- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-24
- Bylos Nr.
- e2-1138-157/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Transkingas“, Firma Transport Transport Cięžarowy Ryszard Nadolny ir „WARTA“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Algekta“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Transkingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo civilinėje byloje Nr. 2-3643-823/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Algekta“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Transkingas”, Firma Transport Transport Cięžarowy Ryszard Nadolny ir „WARTA“ S.A. dėl nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo UAB „Algekta“ ieškinį solidariems atsakovams UAB „Transkingas“, Firma Transport Transport Cięžarowy Ryszard Nadolny ir „WARTA“ S.A. dėl 157 119,14 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo solidariems atsakovams UAB „Transkingas“ bei Firmai Transport Transport Cięžarowy Ryszard Nadolny priklausantį 157 119,14 Eur vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, o turto esant nepakankamai – pinigines lėšas iki teismo sprendimo priėmimo dienos; leido iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškovu, mokėti darbuotojams darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, privalomus mokesčius į valstybės, savivaldybės ir socialinio draudimo biudžetus. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi, nes Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 1 d. nutarties dalį, kuria teismas buvo pats pasinaikinęs savo minėtos 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį dėl atsakovo UAB „Transkingas“ lėšoms taikyto arešto (civilinė byla Nr.e2-144-180/2015).
Atsakovas UAB „Transkingas“ pateikė prašymą taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą – įpareigoti ieškovą į Vilniaus apygardos teismo depozitų sąskaitą sumokėti 86 528 Eur, iš kurių 34 800 Eur atsakovo 2015 m. negautas grynasis pelnas, 34 133,58 Eur nuostoliai dėl kontrahentams būsimų mokėtinų delspinigių, 17 594,42 Eur būsimų priverstinių išieškojimų išlaidų.
Nurodė, kad dėl taikyto piniginių lėšų arešto jis negaus pagrįstai ir nuosekliai planuoto 2015 m. uždirbti 34 800 Eur grynojo pelno; kad negalės laiku atsiskaityti su vežėjais pagal 81 sutartį dėl krovinių pervežimo, kuriose numatyti 0,2 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną, dėl to per 12 mėn. (tikėtiną bylos trukmę) sudarys 34 133,58 Eur delspinigių; kad už atliktas paslaugas yra nesumokėjęs 81 kontrahentui, todėl pagrįstai tikėtina, jog teks sumokėti priverstinio vykdymo išlaidas 81 procese, o kiekviena vykdymo procedūra kainuotų ne mažiau kaip 217,22 Eur, iš viso 17,594,42 Eur.
Teigė, kad areštavus visas pinigines lėšas yra paralyžuota bendrovės veikla: nebegali vykdyti paslaugų pardavimų, pirkimų, atsiskaityti su partneriais, tiekėjais, klientais ar su biuro patalpų nuomotoju; kad tokiai situacijai užsitęsus daugiau kaip pora savaičių, atsakovas bankrutuos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Teismas nurodė, kad atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuojamų nuostolių atlyginimas gali būti užtikrintas tik esant CPK 146 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms – jei atsakovas įrodytų, kad nuostoliai ateityje gali atsirasti (jau atsirado) ir kad dėl ieškovo veiksmų, ar kitų aplinkybių atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje bus apsunkintas arba pasidarys neįmanomu. Pažymėjo, kad šis institutas nėra ginimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, jis būtų uždirbęs nurodyto dydžio grynąjį pelną; kad patirs kitus jo prašyme išvardytus nuostolius dėl kontrahentams mokėtinų delspinigių bei priverstinio išieškojimo išlaidų; kad dėl ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas. Remdamasis tuo, teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė įstatyme nustatytų šio teisės instituto taikymo pagrindų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Transkingas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirajame skunde be pradiniame prašyme išdėstytų argumentų papildomai nurodo, kad:
Šalies argumentai
1. Teismo nutartis neatitinka įstatymo keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų: teismas netinkamai įvertino atsakovo pateiktus įrodymus, nepasisakė dėl prašyme nurodytų argumentų, o tik deklaratyviai „kaip neįrodytą“ atmetė prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo.
