Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Savas turtas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutarties, kuria tenkintas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-971-555/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Savas turtas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Biržų būstas“, A.S. ir G.B. dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Elre“, notarė Z. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo pagrįstumo.

Kauno apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo UAB „Savas turtas“ ieškinį atsakovams UAB „Biržų būstas“, A. S., G. B., kuriuo prašoma pripažinti UAB „Biržų būstas“ 2008 m. spalio 16 d. akcininkų susirinkimo protokolą Nr. 10-16 negaliojančiu; pripažinti tarp UAB „Biržų būstas“ ir G. B. sudarytą 2008 m. spalio 22 d. paskolos sutartį dėl 120 000 Lt paskolos sumos negaliojančia ab initio; taikyti restituciją ir grąžinti UAB „Savas turtas“ nuosavybės teise 0,2922 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pastatą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pastatą sandėlį (duomenys neskelbtini), pastatą – sandėlį (duomenys neskelbtini), kitus statinius – kiemo statinius (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 3-8).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovo G. B. (toliau – atsakovas) procesinis elgesys turėjo sudaryti pagrindą manyti, jog atsakovas negalėjo patirti ir nepatirs jokių nuostolių. Apelianto teigimu, atsakovas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nes prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo pareiškė po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praėjus keturiems mėnesiams. Atsakovas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundė, nepateikė preliminariosios sutarties, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su preliminariosios sutarties sudarymu, su galimais nuostoliais, nepareiškė jokių prašymų dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo.Teismas skundžiamojoje nutartyje neanalizavo ginčo situacijos, nevertino atsakovo pateiktos preliminariosios sutarties ir iš jos kylančių pasekmių teisės normų kontekste. Apeliantas nurodo, kad jeigu sutarties šalis žinojo, jog sutarties gali neįvykdyti dėl galimo teisinio ginčo su trečiuoju asmeniu, o teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, tokiu atveju ta šalis pati atsakinga už sutarties neįvykdymą – tą ji suponavo savo neatsargiu elgesiu. Todėl šiuo atveju visiškai nebūtų pagrindo priteisti nuostolius baudai atlyginti iš ieškovo tuo atveju, jeigu teismas atmestų ieškinį – arba baudos kita sutarties šalis neturėtų teisinio pagrindo reikalauti arba pats atsakovas savo neatsargiu elgesiu sudarytų pagrindą kitai šaliai reikalauti prievolės sumokėti netesybas įvykdymo. Apelianto teigimu, skundžiama nutartimi pažeista šalių interesų pusiausvyra, ieškovui užkirstas kelias ginti savo interesus teisme, atgauti suklastotų dokumentų pagrindu prarastą turtą. Akivaizdu, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas siektų ginčo turtą perleisti.Atsakovo prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nepagrįstas įrodymais, patvirtinančiais, jog nuostoliai gali objektyviai atsirasti ir yra realūs tuo atveju, jeigu ieškovo ieškinys būtų atmestas. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad preliminariosios sutarties šalys suinteresuotos toliau tęsti sutartinius santykius, kad kita sutarties šalis būtų pateikusi pretenzijas dėl sutarties neįvykdymo ar būtų pareiškusi kokius nors reikalavimus atsakovo atžvilgiu, kad atsakovas gavo sutarto dydžio avansą ar kad sutartis buvo užregistruota viešajame registre, kad buvo kreiptasi į notarą dėl pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, buvo užsakytos pažymos sandoriui sudaryti.

Atskirajame skunde apeliantas pateikia teisiškai nereikšmingus argumentus, nurodo aplinkybes, kurios nėra pagrįstos nei teisės normomis, nei teismų praktika, reglamentuojančia nuostolių atlyginimo užtikrinimą.Atmestini argumentai, neva atsakovas, reikšdamas prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, nes apeliantas netinkamai aiškina piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.Atmestini apelianto teiginiai, neva teismas neginčijamais įrodymais turėjo įsitikinti, kad atsakovas patirs nuostolių. Atsakovo teigimu, tai neatitinka susiformavusios teismų praktikos, nes šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, o ne dėl nuostolių priteisimo. Teismas skundžiamojoje nutartyje pagrįstai konstatavo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui gali atsirasti nuostolių, kurie yra pakankamai dideli. Apeliantas nevykdo jokios veiklos, neturi turto, todėl yra finansiškai nepajėgus jų atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas atsakovo prašymas dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Atsakovas 2011 m. rugpjūčio 1 d. sudarė preliminariąją sutartį su V. G., pagal kurią atsakovas įsipareigojo iki 2011 m. lapkričio 19 d. parduoti areštuotą turtą už 150 000 Lt (b.l. 37-38). Pagal preliminarios sutarties 5.1 punktą, nesudarius pirkimo-pardavimo sutarties dėl atsakovo kaltės, atsakovas įsipareigojo grąžinti pirkėjui 30 000 Lt avansą bei sumokėti tokio paties dydžio baudą už prievolės nevykdymą. Taigi, atsakovas būtinybę taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą grindė tuo, kad, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jis patirs 30 000 Lt nuostolių - privalės pirkėjui ne tik grąžinti 30 000 Lt gautą avansą, bet ir sumokėti tokios pačios sumos baudą, t.y. 30 000 Lt.

CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, kad šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinamas ir banko garantija. Ši norma yra nukreipta į ieškovo bei atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principo, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams, o taip pat į ieškovo galimybes padengti dėl nepagrįstai jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius užtikrinimą.

Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovui, šis paprastai patiria tam tikrų suvaržymų ir dėl šių suvaržymų gali egzistuoti reali galimybė atsakovo nuostoliams atsirasti. Teisingumas įpareigoja teismą siekti skirtingų interesų pusiausvyros. Siekiant šios pusiausvyros, šalims turi būti sudarytos vienodos procesinės galimybės rungtis. Rungimosi esmė – kiekviena proceso šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė galioja ne tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu, bet ir sprendžiant atskirus procesinius klausimus byloje, taigi, ir klausimus dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Tai reiškia, kad proceso šalis, kuri dėl jos atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, reikalaudama, kad kita proceso šalis užtikrintų šių nuostolių atlyginimą, turi pagrįsti realią tokių nuostolių atsiradimo tikimybę ir preliminarų dydį.

Teismas, spręsdamas dėl būtinumo taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, turi nustatyti dvi aplinkybes. Pirma, teismas turi pripažinti, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba, kad nuostoliai jau yra atsiradę. Antra, teismas turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galimai ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1301/2010).

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo prašyme dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo išdėstytos aplinkybės bei jas pagrindžiantys įrodymai sudaro pagrindą manyti, kad atsakovas pagrindė realiai tikėtinų 30 000 Lt dydžio galimų nuostolių, kylančių iš minėtos preliminarios sutarties, atsiradimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

Kaip minėta, 2011 m. rugpjūčio 1 d. preliminariojoje sutartyje šalys susitarė, kad pirkimo – pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2011 m. lapkričio 19 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovas prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo teismui pateikė tik 2012 m. sausio 16 d. parengiamajame posėdyje, t.y. jau praėjus dviem mėnesiams po termino pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti pasibaigimo ir net keturiems mėnesiams nuo laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo. Taigi, nors atsakovas prašyme nurodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali patirti didelių nuostolių, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymo pateikimo teismui metu atsakovas jau faktiškai galėjo būti šiuos nuostolius ir patyręs, jei iš tikrųjų iš jo, pasibaigus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, būtų reikalaujama sumokėti baudą. Tuo tarpu atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui ir nepateikė įrodymų, kad reikalavimas sumokėti baudą būtų pateiktas iki pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dienos. Pažymėtina, jog nėra pateikti įrodymai ir apie tai, kad atsakovui pagal preliminariosios sutarties 2.1 punktą 30 000 Lt avansas realiai buvo sumokėtas ir atsakovas šį avansą būtų grąžinęs pirkėjui. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka ir laiko pagrįstais apelianto argumentus, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog jo pateikta preliminarioji sutartis buvo realiai vykdoma ir ketinama vykdyti. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad ketinant realiai vykdyti preliminariąją sutartį ir teismui pritaikius atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones, sąlygojančias negalimumą ją įvykdyti, rūpestingas asmuo neabejotinai būtų arba apskundęs nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, arba prašęs jas pakeisti tokiu būdu, kad preliminarioji sutartis galėtų būti įvykdyta, arba ėmęsis kitokių priemonių suvaržymams panaikinti ar sušvelninti. Atsakovas jokių veiksmų šiuo aspektu nėra atlikęs.

Nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas gali būti taikomas tik tuomet, kai tokie nuostoliai galimi dėl teismo nutarties pagrindu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir yra, kaip minėta, tikėtinai realūs. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašyme dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo nurodytos aplinkybės bei argumentai nepatvirtina galimų nuostolių, kylančių iš preliminarios sutarties dėl 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tikėtino realumo.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad nuostolių atlyginimo institutas yra skirtas užtikrinti atsakovo galinčių atsirasti nuostolių atlyginimą, tačiau tai nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė, todėl nuostolių užtikrinimo institutas negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Juo labiau, kad nuostolius, atsiradusius dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, galima reikalauti atlyginti ir bendrąja tvarka, jei ieškinys atmestas (CPK 146 str. 2 d.).

Kaip minėta, ieškovo turtinė padėtis taip pat yra kriterijus, kuriuo remiantis sprendžiama dėl atsakovo prašymo užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą pagrįstumo. Tačiau šiuo konkrečiu atveju, atsakovui neįrodžius aptariamų nuostolių atsiradimo tikimybės realumo, apelianto turtinė padėtis neturi esminės reikšmės.

Teisėjo kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą. Dėl proceso teisės normų pažeidimų, turinčių esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, nutartis, kuria atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimui ieškovas įpareigotas sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 30 000 Lt arba pateikti nurodytos sumos banko garantiją, naikintina, o atsakovo prašymas dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo atmestinas (CPK 146 str., 337 str. 1 d. 2 p.).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniais,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį panaikinti.

Atsakovo G. B. prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmesti.