Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1364-794/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-11-15
Bylos Nr.: e2A-1364-794/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-16068-2017-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas
Ieškovas: R. L.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato

Kategorijos

2.6.10.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10.5.2.1Bendrosios deliktinės atsakomybės nuostatos
2.6.10.5.2.5Atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų
3.3.1.13Apeliacijos dalykas ir ribos
3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1364-794/2018 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16068-2017-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.13; 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas L. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teisėjų ir teismo veiksmus ir priteisti iš Lietuvos Respublikos 1158,48 EUR turtinės ir 21558 EUR neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Nurodė, kad 2012-07-22 Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 68-1-610-12 pagal BK 181 straipsnio 2 dalį dėl turto prievartavimo. Teigė, kad šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas remiantis tik N. N. pareiškimu, daugiau jokių konkrečių duomenų apie ieškovui inkriminuojamas veikas nebuvo. Ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 68-1-610-12, įtariant, kad jis padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 1 d., 181 str. 2 d., 233 str. 1 d. Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to, kad nuo 2005 metų, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, iki 2012 m. kovo mėn., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, Šiaulių mieste, ieškovas veikdamas bendrai su M. Ž. ir D. V., neturėdami teisėto pagrindo, atvirai bei užmaskuotai, panaudodami psichinę prievartą, reikalavo iš nukentėjusiojo N. N., kad jis reguliariai mokėtų pinigus (duoklę) už sėkmingai vykdomą verslą – prekybą automobilių katalizatoriais, tokiu būdu atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį N. N. perduoti turtą, galimai buvo išreikalauta apie - 100 000 Lt, tuo metu galiojusia nacionaline valiuta, atitinkamai 28962 EUR. Pranešime apie įtarimą R. L. taip pat buvo inkriminuotas BK 181 str. 1 d., kad ieškovas, veikdamas bendrai su M. Ž., 2012 m. kovo mėn., neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą, savo naudai privertė nukentėjusįjį N. N. pasirašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį nukentėjusysis N. N. buvo įsipareigojęs iki 2012-04-15 sumokėti D. Ž. 5300 eurų sumą. Ieškovas buvo laikinai sulaikytas nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi nutarė prokuroro pareiškimą tenkinti ir skyrė R. L. kardomąją priemonę – suėmimą 3 mėnesiams nuo 2012-08-06. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-11-05 nutartimi buvo nuspręsta pratęsti kardomąją priemonę – suėmimą trims mėnesiams, t. y. iki 2013-02-06, skaičiuojant terminą nuo 2012-11-06. Šiaulių apygardos prokuratūra 2014 m. balandžio 15 d. priėmė nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo dalyje, R. L. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas visiškai, nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinant jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 str. 2 d., padarymo 2005-2012 m. kovo mėn. laikotarpyje bei panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. 2015-09-07 Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamoji byla Nr. 1-14-856/2015 buvo užbaigta, nepareiškiant ieškovui jokių kaltinimų, jo statusas šioje byloje buvo liudytojas. Ieškovas nurodė, kad byloje nebuvo jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjų ir Šiaulių apygardos teismo veiksmai buvo neproporcingi siekiamam tikslui ir yra nepateisinami, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teisėjai rėmėsi tik prielaidomis, jokių pagrįstų duomenų apie ieškovo neva tai padarytas veikas nebuvo. Ieškovas paaiškino, kad jam net 6 mėnesius buvo taikoma kardomoji priemonė suėmimas, o visas ikiteisminio tyrimo procesas truko beveik du metus, jo metu ieškovas daug kartų buvo kviečiamas į apklausas, teismo posėdžius, jis naudojosi advokato paslaugomis ir patyrė 1158,48 Eur turtinę žalą. Ieškovas įvertino neturtinę žalą, patirtą dėl neteisėto suėmimo, vadovaudamasis BK 65 str. taisyklėmis, 13984 Eur suma, t.y. 184 d. x 38 Eur x 2. Ieškovas taip pat nurodė, kad vykstant minėtam ikiteisminiam tyrimui, nesilaikant ikiteisminio tyrimo slaptumo, Šiaulių apskrities VPK atstovės spaudai viešame Šiaulių apskrities policijos komisariato tinklalapyje buvo viešai paskelbtas straipsnis „Katės ir pelės žaidimus nutraukė policijos pareigūnai“, kuriame buvo rašoma, kad R. L. ir kiti įtariami keletą metų reketavę vieną Šiaulių miesto gyventoją, nesant priimtam jokiam teismo sprendimui straipsnyje buvo konstatuojami faktai, susiję su ikiteisminio tyrimo metu tiriamomis veikomis, leidžiant suprasti, kad galimai tarp straipsnyje minimų asmenų ieškovas galėjo atlikti nemoralias, visuomenės smerktinas veikas, tai turėjo įtakos ieškovo reputacijai. Ieškovo teigimu, paskelbus tokią informaciją buvo pažeistas vienas svarbiausių baudžiamojo proceso principų – nekaltumo prezumpcija. Dėl paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos, žeminančios ieškovo garbę ir orumą bei teisės į atvaizdą pažeidimo ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 7574 EUR suma, prašė priteisti ją iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Atsiliepimas

3. Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepimuose, triplike) nurodė, kad teismas, skirdamas kardomąją priemonę, tinkamai motyvavo savo sprendimus, nurodė skiriamu suėmimu siekiamus tikslus. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartį dėl suėmimo paskyrimo ieškovas skundė aukštesniam teismui, tačiau padarytų pažeidimų nebuvo konstatuota. Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nedaro prielaidos, kad procesinė prievartos priemonė buvo paskirta (pratęsta) neteisėtai. Nurodė, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką besitęsiantis suėmimas gali būti pateisinamas, kai yra konkrečių požymių, kad to iš tikrųjų reikalauja viešasis interesas, kuris, nepaisant nekaltumo prezumpcijos, turi prioritetą prieš asmens laisvės gerbimo taisyklę. Ieškovas nepateikė duomenų, kad ikiteisminis tyrimas buvo vilkinamas ar kad tam tikrą laiką nebuvo atliekami procesiniai veiksmai, dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo su skundu nesikreipė. Atstovas nurodė, kad ieškovas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, prašė taikyti senatį ir ieškinį atmesti. Teigė, jog ilgas nesikreipimas su ieškiniu dėl žalos atlyginimo kelia abejonių dėl ieškovo patirtos neturtinės žalos dydžio.

4. Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, prašė jį atmesti. Savo procesiniuose dokumentuose (atsiliepimuose, triplike) nurodė, kad ieškovui tenka pareiga įrodyti būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą. Teigė, jog ieškovas nepagrįstai vertina baudžiamojo proceso nutraukimą kaip pagrindą tenkinti pareikštą ieškinį, nes vien baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesuponuoja visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų procesinių veiksmų, priimtų procesinių sprendimų neteisėtumo ir nepagrįstumo bei teisės į žalos atlyginimą atsiradimo. Nurodė, kad ginčo atveju nėra pagrindo konstatuoti ieškovo minimų procesinės prievartos priemonių neteisėtumo, procesiniai sprendimai atitiko tuo metu susiklosčiusias ir įstatymo nustatytas materialines ir procesines suėmimo sąlygas. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu dėl BK 181 str. 2 d. numatytos veikos nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais, ir tai negali būti tapatinama su išteisinimu. Pareigūnai, gavę N. N. pareiškimą, turėjo pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir atlikti tolimesnius veiksmus, jie ėmėsi atitinkamų procesinių priemonių, aiškinosi aplinkybes, veikė apdairiai ir rūpestingai. Procesinius veiksmus vertinant perspektyviai, o ne retrospektyviai, bylą tiriantiems pareigūnams nebuvo ir negalėjo būti akivaizdu, kad nėra padarytos nusikalstamos veikos. Skiriant kardomąją priemonę ar atliekant kitus procesinius veiksmus, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, o atsižvelgiama tik į tikėtinumą, jog įtariamasis vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą, darys naujus nusikaltimus, nutartys skirti suėmimą ieškovui buvo pagrįstos, jų teisėtumas patikrintas instancine tvarka. Atsakovas nurodė, kad nesant įrodytų ikiteisminio tyrimų pareigūnų, prokurorų ar teismo veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo valstybės atsakomybei atsirasti.

5. Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujantis Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu pradėtas, esant BPK 166 str. nustatytam pagrindui, nenustatyta, kad ikiteisminis tyrimas būtų tęsiamas ar kardomosios priemonės būtų skiriamos pažeidžiant baudžiamojo proceso normas. Ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir visuomenėje būtina teisėta veikla. Ji negali būti vertinama kaip neteisėta vien dėl to, kad pasibaigė be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka. Atsakovo atstovas nurodė, kad skelbdamas tinklalapyje straipsnį „Katės ir pelės žaidimus nutraukė policijos pareigūnai“ nepažeidė CK 2.22 str. 2 d., Visuomenės informavimo įstatymo 14 str. 3 d. reikalavimų, be to, ieškovas Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka nesikreipė į visuomenės informavimo priemonę dėl tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo. Nurodė, kad nėra pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovo prašomą turtinę ir neturtinę žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

7. Spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės už pareigūnų veiksmus, teismas vertino, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta faktinių duomenų, leidžiančių įtarti ieškovą nusikalstamų veikų padarymu bei vykdyti jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą. Teismo teigimu, nukentėjusiojo N. N. parodymai, kiti teisėtomis priemonėmis surinkti duomenys, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo papildomai tikrinti, vertinti, analizuoti, atliekant kitus procesinius veiksmus (liudytojų apklausas, kratas, ekspertinius tyrimus ir gautų duomenų analizes ir kt.), teismo vertinimu, sudarė pakankamą pagrindą pagrįstai įtarti ieškovą padarius įtarimuose nurodytas nusikalstamas veikas. Ieškovo teiginius, kad 2017-07-22 veikos metu jo nebuvo Lietuvoje, todėl jis negalėjo būti įtariamas šios nusikalstamos veikos padarymu, teismas nelaikė pagrįstais, nes buvo įtariama, kad ieškovas davė nurodymus šios veikos vykdytojams, pats betarpiškai 2012-07-22 į nukentėjusiojo namus nevykdamas.

8. Teismas konstatavo, jog tai, kad tyrimą kontroliuojantis prokuroras, būdamas savo srities profesionalas, pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis padarė išvadą, jog nėra pakankamai duomenų pagrįsti įtariamojo kaltę ar nėra surinkta duomenų, patvirtinančių įtariamojo dalyvavimą tam tikroje nusikalstamoje veikoje, ir prognozė, jog jie galėtų būti surinkti ateityje, neigiama, ir nutraukė ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, nereiškia, kad visi iki bylos nutraukimo atklikti procesiniai veiksmai buvo nepagrįsti ar neteisėti. Be to, valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų kitam asmeniui žalos). Teismo vertinimu, ieškovo teiginiai, jog vien ikiteisminio tyrimo nutraukimas pagrindžia viso ikiteisminio proceso nuo jo pradžios neteisėtumą ieškovo atžvilgiu, yra nepagrįsti nei pagal EŽTT bei aukštesnių teismų vystomą praktiką, nei bylos faktiniais duomenimis. Ieškovo teiginiai, jog tyrimas buvo „sufabrikuotas“, jog nukentėjusysis buvo priverstas duoti parodymus prieš ieškovą, yra nepagrįsti nei civilinės, nei baudžiamosios bylos medžiaga, šių teiginių nepatvirtina tas faktas, jog ieškovas su nukentėjusiuoju gal ir galėjo būti draugais iki 2012 metų. Teismo teigimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmų neteisėtumą, nėra nustatyta klaidų, turėjusių esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Šiuo atveju civilinėje byloje taip pat nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas. Vertindamas visą baudžiamosios bylos medžiagą teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju vien ikiteisminio tyrimo nutraukimas ieškovo atžvilgiu savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, kurie ieškovo siejami su visu ikiteisminio tyrimo procesu.

9. Iš teismų nutarčių skirti ieškovui suėmimą teismas nustatė, jog šia kardomąja priemone buvo siekta BPK numatytų tikslų, buvo BPK 122 str. numatyti suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos. Teismas konstatavo, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas teisėtai, turint pagrįstų įtarimų, kad jis gali būti padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Taigi objektyviai egzistavo pagrindinė šių ikiteisminio tyrimo veiksmų teisėtumo sąlyga – pagrįstas įtarimas, kad įtariamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas. Tiek 2012-08-08 nutartyje skirti suėmimą, tiek 2012-11-15 nutartyje pratęsti suėmimo terminą nurodyti ikiteisminio tyrimo duomenys, patvirtinantys, kad nusikalstamos veikos apskritai buvo padarytos, taip pat duodantys pagrindo manyti, jog ieškovas galimai dalyvavo jų padaryme. Ištyręs baudžiamosios bylos medžiagą, civilinėje byloje ieškovo pateiktus įrodymus, teismas nenustatė duomenų, kurie paneigtų kiekvieną iš nutartyse nurodytų suėmimo pagrindų ar leistų manyti, jog teisėjai, spręsdami dėl suėmimo paskyrimo, pratęsimo, atliko neteisėtus veiksmus ar procesinius sprendimus priėmė aplaidžiai bei nerūpestingai.

10. Teismas taip pat netenkino ieškovo reikalavimą priteisti baudžiamojo proceso metu patirtas išlaidas gynėjo paslaugoms, kadangi nebuvo įrodyta, jog ši žala ieškovo patirta dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teisėjų (teismo) kaltės. Kartu teismas pažymėjo tai, kad neturtinės žalos faktą ieškovas grindė abstraktaus pobūdžio argumentais, kad dėl jo įvardytų kaip neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Liudytojos parodymai patvirtino, kad šeimoje buvo patirtas stresas ir tam tikri sunkumai. Šitie išgyvenimai, esant byloje nustatytai situacijai, teismo vertintini kaip natūralūs, tačiau nėra pakankamas įrodymas, jog ieškovas patyrė konkrečią jo ieškinyje nurodomą žalą. Be to, teismo teigimu, ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka ir priežastiniam ryšiui tarp įvardytų kaip neteisėtų pareigūnų, prokurorų, teisėjų veiksmų bei reikalaujamos neturtinės žalos pagrįsti. Nustačius, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog dėl ieškovui paskirto suėmimo kyla valstybės atsakomybė, teismas atmetė ieškovo prašymą priteisti 13984 EUR neturtinę žalą.

11. Teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą priteisti 7574 Eur neturtinės žalos iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių apskrities VPK, patirtos dėl atstovo spaudai paskelbto straipsnio Šiaulių apskrities policijos komisariato tinklalapyje, kadangi nenustatė Šiaulių apskrities policijos komisariato pareigūnų neteisėtų veiksmų. Išanalizavęs visą baudžiamosios bylos medžiagą bei policijos puslapyje internete paskelbtą informaciją, teismas padarė išvadą, kad neatitinkančių tikrovės ir ieškovo nekaltumo prezumpciją pažeidžiančių teiginių nebuvo paskelbta. Ieškovo ir kitų asmenų nuotraukos patalpintos siekiant teisėtų tikslų, t.y. gauti iš galimai nuketėjusių kitų asmenų informacijos apie nurodytų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, tuo tikslu nurodyti Šiaulių apskrities VPK pareigūnų telefonų numeriai. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškovo nurodytos kitos visuomenės informavimo priemonės (laikraščiai „Šiaulių naujienos“, „Šiaulių kraštas“, „Akistata“) iš esmės perspausdino informaciją iš policijos internetinio puslapio, straipsniuose naudojami terminai, jog minimi asmenys įtariami padarę tam tikras veikas, pabrėžiama, kad ikiteisminis tyrimas atliekamas ir nėra baigtas, straipsniais siekiama įgyvendinti visuomenės pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų darbą, atskleidžiant ir tiriant nusikalstamas veikas, buvo raginami atsiliepti asmenys, galimai nukentėję nuo nurodytų įtariamųjų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12. Ieškovas R. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-27 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas neatkreipė dėmesį į informaciją (jos pobūdį), kurios pagrindu R. L. atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, jam pritaikyta ir pratęsta pati griežčiausia kardomoji priemonė - suėmimas. Nukentėjusiojo baudžiamojoje byloje N. N. pareiškime policijai ir jo parodymuose buvo pateikta deklaratyvaus pobūdžio informacija, jokių objektyvių duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą pagrįstai įtarti apeliantas padarius įtarimuose nusikalstamas veikas, byloje nei pareiškiant įtarimus, nei tęsiant baudžiamąjį persekiojimą, nei taikant kardomąsias priemones nebuvo. Teismas nebuvo pakankamai objektyvus stebėtojas, analizuodamas baudžiamojoje byloje esančius duomenis ir laikydamas juos pakankamais, įtarimams pareikšti ir suėmimui bei jo pratęsimui taikyti. Be to, byloje nėra jokių faktinių duomenų apie ieškovo vadovavimą 2012-07-22 dienos veikai, t. y. teismas neatsižvelgė į tai, jog 2012-07-22 dienos nukentėjusio pareiškime nebuvo jokių duomenų apie tai, kad veikos padarymu metu būdamas užsienyje ieškovas vadovavo šiai veikai. Ieškovui pareiškiant įtarimus pagal BK 233 str. 1 d, jo veiksmai niekaip nebuvo susiję su poveikiu duoti melagingus parodymus. Taigi įtarime nebuvo būtinojo nusikalstamos veikos objektyvinės pusės elemento. Kita vertus, jei šis elementas ir būtų, BK 233 str. numatyta veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, jame numatytos keturios sankcijos – bauda, laisvės apribojimas, viešieji darbai, areštas. Apelianto nuomone, visa tai reiškia, kad dėl šios veikos paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, buvo neadekvati galimai padarytai veikai. Dėl šių aukščiau nurodytų argumentų ieškovas mano, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pradėdami ikiteisminį tyrimą, pareikšdami įtarimus dėl veikos, dėl kurios nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, prokuroras toleruodamas šiuos pareigūnų veiksmus ir prašydamas teismo taikyti suėmimą, o teismas suėmimą taikydamas, nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs. Apeliantas taip pat pažymi, jog teismas netinkamai vertindamas šiuos pažeidimus, netinkamai taikė CK 6.246 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias neteisėtų veiksmų sampratą, bei pažeidė procesinę teisės normą – CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šis pažeidimas apelianto nuomone, galėjo turėti įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimui.

12.2. Teismas netinkamai vertino 2014-04-15 prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje, tame tarpe dėl visų R. L. inkriminuojamų veikų pagal visus įtarimus. Apelianto vertinimu, prokuroras 2014-04-15 nutarime konstatavo tai, ką privalėjo konstatuoti bylą tyrę pareigūnai, prokuroras organizavęs ir vadovavęs ikiteisminiam tyrimui bei teismai skyrę kardomąją priemonę – suėmimą. Jeigu ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismai būtų buvę pakankamai rūpestingi ir atidūs, vertindami byloje esančius duomenis, ikiteisminis tyrimas, ieškovo atžvilgiu nebūtų buvęs pradėtas, ir kardomoji priemonė suėmimas nebūtų taikyta.

12.3. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad Šiaulių apskrities VPK internetiniame puslapyje išspausdinta informacija buvo siekiama informuoti visuomenę apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, straipsnyje vartojamos formuluotės pateikiamos ne kaip faktas, o kaip įtarimai. Apelianto teigimu, tinklapyje buvo identifikuoti asmenys, t. y. paskelbti jų vardai ir pavardės, jų nuotraukos, tame tarpe ir ieškovo, šitaip visuomenei sudarant neabejotiną įspūdį, kad pareigūnai turi nenuginčijamus apelianto kaltumo įrodymus. