Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. P. (J. P.) ir atsakovo J. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-302-560/2016 pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui J. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų

Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į civilinių teisinių santykių dinamiką bei vadovaujantis sutarčių laisvės principu, šalims yra užtikrinta teisė laisvai sudaryti tiek CK numatytas, tiek ir CK nenumatytas sutartis bei savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbiausia, kad jos neprieštarautų įstatymui (imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei) (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Šalys taip pat turi teisę sudaryti vadinamąsias mišrias sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų, kurioms taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios teisės normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis). Sutartis įpareigoja šalis atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Dėl to kvalifikuojant ginčo santykius ir nustatant teisinį ieškinio pagrindą svarbu tinkamai aiškinti sutarties sąlygas, nustatyti sutartimi sulygtas šalių teises ir pareigas, sutarties tikslą. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007 ir kt.). Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas kartu sudarė Kreditavimo sutartį, už dalį kredito lėšų ir už dalį asmeninių lėšų atsakovo vardu įsigijo žemės sklypą, jame pastatė gyvenamąjį namą ir jį įrengė. Nei ieškovas, nei atsakovas tiesiogiai nenurodė kokių teisinių santykių pagrindu šie veiksmai buvo atlikti, o pirmosios instancijos teismas šalių teisinių santykių turinio taip pat plačiau neanalizavo.Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos duomenis pripažįsta, kad iš šalių paaiškinimų galima daryti išvadą, kad sutartiniai teisiniai santykiai tarp šalių de facto visgi egzistavo. Nepaneigti atsakovo paaiškinimai, kad 2007 metais ieškovas pasiūlė atsakovui pasinaudoti jo turimais asmeniniais ryšiais banke ir, siekiant didesnės kredito sumos, jį paimti kartu, investuoti ir taip užsidirbti. Akcentuotina, kad ieškovas savo procesiniuose dokumentuose tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme neįrodinėjo aplinkybių, jog šių paaiškinimų turinys neatitinka tiesos. Priešingai, ieškovas dublike nurodė, kad žemės sklypo įsigijimas ir namo statyba bei įrengimas buvo inicijuoti ieškovo, siekiant turtinės naudos pardavus šiuos nekilnojamuosius daiktus. Ieškovas paaiškino, kad atsakovas kreipėsi į ieškovą su prašymu padėti įsigyti žemės sklypą, pastatyti ir įrengti namą. Atsižvelgdamas į giminystės ryšį ieškovas sutiko finansiškai padėti atsakovui. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Jeigu jungtinės veiklos tikslas nėra susijęs su pelno siekimu, jungtinės veiklos sutartis vadinama asociacijos sutartimi (CK 6.969 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos2003 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-749/2003; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2009).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek šalių paaiškinimai, tiek ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalys kooperavo savo gebėjimus, įgūdžius, žinias, turtą ir darbą įsigydami žemės sklypą, statydami jame gyvenamąjį namą ir jį įrengdami. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šalių paaiškinimai dėl jų teisių ir pareigų turinio liudija buvus suderintą valią sudaryti jungtinės veiklos sutartį. Iš šalių paaiškinimų nėra galimybės nustatyti, koks buvo jų sutartas įnašų dydis ar pelno pasidalinimo modelis, todėl laikytina, kad pelno pasidalinimas turėjo būti proporcingas šalių faktiniams įnašams į jungtinę veiklą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad jungtinės veiklos rezultatas šiuo atveju nepasiektas – nors žemės sklypas įgytas ir gyvenamasis namas pastatytas, jie iki šiol nėra parduoti ir priklauso nuosavybės teise atsakovui. Bylos duomenys (šalių susirašinėjimas) patvirtina, kad šalių santykiai šiuo metu konfliktiški, jungtinė veikla faktiškai nutrūkusi.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal CK 6.969 straipsnio 4 dalį jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Nagrinėjamu atveju sutarties formos reikalavimų nesilaikyta, todėl šalių žodinis susitarimas dėl jungtinės veiklos laikytinas negaliojančiu pagal įstatymą. Tuo atveju, kai sutartis yra negaliojanti, ieškovas, nors ir yra atlikęs tam tikrus veiksmus šios sutarties pagrindu, neturi galimybės savo teises įgyvendinti sutarčių teisės normų pagrindu, t. y. jis neturi galimybės reikalauti, kad sutartis būtų vykdoma, parduodant atsakovo vardu įgytą turtą ir paskirstant jungtinės veiklos dalyviams jų įnašus bei gautą pelną.Nors jungtinės veiklos dalimi šiuo atveju iš esmės buvo ir Kreditavimo sutartis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jungtinės veiklos sutarties negaliojimas ab initio neturi įtakos šalių teisėms ir pareigoms prieš trečiuosius asmenis, konstatuojama, kad nagrinėjant šalių teisinius santykius, kylančius iš Kreditavimo sutarties, taikytina CK 6.9 straipsnio 5 dalis, nes šalys yra bendraskoliai banko atžvilgiu.

Dėl 66 612,60 Eur kredito dalies priteisimo ir sumokėtos 14 412,51 Eur kredito dalies

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad 60 881,00 Eur kredito dalį ieškovas pervedė į savo sąskaitą ir panaudojo atsakovui nežinomais tikslais. Taip pat nesutinka su ieškovo pateiktų pajamų orderių vertinimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvuotai atsakė į šiuos atsakovo argumentus. Bylos duomenys patvirtina, kad šios lėšos turėjo būti panaudotos namo statybai. Tokia buvo ieškovo ir atsakovo valia sudarant Kreditavimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, kad ši gauta kredito dalis pagal Kreditavimo sutartį buvo tikslinė – namui įrengti, tai suponuoja prezumpciją, kad iš anksto suderinta šaliu valia ir dėl to įsipareigojus prieš trečiuosius asmenis namas turėjo būti įrengtas panaudojus šias lėšas. Pagal Kreditavimo sutarties 3.2 punktą bankas kreditą išmoka pateikus mokėjimo pavedimus, kitus banko nurodytus dokumentus ir specialiojoje dalyje nurodytą kredito paskirtį pagrindžiančius dokumentus (nekilnojamojo turto įsigijimo sutartis, statybos darbų atlikimo sutartis, atliktų statybos darbų priėmimo–perdavimo aktus, medžiagų ir / ar inžinerinės įrangos įsigijimo sutartis, sąskaitas ir / ar kitus bankui priimtinus dokumentus). Pagal 7.3 punktą tiek ieškovas, tiek atsakovas turėjo pareigą banko atstovams sudaryti sąlygas patikrinti turtą, kurio statybai buvo panaudota kredito dalis ir pateikti reikiamą dokumentaciją. Nei bankas, nei šalys pretenzijų dėl kredito dalies panaudojimo pagal paskirtį nepareiškė. Šie atsakovo argumentai buvo pareikšti tik iškėlus bylą teisme. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, kad ieškovas samdė darbininkus statyboms vykdyti, su jais tiesiogiai atsiskaitydavo. Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovo esminis argumentas buvo tai, kad namo statybas vykdė jis, iš savo asmeninių lėšų, tačiau jų kilmės negalėjo pagrįsti (CPK 178 straipsnis) ir, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmeninių lėšų naudojimas prieštaravo Kreditavimo sutarčiai, nes ginčo kredito dalis buvo suteikta statyboms, o už šios kredito dalies tinkamą panaudojimą pagal tikslinę paskirtį buvo atsakingos abi šalys. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo argumentai, jog dalis šių lėšų buvo pervesta į ieškovui priklausančias banko sąskaitas, neįrodo fakto, jog jos buvo panaudotos ieškovo asmeniniais tikslais, nes ši išmokėjimo tvarka neprieštaravo Kreditavimo sutarties sąlygoms. Analogiškai pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad atsakovo kaip mokėtojo nurodymas mokėjimo pavedimuose neįrodo, jog dalį kredito mokėjo jis, nes mokėjimų dokumentai pasirašyti ieškovo. Tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2016 m. kovo 14 d. banko raštas Nr. 24-10/1161, kuriame nurodoma, kad netikslumai kasos pajamų orderiuose atsirado dėl darbuotojo klaidos. Kaip minėta anksčiau, atsakovas neįrodė, kad turėjo asmeninių lėšų, o ieškovas savo turtinę padėtį pagrindė.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, išanalizavęs faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles dėl 60 881,00 Eur panaudojimo namo statyboms ir sumokėtos 14 412,51 Eur kredito dalies vertinimo (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik atsakovo nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.Atsakovas nurodo, kad 5 731,60 Eur kredito dalis nei ieškovui, nei atsakovui nebuvo išmokėta, todėl atsakovo nuomone ji buvo įskaičiuota kitoms įmokoms padengti (palūkanoms delspinigiams). Nepaisant to, banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad ieškovui buvo išmokėta 60 881,00 Eur (14 481,00 Eur + 46 400,00 Eur) kredito dalis statyboms, o likusi 5 731,60 Eur dalis nebuvo panaudota (173 772,01 Eur - 107 159,41 Eur - 60 881,00 Eur = 5 731,60 Eur), tačiau byloje nėra duomenų, kad ji buvo įskaityta kitoms įmokoms dengti. Pagal Kreditavimo sutarties 5.5 punktą įsipareigojimo mokestis pradedamas skaičiuoti visų sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonių sutarčių sudarymo dieną ir skaičiuojamas nuo nepanaudotos kredito linijos sumos. Įsipareigojimo mokestis sumokamas palūkanų mokėjimo dieną. Iš to darytina išvada, kad nepanaudojus dalies kredito sumos nuo jos skaičiuojamos ne palūkanos ar delspinigiai, o įsipareigojimo mokestis, kuris 2015 m. sausio 22 d. pažymoje Nr. MB2-9/407 nenurodytas.Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis).Nagrinėjamu atveju atsakovas neteikė jokių įrodymų, kurie paneigtų 2015 m. sausio 22 d. pažymoje Nr. MB2-9/407 pažymoje nurodytus duomenis apie prievolių įvykdymą bankui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad abi šalis (atsakovą ir ieškovą) siejo tie patys santykiai su banku, todėl atsakovas galėjo pareikalauti iš banko išklotinės apie prievolių įvykdymą ir kredito administravimą, tačiau tokių įrodymų neteikė, o apsiribojo tik ieškovo pateiktų įrodymų interpretacijomis, kurios prieštarauja byloje esantiems tiesioginiams įrodymams – 2015 m. sausio 22 d. pažymai Nr. MB2-9/407 ir Kreditavimo sutartyje nustatytai kredito administravimo tvarkai.

Dėl 19 545,54 Eur palūkanų, delspinigių ir kitų įmokų

Kreditavimo sutarties pagrindu AB „Citadele“ bankui ieškovas taip pat grąžino 37 081,23 Eur palūkanų, 614,95 Eur delspinigių, 1 394,89 Eur už sutarties administravimą ir sutarties sąlygų keitimą. Iš viso – 39 091,07 Eur palūkanų, delspinigių ir kitų įmokų, susijusių su sutarties vykdymu. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, jog kiekvienas iš bendraskolių privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis, šioje dalyje tenkino ieškovo reikalavimą pusei sumokėtų palūkanų sumos, t. y. 19 545,54 Eur.Apeliacinės instancijos teismas pagal anksčiau nurodytus duomenis patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo faktines aplinkybes, kad sprendime nurodytą 39 091,07 Eur sumą sudaro ne tik palūkanos, bet ir delspinigiai bei kitos įmokos.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovo apeliacinio skundo motyvais, kad teismas neturėjo pagrindo vadovautis bendrąja CK 6.5 straipsnio norma ir pripažinti ieškovo teisę tik į pusę už atsakovą sumokėtų pagal kreditavimo sutartį palūkanų, delspinigių ir kitų įmokų.Atsižvelgtina į tai, kad priteisdamas ieškovui 66 612,60 Eur kredito dalį pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 6.9 straipsnio 5 dalimi ir teisingai konstatavo, kad įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį įvykdė ieškovas, o už šias lėšas įgytas turtas nuosavybės teise šiuo metu priklauso atsakovui, todėl prievolė atsirado išimtinai atsakovo interesais. Atitinkamai turėjo būti pasielgta ir su palūkanomis. Palūkanos šiuo atveju yra mokestis už pinigų skolinimą (CK 6.872 straipsnis). Pagal Kreditavimo sutarties 10.1 punktą, ieškovo ir atsakovo prievolė mokėti bankui nustatytas palūkanas yra solidari. Įvykdyta solidarioji prievolė, siejusi kreditorių ir bendraskolius, pagal bendrą taisyklę baigiasi, o vietoj jos atsiranda buvusių solidariųjų skolininkų dalinės tarpusavio prievolės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad prievolė buvo išimtinai atsakovo interesais, atsakovas atsako ne tik už kredito dalį, bet ir visas su juo susijusias kitas prievoles (palūkanas, delspinigius ir kitas įmokas; CK 6.9 straipsnio 5 dalis). Dėl to ši teismo sprendimo dalis keistina, ieškovui priteisiant visas sumokėtas palūkanas, delspinigius ir kitas įmokas – 39 091,07 Eur.

Dėl nepagrįsto parturtėjimo

Ieškovas teigia, kad teismas, vertindamas civilinėje byloje surinktų duomenų visumą, turėjo konstatuoti, kad ieškovas sumokėjo trūkstamą 37 650,60 Eur žemės sklypo kainos dalį, o ieškovui savo lėšomis įrengus atsakovui priklausantį namą jo vertė padidėjo 49 213,12 Eur, todėl atsakovas nepagrįstai parturtėjo.Teismų praktikoje išaiškinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs teisines nuostatas, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas savo prigimtimi yra subsidiarus kitų civilinių teisių gynybos būdų atžvilgiu; nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje Nr.3K-3-593/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; kt.).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad šalys buvo sudarę verbalinę jungtinės veiklos sutartį, kuri negalioja ab initio, spręstina ar pagal šią sutartį perduotą turtą galima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais, t. y. restitucija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad ieškovo lėšos už žemės sklypą buvo perduotos ne atsakovui, o trečiajam asmeniui iš kurio įgytas turtas, restitucija šiuo atveju negalima. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas dėl ieškovo veiksmų praturtėjo, nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė ieškovui, turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais, konstatuotina, kad šiuo atveju taikytinos nepagrįsto praturtėjimo instituto normos. Įvertinus bylos duomenis (inter alia Kreditavimo sutarties sąlygas ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis), nėra pagrindo abejoti ieškovo 37 650,60 Eur išlaidomis už žemės sklypą. Taigi, negaliojančios jungtinės veiklos sutarties pagrindu ieškovas sumokėjo 37 650,60 Eur žemės sklypo dalį, o atsakovas įgijo žemės sklypą. Kadangi žemės sklypo kainos dalis pagal Kreditavimo sutartį priteista atsakovui neprieštaraujant, likusi ieškovo sumokėta žemės sklypo kainos dalis (37 650,60 Eur) priteistina iš atsakovo jam nepagrįstai parturtėjus ieškovo sąskaita.