2. Teismas nesilaikė teismų praktikos šiuo klausimu, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą ir nepagrįstai sprendė, kad jis neįrodė savo nuostolių pagrįstumo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiu atveju nereikalaujama, kad asmuo pateiktų įrodymus apie konkrečius būsimus nuostolius, pakanka įrodyti, jog jie yra realiai prognozuojami. Papildomai nurodo, kad šiuo metu objektyviai neturi galimybių pateikti įrodymų dėl planuoto 2015 m. pelno, tačiau iš pateiktos 81 sutarties, finansinių dokumentų už 2014 m. galima spręsti, jog atsakovas sėkmingai bendradarbiavo su daug klientų; kad pagal pateiktas sutartis ir sąskaitas su vežėjais jis neišvengiamai praleis atsiskaitymo terminą ir dėl to jam kils pareiga mokėti sutartinius 0,2 proc. dydžio delspinigius, t. y. 34 133,58 Eur už 12 mėn.; kad visos atsakovo gaunamos lėšos yra pervedamos į antstolės A. Muzikevičienės sąskaitą, todėl jis negauna nei pajamų, nei gali atsiskaityti su kreditoriais; kad kontrahentai reiškia pretenzijas dėl neatsiskaitymo su jais ir keliamos bylos.
3. Ieškovo finansinė padėtis nėra gera, todėl jis nebūtų pajėgus atlyginti atsakovo nuostolius. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2015 vasario mėn. jis buvo įsiskolinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentai neįrodo jo realios turtinės padėties.
4. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos. Anot jo, šie įrodymai patvirtina, kad per savaitę nuo atskirojo skundo pateikimo jam buvo inicijuotos dar trys civilinės bylos; kad bankroto reitingas išaugo nuo 2,414 proc. iki 9,169 proc.; kad viešame profesiniame tinklalapyje pasklido informacija apie jo nemokumą, todėl su juo nebebus sudaromos sutartys ir jis atitinkamai negaus planuoto pelno.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Algekta“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas tinkamai įvertino visus šalių argumentus ir įrodymus bei pagrįstai pripažino, kad atsakovas neįrodė nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymui būtinų sąlygų – galimų nuostolių ir jų dydžio, priežastinio ryšio tarp jų ir apsaugos priemonių bei grėsmės, kad ieškovas būtų nepajėgus atlyginti tuos nuostolius. Pirma, tikėtina, kad į atsakovo sąskaitas lėšos neįplaukia dėl jo paties pasirinkimo nebeatlikti piniginių operacijų per savo sąskaitas; pagal nurodytą pelną kas mėnesį jis vidutiniškai turėtų gauti 2 900 Eur grynojo pelno, dar daugiau pajamų, įplaukų, tačiau daugiau nei per pusę metų jo turto areštas de facto tėra keli tūkstančiai eurų. Antra, ieškovas yra finansiškai stiprus ir sėkmingą veiklą vykdantis juridinis asmuo – iš 2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, kad jo turto vertė per metus padvigubėjo (2 345 345,49 Eur) ir jis neabejotinai bus pajėgus atlyginti atsakovo nuostolius, nesudarančius nė 0,4 proc. viso ieškovo turto. Mažareikšmis ir trumpalaikis įsiskolinimas Sodrai galėjo susidaryti dėl buhalterio klaidos ar netyčinio vėlavimo sumokėti.
2. Atsakovas nepagrįstai remiasi naujai teikiamais įrodymais, kurie nebuvo pateikti ir įvertinti pirmosios instancijos teismo. Šie įrodymai neturėtų būti tiriami ar jais grindžiama apeliacinio teismo nutartis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais, nes nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
Kaip teisingai nurodoma atsiliepime į skundą, naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas. Tačiau CPK 314 straipsnio norma kartu numato, kad apeliacinis teismas gali priimti naujus įrodymus tuo atveju, jeigu jų nepagrįstai nepriėmė pirmosios instancijos teismas arba ši būtinybė iškilo vėliau (CPK 338 str.). Tokia yra apeliacinės instancijos teismo ne tik kaip teisės, bet ir kaip fakto instancijos kompetencija.
Apeliantas su atskiruoju skundu teikia papildomus rašytinius įrodymus – CreditInfo ataskaitos, Cargo.lt išrašo, UAB „Transginteka“ pretenzijos su priedais, UAB „W&W Logistics“ raginimo, antstolės A. Muzikevičienės patvarkymo, infobankas.lt, rekvizitai.lt nuorašus. Apeliacinės instancijos teismas iš šių įrodymų turinio sprendžia, kad jie iš esmės yra tos pačios rūšies (kontrahentų pretenzijos, kreditingumo vertinimas ir pan.), kaip ir anksčiau atstovo pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai, tačiau iš jų datos matyti, kad atsakovas juos gavo jau priėmus skundžiamą teismo nutartį. Dėl to sutiktina su tuo, kad šių konkrečių dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi, minėta, draudimas pateikti naujus įrodymus apeliaciniam teismui nėra absoliutus, o pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, teismas priima apelianto pateiktus naujus įrodymus bei juos įvertina kartu su visa bylos medžiaga (CPK 314 str.). Kaip matyti iš ieškovo atsiliepimo, priimamų dokumentų pateikimo į bylą faktas ir jų turinys jam yra žinomas.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat priimami ieškovo su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti papildomi rašytiniai įrodymai (CPK 17 str.).
Dėl atskirojo skundo argumentų
Civiliniame procese vyraujantis šalių lygiateisiškumo principas (CPK 17 str.) lemia tai, kad teismui ieškovo prašymu pritaikius atsakovui jo teisių apribojimus ir suvaržymus, t. y. laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.), pastarasis gali pareikalauti, kad ieškovas pateiktų jo nuostolių, galinčių atsirasti dėl minėtų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 146 str. 1 d.). Tačiau vien aplinkybė, kad teismas pritaikė tokias priemones, pati savaime nesudaro teisinių prielaidų taikyti šį civilinio proceso teisės institutą, jeigu teismas nenustato būtinųjų šio instituto taikymo sąlygų – pirma, atsakovas turi pagrįsti dėl jo atžvilgiu taikytų ribojimų galinčius atsirasti nuostolius (priežastinis ryšys) ir jų preliminarų dydį; antra, bylos duomenys turi patvirtinti, kad atsakovo galimų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas (nuostoliai yra dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.) (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2269/2011). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymui yra būtinos dvi (abi) sąlygos – nuostoliai gali atsirasti ir jų atlyginimas gali būti apsunkintas. Tokį galimų nuostolių realumą bei galimą grėsmę turi pagrįsti ir įrodyti asmuo, reiškiantis tokį prašymą (CPK 12, 13, 178 str.).
Pažymėtina, kad būtent toks nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymo sureguliavimas labiausiai atitinka jau minėtą šalių procesinių teisių lygybės principą, nes ir ieškovui, prašančiam laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu taikymo, tenka pareiga preliminariai pagrįsti tiek savo ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, tiek ir grėsmės, kad jo naudai priimtas sprendimas gali likti neįvykdytas, buvimą, pateikiant atitinkamus įrodymus.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga bei vadovaudamasis įstatymu, sprendžia, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų, t. y. neįrodė savo prašymo pagrįstumo (CPK 185 str.).
Pirma, kaip minėta, ieškovo turtinė padėtis yra kriterijus, kuriuo remiantis sprendžiama dėl atsakovo prašymo užtikrinti galimų nuostolių atlyginimą pagrįstumo. Apeliantas tvirtina, kad ieškovas ateityje nebus pajėgus atlyginti jo 86 528 Eur nuostolius. Šią aplinkybę įrodinėja tuo, kad jo žiniomis ieškovo finansinė padėtis nėra gera, nes pastarasis nuo 2014 m. lapkričio mėn. iki 2015 m. vasario mėn. buvo skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – Sodra), o jo 2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodyti duomenys yra neaktualūs. Ieškovas, nesutikdamas su tokiais apelianto teiginiais, tvirtina, kad nurodyto įsiskolinimo suma buvo trumpalaikė ir mažareikšmė, o bendrovės turto vertė per 2014 m. finansinį laikotarpį išaugo nuo 6 495 349 Lt iki 8 118 743 Lt (2 351 345,49 Eur).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, iš tiesų, pagal bylos medžiagą ieškovas UAB „Algekta“ turėjo skolą Sodrai, tačiau tuo pačiu ta pati medžiaga patvirtina ir ieškovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad skola nebuvo didelė, t. y. nuo 2014-11-18 – 2,09 Eur, nuo 2014-12-12 – skolų neturėjo, nuo 2014-12-16 – 2,09 Eur, nuo 2015-01-06 – 2,09 Eur, nuo 2015-01-14 –skolų neturėjo, nuo 2015-01-20 – 2,08 Eur, nuo 2015-02-13 – skolų neturėjo; nuo 2015-02-18 – 234,06 Eur; nuo 2015-02-24 iki 2015-04-27 – skolų neturėjo. Susipažinus su ieškovo UAB „Algekta“ pateiktu jo 2014 m. balansu, patvirtintu 2015 m. balandžio 23 d., nustatyta, kad jo nurodomo turto vertė yra 2 351 345,49 Eur (8 118 743 Lt), iš kurio materialusis turtas sudaro 878 738,71 Eur (3 034 109 Lt). Be to, susipažinus su kitų viešųjų registrų duomenimis, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nenustatyta, kad ieškovo apeliaciniam teismui nurodyti argumentai apie jo finansinę padėtį šiuo metu būtų pasikeitę (CPK 179 str. 3 d.).
Atsižvelgdamas į tai, apeliacinis teismas sutinka ieškovo atsiliepime nurodytais argumentais, kad jo skolos valstybės biudžetui dydis yra mažareikšmis, kad apelianto nurodyti motyvai bei pateikti įrodymai nėra pakankami konstatuoti, jog dėl ieškovo esamos turtinės padėties egzistuoja apelianto galimų nuostolių neatlyginimo grėsmė. Kitokių duomenų apie ieškovo turtinę padėtį, patvirtinančių galimą grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų procesiniam nuostolių užtikrinimo institutui taikyti, atsakovas UAB „Transkingas“ teismui nepateikė (CPK 178 str.). Be kita ko, taip pat nenurodė ir aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad ieškovo esama turtinė padėtis greitu laiku gali pakisti. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nesant vienos iš būtinų teisinių prielaidų minėtam institutui taikyti, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą (CPK 263, 185 str.).
Be kita ko, šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas, kaip fakto ir teisės instancija, taip pat pasisako ir dėl kitos atsakovo skundo argumentų grupės. Nesutikdamas su teismo išvada, kad jis neįrodė galimų 86 528 Eur nuostolių dydžio ir priežastinio ryšio tarp jo ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas tvirtina, jog teismas netinkamai įvertino jo pateiktus įrodymus. Visų pirma, apeliacinis teismas sutinka su atskirojo skundo teiginiais, kad atsakovas neprivalo įrodyti, jog nuostoliai būtinai atsiras ir konkretaus jų dydžio – pakanka pagrįsti, kad nuostoliai yra prognozuojami bei tikėtiną jų dydį. Antra, iš tiesų, kaip teigia apeliantas, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad jam yra keliamos civilinės bylos dėl skolos, atitinkamai delspinigių, palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo (pvz., Druskininkų miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. L2-709-314, L2-577-182/2015). Trečia, kaip teisingai nurodoma ieškovo atsiliepime į skundą, teismų praktikoje pripažįstama, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai sukelia taip tikrų nepatogumų, apsunkinimų verslo subjektui, tačiau tai yra normali šio procesinio instituto pasekmė. Ketvirta, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš apelianto 2015-02-17 sudarytos 2014-12-31 pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, jog 2014 m. jis uždirbo 23 325, 41 Eur (80 538 Lt) grynojo pelno (tuo jis grindžia ir būsimus nuostolius), tačiau nuo 2014-09-16 (kai buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės), yra rasta bei areštuota tik 4 606,76 Eur ir byloje nepateikti duomenys apie piniginių lėšų judėjimą (įplaukas) atsakovo sąskaitose.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, bei iš naujo įvertinęs atsakovo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliaciniam teismui pateiktus gausius įrodymus, taip pat viešojo registro, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, sprendžia, kad neatmetama galimybė, jog atsakovas dėl jo turtui pritaikyto ribojimo, t. y. piniginių lėšų arešto, jam neturint kito turto, susiduria su nepatogumais ir verslo apsunkinimu. Tačiau tai nepaneigia teismo padarytų išvadų šiuo klausimu (CPK 178, 185 str., 179 str. 3 d.).
Pažymėtina ir tai, kad apeliantas yra vienas iš dviejų solidariųjų skolininkų, kuriems taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kad įstatymo nustatyta tvarka jis turi teisę prašyti teismo pakeisti taikytas apsaugos priemones, ar jų netaikyti (CPK 146 str. 1 d., 148, 149 str.).
Vadovaudamasis pirmiau paminėtomis nuostatomis bei remdamasis nagrinėjamos bylos medžiaga teismas sprendžia, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino šio klausimo išsprendimui teisinę reikšmę turinčias bylos aplinkybes teisingai aiškino bei taikė aktualias civilinio proceso normas ir, atmetęs atsakovo UAB „Transkingas“ prašymą taikyti 86 528 Eur dydžio minėtos kategorijos nuostolių užtikrinimo priemones, – priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 146 str., 263 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.