- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-04
- Bylos Nr.
- 2A-201-260/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-15734-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimondas Buzelis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“, E. M.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1646-1087/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“ patikslintą ieškinį atsakovei E. M. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Aljuva“, R. V., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariatas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Skolų valdymo sprendimai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams E. M. ir R. V., kuriame ir dublike prašė teismo priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 4 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2010 m. sausio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal 2008 m. vasario 20 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „Aljuva“ ir Ukmergės rajono policijos komisariato, UAB „Aljuva“ privalo priverstinai nuvežti ir saugoti policijos komisariato sulaikytas transporto priemones. Pagal 2010 m. sausio 10 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą į UAB „Aljuva“ priklausančią transporto priemonių saugojimo aikštelę buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė (duomenys neskelbtini). Automobilio modelis (duomenys neskelbtini) nurodytas per klaidą. VĮ „Regitra“ duomenimis paskutinis registruotas transporto priemonės savininkas – E. M. (V.). 2017 m. vasario 24 d. Vilniaus AVPK Ukmergės rajono PK Reagavimo skyrius informavo UAB „Skolų valdymo sprendimai“, kad 2010 m. sausio 10 d. transporto priemonę (duomenys neskelbtini) vairavo R. V.. Pagal UAB „Aljuva“ Techninės pagalbos kelyje ir automobilių saugojimo paslaugų įkainius apskaičiuota 23,17 Eur (80 Lt) už automobilio nuvežimą bei 2,90 Eur (10 Lt) per parą už automobilio saugojimą. Atsakovė E. M. (V.), teigdama, jog transporto priemonę pardavė, elgėsi netinkamai, neįsitikino automobilio pirkėjo tapatybe, todėl atsakovai už automobilio saugojimą ir nutempimą nuo 2010 m. sausio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. yra solidariai skolingi 11 039,28 Eur. Atsižvelgdama į saugojimo laikotarpį ieškovė reikalaujamą solidariai iš atsakovų skolos sumą sumažino iki 4 000 Eur, kuri pradiniam kreditoriui 2017 m. sausio 2 d. perleidus reikalavimo teisę į šią skolą, priklauso UAB „Skolų valdymo sprendimai“.
Atsiliepimas
2. Atsakovas R. V. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį kuriame ir triplike prašė teismo ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi ieškovė savo reikalavimo teisę į atsakovus kildina iš 2017 m. sausio 2 d. reikalavimo teisės perleidimo sutarties, kurioje nėra numatyta ieškovo teisė reikalauti skolų, kurios 2017 m. sausio 2 d. dar neegzistavo, t. y. nėra numatyta teisė reikalauti mokėjimų už 2017 m. sausio 2 d. – 2018 m. rugpjūčio 14 d. laikotarpį. Atsakovas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo prasme nėra teisėtas automobilio valdytojas, todėl jis neturi solidariosios pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidas. Ieškovė reikalauja priteisti saugojimo išlaidas už neproporcingai ir neprotingai ilgą 8 metų ir 7 mėnesių automobilio saugojimo laikotarpį. Automobilio saugotojas neinformavo automobilio savininko ir (ar) valdytojo apie automobilio saugojimą daugiau nei septynerius metus. Po to, kai reikalavimo teisę įgijo ieškovė, atsakovą informavo apie automobilio saugojimą tik 2018 m. liepos 24 d., t. y. praėjus dar 1,5 metų nuo reikalavimo teisės perėmimo momento. Saugomas automobilis yra menkavertis, (duomenys neskelbtini), jo vertė prilyginama atliekoms, su defektais, išregistruotas iš transporto priemonių registro ir vizualiai netinkamas naudojimui. Todėl trečiasis asmuo per 8 metų automobilio saugojimo laikotarpį negalėjo nesuprasti, kad automobilis yra visiškai bevertis ir jo „saugojimas“ neatitinka saugojimo, kaip rūpinimosi svetimu turtu ir jo verte, sąvokos.
3. Atsakovė E. M. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame ir triplike prašė teismo ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad ji automobilį (duomenys neskelbtini) dar 2009 metų rugsėjo mėnesį pardavė, todėl ji 2010 metais negalėjo būti nei faktinė, nei teisėta šio automobilio savininkė. Automobilį ji išregistravo būtent pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, ką patvirtina ir VĮ „Regitra“ pažyma. Dėl praėjusio ilgo laiko tarpo atsakovė negali prisiminti smulkių pirkimo – pardavimo detalių, tačiau nuo 2009 m. rugsėjo 5 d. ji nėra automobilio savininkė.
Žemesnės instancijos teismas
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 1 000 Eur skolą, 217 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 30 Eur žyminį mokestį. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Taip pat priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidas bei valstybės naudai 42,92 Eur išlaidas, susijusias su teismo procesinių dokumentų siuntimu. Iš atsakovo valstybės naudai priteisė 14,31 Eur išlaidas, susijusias su teismo procesinių dokumentų siuntimu. Teismas ieškinio reikalavimą atsakovės E. M. atžvilgiu atmetė, konstatuodamas, jog 2010 m. sausio 10 d. autoįvykio metu ji nebuvo transporto priemonės savininke. Sprendė, kad transporto priemonė buvo pagrįstai transportuota ir saugoma UAB „Aljuva“ aikštelėje, o atsakovas R. V. yra atsakingas už transporto priemonės saugojimo išlaidas, tačiau turi būti įvertintas saugojimo išlaidų proporcingumas ir šių išlaidų dydžio pagrįstumas.
Šalies argumentai
5. Ieškovė UAB „Skolų valdymo sprendimai“, nesutikdama su Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
6. Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 17 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2019 m. birželio 10 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus ieškovės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių ar jį paneigiančių aplinkybių, taip pažeidžiant proceso teisės normas, byloje neištirtos ir nenustatytos aplinkybės, kaip pavyzdžiui automobilio savininko tapatybė; kokiu pagrindu atsakovas autoįvykio metu valdė automobilį, kuris pagal byloje ištirtus duomenis buvo parduotas užsienyje gyvenančiam asmeniui; ar atsakovas pažįsta automobilio savininką. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino 2017 m. sausio 2 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties turinį, tinkamai neišsiaiškino jos turinio bei sąlygų; visiškai nesivadovavo kasacinio teismo praktika, formuojama dėl Reikalavimo teisės perleidimo sutarčių taikymo apimties.
Šalies argumentai
7. Ieškovė UAB „Skolų valdymo sprendimai“ 2020 m. sausio 30 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį atsakovei E. M. (buvusi pavardė V.), kuriame prašė teismo priteisti ieškovei iš atsakovės 400 Eur už priverstinį transporto priemonės nuvežimą į transporto priemonės stovėjimo aikštelę ir jos saugojimą transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, penkių procentų dydžio metines kompensuojamąsias palūkanas 172,64 Eur, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. rugsėjo 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grąžinti ieškovės permokėtą žyminio mokesčio dalį kuri buvo sumokėta iki ieškinio sumos sumažinimo. Nurodė, kad 2020 m. sausio 20 d. ieškovė priėmė sprendimą dėl ieškinio atsisakymo atsakovo R. V. atžvilgiu ir kreipėsi į teismą su pareiškimu. Taip pat nurodė, kad pagal 2008 m. vasario 20 d. sutartį tarp UAB „Aljuva“ ir Ukmergės rajono policijos komisariato, UAB „Aljuva“ privalo priverstinai nuvežti ir saugoti policijos komisariato sulaikytas transporto priemones. UAB „Aljuva“ neturi galimybės pasirinkti saugomų transporto priemonių ir privalo užtikrinti visų policijos sprendimu privestinai į aikštelę atgabentų ir paliktų saugoti transporto priemonių saugumą nepriklausomai nuo jų vertės ar kitų aplinkybių. Pagal 2010 m. sausio 10 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą į UAB „Aljuva“ priklausančią transporto priemonių saugojimo aikštelę buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė (duomenys neskelbtini). VĮ „Regitra“ duomenimis paskutinis registruotas transporto priemonės savininkas yra atsakovė. 2017 m. vasario 24 d. Vilniaus AVPK Ukmergės rajono PK Reagavimo skyrius informavo UAB „Skolų valdymo sprendimai“, kad 2010 m. sausio 10 d. transporto priemonę vairavo R. V.. R. V. atstovas, duodamas paaiškinimus teisme nurodė, kad minėtą transporto priemonę, jos priverstinio nuvežimo dieną (2017 m. vasario 24 d.) jis vairavo paprašytas atsakovės ir vairuodamas šią transporto priemonę padarė autoįvykį, po kurio, policijos pareigūnai priėmė sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo, surašė 2010 m. sausio 10 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktą. Atsakovė nurodė ieškovei, kad ginčo transporto priemonę yra pardavusi, tačiau nepateikė pirkimo–pardavimo sutarties bei nenurodė automobilio pirkėjo duomenų, taip pažeisdama ieškovės teises. Atsakovės pareiga pranešti apie automobilio įregistruotų duomenų pasikeitimą bei įtraukti į bylą dalyvaujančiu joje asmeniu automobilio pirkėją. Atsakovė, būdama registruota viešame registre ginčo transporto priemonės savininke, įrodinėdama, kad yra ją pardavusi, privalo pateikti pirkėjo duomenis, leidžiančius identifikuoti, kam priklauso automobilis (duomenys neskelbtini), tame tarpe pateikti automobilio pirkėjo, vardą, pavardę, gimimo datą. Pagal UAB „Aljuva“ Techninės pagalbos kelyje ir automobilių saugojimo paslaugų įkainius paskaičiuota 23,17 Eur (80 Lt) už automobilio nuvežimą bei 2,90 Eur (10 Lt) per parą už automobilio saugojimą. Todėl laikė, jog atsakovės skola už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą nuo 2010 m. sausio 10 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. sudaro 1 1039,28 Eur, tačiau, atsižvelgdama į saugojimo laikotarpį, ieškovė reikalaujamą iš atsakovės skolos sumą sumažino iki 400 Eur. 2017 m. sausio 2 d. pradinis kreditorius UAB „Aljuva“ perleido reikalavimo teisę į susidariusį įsiskolinimą už automobilio nutempimą ir saugojimą naujajam kreditoriui UAB „Skolų valdymo sprendimai“.
Atsiliepimas
8. Atsakovė E. M. 2020 m. vasario 17 d. pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame prašė ieškovės patikslintą ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo automobilį dar 2009 metų rugsėjo mėnesį pardavė, todėl ji 2010 metais negalėjo būti nei faktinė, nei teisėta šio automobilio savininkė. Atsakovė nurodė, jog neprisimena ar apskritai buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis ją parduodant, kadangi neaišku, ar tuomet buvo būtina sudarinėti tokią sutartį parduodant automobilį į užsienį. Juo labiau, ieškovė kreipdamasi dėl skolos praėjus tokiam laikui nuo fakto, pati turėtų prisiimti riziką dėl duomenų apie sandorį nebuvimo (VĮ „Regitra“ tiek laiko nesaugo duomenų). Tačiau faktas apie automobilio perleidimo sandorį yra išviešintas per VĮ „Regitra“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 21 d. sprendimu ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei E. M. 900 Eur ir valstybei 11,11 Eur bylinėjimosi išlaidas.
10. Teismas nustatė, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos mokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Ieškovės teigimu, atsakovė privalo pateikti duomenis apie naują transporto priemonės savininką, to nepadarydama turi atlyginti nuostolius už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Atsakovės teigimu, duomenų apie pirkėją negali pateikti, nes praėjo daug laiko, transporto priemonė išregistruota, išregistravimo pagrindas – parduota į (duomenys neskelbtini). Paskutinis registruotas transporto (duomenys neskelbtini) savininkas buvo registruota E. M. (buvusi pavardė V.), transporto priemonės būsena – išregistruota; perduota valdyti užsienyje esančiam fiziniam ar juridiniam asmeniui; dalyvavimas viešame eisme draudžiamas (1 t., b. l. 41). 2009 m. rugsėjo 5 d. transporto priemonė (duomenys neskelbtini) buvo išregistruota atsakovės E. V. (M.) prašymu, pirkėjo duomenys nenurodyti (2 t., b. l. 13). 2010 m. sausio 10 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto pagrindu į UAB „Aljuva“ priklausančią transporto priemonių saugojimo aikštelę buvo priverstinai nuvežta transporto priemonė (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 34). Pažeidimą, po kurio minėta transporto priemonė buvo nuvežta į saugojimo aikštelę, padarė trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. V. (1 t., b. l. 35–39). Pagal 2008 m. vasario 20 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „Aljuva“ ir Ukmergės rajono policijos komisariato, UAB „Aljuva“ privalėjo priverstinai nuvežti ir saugoti policijos komisariato sulaikytas transporto priemones, sutartis galiojo iki 2015 m. lapkričio 14 d. (1 t., b. l. 31–32, 2 t., b. l. 20). UAB „Aljuva“ 2016 m. birželio 20 d. siuntė atsakovei E. M. raginimą, kuriame informavo apie automobilio saugojimą, tačiau raginimas grįžo neįteiktas (1 t., b. l. 122–124). Ieškovė 2017 m. sauso 2 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, sudaryta su UAB „Aljuva“, perėmė visas pradinio kreditoriaus reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas teises (netesybas ir kt.), kylančias iš skolininkų prievolių (1 t., b. l. 42–44).
11. Teismas nurodė, jog tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad 2009 m. rugsėjo 5 d. atsakovė ginčo transporto priemonę pardavė. Tačiau tarp šalių byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė privalo pateikti pirkėjo duomenis, jei transporto priemonė parduota užsieniečiui. Byloje pateikti VĮ „Regitra“ duomenys apie transporto priemonę patvirtina, kad atsakovė 2009 m. rugsėjo 5 d. pardavė transporto priemonę ne Lietuvos Respublikos piliečiui, duomenų bazėje nurodyta – į Kazachstaną (1 t., b. l. 8, b. l. 20–21, b. l. 41, 2 t., b. l. 13–14, 2 t., b. l. 142–144, 173–174, 188–194). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VĮ „Regitra“ negali pateikti jai pateiktų dokumentų kopijų, nes 2000–2012 m. archyvai yra sunaikinti (1 t., b. l. 99-1–99-2). Teismas nustatė, kad vadovaujantis Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklėmis (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. birželio 28 d. iki 2010 m. spalio 1 d.), atsakovei pardavus transporto priemonę ne Lietuvos Respublikos piliečiui, detalesni duomenys apie pirkėją VĮ „Regitros“ duomenų bazėje nenurodyti. Todėl vertino, jog atsakovė, savo kaip buvusios savininkės pareigą išviešinti transporto priemonės savininkų pasikeitimą įvykdė: atvyko į VĮ „Regitra“ ir pateikė duomenis dėl savininko pasikeitimo, dėl ko duomenų bazėje ir buvo padaryti atitinkami pakeitimai. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovei kyla besąlygiška pareiga nurodyti pirkėjo duomenis. Nurodė, kad praėjus daugiau nei aštuoneriems metams nuo transporto priemonės pardavimo, tikėtina, jog atsakovė negali surasti pirkimo –pardavimo sutarties (jei apskritai tokia buvo sudaryta), tokių duomenų negali pateikti ir VĮ „Regitra“, nes archyvai yra sunaikinti. Taip pat teismas nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl atsakovės pareigos sumokėti įsiskolinimą, svarbūs ir trečiojo asmens R. V. 2020 m. spalio 1 d. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai apie 2010 m. sausio 10 d. įvykusį eismo įvykį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo nurodė, jog vienas kito nepažįsta. Be to, trečiasis asmuo nurodė, kad pavairuoti automobilį jo paprašė tamsaus gymio asmenys, kalbėjo ne lietuviškai. Todėl sprendė, jog aplinkybė, kad transporto priemonė po pardavimo ir toliau liko Lietuvoje, nesukelia teisinės atsakomybės atsakovei, pardavus transporto priemonę ir toliau už ją atsakyti. Teismas pažymėjo, kad VĮ „Regitra“ duomenų bazėje apie ginčo transporto priemonę nurodyta, jog jos dalyvavimas viešame eisme draudžiamas (1 t., b. l. 8, 41). Teismas nurodė, jog aplinkybę, kad atsakovė veikė rūpestingai ir atidžiai įrodo, ir tai, jog ji 2017 m. balandžio 10 d. gavusi iš ieškovės laišką, tą pačią dieną nuvyko į VĮ „Regitra“ ir sekančią dieną atsakovei buvo išduota pažyma, kad transporto priemonė išregistruota (2 t., b. l. 19, 173–174) (2020 m. liepos 9 d. teismo posėdis: garso įrašas: 31 min. 15 sek. – 33 min. 00 sek.). Teismas pažymėjo, jog viso proceso metu atsakovės paaiškinimai buvo nuoseklūs.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Skolų valdymo sprendimai“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės E. M. (V.) ieškovės UAB „Skolų valdymo sprendimai“ naudai 400 Eur už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, 172,64 Eur dydžio kompensacines palūkanas, penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, grąžinti ieškovės permokėtą žyminio mokesčio dalį kuri buvo sumokėta iki ieškinio sumos sumažinimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, grąžintą po apeliacijos, bei priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotų aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, o būtent nuo analogiško atsakovės elgesio vertinimo nurodyto Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-443-230/2019.
1.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatskleidė bylos esmės, nenustatė kas yra ginčo automobilio savininkas, nenurodė, kas yra atsakingas už dėl priverstinio ginčo automobilio nuvežimo ir saugojimo patirtas išlaidas, netinkamai pritaikė įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles, bei įrodymų pakankamumo taisykles, nesivadovavo suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nesivadovavo Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartimi bei joje nurodytomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Pakartotinai nagrinėjant bylą teisme atsakovė nenurodė ir nepateikė automobilio pirkėjo duomenų, nesiėmė priemonių, kad automobilio pirkėjas būtų apklaustas teisme. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nustatyti teisėtą automobilio savininką, turėjo pareigą nustatyti kas tiksliai automobilio priverstinio nuvežimo momentu buvo šio automobilio savininkas, tačiau to nepadarė, todėl laikytina, jog neištyrė ir nenustatė aplinkybių, kurios įeina į šios bylos įrodinėjimo dalyką
1.3. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl transporto priemonės išregistravimo reikšmės atsakovės atsakomybei. Atsakovės išviešinimas apie transporto priemonės išregistravimą, nereiškia, kad transporto priemonės nuosavybės teisė buvo perleista kitam asmeniui. Atsakovė neįrodė automobilio pardavimo fakto konkrečiam asmeniui, nors privalėjo tai padaryti. To nepadariusi, atsakovė laikytina automobilio savininke ir asmeniu atsakingu už automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas bei jų atlygimą. Atsakovė nepagrindė teiginio, jog ji pardavė automobilį. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis byloje nepateikta, atsakovės teigimu ji jos neišsaugojo, automobilio pirkėjo taip pat neįvardino. Tai reiškia, kad atsakovė neįrodė, jog ji automobilį yra pardavusi, todėl nėra jokių galimybių nustatyti asmenį, kuriam, atsakovės teigimu, buvo parduotas automobilis ir jį įtraukti į bylą. Toks atsakovės elgesys, perleidžiant automobilį nenustatytam asmeniui, laikytinas nerūpestingu ir neapdairiu, dėl kurio taip pat galėjo susidaryti reikalaujamos priteisti transporto priemonės saugojimo išlaidos.
Atsiliepimas
13. Atsakovė E. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog atsakovė E. M. įrodė, kad transporto priemonės savininkė įvykio metu buvo ne ji, o nenustatytas asmuo, automobilį pirkęs iš atsakovės (2009 m. rugsėjo 5 d. automobilis buvo išregistruotas kaip parduotas į užsienį). Akivaizdu, jog šio asmens (tikrojo automobilio savininko) nustatymui ir identifikavimui teismas ėmėsi visų įmanomų priemonių. Pati ieškovė savo neveikimu labai ilgą laiko tarpą nuo įvykio nedarydama nieko (siekiant identifikuoti ir nustatyti ne formalų, o tikrąjį automobilio savininką), turėtų prisiimti ir neigiamų savo pasyvaus procesinio veikimo ar neveikimo padarinių atsiradimo riziką (nagrinėjamu atveju VĮ „Regitra“ duomenų neišsaugojimą, kadangi šie duomenys buvo saugomi tik tam tikrą laikotarpį). Toks ieškovės procesinis elgesys, kai savininko pradedama ieškoti ir pretenzijas dėl skolos reikšti 7 metai po įvykio, vertintinas kaip išskirtinai nerūpestingas. Atsakovė E. M., savo, kaip buvusios savininkės pareigą išviešinti transporto priemonės savininkų pasikeitimą įvykdė, ji atvyko į VĮ „Regitra“ ir pateikė duomenis dėl savininko pasikeitimo, dėl ko duomenų bazėje ir buvo padaryti atitinkami pakeitimai. Nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Saugaus eismo automobilių keliais ar kitų įstatymų normos nenustato privalomos automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registracijos. Praėjus daugiau nei aštuoneriems metams nuo transporto priemonės pardavimo, duomenų apie automobili nupirkusį asmenį negali pateikti ir VĮ „Regitra“, nes archyvai yra sunaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos.
15. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės patikslintas ieškinys dėl skolos iš atsakovės priteisimo už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovės pareigos mokėti už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą. Ieškovė teigė, jog atsakovė privalo pateikti duomenis apie naują transporto priemonės savininką, o to nepadarydama ji privalo atlyginti išlaidas, atsiradusias už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Atsakovė teigė, jog ji nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio nėra transporto priemonės (duomenys neskelbtini) savininkė, kadangi ji ginčo automobilį pardavė, duomenų apie pirkėją negali pateikti, nes praėjo daug laiko. Iš byloje esančių įrodymų apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo transporto priemonė 2009 m. rugsėjo 5 d. išregistruota atsakovės E. V. (M.) prašymu, išregistravimo pagrindas – parduota į (duomenys neskelbtini). Paskutinis registruotas ginčo transporto priemonės savininkas E. M. (buvusi pavardė V.). 2009 m. rugsėjo 5 d. transporto priemonė (duomenys neskelbtini) buvo išregistruota, pirkėjo duomenys nenurodyti. 2010 sausio 10 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akto pagrindu į UAB „Aljuva“ priklausančią transporto priemonių saugojimo aikštelę buvo priverstinai nuvežta ginčo transporto priemonė. Pažeidimą, po kurio ginčo transporto priemonė buvo nuvežta į saugojimo aikštelę, padarė trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. V.. Pagal 2008 m. vasario 20 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „Aljuva“ ir Ukmergės rajono policijos komisariato, UAB „Aljuva“ privalėjo priverstinai nuvežti ir saugoti policijos komisariato sulaikytas transporto priemones, sutartis galiojo iki 2015 m. lapkričio 14 d. UAB „Aljuva“ 2016 m. birželio 20 d. siuntė atsakovei E. M. raginimą, kuriame informavo apie automobilio saugojimą, tačiau raginimas grįžo neįteiktas. Ieškovė 2017 m. sauso 2 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi, sudaryta su UAB „Aljuva“, perėmė visas pradinio kreditoriaus reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas teises (netesybas ir kt.), kylančias iš skolininkų prievolių. Tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad 2009 m. rugsėjo 5 d. atsakovė ginčo transporto priemonę pardavė. Tačiau tarp šalių byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė privalo pateikti pirkėjo duomenis, jei transporto priemonė parduota užsieniečiui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės patikslintą ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovei kyla besąlygiška pareiga nurodyti pirkėjo duomenis. Nurodė, kad praėjus daugiau nei aštuoneriems metams nuo transporto priemonės pardavimo, tikėtina, jog atsakovė negali surasti pirkimo – pardavimo sutarties (jei apskritai tokia buvo sudaryta), tokių duomenų negali pateikti ir VĮ „Regitra“, nes archyvai yra sunaikinti. Taip pat teismas nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl atsakovės pareigos sumokėti įsiskolinimą, svarbūs ir trečiojo asmens R. V. 2020 m. spalio 1 d. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai apie 2010 m. sausio 10 d. įvykusį eismo įvykį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo nurodė, jog vienas kito nepažįsta. Be to, trečiasis asmuo nurodė, kad pavairuoti automobilį jo paprašė tamsaus gymio asmenys, kalbėjo ne lietuviškai. Todėl sprendė, jog aplinkybė, kad transporto priemonė po pardavimo ir toliau liko Lietuvoje, nesukelia teisinės atsakomybės atsakovei, pardavus transporto priemonę ir toliau už ją atsakyti. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovė pateikė dėl jo apeliacinė skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatskleidė bylos esmės, nenustatė kas yra ginčo automobilio savininkas, nenurodė, kas yra atsakingas už dėl priverstinio ginčo automobilio nuvežimo ir saugojimo patirtas išlaidas, netinkamai pritaikė įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisykles, be to nurodė, kad atsakovės išviešinimas apie transporto priemonės išregistravimą, nereiškia, kad transporto priemonės nuosavybės teisė buvo perleista kitam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013).
18. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentu, jog aplinkybė, kad transporto priemonė po pardavimo ir toliau liko Lietuvoje, nesukelia teisinės atsakomybės atsakovei, pardavus transporto priemonę ir toliau už ją atsakyti. Nagrinėjamu atveju ginčo automobilio pirkimo – pardavimo sutarties egzistavimas buvo įrodinėjamas pačios atsakovės ir padariusio eismo įvykį, po kurio transporto priemonė buvo nuvežta į saugojimo aikštelę, trečiojo asmens paaiškinimais. Teismo vertinimu, aplinkybę, kad atsakovė pardavė automobilį ir nebelaikė jo savo nuosavybe, liudija ir jos elgesys nagrinėjamoje situacijoje, t. y. ilgą laiką neatsiimant automobilio iš saugojimo aikštelės. Atsakovė, būdama atidi ir rūpestinga, dar 2017 m. balandžio 10 d. gavusi iš ieškovės laišką, tą pačią dieną nuvyko į VĮ „Regitra“ dėl pažymos apie ginčo transporto priemonės išregistravimą gavimo.
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog automobilio registravimas ir jo pirkimo – pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo – pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas. Daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Pagal formuojamą teismų praktiką, tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat savo praktikoje yra nurodęs, jog yra registruojama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindas, taigi, ir pirkimo – pardavimo sutartis; pasikeitus transporto priemonės valdytojui, transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet tik pakeičiami registracijos duomenys, vietoj senojo valdytojo (savininko) įrašomas naujasis; registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui; savininkai pasikeičia jų tarpusavio sudarytos sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, dėl to netaikytinos CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis, remdamosi kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010; 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010; 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodytose nutartyse taip pat išaiškino, kad daikto įregistravimas atitinkamame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas; kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar jo neįregistravo Kelių transporto priemonių registre. Taigi, nagrinėjamu atveju viešojo registro duomenys leidžia tik identifikuoti galimą atsakovą Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.) 33 straipsnio 6 dalies požiūriu, bet nesukuria nepaneigiamos nuosavybės teisės prezumpcijos; viešojo registro informacija apie transporto priemonės savininką paneigiama teismo sprendimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, o teismas turi pareigą nustatyti asmenis, kurie privalo atlyginti nurodytas išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodyta praktika ir 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).
22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad priverstinio transporto priemonės nuvežimo metu atsakovė jau nebebuvo jos savininke (CPK 185 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vien formalus teisės normų taikymas nagrinėjamu atveju nebus suderinamas su teismo vykdomu teisingumu. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-313/2018; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2013; 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2012). Nors atsakovė ir nėra išsaugojusi ginčo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties, nors ir negali nurodyti ginčo automobilį įsigijusio asmens duomenų, tačiau pačios atsakovės veiksmai, įrodantys sutarties egzistavimą, jos nuosekli pozicija, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio ji ginčo automobilį pardavė, 2009 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi su prašymu į VĮ „Regitra“ dėl ginčo automobilio išregistravimo, sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovė ginčo automobilio priverstinio nuvežimo metu (2010 m. sausio 10 d.) jau nebebuvo jo savininke, todėl neturi pareigos atlyginti ieškovei su ginčo automobilio nuvežimu ir saugojimu susijusias išlaidas.
23. Teismas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus vertina ne formaliai, o logiškai. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškinio patenkinimas šioje byloje prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir vertino įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
24. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė pateikė duomenis dėl patirtų 250 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Įvertinus atsakovės pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, spręstina, kad atsakovės prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra pagrįstos. Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės priteistinos atsakovės turėtos 250 Eur teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolų valdymo sprendimai“, juridinio asmens kodas 303287494, atsakovei E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.