Kauno apygardos teismo nutartis

Procesinių sprendimų kategorijos: 2.6.2.4.2; 2.6.2.4.3; 2.6.2.7; 2.6.2.8; 2.6.5.2.1; 3.3.1.14; 3.3.1.17; 3.3.1.19.8; 3.3.1.18

2015 m. lapkričio 12 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), Algimanto Kukalio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės S. J., atsakovo T. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo ir 2015 m. kovo 23 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2216-717/2015 pagal ieškovės S. J. ieškinį atsakovui T. J., tretiesiems asmenims N. J., AB DNB bankui dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, ir atsakovo T. J. priešieškinį ieškovei S. J., tretiesiems asmenims N. J., AB DNB bankui dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovės kaltės, bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Kauno miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrius, ir trečiojo asmens N. J. savarankišką ieškinį šalims dėl jos kreditorinio reikalavimo patenkinimo iš bendro sutuoktinių turto,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriame prašė nutraukti šalių santuoką pripažįstant, kad ji iširo dėl atsakovo kaltės; palikti jai ikisantuokinę M, pavardę; nustatyti vaikų K. J., gimusio (duomenys neskelbtini), ir L. J., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove; nustatyti tokią vaikų bendravimo su tėvu tvarką: du savaitgalius per mėnesį (pirmą ir trečią mėnesio savaitgalius) vaikai praleidžia su tėvu jo gyvenamojoje vietoje, pasiimant vaikus penktadienio vakarą 19 val. ir sugrąžinant į motinos gyvenamąją vietą sekmadienį 17 val.; pavasario atostogas vaikai praleidžia su tėvu jo gyvenamojoje vietoje; rudens atostogas vaikai praleidžia su motina. Pusę žiemos atostogų (pirmąją pusę) vaikai praleidžia su motina, o likusią dalį – su tėvu jo gyvenamojoje vietoje; kiekvienais metais per vasaros atostogas nuo birželio 15 d. iki birželio 30 d. vaikai praleidžia su tėvu; ligos atvejais tiek savaitgaliais, tiek atostogų metu, susirgęs vaikas lieka savo gyvenamojoje vietoje prižiūrimas mamos; tėvas, nesuderinęs iš anksto su motina, neturi teisės išsivežti vaikų iš savo gyvenamosios vietos. Prašė priteisti sūnaus K. išlaikymui po 500 Lt, sūnaus L. išlaikymui po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, vaikų išlaikymui skirtų lėšų tvarkytoja paskiriant motiną; priteisti iš atsakovo 14 300 Lt išlaikymo įsiskolinimą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.; padalinti santuokoje įgytą turtą: priteisti asmeninės nuosavybės teise ieškovei 2/3 dalis, atsakovui – 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini); nustatyti ieškovei uzufruktą į atsakovui asmeninės nuosavybės teise tenkančią 1/3 buto dalį; pripažinti ieškovės asmenine nuosavybe automobilį Nissan Micra 1000 Lt vertės; priteisti iš atsakovo 192 746 Lt piniginę kompensaciją už ieškovės asmenines lėšas, panaudotas atsakovo asmeninių poreikių tenkinimui; nustatyti šalių solidarią prievolę grąžinti 61 424,48 Eur paskolą ir mokėti palūkanas pagal 2006 m. balandžio 24 d. kreditavimo sutartį Nr. 10087 AB DNB bankui. Teismo posėdžio metu patikslino reikalavimą ir prašė jai priteisti automobilį Toyota Avensis Verso 15000 Lt vertės, nepriteisiant iš jos piniginės kompensacijos atsakovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Teismas šalims kėlė nevienodus įrodinėjimo reikalavimus. Įrodinėjimo pareiga tenka šaliai, kuri teigia (CPK 178 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. G. S., bylos Nr. 3K-7-6/2007). Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010). Ieškovė pažeidė bendrąsias sutuoktinės pareigas (CK 3.26–3.30, 3.35, 3.36, 3.85, 3.109 straipsniai), todėl šalių santuoka iširo dėl ieškovės kaltės. Ieškovės teiginiai dėl atsakovo kaltės iširus santuokai (vertybinių popierių įsigijimo, piniginių lėšų panaudojimo pagrįstumo, tariamo nesirūpinimo vaikais) neparemti jokiais įrodymais. Teismas neįvertino, kad ieškovė savo kaip sutuoktinės pareigų nevykdymo fakto nepaneigė, šeimos materialine gerove nesirūpino, atsakovą apkalbinėjo, kreipėsi nepagrįstai į policiją, pasisavino ir paviešino atsakovo interneto prisijungimo slaptažodžius, nepagrįstai kaltino iššvaisčius šeimos pinigines lėšas. Atsakovui gulint ligoninėje ir prasidėjus finansiniams sunkumams, ieškovė nusigręžė nuo jo, uždraudė bendrauti su vaikais, „išbraukė“ jį iš gyventojų šeimos bute sąrašo, pavogė būsto raktus ir atsakovui grįžus iš ligoninės, neįleido į butą, dėl ko turėjo gyventi su mama.

