Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Arūno Rudzinsko (pirmininkas) ir Egidijaus Tamašausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-81-896/2013 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui R. K., trečiajam asmeniui L. K. dėl pažeistų teisių gynimo, institucija, byloje teikianti išvadą, Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1986 m. birželio 25 d. dovanojimo sutartimi R. Š. dovanojo S. Š. pirmo aukšto patalpas, įskaitant ginčo patalpą, pažymėtą ieškovės pateiktame plane indeksu 1-2, yra nepagrįsta. Nė viena iš gyvenamojo namo patalpų, nepriklausomai kuriame aukšte jos bebūtų, nepriklauso ieškovei asmeninės nuosavybės teise, nes nė viena patalpa nėra atidalinta iš bendro daikto. Visas pastatas – gyvenamasis namas ir jo priklausiniai atsakovui ir ieškovei kaip bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nustatytos bendraturčių nuosavybės dalys yra idealios, o ne realios, todėl ir pietrytinėje gyvenamojo namo dalyje esanti laiptinė, pažymėta indeksu 1-2, negali būti traktuojama kaip ieškovės asmeninė nuosavybė.

2. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad yra nustatyta naudojimosi daiktu tvarka, pagal kurią patalpa 1-2 paskirta naudotis L. K. bei interpretuodamas dovanojimo sutartis, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.193 straipsnyje ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Pažymėjo, kad joks protingas bendraturtis nebūtų sutikęs su tokiu dovanojimo sutarčių aiškinimu, pagal kurį laiptinė, iš kurios patenkama į antrą namo aukštą, paskiriama naudotis tik vienam bendraturčiui, kuris naudojasi patalpomis, esančiomis pirmame aukšte, ir tuo atimama galimybė kitam bendraturčiui patekti į jų naudojamas ir gyvenamojo namo patalpas, esančias antrame namo aukšte.

3. Teismas neturėjo faktinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas ir kiti asmenys jo leidimu be teisėto pagrindo naudojosi patalpa, pažymėta ieškovės pateiktame plane indeksu 1-2, esančia gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), kadangi nesančia patalpa atsakovas negalėjo naudotis. Ieškovės į bylą pateiktame VĮ Registrų centro sudarytame 2013 m. kovo 26 d. plane patalpos, pažymėtos indeksu 1-2, apskritai nėra. Šis planas buvo parengtas ieškovės užsakymu ir teisingiausiai atspindi šiuo metu esantį faktinį gyvenamojo namo patalpų išplanavimą. Net ir neatsižvelgiant į indeksų pasikeitimą galima daryti išvadą, kad tokių patalpų, kurios 1986 m. birželio 10 d. plane bei 1992 m. balandžio 2 d. plane buvo pažymėtos indeksu 1-2 jau nebuvo tuo metu, kai atsakovas tapo namo bendraturčiu ir pradėjo naudotis patalpomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Ši nuostata reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka apimtį ir ribas nustato apeliacinį procesą inicijavęs asmuo (apeliantas) ir apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų argumentų bei neturi aiškintis aplinkybių ir faktų, kurių neprašo nustatyti apeliantas. Be to, teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, kiekvienu atveju turi patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, sudarančių pagrindą konstatuoti sprendimo neteisėtumą (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Byloje nustatyta, kad 1986 m. birželio 25 d. dovanojimo sutartimi R. Š. padovanojo S. Š. 1/2 dalį namo su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Šia dovanojimo sutartimi nuolatiniam valdymui ir naudojimuisi apdovanotajam atiteko patalpos: 1-6 (4,38 kv. m), 1-7 (1,24 kv. m), 1-8 (12,50 kv. m), 1-4 (18,35 kv. m), 1-5 (12,45 kv. m), 1-3 (18,24 kv. m), 1-2 (10,66 kv. m), iš viso 77,82 kv. m (1 t., b. l. 44). 1992 m. balandžio 13 d. dovanojimo sutartimi S. Š. dovanojo L. K. 36/100 dalis gyvenamojo namo su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Šia dovanojimo sutartimi nuolatiniam valdymui ir naudojimuisi apdovanotajai teko patalpos 1-7 (1,24 kv. m), 1-6 (4,38 kv. m), 1-5 (12,45 kv. m), 1-4 (18,35 kv. m), 1-8 (12,50 kv. m), 1-11 (6,08 kv. m), iš viso 55 kv. m (1 t., b. l. 45). Likusias 14/100 dalių gyvenamojo namo S. Š. L. K. padovanojo 2012 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartimi, kurioje nurodyta, kad nuosavybės teisės S. Š. į 14/100 dalių gyvenamojo namo įregistruotos 1986 m. birželio 25 d. dovanojimo sutarties pagrindu, nustatyta naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka 1986 m. birželio 25 d. ir 1992 m. balandžio 13 d. dovanojimo sutarčių pagrindu (1 t., b. l. 46-51). Kita 1/2 dalis gyvenamojo namo priklausiusi R. Š. 2004 m. sausio 23 d. turto perdavimo aktu atiteko nuosavybėn D. K. (1 t., b. l. 6-10), o nuo 2013 m. birželio 18 d. priklauso R. K. 2013 m. birželio 5 d. apylinkės teismo nutarties pagrindu (3 t., b. l. 115-117).

Bendraturčiai nesutaria dėl patalpos, 1992 m. balandžio 2 d. plane pažymėtos 1-2 (1 t., b. l. 53), nuosavybės ir naudojimosi ja. Iš minėto plano matyti, kad ginčo namo pirmą aukštą sudaro patalpos: 1-1 (2,56 kv. m), 1-2 (4,15 kv. m), 1-3 (18,24 kv. m), 1-4 (18,35 kv. m), 1-5 (12,45 kv. m), 1-6 (4,38 kv. m), 1-7 (1,24 kv. m), 1-8 (12,50 kv. m), 1-11 (6,08 kv. m), iš viso 77,82 kv. m. Patalpa 1-2 (4,15 kv. m) yra laiptinė patekimui į antrą aukštą, ji pertvara atskirta nuo patalpos 1-11 (6.08 kv. m). Iš nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro byloje esančio aiškinamojo rašto matyti, kad dalis gyvenamojo namo (pirmas aukštas) dovanojamas Š. S., D. Pirmame aukšte įrengiama trys kambariai: virtuvė, holas, tambūras, WC ir laiptinė, iš kurios patenkama į rūsį ir antrą aukštą. Antrame aukšte įrengiama trys kambariai, virtuvė, holas, vonia, WC ir sandėlis (3 t., b. l. 149-150).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 1992 m. balandžio 13 d. ir 2012 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartimis L. K. įgijo 1/2 dalį gyvenamojo namo, padarė išvadą, kad patalpa 1-2 nuosavybės teise, kaip padovanota S. Š. 2012 m. rugsėjo 27 d. dovanojimo sutartimi, priklauso ieškovei L. K.. Teismas konstatavo, kad yra nustatyta, notariškai patvirtinta ir įregistruota viešame registre naudojimosi daiktu tvarka, pagal kurią patalpa 1-2 paskirta naudotis L. K., todėl R. K. privaloma, todėl jis ginčo patalpa 1-2 naudojasi be teisėto pagrindo, tuo pažeidžia ieškovės teises. Pripažinęs, kad R. K. niekaip kitaip, kaip tik per ginčo patalpą, negali patekti į savo naudojamą gyvenamojo namo dalį, atsižvelgdamas į tai, kad jis turi nepilnametį vaiką, teismas ex officio R. K. ir jo leidimu kitiems asmenims nustatė servituto teisę naudotis ginčo patalpa.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad 1986 m. birželio 25 d. dovanojimo sutartimi R. Š. dovanojo S. Š. pirmo aukšto patalpas, įskaitant ginčo patalpą, pažymėtą ieškovės pateiktame plane indeksu 1-2, o po to S. Š. visas pirmo aukšto patalpas dviem dovanojimo sutartimis padovanojo ieškovei R. K. ir ginčo patalpa yra R. K. asmeninė nuosavybė yra nepagrįsta. Kaip matyti iš minėtų dovanojimo sutarčių, dovanota tik idealioji namo dalis, todėl sutiktina su apeliantu, kad visas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai atsakovui ir ieškovei kaip bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nes nė viena iš gyvenamojo namo patalpų, nepriklausomai kuriame aukšte jos bebūtų, nėra atidalinta iš bendro daikto. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ginčo patalpa yra ieškovės asmeninė nuosavybė, todėl nepagrįstai nustatė atsakovui R. K. ir jo leidimu kitiems asmenims servituto teisę naudotis ginčo patalpa, nes servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su kitu apelianto argumentu, jog teismas netinkamai aiškino dovanojimo sutartis, minėtomis dovanojimo sutartimis nėra nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka. Kolegija pritaria apylinkės teismo motyvams dėl dovanojimo sutarčių aiškinimo, mano, jog sutarčių aiškinimas neprieštarauja suformuotai kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2002; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.). Pripažinus, kad dovanojimo sutartimis yra nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka, kuri, kaip minėta, patvirtinta notariškai ir įregistruota viešame registre, atsakovui buvo ar turėjo būti žinoma, todėl privaloma ir pasikeitus savininkui (CK 4.81 straipsnio 2 dalis). Kolegija atkreipia dėmesį ir į 2011 m. kovo 12 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo įsiteisėjusį sprendimą, kuriame taip pat konstatuota, jog minėtomis dovanojimo sutartimis nustatyta naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka.

Pripažinus, jog atsakovas neturi kito patekimo į savo patalpas, kaip tik per ginčo patalpą, spręstinas klausimas dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo ar atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tačiau byloje nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme, nėra pareikštas toks reikalavimas. Nors apeliantas turi nepilnamečių vaikų, kuriuos gina įstatymas, tačiau vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 7 punktas), be to, vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti, vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010; kt.), bei atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, yra suvaržytas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo (CPK 320 straipsnio 1 dalis), dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu skundžiamas, sprendimo ar nutarties (CPK 313 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2012; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2013), teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui, siūlytina šalims tikslinti reikalavimus dėl naudojimosi tvarkos pakeitimo ar atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo.