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, kuri patvirtinta notariškai ir įregistruota viešame registre, taigi atsakovui buvo ar turėjo būti žinoma, todėl privaloma ir pasikeitus savininkui (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Tačiau naudojimosi tvarka buvo nustatyta tokia, kad apeliantei teko pirmame namo aukšte esančios patalpos, kurios pagal 1994 m. kadastrinius matavimus plane pažymėtos 1-2, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-8, 1-11. Pažymėtina, kad yra atlikti kadastro duomenų pakeitimai ir suformuota nauja kadastrinių matavimų byla (pasikeitė kai kurių patalpų plotas, išdėstymas, atsirado pertvaros pirmame aukšte), tačiau nesant vienos iš bendraturčių – apeliantės parašo, 2012-10-18 VĮ Registrų centro Marijampolės filialo sprendimu kadastrinių duomenų pakeitimus atsisakyta įregistruoti (t. 2, b. l. 25). Duomenų apie nustatytą naudojimosi tvarką rūsiu, palėpės patalpomis, gyvenamojo namo antru aukštu byloje nėra. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad tokia naudojimosi tvarka buvo nustatyta tuo metu, kai namo antrame aukšte gyveno apeliantės brolis R. Š., vėliau ½ pastato nuosavybės teise 2004-01-12 Turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė D. K., o nuo 2013-06-05 Kauno apylinkės teismo nutarties (civ. byla Nr. 2-11562-752/2013, LITEKO duomenys) pagrindu jos priklauso atsakovui R. K.. Šalių paaiškinimais, planine bylos medžiaga nustatyta, kad pirmame aukšte esanti patalpa 1-1 yra įėjimas į namą, be to iš šios patalpos leidžiantis laiptais patenkama į rūsį, o taip pat iš jos patenkama į laiptinę, plane pažymėta 1-2. Atsakovas R. K. niekaip kitaip, tik kaip per ginčo patalpą, kuri plane pažymėta 1-2 ir pagal nustatytą naudojimosi tvarką paskirta naudotis L. K., negali patekti į savo naudojamą gyvenamojo namo dalį. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog naudojimosi tvarka yra nustatyta tik dėl vieno bendraturčio, neaptariant viso namo patalpų naudojimosi, tokiu būdu paliekant aštrių konfliktų galimybes, kas tarp šalių yra kilę. Todėl, remdamasi aukščiau aptartu teisiniu reglamentavimu bei teismų praktika ir nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog nustatytos naudojimosi tvarkos keisti negalima.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės argumentais, kad ginčo patalpos 1-1, 1-2 (pagal 1994 m. kadastro duomenis) jai priklauso nuosavybės teise ir ji yra šių patalpų savininkė. Bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad visas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai apeliantei ir atsakovui kaip bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes nė viena iš gyvenamųjų namo patalpų, nepriklausomai kuriame aukšte jos bebūtų, nėra atidalinta iš bendro daikto. 1986-06-25 dovanojimo sutartimi R. Š. dovanojo S. Š. pirmo aukšto patalpas, įskaitant ginčo patalpą, pažymėtą ieškovės pateiktame plane indeksu 1-2, o po to S. Š. visas pirmo aukšto patalpas dviem dovanojimo sutartimis padovanojo apeliantei L. K.. Byloje nėra ginčo, jog pagal esamą nustatytą naudojimosi tvarką patalpa 1-2 tenka L. K.. Taučiau naudojimosi tvarkos nustatytas reiškia naudojimosi konkrečia daikto dalimi nustatymą, bet nesukuria nuosavybės teisės į tą daikto dalį, todėl ir patalpa 1-2 negali būti vertinama kaip apeliantės asmeninė nuosavybė. Pastebėtina, kad patalpa 1-1 yra pirmame aukšte, tačiau apeliantės naudojimuisi ji nėra paskirta.

Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad pagal 2000-05-10 turto arešto aktą (vykdomoji byla Nr. 6-939/2000), buvo areštuotas ir aprašytas šis turtas – ½ dalis namų valdos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), skolininkui priklausančio namų valdos 2-as aukštas, susidedantis iš 3 kambarių, virtuvės; yra tualetas ir vonios kambarys, 2 balkonai; taigi, akivaizdu, kad jokia pirmame aukšte esanti patalpa pagal turto areštą nebuvo areštuota ir D. K., iš kurios atsakovas įsigijo patalpas, perduota nebuvo. Pagal CPK 675 straipsnio 1 dalį, skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas, o turto arešto aktas – teisinis dokumentas dėl turto arešto (CPK 678 str.). 2010 m. gegužės 10 d. turto arešto aktu buvo apribota skolininku esančio savininko R. Š. teisė disponuoti turtu, bet šis dokumentas nėra juridinis faktas, iš kurio būtų galima kildinti tiek ieškovės, tiek ir atsakovo nuosavybės teises į ginčo patalpas.

Apeliantės argumentai, kad atsakovo pateiktas ir teismo patvirtintas naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos planas atitinka išimtinai atsakovo ir jo šeimos interesus, visiškai ignoruojant ieškovės interesus, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Bylos duomenimis visas inventorizuotas ginčo gyvenamojo namo plotas sudaro 222,92 kv. m. Kaip pagrįstai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, ginčijamu sprendimu nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarka nepažeidžia ieškovės interesų ir jai net yra palankesnė nei pačiam atsakovui, kadangi ieškovei tenka didesnis plotas (72,97 kv. m. pirmo aukšto patalpų plotas, 31,03 kv. m. rūsio patalpų plotas), nei atsakovui (69,54 kv. m antro aukšto patalpų plotas, 16,22 kv. m rūsio patalpų plotas; 30,32 kv. m rūsio patalpų ploto, pirmame aukšte esanti patalpa (t. y. patalpa 1-2) su laiptais, besiribojanti su patalpomis 1-1, 1-8, 1-5 ir 1-3 bei 2,49 kv. m patalpa paskirtos bendram naudojimuisi). Taigi, apeliantei tenka didesnė namo dalis, patalpos yra atskirai, bendras naudojimas patalpomis yra minimalus. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be motyvų ir argumentacijos neteisėtai atsisakė apginti jos pažeistas teisės dėl patekimo į pastogę, tačiau šių deklaratyvaus pobūdžio teiginių nedetalizuoja ir nei pirmosios instancijos teismui, nei teikdama apeliacinį skundą nenurodo, kaip turėtų būti ginamos jos teisės šioje dalyje. Pastogės patalpos – erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos ir stogo nėra priskirta namo naudingam plotui, ji nėra įskaičiuota į namo bendrąjį plotą. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino ne tik byloje esančius įrodymus, bet ir nuvyko apžiūrėti ginčo pastato vietoje, kur buvo nustatyta, jog pastogė yra virš antrojo aukšto, kuriame gyvena atsakovo šeima. Pastogė nėra įrengta, inventorizuota, kadastriniai matavimai taip pat neatlikti, pastogėje nėra elektros, kitų patogumų. Patekimas į pastogę yra tik iš atsakovo gyvenamosios patalpos, plane pažymėtos 1-9, todėl tarp šalių kontaktavimas esant tokiems konfliktiškiems santykiams būtų apsunkintas. Nustatyti naudojimosi tvarkos pastoge neprašė nei ieškovė, nei atsakovas. Todėl nesant byloje tokio reikalavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovą netrukdyti jai naudotis laiptine 1-2 tikslu patekti į pastogę, kadangi laiptine nustatytinas bendras naudojimais, o atsižvelgiant į tai, kad nei ieškovė, nei atsakovas neprašė nustatyti naudojimosi pastoge tvarkos, nesiūlė savo variantų, pirmosios instancijos teismas savarankiškai šio klausimo spręsti negalėjo. Teisėtai šalims išaiškinta, jog ateityje kilus ginčui dėl jos naudojimo, šis klausimas gali būti sprendžiamas ir kitais būdais (bendraturčiui teisingai už ją atlyginant, kompensuojant kitomis patalpomis ar pan.).

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismui rūsio patalpą – katilinę (P-7) paskyrus naudotis išimtinai atsakovui, iš jos atimama teisė įsirengti šildymo sistemą ir tokiu būdu užsitikrinti tinkamą gyvenamų patalpų šildymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliantės motyvai –nepagrįsti. Sprendžiant klausimą dėl naudojimosi rūsio patalpomis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šiuo metu ieškovė rūsiu nesinaudoja. Atsižvelgiant į tai, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas turi įsirengę atskiras šildymo sistemas, ir kaip paaiškino L. K., ji katiline nesinaudoja beveik 10 metų ir kad ja naudotis, būtų reikalinga atlikti nemažai investicijų reikalaujančius rekonstrukcijos darbus, pirmosios instancijos teismas teisėtai šias patalpos skyrė naudotis kaip ir nurodyta priešieškinyje – atsakovui. Nurodžiusi paminėtas aplinkybes nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ir teikdama apeliacinį skundą be savo asmeninio paaiškinimo apeliantė nepateikė jokių įrodymų, apie jos realius ketinimus įsirengti ginčo rūsio patalpoje katilinę, o taip pat įrodymų, apie negalimumą užsitikrinti tinkamą jai paskirtų naudotis gyvenamų patalpų šildymą be šios ginčo patalpos.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo priešieškinį turėjo atsisakyti priimti CPK 137 straipsnyje numatytais pagrindais, nes yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011-03-01 sprendimas civ. byloje Nr. 2-140-91/2011).

Draudimas iš naujo nagrinėti teismo išspręstą ginčą įtvirtintas CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte, pagal kurį teismas turi atsisakyti priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Draudimo kelti tapatų teismo išspręstam civilinį ginčą turinys detaliau atskleistas CPK 279 straipsnio 4 dalyje: sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai, nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „FF lizingas“ v. LR finansų ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-602/2013). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. M. P., bylos Nr. 3K-3-357/2009; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. V. Palangos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-559/2012).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kitoje civilinėje byloje Nr. 2-140-91/2011, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu tvarkos nustatymo, iškeldinimo iš patalpų ir uždraudimo netrukdyti naudotis nekilnojamuoju turtu atsakovas R. K. nedalyvavo. Atsakovo R. K. priešieškinio dalykas nėra tapatus kitoje išnagrinėtoje byloje D. K. ieškiniui, skiriasi šių dviejų procesinių dokumentų faktinis ieškinio pagrindas, nors ginčo objektas išlieka tas pats. Taigi šiuo atveju netenkinamos visos ieškinio tapatumui konstatuoti būtinos sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ir nagrinėjo atsakovo priešieškinį, kaip pateiktą kitu faktiniu pagrindu ir dėl kito dalyko, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „NT matininkai“ 2012-10-12 nustatė ginčo statinio (gyvenamojo namo) kadastro duomenis ir parengė Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 10-22). Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialas atsakovo užsakymu taip pat parengė ginčo statinio (gyvenamojo namo) Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri sudaryta pagal 2013-03-26 kadastrinių matavimų duomenis (t. 3, b. l. 76-88). Iš skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų bendro naudojimo patalpų ir nekilnojamojo turto Kadastrinių matavimų bylose esančio pirmojo aukšto plano akivaizdu, jog patvirtinta naudojimosi tvarka, parengta vadovaujantis Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri sudaryta pagal 2013-03-26 kadastrinių matavimų duomenis, bet ne vadovaujantis 2012 m. UAB „NT matininkai“ atlikta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla. Dėl nurodyto tikslintina sprendimo rezoliucinė. Tačiau toks skundžiamo sprendimo patikslinimas, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir ginčo esmę, negali būti pagrindu skundžiamą sprendimą pakeisti ar panaikinti, nes teismo sprendimo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, ginčas tarp šalių išspręstas tinkamai ir teisingai, priešieškinio ribos neperžengtos (CPK 265 str. 2 d.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.

Visuma išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą 2015-06-15 sprendimą, kurį apeliacinio skundo nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, nes aukščiau paminėtas skundžiamo sprendimo patikslinimas nesukelia tokių pasekmių, kokių siekė apeliantė: panaikinti skundžiamą sprendimą; todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.).

Iš apeliantės atsakovui, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), - 75 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus ( t. 5, b. l. 133, 145-147).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad patvirtinta patalpų naudojimosi tvarka, kuri parengta vadovaujantis 2013 m. Valstybės įmonės Registrų centro Marijampolės filialo atlikta nekilnojamojo daikto, esančio (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byla Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 75 (septyniasdešimt penkis) Eur teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.