Teismas nepagrįstai išlaikymo dydį motyvavo pakilusiu pragyvenimo lygiu ir vaikų amžiumi. Teismas pažeidė atsakovo procesinės teisės į tinkamą ir teisingą bylos nagrinėjimą, procesinio lygiateisiškumo ir šalių rungimosi principus, teismo nešališkumo principą (CPK 21 straipsnis). Materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai ir vaikų poreikiams (CK 3.192 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi praktikos, kad tuo atveju, jei tėvų turtinė padėtis neleidžia nustatyti maksimaliai patenkinantį vaikų poreikius išlaikymo dydį, tai išlaikymo dydis turi būti toks, kad patenkintų tik būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 218/2011). Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010; 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-101/2010). Nėra pateikta jokių objektyvių duomenų (kasos kvitų) dėl vaikų poreikių. Išlaikymo dydis paremtas ieškovės prielaidomis. Nepagrįstos išlaidos 2000 Lt šachmatų būreliams, lėšos psichologo konsultacijoms, atostogoms, vertinant tai, kad šalys su vaikais atostogų metu praleis lygiomis dalimis. Nepagrįstai į vežiojimo išlaidas įtraukė kelionę iki senelių, o L. į neformaliojo ugdymo užsiėmimus gali nueiti pėsti. Nepagrįstai visas L. reikiamų vaistų išlaidas perkėlė atsakovui. Ieškovė įtraukė sumas savo pačios reikmėms tenkinti. Atėmus nepagrįstas išlaidas, vieno vaiko poreikiams pakaktų 350 Lt, todėl atsakovo mokamas 400 Lt išlaikymas yra pakankamas. Teismas neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, neįvertino, jog santuokoje įgytą turtą teismas padalino nukrypstant nuo lygių dalių principo. Priteista skola N. J. dar labiau apsunkino atsakovo turtinę padėtį. Priteisus prašomo dydžio išlaikymą, atsakovui apskritai neliks pajamų savo minimalių būtinųjų poreikių tenkinimui. Teismas nurodydamas, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis vaikų išlaikymui iš atsakovo priteista atitinkamai 400 ir 500 Lt, padidino priteistą sumą vaikų išlaikymui dar po 100 Lt. Ieškovei neskundus laikino išlaikymo dydžio, rodo, kad ši suma pakankama. Padidinęs išlaikymą iki 500 Lt ir 600 Lt, nenurodė motyvų, kuriais grindžia šias savo išvadas.

Teismas nepasisakė dėl reikalavimo nustatyti, kad po santuokos nutraukimo šalys AB DNB bankui atsako solidariai, tačiau tarpusavyje įsipareigoja mokėti įmokas lygiomis dalimis. Teismas pažeidė dispozityvumo principą, netinkamai aiškino proceso įstatymo nuostatas (CPK 42, 141, 265 straipsnio l dalis). Nepagrįsta ir neteisėta yra teismo išvada, kuria atmetė atsakovo reikalavimą, kad jis su ieškove AB DNB bankui skolingi lygiomis dalimis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukiant santuoką solidariosios sutuoktinių prievolės nedalijamos ir nemodifikuojamos – buvę sutuoktiniai lieka bendraskoliai, išskyrus, kai kreditorius sutinka, kad liktų vienas skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010; 2007 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2007). Atsakovas neprašė modifikuoti solidarią prievolę į dalinę, t.y. nustatyti skolą kreditoriui lygiomis dalimis. Atsižvelgęs į ieškovės reikalavimą padalinti butą dalimis, prašė teismo išspręsti klausimą dėl tarpusavio šalių įsipareigojimų pagal sumokėtas AB DNB bankui įmokas vykdymą ir nustatyti šalims mokėtinų įmokų tvarką (regresinis reikalavimas) pagal priteisto hipoteka apsunkinto turto padalinimo proporcijas. Teismas nenurodė, kokiu pagrindu netenkino reikalavimo apibrėžti sutuoktinių tarpusavio atsiskaitymų apimtį. 2014 m. gruodžio 2 d. Sutuoktinių turtines prievoles reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-10-1 išaiškinta, kad patvarkymas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nereiškia, kad solidarioji prievolė yra padalyta ir nepaneigiama kreditoriaus teisė reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek kiekvienas iš jų atskirai, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

