Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-9505-433/2018 pagal pareiškėjo J. V. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, suinteresuotieji asmenys - J. P., O. B., V. M., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, antstolis I. G., antstolė A. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas J. V. (toliau ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, kuriame prašė teismo: 1) iškelti pareiškėjui bankroto bylą; 2) nustatyti 448 Eur lėšų sumą pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti; 3) bankroto administratoriumi skirti UAB „Admivira“. Pareiškėjo teigimu, šiuo metu pareiškėjas negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, o bendra pradelstų skolinių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA (9 500 Eur) ir sudaro 302 892,40 Eur. Paaiškino, kad 2007 m. birželio 22 d. pareiškėjas ir R. K. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kuria buvo susitarta, kad R. K. pareiškėjui parduos už 500 000 Lt (144 810 Eur) kainą žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas). Pareiškėjo teigimu, 37 650,60 Eur turto kainos dalį (kurią pareiškėjas sumokėjo iš savo senelės gautų 43 443 Eur) pareiškėjas R. K. sumokėjo prieš pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymą, o likusią 107 159 Eur turto kainos dalį pareiškėjas įsipareigojo sumokėti paėmęs paskolą iš banko, po minėto žemės sklypo įkeitimo. Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, 2007 m. birželio 27 d. pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo J. P. (toliau ir suinteresuotas asmuo) su AB Parex banku (toliau – bankas) sudarė Kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bankas 2 metų terminui suteikė 173 772,01 Eur kreditą, įkeitus perkamą žemės sklypą. Pažymėjo, kad jau 2007 m. liepos 2 d. bankas R. K. pervedė likusią 107 159 Eur parduodamo žemės sklypo kainos dalį, dėl ko tokiu būdu pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo J. P. tapo solidariais bendraskoliais. Paaiškino, kad pareiškėjui nėra žinoma, kur ir kokiais tikslais suinteresuotas asmuo J. P. panaudojo 60 881 Eur kredito dalį. Nurodė, kad jau 2008 metais pareiškėjas kartu su suinteresuotu asmeniu J. P. žemės sklype pastatė gyvenamąjį namą (toliau – namas), bandė jį parduoti, tačiau dėl ekonominio sunkmečio to nepavyko padaryti nepatiriant nuostolių. Pareiškėjo teigimu, susidariusioje situacijoje jis kartu su suinteresuotu asmeniu J. P. buvo sutarę dengti bendrus kreditorinius įsipareigojimus savo išgalėmis bei laukti kol nekilnojamojo turto kainos pradės augti, tikėdamiesi, kad namą pavyks parduoti vėliau. Pažymėjo, kad didžiąją dalį įmokų bankui dengė suinteresuotas asmuo J. P., nes vykdant statybos darbus jam nuolat trūko pinigų namo statyboms, todėl reikšmingai prisidėti prie kredito dengimo negalėjo. Nurodė, kad namas ir žemės sklypas yra registruoti pareiškėjo vardu. Paaiškino, kad nepardavus namo ir iš esmės nustačius, kad namo su žemės sklypu nepavyks parduoti už tokią kainą, kad pasidengtų kreditas bei suinteresuotas asmuo J. P. ir pareiškėjas atgautų savo investuotas lėšas, suinteresuotas asmuo J. P. pradėjo reikalauti iš pareiškėjo grąžinti jo įmokėtas lėšas kredito dengimui. Teigė, kad pareiškėjas suinteresuotam asmeniui J. P. nurodė, kad neketina grąžinti jo sumokėtų lėšų kredito dengimui, nes pats nemažai investavo į namo statybas. Atsižvelgiant į tai, suinteresuotas asmuo J. P. 2015 metų pradžioje kreipėsi į teismą dėl 300 233,92 Eur skolos, 5 proc. procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas, panaikindamas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmesti suinteresuoto asmens J. P. ieškinio reikalavimai, šioje dalyje priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino visiškai ir rezoliucinę dalį išdėstė nauja redakcija: 1) priteisė iš pareiškėjo suinteresuoto asmens J. P. naudai 300 233,92 Eur skolos, 5 proc. procesines palūkanas, 5 713,49 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, bei 2 991,99 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Pažymėjo, kad šiuo metu pareiškėjo skola suinteresuotam asmeniui J. P. 300 233,92 Eur. Paaiškino, kad pareiškėjas yra nevedęs, neturi vaikų ir (arba) išlaikytinių, dirba (duomenys neskelbtini), pajamos sudaro 752 Eur. Nurodė, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir namas, kurie yra areštuoti bei kurių vertė daugiausiai sudaro 191 500 Eur. Pareiškėjo teigimu, dėl susidariusios padėties pareiškėjas negali įvykdyti visų savo skolinių įsipareigojimų, todėl jam keltina bankroto byla. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktame atsiliepime nurodė, kad dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui neprieštaraus, teismui nustačius, kad į bylą pateikta pakankamai bankroto bylos iškėlimui reikalingų įrodymų. Suinteresuotas asmuo J. P. atsiliepime prašė teismo pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Paaiškino, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 16 d. sprendimu buvo užkirstas kelias pareiškėjui nesąžiningai ir naudojant melagingus parodymus išvengti turtinės prievolės suinteresuotam asmeniui J. P. vykdymo. Nurodė, kad šis sprendimas buvo pradėtas priverstinai vykdyti, atitinkamai antstolės patvarkymu buvo areštuotas pareiškėjo turtas (žemės sklypas bei namas) ir paskelbtos pirmosios varžytynės, kurios buvo pripažintos neįvykusiomis, dėl ko pareiškėjo turtą buvo pasiūlyta perimti suinteresuotam asmeniui. Pažymėjo, kad savo ruožtu pareiškėjui pateikus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo turto realizavimas ir (ar) išieškojimas buvo sustabdytas, įskaitant išieškojimą ne ginčo tvarka. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens teigimu, ankstesni pareiškėjo pareiškimai bei antstolės veiksmų skundai buvo teikiami dėl akių ir nukreipti išimtinai į vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje vilkinimą. Anot suinteresuoto asmens, vykdomojoje byloje pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, siekdamas užkirsti kelią suinteresuoto asmens interesams užtikrinti, atidėdamas pareiškėjo turto išvaržymą iki teismo nutarties dėl pareiškimo priėmimo, t. y. veikė prieš teisėtus suinteresuoto asmens interesus. Nurodė, jog aplinkybę, kad pareiškimu pareiškėjas siekia nesąžiningai išvengti finansinių prievolių įvykdymo suinteresuotam asmeniui, patvirtina ir tai, kad pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytos kreditorių informavimo pareigos, t. y. apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas suinteresuotam asmeniui nepranešė. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į aplinkybes, jog pareiškėjo turto vertė sudaro apie 200 000 Eur, o mėnesinės pajamos nuo 2018 m. vasario 1 d. sudaro 1 000 Eur, pareiškėjas dirba aukštos kvalifikacijos (duomenys neskelbtini) darbą, labai tikėtina, kad pareiškėjo pajamos tik didėtų, dėl ko elgiantis sąžiningai jis yra pajėgus atsiskaityti su kreditoriais per protingą terminą, kuris galėtų neviršyti ir 3 metų.Suinteresuotieji asmenys O. B., V. M., antstolis I. G., antstolė A. S. atsiliepimų į pareiškimą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 25 d. priėmė nutartį, kuria nutarė: 1) iškelti pareiškėjui bankroto bylą; 2) paskirti pareiškėjui bankroto administratorių UAB „Turto valdymas“; 3) nustatyti 30 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos; 4) patvirtinti bendrą 300 Eur sumą, skirtą bankroto procedūroms atlikti; 5) patvirtinti 450 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti; 6) nustatyti keturių mėnesių terminą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projekto pateikimui tvirtinti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo bendra skola kreditoriams sudaro net 311 767,27 Eur. Savo ruožtu, įvertinęs skolos kreditoriams dydį bei pareiškėjo turimo nekilnojamojo turto vertę ir gaunamas pajamas, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagal savo turtinę padėtį negali įvykdyti minėtų skolinių įsipareigojimų kreditoriams, skolinių įsipareigojimų suma, kurios pareiškėjas negali įvykdyti, akivaizdžiai viršija 25 MMA, dėl ko sprendė, kad pareiškėjas yra nemokus.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad suinteresuoto asmens J. P. nurodytos aplinkybės apie pareiškėjo nesąžiningumą yra tik prielaidos, kurios negrįstos jokiais įrodymais. Pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas teismui pateikė ne visą informaciją apie turimą turtą ar gaunamas pajamas. Atkreipė dėmesį, kad teisę skųsti antstolio veiksmus suteikia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normos ir tai negali būti traktuojama kaip asmens nesąžiningumas. Nurodė, kad pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas, todėl nepagrįsti suinteresuoto asmens J. P. argumentai, kad pareiškėjas, pasinaudodamas suteikta teise skųsti antstolio veiksmus, siekia išvengti skolos grąžinimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad suinteresuoto asmens J. P. nurodyta aplinkybė, kad jis nebuvo pareiškėjo informuotas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jam iškėlimo, vertintina kritiškai, nes iš teismui pateiktos 2017 m. spalio 4 d. pranešimo kopijos bei VĮ „Lietuvos pašto“ korespondencijos siuntų sąrašo matyti, kad toks pranešimas suinteresuotam asmeniui buvo 2017 m. spalio 5 d. išsiųstas. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas sprendė, kad yra pagrindas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nes jis yra nemokus ir nenustatyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatyti atvejai dėl kurių bankroto byla jam negali būti keliama.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Suinteresuotas asmuo J. P. atskiruoju skundu prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2FB-9505-433/2018 panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – bankroto bylą pareiškėjui atsisakyti iškelti. Suinteresuoto asmens teigimu, teismai yra konstatavę, jog pareiškėjas ketino pasisavinti suinteresuoto asmens turtą, išvengiant turtinės prievolės jam įvykdymo, t. y. padarę išvadas dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir tyčios klaidinant dėl faktiškai susiklosčiusių aplinkybių pareiškėjui bei suinteresuotam asmeniui bendradarbiaujant. Anot suinteresuoto asmens, (duomenys neskelbtini) vykdomojoje byloje išreiškė sutikimą pirkti pareiškėjo turtą ne savarankiškai (kadangi jokio motyvo ar kitokio paaiškinimo tam nėra), o veikdama bendra valia ir tikslu su pareiškėju. Pažymi, kad aplinkybę, jog pareiškėjas veikė prieš sąžiningą ir greitą vykdymo procesą ir suinteresuoto asmens teisėtus interesus, patvirtina ir tai, jog suinteresuotas asmuo nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka informuotas apie pareiškėjo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjas pasirinko informuoti suinteresuotą asmenį taip, kad pranešimo siuntimo būdas neleistų identifikuoti nei pranešimo turinio, nei jo įteikimo, ir vėliau tuo pasinaudoti. Taigi, anot suinteresuoto asmens, pareiškėjo energija, laikas ir resursai buvo skirti vykdomosios bylos vilkinimui ir prievolių suinteresuotam asmeniui išvengimui. Nurodo, kad, be kita ko, ir pats pareiškėjas, turėdamas tam būtinas žinias ir kvalifikaciją, nesiekia ir nesiekė pagerinti savo turtinės padėties, suprasdamas, kad bet kokia papildoma nauda būtų skirta tik skolos sumažinimui. Suinteresuoto asmens teigimu, prašymas teismui skirti beveik visas pareiškėjo gaunamas pajamas jo būtinųjų poreikių tenkinimui taip pat leidžia kvalifikuoti pareiškėją kaip neatsakingą skolininką, leidžiant pagrįstai suabejoti jo nuoširdžiu ketinimu pagal objektyvias savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais, atstatant savo mokumą. Pareiškėjas atsiliepimu prašo teismo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Anot pareiškėjo, pastarasis niekada neketino pasisavinti suinteresuoto asmens turtą ar pinigines lėšas. Pažymi, kad savo ruožtu aplinkybė, jog pareiškėjas antstoliui pateikė prašymą parduoti namą jo pasiūlytam pirkėjui (duomenys neskelbtini), negali būti vertinama kaip aplinkybė patvirtinanti pareiškėjo nesąžiningumą, kadangi tokiais pareiškėjo veiksmais yra įgyvendinama įstatyme įtvirtinta skolininko teisė pasiūlyti antstoliui savo pirkėją. Be kita ko, pareiškėjas taip pat nurodo, kad apie pareiškėjo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo suinteresuotas asmuo sužinojo jau 2017 m. spalio mėn., t. y. žymiai anksčiau negu buvo paskelbtos varžytinės vykdomojoje byloje. Atkreipia dėmesį, jog suinteresuotas asmuo nurodo taip pat ir netinkamą jo turimo kreditorinio reikalavimo sumą (t. y. 308 939,40 Eur), kadangi, anot pareiškėjo, bendra pareiškėjo skola suinteresuotam asmeniui sudaro 353 974,48 Eur bei kuri kiekvieną mėnesį didėja 1 250,97 Eur suma.Suinteresuotas asmuo antstolė A. S. atsiliepimu prašo teismo atskirąjį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta iškelti pareiškėjui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Įvertinus atskirojo skundo turinį, nustatyta, jog apeliantas ginčo nutarties neteisėtumą bei nepagrįstumą grindžia aplinkybe, jog pareiškėjas yra nesąžiningas, dėl ko bankroto byla jam negali būti keliama. Anot suinteresuoto asmens, pareiškėjo nesąžiningumą šiuo atveju patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjas iš esmės nesiekia ir nesiekė pagerinti savo turtinę padėtį, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-302-560/2016 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-381-516/2017 nustatytos aplinkybės, pareiškėjo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0177/15/00330 bei šioje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės dėl suinteresuoto asmens informavimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būdą ir pareiškėjo ketinimas beveik visas gaunamas pajamas skirti savo būtinųjų poreikių tenkinimui. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (straipsnio redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. sausio 1 d.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-208-313/2016). Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680-684/2015).Bylos duomenimis, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teisme priimtas 2018 m. vasario 19 d., todėl aktualus laikotarpis, per kurį turėtų būti vertinamas pareiškėjo sąžiningumas kreditorių atžvilgiu, yra nuo 2015 m. vasario 19 d. iki 2018 m. vasario 19 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad veiksmų vertinimo apibrėžtumas laike yra aiškus ir jo aiškinimas plečiamai neatitiktų FABĮ paskirties.Pagal bylos medžiagą, suinteresuotas asmuo pareiškėjo nesąžiningumą, be kita ko, grindžia Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-302-560/2016 bei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2A-381-516/2017 nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis dėl tarp pareiškėjo bei suinteresuoto asmens buvusių teisinių santykių vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog tiek Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-302-560/2016, tiek Lietuvos apeliacinės teismas civilinėje byloje Nr. e2A-381-516/2017 sprendė klausimą dėl skolos suinteresuoto asmens naudai priteisimo iš pareiškėjo pagrįstumo, iš esmės vertindamas tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens buvusius teisinius santykius, atsiradusius dar 2007 metais. Taigi, akivaizdu, jog teisiniai santykiai, kuriais remiantis suinteresuotas asmuo grindžia pareiškėjo nesąžiningumą, šiuo atveju yra atsiradę žymiai vėlesniu negu trejų metų laikotarpiu iki pareiškimo dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo net teisinio pagrindo spręsti pareiškėjo (ne)sąžiningumą tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens buvusių teisinių santykių kontekste. Todėl, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai dėl pareiškėjo galimo nesąžiningumo teisiniuose santykiuose, kurie buvo atsiradę tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą ir atskirojo skundo argumentą, jog pareiškėjas, turėdamas tam tikras žinias ir kvalifikaciją, nesiekia ir nesiekė pagerinti savo turtinės padėties, dėl ko laikytinas nesąžiningu. Pažymėtina, jog FABĮ nenustatyta, kokius veiksmus turi atlikti fizinis asmuo, siekdamas pagerinti finansinę būklę. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad asmens gebėjimas realizuoti save darbo rinkoje siejamas su daugeliu aspektų – t. y. priklauso tiek nuo išorinių veiksnių – profesijos paklausa, rinkos pokyčiai ir kt., tiek nuo asmeninių savybių - išsilavinimo, gebėjimų, papildomų įgūdžių ir kt. Savo ruožtu byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių sąmoningą pareiškėjo elgesį nukreiptą į mažų pajamų gavimą bei vengimą atsiskaityti su kreditoriais (įskaitant suinteresuotą asmenį). Nesant šių duomenų, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ieškosi geriau apmokamo darbo bei deda realias pastangas atsiskaityti kreditoriais (įskaitant ir su suinteresuotu asmeniu), nesuponuoja pagrindo spręsti apie pareiškėjo ketinimą su kreditoriais atsiskaityti kuo mažesne apimtimi bei atitinkamai tokį pareiškėjo elgesį vertinti kaip nesąžiningą. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad suinteresuotas asmuo nepateikė ir jokių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas sąmoningai vilkina vykdymo veiksmus vykdymojoje byloje Nr. 0177/15/00330. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, galimybė apskųsti antstolio veiksmus bei galimybė pasiūlyti antstoliui ginčo turto pirkėją, yra CPK įtvirtintos skolininko teisės vykdymo procese, dėl ko, akivaizdu, jog šių teisių įgyvendinimas savaime nesuponuoja išvados dėl pareiškėjo nesąžiningumo FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto kontekste (CPK 643 straipsnis, 704 straipsnis). Teismo vertinimu, taip pat ir kitas atskirojo skundo argumentas, jog pareiškėjas siekia beveik visas gaunamas pajamas skirti savo būtinųjų poreikių tenkinimui, nepagrindžia pareiškėjo nesąžiningumo kreditorių (įskaitant ir suinteresuoto asmens) atžvilgiu. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo būtiniausiems poreikiams tenkinti nurodoma tik preliminari šioms išlaidoms padengti suma, kurios dydį įprastai sąlygoja pareiškėjo nustatytų būsimų išlaidų vertinimas, bei kurios pagrįstumas vertinamas bankroto bylą nagrinėjančio teismo iškeliant bankroto bylą bei pačių kreditorių, sprendžiant klausimą dėl (ne)pritarimo pareiškėjo kreditorių reikalavimo tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planui. Taigi, įvertinus aplinkybę, jog fizinio asmens bankroto byloje tiek keliant bankroto bylą, tiek tvirtinant kreditorių reikalavimo tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą yra vertinamas šių išlaidų pagrįstumas, laikytina, jog įtvirtinimas pareiškime preliminarios būtiniausiems poreikiams tenkinti skirtinos išlaidų sumos, net ir tuo atveju, jeigu ji nežymiai yra mažesnė už gaunamas pareiškėjo pajamas, savaime nepatvirtina pareiškėjo siekį tokiu būdu atsiskaityti su kreditoriais kuo mažesne apimtimi bei atitinkamai pareiškėjo nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą ir atskirojo skundo argumentą, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju pasirinko netinkamą informavimo apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo būdą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog bylos duomenimis, pareiškėjas pranešimą apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išsiuntė suinteresuotam asmeniui paštu. Pažymėtina, jog atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo neginčija aplinkybės, jog pranešimą suinteresuotas asmuo faktiškai gavo. Taigi, įvertinus šias aplinkybes, laikytina, jog pareiškėjas kreditorių (įskaitant ir suinteresuoto asmens) informavimo pareigą įvykdė, laikydamasis FABĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatų reikalavimų, t. y. tinkamai. Vien ta aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo pageidautų tokį pranešimą gauti kitokiu būdu, nesuponuoja išvados dėl pareiškėjo pareigų šiuo atveju netinkamo atlikimo. Todėl atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai iškėlė pareiškėjui bankroto bylą, todėl keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, taigi apelianto atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

suinteresuoto asmens J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-9505-433/2018 atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.