- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-13
- Bylos Nr.
- e2A-58-524/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-42-3-00627-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- A. K.
- Ieškovas
- R. Ž.
- Kategorijos
- 2.4.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, Erikos Misiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo R. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei A. K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir pagal atsakovės A. K. priešieškinį ieškovui R. Ž. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir žemės sklypu tvarkos nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. Ž. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei A. K. prašydamas: 1) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės namų valdą, t. y. 0,1217 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 160,24 kv. m ploto pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46 kv. m ploto pastatą – ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendros 53 000 Eur vertės, pripažįstant ją atsakovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmenine nuosavybe, priteisiant iš atsakovės ieškovui (bendraturčiui) kompensaciją už jo namų valdos 1/2 dalį 26 500 Eur,
2. arba 2) atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės namų valdą, t. y. 0,1217 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), bendro 160,24 kv. m ploto pastatą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46 kv. m ploto pastatą – ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendros 53 000 Eur vertės, pripažįstant ją ieškovo asmenine nuosavybe, priteisiant iš ieškovo atsakovei kompensaciją už jos namų valdos 1/2 dalį 26 500 Eur,
3. arba 3) keisti ieškovui priklausančią 1/2 0,1217 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 160,24 kv. m ploto pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46 kv. m ploto pastato – ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį į A. K. priklausančią 1/2 žemės ūkio paskirties 10,9270 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį; 4) įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovui permokėtą žyminį mokestį, t. y. 444 Eur; 5) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
4. Ieškinyje nurodoma, jog 2010 m. birželio 17 d. pagal dovanojimo sutartį ieškovas ir atsakovė bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo po 1/2 minėto turto, kuris negyvenamas ir nenaudojamas, todėl praranda vertę. Į namų valdą atostogų metu atvyksta atsakovė, kuri šioje sodyboje leidžia atostogas. Viena naudojasi namų valda. Ieškovas, nors ir turi nuosavybės teisę į šį turto objektą, tačiau savo nuosavybe naudotis negali, į namų valdą nepretenduoja, todėl pageidauja atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nurodo, kad pateikė atsakovei siūlymą dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, siūlydamas atsidalinti tokiais būdais: visas minėtas turtas asmeninės nuosavybės teise lieka atsakovei, kuri sumoka ieškovui 26 500 Eur kompensaciją arba visas minėtas turtas asmeninės nuosavybės teise lieka ieškovui, kuris sumoka atsakovei 26 500 Eur kompensaciją. Teigia, kad atsakovė su ieškovo siūlymu nesutiko, pateikė savo siūlymą, sutikdama sumokėti atsakovui 10 000 Eur, motyvuojant lėšų trūkumu. Ieškovo teigimu, toks atidalijimas yra neteisingas, nes šalims priklauso po 1/2 dalį turto. Be to, ieškovas atliko šalims priklausančios namų valdos padalijimo natūra galimybes. Specialistai pateikė du daikto padalijimo natūra variantus. Pagal vieną variantą daikto padalijimas šalims kainuotų 25 803,20 Eur, pagal kitą – 18 566,26 Eur. Taigi nėra galimybės atidalyti daikto natūra, nes atidalijant natūra daiktą bus patirti neproporcingi nuostoliai. Pagal 2010 m. birželio 17 d. dovanojimo sutartį ieškovas su atsakove įgijo ne tik minėtą namų valdą, bet ir 10,9270 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio po 1/2 dalį priklauso ieškovui ir atsakovei. Ieškovas siūlo atsakovei priklausančią žemės sklypo dalį keisti į jam priklausančią namų valdos dalį, nes objektų rinkos kainos panašios.
Šalies argumentai
5. Atsakovė priešieškiniu prašo nustatyti vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką tarp bendraturčių pagal 2019 m. J. Š. parengtą vienbučio gyvenamojo namo (1A1p), sklypo, (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių schemas su nurodytu aprašu.
6. 2021 m. rugsėjo 22 d. pateiktą patikslintą priešieškinį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti 2021 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje.
7. Priešieškinyje teigiama, kad naudojimosi tvarka parengta atsižvelgiant į abiejų bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teises ir nors ir yra minimalius nuokrypis, kadangi ieškovui tenka 61,78 kv. m pastato – gyvenamojo namo, o atsakovei tenka 63,31 kv. m pastato – gyvenamojo namo, tačiau laikytina, kad tai nepažeis ieškovo teisių ir interesų, kadangi neinventorizuotas balkonas, kurio plotas nesiskaičiuoja į bendrą gyvenamojo namo plotą, kuris pagal naudojimosi tvarką tenka ieškovui. Nurodo, kad planas atitinka teismų praktikoje taikytinus nekilnojamųjų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymo kriterijus – teisėtumo, socialinės taikos ir proporcingumo, naudojimosi daiktu racionalumo (patogumo) ir efektyvumo, nes tvarka patogi abiem bendraturčiams, užtikrina racionalesnį daikto naudojimą, kiekvienam naudotojui užtikrintas priėjimas iš bendrai naudojamos žemės prie jam priklausančių statinių ir jų dalių.
Žemesnės instancijos teismas
8. Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutartimi Tauragės apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimas buvo panaikintas ir bylą grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Tauragės apylinkės teismas 2021 m. spalio 13 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės namų valdą – 0,1217 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 160,24 kv. m ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46 kv. m ploto ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 53 000 Eur, pripažįstant ją atsakovės asmenine nuosavybe, priteisiant iš atsakovės ieškovui išmokėti kompensaciją už jo namų valdos 1/2 dalį 26 500 Eur. Teismas išdėstė atsakovei priteistos 26 500 Eur kompensacijos mokėjimą taip: 1) po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovė per mėnesį sumoka ieškovui 10 000 Eur; 2) likusią kompensacijos dalį – 16 500 Eur – išdėstyti penkerių metų laikotarpiui nustatant, kad atsakovė ieškovui iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos į ieškovo sąskaitą kas mėnesį moka po 275 Eur įmokas. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovui 1 075 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovui 2019 m. lapkričio 14 d. permokėtą žyminį mokestį, tai yra 444 Eur.
10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovui prašant atidalyti ginčo turto dalį, o atsakovei – nustatyti šio turto naudojimosi tvarką, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, įvertinus visų byloje esančių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju būtent ieškovas įrodė savo reikalavimų teisėtumą ir pagrįstumą, todėl ieškovo prašymas dėl ginčo turto atidalijimo turi būti patenkintas. Sprendžiant klausimą dėl atsakovės prašomos nustatyti ginčo turto naudojimosi tvarkos, reikšminga tai, kad nė viena iš šalių negyvena ir negyveno ginčo turte daug metų, nenaudojo jo savo poreikiams tenkinti. Ieškovas bylos teisminio nagrinėjimo metu, duodamas paaiškinimus, nurodė, kad jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir ginčo turte tikrai nesiruošia gyventi. Be to, praktiškai sodyboje ir nebesilanko. Tuo tarpu atsakovė pati patvirtino, kad daugelį metų jos šeima ginčo turtą prižiūri, puoselėja, ten lankosi vasaromis, atvyksta savaitgaliais, švenčių dienomis, atostogų laikotarpiu. Gyvenamasis namas yra jos tėviškė, todėl sodyba jai yra labai brangi ir reikalinga sentimentų išlaikymo tikslu. Taigi, akivaizdu, jog atsakovė turi daug didesnį poreikį į ginčo turtą nei ieškovas, kuris nepageidauja juo naudotis. Byloje ieškovas siekia atsisakyti savo teisių į nekilnojamojo turto dalį, taip pripažindamas, kad neturi tikslo gyventi name ar apskritai naudotis ginčo turtu. Todėl naudojimosi tvarkos nustatymas, kada visiškai neketinama daiktu naudotis, nelogiškas. Be to, abi šalys turi gyvenamąsias patalpas, jų gyvenimo sąlygos geros, būtinybės naudoti bendrai valdomą namų valdą nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti pagrįstą išvadą, jog nustačius naudojimosi ginčo turtu tvarką, atsakovė ir toliau naudotųsi visu bendraturčių turtu. Tokiu būdu būtų pažeidžiamos ieškovo teisės, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principai. Atitinkamai teismas darė išvadą, kad pagal atsakovės teikiamą reikalavimą nustatyti naudojimosi ginčo objektu tvarką nebūtų užtikrinama, jog ateityje tarp bendraturčių nekils ginčų, nes ieškovo nuosavybės teisės forma nepasikeistų. Atsakovės nurodytas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas (nustatant ginčo turto naudojimo tvarką) nesudarytų sąlygų užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – įgyvendinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 2 straipsnis), neužtikrintų siekio sumažinti bendraturčių nesutarimus bei palengvinti nuosavybės teisės įgyvendinimą. Daugumoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, sprendžiant panašius ginčus, kada bendraturčiai ar vienas iš bendraturčių gyvena bendrąja daline nuosavybe valdomose patalpose, neturi kito gyvenamojo ploto ir panašiai, todėl, siekdami apginti asmens interesus dėl galimybės netekti vienintelio gyvenamojo ploto, teismai gali taikyti naudojimosi daiktu tvarkos nustatymą. Tačiau, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, abi šalys turi gyvenamąsias vietas, nuolat nesinaudoja ginčo turtu, todėl bet koks atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas negali pažeisti nė vieno bendraturčio teisių. Teismas, apibendrindamas tai, kas paminėta, nusprendė, kad atsakovės reikalavimas dėl turto naudojimosi tvarkos nustatymo yra nepagrįstas, tai pažeistų ieškovo (bendraturčio) teises, be kita ko, sudarytų realias prielaidas ateityje naujiems ginčams tarp šalių. Todėl atmestinas priešieškinis dėl naudojimosi namų valda tvarkos nustatymo.
11. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju ieškovas prašo atidalyti ieškovui priklausančią turto dalį, priteisiant šį turtą atsakovei, o ieškovui – kompensaciją arba atvirkščiai. Be to, pasiūlė ieškovui priklausančią ginčo turto dalį keisti į atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone, dalį. Atsakovė nesutiko su ieškovo reikalavimais, tačiau nepateikė į bylą alternatyvių reikalavimų dėl kitokių ginčo turto atidalijimo būdų, turto atidalijimo natūra projekto ar pan. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, pabrėžiama bendraturčių pareiga išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, bendradarbiauti, kooperuotis ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo bei optimaliausio atidalijimo varianto. Bylos nagrinėjimo metu šalims ne kartą buvo siūlyta ginčą išspręsti taikiai, pasirenkant protingus bendraturčių atsiskyrimo variantus, byloje taikyta mediacija, tačiau geranoriško susitarimo dėl ginčo turto šalims pasiekti nepavyko. Nagrinėjamu atveju yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, todėl vertintinas kiekvieno iš bendraturčių interesas, o ginčas spręstinas, remiantis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais, atsižvelgiant į kiekvieno iš atidalijamo bendraturčio poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams bei kitas reikšmingas aplinkybes, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais. Atkreiptinas dėmesys, jog nei ieškovas, nei atsakovė nepareiškė reikalavimo dėl turto atidalijimo natūra. Tačiau ieškovas patikrino šalims priklausančios namų valdos padalijimo natūra galimybes. Į bylą pateikė UAB „Užupio architektai“ direktoriaus, projekto vadovo R. P. pažymą, kurioje nurodoma, kad gyvenamasis namas su statiniais (duomenys neskelbtini), yra vieno aukšto su rūsiu ir mansarda. Norint šį turtą pritaikyti gyventi dviem šeimoms, reikalinga rekonstrukcija. Pateiktoje lokalinėje sąmatoje buto atskyrimas įrengiant laiptinę išorėje – rekonstravimas – kainuotų 25 803,20 Eur, o kitoje lokalinėje sąmatoje – buto atskyrimas įrengiant laiptinę pastate – remonto darbai – kainuotų 18 566,26 Eur. Todėl darytina išvada, kad, pagal byloje esančius duomenis, iš principo turto atidalijimas natūra galimas, tačiau sąnaudos galimam atsidalijimui atitinkamai pagal pateiktas lokalines sąmatas sudaro beveik pusę ginčo turto vertės. Todėl galima tvirtinti, jog daiktą padalinti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai negalima. Tačiau šiuo atveju teismas plačiau dėl ginčo turto atidalijimo natūra nepasisakė, kadangi toks reikalavimas nėra pareikštas.
Šalies argumentai
12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių bei palengvinti nuosavybės teisės įgyvendinimą, ieškiniu prašydamas priteisti kompensaciją, atsisako savo teisių į nekilnojamojo turto dalį, taip pripažindamas, kad neturi tikslo gyventi name ar apskritai naudotis ginčo turtu. Realiai turto valdyme ir disponavime ieškovas nedalyvauja, pats yra nusišalinęs nuo turto priežiūros, o atsakovė nesiūlo kito gyvenamojo namo atidalijimo būdo, pageidauja, kad išliktų gyvenamojo namo bendroji nuosavybė, prašydama nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Bylos duomenimis, pagal esamą situaciją visu ginčo turtu naudojasi atsakovė ir jos šeima, o tai rodo, jog atsakovė nėra suinteresuota parduoti namų valdą ir turi didesnį poreikį į ginčo turtą nei ieškovas, kuris nepageidauja naudotis sodyba. Atsakovę ir ginčo turtą sieja ne tik formalus teisinis nuosavybės santykis, tačiau ir asmeninis, sentimentais, šeiminėmis vertybėmis grįstas santykis. Todėl ginčo turto priteisimas atsakovei natūra labiau atitiktų atsakovės interesus. Teismas manė, kad ieškovo pasirinktas turto atidalijimo būdas optimaliai atitinka protingumo ir teisingumo principus, nepažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo ir neprieštarauja proporcingumo principui. Atsakovei iš esmės neigiant ieškovo poziciją, tačiau nepateikus kitų pasiūlymų dėl ginčo turto bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo, taikytinas atidalijimo būdas priteisiant ieškovui iš atsakovės kompensaciją pinigais. Ieškovas pasiūlė atsakovei ir dar vieną alternatyvą, t. y. jam priklausančią ginčo turto dalį keisti į atsakovei priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Tačiau atsakovė kategoriškai nesutinka su ieškovo pareikštu trečiuoju sąlyginiu reikalavimu, t. y. minėtais mainais, ir mano, jog toks keitimasis būtų nelogiškas bei nesąžiningas. Atsakovė tvirtina, kad aptariamas žemės sklypas jai yra labai brangus, nes tai tėvų ir senelių žemė. Be to, ji ir ateityje planuoja šį žemės sklypą nuomoti. Maža to, skiriasi ir šalių teismo posėdžio metu išsakytos nuomonės dėl žemės sklypo vertės. Pasak ieškovo, 1 ha šio žemės sklypo turėtų kainuoti apie 5 000 Eur, tuo tarpu atsakovė tvirtina, jog vertė vos ne dvigubai didesnė, t. y. svyruoja nuo 8 000 Eur iki 10 000 Eur už 1 ha. Tačiau tai tik šalių pasvarstymai apie galimą žemės sklypo rinkos vertę. Byloje nepateiktas individualus žemės sklypo vertinimas, o nekilnojamojo turto registro išraše nurodyta masinė turto vertė 2010 metų gegužės mėnesį. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad aptartas ieškovo reikalavimas nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas pažymėjo, jog šioje byloje iš esmės ginčo dėl prašomo atidalyti turto vertės nekilo. Ieškovas teigdamas, kad ginčo turto vertė yra 53 000 Eur, remiasi individualaus vertinimo išvadomis, t. y. UAB „Aireda“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. MŽ21/02-051, iš kurios matyti, jog žemės sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniu ir kitais inžineriniais statiniais, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta rinkos vertė vertinimo dieną (2021 m. vasario 19 d.) yra 53 000 Eur. Atsakovė atsiliepime į ieškinį turto vertės neginčijo. Tiesa, teismo posėdžio metu nurodė, jog ginčo turto vertė tikrai yra mažesnė nei 53 000 Eur, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, kad atliktas nekilnojamojo turto vertinimas būtų neteisingas ar prieštarautų konkretiems teisės aktų reikalavimams, kad apskaičiavimas nustatytas netinkamais metodais ar juo būtų nustatyti ne turto rinkos, bet kokia nors kita vertė. Atsakovė nepateikė jokių turto vertės neatitikimą pagrindžiančių įrodymų, tik savo nuomonę. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, atitinkamai teismas nusprendė dėl priteistinos kompensacijos dydžio pagal byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ir nusprendė, kad ieškovo prašoma kompensacijos suma – 26 500 Eur – už visą jam priklausantį turtą atitinka ginčo turto vertę. Atsakovė duodama paaiškinimus nurodė, kad ji neturi galimybių sumokėti kompensaciją ieškovui. Galėtų sumokėti nebent 10 000 Eur. Jos ir vyro gaunamos pajamos keturių asmenų šeimai yra žemos. Be to, atsakovė nurodė turinti ir skolinių įsipareigojimų, todėl tikimybė, jog ji neturės galimybės laiku mokėti kompensacijos, yra ganėtinai didelė. Nors atsakovė nepripažįsta galimybės sumokėti piniginę kompensaciją dėl jos turtinės padėties, tačiau pripažintina, kad atsakovės turtinė padėtis yra pakankamai gera, kad piniginė kompensacija būtų išmokėta. Pagal pateiktus duomenis matyti, kad atsakovė ir jos sutuoktinis yra darbingo amžiaus žmonės, gaunantys darbo užmokestį. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė dirba (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o bendras darbo užmokesčio vidurkis per mėnesį, įvertinus pateiktų duomenų paskutinį pusmetį, yra apie 2 300 Eur neatskaičius mokesčių. Atsakovės sutuoktinio alga, pasak atsakovės, yra apie 450 Eur. VĮ Registrų centro duomenimis, atsakovei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su gyvenamuoju namu, adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė nurodė, kad vyro mama minėto namo įsigijimui 2017 metais paskolino 31 000 Eur, o šios aplinkybės patvirtinimui pateikė teismui sąskaitos išrašą. Šios skolos atsakovė tvirtina dar negrąžinusi. Tačiau teismas pažymėjo, jog atsakovė nepateikė teismui rašytinės paskolos sutarties. Vieninteliai objektyvūs duomenys, leidžiantys teigti, kad tarp atsakovės ir vyro mamos susiklostė paskolos teisiniai santykiai, yra sąskaitos išrašas. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad namo (duomenys neskelbtini) dalis yra jos uošvienės dalis, tik uošvienė savo dalį užrašė jai ir jos vyrui. Šiame name gyvena jos uošvienė, o ji net nesiruošia gyventi šiame name. Taigi, net ir esant nustatytam pinigų perdavimo faktui, byloje nėra pakankamai įrodymų nuspręsti, kad atsakovė su vyro mama sudarė paskolos, o ne dovanojimo sutartį. Atsakovė teigia esanti skolinga ir kitiems tretiesiems asmenims. Į bylą pateikti sąskaitos išrašai patvirtina, jog 2017 metų liepos mėnesį V. Ž., V. D., K. Ž. bei Ž. Ž. iš viso į atsakovės sąskaitą pervedė 11 000 Eur. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, jog skolas po truputį moka ir jau yra grąžinusi apie 10 000 Eur. Tačiau jokių konkrečių duomenų apie tikslų skolos likutį atsakovė teismui nepateikė. Byloje nustatyta, kad atsakovei taip pat priklauso 1/2 ginčo turto, esančio (duomenys neskelbtini), trijų kambarių butas, garažo boksas, esantys (duomenys neskelbtini), bei 1/2 dalis žemės sklypo, kurio bendras plotas 10,52 ha, esantis (duomenys neskelbtini). Duomenų apie turimas santaupas, investicijas, kitą nekilnojamąjį turtą bei transporto priemones nepateikė. Teismas, įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes, pripažino, jog atsakovė turi realias galimybes mokėti kompensaciją, juolab, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu sutiko, jog prašoma kompensacija galėtų būti išdėstyta per teismo nustatytą protingą terminą, sutikdamas su kompensacijos išdėstymu penkeriems metams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindas patikslintą ieškinį tenkinti, atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės ieškovui ir atsakovei priklausančią namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini), bendros 53 000 Eur vertės, pripažįstant ją atsakovės asmenine nuosavybe, priteisiant iš atsakovės bendraturčiam ieškovui išmokėti 26 500 Eur kompensaciją už jo namų valdos 1/2 dalį. Sprendžiant teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą yra aktualūs lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Teismas, įvertinęs atsakovės turtinę padėtį, jos nurodytą galimybę sumokėti 10 000 Eur, ieškovo sutikimą, kad prašoma kompensacijos dalis būtų išdėstyta per protingą teismo nustatytą laikotarpį, darė išvadą, jog yra pagrindas kompensacijos mokėjimą išdėstyti tokia tvarka: po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovė per mėnesį sumoka ieškovui 10 000 Eur sumą, likusią kompensacijos dalį – 16 500 Eur – išdėstyti penkerių metų laikotarpiui, nustatant, kad atsakovė ieškovui kas mėnesį moka po 275 Eur (CPK 284 straipsnio 1 dalis).
14. Teismas nurodė, kad iš pateiktų duomenų matyti, jog ieškovas sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, turėjo 600 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai. Pagal UAB „Aireda“ 2021 m. vasario 22 d. kasos pajamų orderį Nr. 0014 ieškovas sumokėjo 400 Eur už turto vertinimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimai yra patenkinti visiškai, ieškovui iš atsakovės priteistinos 1 075 Eur jo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės priešieškinio reikalavimai yra atmetami visa apimtimi, konstatuojama, kad nėra teisinio pagrindo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo. Ieškovas teikdamas ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį. Tačiau teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi trūkumams pašalinti įpareigojo ieškovą sumokėti trūkstamą 444 Eur žyminio mokesčio dalį. Ieškovas 2019 m. lapkričio 14 d. papildomai sumokėjo 444 Eur žyminio mokesčio. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. birželio 3 d. nutartyje Nr. E3K-3-277-248/2020 pasisakė, jog reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės yra pripažintinas neturtiniu reikalavimu, apmokamu CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu žyminiu mokesčiu, todėl ieškovui grąžintina permokėta žyminio mokesčio dalis – 444 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
15. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti visiškai, o ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, įvertinant Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. sausio 29 d. nutartį, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl turto atidalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo galimybių, kadangi pirmosios instancijos teismas privalėjo spręsti klausimą dėl turto naudojimo tvarkos nustatymo galimybių. Tačiau pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs civilinę bylą, neatsižvelgė į Klaipėdos apygardos teismo nutarties esmę ir civilinėje byloje priėmė sprendimą, analogišką 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimui. Pirmosios instancijos teismas ignoravo atsakovės siūlomą bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą – naudojimosi tvarkos bendru turtu nustatymą. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, akivaizdu, siekė užtikrinti tik ieškovo interesus. Pirmosios instancijos teismo išvados yra visiškai nepagrįstos. Visų pirma aplinkybės, jog šalys turi gyvenamąsias patalpas ir jų gyvenimo sąlygos geros, niekaip negali paveikti naudojimosi bendru turtu galimybių. Atsakovė, užtikrindama ieškovo, kaip bendraturčio nuosavybės teisę, niekada nesudarė jokių kliūčių ieškovui naudotis prašomu atidalyti turtu bei visuomet buvo atvira jo pasiūlymams dėl naudojimosi tvarkos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju daiktu nustatymo. Nagrinėjant bylą pirmą kartą, ieškovas 2020 m. rugpjūčio 6 d. vykusiame teismo posėdyje nurodė, jog jam priklausančiame turte lankėsi 2020 metų pavasarį, taip pat paminėjo, jog iki pat praeitos žiemos (2020 m.) rūpinosi gyvenamojo namo kūrenimu. Esant šiai situacijai, akivaizdu, kad ieškovas naudojasi turtu, todėl teismas padarė klaidingą išvadą teigdamas, kad nustačius naudojimosi ginčo turtu tvarką, visu ginčo turtu naudotųsi tik atsakovė. Bet to, ieškovas, siekdamas atsisakyti savo turtinių teisių, ginčo turto dalį gali parduoti tretiesiems asmenims.
Žemesnės instancijos teismas
17. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog pagal atsakovės teikiamą reikalavimą nustatyti naudojimosi ginčo objektu tvarką, nebūtų užtikrinama, jog ateityje tarp bendraturčių nekils ginčų, nes ieškovo nuosavybės teisės forma nepasikeistų, o atsakovės nurodytas atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės variantas (nustatant ginčo turto naudojimo tvarką) nesudarytų sąlygų užtikrinti efektyvesnį vieno iš pagrindinių civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – įgyvendinimą (CPK 2 straipsnis), neužtikrintų siekio sumažinti bendraturčių nesutarimus bei palengvinti nuosavybės teisės įgyvendinimą. Pažymėtina, jog tiek atsakovės, tiek ir apeliacinės instancijos teismo (nagrinėjusio pirmąjį apeliacinį skundą) nuomone, galbūt vienintelis būdas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių yra nustatyti naudojimosi ginčo objektu tvarką, tokiu būdu būtų apginti abiejų šalių, o ne tik ieškovo interesai. Nustačius naudojimosi tvarką, abiem šalims nekiltų ginčo, kuriomis konkrečiai pastato – gyvenamojo namo – dalimis šalys gali naudotis. Ieškovui būtų sudaromos galimybės lengviau parduoti jam priklausantį turtą, jei ieškovas neketina juo toliau naudotis. Tačiau tokiu būdu nebūtų pažeisti atsakovės teisėti interesai, įpareigojant ją sumokėti kompensaciją už jai atidalytą turto dalį. Pažymėtina, jog atsakovė niekuomet nesiekė įgyti ir valdyti visą ginčo turtą. Atsakovė siekia teisėtai naudotis jai priklausančia dalimi be trukdžių ir ginčų su ieškovu. Būtent dėl šių priežasčių ir tikslinga nustatyti naudojimosi ginčo turtu tvarką. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą iš naujo, neatsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodoma, jog jei bendraturtis prieštarauja kompromisiniams naudojimosi bendru daiktu variantams, siekia tik savo interesų patenkinimo, teismas tokius veiksmus gali vertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise ir į tokius reikalavimus neatsižvelgti bei parinkti optimaliausią naudojimosi bendru daiktu tvarką.
Šalies argumentai
18. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai atsakovė prašo nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, o ieškovas – atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės namų valdą, pripažįstant ją atsakovės asmenine nuosavybe ir priteisiant iš atsakovės ieškovui išmokėti kompensaciją už jo namų valdos 1/2 dalį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, jog daiktą padalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai negalima. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pirmosios instancijos teismas ypač tuo atveju, kai iš bendrosios nuosavybės atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, privalėjo svarstyti klausimą dėl atsakovės prašomos naudojimosi tvarkos nustatymo. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs ginčijamą sprendimą, atidalijęs turtą iš bendrosios nuosavybės ir įpareigodamas atsakovę sumokėti 26 500 Eur kompensaciją atsakovui, visiškai neatsižvelgė į atsakovės turtinę padėtį. Nors teismas ir pasisako, jog ginčijamu sprendimu yra užtikrinami CPK principai – teisinės taikos tarp šalių atkūrimas – tačiau priimto teismo sprendimo rezultatas būtų visiškai priešingas ir pažeistų atsakovės interesus.
19. Apeliaciniame skunde teigiama, jog atsakovė niekuomet nebuvo nurodžiusi, kad išgali sumokėti ieškovo prašomą kompensaciją, priešingai, ne kartą buvo aiškiai įvardijusi, jog nesutinka su piniginės kompensacijos priteisimu. Teismas priimdamas sprendimą, jog atsakovė gali sumokėti kompensaciją, neatsižvelgė į tai, jog atsakovės pajamos gali nuolat keistis, o jos vyro pajamos sudaro tik 450 Eur per mėnesį. Iš šių atsakovės ir jos vyro gaunamų pajamų jie privalo patys išgyventi, išlaikyti du nepilnamečius vaikus, t. y. užtikrinti jiems tinkamą gerovę, sveikatą ir t. t., bei kas mėnesį mokėti įmokas už būsto, kuriame gyvena, renovaciją. Akivaizdu, kad atsakovės ir jos vyro gaunamos pajamos keturių asmenų šeimai yra tikrai mažos, kadangi šeimos mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį, net nesudaro vienos minimalios mėnesio algos. Teismas nuspręsdamas, jog atsakovė turi galimybę sumokėti kompensaciją, taip pat netinkamai vertino jai priklausantį nekilnojamąjį turtą Pažymėtina, jog atsakovė už nuomojamą žemės sklypo dalį gauna 150 Eur per 12 mėnesių, todėl akivaizdu, jog tokia suma negali pakeisti atsakovės pajamų vidurkio. Neaišku, kokiu būdu teismas nustatė, kad atsakovė ieškovui gali sumokėti 10 000 Eur per mėnesį laiko nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o likusią kompensacijos dalį per penkerių metų laikotarpį, kas mėnesį mokant po 275 Eur. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė buvo paminėjusi, kad dėdami didžiausias pastangas galbūt galėtų sumokėti 10 000 Eur sumą už ieškovui priklausančią nekilnojamojo turto dalį, tačiau ji niekuomet nepasisakė, kad tikrai gali arba juo labiau per kokį laikotarpį sumokėtų minėtą pinigų sumą. Tokiu būdu pripažintina, kad teismas sprendime vėl išdėstė tikrovės neatitinkančias aplinkybes. Teismas neįvertino rizikos, kad, atsakovei gaunant nestabilias ir gana mažas keturių asmenų šeimai pajamas, tikimybė, jog ji neturės galimybės laiku mokėti kompensacijos, yra gana didelė. Ginčijamu sprendimu atsakovė būtų priversta mokėti sumą, kurios neturi galimybės sumokėti. Taip pat ji iš esmės būtų stumiama netgi į skolinimąsi, kadangi, jai nesumokant laiku priteistos kompensacijos, ieškovas turėtų teisinį pagrindą kreiptis į antstolius dėl skolos išieškojimo – ir, kaip jau minėta anksčiau, priėmus sprendimą įpareigoti atsakovę sumokėti kompensaciją, egzistuoja reali grėsmė, jog ginčo turto netektų abi šalys. Esant šioms aplinkybėms, neabejotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė turi galimybę sumokėti ieškovo prašomą kompensaciją.
20. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai paviršutiniškai įvertino naudojimosi tvarkos nustatymo galimybes, nurodydamas, jog naudojimosi tvarkos nustatymas iš esmės prieštaraus ieškovo interesams, o spręsdamas kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, teismas nesigilino į atsakovės finansinę padėtį ir galimybę išmokėti nustatyto dydžio kompensaciją, taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, jog atsakovė nėra išreiškusi sutikimo dėl piniginės kompensacijos sumokėjimo. Tuo remiantis, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo teismų praktikoje nustatytus kriterijus ir nepagrįstai teikė prioritetą atidalijimui išmokant kompensaciją, o ne naudojimosi tvarkos nustatymui, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
21. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeista, o apeliacinį skundą atmesti.
22. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas negali nurodyti, kokį sprendimą turėtų priimti pirmosios instancijos teismas. Aukštesnės instancijos teismo nurodyti trūkumai bei jų šalinimas privalomas žemesnės instancijos teismui, tačiau sprendimą, įvertinęs visas aplinkybes, teismas priima nepriklausomai nuo nurodymų ar gairių. Žemesnės instancijos teismas priima sprendimą pagal vidinį įsitikinimą, kuris suformuotas išsamiu aplinkybių išanalizavimu ir vertinimu, vadovaudamasis įstatymu. Atsakovės nurodytoje kasacinėje byloje sprendžiamas ginčas tarp asmenų, vienas iš kurių neturi gyvenamosios vietos, ir priėmus sprendimą atidalyti turtą išmokant kompensaciją, pastarasis lieka be gyvenamojo ploto apskritai. Šioje byloje šalys turi puikias gyvenimo sąlygas, atsakovė turi namą ir butą (duomenys neskelbtini), todėl šių aplinkybių kontekste nustatyti naudojimosi tvarką nėra tikslinga, tuo labiau, kad ieškovas niekada nesinaudojo ir nesinaudos jam priklausančia namų valdos dalimi. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, nuspręsdamas dėl bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo būdo, todėl priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą, pagrindė savo poziciją dėl bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo būdo nustatymo byloje, nuodugniai išnagrinėjo visus į bylą pateiktus įrodymus, įvertino visas bylos aplinkybes, teisingai konstatavo, kad naudojimosi bendru turtu tvarka nenustatytina, nes iš esmės abi šalys turtu nesinaudoja, namų valdoje negyvena. Nagrinėjant šią civilinę byla niekada nebuvo iškilęs klausimas dėl ieškovo galimybės naudotis savo turto dalimi, kadangi ieškovas niekada nesinaudojo, nesinaudoja ir nesinaudos savo turto dalimi. Bet kuriuo atveju turtu naudojosi, naudojasi ir naudosis apeliantė. Dėl naudojimosi bendru turtu niekada nebuvo ir nebus ginčo, kadangi ieškovas nepageidauja juo naudotis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad ieškovui atsisakant naudojimosi bendru turtu, nelogiška nustatyti naudojimosi tvarką (nustatyti naudojimosi tvarką turtui, kuriuo asmuo nesinaudoja ir neketina naudotis). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir kruopščiai išanalizavo byloje nustatytas aplinkybes bei nustatė, kad nustatyti naudojimusi daiktu tvarką asmeniui, kuris nesinaudoja daiktu, yra nelogiška. Ieškovas nevertino atsakovės siūlomų naudojimosi bendru turtu variantu, kadangi jis nepageidauja tuo daiktu naudotis.
23. Atsiliepime į apeliacinį skundą teigiama, jog bylą nagrinėjant pirmą ir antrą kartą pirmosios instancijos teisme, teismai, atsižvelgdami į nustatytą turtinę atsakovės padėtį, padarė tokią pat išvadą, jog atsakovė turi galimybę sumokėti kompensaciją už jai atitenkančią turto dalį. Tai neginčijamai įrodyta teisme. Pažymėtina tai, jog ieškovas sutiko su bet kokiu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu – atsakovei paliekant turtą ir jai išmokant kompensaciją, ieškovui paliekant turtą, o atsakovei išmokant kompensaciją, ieškovas siūlė keisti savo namų valdos dalį į žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini). Atsakovė nesutiko nė su vienu ieškovo pasiūlymu. Teigti, kad apeliantės turtinė padėtis sunki ir ji negali sumokėti kompensacijos, negalima. Apeliantė gauna pakankamai gerą atlyginimą, jos šeima nuosavybės teise turi butą (duomenys neskelbtini), namą (duomenys neskelbtini), garažą (duomenys neskelbtini), 10 ha žemės sklypo 1/2 (duomenys neskelbtini). ir 1/2 (duomenys neskelbtini) namų valdos. Tai gana nemažas turtas. Be to, ieškovas siūlė žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini) keisti į namų valdos (duomenys neskelbtini) dalį, tačiau atsakovė nesutiko, motyvuodama tuo, kad žemės sklypo kaina didesnė (įrodymų nebuvo pateikta). Kadangi atsakovė turi žemės sklypą, kuriuo nesinaudoja, kurį nuomoja ir, jei tas žemės sklypas brangesnis už namų valdos (duomenys neskelbtini) dalį, tai atsakovė gali parduoti tą žemės sklypą, kuriuo nesinaudoja, ir taip sumokėti kompensaciją. Atsakovės teiginiai dėl negalėjimo sumokėti kompensacijos ieškovui už jai atiteksiančią pusę namų valdos (duomenys neskelbtini) mieste yra neteisingi, tai vertintina tik kaip siekis ir toliau naudotis visu turtu (duomenys neskelbtini) mieste, taip pažeidžiant ieškovo teises. Pažymėtina ir tai, kad Tauragės apylinkės teismas, prieš nagrinėdamas bylą antrą kartą, buvo nurodęs šalims pateikti papildomus įrodymus, kuriuos šalys pateikė, išskyrus tai, kad atsakovė nepateikė savo santaupų, esančių banke, tai kelia abejonių dėl apeliantės sąžiningumo, atskleidžiant savo finansines galimybes. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą. Ieškovas įgyvendino savo civilines turtines teises, nesuvaržydamas ir nepažeisdamas atsakovės teisių, todėl Tauragės apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos
24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.
25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
26. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimas, kuriuo ieškovo R. Ž. patikslintas ieškinys atsakovei A. K. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės tenkintas, o atsakovės A. K. priešieškinis ieškovui R. Ž. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu ir žemės sklypu tvarkos nustatymo atmestas. Teismas atidalijo iš bendrosios dalinės nuosavybės namų valdą – 0,1217 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 160,24 kv. m ploto gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46 kv. m ploto ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitus inžinerinius kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė – 53 000 Eur, pripažįstant ją atsakovės asmenine nuosavybe, priteisiant iš atsakovės ieškovui išmokėti kompensaciją už jo namų valdos 1/2 dalį 26 500 Eur. Teismas išdėstė atsakovei priteistos 26 500 Eur kompensacijos mokėjimą taip: 1) po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovė per mėnesį sumoka ieškovui 10 000 Eur; 2) likusią kompensacijos dalį – 16 500 Eur – išdėstyti penkerių metų laikotarpiui nustatant, kad atsakovė ieškovui iki kiekvieno mėnesio paskutinės dienos į ieškovo sąskaitą kas mėnesį moka po 275 Eur įmokas. Teismas priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 1 075 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas įpareigojo Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovui 2019 m. lapkričio 14 d. permokėtą žyminį mokestį, tai yra 444 Eur.
