- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-14
- Bylos Nr.
- e2S-601-603/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02421-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- T. S.
- Ieškovas
- R. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės T. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. (R. M.) ieškinį atsakovei T. S. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo su jais tvarkos nustatymo, išlaikymo priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovas R. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei T. S., kurį patikslinęs be kita ko prašė iš atsakovės priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams M. M. (gim. (duomenys neskelbtini).) ir E. M. M. (E. M. M.) (gim. (duomenys neskelbtini).) po 273,63 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki Vaikai sulauks pilnametystės. Ieškovas taip pat prašė teismo nustatyti, kad išlaikymui skirtas lėšas atsakovė pervestų į jam priklausančią sąskaitą banke (Nr. (duomenys neskelbtini)) iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Ieškovas vėliau (2023 m. kovo 27 d.) padidino prašomą priteisti išlaikymo dydį, prašydamas priteisti iki 330 E. M. M. ir iki 332 Eur E. M., ir prašė išlaikymą vaikams priteisti nuo ieškinio padavimo momento (2022 m. rugsėjo 27 d.).
2. Ieškovas 2024 m. sausio 5 d. kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš atsakovės laikiną (iki teismo sprendimo priėmimo) išlaikymą vaikams po 306 Eur kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Prašymą grindė tuo, kad nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškovu, kuris rūpinasi kasdieniais vaikų poreikiais. Ieškovui vienam tenka pareiga išlaikyti vaikus, kurių poreikiai, augant vaikams, didėja. Tuo tarpu atsakovė prie nepilnamečių vaikų išlaikymo absoliučiai neprisideda, o pajamas, kurios turėtų būti skiriamos vaikams išlaikyti, naudoja nekilnojamajam turtui įsigyti. Ieškovo teigimu, šiuo metu vaikų poreikiams patenkinti per mėnesį reikalinga mažiausiai 1495 Eur suma, iš kurios sūnaus poreikiams reikalinga 750 Eur, o dukros – 745 Eur suma, ir nors jie viršija minimalius dydžius, ieškovas stengiasi juos patenkinta pilna apimtimi. Prašomas priteisti laikinas išlaikymas vaikams yra minimalus, siekia vienam vaikui 306 Eur per mėnesį, t. y. 708 Eur (MMA atskaičius mokesčius) – 96,25 Eur (valstybės mokami vaiko pinigai) = 611,75 / 2.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Rezoliucinė dalis
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. sausio 8 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir nutarė:
i) priteisti iš atsakovės T. S. laikiną išlaikymą nepilnametei jos dukrai M. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), kas mėnesį mokamomis 306 Eur dydžio periodinėmis išmokomis, kurios kasmet indeksuojamos teisės aktų nustatyta tvarka;
ii) priteisti iš atsakovės T. S. laikiną išlaikymą nepilnamečiam jos sūnui E. M. M. (E. M. M.) (gim. (duomenys neskelbtini).), kas mėnesį mokamomis 306 Eur dydžio periodinėmis išmokomis, kurios kasmet indeksuojamos teisės aktų nustatyta tvarka;
iii) nepilnamečių vaikų M. M. ir E. M. M. išlaikymui skirtų piniginių lėšų tvarkytoju uzufrukto teise skirti vaikų tėvą ieškovą R. M., kuriam atsakovė vaikų išlaikymo lėšas turi pervesti į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iki mėnesio paskutinės dienos.
4. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atsižvelgia į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Nurodė, kad tėvai turi pareigą teikti savo nepilnamečiams vaikams materialinį išlaikymą, proporcingą nepilnamečių vaikų poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, o vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, paskirtis – užtikrinti, kad viso bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, t. y. turi būti užtikrintos būtinos vaikams vystytis sąlygos ir bent minimalūs vaikų poreikiai.
5. Teismo vertinimu, siekiant užtikrinti, kad šiuo metu ir viso bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu šalių nepilnamečiai vaikai iš abiejų tėvų gautų jų būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą, byloje taikytinos ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės, kurios užtikrins būtinųjų vaikų poreikių patenkinimą.
6. Atsakovė T. S. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. nutarties, prašydama ją panaikinti. Atskirajame skunde nurodo tokius argumentus:
6.1. spręsdamas taikyti laikinąją apsaugos priemonę teismas savo motyvų visiškai neargumentavo, nutarties nepagrindė;
6.2. atsakovė niekuomet nenusišalino nuo vaikų išlaikymo, o vaikams būnant su atsakove, patiria vaikų kasdienių poreikių tenkinimo išlaidas. Žinomi ir vaikų poreikiai: apmokamos išlaidos maistui, patiriamos išlaidos higienos ir buitinėms prekėms, baldams, žaislams, skiriamos lėšos pramogoms (picerijoms, kavinėms, lankymuisi baseine, pildomi vaikų norai);
6.3. ieškovas nepateikė jokių įrodymų, susijusių su vaikų poreikių patenkinimo išlaidomis, taigi, nepagrindė reikalavimo dėl laikino išlaikymo priteisimo;
Žemesnės instancijos teismas
6.4. spręsdamas dėl laikino išlaikymo dydžio teismas neįvertino byloje esančių tėvų turtinę padėtį pagrindžiančių įrodymų ir jų galimybių teismo nustatytu dydžiu tenkinti vaikų poreikius. Teismas neišreikalavo aktualių duomenų iš teismui prieinamų registrų (pvz. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) apie ieškovo ir atsakovės gaunamas pajamas, neįvertino, kad atsakovė dėl savo sveikatos būklės yra iš dalies nedarbinga, o netekto darbingumo išmoka sumažėjo nuo 500 Eur iki 345 Eur, kad patiriamos papildomos išlaidos atsakovės sveikatos gerinimui. Neįvertinta ir aplinkybė, jog atsakovė turi kreditorinių įsipareigojimų tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, kurių bendra suma siekia 910 Eur/mėn., kad siekdama atsiskaityti su kreditoriais privalėjo parduoti butą ir vietoj jo įsigyti pigesnį. Neįvertinta ir tai, kad mokant vaikams teismo nurodytą išlaikymą pragyvenimui liktų vos 183 Eur, kad atsakovė neturi jokių santaupų. Atsakovės galimybės dirbti dėl neįgalumo išnaudotos maksimaliai, o ateityje jos mažės. Teikiant nustatytą išlaikymo dydį suprastės kokybiškas laiko praleidimas su vaikais, kadangi nebus finansinių galimybių pramogoms. Tuo tarpu ieškovo finansinė padėtis ir jo gaunamos pajamos yra gerokai didesnės nei atsakovės (ieškovas dirba mažiausiai 4 darbovietėse), ieškovas yra įgijęs vertingo nekilnojamojo turto, turi prabangią transporto priemonę, paklausią informacinių technologijų specialybę, dėl ko yra pagrindas nukrypti nuo tėvų pareigų vaikams lygybės principo;
6.5. priteisdamas kiekvienam vaikui po 306 Eur dydžio laikiną išlaikymą teismas neįvertino, kad išlaikymo dydis nesietinas su minimalia mėnesine alga ir yra tik orientacinis kriterijus, kad vaikai neturi specialių poreikių. Taip pat neįvertinta ir tai, kad ieškovas kiekvieną mėnesį gauna 96 Eur dydžio išmoką vaikui;
6.6. kadangi pirmosios instancijos teismas neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių, o ieškovo prašomas priteisti išlaikymo dydis neproporcingai ir nepagrįstai per didelis, neatitinka tėvų turtinės padėties ir vaikų poreikių, ieškovo prašymas turėjo būti atmestas;
6.7. priimdamas skundžiamą nutartį teismas pažeidė ir atsakovės teisę pateikti atsiliepimą į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
7. Ieškovas R. M. atsiliepime su atsakovės atskiruoju skundu nesutinka, prašo jo netenkinti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Remiasi tokiais argumentais:
7.1. priimdamas skundžiamą nutartį teismas siekė prioritetinio vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo užtikrinimo. Įvertinęs tai, kad ieškovas vienas išlaiko vaikus, teismas pagrįstai priteisė vaikų būtinuosius poreikius atitinkantį laikiną išlaikymą;