Prašo panaikinti sprendimo dalį dėl santuokos iširimo dėl abiejų kaltės; priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio; reikalavimo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu; bendrosios sutuoktinių turtinės prievolės N. J.; sutuoktinių tarpusavio prievolinių įsipareigojimų vykdymo kreditoriui AB DNB bankui; bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo priešieškinį tenkinti, esant įstatymuose nustatytiems pagrindams – grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

2015 m. rugsėjo 1 d. apeliantas atsakovas pateikė apeliacinio skundo dalies dėl turtinės prievolės trečiajam asmeniui N. J. atsisakymą. Teigia, kad atsisakymas neprieštarauja byloje dalyvaujančių asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei viešajam interesui, apeliantui yra žinomos skundo dalies atsisakymo pasekmės, numatytos CPK 42 straipsnio 2 dalyje (t. 7 b.l.44-45).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šalių santuoka nutrūko dėl jų abiejų kaltės, nustatė vaikams teiktino išlaikymo dydį ir išlaikymo priteisimo momentą, atmetė ieškovės reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, padalijo kilnojamąjį turtą, netenkino priešieškinio reikalavimo nustatyti šalių tarpusavio atsiskaitymų apimtį pripažinus solidaria jų prievolę kreditoriui pagal banko paskolos sutartį, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, atmetė atsakovo prašymą nubausti ieškovę už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl sutuoktinių kaltės dėl šeimos iširimo

Tuo vadovaujantis, atmestini apelianto argumentai apie šeimos iširimą tik dėl ieškovės kaltės.

Dėl vaikų išlaikymo dydžio

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principo (CK 3.3 str. 1 d.), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Kilus ginčui dėl tėvų turtinės padėties, įstatyminė pareiga tėvams išlaikyti vaiką suponuoja pareigą teikti įrodymus apie realią jų turtinę padėtį. Šios kategorijos bylose turtinės padėties įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. R. D., bylos Nr. 3K-3-79/2006). Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Pirminiame ieškinyje ieškovė prašė priteisti vaikams išlaikymą po 500 Lt, 2014 m. balandžio 7 d. pareikštame patikslintame ieškinyje – sūnui K.– 500 Lt, L. – 600 Lt (t. 3 b.l.116). Atsakovas priešieškinyje t. 4 b.l.65 pripažino, kad sūnaus K. poreikių užtikrinimui per mėnesį reikia 800 Lt (231,70 Eur), sūnaus L. – 900 Lt (260,66 Eur), pusė šių sumų atitinkamai sudarytų 115,85 eur ir 130,33 Eur. Pirmosios instancijos teismo priteistos išlaikymo sumos yra 144,81 Eur ir 173,77 Eur. Pirmosios instancijos teismas šią ieškovės ieškinio dalį patenkino remdamasis tuo, kad yra pakilęs pragyvenimo lygis, su amžiumi padidėjo vaikų poreikiai bei atsižvelgiant į vaikų specialiuosius poreikius (jų sveikatą, lavinimą).

Sutiktina su apeliantu, kad motyvas dėl pragyvenimo lygio pakilimo yra abstraktus, neatitinkantis CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų. Kasacinio teismo praktikoje orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažįstamas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovui D. V. dėl išlaikymo pakeitimo; trečiasis asmuo – G. V.). LR Vyriausybė 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarime Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nustatė, kad nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. minimalioji mėnesinė alga yra 1 035 Lt, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur., nuo 2015 m. liepos mėne. – 325 Eur. Pirmosios istancijos teismas pripažino, jog šalių vyresniajam sūnui reikalingas tuometinės minimalios algos dydžio išlaikymas, jaunesniajam sūnui – didesnė nei tuo metu buvusi minimali alga išlaikymo suma. Apeliantas teigia, kad, atėmus nepagrįstas išlaidas, gali mokėti išlaikymą K. 400 Lt (115,85 Eur), L. – 450 Lt (130,33 Eur). Iš VSDFE pažymėjimų bei pažymų apie šalių uždarbį iš darboviečių matyti, kad atsakovo darbo užmokestis bankrutavusioje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jis dirba pagal terminuotą darbo sutartį, sudaro 2300 Lt (666,13 Eur), ieškovės – 1581,74 lt (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, ji teigia dirbanti dviejose darbovietėse (t. 1 b.l.14). Nėra ginčo dėl to, kad atsakovas moka kredito įmokas bankui vidutiniškai po 230 Eur/mėn., abi šalys turi būsto išlaikymo išlaidų, taip apt nėra ginčo dėl buto padalijimo proporcijų, taigi, jų turtinė padėtis iš esmės yra panaši.

Kaip minėta, koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktą vaiko poreikių lentelę (t. 3 b.l.122), atsižvelgusi į šalių vaikų amžių (12 ir 9 metai), iš dalies teisingais pripažįsta apelianto teiginius, kad ieškovės nurodytos poreikių sumos sūnui K. per mėnesį 1280 Lt (370,71 Eur) ir L. 1337,50 Lt (387,37 Eur) yra nepagrįstai užaukštintos. Šios sumos yra didesnės už minimalą algą. Ieškovė pateikė įrodymus apie vaikų psichologinio konsultavimo išlaidas (140 Lt 2014 m. balandžio 23 d., 220 Lt 2014 m. birželio 2 d., 400 Lt 2014 m. kovo 24 d., 170 Lt 2014 m. vasario 26 d., bendra suma 930 Lt, pusė – 465 Lt), tačiau šios išlaidos nepriskirtinos prie nuolatinių specialiųjų poreikių, priešingai – nustatyta, kad psichologo paslaugomis vaikai, kuriems psichologines problemas vaikams sukėlė tėvų skyrybos, naudojosi epizodiškai. Vaikų atostogoms reikalingos 700 Lt sumos turėtų būti minusuotos, nes pagal nustatytą bendravimo tvarką vaikai atostogas praleidžia lygiai pas abu tėvus. Nors vaikai lanko tą pačią mokyklą, ieškovė K. vežiojimo į mokyklą išlaidas nurodė 500 Lt, L. – jau 1000 Lt. Į L. vežiojimo išlaidas nepagrįstai įtrauktos jo vežimo pas senelius išlaidos. Ieškovė poreikių lentelėje nurodė, kad L. specialiesiems poreikiams (alergologiniams tyrimams ir gydymui bei homeopatiniam bronchinės astmos gydymui) papildomai reikia skirti 1200 Lt per metus. Tokios gydymo išlaidos turėtų būti pagrįstos medicininiais dokumentais. Iš gydytojos pažymėjimo apie vaikų sveikatą matyti, kad L. J. nuo 2011 m. poliklinikoje stebimas dėl bronchinės atstoms, gydomas medikamentais hormoniniu inhaliatoriumi Flixotid, natrio montelukastu, Salbutamolio inhaliacijomis ligos paūmėjimo metu, vaikui reikalingi organizmo imunitetą stiprinantys vaistai (t. 1 b.l.77, t. 5 b.l. 141). Internetinės svetainės www.vaistai.lt duomenys rodo, kad išlaidos įsigyti visiems šies medikamentams yra kompensuojamos valstybės. Nesant įrodymų apie ieškovės nurodyto dydžio metines išlaidas organizmą stiprinantiems papildams įsigyti,taip pat apie vaikui paskirtą gydymą homeopatiniais preparatais, protinga būtų manyti, kad išlaidos šiam vaikui vitaminams ir maisto papildams įsigyti turėtų nedaug viršyti 300 Lt išlaidas, tuo tikslu skiriamas K., todėl protinga laikytina 500 Lt metinių išlaidų suma (pvz., ieškovė pateikė įrodymus apie vaistų Rhino-stas spray įsigijimą 2014 m. už 16,31 Lt., kitokių vaistų – už 22,85 Lt, vaistų Lyphomyosot, Rennie ir vitaminų – už 25,87 Lt, 6,50 Lt, 2015 m. vaistų Rhino-stas už 2,52 Eur, Ospamox, Otrivin ir pastilių už 11,12 Eur, bendra suma – 55,08 Eur (190,18 Lt) (t. 6 b.l.154, 160). Rašytiniais įrodymais nėra pagrįsta, kad sūnaus K. užsiėmimams šachmatų mokykloje, turnyrams, vasaros stovyklos per metus reikia 2000 Lt, tačiau atsakovas tokios sumos reikalingumą faktiškai pripažįsta (ieškovė nurodė už tuos užsiėmimus sumokanti 200 Lt, kitą šių užsiėmimų išlaidų dalį dengia atsakovas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išlaidos aprangai nėra itin užaukštintos, nes vaikai yra sparčiai augančio amžiaus, tačiau, vertinant protingumo požiūriu, kasmet po tris striukes vaikams nėra perkama, nėra būtini ir dveji žieminiai batai, patalynė bei rankšluosčiai vaikams kasmet neperkami, kaip ir mokyklinė uniforma bei visos mokymo priemonės, ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad per mėnesį yra sumokama po 1000 Lt buto išlaikymo išlaidų (250xketuri šeimos nariai) (prie vaikams skirtinos būsto išlaikymo dalies jų negali būti pridėtas būsto kreditas). Ieškovė nurodė, kad mėnesinės išlaidos vaikų maitinimui yra 400 Lt. Kadangi vaikai pietauja mokykloje, ieškovės nurodyta 1350 Lt suma turi būti sumažintos išlaidos maistui (4800-1350). Tuo vadovaujantis spręstina, kad metinės išlaidos sūnaus K. poreikių užtikrinimui yra 10359 Lt (3450 Lt maistui, apranga 1800 Lt, ugdymui 2500 Lt, sveikatai ir laisvalaikiui 1265 Lt (vaistai ir vitaminai 300 Lt, psichologo konsultacijos ir gydymas 465 Lt (vienkartinis), odontolologo paslaugos 200 Lt (dali padidėti), laisvalaikio pramogoms 300 Lt), higienai 400 Lt, transportui 500 Lt, būsto išlaikymui – 480 (40x12) Lt), vieno mėnesio – 866,25 Lt (870 Lt) (251,97 Eur) (252 Eur), pusė šios sumos sudaryų 126 Eur. Šalių sūnaus L. poreikia yra tokie patys, tačiau atsakovas pripažįsta, kad dėl sveikatos būklės jam reikalingi papildomi medikamentai, antialerginė patalynė, todėl vidutinė šio vaiko mėnesio poreikių suma galėtų būti padidinta iki 280 Eur, pusė šios sumos sudarytų 140 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios vaikų išlaikymo sumos atitinka realius jų poreikius ir tėvų galimybes tokį išlaikymą teikti (neviršija pusės atsakovo uždarbio). Kadangi pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, nemotyvuotai priteisė vaikų išlaikymui iš atsakovo atitinkamai 144,81 Eur ir 173,77 Eur, šios sumos sumažintinos (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta data, nuo kurios priteistas išlaikymas, papildytina, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos – 2013 m. spalio 18 d., kuomet nutrūko šalių bendras gyvenimas ir teisme buvo iškelta byla dėl santuokos nutraukimo (CK 3.200 straipsnis). Sprendimo vykdymo proceso metu laikinas išlaikymas, atsakovo vaikams teiktas pagal 2013 m. spalio 22 d. teismo nutartį, turi būti išskaičiuotas iš teismo sprendimu priteisto išlaikymo sumos, t. y., išieškant išlaikymą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 22 dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo 2015 m. lapkričio 12 dieną, vaikams priteisto išlaikymo suma turi būti sumažintina šiuo laikotarpiu atsakovo sumokėto išlaikymo suma. Išlaikymo priteisimo momentą vertinant kitaip, apeliacijos metu jį tektų koreguoti visose civilinėse bylose dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kuriose vaikų interesų užtikrinimui buvo pritaikyta laikinoji apsauga laikino išlaikymo mokėjimu.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo, kilnojamojo turto padalijimo, prievolės trečiajam asmeniui N. J.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nepagrįsto ieškovės reikalavimo priteisti vaikų išlaikymo įsiskolinimą nuo 2012 m. rugsėjo 1 dienos iki 2013 metų spalio 1 dienos.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimo priteisimo, yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo, turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. T. v. R. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2007; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Ieškovės argumentas, kad atsakovas nurodytu laikotarpiu uždirbdavo tik po 250 Lt kas mėnesį, neįrodo, jog atsakovas nepakankamai prisidėjo prie vaikų išlaikymo. Jo banko sąskaitų išrašai pagrindžia, kad tuo laikotarpiu pinigus į banko sąskaitą reguliariai pervesdavo atsakovo motina. Atsakovas nurodė tuos pinigus naudojęs šeimai, be to, tada turėjęs veikiančią elektroninę parduotuvę, iš kur gaudavo papildomų pajamų. Antra vertus, tuo metu šalys gyveno kartu (teismas pripažino, jog jų bendras gyvenimas nutrūko nuo 2013 m. spalio 18 dienos). Iš Kauno lopšelio–darželio „(duomenys neskelbtini)“ 2013 m. lapkričio 6 d. informacinės pažymos matyti, jog atsakovas yra atsakingas, rūpestingas, geranoriškas, vaikus mylintis tėtis, iš to paties laikotarpio Kauno „(duomenys neskelbtini)“ vidurinės mokyklos informacijos matyti, jog atsakovas tris metus kasdien lankėsi sūnaus K. mokykloje, visapusiškai domėjosi vaiko pasiekimais, su juo bendradarbiavo, yra pavyzdys savo vaikams. Nelogiška būtų manyti, jog auklėjimo pareigas pavyzdingai vykdęs atsakovas, ieškovės nurodytu laikotarpiu pajamų turėjęs ne tik iš darbo užmokesčio, esant nenutrūkusiems šeiminiams ryšiams neišlaikė savo vaikų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog tai, kad šeima 2012 m. rugsėjo 1 d.– 2013 metų spalio 1 d. laikotarpiu turėjo pajamų tenkinti būtinuosius vaikų poreikius, įrodo priverstinio išlaikymo neieškojimas bei neapibrėžti ieškovės įvardijimai apie vaikų išlaikymui panaudotas pinigines lėšas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė neįrodė, kad automobilis Toyota Avensis Verso buvo įgytas už jos asmenines lėšas, gautas pardavus asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, kurias ieškovė iš savo banko sąskaitos Nr. LT204010042500054160 pervedė į atsakovo banko sąskaitą Nr. LT204010042500054160 2008 m. sausio 18 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog šis automobilis buvo nupirktas sekančią dieną, tačiau iki 2008 m. sausio mėnesio pabaigos nėra duomenų, kad tie pinigai būtų nuimti nuo atsakovo sąskaitos automobilio įsigijimui (t.1 b.l. 45, t. 3 b.l.25). Atsakovo banko sąskaitose buvo ir kitų lėšų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, jog automobilis Toyota Avensis Verso buvo įgytas už pinigus, kurie buvo gauti už atsakovės parduotą butą. Antra vertus, ieškovė pripažino, kad už butą gautus pinigus šalys susitarė naudoti šeimos interesams. Įsigyjant šį automobilį ieškovė nebuvo išreiškusi aiškios valios, kad automobilis jai priklausys asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).Teismas neturėjo procesinės pareigos nurodyti, iš kokių lėšų buvo nupirktas automobilis Toyota Avensis Verso.

Apeliacinio proceso metu atsakovas atsisakė apeliacinio skundo dalies dėl šalių prievolės trečiajam asmeniui N. J..

Apeliacinio skundo atsisakymas priimtinas. CPK 308 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti skundo iki baigiamųjų kalbų, o jeigu skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka – iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Atsakovo apeliacinio skundo dalies atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl apeliacinio skundo atsisakymas priimtinas ir apeliacinis procesas nutrauktinas (CPK 42 str. 2 d., 308 str.).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Nesutiktina su apeliantu atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei nepagrįstai neskyrė baudos už piktnaudžiavimą procesu.

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Savo teisėmis dalyvaujantys byloje asmenys privalo naudotis nepiktnaudžiaudami (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.137 straipsnio 3 dalis, CPK 7 straipsnio 2 dalis), t. y. savo teises įgyvendinti tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo nepažeistų ir nevaržytų kitų asmenų teisių, nedarytų žalos kitiems asmenims, neprieštarautų įgyvendinamos teisės prigimčiai, atitiktų civilinio proceso tikslus. Asmuo, kuriam įstatymo suteikiamos tam tikros teisės, kartu privalo vykdyti ir įstatymo jam nustatytus įpareigojimus, kurių būtina laikytis, kad, įgyvendinant šias teises, nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai. Ar asmuo laikosi šių reikalavimų, nustatoma analizuojant, ar elgiasi taip, kaip tokioje situacijoje elgtųsi rūpestingas, sąžiningas ir protingas žmogus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Viena proceso šalis privalo teisiškai gerbti kitą šalį, jos teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad reikalavimo sąžiningai naudotis savo teisėmis pažeidimas yra piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009). Visomis procesinėmis teisėmis turi būti naudojamasi sąžiningai, tik pagal jų paskirtį – užtikrinti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą (Konstitucijos 28 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 7 straipsnis). Aiškiai nepagrįsto ieškinio, prašymo pareiškimas ar kitokio pobūdžio procesinio dokumento pateikimas konstatuojamas tada, kai procesinis dokumentas teikiamas ne siekiant apginti pažeistą teisę, o sukelti nepatogumų, trukdžių, rūpesčių.

Ieškovės piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis atsakovas laiko ieškovės kreipimąsi į teismą 2013 m. rugsėjo 3 d., nesuformulavus aiškios pozicijos, 2014 m. vasario 10 d. pateikus prašymą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, o 2014 m. balandžio 1 d. – patikslintą ieškinį, kurį dar kartą patikslino 2014 m. lapkričio 11 d. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Patikslinto ieškinio pateikimą sąlygojo byloje gauti duomenys iš kredito įstaigų, be kurių nebuvo galima sudaryti šalių turto balanso ir atitinkamai suformuluoti ieškovės reikalavimo dėl turto padalijimo. Pažymėtina, jog šią aplinkybę ieškovė nurodė pirminiame ieškinyje (t. 1 b.l.7, t. 3 b.l.116). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo negalintis be įstatyminio pagrindo riboti šalių teisės reikšti ar keisti savo reikalavimus, nes tuo būtų pažeista jų konstitucinė teisė apginti savo teises teisme. Pažymėtina, kad atsakovas priešieškinį irgi tikslino (t. 4 b.l. 65, t. 5 b.l. 96). Šalies teisę prašyti teismo išreikalauti rašytinius įrodymus, kurių ji pati negali gauti, nustato CPK 199 straipsnio 1 dalis. Prašydama išreikalauti dokumentus, ieškovė neveikė prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą. Bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl abiejų šalių procesinių veiksmų, taip pat dėl to, kad, į bylą įstojus trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais N. J., šalys teikė atsiliepimus dėl šio reikalavimo, tikslino savo reikalavimus, prašė išreikalauti įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas atsakovo nurodytų aplinkybių pagrįstai nepripažino CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytais piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais pakeistina sprendimo dalis, nustatanti vaikų išlaikymo dydį, kiti apeliantų materialiniai teisiniai reikalavimai, dėl kurių yra pasisakyta pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimu, netenkintini (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl papildomo teismo sprendimo ir bylinėjimosi išlaidų

Iš patikslinto priešieškinio t. 4 b.l. 65 matyti, kad 4-ju ir 8-ju priešieškinio reikalavimų punktais atsakovas prašė lygiomis dalimis padalinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), nustatyti, jog po santuokos nutraukimo kreditoriniai įsipareigojimai AB DNB bankui, numatyti 2006 m. balandžio 24 d. kreditavimo sutartyje Nr.10087, nesikeičia, t.y. šalys šiam kreditoriui atsako solidariai, tačiau tarpusavyje yra įpareigojamos pagal šią sutartį atsiskaitinėti, mokant bankui įmokas lygiomis dalimis. Pastarąjį reikalavimą grindė tuo, kad teismo patvarkymas sprendimo rezoliucinėje dalyje, jog ieškovė ir atsakovas kreditoriui atsako solidariai, tačiau vienas kito atžvilgiu privalo kreditą grąžinti lygiomis dalimis, būtų skirtas šalių tarpusavio santykiams reguliuoti, taip pažymint, kad jų skolos dalys yra lygios, ir apibrėžiant galimų tarpusavio atsiskaitymų apimtį, visą skolą ar didesnę jos dalį grąžinus vienam sutuoktiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-30/2011) (t. 4 b.l.70). Nurodė, kad, teismui nusprendus po santuokos nutraukimo šalims priteisti nekilnojamąjį turtą ne lygiomis dalimis, o kita proporcija, atitinkamai turėtų būti perskaičiuojama ir prievolinių įsipareigojimų kreditoriams apimtis, atsižvelgiant į kiekvienai šaliai tenkančią turto dalį.

Taigi atsakovas, pripažindamas šalių prievolės kreditoriui solidarumą, prašė nustatyti šalių tarpusavio įsipareigojimų apimtį, atsižvelgiant į turto padalijimo proporcijas.

Remiantis kasacinio teismo suformuota praktika, sprendžiant dėl prievolių padalijimo, turto paskirstymas santuokos nutraukimo byloje sutuoktiniams nereiškia, kad solidarioji prievolė dalijama tarp sutuoktinių. Kaip nurodoma kasacinėje jurisprudencijoje, patvarkymas rezoliucinėje teismo nutarties dalyje, jog sutuoktiniai privalo kreditą grąžinti solidariai lygiomis dalimis (nurodant jas ir pinigine išraiška), skirtas sutuoktinių tarpusavio santykiams reguliuoti, taip pažymint, kad jų skolos dalys lygios, ir apibrėžiant galimų tarpusavio atsiskaitymų apimtį, visą skolą ar didesnę jo dalį grąžinus vienam sutuoktiniui, tačiau tai nereiškia, kad solidarioji prievolė padalyta ir nepaneigiama kreditoriaus teisė reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek abu sutuoktiniai bendrai, tiek ir bet kuris jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011).

2015 m. vasario 23 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas, padalinęs butą, ieškovei paskirdamas 2/3 buto dalis, atsakovui – 1/3 šio buto dalį, be kita ko, nusprendė atmesti atsakovo prašymą nustatyti, kad šalys bankui yra skolingos lygiomis dalimis. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo solidaria šalių prievole kreditoriui. Dėl atsakovo reikalavimo nustatyti šalių tarpusavio atsiskaitymų apimtį, atsižvelgiant į dalijamo turto proporcijas, teismas nepasisakė.

2015 m. kovo 10 d. atsakovas dėl šio reikalavimo bei dėl neišspręsto jo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas paprašė priimti papildomą sprendimą (t. 6 b.l.57-58). 2015 m. kovo 23 d. papildomu sprendimu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šis atsakovo reikalavimas CPK nustatyta tvarka nėra pareikštas, todėl nenagrinėtinas. Kadangi nepasisakė dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, CPK 277 str. 1 d. 3 punkto pagrindu priiėmė papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pastaroji sprendimo dalis apeliaciniais skundais yra skundžiama abiejų šalių: ieškovės– dėl procesinių teisių pažeidimo iš esmės, nes atsakovo 2015 m. kovo 9 d. pareiškimas dėl papildomo sprendimo jai buvo įteiktas kartu su papildomu sprendimu, nesuteikiant galimybės pateikti atsiliepimą į šį pareiškimą, neinformuotant apie bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka vietą ir laiką, dėl ko ji negalėjusi pasinaudoti savo teise prašyti šį klausimą spręsti žodinio proceso tvarka, apie papildomo sprendimo priėmimą neskelbiant ir specialiame interneto tinklapyje įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, taip pat dėl neteisingo bylinėjimosi išlaidų priteisimo papildomu sprendimu; atsakovo – dėl to, kad ginčo reikalavimas buvo pareikštas priešieškiniu, pažeista teismo pareiga šeimos bylose viršyti pareikštus reikalavimus, patenkinti daugiau reikalavimų, priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, bet yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 376 straipsnio 3 dalis).

Apeliacine tvarka įvertinti, ar šie apeliacinių skundų reikalavimi yra pagrįsti, kliudo absoliutus papildomo sprendimo, kurį pirmosios instancijos teismas nurodė esant sudėtine 2015 m. kovo 23 d. teismo sprendimo dalimi, negaliojimo pagrindas.

CPK 277 straipsnio 3 dalis nustato, kad papildomą sprendimą teismas priima rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį klausimą žodinio proceso tvarka prašo spręsti bent vienas dalyvaujantis byloje asmuo arba kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tokiu atveju dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama apie teismo posėdžio laiką ir vietą.Priimamas papildomas sprendimas turi atitikti CPK 270 straipsnio nustatytus reikalavimus.

Atsakovas, pateikę prašymą priimti papildomą sprendimą, nepageidavo šį prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo procesinės pareigos prašymą paskirti nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, apie nagrinėjimo laiką ir vietą šalims pranešant teismo pranešimais. Vadovaujantis CPK 133 straipsnio 3 dalimi, kai byla nagrinėjama iš esmės rašytinio proceso tvarka, apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos, išskyrus atvejus, kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama kita tvarka. Kai rašytinio proceso tvarka nagrinėjami kiti procesiniai klausimai, dalyvaujantiems byyloje asmenims apie teismo posėdį pranešama tik CPK numatytais atvejais.

Priimant papildomą sprendimą, teismas iš esmės pasisako dėl CPK 277 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, todėl apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį turėjo būti paskelbta specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip prieš septynias dienas iki teismo posėdžio dienos. Iš bylos bei teismo informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas papildomą sprendimą, šių reikalavimų nesilaikė, ir jų pažeidimu ieškovė grindžia savo apeliacinį skundą. Tai sudaro absoliutų pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo negaliojimo atvejį, numatytą CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte, todėl papildomas sprendimas, esantis sudedamąja teismo sprendimo dalimi, turi būti panaikintas.

Pagal reikalavimų pobūdį (sutuoktinių tarpusavio prievolė bei bylinėjimosi išlaidos) ši bylos dalis galėtų būti išspręsta atskirai. Nors tai neatitinka CK 3.53 straipsnio 3 dalyje, 3.59 straipsnyje ir 3.61 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinto reikalavimo vienoje byloje išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, viso pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimas tik dėl sutuoktinių tarpusavio prievolės bei bylinėjimosi išlaidų paskirstymo prieštarautų proceso ekonomiškumo principui, kai dėl visų esminių reikalavimų nutraukiant šalių santuoką jau yra pasisakyta. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojant teismo pareigą vienoje byloje išspręsti visus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu, pažymėta, kad, siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus, išimtiniais atvejais galimas ir dalinio teismo sprendimo priėmimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. lapkričio 10 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-7-246/2014). Atsižvelgiant į nurodytus reikalavimus bei tai, kad absoliučiai negalioja tik papildomas teismo sprendimas, panaikintina vien ši teismo procesinių išvadų dalis, perduodant ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kadangi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas turi būti sprendžiamas kompleksiškai, apeliacinės instancijos teismas negali įvertinti ieškovės apeliacinio skundo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nepasisakydamas dėl atsakovui nepriteistų bylinėjimosi išlaidų. Šis klausimas išspręstinas pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalimi, 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo vaikams priteisimo, iš atsakovo sūnui K. priteisto išlaikymo dydį sumažinant iki 126 (vieno šimto dvidešimt šešių) Eur, sūnui L.priteisto išlaikymo dalį sumažinant iki 140 (vieno šimto keturiasdešimt) Eur. Nustatyti, kad toks išlaikymas priteisiamas nuo 2013 m. spalio 18 dienos.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo dalį dėl visų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. papildomą sprendimą ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Priimti atsakovo atsisakymą apeliacinio skundo, paduoto dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo dalies dėl šalių prievolės trečiajam asmeniui N. J., ir šią apeliacinio proceso dalį nutraukti.