27. Apeliacinis skundas motyvuojamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai paviršutiniškai įvertino naudojimosi tvarkos nustatymo galimybes, nurodydamas, jog naudojimosi tvarkos nustatymas iš esmės prieštaraus ieškovo interesams, o spręsdamas kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, teismas nesigilino į atsakovės finansinę padėtį ir galimybę išmokėti nustatyto dydžio kompensaciją, taip pat visiškai neatsižvelgė į tai, jog atsakovė nėra išreiškusi sutikimo dėl piniginės kompensacijos sumokėjimo. Teigiama, jog tuo remiantis akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo teismų praktikoje nustatytus kriterijus ir nepagrįstai teikė prioritetą atidalijimui išmokant kompensaciją, o ne naudojimosi tvarkos nustatymui, todėl apeliacinės instancijos teisme pasisakytina dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, principų ir sąlygų, dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vienam bendraturčiui priteisiant turtą natūra, o kitam – kompensaciją pinigais.
Faktinės bylos aplinkybės
28. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui ir atsakovei pagal 2010 m. birželio 17 d. dovanojimo sutartį bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso po 1/2 dalis 0,1217 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro 160,24 kv. m ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 46 kv. m ploto ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitų inžinerinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
29. Ieškovas ir atsakovė minėta dovanojimo sutartimi taip pat įgijo po 1/2 dalį žemės sklypo, kurio bendras plotas 10,5200 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovei taip pat priklauso trijų kambarių butas, garažo boksas, esantys (duomenys neskelbtini) mieste. Minėtą sklypą atsakovė yra išnuomojusi ir gauna pajamas.
30. Byloje pateiktas atsakovės atsakymas ieškovui, jog nepritaria ieškovo siūlomam atidalijimo būdo minėtam turtui dėl kompensacijos dydžio. Ieškovas pateikė UAB „Užupio architektai“ paaiškinimus dėl turto padalijimo galimybių, kuriuose nurodyta, kad turto padalijimas yra galimas, tačiau yra brangus, taip pat pateiktos dvi lokalinės turto atidalijimo sąmatos. Vienos lokalinės sąmatos vertė – 25 803,20 Eur, kitos – 18 566,26 Eur.
31. Atsakovė pateikė vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką tarp bendraturčių pagal 2019 m. J. Š. parengtą vienbučio gyvenamojo namo (1A1p), sklypo, (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių schemą su aprašu.
32. Iš byloje esančios UAB „Aireda“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. MŽ21/02-051 matyti, jog žemės sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniu ir kitais inžineriniais statiniais, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta rinkos vertė vertinimo dieną (2021 m. vasario 19 d.) yra 53 000 Eur.
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų, principų ir sąlygų
33. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Šio straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio kaip savininko teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Atidalijus pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie (jeigu daugiau bendraturčių nebeliko) valdomi, jais naudojamasi ir disponuojama savarankiškai, o bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa tik jam priklausančios turto dalies (daikto) savininku bei turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti turtu savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis).
34. Atsakant į apeliacinio skundo motyvą, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo teismų praktikoje nustatytus kriterijus ir nepagrįstai teikė prioritetą atidalijimui išmokant kompensaciją, o ne naudojimosi tvarkos nustatymui, teisėjų kolegija konstatuoja, jog kasacinio teismo praktikoje yra formuojama priešinga praktika, nei nurodo apeliantė. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės iš esmės palengvina savininko teisių į daiktą turinį sudarančių teisių įgyvendinimą bei padeda išvengti ateityje galimų bendraturčių ginčų. Dėl to kasacinis teismas pritaria ir laiko teisinga tokią teismų praktiką, kuria siekiama bendraturtį visiškai atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, taip pat pripažįsta, kad atidalijimui turėtų būti suteikiamas prioritetas prieš kitus bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus, kaip antai naudojimosi daiktu, kuris yra bendroji dalinės nuosavybė, tvarkos nustatymą, nes taip yra geriausiai ir maksimaliai užtikrinamas įstatymų nustatytas bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2009, ir kt.).
35. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, sprendžiant bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, pirmenybė teiktina atidalijimui iš bendrosios dalinės nuosavybės, o ne naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarkos nustatymui, nes atidalijus bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa savarankiškais turto savininkais ir gali laisvai, be apribojimų naudotis savo nuosavybe; taip užtikrinamas turto naudojimo racionalumas. Ši nuostata taikoma, kai nustatoma galimybė atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės natūra. Tuo atveju, kai nustatoma, kad atidalyti bendraturčio dalį iš bendrosios nuosavybės nėra galimybių be neproporcingos žalos daikto paskirčiai ir turi būti atidalijama išmokant kompensaciją pinigais, teismas turi teikti prioritetą ne atidalijimui išmokant kompensaciją pinigais, o naudojimosi tvarkos nustatymui, nes toks sprendimas išsaugo bendraturčio nuosavybės teisę į dalį daikto ir užtikrina galimybę naudotis daiktu, t. y. bendraturčiui nepageidaujant atidalijimo išmokant jam kompensaciją pinigais, o pageidaujant nustatyti naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarką, atidalijimas išmokant kompensaciją taikomas tik tuo atveju, jeigu nėra galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. I. A. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-512/2011).
36. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai analizavo bylos įrodymus dėl galimybių nustatyti bendraturčio pageidaujamą naudojimosi tvarką.
37. Klaipėdos apygardos teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, 2021 m. sausio 29 d. nutartyje nurodė, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, jų pagrindu nustatė faktines aplinkybes dėl apeliantės turtinės padėties, tačiau netinkamai išsprendė klausimą dėl turto atidalijimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo galimybių. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismui tikslinga pasiūlyti šalims pateikti įrodymus ir aiškintis aplinkybes, susijusias su naudojimosi turto tvarkos nustatymu, be to, atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, nurodytą atsiliepime į apeliacinį skundą (17 punktas), jog atsakovas galbūt sutinka keisti jam priklausančią ginčo nekilnojamojo turto dalį, esančią (duomenys neskelbtini), į apeliantei priklausančią nekilnojamojo turto dalį, esančią (duomenys neskelbtini), todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovui turėtų būti sudaryta galimybė patikslinti reiškiamus reikalavimus, išaiškintos taikaus ginčo sprendimo būdo galimybės.
38. Atsakovė teikė vienbučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarką tarp bendraturčių pagal 2019 m. J. Š. parengtą vienbučio gyvenamojo namo (1A1p), sklypo, (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarkos nustatymo tarp bendraturčių schemas su nurodytu aprašu. Naudojimosi tvarka parengta atsižvelgiant į abiejų bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teises ir, nors ir yra minimalus nuokrypis, kadangi ieškovui tenka 61,78 m² pastato – gyvenamojo namo, o atsakovei tenka 63,31 m² pastato – gyvenamojo namo, tačiau byloje uždarosios akcinės bendrovės „Užupio architektai“ pažyma įrodo, kad gyvenamasis namas su statiniais (duomenys neskelbtini), yra vieno aukšto su rūsiu ir mansarda. Norint šį turtą pritaikyti gyventi dviem šeimoms, reikalinga rekonstrukcija. Pateiktoje lokalinėje sąmatoje buto atskyrimas įrengiant laiptinę išorėje – rekonstravimas – kainuotų 25 803,20 Eur, o kitoje lokalinėje sąmatoje – buto atskyrimas įrengiant laiptinę pastate – remonto darbai – kainuotų 18 566,26 Eur. Šių įrodymų atsakovė nenuginčijo ir ikiteismine tvarka nesprendė nė vieno siūlomo ieškovo varianto, neteikė įrodymų dėl sutikimo finansuoti namo rekonstrukcijos projekto pagal nurodytas sąmatas.
39. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino vienbučio gyvenamojo namo nedalumą natūra be papildomų didelių išlaidų bei išimtinai tik atsakovės interesą į šį naudojimąsi šalių bendru turtu, nes teismas privalo išspręsti šalių ginčą.
40. Atsakovės apeliacinio skundo motyvas, jog atsakovas 2020 metų pavasarį lankėsi name bei iki pat 2020 m. žiemos rūpinosi gyvenamojo namo kūrenimu, nepaneigia jo paaiškinimo, jog jis niekada neketino sodyboje gyventi, todėl nėra tikslo nustatyti naudojimosi namu tvarką. Šį jo paaiškinimą patvirtina suformuluoti alternatyvūs ieškinio reikalavimai, kuriais ieškovas siūlo atsidalyti iš bendro turto įvairiais variantais. Byloje nustatyta, kad ieškovas sutiko su bet kokiu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu – atsakovei paliekant turtą ir jai išmokant kompensaciją, ieškovui paliekant turtą, o atsakovei išmokant kompensaciją, ieškovas siūlė keisti savo namų valdos dalį į žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini) rajone. Atsakovė nesutiko nė su vienu ieškovo pasiūlymu.
41. Atsakovė atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad prašomas atidalyti turtas atsakovei labai brangus, nes ten jos tėviškė, ji ten užaugo, o dabar atvyksta savaitgaliais, švenčių dienomis, atostogų laikotarpiu. Taip pat jaučia didelius sentimentus sodybai, kurią daugelį metų pati prižiūri ir puoselėja. Atsakovė niekada nesudarė jokių kliūčių ieškovui naudotis prašomu atidalyti turtu, tačiau šis motyvas nėra pagrindas tenkinti atsakovės priešieškinio ar atidalyti ginčo namo natūra, nes byloje įrodyta, kad vienbutis namas yra nedalus.
42. Iš atsakovės paaiškinimo 2021 m. rugsėjo 23 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad ji gal galėtų sumokėti ieškovui 10 000 Eur, jai ieškovo prašoma suma yra per didelė. Ji neturi galimybės sumokėti kompensaciją ir nesutinka su namo įvertinimu, nes savo dalies neparduoda. Atsakovė siūlo kitą žemės sklypą nuomoti ieškovui. Negali prisiimti įsipareigojimų dėl kompensacijos išmokėjimo, nes nežino, kiek kitais metais uždirbs, nes jos darbo krūvis keičiasi, neaišku, kokia sveikata bus. Nori, kad būtų nustatyta naudojimosi tvarka, kad žinotų, kur jos dalis. Ji nenori broliui atiduoti nuosavybės teisės, nenori ir pirkti jo dalies namo, netrukdo ieškovui juo naudotis.
43. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė bylos nagrinėjimo metu pabrėžė priežastis, dėl kurių teisė naudotis ginčo namu jai yra svarbi – su namu atsakovę sieja emocinis ryšys, tačiau byloje teisingai buvo įvertintinas ir ieškovo interesas naudotis ginčo. Šioje byloje nustatyta, kad šalys turi kitas gyvenamąsias vietas, šalys namu kartu nesinaudoja, todėl nustatyti atsakovės siūlomą naudojimosi tvarką yra netikslinga.
44. Sprendžiant klausimus, susijusius su naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymu, įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja siekti interesų pusiausvyros principo užtikrinimo ir galimų ginčų bei konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kokios aplinkybės turi būti įvertintos nusprendžiant dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo, t. y. teismai turi atsižvelgti į bendraturčių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertinti nesutarimo priežastis, siekti, jog nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų geresniam nuosavybės valdymui. Teismai privalo vertinti, ar bendraturčio pateiktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalinti šalių konfliktinę situaciją. Siekdami šių tikslų teismai turi vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007). Visos namų valdos palikimas atsakovės nuosavybėje atitinka pusiausvyros principo užtikrinimo ir galimų ginčų bei konfliktų pašalinimo ateityje.
45. Šioje byloje atsakovės pozicija, jog ginčo name turi būti nustatyta tik naudojimosi tvarka, yra šios bylos kontekste neparemta įstatymu, nes atsakovė remiasi tik bendro pobūdžio reikalavimu nustatyti tokią naudojimosi ginčo namų valda tvarką, kuri būtų patogi tik atsakovei ir nesiekia išspręsti šalių ginčo iš esmės. Byloje nustatyta, kad šalys turi šeimas ir bendrai su šeimomis šiuo namu niekada nesinaudojo, atsakovė su šeima ginčo name atostogauja, byloje neįrodyta, kad ieškovas ilgesnį laiką būtų apsistojęs šiame name.
46. Atsakovės siūloma naudojimosi tvarka ne tokiu laipsniu atitinka racionalumo, patogumo, proporcingumo ir socialinės taikos kriterijus, palieka daugiau galimybių tolesniems bendraturčių tarpusavio konfliktams, nes be papildomų investicijų, kurių dydis iš esmės atitinka kompensacijos šalių atidalinimo atveju dydį, nustatyti naudojimosi tvarką, kuri būtų pritaikyta dviem šeimoms, neįmanoma. Atsakovė bylos įrodymų dėl paminėtų lokalinių sąmatų nuginčijimo nepateikė ir neįrodinėjo, jog sutinka apmokėti namo rekonstrukcijos išlaidas tam, kad būtų realiai įgyvendinta abiem šalims tinkama naudojimosi ginčo namų valda tvarka.
47. Šiame kontekste svarbu tai, kad pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
48. Bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, juo naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principas (CK 4.75 straipsnis) leidžia daryti išvadą, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Šioje byloje susidarė priešinga padėtis, kai nekilnojamasis turtas visas paliekamas atsakovei, t. y. asmeniui, kuris turi interesą išsaugoti šį turtą. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad atidalijimas priteisiant kompensaciją galimas tada, kai faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies iš bendraturčio paėmimas neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pavyzdžiui, kai dalis bendrojoje nuosavybėje, palyginus su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertinamas kaip labai svarbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; kt.).
Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, vienam bendraturčiui priteisiant turtą natūra, o kitam – kompensaciją pinigais
49. Bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, juo naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principas (CK 4.75 straipsnis) leidžia daryti išvadą, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas pageidauja tokią kompensaciją gauti, o atsakovė nesutinka mokėti 26 500 Eur kompensacijos už jam tenkančią ½ nuosavybės teisės dalį.
50. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies rinkos vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008; kt.). Taigi byloje turi būti nustatyta turto rinkos vertė bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu. Sprendžiant klausimą, kuriam iš bendraturčių turtas priteistinas natūra, o kuriam – kompensacija, teismų praktikoje paprastai laikomasi nuostatos, kad kompensacija priteisiama tokį atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą prašančiam taikyti bendraturčiui, nes tokiu atveju preziumuojama, kad jis, siekdamas nutraukti bendrą nuosavybės valdymą, sutinka gauti kompensaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; kt.).
51. Taip pat svarbu nustatyti, kuris iš bendraturčių turi esminį interesą naudotis daiktu. Klausimas, ar bendraturčio interesas naudotis daiktu yra esminis, kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, ištyrus ir įvertinus ginčo šalių pateiktų įrodymų visetą apie bendraturčių poreikius naudotis bendru daiktu, atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, profesinę veiklą, šeimos sudėtį ir kt. Nagrinėjant kompensacijos pinigais priteisimo klausimą, taip pat svarbu ištirti, ar bendraturčiai išgali realiai sumokėti nustatyto dydžio kompensaciją, nes priešingu atveju teismo sprendimo vykdymas taptų komplikuotas – išieškojimą gali tekti nukreipti į atidalytą turtą ir taip bendro daikto netektų abu bendraturčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011; kt.).
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami šalių ginčą dėl turto atidalijimo ir vertindami, ar vieno iš bendraturčių siūlomas atidalijimo būdas atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus, nuosavybės apsaugos ir proporcingumo principus, turi tam tikrą diskrecijos teisę, kurią įgyvendindami privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Aiškindamas CK 4.80 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatymas tiek iš nuosavybės teisės dalyvių, tiek iš teismo reikalauja laikytis interesų pusiausvyros principo, kartu, sprendžiant ginčą teisme, siekti galimų ginčų ir konfliktų pašalinimo ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009).
53. Taigi šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką susidėjusiomis šalių nurodomomis aplinkybėmis netikslinga ir neatitiktų šalių interesų gynimo bei derinimo principo, ir racionalesniu bei šalių teises geriau apginančiu bendrosios nuosavybės įgyvendinimo būdu pripažinti atidalijimą iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją.
54. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisiškai motyvuotas ir pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis.
55. Visų pirma byloje įvertintina tai, kad atsakovė, nesutikdama su namo verte, jokių įrodymų kitai namo vertei nustatyti neteikia. Ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama antrą kartą. Atsakant į apeliacinio skundo motyvą, kad pirmosios instancijos teismas iš naujo išnagrinėjęs civilinę bylą, neatsižvelgė į Klaipėdos apygardos teismo nutarties esmę ir civilinėje byloje priėmė sprendimą, analogišką 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išaiškinimai yra privalomi klausimą iš naujo nagrinėjančiam teismui. Įvertinus bylos šalių procesinius dokumentus nėra pagrindo padaryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas nevykdė apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų.
56. 2016 m. gruodžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išaiškinimai yra privalomi klausimą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui, tačiau apeliacinės instancijos teismo išvados pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, neturi privalomojo pobūdžio, jei teismas, tirdamas byloje surinktus įrodymus, turi pagrindo nuspręsti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015). Toks išaiškinimas liečia ir apeliacinės instancijos teismą, kuris antrojo (pakartotinio) bylos nagrinėjimo metu gali prieiti prie kitokių išvadų nei pirmesnėje nutartyje, jeigu žemesnės instancijos teismas nustatė kitas faktines aplinkybes, reikšmingai besiskiriančias nuo aplinkybių, nustatytų iki bylos grąžinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-378/2016).
57. Šioje byloje esminis ginčas kilo dėl iš atsakovės priteistos kompensacijos dydžio bei galimybės ją sumokėti pirmosios instancijos teismo nustatyta tvarka. Įvertinus atsakovės poziciją iš jos paaiškinimų nustatyta, kad ji sutiktų sumokėti atsakovui 10 000 Eur kompensaciją, tačiau šiuo atveju ji privalėjo pateikti įrodymus, jog visa namų valdos rinkos vertė yra 20 000 Eur.
58. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad atidalijimas priteisiant piniginę kompensaciją yra teisėtas ir nepažeidžia bendraturčių teisių tik tuo atveju, kai kompensacija atitinka tikrąją atidalijamos dalies vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį būtina išsiaiškinti, ar nėra ginčo dėl dalies dydžio, ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Paprastai kompensacija pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto dalies rinkos vertę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
59. Nagrinėdamas ginčus, kuriuose kilo bendraturčių turto vertės klausimas, kasacinis teismas išaiškino, kad turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nors ekspertizės aktas vertintinas kaip tikslesnis turto vertės įrodymas už Nekilnojamojo turto registro duomenis, tačiau teismas, atitinkamai motyvavęs, gali nesutikti ir su eksperto išvada, nes jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios (CPK 218 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014).
60. Šioje byloje iš viešų registrų duomenų, pateiktų dar su pradiniu ieškiniu, nustatyta, kad ginčo namų valdos, t. y. 0.1217 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 5 010,43 EUR (17 300 LT); bendro 160,42 kv. m ploto pastato – gyvenamojo namo – vertė 39 098,70 EUR (135 000 LT); 46 kv. m ploto pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė 1 873,84 EUR (6 470 LT); kitų inžinerinių kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių vertė 130,62 EUR (451 LT), t. y. bendra 46 113,59 EUR vertė 2010 m. gegužės 26 d..
61. Iš byloje esančios UAB „Aireda“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. MŽ21/02-051 matyti, jog žemės sklypo su gyvenamuoju namu, ūkiniu ir kitais inžineriniais statiniais, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta rinkos vertė vertinimo dieną (2021 m. vasario 19 d.) yra 53 000 Eur.
62. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką esminis reikalavimas nustatant kompensaciją (jos dydį), kai taikomas išimtinis, CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, – kad ji būtų teisinga. Paprastai kompensacija gali būti pripažinta teisinga, jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę, todėl byloje 53 000 Eur ginčo namų valdos rinkos vertės paneigimui nėra pateikti įrodymai. Šiuo atveju atsakovės paaiškinimas, jog ji neturi pareigos vertinti savo dalies bendrame turte, nes nenori jos realizuoti, yra neparemtas įstatymu, nes šios kategorijos bylose yra vertinamas visas bendras šalių turtas ir jį atidalijant nustatoma kiekvieno bendraturčio vertė pagal turimas dalis bendrame turte. Atsakovės pasiūlymas keisti ieškovui priklausančią ginčo turto dalį į žemės sklypo nuomos teisę šalių liko nerealizuotas kaip taikaus sprendimo būdas, o toks ieškinio reikalavimas teismui nebuvo suformuluotas.
63. Apeliantė nepateikė įrodymų dėl bendro turto vertės, neprašė skirti turto vertinimo ekspertizės. Todėl apeliaciniame skunde nurodyti motyvai dėl atidalijimo negalimumo yra nepagrįsti.
64. Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytus kasacinio teismo išaiškinimus, turi siekti priimti abiem šalims priimtiniausią sprendimą, t. y. atsižvelgti į jų dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, įvertinti nesutarimo įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teisę priežastis, kitas svarbias aplinkybes ir parinkti atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį, užtikrintų tolesnį turto naudojimo racionalumą nepadarant neproporcingos žalos daikto paskirčiai. Tiek teismas, tiek ginčo šalys turi veikti pagal teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1, 4 dalys).
65. Įvertinus bylos įrodymus darytina išvada, jog atsakovė visos bylos nagrinėjimo metu teigė, jog ji išgalėtų sumokėti tik 10 000 Eur kompensaciją, kitos kompensacijos dalies mokėjimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai išdėstė penkerių metų laikotarpiui mokant ieškovui po 275 Eur įmokas. Byloje nustatyta, kad atsakovė gauna nuolatines pajamas iš darbinės veiklos bei žemės sklypo nuomos. Byloje pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino atsakovės turtinę padėtį, jos pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą, kitaip įvertinti atsakovės apeliaciniame skunde nurodytos turtinės padėties ir šiais apeliacinio skundo motyvais tenkinti priešieškinį nėra pagrindo, nes teisingos naudojimosi tvarkos ginčo namų valda nustatytas yra taip pat susijęs su namo rekonstrukcijai reikalingomis lėšomis, artimomis ginčo kompensacijos dydžiui.
66. Įvertintina tai, kad atsakovei, išmokėjus kompensaciją ieškovui, jai nuosavybės teise priklausys visa ginčo namų valda, kurios šioje byloje nustatyta rinkos vertė yra 53 000 Eur ir jos turtinė padėtis nepablogės. Atkreiptinas dėmesys, jog šalys taikos sutartį gali sudaryti ir šio sprendimo vykdymo procese.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo išvada
67. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir vertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
68. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis).
69. Ieškovas nepateikė įrodymų dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.