Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir skirta 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmė.

Priteista nukentėjusiajam A. S. iš A. S. 500 (penki šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista nukentėjusiajam A. S. iš A. S. 100 (vienas šimtas) eurų turtinės žalos atlyginimo.

Priteista valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos iš A. S. 62.37 eurus (šešiasdešimt du eurai 37 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis A. S., kuris ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu buvo daromos galutinės teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Skunde iš esmės teigiama, jog apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais nukentėjusiojo A. S. ir liudytojų parodymais, nepagrįstai atmetė apelianto ir liudytojų A. S., D. Ž. parodymus, tuo pažeisdamas rungimosi principą. Taip pat apeliantas nesutinka su jam paskirtos arešto bausmės dydžiu, prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei sumažinti nukentėjusiajam priteistą neturtinę žalą atsižvelgiant į nukentėjusiojo A. S. provokuojantį elgesį ir jo šeimos turtinę padėtį.

Dėl rungimosi principo

5. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde keliamo rungimosi principo pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Rungimosi principas baudžiamajame procese pasireiškia tuo, kad tiesos baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo metu siekiama ginčo forma. Teismo, kuris turi būti nešališkas ir objektyvus, pareiga sudaryti teisminio nagrinėjimo dalyviams tinkamas sąlygas jų teisėms realizuoti, kad būtų visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirtos visos baudžiamosios bylos aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-62-976/2017).

6. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos nepažeidžiant rungimosi principo (BPK 7 straipsnis) ir nesuvaržant kaltinamajam įstatymų garantuotų gynybos teisių (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Iš teisiamojo posėdžių protokolų matyti, jog nuteistojo interesams atstovavo gynėjas advokatas. Tiek apeliantas, tiek ir jo gynėjas aktyviai dalyvavo bylos nagrinėjime, reiškė savo nuomonę, teikė klausimus apklausiamiems asmenims, gynėjas baigiamojoje kalboje išdėstė savo įrodymų vertinimą, apeliantui buvo suteiktas paskutinis žodis. Todėl šiuo nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas. O tai, kad pirmosios instancijos teismas liudytojų A. S., D. Ž. parodymus vertino ne taip, kaip to tikėjosi apeliantas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistas rungimosi principas.

Dėl nuteistosios nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

7. Nuteistasis A. S. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teigia, kad nėra surinkta neginčijamų įrodymų, jog jis tyčia sužalojo nukentėjusįjį A. S..

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, įvertinus proceso dalyvių pasisakymus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, skundžiamo nuosprendžio turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius A. S. bylos duomenis, tinkamai išanalizavo visas įvykusio incidento aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo keltą versiją, neva nukentėjusysis susižaloti galėjo griūdamas, jog jis nukentėjusiajam tik delnu sudavė per pakaušį, po ko šis griuvo ir trenkėsi į duris. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. S., liudytojo J. S., L. J. parodymais, liudytojų I. B. ir G. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos pripažino patikimais, motyvuotai atmesdamas liudytojų A. S., A. M., D. Ž., G. Č. parodymus, bei rėmėsi kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir teisingai konstatavo, kad A. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šiuo nagrinėjamu atveju nuteistajam A. S. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios teismo šališkumą.

9. Priešingai nei nurodo apeliaciniame skunde nuteistasis A. S., nukentėjusiojo A. S. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių išliko nuoseklūs viso tyrimo metu. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis A. S. tvirtino, kad jam sėdint pirtyje stalo gale, į pirtį įėjęs A. S. priėjęs prie jo ir nieko nepaaiškinęs jam kumščiu trenkė du kartus į veido sritį, reikalavo išeiti į lauką. Išėjo į lauką paskui A. S., paėjus apie 5 m nuo pirties link šulinio, A. S. ranka smogė jam į galvą, nuo smūgio jis parkrito ant žemės. Po to, A. S. suėmęs jam už rankos pakėlė jį nuo žemės, patampė ir dar kartą smogė jam į galvą. Negali paaiškinti, kodėl A. S. jį sumušė. Nurodė, kad anksčiau konfliktų su A. S. nebuvo. Taip pat nukentėjusysis tvirtino, kad A. S. paprašius, jis padavė jai cigaretę, jokio konflikto tarp jo ir A. S. nebuvo, jis jos neįžeidinėjo. (1 t., b. l. 35–37). Šiuos savo duotus parodymus A. S. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., b. l. 43–48) ir akistatos su A. S. metu (1 t., b. l. 54–55). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. S. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, kad į pirtį atėjęs A. S. nieko nepaaiškinęs jam sėdinčiam du kartus iš rankos trenkė į galvą, po to liepė eiti į lauką. Ji paskui A. S. išėjo į lauką. Lauke A. S. ranka trenkė jam į galvą, jis nukrito ant žemės. Tada A. S. pakėlė jį už rankos, patampė ir po to trenkė dar kartą. Jiems būnant lauke A. S. sakė, kad jis jo žmoną išvadino negražiais žodžiais. Tvirtino, kad A. S. jis davė cigaretę, kad jos niekas neįžeidinėjo.

10. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino įvykio metu pirtyje buvęs ir įvykį matęs liudytojas J. S.. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas parodė, kad įėjęs į pirtį A. S. sudavė A. S. į galvą, pataikė į antakį. Nukentėjusysis nuo smūgio nukrito. A. S. pasiūlė nukentėjusiajam išeiti pasikalbėti ir nukentėjusysis išėjo. Liudytojas taip pat parodė, kad A. S. buvo atėjusi į pirtį, prašė cigaretės, tačiau niekas jos neįžeidinėjo, su ja jokio konflikto nebuvo (2 t., b. l. 128–129).

11. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas L. J. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad įvykio dieną pro langą matė, kaip iš pirties išėjo A. S., o jam iš paskos A. S.. Matė, kaip A. S. smūgiuodamas pastūmė A. S. ir šis nugriuvo. A. S. atsistojus, A. S. vieną kartą smogė nukentėjusiajam į veidą. Nuo smūgio nukentėjusysis nukrito ant žemės ir susiėmė nosį. (1 t., b. l. 127–130, 2 t., b. l. 127–128).

12. Teisėjų kolegija įvertinusi nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymus, juos sugretinusi tarpusavyje, neturi pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kad tarp nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų dėl esminių įvykio aplinkybių yra prieštaravimų. Tai, kad nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas smūgis į veido sritį, ir tai, jog tokie sužalojimai negalėjo atsirasti nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis – krentant ir veidu atsitrenkiant į duris, patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) Minėtoje išvadoje nurodyta, kad A. S. nustatyti sužalojimai – poodinės kraujosruvos kairės akies vokų-nosies srityje, kaktos kairėje ir odos nubrozdinimas su aplinkine poodine kraujosruva kairės ausies srityje padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais. Odos nubrozdinimas kairio skruosto srityje padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu, ribotą paviršių turinčiu daiktu. Sužalojimai padaryti mažiausiai 3 trauminiais poveikiais (1 t., b. l. 73–74).

13. Nors apklausiamas teisiamojo posėdžio metu liudytojas I. B. tvirtino, kad įėjus į pirtį A. S. tik kalbėjo su A. S., jog ikiteisminio tyrimo metu sumelavo sakydamas, kad A. smogė sėdinčiam A., tačiau šiais liudytojo parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti. Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo netikėti liudytojo I. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių metu jis parodė, kad A. S. niekas neįžeidinėjo, kad jai davus cigaretę ji išėjo, jog po to įbėgo į vidų A. S., kuris nieko nesakęs iš karto priėjo prie A. S. ir trenkė jam kumščiu vieną kartą į veido sritį, po smūgio šis atsitrenkė į sieną, po to A. S. liepė A. S. eiti į kiemą išsiaiškinti, nes šie liudytojo parodymai buvo duoti netrukus po įvykio (1 t., b. l. 140–143). Siekiant pašalinti abejones dėl liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, pirmosios instancijos teisme buvo apklausta liudytoja R. P., kuri patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas I. B. parodymus davė savo valia, įvykio aplinkybes pasakojo nuosekliai, jog jai jokių abejonių dėl jo nurodytų aplinkybių nekilo. Nurodė, kad liudytojas buvo apklausiamas dalyvaujant psichologui ir vaiko teisių apsaugos atstovei (2 t., b. l. 162). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip teisingus ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo I. B. parodymus, kurie atitinka tiek nukentėjusiojo A. S., tiek ir liudytojo J. S. parodymus, kad įėjęs į pirtį A. S. nieko neaiškinęs priėjo prie nukentėjusiojo ir sudavė jam smūgį į veidą, po ko liepė nukentėjusiajam išeiti į lauką, ką nukentėjusysis ir padarė.

14. Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti liudytojo G. V. teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Apklausiamas teisme liudytojas parodė, kad įvykio metu jo pirtyje nebuvo, konflikto tarp A. S. ir nukentėjusiojo nematė. Ikiteisminio tyrimo metu A. prašymu davė melagingus parodymus apie įvykio aplinkybes. Su A. buvo susitikęs lapkritį miestelyje ir kalbėjosi apie įvykį. A. jam sakė, kad būtent jo įvykio metu nebuvo. Aptarinėjo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. (2 t., b. l. 155–156) Šie teisminio nagrinėjimo metu liudytojo duoti parodymai ne tik prieštarauja jo ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kurių metu jis tvirtino, kad buvo pirtyje ir matė kaip A. S. priėjęs prie A. S. vieną kartą kumščiu sudavė į veido sritį, galėjo būti į nosį, po to matė kaip lauke A. S. delnu trenkę vieną kartą A. S. į veido sritį, šis paslydo ant žolės ir atsisėdo (1 t., b. l. 103–106), bet jų nepatvirtina ir liudytojų A. M., D. Ž., I. B. bei nukentėjusiojo A. S. parodymai, kurie patvirtino, kad G. V. įvykio metu buvo pirtyje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. V. duotus parodymus teisiamajame posėdyje atmetė kaip nepagrįstus ir teisingais laikė liudytojo parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu. Kaip nurodė liudytoja R. P., ji ikiteisminio tyrimo metu apklausė liudytoją G. V. ir jai dėl jo nurodomų įvykio aplinkybių abejonių nekilo.

15. Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai objektyviai užfiksuoti specialisto išvadoje, kurioje konstatuotas sužalojimų pobūdis, padarymo aplinkybės ir mechanizmas (1 t., b. l. 73–74), kas atitinka nuketėjusiojo ir liudytojų nurodytas aplinkybes ir paneigia nuteistojo nurodytą versiją, kad nukentėjusysis susižalojo, kai krisdamas veidu trenkėsi į duris.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų turinio analizė, jų palyginimas tarpusavyje ir su kitais rašytiniais bylos duomenimis, paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl šių asmenų parodymų prieštaringumo ir nepatikimumo. Tiek nukentėjusiojo, tiek ir anksčiau aptartų liudytojų parodymai iš esmės yra nuoseklūs, įtikinami, vieni kitiems neprieštarauja, vieni kitus papildo, atitinka faktines aplinkybes, juos patvirtina rašytiniai bylos duomenys. Todėl jais netikėti ir nesivadovauti nėra pagrindo. Šios išvados pagrįstumo apelianto skunde nurodomi argumentai nepaneigia.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų A. S. ir D. Ž. parodymais, kurie patvirtina nuteistojo A. S. versiją, kad nukentėjusysis iš pirties išėjo pirmas, išeidamas petimi kliudė A. S., kuris nukentėjusiajam tarpduryje smogė delnu į pakaušį, nuo ko nukentėjusysis pro duris išvirto laukan, jog nukentėjusiajam daugiau nesmūgiavo, nes jie prieštarauja nukentėjusiojo, kitų liudytojų parodymams bei kitoms byloje nustatytoms ir anksčiau aptartoms objektyvioms aplinkybėms. Be to, liudytoja A. S. yra nuteistojo sutuoktinė, kas leidžia daryti išvadą, kad duodama parodymus, kuriuos paneigia kiti bylos duomenys, siekia A. S. padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės. O liudytojas D. Ž. apklausiamas teisiamajame posėdyje nurodė tik tai, kad matė, kaip išeidamas A. S. petimi kliudė A. S., tokių aplinkybių, kad A. S. būtų smogęs nukentėjusiajam delnu į pakaušį, po ko nukentėjusysis nugriuvo, liudytojas nenurodė. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodytą versiją, kad nuteistojo veiksmus išprovokavo netinkamas nukentėjusiojo elgesys, nes jis įžeidinėjo jo žmoną, paneigta nukentėjusiojo ir kitų objektyvių liudytojų parodymais.

18. Įvertinus aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė A. S. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, juos pagrindė bylos įrodymais ir pagrįstai A. S. pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti, pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti ir įvertinti, bei šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai patvirtina, kad A. S. prieangyje tyčia smogdamas du kartus kumščiu nukentėjusiajam A. S. į veido sritį, po to namo kieme tyčia smogdamas du kartus kumščiu nukentėjusiajam A. S. į veido sritį, padarė nukentėjusiajam sužalojimus, kurie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Taigi, baudžiamasis įstatymas A. S. pritaikytas teisingai, apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl A. S. kaltės nepaneigia, nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, nėra pagrindo.

Dėl paskirtos bausmės

19. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam A. S. skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei nustatydamas jos trukmę, bausmės skyrimo taisyklių bei principų nepažeidė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. S. atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes – į tai, kad jis padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, į jo asmenybę, kad praeityje ne kartą teistas už smurtinius nusikaltimus, teistumas neišnykęs, administracine tvarka nebaustas, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam už nusikalstamos veikos padarymą pirmosios instancijos teismas, skirdamas sankcijoje numatytą arešto bausmę ir nustatydamas trukmę – 60 parų areštą, artimą tokios bausmės rūšies vidurkiui (BK 49 straipsnio 3 dalis), baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir nuteistajam A. S. paskyrė teisingą bausmę. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, A. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirta 60 parų arešto bausmė, atsižvelgus tiek į aptariamos veikos pavojingumą, tiek į nuteistojo asmenybę, nėra per griežta. Todėl atsižvelgiant į anksčiau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, keisti A. S. paskirtos bausmės rūšį ar dydį, nėra pagrindo.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

21. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės nuteistajam A. S. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir spręsti klausimą dėl jam skirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimo.

22. Bausmių vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

23. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-183/2014, Nr. 2K-61-895/2015, Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-379-697/2018 ir kt.).

24. Dėl nuteistojo A. S. atitikimo formaliems BK 75 straipsnio taikymo kriterijams jokių abejonių vertinamu atveju nekyla – skundžiamu nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 punktas), pirmą kartą nuteistas arešto bausme. Tačiau be nuteistojo atitikimo formaliems pagrindams turi būti nustatyta ir kita BK 75 straipsnio taikymo sąlyga – teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

25. Kaip jau buvo minėta, A. S. padarė tyčinį smurtinį nusikaltimą, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, anksčiau ne kartą teistas už smurtinis nusikaltimus, bausmę atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs. Įvertinus tiek anksčiau aptartą A. S. asmenybę, tiek ir jo įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jo buvusius teistumus, menkas nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme, nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti jam atidėjus paskirtos arešto bausmės vykdymą. Atsižvelgus į tai, nuteistojo A. S. prašymas taikyti jo atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimą atmestinas.

26. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo A. S. nurodytos aplinkybės, kad šeimoje trys vaikai, vienam vaikui nustatytas neįgalumas, jog jo žmona taip pat turi neįgalumą, jog jis išlaiko šeimą, rūpinasi vaikais, nes žmona viena negali jais pasirūpinti, nemenkina jo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir nėra pakankamu pagrindu lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pabrėžtina ir tai, kad šios nuteistojo skunde nurodomos šeiminės aplinkybės egzistavo ir iki nusikalstamos veikos padarymo, nuteistajam buvo žinomos, tačiau jo nesulaikė nuo smurtinio nusikalstamo elgesio.

Dėl nukentėjusiajam A. S. priteistos neturtinės žalos dydžio

27. Nuteistasis A. S. prašo sumažinti nukentėjusiajam A. S. priteistos neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo A. S. provokuojantį elgesį ir jo šeimos turtinę padėtį.

28. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad anksčiau aptartais ir įvertintais įrodymais nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiojo A. S. elgesys buvo provokuojantis. Duomenų apie nuteistojo sunkią materialinę padėtį, tik išskyrus nuteistojo pateiktus dokumentus apie jo sutuoktinei nustatytą nedarbingumo lygį ir podukrai nustatytą neįgalumą, vaikų gimimo liudijimai, byloje nėra pateikta. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes bei kitas neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje civilinio ieškinio klausimas dėl nukentėjusiajam A. S. priteistos neturtinės žalos dydžio išspręstas tinkamai. Dėl A. S. atliktų smurtinių veiksmų, nukentėjusysis A. S. neabejotinai patyrė fizinį skausmą, neigiamus dvasinius bei emocinius išgyvenimus, vertino ir nukentėjusiajam įvykio metu padarytų kūno sužalojimų pobūdį bei tai, jog buvo nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

29. Įvertinęs nusikalstama veika padarytos žalos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę bei atsižvelgęs į teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164/2015, 2K-227/2017, 2K-347/2018 ir kt.), pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo A. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino iš dalies ir priteisė nukentėjusiajam 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nustatytas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas, atitinkantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, nėra per didelis, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nemažintinas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

30. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2021 m. rugpjūčio 31 d. pažymą Nr. (12.35Mr) PT-5676, kuria prašoma priteisti valstybei iš A. S. 135,00 Eur už gynėjo advokato Modesto Švažo nuteistajam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

31. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

32. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

33. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 27 d. nuosprendį apskundė nuteistasis A. S.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. S. pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), nuteistajam A. S. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nuteistojo apeliacinio skundo reikalavimai dėl jo išteisinimo, paskirtos bausmės trukmės sumažinimo, BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, neturtinės žalos dydžio sumažinimo, atmesti kaip nepagrįsti, jog apeliantas yra darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. S. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo 135,00 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. S. apeliacinį skundą.

Išieškoti iš nuteistojo A. S. 135,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.