Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. B., S. K., A. K., G. L., D. R., atstovaujamų advokatės N. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6282-920/2017 pagal ieškovų L. B., S. K., A. K., G. L., D. R. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, H. B., trečiajam asmeniui R. B. dėl statybą leidžiančių dokumentų panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas atsakovo prašymas užtikrinti galimų nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimą, teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliantai teismo nutartį skundžia dėl procesinės teisės normų pažeidimų nurodydami, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių (CPK 178, 179, 185 str.); netinkamai taikė atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui taikyti numatytas sąlygas (CPK 146 str.); taip pat neatsižvelgė į formuojamą teismų praktiką.Prieš pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia apeliantų kartu su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priėmimo klausimą.Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – duomenis apie ieškovų turimą nekilnojamąjį turtą, kuriais grindžia savo atskirojo skundo argumentus dėl ieškovų finansinės padėties ir gebėjimo atlyginti atsakovo galimus nuostolius. Atsižvelgiant į tai, kad naujai pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina atskirajame skunde nurodytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priima (CPK 314 str., 306 str. 3 d., 338 str.).

Dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo

CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Minėta norma yra nukreipta į ieškovo bei atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principo, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams, taip pat į ieškovo galimybių padengti dėl jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius, užtikrinimą.Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori (iš anksto) aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas, spręsdamas tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo klausimą, turi įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1302/2012, 2014 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-121/2014). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad CPK 146 straipsnyje nurodytų nuostolių atlyginimo užtikrinimas gali būti taikomas, kai nustatoma visuma dviejų sąlygų: realiai tikėtinas nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimas bei tikėtinas nuostolių išieškojimo apsunkinimas arba neįmanomumas netaikius jų užtikrinimo (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-370-330/2017).Pasisakant dėl realaus tikėtino nuostolių dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsiradimo, įvertintinos atsakovo prašyme nurodomos faktinės aplinkybės. Atsakovas teigia, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartimi jo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas disponuoti nekilnojamuoju turtu sukėlė nuostolius dėl mokėtinų netesybų pagal sudarytas preliminariąsias sutartis. Šiai pozicijai pagrįsti atsakovas pateikė sutartis, iš kurių matyti, kad atsakovas atitinkamai 2017 m. sausio 5 d. ir 2017 m. sausio 10 d. su būsimais pirkėjais susitarė dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo ateityje, bet ne vėliau kaip iki 2017 m. balandžio 5 d. Šalys taip pat susitarė, kad netesybos dėl nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo laiku yra atitinkamai 12 000 Eur ir 10 000 Eur (Sutarčių 10.2 p.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytus duomenis neturi pagrindo nesutikti su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą dėl toliau nurodomų priežasčių.Kaip nustatyta, Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 13 d. nutartimi ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė perleisti ginčo turtą iki galutinio teismo sprendimo byloje įvykdymo. Atsakovas, žinodamas, kad taikius apribojimus ginčo turtui, dėl kurio pirkimo – pardavimo dar 2017 m. sausio 5 ir 10 d. yra susitarta preliminariosiomis sutartimis ir už jų nevykdymą yra numatytos piniginės sankcijos, šios teismo nutarties neskundė, taip pat neprieštaravo teismo įsakymų dėl sutarčių vykdymo priėmimui, t. y. nesiėmė jokių priemonių nuostolių pašalinimui ar sumažinimui. Vietoje to, jis po trijų mėnesių nuo laikinųjų apsaugos priemonių byloje taikymo kreipėsi į teismą su prašymu užtikrinti jau atsiradusius nuostolius. Teismo vertinimu, tokioje situacijoje asmuo, priėmęs sprendimą sudaryti sandorį, turėjo išnaudoti visas įmanomas procesines teisines priemones, kad realizuotinam nekilnojamajam turtui būtų panaikinti apribojimai. Tokių veiksmų nesiėmęs, atsakovas iš esmės patvirtino savarankišką valios sudaryti nekilnojamojo turto sandorius atsisakymą, pasirinkdamas subjektyviai jo interesus užtikrinantį modelį – reikalauti nuotolių atlyginimo užtikrinimo, o ne ieškoti galimybės nuo arešto atlaisvinti konkretų jam priklausantį turtą. Pasisakant dėl tikėtino nuostolių išieškojimo apsunkinimo arba neįmanomumo netaikius jų užtikrinimo, nurodytina, kad atsakovas, kaip asmuo, prašantis taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, turėjo įrodyti užtikrinimo taikymo pagrįstumą ir tikslingumą, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu, teismas šios sąlygos apskritai neanalizavo, o tik pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas nebus apsunkintas. Pažymėtina, kad ieškovų turtinė padėtis šiuo atveju yra kriterijus, kuriuo remiantis turi būti sprendžiama dėl atsakovo prašymo užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą pagrįstumo (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1138-157/2015). Kaip jau nurodyta, atsakovas neįrodinėjo grėsmės nuostolių atlyginimui kriterijų, t. y. nepateikė duomenų nei apie tai, kad ieškovams jo nurodoma nuostolių suma yra didelė, taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad ieškovai galėtų turimą turtą slėpti. Apeliantai kartu su skundu pateikė turimo turto išrašus, iš kurių matyti, jog jų turimo turto vertė bendrai sudaro virš 638 000 Eur, kai prašoma užtikrinti nuostolių suma – 22 165 Eur. Tačiau nepaisant to, kad iš nurodytų duomenų galima spręsti, jog ieškovams atsakovo nurodoma nuostolių suma negali būti laikoma didele, atsakovui neįrodžius aptariamų nuostolių atsiradimo tikimybės realumo, apeliantų turtinė padėtis šiuo atveju neturi esminės reikšmės. Tokios pozicijos analogiškoje situacijoje laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartį civilinėje bylos Nr. 2-866/2012).Taip pat pabrėžtina, kad byloje pateikti duomenys apie dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykusius sandorius patvirtina, jog atsakovas jau yra patyręs 22 165 Eur nuostolių (teismo įsakymais priteistos sumos), tačiau teismų praktikoje ta aplinkybė, jog nuostoliai jau yra patirti, vertintina kaip sudaranti pagrindą atsakovui kitu būdu apginti savo teises (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gruodžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-836/2007). Antra, atsakovas negali remtis Preliminaria sutartimi, reikalaudamas galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nes sutartis nėra registruota viešajame registre (CK 1.75 str. 2 d.) (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-8572008, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-250/2009, 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-230-241/2017, kt.).Atsakovui nurodytina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bet kokiu atveju sukelia tam tikrų nepatogumų ir apsunkinimų, tačiau tai yra normali šio procesinio instituto pasekmė. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu, todėl šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima, ji turi būti vertinama, aiškinant laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad iš bylos duomenų galima spręsti, kad atsakovas yra pelno siekiantis asmuo, savo veikloje statantis nekilnojamojo turto objektus ir sudarantis komercinius nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius, kurie natūraliai susiję su tam tikra rizika, dėl to toks asmuo savo veikloje turi prisiimti neigiamų padarinių – nuostolių kitai sutarties šaliai – atsiradimo riziką net ir tais atvejais, kai sutartinių prievolių tinkamas įvykdymas tampa suvaržytas ne dėl priežasčių, priklausančių nuo paties asmens. Kartu apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje ieškovai siekia apginti savo nuosavybės teises dėl gretimame sklype vykstančių jų teigimų neteisėtų statybų. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės sudaro prielaidas apsaugoti ginčo turtą nuo jo perleidimo iki ginčo byloje išsprendimo tikslu įvykdyti galimai palankų ieškovams teismo sprendimo įvykdymą (įpareigoti statytoją pertvarkyti statinius pagal teisės aktų reikalavimus). Tuo tarpu patenkinus atsakovo prašymą ir įpareigojus ieškovus įmokėti atsakovo prašomą sumą ir jiems to nepadarius, laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikinamos. Taigi, nuostolių atlyginimo institutas, nors ir skirtas užtikrinti atsakovo galimų nuostolių atlyginimą, nagrinėjamu atveju sukeltų nepageidaujamas ir neproporcingas pasekmes – iš esmės paneigtų asmens teisę į tinkamą teisminę gynybą, t. y. į realų teismo sprendimo įvykdymą, nes atsakovas ne tik kad galėtų perleisti ginčo objektus, bet, kaip suprantama iš procesinių dokumentų, tą ir darytų. Dėl nurodytų aplinkybių spręstina, kad nėra pagrindo reikalauti iš ieškovų, jog jie užtikrintų 22 165 Eur atsakovo nuostolių atlyginimą.Apibendrinant tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi Kauno apylinkės teismas netinkamai taikė ir aiškino nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – atsakovo prašymas atmetamas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).Patenkinus atskirąjį skundą, ieškovui S. K., jam išreiškus prašymą ir pateikus išlaidas pagrindžiančius įrodymus, iš atsakovo H. B. priteistinos atstovavimo išlaidos patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p. 3 d.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo H. B. prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmesti.

Priteisti iš atsakovo H. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui S. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 271 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.