7.2. priešingai nei teigia atsakovė, ji nežino visų vaikų poreikių apimties, kadangi nebendrauja su vaikais kasdien ir nesirūpina visais jų priežiūros klausimais. Byloje yra pateiktos vaikų poreikių lenteles, iš kurių aiškiai matyti realūs vaikų poreikiai. Atsakovės nurodomos išlaidos (pvz. picerijos, pramogos, pirkimas to, ko vaikai paprašo) nėra būtinieji vaikų poreikiai, o elementarus išlaidavimas. Tuo tarpu svarbu užtikrinti vaikų būtinuosius esminius poreikius, o ne pirkti vaikų užsigeidžiamus dalykus. Be to, teikiami kvitai neatsispindi išlaidų vaikams, kadangi pirkiniai pagal paskirtį nėra susiję su vaikų poreikiais (pvz. iešmas ir medžio anglis, užsakytas vienas patiekalas kavinėje), o teikiami degalinių kvitai už kurą pagal jų datas nepagrindžia išlaidų, patirtų bendravimo su vaikais metu;
7.3. ieškovas pateikė pakankamai byloje duomenų, jog išlaiko vaikus. Be to, vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, jie didžiąją laiko dalį praleidžia pas tėvą, jis rūpinasi visais vaikų priežiūros klausimais, perka visus nekasdienius būtinuosius reikmenis, daiktus, drabužius ir pan., rūpinasi jų gydymu, sveikata, ugdymu, popamokine veikla. Atsakovė niekada nekėlė klausimo dėl to, ar ieškovas teikia pakankamą išlaikymą vaikams;
7.4. nors atsakovė ir teikia duomenis apie savo pajamas ir įrodinėja, kad ji neturi finansinių galimybių prisidėti tokio dydžio išlaikymu, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovė turi savo įmonę, kurioje apyvarta pagrinde vyksta neoficialiomis pajamomis. Dėl nurodyto atsakovė gali drąsiai pirkti nekilnojamąjį turtą, o teismui teikti melagingą informaciją apie jos neva prastą turtinę padėtį. Be to, pardavusi butą atsakovė uždirbo, kas taip pat pagerino jos finansinę padėtį;
7.5. atsakovės argumentai, jog mokant minimalų išlaikymą vaikams suprastės jos ir vaikų bendravimo laikas, nelogiški. Kiekvienas iš tėvų pats užtikrina ir pasirenka savo laisvalaikio praleidimo su vaikais būdus, o būtinieji poreikiai, nepaisant to, vis tiek privalo būti patenkinti ir pareiga negali būti ribojama;
7.6. atsakovė nepagrįstai remiasi argumentu, jog geresnę ieškovo turtinę padėtį pagrindžia įgytas nekilnojamasis turtas. Atsakovė teikia teismui išgalvotą informaciją/duomenis, nepagrįstus jokiais faktiniais duomenimis ar oficialiais įrodymais, o atsakovės nurodomas automobilis ieškovui nuosavybės teise nepriklauso, kadangi teisė juo naudotis įgyta lizingo sutarties pagrindu;
Žemesnės instancijos teismas
7.7. teismo priteistas minimalus išlaikymo dydis siejamas su būtiniausių vaiko poreikių tenkinimu. Teismų praktikoje akcentuojama, kad sprendžiant dėl nepilnamečio poreikių, prioritetas taikytinas ne tik būtiniausių, bet ir jo specialiųjų poreikių tenkinimui. Be to, dukra jau yra paauglė, todėl jos poreikiai yra didesni nei įprasto mažamečio vaiko. Sūnus yra vos dviem metais jaunesnis už sesę, todėl jo poreikiai žymiai nesiskiria. Be to, vaikai visada nuo gimimo augo aplinkoje, kurioje jiems nieko netrūko, visa šeima gyveno oriai, todėl vien dėl tos aplinkybės, kad jų motina slepia savo gerą turtinę padėtį ir investuoja į nekilnojamąjį turtą, vaikų interesai neturėtų kentėti ir jų poreikiai neturėtų būti ribojami;
7.8. teikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas išskaičiavo valstybės mokamus vaiko pinigus, todėl atsakovės argumentai, jog teismas šiuo aspektu prašymo netenkino, nepagrįsti.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nepilnamečiams vaikams priteistas iš atsakovės laikinas išlaikymas periodinio dydžio mokėjimais iki galutinio teismo sprendimo priėmimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
10. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė įrodymus, bei duomenis, kuriais įrodinėja atskirajame skunde nurodytus argumentus dėl savo finansinės padėties. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikia išrašą iš VĮ Registrų centro, neigdamas apeliantės argumentus. Taigi prieš vertindamas atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia pateiktų rašytinių įrodymų priėmimo klausimą.
11. CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 10 punktas).
12. Nors teikiant rašytinius įrodymus nėra formuluojami prašymai juos priimti, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo ir atsakovės pateikti nauji rašytiniai įrodymai susiję su byloje keliamais klausimais – priteistu laikinu išlaikymu ir jo dydžiu nepilnamečiams vaikams, su nepilnamečių vaikų teisėmis ir tėvų pareigomis jų atžvilgiu, kurie paprastai yra tęstinio pobūdžio, į tai, kad šie įrodymai gali būti reikšmingi ir pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės, kad jų vertinimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, sprendžia apeliacinės instancijos teisme šalių pateiktus naujus rašytinius įrodymus priimti ir juos vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis, 314 straipsnis).
13. Apeliantė atskirajame skunde įrodinėja, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas pažeidė atsakovės procesines teises, kadangi nesuteikė galimybės pateikti atsiliepimo į ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliacinės instancijos teismas šiam atsakovės argumentui neturi pagrindo pritarti.
14. CPK 147 straipsnyje be kita ko numatyta, jog teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui.
15. Taigi, pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar informuoti atsakovą apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl, priešingai nei įrodinėja apeliantė, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismui nėra įtvirtinta pareiga informuoti priešingą šalį ir išklausyti jos nuomonę dėl pateikto laikinųjų apsaugos priemonių prašymo. Todėl aplinkybė, jog atsakovei nebuvo nustatytas terminas atsiliepimui į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikti, nelaikytina civilinio proceso teisės normų ar atsakovės teisės būti išklausytai pažeidimu.
16. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl nutarties, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, gali būti paduodamas atskirasis skundas apeliacinės instancijos teismui. Matyti, jog ir nagrinėjamu atveju atsakovei nebuvo apribota galimybė pateikti atskirąjį skundą ir jame nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus. Taigi apeliantė pasinaudojo teise teikti atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties, tokiu būdu realizuodama savo teisę būti išklausytai, o apeliacinės instancijos teismas žemiau nurodytais motyvais pasisakys dėl apeliantės atskirajame skunde išdėstytų argumentų ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (ne) pagrįstumo.
17. CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tarp jų ir laikiną išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimą, kol bus priimtas teismo sprendimas. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Remiantis kasacinio teismo praktika, kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurios bus nustatytos tik iš esmės išnagrinėjus bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2013). Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia šalių ginčo iš esmės, o tik patikrina, ar yra pagrindas vaikų interesams užtikrinti. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, teismas tik preliminariai vertina vaikų poreikius ir jiems teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2, publikuota „Teismų praktika“ Nr. 34, 2011).
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.192 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, teikdami proporcingą išlaikymą nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vaikui vystytis. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje numatytoms būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, higienai, lavinimuisi, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Taigi, laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečių vaikų poreikius ir prioritetas teikiamas vaikų interesų apsaugai. Pabrėžtina, kad vaikams turi būti užtikrinamas nuolatinis pastovaus dydžio išlaikymo teikimas.
19. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsakovės (apeliantės) atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – iki galutinio teismo procesinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo iš atsakovės priteisė laikiną išlaikymą dviems nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 306 Eur.
20. Apeliantė atskirajame skunde prašo skundžiamą nutartį panaikinti, tačiau nenurodo, kokio dydžio laikiną išlaikymą galėtų teikti nepilnamečiams vaikams, ir kaip matyti iš argumentų, nutarties nepagrįstumą įrodinėja tuo, kad tokio dydžio išlaikymas yra jai per didelė finansinė našta, o ji taip pat vaikams būnant su apeliante patiria išlaidų (kasdienių, taip pat gerina gyvenimo sąlygas, pramogauja ir pan.). Tokia apeliantės atskirajame skunde išdėstyta pozicija ir jame formuluojamas reikalavimas vertintinas kaip siekis apskritai paneigti pareigą teikti laikiną periodinį išlaikymą vaikams, motyvuojant savo turtine padėtimi, tuo, kad nepilnamečiams vaikams leidžiant laiką su apeliante, taip pat patiriamos išlaidos. Pažymėtina, kad nepilnamečiams vaikams priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikai gautų jų būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą. Jo esmės negali paneigti tokios aplinkybės, kurias nurodo apeliantė, t. y. pramogoms skiriamos lėšos, rūpinimasis vaikais šiems būnant pas apeliantę įgyvendinant laikiną bendravimo tvarką. Pažymėtina, kad išlaikymo priteisimą lemia tai, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko (šiuo atveju vaikų) gyvenamoji vieta, o laikinas bendravimas su skyrium gyvenančiu vienu iš tėvų (šiuo atveju atsakove) šiuo atveju neeliminuoja atsakovės pareigos prisidėti prie vaikų laikino išlaikymo tenkinant jų būtinuosius poreikius, juolab kad vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu. Apeliantė taip pat neteigė, jog ieškovas neaprūpina vaikų, o ji užtikrina vaikų būtinųjų poreikių patenkinimą. Kaip matyti, šias aplinkybes įvertino ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl poreikio laikinųjų apsaugos priemonių pagalba laikinai sureguliuoti nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių užtikrinimą, nustatydamas pareigą ir apeliantei prisidėti prie būtinųjų vaikų poreikių užtikrinimo.
21. Taigi apibendrindamas aukščiau aptartus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad poreikis taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones pagrįstas ir jo apeliantė, teikdama atskirąjį skundą, nepaneigė.
22. Teismų praktika sprendžiant dėl išlaikymo dydžio nuosekli ir gausiai išplėtota. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).
23. Priešingai nei nurodo apeliantė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Todėl kiekvienu atveju vaikui išlaikyti reikalinga suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į tėvų finansinius pajėgumus (turimą turtą, pajamas, turimų išlaikytinių skaičių, sveikatą ir pan.) ir kiekvieno vaiko poreikius (sveikatą, gabumus, kurie turi būti lavinami, ir pan.).
24. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinųjų nepilnamečių vaikų poreikių išlaidų dydžio, rėmėsi kasacinio teismo praktikoje pripažintu orientaciniu minimalios mėnesinės algos dydžiu, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2024 m. sausio 1 d. yra 924 Eur (neatskaičius mokesčių), atskaičius mokesčius – 709 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs paminėtą kasacinio teismo praktiką, pritaria, jog tokia laikino išlaikymo vaikams suma (kiekvienam po 306 Eur) atitinka prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principus, užtikrina būtinuosius vaikų poreikius maistui, būstui, higienai, sveikatai. Nenustatyta, dėl kokių priežasčių neturėtų būti vadovaujamasi orientaciniu dydžiu sprendžiant dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio. Apeliantės argumentas, jog vaikai neturi specialių poreikių, nepaneigia būtinųjų išlaidų poreikio, juolab kad vaikai yra pakankamai dideli ir savaime suprantama, jog tokio amžiaus vaikų net ir būtinieji poreikiai (higienos, maisto, drabužių ir pan.) yra pakankamai nemaži.
25. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria apeliantės argumentams, jog neįvertintos ieškovo ir atsakovės finansinės galimybės, neišreikalauti naujausi duomenys ir atitinkamų registrų duomenų bazių sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį:
25.1. visų pirma pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime ir tik po to, kai byla yra išnagrinėjama iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės; tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, sveikatos būklė ir su tuo susijusios galimybės gauti pajamų, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius, tėvų turtinę padėtį ir vaikui teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Kaip jau minėta, laikino išlaikymo priteisimu pirmiausia yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesų apsaugai. Kaip matyti, priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas tuo ir vadovavosi, o visus turtinę padėtį pagrindžiančius įrodymus teismas įvertins priimdamas sprendimą. Priešingu atveju, t. y. vertinant argumentus, susijusius su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, tai būtų vertinama kaip pasisakymas dėl bylos esmės, neatlikus įrodymų tyrimo ir vertinimo;
25.2. antra, apeliantės pateikti papildomi rašytiniai įrodymai (apie jos gaunamas pajamas, nekilnojamojo turto sandoriai ir pan.) yra selektyviai atrinkti ir neatspindi tikrosios šalių turtinės padėties. Apeliantė, ginčydama skundžiamą nutartį, teikia jai palankius įrodymus bei argumentus, įrodinėdama, kad negali mokėti teismo nustatyto dydžio laikino išlaikymo, kai tuo tarpu iš ieškovo argumentų matyti, jog apeliantė galimai turi savo įmonę, apie kurią ji, įrodinėdama finansinę padėtį, neužsimena. Taip pat nėra tikslių duomenų ir apie šalių turimą turtą, kas vėlgi turi reikšmės vertinant šalių turtinę padėtį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas laiko, jog apeliantės pateiktų rašytiniai įrodymų pagrindu nėra galimybės padaryti neginčijamos išvados, jog apeliantė nėra pajėgi teikti teismo nustatytą laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.
26. Klaidingai apeliantė teigia, jog ieškovas nepagrindė būtinųjų vaikų poreikių. Byloje nėra ginčo, kad nepilnamečiai vaikai gyvena kartu su ieškovu, o su atsakove nustatyta laikina bendravimo tvarka. Taigi būtent ieškovui ir tenka kasdienių vaikų poreikių (tarp jų ir būtinų) patenkinimo našta dėl vaikų išlaikymo. Kaip jau buvo minėta aukščiau, pagal kasacinio teismo praktiką minimalus darbo užmokestis patenkina būtinuosius poreikius, į tai taikant laikinąsias apsaugos priemones ir buvo orientuojamasi. Kita vertus, apeliantė neįrodinėja, kad ieškovas nepilnamečių vaikų neišlaiko, o išlaikymas tenka apeliantei. Tai, kad nepilnamečiams vaikams būnant pas atsakovę, ir ji rūpinasi vaikais (veža į mokyklą, rūpinasi maistu ir pan.), nepaneigia aplinkybės, kad visa esminė rūpinimosi nepilnamečių vaikų poreikiais našta tenka ieškovui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės gali būti reikšmingos pirmosios instancijos teisme sprendžiant dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio, tenkančio skyrium gyvenančiam tėvui, ir, įvertinus visas faktines aplinkybes, priimant galutinį sprendimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimą, prašo priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo ieškinio padavimo momento, taigi net jei apeliantė ir mokės didesnį laikiną išlaikymą, o teismo sprendimu bus priteistas išlaikymo įsiskolinimas (ir jis bus skaičiuojamas mažesnėmis sumomis nei kad spręsta dėl laikino išlaikymo), sumokėta laikino išlaikymo suma gali būti padengiama išlaikymo įsiskolinimo suma ar jos dalis (priteisimo atveju).
27. Atskirajame skunde nepagrįstai apeliuojama į tai, kad priteisus laikiną išlaikymą vaikams suprastės kokybiškas laiko praleidimas su nepilnamečiais vaikais, o kartu ir galimybės pramogauti. Viena vertus, galimybė pramogauti negali paneigti nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių užtikrinimo. Kita vertus, kokybiškas laiko praleidimas su nepilnamečiais vaikais neapsiriboja tik materialių dalykų įsigijimu ar, kaip nurodo apeliantė, lėšų skyrimu viskam, ko vaikai nori ir prašo.
28. Nepagrįstai teigiama, jog priteisiant laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams nėra išminusuota 96 Eur išmoka vaikui, mokama Išmokų vaikui įstatymo pagrindu. Kaip matyti iš ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, prašoma nustatyti laikino išlaikymo suma paskaičiuota jau išminusavus kiekvienam iš vaikų mokamą valstybės 96 Eur išmoką. Taigi ir šis apeliantės argumentas atmestinas kaip nepaneigiantis skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Remiantis anksčiau išdėstytais motyvais darytina pagrįsta išvada, kad pirmos instancijos teismas, priteisdamas proceso šalių nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą iš skyrium gyvenančios motinos (atsakovės) po 306 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo teismų formuojamos ginčo klausimu praktikos. Taigi pirmosios instancijos teismo priimta nutartis teisėta ir pagrįsta, kurios atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
netenkinti apeliantės (atsakovės) atskirojo skundo.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. sausio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.