Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-868-440/2016

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-12-01
Bylos Nr.: 2A-868-440/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-41-3-01481-2012-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Vilija Valantienė (pran.)
Ieškovas: A. G.
Atsakovas: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Šiaulių rajono savivaldybei, V. G.

Kategorijos

2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
2.1.1.3.10pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
2.1Bendrosios nuostatos

Civilinė byla Nr. 2A-868-440/2016Teisminio proceso Nr. 2-41-3-01481-2012-9Procesinio sprendimo kategorijos 2.1.2.4.1.1; 2.1.1.3.10;2.1.2.6; 2.1. 3.4; 2.3.2.2.; 2.3.4.1; 2.3.2.5; 3.1.7.3; 3.1.7.5; 3.1.7.9;3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.14; 3.3.1.21 (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 1 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi ieškovės A. G. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-13-496/2016 pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Šiaulių rajono savivaldybei, V. G. dėl administracinių teisės aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo niekiniais, restitucijos taikymo ir praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

1. Ieškovė A. G. ieškiniu ir patikslintais ieškiniais prašo panaikinti šiuos administracinius sprendimus:

Šiaulių rajono valdybos 1991-10-24 potvarkį Nr. 348, įskaitant 1991-11-12 Valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 138;Šiaulių rajono Tarybos 1991-08-29 sprendimą „Dėl žemės sklypų paėmimo į valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondą“ dalyje dėl 15 ha žemės sklypo paėmimo į valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondą (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių rajone iš „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio;Šiaulių rajono valdybos 1995-02-23 potvarkį Nr. 107v dalyje dėl leidimo V. G. pirkti žemę, gautą pagal Lietuvos Respublikos Valstiečių ūkio įstatymą, (duomenys neskelbtini);Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996-12-18 įsakymą Nr. 1417v „Dėl Šiaulių rajono valdybos 1995-02-23 potvarkio Nr. 107v dalinio pakeitimo;Šiaulių apskrities valdytojo 1997-01-10 sprendimą Nr. 31-6793 dėl nuosavybės teisės atstatymo, dalyje – grąžinti V. G. žemę ekvivalentine natūra 6,12 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1997-12-30 įsakymą Nr. 1159 „Dėl žemės sklypų, suteiktų pagal galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą priskyrimo valstybės išperkamai žemei“ dalyje dėl V. G. suteiktos žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą (12,60 ha sklypas Nr. 138) priskyrimo valstybės išperkamai žemei;Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999-03-22 sprendimą Nr. 31-9149.

Pripažinti niekine 1998-02-10 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P91/98-0093, pagal kurią Šiaulių apskrities viršininko administracija pardavė, o V. G. nusipirko sklypo Nr. 138 5,14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Taikyti abipusę restituciją, V. G. iš valstybės grąžinant jo sumokėtus 422,04 Lt, o valstybei grąžinant V. G. įsigytą 5,14 žemės sklypą. Atnaujinti praleistą terminą skundžiamiems administraciniams sprendimams ir sandoriui ginčyti dėl svarbių priežasčių, jei teismas manytų, kad terminas ieškiniui pareikšti yra praleistas. Priteisti iš atsakovų visas turėtas ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovė nurodė, kad 1999-03-22 Šiaulių apskrities viršininko sprendimu Nr. 31-9141 jos vyro A. G. vardu buvo atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą – 12,61 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini): 0,8770 ha atkurta natūra, o už 11.73330 ha žemės paskirta piniginė kompensacija 10665 Lt. Sprendimas dėl kompensacijos išmokėjimo jai nebuvo įteiktas, ji apie sprendimą nežinojo daugiau nei dešimt metų, iki prasidėjo teisminiai procesai. Sprendimas yra naikintinas, nes nuosavybės teisės atkūrimo A. G. byloje Nr. 15877 yra du suklastoti A. G. parašai: 1991-11-19 prašyme grąžinti žemę ir 1992-03-31 A. G. prašyme privačiam ūkiui steigti. Apie suklastotus parašus ji sužinojo tik 2014 metų gruodžio mėnesį. Nurodė, kad A. G. pageidavo ūkininkauti ir 1992-01-01 dienos būklei į Šiaulių apylinkės Agrarinės reformos tarnybos 1993m. suvestinės priedą yra įrašyta 29 numeriu, kad A. G. pretenduoja į tėvo S. G. turėtą 12,60 ha žemės plotą. A. G. Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 15877 yra Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus žemėtvarkininko Z. R. pasirašyta pažyma Nr. 462, kurioje nurodyta, kad A. G. turi nuosavybės teisę į 12,62 ha pagal valstiečių ūkį. V. G. buvo suteikta žemė valstiečių ūkiui steigti remiantis suklastotais dokumentais, vienas iš kurių yra valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 138. Pagal valstiečių ūkio steigimo metu galiojusias teisės normas V. G. negalėjo steigti valstiečių ūkio, nes jis neturėjo savo žemės, negyveno (duomenys neskelbtini) kaime. Dėl V. G. valstiečio ūkio paskyrimo nebuvo atlikta jokia administracinė procedūra. Ieškovė nurodo, kad visi vėlesni skundžiami sprendimai turi būti naikinami, nes jie buvo priimti po to, kai V. G. buvo neteisėtai, klastojant dokumentus, perrašytas tėvo A. G. valstiečio ūkis. Dėl prašymo pripažinti niekine 1998-02-10 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P91/98-0093, pagal kurią Šiaulių apskrities viršininko administracija pardavė, o V. G. nusipirko sklypo Nr. 138 5,14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nurodo, kad ji yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau - CK 1.80 straipsnio 1dalis ). Pripažinus sandorį negaliojančiu, ar iš dalies negaliojančiu, prašo taikyti abipusę restituciją, V. G. iš valstybės grąžinant jo sumokėtus 422,04 Lt, o valstybei grąžinant V. G. įsigytą 5,14 žemės sklypą. Ieškovė nurodė, kad ji iki 2010-09-20 nieko nežinojo apie skundžiamus dokumentus (sprendimus). Apie juos sužinojo tik tada, kai A. G. (anūkės J. G. sutuoktinis) parodė jai dokumentus. Tada ji paprašė, kad A. G. ją atstovautų. Teismui 2010-10-07 ji pateikė atsiliepimą į ieškinį, kur pareiškė savarankiškus reikalavimus dėl skundžiamų sprendimų ir sandorių panaikinimo. Sužinojusi apie administracinius aktus ir sandorius, pažeidžiančius jos teises, ji pradėjo savo interesus ginti teisme, todėl nepraleido ieškinio ir administracinių aktų apskundimo senaties terminų. Vėliau teismui palikus ieškinius nenagrinėtais, ji iš naujo kreipėsi į teismą su nauju ieškiniu. Ieškovė nurodo, kad V. G. valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 138 ir Šiaulių rajono valdybos 1991-10-24 potvarkis Nr. 348 galimai yra suklastotas, tai įrodo 2015-01-08 gautas iš Šiaulių apskrities archyvo dokumentas – Duomenys apie žemių paskirstymą žemės naudotojų grupėms, žemės naudotojais ir žemės naudmenomis 1993-09-16 pagal planus. Šiame dokumente nurodoma, kad ūkininko V. G. žemės sklypo 12,60 ha Nr.135, tuo tarpu žemės sklypo Nr. 138, kuris nurodomas V. G. valstybinio žemės nuosavybės akte bei Šiaulių rajono valdybos potvarkyje 1991-10-21 Nr. 348, yra suteiktas A. K.. Ieškinyje nurodoma, kad V. G. valstiečio ūkio byloje yra Šiaulių rajono tarybos 1991-08-29 sprendimas „Dėl žemės sklypų paėmimo į valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondą“. Iš „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio paimta eilė žemės sklypų, tarp jų 15 ha (duomenys neskelbtini), įvairiems asmenims, tarp kurių įrašytas V. G.. Nurodyta, kad visi asmenys ima savo žemę, o V. G. savo žemės neturėjo, todėl mano, kad yra akivaizdu, kad protokolas su šia informacija buvo suklastotas. Šiaulių rajono tarybos sprendimu pavesta rajono žemės skirstymo komisijai leisti steigti valstiečių ūkius tik esamuose vienkiemiuose gyvenantiems piliečiams ir turėjusiems asmeninės nuosavybės teisėmis šiuos sklypus 5 km atstumu nuo Šiaulių miesto ribos. Ieškovė nurodo, kad ginčo žemė yra (duomenys neskelbtini), t.y. 1-1,5 km. nuo Šiaulių miesto ribos, V. G. buvo registruotas ir gyveno su šeima Šiaulių mieste ir savo žemės neturėjo, nuo 1975 metų negyveno A. G. sodyboje, todėl jam valstiečių ūkis negalėjo būti skiriamas Šiaulių priemiesčio zonoje. Steigiant valstiečių ūkį V. G. vardu, buvo paimti dokumentai iš A. G. valstiečio ūkio steigimo bylos ir suklastoti bei įdėti į V. G. bylą. Nurodo, kad parašai yra suklastoti, tokie pat parašai yra ant dviejų minėtų A. G. prašymų ir V. G. valstiečio ūkio byloje ant valstybinio žemės nuosavybės akto Nr. 138, ant žemės sklypo brėžinio. Jos vyras A. G. mirė (duomenys neskelbtini). Po vyro mirties ji nebuvo nuvykusi pas notarą. Ji niekada nebuvo sutikusi, kad jos sūnui V. G. būtų perduotas žemės sklypas. Ieškovė nurodė, kad paveldėjimo byloje esančių dokumentų notarei nenunešė, jų nematė. Apie tai, kad sūnus pasiėmė visą žemę, ji sužinojo 2010 metais.

3. Atsakovas V. G. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) m. mirė A. G.. 1999 m. balandžio mėnesį V. G. išvyko į JAV. Tais pačiais metais V. G. išnuomojo ginčo žemės sklypą A. G., kuris 10 metų dirbo žemę. Ieškovė pirmą ieškinį teismui su analogiškais reikalavimais, kaip ir šioje byloje pateikė 2011-06-27. Šis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Daugiau nei dvejus metus po sužinojimo, kaip teigia ieškovė, apie žemės priklausymą V. G., ieškovė savo teisių negynė. 2012 m. ieškovė pateikė šį ieškinį teismui. Šioje byloje buvo paskirta rašysenos ekspertizė, nes ieškovė teigė, kad ji nepasirašė 1999 m. kovo 22 d. nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo projekto, žemės sklypo ribų paženklinimo akto, prašymo atkurti nuosavybės teises į dalį žemės sklypo, o likusią dalį atlyginti pinigais. Šių dokumentų pagrindu nuosavybės teisė buvo atkurta į dalį žemės sklypo, o į likusią dalį, kuri priklauso V. G., nuosavybės teisė jai nebuvo atkurta. Ekspertizė patvirtino, kad dokumentus pasirašė pati ieškovė. A. G. ir jos sutuoktinis A. G. sutiko, kad V. G. žeme naudotųsi ir ją dirbtų. 1991 rugsėjo 19 d. Valstiečio ūkiui suteikiamo žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo akte, pasirašytame Lieporiuose, nurodyta, kad valstiečio G. tėvai sutinka, kad jų sodyba ir sodybinė žemė būtų įmatuota į valstiečio žemę. Šiame akte yra A. G. parašas, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra. Paveldėjimo byloje yra eilė dokumentų, patvirtinančių A. G. sutikimą su sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, patvirtinančių, kad toks sprendimas jai buvo įteiktas ir buvo žinomas ir patvirtinančių, kad ji šio sprendimo pagrindu įregistravo iš pradžių savo mirusio vyro A. G. vardu nuosavybės teises į dalį atkurto žemės sklypo, o po to ir savo vardu, bet neįregistravo ir neturėjo pagrindo įregistruoti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą. Nekilnojamojo turto registro byloje taip pat yra ieškovės parašai, kurie patvirtina, kad ieškovė ginčo administracinius aktus pristatė Nekilnojamojo turto registrui ir jų pagrindu įsiregistravo nuosavybės teises į tą dalį žemės sklypo, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės. Dėl senaties atsakovas nurodė, kad administracinius aktus ieškovė turėjo ginčyti per vieną mėnesį nuo to, kai sužinojo apie savo pažeistas teises. V. G. nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo registruotos viešame registre 1998 m. vasario 17 d., taigi galėjo būti žinomos. 1998 m. spalio 12 d. ieškovė įregistravo nuosavybės teises į savo dalį žemės sklypo, esančią greta ginčo žemės sklypo. Be to, 1996 m. gruodžio 19 d. ieškovė pateikė pareiškimą Šiaulių 2-ajam notaro biurui dėl A. G. palikimo priėmimo. 1999 m. birželio 9 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl papildomo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo, kadangi 1999 m. kovo 22 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės ta tvarka, kuri ginčijama šioje byloje. 1999 m. birželio 9 d. notarė išdavė papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kurį ieškovė pateikė registruoti Nekilnojamojo turto registrui, taigi nuosavybės teisė A. G. įregistruota į dalį žemės sklypo. Ieškovė 2009 m. sužinojusi apie administracinius aktus, į teismą kreipėsi su patikslintu ieškiniu tik 2013 m., t.y. praėjus 4 metams. Prašo ieškinį atmesti dėl senaties termino praleidimo.

4. Atsakovė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyrius su ieškiniu nesutiko. Prašo ieškinį atmesti dėl praleisto senaties termino ir dėl to, kad ieškinys nėra įrodytas. Atstovas nurodė, kad siekiant panaikinti administracinį aktą turi būti nustatytas jo neteisėtumas ir prieštaravimas įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatoms. Šiuo atveju priimtas Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. kovo 22 d. sprendimas yra teisėtas, priimtas pagal A. G. 1991 m. lapkričio 9 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 12,61 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Prašymą pateikęs A. G. mirė (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė A. G., būdama savo mirusio sutuoktinio turto paveldėtoja, kreipėsi su prašymais į instituciją, vykdančią nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, pirmame prašyme, kurį pateikė 1998 m. liepos 28 d., nurodė, kad pageidauja gauti kompensaciją už 12,61 ha žemę, antrame prašyme, kurį pateikė 1999 m. sausio 6 d., nurodė, kad neprieštarauja, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę mirusio vyro vardu po ieškovei priklausančiais pastatais. Ieškovė turėjo teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, tą ji ir padarė. Priimant ginčijamą sprendimą su ieškove buvo suderinta ir ji pasirašė po sprendimo projektu. Šis parašas patvirtina, kad ji sutiko su paženklinto žemės sklypo namų valdai 0,8870 ha ribomis. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte nurodyta, kad gretimybėje yra V. G. sklypas. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovei buvo žinomas gretimo žemės sklypo savininkas. Teismo ekspertizės aktas patvirtina, kad dokumentus pasirašė ieškovė, taip ji išreiškė savo valią. Nurodė, kad prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo yra nepagrįstas, yra praėjęs ilgas laiko tarpas nuo 2009 m. spalio 10 d., kada ieškovės atstovas kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės valdymo departamento Šiaulių skyrių ir jam buvo pateikta visa nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal A. G. pateiktą prašymą, byla. Šioje byloje buvo visi dokumentai, kuriuos teikė A. G., pati ieškovė. Kad ieškovė žinojo apie sprendimą, kuriuo buvo atkurta nuosavybės teisė, įrodo paveldėjimo byla.

5. Atsakovė Šiaulių rajono savivaldybė su ieškiniu nesutiko. Prašo ieškovės ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Atstovė nurodė, kad Valstiečio ūkio suteikimas susidėjo iš kelių etapų, t.y. pirmiausia buvo sprendžiama apie norinčių ir galinčių steigti valstiečio ūkį asmenų sąrašo sudarymą, po to ėjo žemės paėmimas į valstiečio ūkio fondą, žemės valstiečio ūkiui įsteigti įteisinimo įforminimas, šis procesas pasibaigdavo nuosavybės teisės akto išrašymu, todėl ieškovės argumentas, kad šis aktas V. G. išduotas po 1991 m. rugsėjo 1 d., kada pagal Žemės reformos įstatymą nebebuvo galima vykdyti suteikimo pagal valstiečio ūkį yra nepagrįstas, nes Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimas paimti žemės sklypą į valstiečio ūkiui skiriamos žemės fondą buvo priimtas 1991 m. rugpjūčio 29 d., vadovaujantis šiuo sprendimu priimtas potvarkis 1991 m. spalio 24 d. Nr. 348, kur buvo išvardinti piliečiai, kuriems suteikiami valstiečio ūkiai, tarp jų ir V. G.. Lietuvos vyriausiojo archyvaro išaiškinime nurodyta, kad pareiškimai suteikti valstiečio žemės ūkį galėjo būti registruojami bendruose gautų dokumentų registravimo žurnaluose ir kortelėse, kurios manytina, kad buvo įrašytos į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2002 m. sausio 4 d. atrinktų naikinti bylų aktą Nr. 1. Ieškovės atstovui buvo suteikta teisė pačiam peržiūrėti bylas, išsirinkti jam reikiamus dokumentus, jam buvo pateiktas atsakymas, kad tokie dokumentai, kaip komisijų protokolai nėra saugomi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Kelmės rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu A. G. ieškinį atmetė. Panaikino laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2012-11-08 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartimi – draudimą V. G. disponuoti žemės sklypu 11,24 ha, esančiu (duomenys neskelbtini).

7. Teismas nustatė, kad 1991 m. lapkričio 19 d. prašymu grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybai A. G. prašė atkurti jam nuosavybės teisę į G. S., P., turėtą žemės sklypą 12,6105 ha, kurį tuo metu valdė „(duomenys neskelbtini)“ kolūkis. 1992 m. kovo 31 d. A. G. vardu pateiktas prašymas privačiam ūkiui steigti. 1991 m. lapkričio 19 d. ir 1992 m. kovo 31 d. prašymus tėvo A. G. vardu pripažino, kad pasirašė V. G.. Teismas vertino, kad nors šie dokumentai buvo pasirašyti ne paties A. G., tačiau jo interesais, pasirašydamas kituose dokumentuose, A. G. išreiškė siekį, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę, išreiškė savo valią, pritarė žemės nuosavybės teisės atkūrimui, nuo minėtų dokumentų pasirašymo 1991, 1992 metais iki bylos užvedimo 2011 metais praėjo apie dvidešimt metų, todėl teismo vertinimu naikinti visą nuosavybės teisės atkūrimo procesą į A. G. priklausiusią žemę dėl pirminių dokumentų netinkamo pasirašymo nėra pagrindo.

8. Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 31-9149 pagal A. G. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam tenkantį buvusio savininko S. G. nuosavybės teisėmis valdytą Šiaulių apskrities, Šiaulių rajono, (duomenys neskelbtini) kaime nekilnojamąjį turtą – 12,61 ha žemės sklypą, nuosavybės teisę nuspręsta atkurti į A. G. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 12,61 ha žemės tokia tvarka: grąžinant natūra 0,8770 ha žemės, o už 11,7330 ha žemės atlyginant pinigais 10665 Lt. Šiaulių apskrities sprendimo projektas, kurį parengė 1999-01-06, dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. G., kuriame nuspręsta atkurti žemės nuosavybę natūra į 0,8770 ha ir už 11,7330 ha atlyginti pinigais, suderintas su A. G.. Ekspertizės aktas (t. 2, l. 73-75) patvirtina, kad šiame dokumente A. G. vardu pasirašė pati A. G.. Teismas vertino, kad 1998 m. liepos 28 d. prašymu A. G. prašė atstatyti nuosavybės teisę ir už likusią žemę išmokėti piniginę kompensaciją. Ekspertizės aktas patvirtino, kad šiame prašyme pasirašė pati A. G.. Ieškovės parašas šiuose dokumentuose įrodo, kad ji sutiko su nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdu – už 11,7330 ha išmokėti kompensaciją pinigais. Teismo vertinimu ieškovė neįrodė jokių pagrindų, dėl ko reikėtų naikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999m. kovo 22 d. sprendimą Nr. 31-9149 dalyje dėl A. G. nuosavybės teisės atkūrimo būdo – už 11,7330 ha žemės sklypą išmokėti kompensaciją, ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos šį žemės sklypą atkurti natūra (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad A. G. ar ji, kaip jo turto paveldėtoja, kada nors būtų pateikusi prašymą Nacionalinei žemėtvarkos tarnybai atkurti nuosavybės teisę į minėtą visą žemės sklypą natūra. 1999 m. rugsėjo 6 d. raštu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui (t. 1, l. 21) A. G. nurodė neprieštaraujanti, kad nuosavybės teisė į žemę, esančią po jai priklausančiais pastatais, būtų atstatyta jos mirusio vyro A. G. vardu. Ekspertizės aktas patvirtina, kad šį prašymą pasirašė A. G..

9. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialo 1999 m. birželio 4 d. pažymoje apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį (t.1, l. 22-23) nurodyta, kad A. G. vardu įregistruotas 0,877 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), įsigytas 1999-03-22 Apskrities viršininko sprendimo Nr. 31-9149 ir 1999-04-06, Apskrities viršininko įsakymo Nr. 431 pagrindu. 1996 m. gruodžio 19 d. pareiškimu ieškovė kreipėsi į Šiaulių rajono 2-ąjį notaro biurą, prašydama išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. 1999 m. birželio 6 d. papildomu pareiškimu ieškovė kreipėsi į Šiaulių rajono 1-ąjį notaro biurą, nurodydama, kad po sutuoktinio A. G. mirties liko turtas, 0,877 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir prašydama išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Iš 1999 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą matyti, kad ieškovė pati tvarkė pas notarą žemės sklypo paveldėjimo dokumentus ir žinojo arba būdama atidi galėjo žinoti, kokio dydžio žemės sklypas ir kokiu pagrindu priklausė jos mirusiam sutuoktiniui A. G.. Teismas nurodė, kad 1991m. rugsėjo 19 d. Valstiečio ūkiui suteikiamos žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo akte nurodyta, kad aktą surašant dalyvavo ir pageidaujantis steigti valstiečių ūkį V. G.. Dokumente yra ranka įrašytas prierašas „ valst. G. tėvai sutinka, kad jų sodybinė žemė būtų įmatuota į valstiečio žemę“. Šis prierašas yra pasirašytas A. G.. Dėl šio parašo priklausymo A. G. niekas nepareiškė prieštaravimų. Lietuvos Respublikos Šiaulių rajono valdybos 1991 m. spalio 24 d. potvarkiu Nr. 348v dėl žemės suteikimo piliečiams valstiečių ūkiams steigti nutarta žemę suteikti valstiečių ūkiams steigti ir piliečių nuosavybėn: G. V. A. 12,60 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis potvarkis Nr. 348v buvo pagrindas išduodant minėtą Valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 138, nes visiškai sutampa V. G. įrašyti įpareigojimai dėl drenažu nusausintos žemės, elektros tiekimo linijų ir kt. teismo vertinimu tai patvirtina Šiaulių rajono savivaldybės atstovės teiginį, kad akte Nr. 138 yra dėl rašymo apsirikimo suklystas potvarkio numeris - įrašyta 358v, nors turėtų būti Nr. 348v.

10. Teismas pažymėjo, kad 1996 m. gruodžio 13 d. sutartimi N. G. perleido savo vyrui V. G. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą. 1997 m. sausio 10 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimu Nr. 31-6793 V. G. nuspręsta atstatyti V. G. nuosavybės teisę į 1 ha 81 a žemės (duomenys neskelbtini), grąžinti ekvivalentine natūra 6,12 ha (duomenys neskelbtini) kaime. Ieškovė nenurodė jokio pagrindo, dėl kokios priežasties ji prašo panaikinti šiuos administracinius aktus, pagal kuriuos nuosavybės teisę V. G. perleido jo sutuoktinė.

11. Teismas atsižvelgęs į įstatymo nuostatas, Kasacinio teismo praktiką nurodė, kad vadovaujantis įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 10 ir 12 straipsniais įstatymų leidėjas pripažino iki 1991 m. rugsėjo 1 d. suformuotas žemėnaudas valstiečių ūkiui steigti, nors valstybiniai žemės nuosavybės aktai iki to dar nebuvo išduoti. Žemės reformos įstatymas pradėto žemės privatizavimo dokumentų įforminimo nesustabdė ir neuždraudė. Kadangi šioje byloje žemė (duomenys neskelbtini) kaime vadovaujantis Šiaulių rajono tarybos 1991-08-29 sprendimu buvo paimta į žemės fondą valstiečių ūkiui steigti, buvo parengtas žemės sklypo brėžinys - V. G. suderintas 1991-08-12, t.y. iki 1991-09-01 dienos, todėl galima teigti, kad 1991-11-12 išduotas Valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 138 yra teisėtas ir nėra pagrindo jį naikinti bei naikinti kitus aktus, susijusius su valstiečio V. G. ūkio steigimu. Pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusi nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 straipsnio nuostatas žemę, suteiktą ūkininkui kaimo vietovėje priskyrė prie valstybės išperkamos žemės. Tokia žemė negalėjo būti grąžinta natūra asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę. Ieškovė sutiko, kad jai nuosavybės teisė į A. G. priklausiusią žemę būtų atkurta ne natūra, o išmokant kompensaciją pinigais. Teismo vertinimu atsižvelgiant į tai, kad 1991 m. rugsėjo 19 d. Valstiečio ūkiui suteikiamos žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo akte, V. G. pageidaujant steigti valstiečių ūkį, ranka įrašytas prierašas „ valst. G. tėvai sutinka, kad jų sodybinė žemė būtų įmatuota į valstiečio žemę“ pasirašė A. G., ir tai įrodo, kad valstiečių ūkio steigimo metu ieškovė A. G., jos sutuoktinis A. G. ir atsakovas V. G. turėjo bendrą siekį, kad V. G. L. kaime įsteigtų valstiečio ūkį, kad šiame ūkyje būtų egzistuojanti sodyba ir V. G. atitiktų įstatymo reikalavimus valstiečio ūkiui steigti. Iš Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. vasario 7 d. posėdžio protokolo priedo Prašymų privačiam ūkiui steigti svarstymo išvados (t. 3, l. 32-35) matyti, kad A. G. S. nutarta suteikti 12,60 ha ploto sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Teismo vertinimu tai, kad ieškovė praėjus daugiau nei dešimčiai metų pakeitė savo nuomonę dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo būdo, dėl sutikimo, kad V. G. įsteigė valstiečio ūkį šalia jos sodybos, negali paneigti jos ir jos sutuoktinio išreikštos valios 1991-1996 metais.

12. Šioje byloje ieškovė ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo niekiniais ir restitucijos taikymo pareiškė 2012-10-18. Iš civilinių bylų Nr. 2-441-291/2010 (2-49-291/2011) Nr.2-1269-776/2011; 2-52-776/2012), kuriose dalyvavo ieškovė ir buvo pateikta iš pradžių dalis administracinių aktų, po to visi aktai, kuriuos prašė panaikinti ieškovė, kuriose reiškiami tapatūs reikalavimai, kaip šioje byloje, teismo vertinimu matyti, kad ieškovei apie dalį ginčijamų administracinių aktų neabejotinai tapo žinoma iki 2010-01-04, apie kitus 2010 m. rugsėjo mėnesį. Ieškovė ieškinį teisme pareiškė tik 2011-06-29, t.y, ieškinys teismui buvo pateiktas žymiai praleidus vieno mėnesio terminą administraciniams aktams apskųsti. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau -CK 1.130 straipsnio 4dalis numato, kad ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovo kaltės. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant klausimą, ar Administracinių teisės pažeidimų kodekso , (toliau - ABTĮ ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis dėl ieškovės kreipimosi 1996 m. gruodžio 19 d. pareiškimu į Šiaulių rajono 2-ąjį notaro biurą, dėl jos vyro A. G. palikimo priėmimo, duomenis, kad A. G. paveldimą turtą, kuriam išduotas liudijimas, sudarė žemės sklypas, kurio plotas 0,877 ha, kuris priklausė palikėjui pagal konkrečius priimtus administracinius aktus, sprendė, kad tai jog į teismą dėl šių administracinių aktų panaikinimo ieškovė pirmą kartą kreipėsi tik 2011 metais, pripažino, kad ji vieno mėnesio terminą administraciniams aktams apskųsti praleido apie dvylika metų. Pažymėjo, kad ieškovės amžius negali būti priežastis praleistiems terminams atnaujinti, nes ji turi atstovą su teisiniu išsilavinimu, be to 1991-1999 metais ji galėjo suvokti, jei jos teisės būtų buvusios pažeistos. Teismas pripažino, kad nėra jokių svarbių priežasčių, dėl kurių reikėtų atnaujinti terminą administraciniams aktams apskųsti.

13. Atsakovai dėl prašymo pripažinti niekine 1998-02-10 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P91/98-0093, pagal kurią V. G. nusipirko sklypo Nr. 138 5,14 ha žemės sklypą, prašė taikyti ieškinio senatį. Teismo vertinimu nuo minėtos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo 1998-02-10 ir V. G. daiktinių teisių į žemės sklypą įregistravimo viešame registre iki šios bylos užvedimo 2012-10-18 praėjo daugiau nei 14 metų. Byla Nr. 2-1269-775/2011 ieškinio senaties nenutraukė, nes ieškinys paliktas nenagrinėtu dėl ieškovės ir jos atstovo neatvykimo į teismą be svarbių priežasčių, todėl reikalavimas atmestinas pritaikius ieškinio senatį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

14. Apeliaciniu skundu ieškovė A. G. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą bei priimti kitą sprendimą — ieškinį tenkinti visa apimtimi, o teismui nustačius, kad negali bylos iš esmės išnagrinėti apeliacinėje instancijoje - perduoti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo. Prašo paskirti rašysenos ekspertizę, ją atliekant Lietuvos teismo ekspertizės centre, adresu Lvovo g. 19 A, Vilnius, užduodant sekančius klausimus:

Žemesnės instancijos teismas

a) Ar 1991-11-19 A. G. prašyme grąžinti žemę, prie įrašo „Prašytojo Parašas“ bei 1992-03-31 A. G. prašyme privačiam ūkiui steigti, prie įrašo „Prašytojas“ pasirašė A. G., ar V. G., ar kitas asmuo?

b ) Ar Valstybiniame žemės nuosavybės akte Nr. 138 (1991-10-25 eksplikacijoje) prie įrašo „ūkininkas V. G.“ pasirašė V. G., ar kitas asmuo?

c) Ar dokumente „(duomenys neskelbtini)“ kolūkis V. G. Ūkio Brėžinys“, prie įrašo „ūkininkas V. G.“ pasirašė V. G., ar kitas asmuo?

d) Ar 1991-09-19 dokumente „Valstiečio ūkiui suteikiamo žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo aktas“, prie įrašo „ūkininkas“ pasirašė V. G., ar kitas asmuo ?

Žemesnės instancijos teismas

e)Ar Valstybiniame žemės nuosavybės akte Nr. 138 (1991-10-25 eksplikacijoje), prie įrašo „ūkininkas V. G.“; dokumente „(duomenys neskelbtini)“ kolūkis V. G. Ūkio Brėžinys“, prie įrašo „ūkininkas V. G.“; 1991-09-19 dokumente „Valstiečio ūkiui suteikiamo žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo aktas“, prie įrašo „ūkininkas“; 1991-11-19 A. G. prašyme grąžinti žemę, prie įrašo „Prašytojo parašas“, bei 1992-03-31 A. G. prašyme privačiam ūkiui steigti, prie įrašo „Prašytojas“ pasirašyti tokie pat parašai (tapatūs parašai), bei ar šiuos parašus pasirašė vienas ir tas pats asmuo?. Ekspertizės atlikimui (tikslu gauti laisvuosius rašysenos pavyzdžius) išreikalauti iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus, dokumentų originalus: A. G., V. G., A. G., R. G. gimimo aktų įrašų originalus. Ekspertizės atlikimui (tikslu gauti laisvuosius rašysenos pavyzdžius) išreikalauti iš Šiaulių apskrities archyvo dokumentų originalus: Žemės ūkio išmokų perleidimo 1992-04-30 sutarties, sudarytos tarp A. G. ir A. G., originalą. Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybos žurnalo „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonėse dirbusiems priskaičiuotų valstybės vienkartinių išmokų, žemės ūkio įmonės išmokų ir tikslinių žemės ūkio kompensacijų išdavimo registracijos žurnalai“ (pradėtas 1991 m., baigta 1992 m) originalą. Ekspertizės atlikimui (tikslu gauti laisvuosius rašysenos pavyzdžius) išreikalauti iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus A. G. prašymo LR pasui gauti originalą bei V. G. prašymo LR pasui gauti originalą. Dokumentų originalus: „(duomenys neskelbtini)“ kolūkis V. G. Ūkio Brėžinys“ bei 1991-09-19 dokumentą „Valstiečio ūkiui suteikiamo žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo aktas“ išreikalauti iš Nacionalinės žemės tarnybos, Šiaulių skyriaus. Išreikalauti iš atsakovų Šiaulių rajono savivaldybės administracijos ir NŽT, Šiaulių skyriaus: Asmenų (pretendentų) atkurti nuosavybės teises į žemę Šiaulių rajone prašymų registracijos žurnalą nuo 1991-07-25 iki 1992-12-31 (originalą). Sprendimų, atkurti nuosavybės teises į žemę Šiaulių apskrityje, registracijos žurnalą nuo 1991-07-25 iki 1999-12-31 (originalą).Pareiškimų, suteikti valstiečių ūkį, registracijos žurnalus nuo 1989-07-04 iki 1991-09-01 (originalą). Šiaulių apskrities Valstybinių žemės naudojimo teisės aktų registravimo knygą nuo 1989-07-04 iki 1991-12-31 (originalą). Apklausti teismo posėdyje liudytojus L. G., J. G., A. G. ir R. J.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visiškai neišsiaiškinęs bylos ginčo aplinkybių, nepagrįstai atsisakė skirti rašysenos ekspertizę dėl akivaizdžiai suklastotų parašų dokumentuose, kurių pagrindu buvo priimti administraciniai sprendimai. Tai, kad dokumentuose nurodė pasirašęs A. G. sūnus V. G. nepaneigia būtinumo skirti rašysenos ekspertizę. Tai dokumentai, kurių pagrindu buvo pradėta nuosavybės atkūrimo procedūra. Ekspertizė reikalinga tam, kad nustatyti, ar procedūra pradėta teisėti ar neteisėtai. Be to gali būti nustatyta, kad dokumentuose pasirašė ne V. G.. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai be motyvų atsisakė išreikalauti prašomus įrodymus. Teismas atmesdamas prašymus neleido tinkamai įrodinėti savo ieškinio dalyką ir pažeidė rungimosi principą užkirsdamas kelią gauti būtinus įrodymus.

Šalies argumentai

14.2. Teismas visiškai nepagrįstai nurodė sprendime, kad A. G. žemės atkūrimo procedūrą nėra teisinio pagrindo naikinti, nors parašai ir suklastoti prašyme atkurti nuosavybę bei prašyme privačiam ūkiui steigti. Teismas nurodo motyvus, kad sunūs V. G. siekė įgyvendinti tėvo A. G. teisėtus interesus ir veikė pagal tėvo valią, kuri yra išreikšta kituose žemės atkūrimo procedūros dokumentuose. Teismo išvados nepagrįstos atsakovui suklastojus tėvo prašymus, jų pagrindu negali būti priimtas teisėtas administracinis aktas. Nuosavybės teisės atkūrimo byloje nėra jokio įgaliojimo atstovauti A. G. interesus. Kadangi A. G. neišreiškė savo valios todėl visa ši atlikta administracinė procedūra dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra neteisėta.

14.3. Teismo prašė išreikalauti iš atsakovų valstybinių žemės nuosavybės aktų išdavimo registracijos knygą bei dokumentą, įrodantį akto įteikimą V. G., tikslu patvirtinti aplinkybes dėl šio valstybinio žemės nuosavybės akto suklastojimo. Teismas tokį prašymą nepagrįstai atmetė. Kad šis aktas suklastotas rodo ir tai, jog akte esančio žemės sklypo plane nurodyta, jog A. G. sodyba (0.8870 ha ploto) suteikiama V. G. kaip valstiečio ūkio žemė. Be kitų duomenų akto Nr. 138 suklastojimą įrodo ir tai, kad akte yra nurodyta, jog V. G. valstiečių ūkis suteiktas pagal Šiaulių rajono valdybos 1991-10-24 potvarkį Nr. 358 v., kuris susijęs su gyvulių sėklinimu, o ne su žemės suteikimu. Į bylą buvo pateiktas Šiaulių rajono valdybos potvarkis 1991-10-24 Nr. 348, kuriame nurodoma, jog yra suteikiamas valstiečių ūkis V. G.. V. G. valstiečio byloje yra šio potvarkio išrašas, kuriame jau nurodoma, jog potvarkio numeris yra 348 v. Raidė „v“ vėlgi rodo kitokio dokumento numeraciją. Žemės skyrimo projektas taip pat yra suklastotas paimant dokumentus iš A. G. bylos, juos perrašant V. G. vardu, suklastoti ir kiti dokumentai. Nurodė apie suklastotus dokumentus suteikiant valstiečio ūkį bet teismas šių aplinkybių nevertino.

14.4. Pirmosios instancijos teismas sprendimo teisėtumą grindė spėlionėmis ir nepagrįstomis prielaidomis, nurodydamas, jog V. G. ir A. G. turėjo bendrą siekį, kad V. G. įkurtų (duomenys neskelbtini) kaime valstiečio ūkį, kad šiame ūkyje būtų sodyba ir V. G. atitiktų reikalavimus valstiečio ūkiui steigti. Teismas šią spėlionę grindžia 1991-09-19 Valstiečio ūkiui suteikiamos žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo aktu, kur yra ranka įrašyta, jog valstiečio G. tėvai sutinka, kad jų sodybinė žemė būtų įmatuota į valstiečio žemę, iš šio dokumento matyti, kad parašas yra jos vyro A. G. tačiau pats įrašas įrašytas kito asmens ir kitu rašikliu, nei visas dokumentas. Parašyta, kad tėvai sutinka, tačiau jos parašo tenai nėra. Toks įrašas prieštaravo ir įstatymui, nes skiriant valstiečio ūkį draudžiama į skiriamo ūkio žemę įtraukti svetimo žmogaus sodybą.

14.5. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendime nurodo, jog į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad A. G., ar A. G. būtų išreiškę valią žemę atkurti natūra. A. G. 1991-11-19 prašyme grąžinti žemę, kuris yra suklastotas, būtent ir yra nurodyta, jog pageidaujama žemę atgauti natūra. A. G. mirus, jo sutuoktinė A. G. 1998-07-28 prašymu pakeitė mirusio pretendento nuomonę, kur nurodė, jog pageidauja dalies žemės natūra, o likusią prašė atkurti sumokant kompensaciją. Nors šį prašymą pasirašė ieškovė, tačiau ji niekada nėra buvusi žemėtvarkos skyriuje ir šį prašymą jai davė pasirašyti sūnus kuris ją apgavo. Tačiau, suklastojus pirminius žemės atkūrimo dokumentus, 1998 m. pakeitimas dėl atkūrimo būdo neturi jokios reikšmės, nes ši procedūra pradėta neteisėtai.

Žemesnės instancijos teismas

14.6.Pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laiką, kada ji sužinojo apie pažeistas teises, skundžiamus sprendimus, dėl ko nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Teismas neteisingai įvertino sprendime, kad ji praleido terminą ne dėl svarbių priežasčių. Suprato, kad bylų nutraukimas nesustabdo ieškinio senaties, tačiau iškart pradėjo ginti savo teises ir bylas nutraukus, vėl nepraleidusi nei mėnesio laiko, kreipėsi į teismą dėl savo teisių gynimo. Teismas neteisingai vertino jos amžių ir išsilaviną ir turėjo į tai atsižvelgti bei į tai, kad sunkiai skaito ir rašo, beveik visiškai negali vaikščioti dėl ligos, yra beveik beraštė, apie institucijų priimamus administracinius aktus visiškai nieko nesupranta, nes trūksta išsilavinimo. Dėl teisminės gynybos kreipėsi iš karto, kai tik sužinojo apie skundžiamus administracinius sprendimus ir sandorius.

14.7.Pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai priteisė tokias dideles atsakovo V. G. atstovo išlaidas.

Atsiliepimas

15. Atsakovas V. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Kelmės rajono apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminus ieškinyje nurodytiems reikalavimams dėl administracinių teisės aktų pripažinimo negaliojančiais pareikšti. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su ieškovės sužinojimu apie skundžiamus administracinius teisės aktus (įskaitant ir 1999 m. kovo 22 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 31-9149), yra netiesa. Paveldėjimo byloje esantys ir A. G. notarei N. M. pateikti ir pasirašyti dokumentai patvirtina, kad A. G. dar iki 1999 m. birželio 9 d. buvo susipažinusi su 1999 m. kovo 22 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimu Nr. 31-9149, kurį prašo pripažinti neteisėtu, kadangi pati jį pateikė nekilnojamojo turto registrui tam, kad būtų įregistruotos A. G. nuosavybės teisės į natūra atkurtą 0,877 ha namų valdos sklypą, o vėliau ir notarei N. M. kartu su prašymu išduoti papildomą paveldėjimo teisės liudijimą. Be to, pridedami dokumentai taip pat patvirtina, kad A. G. sutiko su žemės sklypo, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės skundžiamu 1999 m. kovo 22 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu, ribomis ir nustatytu plotu, taigi tuo pačiu sutiko ir su tuo, kad už likusią žemės sklypo dalį, kuri buvo suteikta V. G. valstiečio ūkiui steigti, pačiai A. G. būtų išmokėta piniginė kompensacija. V. G. nuo 1999 m. balandžio mėn. pradžios su šeima išvyko gyventi ir dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas, dėl to jis 1999 m. birželio mėnesį net negalėjo duoti pasirašinėti dokumentų A. G., teikti juos notarei, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registrui, nes pirmą kartą grįžo į Lietuvą tik 2002 m. Be to, pati A. G. trečiuoju asmeniu buvo įtraukta į Šiaulių rajono apylinkės teisme nagrinėtą civilinę bylą Nr. 2-138-68/2010 , dalyvavo teismo posėdžiuose, teikė atsiliepimą, paaiškinimus žodžiu. Į civilinę bylą, kurios nagrinėjimas buvo baigtas dar 2010 m. rugpjūčio 4 d., taip pat buvo pateikti ginčijami administraciniai aktai. Net laikant ieškovės argumentus apie tai, kad apie savo pažeistas teises ji sužinojo tik 2010 m. rugsėjo 20 d., vis tiek darytina išvada, kad pirmasis A. G. ieškinys buvo pateiktas tik praėjus beveik 10 mėnesių po tariamo sužinojimo apie pažeistas teises, o antrasis praėjus daugiau nei metams, dėl ko ieškinio senaties terminas administraciniams teisės aktams ginčyti laikytinas praleistu. A. G. nurodomos aplinkybės (negalėjimas vaikščioti dėl ligos, neraštingumas, nesupratimas apie administracinius aktus) nesudaro pagrindo teismui atnaujinti praleistą terminą skundui pateikti.

Šalies argumentai

15.2. A. G. apie ginčijamą ir prašomą pripažinti negaliojančia 1998 m. vasario 10 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P91/98-009317 d. sužinojo 1998 m. vasario 17 d. Su ieškiniu dėl administracinių aktų ir ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ieškovė kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą tik 2012 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus daugiau kaip 14 metų nuo ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į CK 1.125 straipsnio 1 dalies nuostatas bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, todėl ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl ginčo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

15.3. A. G. ir A. G. sutiko su administraciniais aktais. Įgyvendinant žemės suteikimo V. G. valstiečio ūkiui steigti procedūrą, 1991 m. rugsėjo 19 d. Valstiečio ūkiui suteikiamo žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo akte pasirašė A. G., kuris ir turėjo teisę į išlikusio nekilnojamojo turto, priklausiusio jo tėvui S. G., atkūrimą. Šiame akte A. G. raštu patvirtino, kad „Valst, (valstiečio) G. tėvai sutinka, kad jų sodyba ir sodybinė žemė būtų įmatuota į valstiečio žemę.“ A. G. parašo tikrumo šiame dokumente ieškovė neginčija. 1998 m. liepos 28 d. A. G. kreipėsi su prašymu į žemėtvarkos tarnybą dėl nuosavybės atstatymo, pasirašė 1999 m. kovo 22 d. Šiaulių apskrities viršininko sprendimo projektą nurodydama -suderinta, 1999 m. sausio 6 d. raštu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui išreiškė sutikimą, kad nuosavybės teisės į namų valdos sklypą būtų atkurtos jos sutuoktinio A. G. vardu. Ieškovės veiksmai registruojant A. G. nuosavybės teises į namų sklypo valdą ginčijamo 1999 m. kovo 22 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimo pagrindu. Nors ieškovė teigia, kad namų valdos sklypą įgijo neteisėtų bei naikintinų administracinių teisės aktų pagrindu, yra perleidusi sklypą savo dukrai R. J. 2014 m. gegužės 26 d. dovanojimo sutarties pagrindu.

Atsiliepimas

15.4. Atsakovas V. G. su ieškovės prašymu paskirti rašysenos ekspertizę nesutinka. V. G. niekada neneigė, kad ant A. G. 1991 m. lapkričio 19 d. prašymo grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) bei ant 1992 m. kovo 31 d. A. G. prašymo privačiam ūkiui steigti yra V. G. parašai. Tikslių priežasčių, kodėl pasirašė už savo tėvą nebeprisimena, tačiau prašymas buvo suderintas su A. G. ir atitiko ne V. G., o jo tėvo A. G. ir jo sutuoktinės A. G. turtinius interesus, kadangi nesant nurodyto prašymo, nuosavybės teisių atkūrimo procesas net nebūtų pradėtas ir nuosavybės teisės į jokį turtą negalėjo būti atkurtos. Sutikimą dėl to, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos ne tik natūra, bet ir išmokant piniginę kompensaciją, savo veiksmais išreiškė ir pati A. G.. Kai į bylą yra pateiktas ieškovei nenaudingas teismo ekspertizės aktas dėl jos parašų, ieškovė ėmė neigti tuos rašytinius įrodymus, kuriais anksčiau grindė ankstesnių savo ieškinių reikalavimus. Ieškovės prašymas atlikti papildomus procesinius veiksmus, kurie yra nereikalingi, yra pateiktas siekiant užvilkinti bylos nagrinėjimą.

15.5. Administraciniai aktai kurių pagrindu buvo suteiktas žemės sklypas teisėti. Jokie A. G. pateikti dokumentai neįrodo, jog A. G. apskritai buvo suteiktas privatus ūkis. 1992 m, vasario 7 d. Šiaulių rajono apylinkės Agrarinės reformos tarnybos protokole Nr. 1 bei šio protokolo priede „Prašymų privačiam ūkiui steigti svarstymo išvada“ nurodoma, jog A. G. yra pateikęs prašymą privačiam ūkiui gauti bei tai, jog jis yra laikomas pretendentu gauti privatų ūkį. A. G. neįrodė, jog A. G. 1992 m. vasario 7 d. buvo suteiktas privatus ūkis, bei negali būti laikomas pagrįstu ieškovės teiginys, jog dėl to negalėjo būti suteiktas valstiečio ūkis V. G. 1991 m. lapkričio 12 d.

15.6. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog V. G. nepateikė pareiškimo skirti žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti, todėl valstiečio ūkis, vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 161, negalėjo būti suteiktas. V. G. pažymi, kad faktinį pareiškimo pateikimą patvirtina visi vėliau sekę veiksmai bei sprendimai, kurie, kaip nurodo A. G., negalėjo būti pradėti bei vykdyti be V. G. rašytinio pareiškimo.

15.7. Kaip dar vieną galimą 1991 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 138 suklastojimo faktą A. G. taip pat pateikia aplinkybę, jog V. G. po savo tėvo mirties išskyrė A. G. priklausiusią sodybą iš savo valstiečio ūkio, dėl ko jo ūkis sumažėjo iki 11,24 ha. Tačiau A. G. priklausiusi sodyba buvo išskirta dar išduodant V. G. 1991 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 138. Nepagrįsti ieškovės argumentai dėl dokumentų klastojimo. 1991 m. spalio 24 d. Šiaulių rajono valdybos potvarkis, tiek 1991 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 138, yra teisėti. Todėl ir 1998 m. vasario 10 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P91/98-0093 bei administraciniai aktai, kurių pagrindu V. G. priklausantis žemės sklypas buvo priskirtas į valstybės išperkamos žemės kategorijai, taip pat ir 1999 m. kovo 22 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 31-9149 yra teisėti. Visos byloje esančios aplinkybės patvirtina, jog valstiečio Ūkis V. G. buvo suteiktas teisėtai, laikantis tuo metu galiojusių reikalavimų.

15.8. Nesutinka su argumentais dėl per didelių bylinėjimosi išlaidų. Teismo procesas pirmosios instancijos teisme truko beveik ketverius metus, buvo rengiami net keli atsiliepimai į ieškovės patikslintus ieškinius, kiti procesiniai dokumentai. Be to, byloje vyko apie dvidešimt teismo posėdžių. Bylos nagrinėjimas neprotingai ilgą laiką truko ne dėl atsakovų, tačiau dėl pačios ieškovės ir jo atstovo advokato padėjėjo A. G. nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis veikiant prieš sąžiningą ir greitą bylos išnagrinėjimą.

16. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Skundžiamas teismo sprendimas yra visiškai teisėtas, teisiškai pagrįstas, priimtas visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus visas su nagrinėjama byla susijusias faktines aplinkybes, o taip pat visumą rašytinių įrodymų, kurie paneigia ieškovės ieškinyje nurodytus teiginius bei motyvus, todėl skundžiamo teismo sprendimo naikinti nėra pagrindo. Nuo 1991,1992 metais iki bylos užvedimo 2011 metais praėjo apie dvidešimt metų, todėl naikinti visą nuosavybės teisės atkūrimo procesą į A. G. priklausiusią žemę dėl pirminių dokumentų netinkamo pasirašymo nėra pagrindo. Ieškovės prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo yra nepagrįstas. Yra praėjęs ilgas laiko tarpas nuo 2009 m. spalio 10 d., kada ieškovės atstovas kreipėsi j Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės valdymo departamento Šiaulių skyrių ir jam buvo pateikta visa nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal A. G. pateiktą prašymą byla. Šioje byloje buvo visi dokumentai, tiek sprendimai, tiek prašymai, kuriuos teikė A. G. bei pati ieškovė. Visuma byloje nustatytų aplinkybių paneigia ieškovės argumentus.

17. Atsakovė Šiaulių rajono savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Nesutinka, kad būtų paskirta teismo ekspertizė bei išreikalauti nauji įrodymai nurodyti apeliaciniame skunde. Pirmos instancijos teismo sprendime pateikta aiški ir motyvuota argumentacija, kodėl šiuos įrodymus nėra tikslinga papildomai surinkti.

17.2. Nesutinka, kad būtų paskirtas bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka. Ši byla pirmos instancijos teisme nagrinėjama nuo 2012 metų, t.y. apie 4 metus. Apeliantas (ieškovas) bylos nagrinėjimo metu piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis: tai pareikšdama nušalinimą bylą nagrinėjančiam teisėjui, tai neatvykstant į teismo posėdį apelianto (ieškovo) atstovui ir kt. Teismo posėdžiai buvo atidedami ne pagal atsakovų prašymus, o pagal apelianto (ieškovo) prašymus.

Atsiliepimas

17.3. Apeliacinio skundo pagrindiniai argumentai yra netinkamas pirmos instancijos teismo gautų ir išreikalautų įrodymų vertinimas. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde pateikia savo įrodymų vertinimą. Su apelianto (ieškovo) įrodymų vertinimu nesutinka. Pirmos instancijos teismas tinkamai ir argumentuotai įvertino surinktus įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ( CPK 320 straipsnio 2 dalis).

19. Byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisės atstatymo, administracinių aktų, priimtų 1991 – 1999 metais teisėtumo, prašymo pripažinti niekine valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą 1998-02-10, apskundimo terminų, prašymo atnaujinti praleistą terminą skundžiamiems administraciniams sprendimams ir sandoriui ginčyti dėl svarbių priežasčių pagrįstumo, restitucijos taikymo.

20. Apeliantė prašo paskirti rašysenos ekspertizę, išreikalauti ekspertizės atlikimui papildomus duomenis. Nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą dėl akivaizdžiai suklastotų parašų dokumentuose, kurių pagrindu buvo priimti administraciniai sprendimai. Tai, kad dokumentuose nurodė pasirašęs A. G. sūnus V. G. nepaneigia būtinumo skirti rašysenos ekspertizę, be to galėjo pasirašyti ir kitas asmuo. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kviesti į posėdį liudytojus. Dėl apeliantės pareikštų prašymų išreikalauti įrodymus pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ( CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina ( CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas ( CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose.

21. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė su ieškiniu kreipėsi į teismą 2011-10-17, ieškinys priimtas 2012-11-08. Šalindama 2012-10-23 teismo nutartimi nurodytus trūkumus 2011-11-02 pateikė patikslintą ieškinį. Byloje 2009-10-19 Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus rašte nurodoma, kad advokato P. P. kontorai pateikiama A. G. nuosavybės teisės atkūrimo bylos kopija ( 1t. b.l. 170) pagal advokato padėjėjo A. G. 2009-10-19 prašymą ( 1t. b.l. 171). Byloje pateikta teisinių paslaugų sutartis sudaryta 2009-10-10 dėl A. G. atstovavimo juridinio fakto nustatymo byloje. Byloje nepateikta duomenų apie ieškovei ar jos atstovui kokių tai konkrečių dokumentų nepateikimą ar prašymus išreikalauti konkrečius dokumentus. 2013-07-30 ieškovės atstovas pareiškė prašymą išreikalauti A. G. paveldėjimo bylos originalą, kurio teismas netenkino, atsižvelgiant į tai, kad pateiktos dokumentų kopijos, patvirtintos notaro. 2013-09-05 pareiškė prašymą išreikalauti iš NŽT Šiaulių skyriaus archyvo visus registracijos žurnalų originalus laikotarpyje nuo 1991-11-19 iki 1999-03-02, kuriuose yra registruoti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. (2 t., 12 b.l.). Taip pat 2013-10-09 pareiškė pakartotinį prašymą dėl minėtų dokumentų išreikalavimo bei laikotarpyje nuo 1990-01-01 iki 1999-03-02 registracijos žurnalų, kuriuose buvo registruojami prašymai, sprendimai susiję su valstiečių ūkių suteikimu ( 2t. b.l 38 ). 2013-10-09 ieškovė pareiškė prašymą skirti rašysenos ekspertizę tikslu nustatyti ar 1998-07-28 prašyme ir 1999-01-06 prašyme bei 1999-01-06 sprendimo projekte yra ieškovės A. G. parašai, ar kito asmens ( 2t. b.l. 37). 2013-10-09 reiškė pakartotinį prašymą dėl paveldėjimo bylos originalų pateikimo bei kitus prašymus ( 2t. b.l. 39-41). 2014-06-30 Lietuvos teismo ekspertizės aktu nustatyta, kad 1998-07-28 prašyme, 1999-01-06 prašyme bei 1999-01-06 sprendimo projekte dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. A. G. vardu pasirašė A. G. ( 2 t. b.l. 73-77). 2014-10-27 ieškovė pateikė patikslintą ieškinį ( 2t.b.l. 132-144). 2015-01-09 ieškovė pateikė patikslintą ieškinį ( 3t. b.l. 1-12) 2015-01-12 pareiškė prašymą skirti rašysenos ekspertizę dėl A. G. parašų bei išreikalauti konkrečių dokumentų originalus (3t. b.l. 13,14 ). Byloje pateikti duomenys, 2013-09-11 ir 2014-09-30 Valstybinės įmonės registrų centro Šiaulių filialo informacija dėl 1999-05-31 A. G. prašymo įregistruoti registre atkurtas A. G. nuosavybė teises į žemės sklypą bei duomenys apie perduotus dokumentus ( 2 t. b.l. 145,146). 2014-01-26 NŽT Šiaulių skyrius nurodė dėl turimų prašomų išreikalauti dokumentų ( 3 t. b.l. 121-129). 2015-01-12 ieškovė pareiškė patikslintą prašymą dėl ekspertizės paskyrimo ( 3t.b.l. 146-147). Byloje pateiktas 1991-09-19 Valstiečio ūkiui suteikiamo žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo aktas ( 3 t. b.l. 164 ). Valstiečių ūkiui suteikto žemės sklypo Nr. 138 dokumentacijos byla, Atkūrimo į S. G. žemę buvusią (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisės ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų byla, Ištraukos iš Sprendimų registravimo knygos Nr.8, kurioje užregistruotas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. kopija.(3 b.l. 165-167). 2015-04-30 ieškovė pareiškė prašymą dėl leidimo gauti konkrečių registracijų žurnalų originalus, prašymą skirti ekspertizę ( 3t. b.l. 188,189, 206-209). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad klausimas dėl išreikalautinų dokumentų buvo sprendžiamas, prašymas netenkintas Šiaulių apylinkės teismo 2015-05-15 nutartimi, 2015-05-25 (3t b.l, 190, 4 t. 10 b.l.). Ieškovės vertinimu teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovė NŽT nurodė, kad ieškovės prašomų registracijos knygų nėra, todėl teismas jos prašomų dokumentų ir nereikalauja.

22. Bylos duomenimis ieškovė prašymą dėl ekspertizės skyrimo Kelmės rajono apylinkės teismui buvo pareiškusi 2015-10-26, taip pat prašymą ekspertizės skyrimui išreikalauti konkrečius dokumentus ( 4 t., b.l. 81,82, 85-88). LITEKO duomenimis teismas 2015-10-27 parengiamojo teismo posėdžio metu, ką patvirtina garso įrašas sprendė dėl ieškovo prašymų dėl bylos sustabdymo, dokumentų originalų išreikalavimo, ekspertizės skyrimo ir atsižvelgęs į prašymo argumentus, šalių paaiškinimus, konkrečius bylos duomenis ieškovės prašymo netenkino spręsdamas, kad byloje nėra tikslinga skirti ekspertizės, be to nėra tikslinga išreikalauti, išduoti leidimo dėl prašomų dokumentų išreikalavimo. Byloje pateikti duomenys dėl dokumentų saugojimo bei kitų aplinkybių Lietuvos Vyriausiojo archyvaro tarnybos 2015-06-26 rašte ( 4 t, b.l. 89-90). Dėl informacijos ir dokumentų pateikimo ieškovės atstovui 2015-04-10 rašte bei Seimo kontrolieriui 2015-07-27 rašte (4t. b.l. 91-99). Iš dokumentų turinio galima vertinti, to iš esmės neginčijo ir ieškovės atstovas, kad su visais turimais dokumentais ieškovės atstovui buvo nurodyta dėl galimybės su dokumentais susipažinti. Dėl ieškovės skundo dėl atsisakymo pateikti ieškovei dokumentus byloje pateikta 2015-10-23 Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma ( 4 t. b.l. 152-161 pažyma). Iš Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2015-11-10 nutarties Nr. A2-1132-552/2015 matyti, kad buvo nagrinėjami skundai dėl susipažinimo su dokumentais, nurodomos konkrečios aplinkybės dėl saugotinų dokumentų išsamios informacijos pateikimo ( 4 t. b.l. 162-167). Minėtoje pažymoje be kitų argumentų nurodoma tai, kad likviduojant Šiaulių apskrities viršininko administraciją Šiaulių skyriui nebuvo perduoti pareiškėjos ( ieškovės) prašomi gauti( susipažinti) dokumentai, t.y. sprendimų atkurti nuosavybės teises į žemę Šiaulių apskrityje registracijos žurnalo nuo 1991-07-25 iki 1999-12-31, bei pareiškimų suteikti valstiečių ūkį registracijos žurnalo nuo 1989-07-04 iki 1991-09-01originalai, todėl Šiaulių skyrius negalėjo jų pateikti ieškovei. Pareiškėja (ieškovė) , jos atstovas yra informuoti apie galimybę susipažinti su registracijos žurnalais nuo 1994-06-10 iki 2005-08-01, saugomais Šiaulių skyriuje. Iš esmės byloje pateikti turimi duomenys dėl dokumentų susijusių su nuosavybės atstatymu, be to tiek konkrečių institucijų raštuose, tiek atstovai paaiškino aplinkybes ieškovės atstovui dėl konkrečių dokumentų, duomenų apie galimai neišlikusius dokumentus, dėl galimybės susipažinti su prašomais bei pageidaujamais turimais dokumentais ir kita. Pažymėtina, kad ieškovės, jos atstovo prašymai dėl išreikalautinų dokumentų nepaisant argumentų, kad nurodoma jog konkrečių dokumentų nėra, nepagrįsti. Atsižvelgiant į ieškovės atstovo argumentus dėl išreikalautinų dokumentų pažymėtina, kad ieškovė, jos atstovas turi teisę ir pareigą susipažinti su konkrečiais dokumentais, konkrečiai jiems esant juos įvardinti, prašyti pateikti, o jų negavus teikti prašymus teismui dėl konkrečių dokumentų iš konkrečių institucijų išreikalavimo, nurodant kokias aplinkybes šiais įrodymais ieškovė ketina įrodinėti. Tačiau kaip minėta ieškovė turi pareigą pateikti visus dokumentus pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės stadijoje, siekiant proceso ekonomiškumo, užtikrinant šalių lygiateisiškumo principus. Teismas šio pobūdžio bylose nėra aktyvus ir neturi pareigos rinkti įrodymus už ieškovę. Šias teises ir pareigas asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą.

23. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

24. Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad teismas nepagrįstai atsisakė skirti rašysenos ekspertizę bei atsisakė išreikalauti prašomus su ekspertizės skyrimu galimai susijusius duomenis. Nėra pagrindo spręsti, kad teismas atsisakydamas tenkinti prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, ekspertizės skyrimo pažeidė ieškovės teises. Ieškovė buvo atstovaujama atstovo, turėjo galimybę teikti į bylą įrodymus, kviesti liudytojus, dalyvauti teismo posėdžiuose bei naudotis kitomis jai suteiktomis procesinėmis teisėmis. Nepagrįstas ieškovės argumentas, kad ieškovė prašė teismo išreikalauti registracijos knygą, teismas nepagrįstai ją atsisakė išreikalauti nes atsakovas atsisakė pateikti teigdamas, jog nieko apie tokią knygą nežino. Teismo minėta, kad ieškovės pareiga pateikti duomenis, kad prašomi dokumentai yra, t.y. paneigti kitos šalies argumentus bei pateikti įrodymus pagrindžiančius nurodytas faktines aplinkybes. ( CPK 178 straipsnis).

25. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad nuo bylos perdavimo nagrinėti Kelmės rajono apylinkės teismui surengtas vienuoliktas parengiamasis ir teismo posėdis, iš kurių tik į vieną posėdį – 2015-10-27 dieną - ieškovės atstovas atvyko pasirengęs bylos nagrinėjimui, kitą kartą - 2016-04-23 pareiškė nušalinimą teisėjai, į kitus posėdžius ieškovės atstovas neatvyko. Ieškovei A. G. asmeniškai 2015-09-29 dienos parengiamojo teismo posėdžio metu buvo išaiškinta CPK 161 straipsnio esmė, kad ji turi pasirūpinti, jog jai būtų tinkamai atstovaujama, po to du kartus 2015-12-16, 2016-02-12 (t. 4 125, 182) raštais ieškovei A. G. ir jos atstovui A. G. paaiškinta, kad liga ar kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi (CPK 246 straipsnio 1dalis ) ir pasiūlyta pasirūpinti tinkamu ieškovės atstovavimu, jei jos atstovas daug kartų dėl ligos negali atstovauti ieškovės interesų. Aštuntą kartą neatvykus ieškovės atstovui ir iki teismo posėdžio nepateikus neatvykimą pateisinančių priežasčių, teismo posėdyje buvo nutarta nagrinėti bylą ieškovės atstovui nedalyvaujant. Pažymėjo tai, kad civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas iš išklausytos baigiamosios kalbos 2016-03-03 dienos teismo posėdyje, tačiau pagal ieškovės atstovo A. G. prašymą 2016-03-23 dienos nutartimi (t. 5, l.55-56) teismas nutarė patenkinti ieškovės atstovo prašymą, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, tuo suteikiant ieškovei ir jos atstovui galimybę pateikti ieškovės poziciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau per du teismo posėdžius, surengtus po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, per daugiau nei du mėnesius ieškovė ir jos atstovas nepateikė jokių naujų įrodymų, neatvyko į teismo posėdį dėl priežasties, kurios teismas nepripažino svarbia, todėl bylos nagrinėjimas buvo baigtas ieškovės atstovui A. G. nedalyvaujant teismo posėdyje.

26. Atnaujinus 2016-03-23 bylos nagrinėjimą, 2016-04-25 teismo posėdyje ieškovės atstovas pareiškė nušalinimą bylą nagrinėjančiai teisėjai, kuris 2016-04-28 teismo nutartimi nebuvo tenkintas ( 5 t. 72-79). 2016-06-01 į teismo posėdį nei ieškovė nei jos atstovas neatvyko. 2016-05-31 gautas ieškovės prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, iki posėdžio pradžios duomenų iš atstovo negauta, vėliau 2016-06-01 10 val. 41 min. elektroniniu paštu gautas iš atstovo prašymas perkelti posėdį kitai datai dėl ligos, pateiktas medicininis pažymėjimas už laikotarpį nuo 2016-06-01 iki 2016-06-07. ( 5 t. b.l. 87-90). Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo iš esmės.

27. Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo neišsiaiškinęs bylos aplinkybių, nepagrįstai atsisakęs skirti ekspertizę dėl suklastotų A. G. parašų, kad ekspertizės rezultatas būtų įtakojęs teismo sprendimą dėl administracinių aktų panaikinimo, nepagrįsti. Pažymėtina, kad V. G. neneigė, kad ant A. G. 1991 m. lapkričio 19 d. prašymo grąžinti žemę ir ant 1992 m. kovo 31 d. A. G. prašymo privačiam ūkiui steigti yra V. G. parašai. Byloje nenustatyta, kokiomis aplinkybėmis dėl kokių priežasčių, atsakovas pasirašė už savo tėvą, tačiau atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes nėra pagrindo spręsti kad dėl prašymų nebuvo žinoma ieškovei ar A. G., priešingai byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindo vertinti, kad buvo žinoma, nes atitiko A. G. ir jo sutuoktinės A. G. turtinius interesus, nes nesant prašymo, nuosavybės teisių atkūrimo procesas net nebūtų pradėtas. Be to vėliau sutikimą dėl to, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos ne tik natūra, bet ir išmokant piniginę kompensaciją, savo veiksmais išreiškė ir pati A. G.. Ieškovė nurodo, kad ekspertizės aktu būtų nustatyta, ar A. G. ar galimai kitas asmuo pasirašė prašymus. Tačiau atsakovui pripažinus, kad jis pasirašė prašymus ir byloje nesant duomenų apie kitą asmenį, ekspertizės skyrimas nėra tikslingas, nes nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą. Apeliantės argumentai apie kitą asmenį jokiais bylos duomenimis nepagrįsti, nes iš vėliau priimtų sprendimų nėra jokių duomenų apie galimai kito asmens suinteresuotumą dėl priimtų sprendimų nuosavybės klausimu. Byloje A. G. nurodė dėl jos teisių pažeidimo dėl atsakovo V. G. veiksmų bei to pasėkoje priimtų administracinių sprendimų. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas prašymus pažeidė rungimosi principą, kad kaip teigia ieškovė užkirto kelią gauti būtinus įrodymus, neleido ieškovei tinkamai įrodinėti savo ieškinio dalyką bei kitais. Be to sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, tuo suteikiant ieškovei ir jos atstovui galimybę pateikti ieškovės poziciją pagrindžiančius įrodymus, nepasinaudojo, nepateikė jokių naujų įrodymų, neatvyko į teismo posėdį. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinio teismo vertinimu apeliacinėje instancijoje pareikšti prašymai dėl rašysenos ekspertizės skyrimo, dokumentų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo nesavalaikiai ir nepagrįsti. Be to atsisakymas tenkinti ieškovės minėtus prašymus netrukdo apeliacinės instancijos teismui įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

28. Apeliaciniu skundu apeliantė prašo skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodžiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013). Teismas pažymi, kad, apeliantės nurodytos priežastys nesuponuoja esant neabejotiną poreikį bylą nagrinėti žodžiu. Bylos šalims nebuvo užkirstas kelias dėl ginčo esmės pasisakyti žodžiu pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Bylos šalims kaip minėta nebuvo užkirstas kelias teikti įrodymus, dėl ginčo esmės pasisakyti žodžiu pirmosios instancijos teisme, ieškovę byloje atstovavo advokatas, atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje išdėstė savo argumentus, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ( CPK 321 straipsnio 1 dalis).

29. Byloje nustatyta, kad 1991 m. lapkričio 19 d. prašymu grąžinti Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybai A. G. prašė atkurti jam nuosavybės teisę į G. S. P., turėtą žemės sklypą 12,6105 ha, kurį tuo metu valdė „Naujo gyvenimo“ kolūkis. 1992 m. kovo 31 d. A. G. vardu pateiktas prašymas privačiam ūkiui steigti Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybai suteikti jam 12,62 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), naudojamą „(duomenys neskelbtini)“ kol. Atsakovo V. G. atstovas pripažino, kad minėtus 1991-11-19 ir 1992-03-31 prašymus A. G. vardu pasirašė V. G.. Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 31-9149 pagal A. G. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam tenkantį buvusio savininko S. G. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – 12,61 ha žemės sklypą, nuosavybės teisę nuspręsta atkurti į A. G. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 12,61 ha žemės tokia tvarka: grąžinant natūra 0,8770 ha žemės, o už 11,7330 ha žemės atlyginant pinigais 10665 Lt. 1991m. rugsėjo 19 dienos Valstiečio ūkiui suteikiamos žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo akte ranka įrašytas prierašas „ valst. G. tėvai sutinka, kad jų sodybinė žemė būtų įmatuota į valstiečio žemę“. Šis prierašas yra pasirašytas A. G.. Lietuvos Respublikos Šiaulių rajono tarybos 1991 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu dėl žemės sklypų paėmimo į Valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondą nuspręsta paimti iš „(duomenys neskelbtini)“ kolūkio 15 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Valstybiniu žemės nuosavybės aktu Nr. 138 Lietuvos Respublikos Šiaulių rajono valdyba pagal 1991 m. spalio 24 d. potvarkį (sprendimą) Nr. 358 v suteikė 12,62 ha žemės V. G., A sūnui, gim. (duomenys neskelbtini)., valstiečio ūkiui steigti Šiaulių apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime jo nuosavybėn ir nemokamai, su paveldėjimo teise. 1998 m. vasario 10 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P91/98-0093 V. G. nupirko sklypą Nr. 138, 5,14 ha ploto, (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių seniūnijoje, Šiaulių rajone už 10551 Lt. Lietuvos Respublikos Šiaulių rajono valdybos 1991 m. spalio 24 d. potvarkiu Nr. 348v dėl žemės suteikimo piliečiams valstiečių ūkiams steigti nutarta žemę suteikti valstiečių ūkiams steigti ir piliečių nuosavybėn: G. V. A., gim. (duomenys neskelbtini), 12,60 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) („(duomenys neskelbtini)“ kol.). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šis potvarkis Nr. 348v buvo pagrindas išduodant minėtą Valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 138, nes visiškai sutampa V. G. įrašyti įpareigojimai dėl drenažu nusausintos žemės, elektros tiekimo linijų ir kt. Tai patvirtina Šiaulių rajono savivaldybės atstovės teiginį, kad akte Nr. 138 yra dėl rašymo apsirikimo suklystas potvarkio numeris - įrašyta 358v, nors turėtų būti Nr. 348v. Su šiomis išvadosmis apeliacinis teismas sutinka. 1996 m. gruodžio 13 d. sutartimi N. G. perleido savo vyrui V. G. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą. Nuosavybės teisė atstatoma į 1,8139 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) N. G. perleido savo vyrui V. G. 1,8139 ha. 1997 m. sausio 10 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimu Nr. 31-6793 V. G. nuspręsta atstatyti V. G. nuosavybės teisę į 1 ha 81 a žemės (duomenys neskelbtini) grąžinti ekvivalentine natūra 6,12 ha (duomenys neskelbtini) kaime. Pagal Šiaulių rajono valdybos 1995-02-23 potvarkio Nr. 107v. priedą Nr. 2 V. G. leista pirkti 12,14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime žemės ūkio veiklai pagal Lietuvos Respublikos Valstiečių ūkio įstatymą. Lietuvos Respublikos Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996-12-18 įsakymu Nr. 1417v įsakyta patikslinti Šiaulių rajono valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkio Nr. 107v „Dėl žemės ir miško pirkimo“ priedo Nr. 2 1-osios eilutės skiltį „Perkamos žemės plotas (ha) vietoje „12,14“ įrašyti 5,14“ . Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 10 d. įsakymu Nr. 47-v V. G. suteikiamas 6,20 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinamas ekvivalentine natūra žemės ūkio veiklai, Šiaulių apskrities valdytojo sprendimo Nr. 31-6793. Iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 1159 (t. 1, l. 40) 6 priedo (t. 1, l. 36) matyti, kad sąraše asmenų, kurių žemės sklypai gauti pagal galiojusį Valstiečio ūkio įstatymą, priskiriami valstybės išperkamai žemei Šiaulių rajone, yra V. G., 12,60 ha ploto sklypas Šiaulių seniūnijoje. Šiaulių apskrities sprendimo projektas (t. 1, l. 18-19), kurį parengė 1999-01-06, dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. G., kuriame nuspręsta atkurti žemės nuosavybę natūra į 0,8770 ha ir už 11,7330 ha atlyginti pinigais, suderintas su A. G.. 1998- 28 prašymu (t. 1, l. 20) A. G. prašė atstatyti nuosavybės teisę ir už likusią žemę išmokėti piniginę kompensaciją. 1999 m. rugsėjo 6 d. raštu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui (t. 1, l. 21) A. G. nurodė neprieštaraujanti, kad nuosavybės teisė į žemę, esančią po jai priklausančiais pastatais, būtų atstatyta jos mirusio vyro A. G. vardu. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialo 1999 m. birželio 4 d. pažymoje apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį (t.1, l. 22-23) nurodyta, kad A. G. vardu įregistruotas 0,877 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įsigytas 1999-03-22 Apskrities viršininko sprendimo Nr. 31-9149 ir 1999-04-06 Apskrities viršininko įsakymo Nr. 431 pagrindu.

30. Apeliantės vertinimu teismas neišreikalavo bylai išnagrinėti reikalingų dokumentų, neištyrė ir neįvertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių, padarė iš esmės neteisėtas ir nepagrįstas išvadas. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti administracinius aktus. Teismo išvados, kad V. G. prašyme atkurti nuosavybės teises įgyvendino tėvo A. G. interesus ir veikė pagal tėvo valią, nepagrįstos. Valios išreiškimas yra privalomi elementai pradėti nuosavybės dėl teisių atkūrimo procesą, apeliantės teigimu jei A. G. nepasirašė prašymo nebuvo išreikšta jo valia. Kadangi V. G. suklastojo parašus visa procedūra dėl nuosavybės teisių atstatymo yra neteisėta. Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, bylos faktinių aplinkybių neatitiktų teismo išvada, kad A. G. nepageidavo, kad jam būtų atkurta nuosavybė. Tai, kad jo teikiamą prašymą pasirašė sūnus, kad nėra pateikta įgaliojimo jam pasirašyti, nepaneigia A. G. siekio, kad būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę. Taip pat apeliantės vertinimu teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad nėra pagrindo panaikinti administracinių aktų susijusių su atsakovui V. G. valstybinio ūkio suteikimu. Teismas neįvertino nustatytų pažeidimų dėl ūkio suteikimo, neįvertino, kad dokumentai susiję su ūkio suteikimu yra suklastoti. Apeliantė plačiai analizuoja apeliaciniame skunde dėl atliktų procedūrų nuosavybės procese, priimtų sprendimų neteisėtumo, dokumentų klastojimo, pabrėždama, taip pat nurodydama, kad pasitikėjo sūnumi, pasirašydavo ant jo prašomų dokumentų, kad sūnus nepaaiškino kokias pasekmes sukels jos pasirašomi dokumentai. Apeliantė nurodė, kad 1998-07-28 pakeitė mirusiojo sutuoktinio nuomonę, nurodė, kad pageidauja žemės dalies natūra o likusią prašė atkurti sumokant kompensaciją. Tuo pačiu nurodo, kad suklastojus pirminius dokumentus 1998 m. jos nuomonės pakeitimas neturi jokios reikšmės nes ši procedūra pradėta neteisėtai. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė teigė nepasirašiusi dokumentų, tačiau kaip jau minėta 2014-06-30 Lietuvos teismo ekspertizės aktu nustatyta, kad 1998-07-28 prašyme, 1999-01-06 prašyme bei 1999-01-06 sprendimo projekte dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. G. A. G. vardu pasirašė A. G..

31. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tas pačias aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi procesiniuose dokumentuose, plačiai aprašo dokumentų turinį, teikia plačias analizes ir argumentus su kuriais nėra pagrindo sutikti ir iš esmės nesutinkant su apeliantės argumentais nėra tikslinga apeliantės argumentus detaliai aptarti ir analizuoti. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir ištyrė faktines aplinkybes dėl ieškovės nurodytų aplinkybių, pateiktus argumentus, byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Kaip minėta įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).

32. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nėra teisinio pagrindo naikinti administracinių aktų, susijusių su atsakovui V. G. valstiečio ūkio suteikimu. Teismas visiškai nevertino ieškinyje nurodytų motyvų dėl šio ūkio suteikimo pažeidimų, dėl ko jis buvo suteiktas neteisėtai. Teismo išvada dėl V. G. išduoto 1991-11-12 Valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 138, kad jis yra teisėtas, nepagrįsta.Teismas apeliantės vertinimu nevertino valstiečio ūkio suteikimo procedūros teisėtumo nors apeliantė nurodė eilę pažeidimų suteikiant valstiečio ūkį bei duomenų, kurie rodo, jog ūkis buvo suteiktas klastojant dokumentus, tačiau teismas šių aplinkybių visiškai nevertino.

33. Apeliantė nurodo, jog 1992 m. vasario 7 d. A. G. buvo suteiktas privatus ūkis, todėl V. G. niekaip negalėjo būti paskirtas valstiečio ūkis 1991 m. lapkričio 12 d. tame pačiame žemės sklype, į kurį įeina ir A. G. sodyba (0,877 ha ploto). Bylos duomenimis 1992 m. vasario 7 d. Šiaulių rajono apylinkės Agrarinės reformos tarnybos protokole Nr. 1 bei šio protokolo priede „Prašymų privačiam ūkiui steigti svarstymo išvada“ nurodoma, jog A. G. yra pateikęs prašymą privačiam ūkiui gauti bei tai, jog jis yra laikomas pretendentu gauti privatų ūkį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (redakcija galiojusi nuo 1992 m, sausio 25 d. iki 1992 m. gegužės 20 d.) 18 straipsnio 2 dalis, fizinių ir juridinių asmenų prašymai žemei įsigyti buvo analizuojami Agrarinės reformos tarnybos kartu su Valstybiniu žemėtvarkos institutu, o prašymų tenkinimo klausimas buvo sprendžiamas priimant atskirą sprendimą dėl žemės įsigijimo. Byloje nepateikta sprendimo, kuriuo būtų tenkintas A. G. prašymas įsigyti žemę privačiam ūkiui. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad valstiečio ūkio suteikimas V. G. 1991 m. lapkričio 12 d. išduotu aktu patvirtina, jog vėlesniu sprendimu tas pats žemės sklypas privačiam ūkiui A. G. 1992 metais negalėjo būti suteikiamas. Apeliantė motyvuodama dėl dokumentų klastojimo nurodo, kad V. G. nepateikė pareiškimo skirti žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti, todėl valstiečio ūkis, vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 161, negalėjo būti suteiktas. Nors byloje nepateikta pradinio V. G. pareiškimo skirti žemės sklypą valstiečio ūkiui steigti, tačiau nėra pagrindo išvadai, kad jo aplamai nebuvo, nebuvo pateiktas, neatmestina, kad dokumentas neišsaugotas, neišlikęs, todėl vien ta aplinkybė nereiškia, kad valstiečio ūkio suteikimo procedūra yra neteisėta.

34. Apeliantė nurodė ir kitus argumentus, kad V. G. po savo tėvo mirties išskyrė A. G. priklausiusią sodybą iš savo valstiečio ūkio, dėl ko jo ūkis sumažėjo iki 11,24 ha. Bylos duomenimis A. G. priklausiusi sodyba buvo išskirta dar išduodant V. G. 1991 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 138, o tai patvirtina 1991 m. spalio 25 d. parengtas Žemės sklypo Nr. 138 planas, kuriame nurodoma, jog 0,90 ha išskiriama A. G. sodybai bei 0,48 ha lieka kolūkiui. Šios aplinkybės paneigia ieškovės minėtus teiginius, kad A. G. sodyba buvo išskirta po A. G. mirties, o ne valstiečio ūkio sutelkimo momentu. Ieškovė nurodo aplinkybes, kad 1991 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 138 suklastojimą įrodo ir tai, jog akte nurodoma, jog V. G. valstiečio ūkis suteiktas Šiaulių rajono valdybos pagal 1991 m. spalio 24 d. potvarkį Nr. 384v, bet pateiktas Šiaulių valdybos 1991 m. spalio 24 d. potvarkis Nr. 384, kuriame taip pat nurodoma, jog V. G. yra suteikiamas valstiečių ūkis. Pažymėtina, kad tiek 1991 m. spalio 24 d. potvarkio Nr. 384v išraše, tiek ir 1991 m. spalio 24 d. potvarkyje Nr. 384 yra nurodyti identiški sprendimai suteikti V. G. valstiečio ūkį. Atsižvelgiant į visų byloje esančių dokumentų visumą, nėra pagrindo abejoti 1991 m. spalio 24 d. potvarkio Nr. 384 teisėtumu bei aplinkybe, jog 1991 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuosavybės aktu Nr. 138 V. G. buvo teisėtai suteiktas valstiečio ūkis. Teismas atsižvelgdamas į paaiškinimus, byloje nustatytų įrodymų visumą pagrįstai sprendė, kad nustatytos aplinkybės vertintinos, kaip techninė klaida. Byloje nepateikta įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas būtų turėjęs pagrindo išvadai apie dokumentų klastojimą. Taip pat nepagrįstas ieškovės teiginys, kad 1991 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuosavybės akto Nr. 138 suklastojimą patvirtina duomenys apie žemių paskirstymą žemės naudotojų grupėms, žemės naudotojais ir žemės naudmenomis 1993 m. rugsėjo 16 d. pagal planus, kuriame nurodyta, jog V. G. žemės sklypo numeris yra 135. Visų įrodymų kontekste minėto žemės sklypo numerio nurodymas vertintinas kaip techninė klaida dėl ko nėra pagrindo spręsti dėl dokumentų klastojimo. Apeliacinio teismo vertinimu pažymėtina, kad ir kiti apeliantės yra nepagrįsti, neįrodyti. Nepagrįstai ieškovė teigia, kad valstiečio ūkis V. G. iš vis negalėjo būti suteiktas, nes jis neturėjo nuosavybės teise žemės sklypo. Nurodė, kad nebuvo parengtas žemės skyrimo projektas V. G., tačiau žemės skyrimo V. G. projektas, 1991 m. spalio 25 d. žemės klypo Nr. 138 planas, atitinkantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 161 nustatytus reikalavimus, pateiktas byloje. Iš esmės atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui sutinkant su atsakovų argumentais, pirmosios instancijos išvadomis, nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais. Nėra pagrindo spręsti, kad 1991 m. spalio 24 d. Šiaulių rajono valdybos potvarkis, tiek 1991 m. spalio 24 d. valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 138, yra suklastoti, neteisėti. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad 1998 m. vasario 10 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis Nr. P91/98-0093 bei administraciniai aktai, taip pat ir 1999 m. kovo 22 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 31-9149 yra neteisėti. Apeliantė nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindo spręsti dėl 1998 m. vasario 10 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P91/98-0093 pripažinimo niekine. Atsižvelgiant į bylos duomenis, apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo teisėtumą grindė spėlionėmis ir nepagrįstomis prielaidomis, nurodydamas, jog V. G. ir A. G. turėjo bendrą siekį, kad V. G. įkurtų (duomenys neskelbtini) valstiečio ūkį, kad šiame ūkyje būtų sodyba ir V. G. atitiktų reikalavimus valstiečio ūkiui steigti bei kitomis nepagrįstomis aplinkybėmis. Pažymėtina, kad ieškovė be kitų byloje esančių duomenų 2016-03-03 teismo posėdyje nurodė, kad galvojo kad sūnus ūkininkaus, padovanojo jam pajus, bet jis išvykdamas į užsienį nesumokėjo jai pinigų ir kita. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad tai, kad ieškovė praėjus daugiau nei dešimčiai metų pakeitė savo nuomonę dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo būdo, dėl sutikimo, kad V. G. įsteigė valstiečio ūkį šalia jos sodybos, negali paneigti jos ir jos sutuoktinio išreikštos valios 1991-1996 metais. Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad civilinė byla iškelta praėjus apie 20 ar 15 metų nuo dokumentų rengimo, todėl ne visi dokumentai išsaugoti, tačiau iš išlikusių, į bylą pateiktų dokumentų yra pagrindo spręsti apie išreikštą šalių valią sprendžiant dėl nuosavybės teisės atkūrimo A. G. ir V. G. valstiečio ūkio steigimo.

35. Pažymėtina, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008-03-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004). Kaip minėta įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Apeliacinės instancijos teismui atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismo padarytas išvadas, apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl netinkamo įrodymų vertinimo, vertinti, kad teismas pažeidė CPK principus ir normas ir kad tai turėjo įtakos neteisingo ir neteisėto sprendimo byloje priėmimui.

36. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą bei bylos medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinio netenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti, todėl konkrečiu atveju pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

37. Apeliacinio teismo vertinimu nepagrįsti apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laiką, kada ji sužinojo apie pažeistas teises, skundžiamus sprendimus, dėl ko nepagrįstai taikė ieškinio senatį, taip pat nepagrįsti argumentai, kad teismas neteisingai įvertino sprendime, kad ji praleido terminą ne dėl svarbių priežasčių. Ieškovė pareiškė prašymus panaikinti administracinius aktus, priimtus 1991 – 1999 metais, prašo pripažinti niekine valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą 1998-02-10, atnaujinti praleistą terminą skundžiamiems administraciniams sprendimams ir sandoriui ginčyti dėl svarbių priežasčių, jei teismas manytų, kad terminas ieškiniui pareikšti yra praleistas. Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tais atvejai kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-124-701/2016, 3K-3-577/2014, 3K-3-359/2014.). Reikalavimui ginčyti pirkimo – pardavimo sutartį turi būti taikomas CK 1.125 straipsnyje nustatytas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas. Reikalavimams panaikinti administracinius aktus turėtų būti taikomas ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtintas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Ieškovė nurodė, kad ji apie prašomus panaikinti administracinius aktus sužinojo tik 2010 m. rugsėjo 20 d. kai advokato padėjėjas A. G. jai pirmą kartą išaiškino, kad yra sprendimų, kurie pažeidžia jos teises ir trukdo jai atkurti nuosavybės teisę natūra į jos sutuoktinio A. G. žemę. Prie šios bylos yra pridėta civilinė byla Nr. 2-2252-68/2009 (2-138-68/2010) pagal J. G. pareiškimą suinteresuotam asmeniui A. G., kurioje prie pareiškimo yra pridėti 1999-03-22 Šiaulių apskrities valdytojo sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo A. G. į 12,61 ha žemės, grąžinant natūra 0,8770 ha, o už 11,7330 ha išmokant kompensaciją pinigais ir 1999-06-09 paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, kurie buvo įteikti A. G. asmeniškai. Pažymoje dokumentų įteikimo data nėra nurodyta, bet A. G. jau 2010-01-04 pateikė atsiliepimą į pareiškimą. Tai teismo vertinimu įrodo, kad tuo metu A. G. jau buvo gavusi paminėtus dokumentus.

38. Kitoje byloje Nr. 2-441-291/2010 (2-49-291/2011) J. G. iškėlė civilinę bylą, reikšdama reikalavimus, tapačius A. G. reiškiamiems reikalavimams šioje civilinėje byloje, prie J. G. skundo buvo pridėti ginčijami administraciniai sprendimai. Minėtoje byloje 2010-10-08 A. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį. Šioje byloje J. G. ieškinys paliktas nenagrinėtu 2011-04-18 dienos nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011-06-06. Ieškovė A. G. 2011-06-29 pateikė ieškinį teismui (civilinė byla Nr.2-1269-776/2011; 2-52-776/2012) pareikšdama tapačius reikalavimus, kaip šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ieškovės A. G. ieškinys 2012-06-14 buvo paliktas nenagrinėtu, kadangi šalys, neprašiusios nagrinėti bylą jų nesant, be svarbių priežasčių neatvyko į teismo posėdį. Ši nutartis įsiteisėjo 2012-10-02. Šioje byloje ieškovė pateikė ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo niekiniais ir restitucijos taikymo 2012-10-18. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis sprendė, kad ieškovei apie dalį ginčijamų administracinių aktų neabejotinai tapo žinoma iki 2010-01-04, apie kitus 2010 m. rugsėjo mėnesį. Ieškovė A. G. ieškinį teismui pareiškė tik 2011-06-29, t.y, ieškinys teismui buvo pateiktas žymiai praleidus vieno mėnesio terminą administraciniams aktams apskųsti. Atsižvelgiant į CK 1.130 straipsnio 4dalies nuostatas ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovo kaltės, todėl civilinėje byloje Nr.2-1269-776/2011 ( 2-52-776/2012) ieškinio pareiškimas nenutraukė ieškinio senaties termino.

39. Spręsdamas ar ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliantės nurodytus argumentus. Teismas pažymėjo, kad 1996 m. gruodžio 19 d. pareiškimu A. G. kreipėsi į Šiaulių rajono 2-ąjį notaro biurą, nurodydama, kad po jos vyro A. G. mirties liko turtas: gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), traktorius 1987 m. laidos, markė T-25A, ir prašydama išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. 1999 m. birželio 6 d. papildomu pareiškimu ieškovė kreipėsi į Šiaulių rajono 1-ąjį notaro biurą, nurodydama, kad po sutuoktinio A. G. mirties liko turtas, 0,877 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini),prašydama išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. 1999 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą nurodyta, kad A. G. paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudarė žemės sklypas, kurio plotas 0,877 ha, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuris priklausė palikėjui pagal 1999-03-22 Apskrities viršininko sprendimą Nr. 31-9149, 1999-04-06 Apskrities viršininko įsakymą Nr. 431 ir „Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės“ Šiaulių filialo 1999-06-04 išduotą pažymą apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį Nr. 1/614. Pagrįsta teismo išvada, kad paveldėdama A. G. 0,877 ha žemės sklypą bei gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) kaime, ieškovė A. G. žinojo, kad A. G. nuosavybės teisės natūra atkurtos tik į 0,877 ha žemės sklypą ir jai buvo žinoma, kokių administracinių aktų pagrindu atkurta nuosavybės teisė. Tačiau į teismą dėl šių administracinių aktų panaikinimo pirmą kartą kreipėsi tik 2011 metais, todėl teismas pripažįsta, kad ji vieno mėnesio terminą administraciniams aktams apskųsti praleido apie dvylika metų. Iš visų nustatytų faktinių bylos nagrinėjimo aplinkybių pirmosios instancijos teismas teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. G. žinojo apie rengiamus administracinius aktus jų rengimo metu, apie aktų priėmimą ji žinojo arba būdama atidi turėjo sužinoti vėliausiai 1999 metais, kai tvarkė paveldėjimo dokumentus, po to J. G. užvedus bylas teisme, į kurias ji buvo įtraukta dalyvauti 2009-2010 metais, todėl pagrįstai pripažino, kad ji praleido terminus administraciniams aktams apskųsti. Sutiktina, kad ieškovės amžius negali būti priežastis praleistiems terminams atnaujinti, nes ieškovė buvo atstovaujama atstovo su teisiniu išsilavinimu. Teismas pagrįstai pripažino, kad nėra jokių svarbių priežasčių, dėl kurių reikėtų atnaujinti terminą administraciniams aktams apskųsti, todėl ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo pagrįstai atmetė. Dėl ieškovės A. G. prašymo pripažinti niekine 1998-02-10 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P91/98-0093, pagal kurią Šiaulių apskrities viršininko administracija pardavė, o V. G. nusipirko sklypo Nr. 138 5,14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), teismas pagrįstai sprendė, kad nuo minėtos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo 1998-02-10 ir V. G. daiktinių teisių į žemės sklypą įregistravimo viešame registre iki šios bylos užvedimo 2012-10-18 praėjo daugiau nei 14 metų, praleistas ieškinio senaties terminas, todėl reikalavimas atmesta pagrįstai pritaikius ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodytais argumentais dėl ieškinio senaties, sutikdamas iš esmės su pirmosios instancijos teismo išvadomis mano, kad nėra tikslinga plačiau pasisakyti dėl apeliantės apeliacinio skundo argumentų, darant išvadą, kad jie nepagrįsti todėl atmestini.

40. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai priteisė tokias dideles atsakovo V. G. atstovo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ši civilinė byla yra didelės apimties, joje pareikšta daug reikalavimų, bylos nagrinėjimas truko daugiau nei trejus metus, atsakovo atstovas pateikė tris atsiliepimus į ieškinį, rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės pareikštų prašymų, atskirąjį skundą, daug kartų važiavo į teismo posėdžius Šiaulių apylinkės teisme ir Kelmės rajono apylinkės teisme, tačiau teismo vertinimu atsakovo V. G. ataskaitose nurodytos sumos už atskirų procesinių veiksmų atlikimą, keliones žymiai viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius. Pavyzdžiui už kelionę į Šiaulius ir kelionę iš Šiaulių tą pačią dieną 2014-10-23 įvertinta po 312,50 Lt į kiekvieną pusę, t.y. 625 Lt už kelionę pirmyn ir atgal, arba 181 Eur už kelionę į Šiaulių apylinkės teismą arba Kelmės r. apylinkės teismą ir atgal 2015-01-12, 2015-04-13, 2015-09-29, ar net 208,18 Eur kelionei į Kelmės r. apylinkės teismą ir atgal 2016-01-14 ir kt. Šios sumos už vykimą į teismo posėdžius pripažįstamos itin dideliu išlaidavimu, todėl įvertinęs byloje esančius duomenis sprendė, kad priteisiama atstovavimo išlaidų suma už atsakovo V. G. atstovavimą yra mažinama iki 4000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo eigą, pateiktų procesinių dokumentų kiekį, turinį, advokato galimą sugaištą laiką, įvertinęs tai, kad bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl svarbių priežasčių, taip pat iš dalies ir dėl pačios ieškovės ir atstovo procesinio elgesio , į apeliantės argumentus ir sprendžia, kad nėra pagrindo mažinti priteistas išlaidas.

41. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad ieškovė neįrodė pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42. Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip minėta teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

43.Bylinėjimosi išlaidos atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas V. G. pareiškė prašymą priteisti 1622,62 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad atsakovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba mažintinos, priteistina 950 eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. G. a.k. (duomenys neskelbtini). V. G., a.k. (duomenys neskelbtini). 950 Eur (devynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Teisėjai Jurga Kramanauskaitė – ButkuvienėLina MuchtarovienėVilija Valantienė