Ieškovas taip pat teigia, kad savo lėšomis įrengus atsakovui priklausantį namą jo vertė padidėjo 49 213,12 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovo nurodomą aplinkybę dėl jo asmeninių lėšų investicijų į atsakovui priklausantį namą. Atsižvelgiant į tai, kad namo vidinės apdailos lokalinė sąmata pagal UAB „Delfa“ atliktų darbų įvertinimo aktą yra 49 213,12 Eur, atsižvelgus į šalių turtinę padėti (inter alia faktą, kad atsakovo teikiami paaiškinimai ir liudytojų parodymai dėl jo finansinių galimybių ir turto kilmės buvo nuosekliai paneigti ieškovo pateiktais rašytiniais įrodymais) ir byloje esančius kitus duomenis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad namo vidinė apdaila buvo atlikta būtent ieškovo lėšomis negaliojančios jungtinės veiklos sutarties pagrindu, todėl ši suma, nesant galimybės ieškovo teises apginti kitais civilinių teisių gynimo būdais, taip pat priteistina ieškovui iš atsakovo kaip pastarajam nepagrįstai praturtėjus.

Dėl procesinės bylos baigties

Remdamasis anksčiau išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei teisiniais argumentais, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja esant pagrindą patenkinti ieškovo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas atmestų ieškinio reikalavimų dalyje naikintinas ir aukščiau nurodytų motyvų pagrindu šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinus 100 procentų ieškinio reikalavimų, ieškovo ir atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos keistinos ieškovui iš atsakovo proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai priteisiant 2 230 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl advokato pagalbos apmokėjimo ir 263,49 Eur už atsakymų į paklausimus, vertimo ir turto vertinimo apmokėjimą (CPK 88 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 2 dalis), taip pat 3 220 Eur sumokėto žyminio mokesčio, iš viso – 5 713,49 Eur. Ieškinį tenkinus visiškai, atsakovo bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 93 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovo apeliacinį skundą patenkinus visiškai, o atsakovo apeliacinio skundo netenkinus, ieškovo ir atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paskirstomos proporcingai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 1 592 Eur žyminio mokesčio. 2016 m. lapkričio 15 d. sumokėjo 700 Eur už apeliacinio skundo parengimo paslaugas pagal SPC LEGAL advokatų profesinės bendrijos 2016 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. SPC-00749, kurioje nurodytas paslaugas detalizuoja 2016 m. lapkričio 14 d. advokato Giedriaus Murausko darbų ataskaita. 2016 m. gruodžio 12 d. sumokėjo 699,99 Eur už atsiliepimo į apeliacinio skundo parengimo paslaugas pagal SPC LEGAL advokatų profesinės bendrijos 2016 m. gruodžio 9 d. PVM sąskaitą–faktūrą Nr. SPC-00760, kurioje nurodytas paslaugas detalizuoja 2016 m. gruodžio 9 d. advokato Giedriaus Murausko darbų ataskaita.Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) nurodytų dydžių, ieškovui iš atsakovo priteistina 2 991,99 Eur (1 592 Eur + 699,99 Eur + 700 Eur).Atsakovo apeliacinis skundas netenkintas, o atsakovui žyminio mokesčio dalies sumokėjimas atidėtas iki šio sprendimo paskelbimo, todėl jis įpareigotinas sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį – 1 300 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo J. P. ieškinio reikalavimai, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti visiškai, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant nauja redakcija :

Priteisti iš atsakovo J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 233,92 Eur (tris šimtus tūkstančių du šimtus trisdešimt tris eurus ir 92 ct) skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo dienos (2015 m. gegužės 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 713,49 Eur (penkis tūkstančius spetynis šimtus trylika eurų ir 49 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovui J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 991,99 Eur (du tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt vieną eurą ir 99 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti į valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas 5660) iš atsakovo J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi.