- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-21
- Bylos Nr.
- 2-13-496/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-41-3-01481-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Daiva Valčiukienė
- Atsakovas
- V. G., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių, Šiaulių rajono savivaldybės, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Ieškovas
- A. G.
- Advokatai
- Gediminas Juknevičius
- Kategorijos
dalyvaujant atsakovo V. G. atstovui advokatui Gediminui Juknevičiui
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus atstovui N. J.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Šiaulių rajono savivaldybei, V. G. dėl administracinių teisės aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo niekiniais, restitucijos taikymo ir praleisto termino atnaujinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė A. G. ieškiniu (t. 1, l. 1-12) ir patikslintais ieškiniais (t. 1, l. 64-77, t. 2, l. 132-144, t. 3, l. 1-12, t. 4, l. 66-77) prašo panaikinti šiuos administracinius sprendimus:
Šiaulių rajono valdybos 1991-10-24 potvarkį Nr. 348, įskaitant 1991-11-12 Valstybinės žemės nuosavybės aktą Nr. 138;Šiaulių rajono Tarybos 1991-08-29 sprendimą „Dėl žemės sklypų paėmimo į valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondą“ dalyje dėl 15 ha žemės sklypo paėmimo į valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondą (duomenys neskelbtini) iš „Naujojo gyvenimo“ kolūkio;Šiaulių rajono valdybos 1995-02-23 potvarkį Nr. 107v dalyje dėl leidimo V. G. pirkti žemę, gautą pagal LR Valstiečių ūkio įstatymą, Lieporių kaime, Šiaulių rajone;Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996-12-18 įsakymą Nr. 1417v „dėl Šiaulių rajono valdybos 1995-02-23 potvarkio Nr. 107v dalinio pakeitimo;Šiaulių apskrities valdytojo 1997-01-10 sprendimą Nr. 31-6793 dėl nuosavybės teisės atstatymo, dalyje – grąžinti V. G. žemę ekvivalentine natūra 6,12 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1997-12-30 įsakymą Nr. 1159 „Dėl žemės sklypų, suteiktų pagal galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą priskyrimo valstybės išperkamai žemei“ dalyje dėl V. G. suteiktos žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą (12,60 ha sklypas Nr. 138) priskyrimo valstybės išperkamai žemei;Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999-03-22 sprendimą Nr. 31-9149.
2. Pripažinti niekine 1998-02-10 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P91/98-0093, pagal kurią Šiaulių apskrities viršininko administracija pardavė, o V. G. nusipirko sklypo Nr. 138 5,14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
3. Taikyti abipusę restituciją, V. G. iš valstybės grąžinant jo sumokėtus 422,04 Lt., o valstybei grąžinant V. G. įsigytą 5,14 žemės sklypą.
4. Atnaujinti praleistą terminą skundžiamiems administraciniams sprendimams ir sandoriui ginčyti dėl svarbių priežasčių, jei teismas manytų, kad terminas ieškiniui pareikšti yra praleistas.
5. priteisti iš atsakovų visas turėtas ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje A. G. nurodo, kad 1999-03-22 Šiaulių apskrities viršininko sprendimu Nr. 31-9141 jos vyro A. G. vardu buvo atkurta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą – 12,61 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini): 0,8770 ha atkurta natūra, o už 11.73330 ha žemės paskirta piniginė kompensacija 10665 Lt. Ieškovė nurodo, kad šis sprendimas dėl kompensacijos išmokėjimo jai nebuvo įteiktas, apie šį sprendimą ji nežinojo daugiau nei dešimt metų, iki prasidėjo teisminiai procesai. Ji piniginės kompensacijos nėra paveldėjusi ir nėra gavusi. Ieškovė nurodo, kad šis sprendimas yra naikintinas, nes nuosavybės teisės atkūrimo A. G. byloje Nr. 15877 yra du suklastoti A. G. parašai: 1991-11-19 prašyme grąžinti žemę ir 1992-03-31 A. G. prašyme privačiam ūkiui steigti. Apie suklastotus parašus ji sužinojo tik 2014 metų gruodžio mėnesį. Ieškinyje nurodoma, kad A. G. pageidavo ūkininkauti ir 1992-01-01 dienos būklei į Šiaulių apylinkės Agrarinės reformos tarnybos 1993m. suvestinės priedą yra įrašyta 29 numeriu, kad A. G. pretenduoja į tėvo S. G. turėtą 12,60 ha žemės plotą. A. G. Nuosavybės teisės atkūrimo byloje Nr. 15877 yra Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vyt. žemėtvarkininko Z. R. pasirašyta pažyma Nr. 462, kurioje nurodyta, kad A. G. turi nuosavybės teisę į 12,62 ha pagal valstiečių ūkį. Ieškinyje teigiama, kad V. G. buvo suteikta žemė valstiečių ūkiui steigti remiantis suklastotais dokumentais, vienas iš kurių yra valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 138. Ieškinyje nurodoma, kad pagal valstiečių ūkio steigimo metu galiojusias teisės normas V. G. negalėjo steigti valstiečių ūkio, nes jis neturėjo savo žemės, negyveno (duomenys neskelbtini). Dėl V. G. valstiečio ūkio paskyrimo nebuvo atlikta jokia administracinė procedūra. Ieškinyje A. G. nurodo, kad visi vėlesni skundžiami sprendimai turi būti naikinami, nes jie buvo priimti po to, kai V. G. buvo neteisėtai, klastojant dokumentus, perrašytas tėvo A. G. valstiečio ūkis. Ieškovė prašo pripažinti niekine 1998-02-10 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P91/98-0093, pagal kurią Šiaulių apskrities viršininko administracija pardavė, o V. G. nusipirko sklypo Nr. 138 5,14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), nurodo, kad ji yra niekinė, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1d.). Kitu sakiniu ieškinyje nurodoma, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, ar iš dalies negaliojančiu, turi būti sprendžiamas restitucijos klausimas. Prašo taikyti abipusę restituciją, V. G. iš valstybės grąžinant jo sumokėtus 422,04 Lt., o valstybei grąžinant V. G. įsigytą 5,14 žemės sklypą. Iškovė nurodo, kad ji iki 2010-09-20 nieko nežinojo apie skundžiamus dokumentus (sprendimus). Apie juos sužinojo tik tada, kai A. G. (anūkės J. G. sutuoktinis) parodė jai dokumentus. Tada ji paprašė, kad A. G. ją atstovautų. Nurodo, kad teismui 2010-10-07 ji pateikė atsiliepimą į ieškinį, kur pareiškė savarankiškus reikalavimus dėl skundžiamų sprendimų ir sandorių panaikinimo. Ieškovė nurodo, kad sužinojusi apie administracinius aktus ir sandorius, pažeidžiančius jos teises, ji pradėjo savo interesus ginti teisme, todėl nepraleido ieškinio ir administracinių aktų apskundimo senaties terminų. Vėliau kelis kartus teismai paliko juos ieškinius nenagrinėtais, nes ji ir jos atstovai neatvyko į teismo posėdžius dėl ligos. Kas kartą, sužinojusi, kad byla pagal jos ieškinį yra baigta nagrinėti, ieškinys paliktas nenagrinėtu, ji iš naujo kreipiasi į teismą su nauju ieškiniu.
Ieškinyje A. G. nurodo, kad V. G. valstybinio žemės nuosavybės aktas Nr. 138 galimai yra suklastotas ir Šiaulių rajono valdybos 1991-10-24 potvarkis Nr. 348 galimai yra suklastotas, tai įrodo 2015-01-08 gautas iš Šiaulių apskrities archyvo dokumentas – Duomenys apie žemių paskirstymą žemės naudotojų grupėms, žemės naudotojais ir žemės naudmenomis 1993-09-16 pagal planus. Šiame dokumente nurodoma, kad ūkininko V. G. žemės sklypo 12,60 ha Nr.135, tuo tarpu žemės sklypo Nr. 138, kuris nurodomas V. G. valstybinio žemės nuosavybės akte bei Šiaulių rajono valdybos potvarkyje 1991-10-21 Nr. 348, yra suteiktas A. K.. Ieškinyje nurodoma, kad V. G. valstiečio ūkio byloje yra Šiaulių rajono tarybos 1991-08-29 sprendimas „Dėl žemės sklypų paėmimo į valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondą“, Iš Naujojo gyvenimo kolūkio paimta eilė žemės sklypų, tarp jų 15 ha (duomenys neskelbtini), įvairiems asmenims, tarp kurių įrašytas V. G.. Nurodyta, kad visi asmenys ima savo žemę, o V. G. savo žemės neturėjo, todėl mano, kad yra akivaizdu, kad protokolas su šia informacija buvo suklastotas. Šiaulių rajono Tarybos sprendimu pavesta rajono žemės skirstymo komisijai leisti steigti valstiečių ūkius tik esamuose vienkiemiuose gyvenantiems piliečiams ir turėjusiems asmeninės nuosavybės teisėmis šiuos sklypus 5 km atstumu nuo Šiaulių miesto ribos. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad ginčo žemė yra (duomenys neskelbtini), t.y. 1-1,5 km. nuo Šiaulių miesto ribos, V. G. buvo registruotas ir gyveno su šeima Šiaulių mieste ir savo žemės neturėjo, nuo 1975 metų negyveno A. G. sodyboje, todėl jam valstiečių ūkis negalėjo būti skiriamas Šiaulių priemiesčio zonoje. Ieškinyje nurodoma, kad steigiant valstiečių ūkį V. G. vardu, buvo paimti dokumentai iš A. G. valstiečio ūkio steigimo bylos ir suklastoti bei įdėti į V. G. bylą. Nurodo, kad parašai yra suklastoti, tokie pat parašai yra ant dviejų minėtų A. G. prašymų ir V. G. valstiečio ūkio byloje ant valstybinio žemės nuosavybės akto Nr. 138, ant žemės sklypo brėžinio. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad pirmiausia turi būti atsižvelgiama į savininko, kurio žemė neteisėtai nacionalizuota ir iš jo paimta nuosavybė, interesus. Ieškovė nurodė, kad paveldėjimo byloje esančių dokumentų notarei nenunešė, jų nematė.
Ieškovė A. G. į 2016-06-01 neatvyko, pateikė prašymą nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, ją atstovauja A. G.. 2016-03-03 teismo posėdžio metu (t. 5, l.47-50) ieškovė A. G. nurodė, kad ieškinį palaiko. Ji nurodė, kad jos sūnus V. G. tėvui A. G. leidus ūkininkavo, po to 1999 m. kovo mėnesį sūnus išvažiavo į JAV ir žemę išnuomojo A. G.. Ji mato, kad aplink jos sodybą esančią žemę jau seniai dirba kaimynas A. G.. Ji galvojo, kad jos sūnus V. ūkininkaus tėvui priklausančioje žemėje, tačiau sūnus išvažiavo gyventi į Ameriką ir jokių pinigų jai nedavė. Apie tai, kad sūnus pasiėmė visą žemę, ji sužinojo 2010 metais. Dėl žemės nuosavybės ji niekur nebuvo nuvykusi, jokių dokumentų nepasirašė. Žemės planus ji yra mačiusi, tačiau ant jų pasirašyti jai nereikėjo. A. G. esant gyvam V. G. kalbino jį tvarkyti žemės nuosavybės dokumentus, kad žemė būtų perduota V. G., tačiau A. G. nesutiko. Jos vyras A. G. mirė 1996 m. Po vyro mirties ji nebuvo nuvykusi pas notarą. Neturėjo tam laiko, nes dirbo fermoje iki jai sukako 55 metai. Ji niekada nebuvo sutikusi, kad jos sūnui V. G. būtų perduotas žemės sklypas. Žemė buvo kolūkio ir ji nežinojo, kad jos sūnus V. G. žemę persivedė sau. Ji nežinojo, kad dėl tos pačios žemės sklypo 2009 m. į teismą yra kreipusis jos anūkė J. G.. Ji nurodė, kad žemės niekam nėra dovanojusi, tačiau prisimena, kad praeitais metais savo dukrai R. J. padovanojo savo sodybą su namu (duomenys neskelbtini). Ji nebendrauja su V. G. apie 5 metus.
Ieškovės A. G. atstovas A. G. pateikė prašymą perkelti teismo posėdį kitai dienai, nes jis serga. Iki teismo posėdžio laiko jis nepateikė įrodymų apie savo ligą, bei CPK 246 str. numato, kad neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos paprastai nelaikomas svarbia neatvykimo priežastimi. Pažymėtina tai, kad ieškovė A. G. pateikė ieškinį Šiaulių rajono apylinkės teismui 2012-10-18 ir buvo užvesta ši civilinė byla. Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė ir jos atstovas reiškė nušalinimus teisėjams, dauguma teismo posėdžių buvo atidėti pagal ieškovės ar jos atstovo prašymus. Kelmės rajono apylinkės teismui byla buvo perduota nagrinėti 2015-05-28 (t. 4, l. 2). Nuo bylos perdavimo nagrinėti Kelmės r. apylinkės teismui surengtas vienuoliktas parengiamasis ir teismo posėdis, iš kurių tik į vieną posėdį – 2015-10-27 dieną - ieškovės atstovas atvyko pasirengęs bylos nagrinėjimui, kitą kartą - 2016-04-23 pareiškė nušalinimą teisėjai, į kitus posėdžius ieškovės atstovas neatvyko. Ieškovei A. G. asmeniškai 2015-09-29 dienos parengiamojo teismo posėdžio metu buvo išaiškinta CPK 161 str. esmė, kad ji turi pasirūpinti, jog jai būtų tinkamai atstovaujama, po to du kartus 2015-12-16, 2016-02-12 (t. 4 125, 182) raštais ieškovei A. G. ir jos atstovui A. G. paaiškinta, kad liga ar kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi (CPK 246 str. 1d.) ir pasiūlyta pasirūpinti tinkamu ieškovės atstovavimu, jei jos atstovas daug kartų dėl ligos negali atstovauti ieškovės interesų. Aštuntą kartą neatvykus ieškovės atstovui A. G. ir iki teismo posėdžio nepateikus neatvykimą pateisinančių priežasčių, teismo posėdyje buvo nutarta nagrinėti bylą ieškovės atstovui nedalyvaujant. Pažymėtina tai, kad šios civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės buvo baigtas iš išklausytos baigiamosios kalbos 2016-03-03 dienos teismo posėdyje, tačiau pagal ieškovės atstovo A. G. prašymą 2016-03-23 dienos nutartimi (t. 5, l.55-56) teismas nutarė patenkinti ieškovės atstovo prašymą, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, tuo suteikiant ieškovei ir jos atstovui galimybę pateikti ieškovės poziciją pagrindžiančius įrodymus, tačiau per du teismo posėdžius, surengtus po bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimo, per daugiau nei du mėnesius ieškovė ir jos atstovas nepateikė jokių naujų įrodymų, neatvyko į teismo posėdį dėl priežasties, kurios teismas nepripažino svarbia, todėl bylos nagrinėjimas buvo baigtas ieškovės atstovui A. G. nedalyvaujant teismo posėdyje ir nepasisakius baigiamosiose kalbose.
Atsiliepimas
Atsakovas V. G. į teismo posėdį neatvyko. Pateiktuose atsiliepimuose (t.l, l. 102-115, t. 2, l. 169-182, t. 3, l. 99-115 ) nurodo, kad su ieškiniu nesutinka.
Šalies argumentai
Atsakovo V. G. atstovas advokatas Gediminas Juknevičius parodė, kad atsakovas V. G. su ieškiniu nesutinka. Atstovas nurodė, kad byloje yra pateikta paveldėjimo byla, Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla, kuriose yra A. G. parašai. Teismo ekspertizė patvirtino, kad dokumentus pasirašė A. G.. 1996 m. mirė A. G.. 1999 m. balandžio mėnesį V. G. išvyko į JAV. Tais pačiais metais V. G. išnuomojo ginčo žemės sklypą A. G.. Ginčo žemės sklypas yra greta žemės sklypo, kuriame gyvena ieškovė A. G.. Ieškovė matė, kaip A. G. dirbo ginčo žemės sklypą, tačiau 10 metų nesiaiškino, kokiu pagrindu jis dirba žemę, nereikalavo nuomos mokesčio ir kt. Atstovas nurodė, kad 2009 metais ieškovė A. G. pasirašė teisinių paslaugų teikimo sutartį su advokato padėjėjo A. G.. Atstovas nurodė, kad pirmą ieškinį teismui su analogiškais reikalavimais, kaip šioje byloje, A. G. pateikė 2011-06-27. Šis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Daugiau nei dvejus metus po sužinojimo apie žemės priklausymą V. G., ieškovė A. G. nieko nedarė, savo teisių negynė. 2012 m. ieškovė pateikė šį ieškinį teismui. Šioje byloje buvo paskirta rašysenos ekspertizė, nes A. G. teigė, kad ji nepasirašė 1999 m. kovo 22 d. nuosavybės teisių atkūrimo sprendimo projekto, žemės sklypo ribų paženklinimo akto, prašymo atkurti nuosavybės teises į dalį žemės sklypo, o likusią dalį atlyginti pinigais. Šių dokumentų pagrindu nuosavybės teisė buvo atkurta į dalį žemės sklypo, o į likusią dalį, kuri priklauso V. G., nuosavybės teisė jai nebuvo atkurta. Ekspertizė patvirtino, kad dokumentus pasirašė pati A. G.. Ieškovė A. G. ir jos sutuoktinis A. G. sutiko, kad V. G. žeme naudotųsi ir ją dirbtų, nes niekas kitas iš artimųjų nenorėjo užsiimti žemės ūkio veikla. Atstovas nurodė, kad 1991 rugsėjo 19 d. Valstiečio ūkiui suteikiamo žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo akte, pasirašytame Lieporiuose, nurodyta, kad valstiečio G. tėvai sutinka, kad jų sodyba ir sodybinė žemė būtų įmatuota į valstiečio žemę. Šiame akte yra A. G. parašas, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra. Paveldėjimo byloje yra eilė dokumentų, patvirtinančių A. G. sutikimą su sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo, patvirtinančių, kad toks sprendimas A. G. buvo įteiktas ir buvo žinomas ir patvirtinančių, kad A. G. šio sprendimo pagrindu įregistravo iš pradžių savo mirusio vyro A. G. vardu nuosavybės teises į dalį atkurto žemės sklypo, o po to ir savo vardu, bet neįregistravo ir neturėjo pagrindo įregistruoti nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą. Nekilnojamojo turto registro byloje taip pat yra A. G. parašai, kurie patvirtina, kad A. G. ginčo administracinius aktus pristatė Nekilnojamojo turto registrui ir jų pagrindu įsiregistravo nuosavybės teises į tą dalį žemės sklypo, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės. Iš šių įrodymų aišku, kad žemė priklauso V. G., kad ją dirba A. G., kad nuosavybės teisės natūra A. G. atkuriamos tik į dalį viso A. G. protėviams priklausiusio žemės sklypo, tačiau iki 2009 m. niekas jokių pretenzijų nereiškė. Vadinasi, A. G. sutiko su tokiu nuosavybės teisės atkūrimu.
Dėl senaties atsakovo V. G. atstovas paaiškino, kad ši byla yra mišri. Pagal teismų praktiką, jeigu yra reiškiami mišrūs reikalavimai ir bylą nagrinėja bendrosios kompetencijos teismas, tai reikalavimai dėl administracinių aktų nuginčijimo ir jų terminų turėtų būti nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinės teisenos bylų įstatymo nuostatais. Taigi administracinius aktus A. G. turėjo ginčyti per 1 mėnesį nuo to, kai sužinojo apie savo pažeistas teises. V. G. nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo registruotos viešame registre 1998 m. vasario 17 d., taigi galėjo būti žinomos A. G. nuo pat pradžių, A. G. šiuos duomenis bet kada galėjo patikrinti. 1998 m. spalio 12 d. A. G. įregistravo nuosavybės teises į savo dalį žemės sklypo, esančią greta ginčo žemės sklypo. Be to, 1996 m. gruodžio 19 d. A. G. pateikė pareiškimą Šiaulių 2-ajam notaro biurui dėl A. G. palikimo priėmimo, A. G. mirties liudijimą, pažymą apie A. G. gyvenamąją vietą, santuokos liudijimą, pažymėjimą iš Registrų centro (tuo metu vadinosi Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras) apie jiems priklausantį turtą, pažymėjimą apie jiems priklausantį kilnojamąjį turtą. 1997 metais notarė N. M. išdavė A. G. paveldėjimo teisės pagal įstatymo liudijimą. 1999 m. birželio 9 d. A. G. pateikė pareiškimą dėl papildomo paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo išdavimo, kadangi 1999 m. kovo 22 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės ta tvarka, kuri ginčijama šioje byloje. 1999 m. birželio 9 d. notarė išdavė papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, kurį ieškovė pateikė registruoti Nekilnojamojo turto registrui, taigi nuosavybės teisė A. G. įregistruota į dalį žemės sklypo. Vėlgi A. G. galėjo žinoti apie ginčijamus administracinius aktus. Be to, nors A. G. gavo administracinius aktus 2009 metais, A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu 2012 m. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinį paliekant nenagrinėtą senaties terminas nėra sustabdomas, teismas turėtų laikyti, kad 2009 m. sužinojusi apie administracinius aktus, į teismą A. G. kreipėsi su patikslintu ieškiniu tik 2013 m., t.y. praėjus 4 metams, nors administracinių aktų ginčijimui yra taikomas 1 mėnesio terminas. Taigi ieškinio senaties terminai yra praleisti. Prašo ieškinį atmesti dėl senaties termino praleidimo ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus atstovas N. J. nurodo, kad atsakovas su ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad siekiant panaikinti administracinį aktą turi būti nustatytas jo neteisėtumas ir prieštaravimas įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatoms. Šiuo atveju priimtas Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. kovo 22 d. sprendimas yra teisėtas, priimtas pagal A. G. 1991 m. lapkričio 9 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 12,61 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Prašymą pateikęs A. G. mirė 1996-06-24, todėl ieškovė A. G., būdama savo mirusio sutuoktinio turto paveldėtoja, kreipėsi su prašymais į instituciją, vykdančią nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, pirmame prašyme, kurį pateikė 1998 m. liepos 28 d., nurodė, kad pageidauja gauti kompensaciją už 12,61 ha žemę, antrame prašyme, kurį pateikė 1999 m. sausio 06 d., nurodė, kad neprieštarauja, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę mirusio vyro vardu po ieškovei priklausančiais pastatais. Ieškovė turėjo teisę pakeisti valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, tą ji ir padarė. Priimant ginčijamą sprendimą su ieškove buvo suderinta ir ji pasirašė po sprendimo projektu. Šis parašas patvirtina, kad ji sutiko su paženklinto žemės sklypo namų valdai 0,8870 ha ribomis. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte nurodyta, kad gretimybėje yra V. G. sklypas. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovei buvo žinomas gretimo žemės sklypo savininkas. Teismo ekspertizės aktas patvirtina, kad dokumentus pasirašė ieškovė A. G., taip ji išreiškė savo valią. Atstovas mano, kad ieškovės prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo yra nepagrįstas. Yra praėjęs ilgas laiko tarpas nuo 2009 m. spalio 10 d., kada ieškovės atstovas kreipėsi į Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės valdymo departamento Šiaulių skyrių ir jam buvo pateikta visa nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal A. G. pateiktą prašymą byla. Šioje byloje buvo visi dokumentai, tiek sprendimai, tiek prašymai, kuriuos teikė A. G., pati ieškovė. Ieškovės teiginys, kad sprendimas, kuriuo buvo atkurta nuosavybės teisė ieškovei nebuvo įteiktas, apie jį ieškovė nežinojo, vertintinas kritiškai. Kad ieškovė žinojo apie šį sprendimą, įrodo paveldėjimo byla. Atstovas prašo ieškinį atmesti dėl praleisto senaties termino ir dėl to, kad ieškinys nėra įrodytas.
Atsiliepimas
Atsakovo Šiaulių rajono savivaldybės atstovė R. M. paaiškino, kad atsakovas su ieškiniu nesutinka. Valstiečio ūkio suteikimas susidėjo iš kelių etapų, t.y. pirmiausia buvo sprendžiama apie norinčių ir galinčių steigti valstiečio ūkį asmenų sąrašo sudarymą, po to ėjo žemės paėmimas į valstiečio ūkio fondą, žemės valstiečio ūkiui įsteigti įteisinimo įforminimas, šis procesas pasibaigdavo nuosavybės teisės akto išrašymu, todėl ieškovės argumentas, kad šis aktas V. G. išduotas po 1991 m. rugsėjo 1 d., kada pagal Žemės reformos įstatymą nebebuvo galima vykdyti suteikimo pagal valstiečio ūkį yra nepagrįstas, nes Šiaulių rajono savivaldybės tarybos sprendimas paimti žemės sklypą į valstiečio ūkiui skiriamos žemės fondą buvo priimtas 1991 m. rugpjūčio 29 d., vadovaujantis šiuo sprendimu priimtas potvarkis 1991 m. spalio 24 d. Nr. 348, kur buvo išvardinti piliečiai, kuriems suteikiami valstiečio ūkiai, tarp jų ir V. G.. Lietuvos vyriausiojo archyvaro išaiškinime nurodyta, kokia buvo dokumentų saugojimo sistema, kiek laiko jie turėjo būti saugomi ir kad nėra žinomas teisės aktas, kuriame būtų nustatyta, kad pareiškimai suteikti valstiečio žemės ūkį turėjo būti registruojami atskiruose žurnaluose, minėti prašymai galėjo būti registruojami bendruose gautų dokumentų registravimo žurnaluose ir kortelėse, kurios manytina, kad buvo įrašytos į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2002 m. sausio 4 d. atrinktų naikinti bylų aktą Nr. 1. Ieškovės atstovui buvo suteikta teisė pačiam peržiūrėti bylas, išsirinkti jam reikiamus dokumentus, ieškovės atstovui buvo pateiktas atsakymas, kad tokie dokumentai, kaip komisijų protokolai nėra saugomi. Kad tokie procesai buvo atliekami, patvirtina dokumentai, pvz. 1991 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas. Prašo ieškovės ieškinį atmesti ir taikyti ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš santuokos akto įrašo (t. 3, l. 19) matyti, kad A. G. yra A. G. sutuoktinis. Iš gimimo akto įrašų (t. 3, l. 16, 17, 18) matyti, kad vienas iš A. G. ir A. G. vaikų yra V. G., gim. (duomenys neskelbtini).
1991 m. lapkričio 19 d. prašymu grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją) Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybai (t. 1, l. 27) A. G. prašė atkurti jam nuosavybės teisę į G. S., P., turėtą žemės sklypą 12,6105 ha, kurį tuo metu valdė Naujo gyvenimo kolūkis. 1992 m. kovo 31 d. A. G. vardu pateiktas prašymas pripačiam ūkiui steigti Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybai (t. 1, l. 28) suteikti jam 12,62 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), naudojamą „N. G.“ kol. Atsakovo V. G. atstovas pripažino, kad minėtus 1991-11-19 ir 1992-03-31 prašymus A. G. vardu pasirašė V. G.. Nors šie dokumentai buvo pasirašytas ne paties A. G., tačiau jo interesais, pasirašydamas kituose dokumentuose, A. G. išreiškė siekį, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į žemę, jis pasirašydamas kituose dokumentuose išreiškė savo valią, pritarė žemės nuosavybės teisės atkūrimui, nuo minėtų dokumentų pasirašymo 1991, 1992 metais iki bylos užvedimo 2011 metais praėjo apie dvidešimt metų, todėl naikinti visą nuosavybės teisės atkūrimo procesą į A. G. priklausiusią žemę dėl pirminių dokumentų netinkamo pasirašymo nėra pagrindo.
Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 31-9149 (t. 1, l. 16) pagal A. G. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jam tenkantį buvusio savininko S. G. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) nekilnojamąjį turtą – 12,61 ha žemės sklypą, nuosavybės teisę nuspręsta atkurti į
A. G. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 12,61 ha žemės tokia tvarka: grąžinant natūra 0,8770 ha žemės, o už 11,7330 ha žemės atlyginant pinigais 10665 Lt.
Šiaulių apskrities sprendimo projektas (t. 1, l. 18-19), kurį parengė 1999-01-06, dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. G., kuriame nuspręsta atkurti žemės nuosavybę natūra į 0,8770 ha ir už 11,7330 ha atlyginti pinigais, suderintas su A. G., nurodytas A. G. mirties liudijimo numeris. Ekspertizės aktas (t. 2, l. 73-75) patvirtina, kad šiame dokumente A. G. vardu pasirašė pati A. G..
1998 m. liepos 28 d. prašymu (t. 1, l. 20) A. G. prašė atstatyti nuosavybės teisę ir už likusią žemę išmokėti piniginę kompensaciją už žemę Lieporių kaime, kuri buvo jos vyro G. A. vardu 12,61 ha žemės. Ekspertizės aktas (t. 2, l. 73-75) patvirtina, kad šiame prašyme A. G. vardu pasirašė pati A. G.. Ieškovės parašas šiuose dokumentuose įrodo, kad ji sutiko su nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdu – už 11,7330 ha išmokėti kompensaciją pinigais. Ieškovė neįrodė jokių pagrindų, dėl ko reikėtų naikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1999-03-22 sprendimą Nr. 31-9149 dalyje dėl A. G. nuosavybės teisės atkūrimo būdo – už 11,7330 ha žemės sklypą išmokėti kompensaciją, ir įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie ŽŪM šį žemės sklypą atkurti natūra Lieporių kaime, Šiaulių rajone. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad A. G. ar ji, kaip A. G. turto paveldėtoja, kada nors būtų pateikusi prašymą Nacionalinei žemėtvarkos tarnybai atkurti nuosavybės teisę į minėtą visą žemės sklypą natūra.
1999 m. rugsėjo 6 d. raštu Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui (t. 1, l. 21) A. G. nurodo neprieštaraujanti, kad nuosavybės teisė į žemę, esančią po jai priklausančiais pastatais, būtų atstatyta jos mirusio vyro A. G. vardu. Ekspertizės aktas (t. 2, l. 73-75) patvirtina, kad šį prašymą pasirašė A. G..
Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialo 1999 m. birželio 4 d. pažymoje apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį (t.1, l. 22-23) nurodyta, kad A. G. vardu įregistruotas 0,877 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įsigytas 1999-03-22 Apskrities viršininko sprendimo Nr. 31-9149 ir 1999-04-06 Apskrities viršininko įsakymo Nr. 431 pagrindu.
1996 m. gruodžio 19 d. pareiškimu (t. 1, l. 25) A. G. kreipėsi į Šiaulių rajono 2-ąjį notaro biurą, nurodydama, kad po jos vyro A. G. mirties liko turtas: gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), traktorius 1987 m. laidos, markė T-25A, ir prašydama išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. 1999 m. birželio 6 d. papildomu pareiškimu (t. 1, l. 24) A. G. kreipėsi į Šiaulių rajono 1-ąjį notaro biurą, nurodydama, kad po sutuoktinio A. G. mirties liko turtas, 0,877 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir prašydama išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. Iš 1999 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą (t. 1, l. 26) matyti, kad A. G. paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudarė žemės sklypas, kurio plotas 0,877 ha, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 7408 Lt vertės, kuris priklausė palikėjui pagal 1999-03-22 Apskrities viršininko sprendimą Nr. 31-9149, 1999-04-06 Apskrities viršininko įsakymą Nr. 431 ir „Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės“ Šiaulių filialo 1999-06-04 išduotą pažymą apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį Nr. 1/614. Šie dokumentai įrodo, kad A. G. pati tvarkė pas notarą žemės sklypo paveldėjimo dokumentus ir žinojo arba būdama atidi galėjo žinoti, kokio dydžio žemės sklypas ir kokiu pagrindu priklausė jos mirusiam sutuoktiniui A. G..
1996 m. gruodžio 13 d. sutartimi (t.1, l.32) N. G. perleido savo vyrui V. G. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės atstatymą. Nuosavybės teisė atstatoma į 1,8139 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini). N. G. perleido savo vyrui V. G. 1,8139 ha. 1997 m. sausio 10 d. Šiaulių apskrities valdytojo sprendimu Nr. 31-6793 dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui V. G. (t. 1, l. 33) nuspręsta atstatyti V. G. nuosavybės teisę į 1 ha 81 a žemės (duomenys neskelbtini), grąžinti ekvivalentine natūra 6,12 ha (duomenys neskelbtini). Ieškovė nenurodė jokio pagrindo, dėl kokios priežasties ji prašo panaikinti šiuos administracinius aktus, pagal kuriuos nuosavybės teisę V. G. perleido jo sutuoktinė.
Iš Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Šiaulių filialo pažymos apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį 1998 m. vasario 17 d. (t. 1, l. 34) matyti, kad V. G. vardu įregistruotas 11,24 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įsigytas 1998-02-10 Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P91/98-0093 pagrindu.
Iš Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 1159 (t. 1, l. 40) 6 priedo (t. 1, l. 36) matyti, kad sąraše asmenų, kurių žemės sklypai gauti pagal galiojusį Valstiečio ūkio įstatymą, priskiriami valstybės išperkamai žemei Šiaulių rajone, yra V. G., 12,60 ha ploto sklypas Šiaulių seniūnijoje.
Žemės sklypo Nr. 138 plane (t. 1, l. 38) A. G. 1996-12-11 patvirtino, kad pamatuota namų valda 0,90 ha, su ribomis sutinka.
Pagal Šiaulių rajono valdybos 1995-02-23 potvarkio Nr. 107v. (t. 1, l. 53, 54) priedą Nr. 2 V. G. leista pirkti 12,14 ha žemės sklypą Lieporių kaime žemės ūkio veiklai pagal Lietuvos Respublikos Valstiečių ūkio įstatymą. Lietuvos Respublikos Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1996-12-18 įsakymu Nr. 1417v (t. 1, l. 39) įsakyta patikslinti Šiaulių rajono valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkio Nr. 107v „Dėl žemės ir miško pirkimo“ priedo Nr. 2 1-osios eilutės skiltį „Perkamos žemės plotas (ha) vietoje „12,14“ įrašyti 5,14“ .
Iš Šiaulių apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. 47-v (t. 1, l. 42) 8 priedo (t. 1, l. 43) matyti, kad V. G. suteikiamas 6,20 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), grąžinamas ekvivalentine natūra žemės ūkio veiklai, Šiaulių apskrities valdytojo sprendimo Nr. 31-6793.
Ieškovė A. G. ieškinio reikalavimais nuo a) iki f) prašo panaikinti administracinius aktus, susijusius su V. G. valstiečio ūkio steigimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-1138/2002 yra pasisakęs, kad pagal galiojusį Valstiečių ūkio 1989 m. liepos 4 d. įstatymą Nr. XI-3066 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1989 m. liepos 24 d. nutarimą ,,Dėl priemonių Lietuvos Respublikos valstiečių ūkio statymo nuostatoms įgyvendinti” žemės valstiečių ūkiui steigti suteikimas susidėjo iš keleto etapų : 1) norinčių ir galinčių steigti valstiečių ūkį asmenų sąrašo sudarymo, 2) žemės paėmimo į valstiečių ūkio fondą, 3) žemės valstiečių ūkiui steigti teisinio įforminimo. Šiems darbams atlikti buvo sudarytos rajonų žemės skirstymo komisijos ir Centrinė žemės skirstymo komisija. Rajonų žemės skirstymo komisijos nagrinėjo piliečių pareiškimus, sprendė žemės paėmimo į valstiečių ūkiams skirtą žemės fondą bei šios žemės suteikimą konkretiems asmenims. Savo sprendimus komisijos teikdavo vykdomiesiems komitetams (vėliau rajono valdyboms), kurie tvirtino žemės skyrimo projektus, priimdavo sprendimus paimti žemę į valstiečių ūkiams skiriamą žemės fondą ir suteikdavo ją naudotis konkretiems asmenims Šis procesas baigdavosi valstybinės žemės nuosavybės akto išdavimu. Teismas išaiškino, kad vadovaujantis įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 10 ir 12 straipsniais įstatymų leidėjas pripažino iki 1991 m. rugsėjo 1 d. suformuotas žemėnaudas valstiečių ūkiui steigti, nors valstybiniai žemės nuosavybės aktai iki to dar nebuvo išduoti. Žemės reformos įstatymas pradėto žemės privatizavimo dokumentų įforminimo nesustabdė ir neuždraudė.
Kadangi šioje byloje žemė (duomenys neskelbtini) vadovaujantis Šiaulių rajono tarybos 1991-08-29 sprendimu buvo paimta į žemės fondą valstiečių ūkiui steigti, buvo parengtas žemės sklypo brėžinys - V. G. suderintas 1991-08-12, t.y. iki 1991-09-01 dienos, todėl galima teigti, kad 1991-11-12 išduotas Valstybinės žemės nuosavybės aktas Nr. 138 yra teisėtas ir nėra pagrindo jį naikinti bei kitus aktus, susijusius su valstiečio V. G. ūkio steigimu. Pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. 1-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusi nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” 12 straipsnio nuostatas žemę, suteiktą ūkininkui kaimo vietovėje priskyrė prie valstybės išperkamos žemės. Tokia žemė negalėjo būti grąžinta natūra asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę. Ieškovė A. G. sutiko, kad jai nuosavybės teisė į A. G. priklausiusią žemę būtų atkurta ne natūra, o išmokant kompensaciją pinigais.
Iš Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. vasario 7 d. posėdžio protokolo priedo Prašymų privačiam ūkiui steigti svarstymo išvados (t. 3, l. 32-35) matyti, kad A. G. S. nutarta suteikti 12,60 ha ploto sklypą (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgiant į tai, kad 1991 m. rugsėjo 19 dienos Valstiečio ūkiui suteikiamos žemės sklypo ribų nustatymo ir vietos apžiūrėjimo akte (t. 3, l. 164), V. G. pageidaujant steigti valstiečių ūkį, ranka įrašytą prierašą „ valst. G. tėvai sutinka, kad jų sodybinė žemė būtų įmatuota į valstiečio žemę“ pasirašė A. G., tai įrodo, kad valstiečių ūkio steigimo metu ieškovė A. G., jos sutuoktinis A. G. ir atsakovas V. G. turėjo bendrą siekį, kad V. G. (duomenys neskelbtini) įsteigtų valstiečio ūkį, kad šiame ūkyje būtų egzistuojanti sodyba ir V. G. atitiktų įstatymo reikalavimus valstiečio ūkiui steigti.
Tai, kad ieškovė A. G. praėjus daugiau nei dešimčiai metų pakeitė savo nuomonę dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo būdo, dėl sutikimo, kad V. G. įsteigė valstiečio ūkį šalia jos sodybos, negali paneigti jos ir jos sutuoktinio išreikštos valios 1991-1996 metais.
Ieškovės atstovas nurodo, kad yra ne visi V. G. dokumentai, kuriuos reikėjo parengti steigiant valstiečio ūkį. Tačiau teismas atsižvelgia į tai, kad civilinė byla yra užvesta praėjus apie 20 ar 15 metų nuo dokumentų rengimo, yra pasibaigę dokumentų saugojimo terminai, todėl ne visi dokumentai privalėjo būti išsaugoti. Tačiau iš išlikusių, į bylą pateiktų dokumentų galima spręsti apie šalių valią sprendžiant dėl nuosavybės teisės atkūrimo A. G. ir V. G. valstiečio ūkio steigimo.
Iš ieškinio reikalavimų ir visų aptartų įrodymų matyti, kad ieškovė A. G. prašo panaikinti administracinius aktus, priimtus 1991 – 1999 metais, prašo pripažinti niekine valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį, sudarytą 1998-02-10, taikyti abipusę restituciją. Ieškovė prašo atnaujinti praleistą terminą skundžiamiems administraciniams sprendimams ir sandoriui ginčyti dėl svarbių priežasčių, jei teismas manytų, kad terminas ieškiniui pareikšti yra praleistas.
Visi atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį ir A. G. ieškinį atmesti.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatskiriamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, iš kurių vienas yra kreipimasis į teismą įstatymo nustatytu terminu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtoja praktiką, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-124-701/2016, 3K-3-577/2014, 3K-3-359/2014 ir kt.).
Reikalavimui ginčyti pirkimo – pardavimo sutartį turi būti taikomas CK 1.125 straipsnyje nustatytas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas. Reikalavimams panaikinti administracinius aktus turėtų būti taikomas ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtintas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teisiškai reikšmingo fakto – sužinojimo apie ginčijamą sprendimą – momento nustatymas yra fakto klausimas, dėl kurio sprendžiama pagal šalių pateiktus įrodymus.
Ieškovė nurodo, kad ji apie prašomus panaikinti administracinius aktus sužinojo tik 2010 metų rugsėjo 20 dieną, kai advokato padėjėjas A. G. jai pirmą kartą išaiškino, kad yra sprendimų, kurie pažeidžia jos teises ir trukdo jai atkurti nuosavybės teisę natūra į jos sutuoktinio A. G. žemę.
Prie šios bylos yra pridėta civilinė byla Nr. 2-2252-68/2009 (2-138-68/2010) pagal J. G. pareiškimą suinteresuotam asmeniui A. G., kurioje prie pareiškimo yra pridėti 1999-03-22 Šiaulių apskrities valdytojo sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo A. G. į 12,61 ha žemės, grąžinant natūra 0,8770 ha, o už 11,7330 ha išmokant kompensaciją pinigais (l.11) ir 1999-06-09 paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą (l.7), kurie buvo įteikti A. G. asmeniškai (l.35). Pažymoje dokumentų įteikimo data nėra nurodyta, bet A. G. jau 2010-01-04 pateikė atsiliepimą į pareiškimą (l.39). Tai įrodo, kad tuo metu A. G. jau buvo gavusi paminėtus dokumentus.
Kitoje byloje Nr. 2-441-291/2010 (2-49-291/2011) J. G. užvedė civilinę bylą, reikšdama reikalavimus, tapačius A. G. reiškiamiems reikalavimams šioje civilinėje byloje, prie J. G. skundo buvo pridėti ginčijami administraciniai sprendimai. Minėtoje byloje 2010-10-08 A. G. pateikė atsiliepimą į ieškinį. Šioje byloje J. G. ieškinys paliktas nenagrinėtu 2011-04-18 dienos nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011-06-06.
Ieškovė A. G. 2011-06-29 pateikė ieškinį teismui (civilinė byla Nr.2-1269-776/2011; 2-52-776/2012) pareikšdama tapačius reikalavimus, kaip šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ieškovės A. G. ieškinys 2012-06-14 buvo paliktas nenagrinėtu, kadangi šalys, neprašiusios nagrinėti bylą jų nesant, be svarbių priežasčių neatvyko į teismo posėdį. Ši nutartis įsiteisėjo 2012-10-02.
Šiuo metu nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-13-496/2016 ieškovė A. G. užvedė pateikdama ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo niekiniais ir restitucijos taikymo 2012-10-18 (t. 1, l.1).
Iš informacijos apie anksčiau nagrinėtas bylas, kuriose dalyvavo A. G. ir buvo pateikta iš pradžių dalis administracinių aktų, po to visi aktai, kuriuos prašė panaikinti ieškovė, kuriose reiškiami tapatūs reikalavimai, kaip šioje byloje, matyti, kad ieškovei apie dalį ginčijamų administracinių aktų neabejotinai tapo žinoma iki 2010-01-04, apie kitus 2010 m. rugsėjo mėnesį. Ieškovė A. G. ieškinį teismui pareiškė tik 2011-06-29, t.y, ieškinys teismui buvo pateiktas žymiai praleidus vieno mėnesio terminą administraciniams aktams apskųsti.
Be to, CK 1.130 str. 4d. numato, kad ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovo kaltės. Kaip minėta civilinė byla Nr.2-1269-776/2011 ( 2-52-776/2012) buvo baigta paliekant A. G. ieškinį nenagrinėtą dėl to, kad ji ir jos atstovas be svarbių priežasčių neatvyko į teismo posėdį, todėl ieškinio šioje byloje pareiškimas nenutraukė ieškinio senaties termino.
Sprendžiant klausimą, ar ABTĮ 33straipsnio 1 dalyje nustatyto termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šio termino esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis). Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006).
Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą. Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą (LAT nutartis 3K-3-428/2011).
Kaip matyti, iš anksčiau sprendime aptartų įrodymų, 1996 m. gruodžio 19 d. pareiškimu (t. 1, l. 25) A. G. kreipėsi į Šiaulių rajono 2-ąjį notaro biurą, nurodydama, kad po jos vyro A. G. mirties liko turtas: gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais, esantis (duomenys neskelbtini), traktorius 1987 m. laidos, markė T-25A, ir prašydama išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. 1999 m. birželio 6 d. papildomu pareiškimu (t. 1, l. 24) ieškovė A. G. kreipėsi į Šiaulių rajono 1-ąjį notaro biurą, nurodydama, kad po sutuoktinio A. G. mirties liko turtas, 0,877 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir prašydama išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą. 1999 m. birželio 9 d. paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą (t. 1, l. 26) nurodyta, kad A. G. paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudarė žemės sklypas, kurio plotas 0,877 ha, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kuris priklausė palikėjui pagal 1999-03-22 Apskrities viršininko sprendimą Nr. 31-9149, 1999-04-06 Apskrities viršininko įsakymą Nr. 431 ir „Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės“ Šiaulių filialo 1999-06-04 išduotą pažymą apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį Nr. 1/614. Tai įrodo, kad paveldėdama A. G. 0,877 ha žemės sklypą bei gyvenamąjį namą Lieporių kaime, ieškovė A. G. žinojo, kad A. G. nuosavybės teisės natūra atkurtos tik į 0,877 ha žemės sklypą ir jai buvo žinoma, kokių administracinių aktų pagrindu atkurta nuosavybės teisė.
Kaip minėta, ieškovė A. G. į teismą dėl šių administracinių aktų panaikinimo pirmą kartą kreipėsi tik 2011 metais, todėl teismas pripažįsta, kad ji vieno mėnesio terminą administraciniams aktams apskųsti praleido apie dvylika metų.
Be to, ieškovės A. G. sūnaus V. G. daiktinės teisės į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), prie A. G. sodybos, buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre 1998-02-17. Taip pat A. G. parašu patvirtino savo sutikimą Šiaulių apskrities sprendimo projekte (t. 1, l. 18-19), kuris parengtas 1999-01-06, dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui A. G., kuriame nuspręsta atkurti žemės nuosavybę natūra į 0,8770 ha ir už 11,7330 ha atlyginti pinigais. Taip pat A. G. yra pasirašiusi sūnui V. G. suprojektuoto 11,24 ha ploto žemės sklypo parodymo – paženklinimo 1998-08-27 akte, nes projektuojamas žemės sklypas buvo greta jos sodybos Lieporių kaime, tai įrodo, kad jau 1999 metais ieškovė A. G. neabejotinai žinojo faktą, kad A. G. natūra atkuriama žemės nuosavybė tik į 0,877 ha, o greta jų sklypo kuriamas jos sūnaus V. G. valstiečio ūkis, tai ji suprato ir su tuo sutiko ir tik vėliau, praėjus daug metų ji pakeitė nuomonę. Be to, iš pačios ieškovės A. G. pasisakymų matyti, kad ji matė, jog po sūnaus V. G. išvykimo į užsienį, žemės sklypą šalia jos sodybos dirbo kaimynas A. G.. Šiam asmeniui žemės sklypą yra išnuomojęs V. G.. Ieškovė žemę dirbančiam asmeniui daugiau nei dešimt metų jokių pretenzijų nereiškė.
Iš visų nustatytų faktinių bylos nagrinėjimo aplinkybių teismas daro išvadą, kad A. G. žinojo apie rengiamus administracinius aktus jų rengimo metu, apie administracinių aktų priėmimą ji žinojo arba būdama atidi turėjo sužinoti vėliausiai 1999 metais, kai tvarkė paveldėjimo dokumentus, po to J. G. užvedus bylas teisme, į kurias ji buvo įtraukta dalyvauti 2009-2010 metais, todėl pripažįstama, kad ji praleido terminus administraciniams aktams apskųsti. Ieškovės amžius negali būti priežastis praleistiems terminams atnaujinti, nes ji turi atstovą su teisiniu išsilavinimu, be to 1991-1999 metais jai buvo žymiai mažiau metų ir ji galėjo daug lengviau suvokti, jei jos teisės būtų buvusios pažeistos. Teismas pripažįsta, kad nėra jokių svarbių priežasčių, dėl kurių reikėtų atnaujinti terminą administraciniams aktams apskųsti, todėl ieškinys dėl administracinių aktų panaikinimo yra atmestinas.
Ieškovė A. G. prašo pripažinti niekine 1998-02-10 Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P91/98-0093, pagal kurią Šiaulių apskrities viršininko administracija pardavė, o V. G. nusipirko sklypo Nr. 138 5,14 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Prašo taikyti abipusę restituciją, V. G. iš valstybės grąžinant jo sumokėtus 422,04 Lt., o valstybei grąžinant V. G. įsigytą 5,14 žemės sklypą. Kaip minėta, atsakovai prašo taikyti ieškinio senatį. Nuo minėtos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo 1998-02-10 ir V. G. daiktinių teisių į žemės sklypą įregistravimo viešame registre iki šios bylos užvedimo 2012-10-18 praėjo daugiau nei 14 metų (bylos Nr. 2-1269-775/2011 ieškinio senaties nenutraukė, nes ieškinys paliktas nenagrinėtu dėl ieškovės ir jos atstovo neatvykimo į teismą be svarbių priežasčių), t.y. yra ženklai praleistas ieškinio senaties terminas, todėl šis reikalavimas atmetamas pritaikius ieškinio senatį.
Atmetant ieškinį yra naikintinos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos 2012-11-08 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartimi atsakovo V. G. žemės sklypui, panaikintinas draudimas V. G. disponuoti žemės sklypu 11,24 ha, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
CPK 93, 98 str. numato, kad šaliai, kurios naudai yra priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe išlaidas advokato pagalbai apmokėti, teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovo V. G. atstovas pateikė prašymą priteisti iš A. G. atstovavimo išlaidas 7895,46 Eur. Nurodo, kad tokios išlaidos susidarė dėl to, kad byla trunka trejus metus, byla yra itin didelės apimties.
Teismas pripažįsta, kad ši civilinė byla yra didelės apimties, joje pareikšta daug reikalavimų, bylos nagrinėjimas truko daugiau nei trejus metus, atsakovo atstovas pateikė tris atsiliepimus į ieškinį, rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės pareikštų prašymų, atskirąjį skundą, daug kartų važiavo į teismo posėdžius Šiaulių apylinkės teisme ir Kelmės rajono apylinkės teisme, tačiau atsakovo V. G. ataskaitose nurodytos sumos už atskirų procesinių veiksmų atlikimą, keliones žymiai viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius. Pavyzdžiui už kelionę į Šiaulius ir kelionę iš Šiaulių tą pačią dieną 2014-10-23 įvertinta po 312,50 Lt į kiekvieną pusę, t.y. 625 Lt už kelionę pirmyn ir atgal, arba 181 Eur už kelionę į Šiaulių apylinkės teismą arba Kelmės r. apylinkės teismą ir atgal 2015-01-12, 2015-04-13, 2015-09-29, ar net 208,18 Eur kelionei į Kelmės r. apylinkės teismą ir atgal 2016-01-14 ir kt. Šios sumos už vykimą į teismo posėdžius pripažįstamos itin dideliu išlaidavimu, todėl priteisiama atstovavimo išlaidų suma už atsakovo V. G. atstovavimą yra mažinama iki 4000 Eur.
Atmetant ieškinį iš ieškovės valstybei priteistinos išlaidos, patirtos dėl procesinių dokumentų siuntimo 60,11 Eur (t. 4, l. 1 ).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
A. G. ieškinį atmesti.
Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, taikytas 2012-11-08 Šiaulių rajono apylinkės teismo nutartimi – draudimą V. G. disponuoti žemės sklypu 11,24 ha, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Priteisti V. G. iš A. G. 4000 Eur (keturis tūkstančius eurų) išlaidų advokato pagalbai.
Priteisti iš A. G. 60,11 Eur (šešiasdešimt eurų 11ct.) valstybei procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Kelmės rajono apylinkės teismą.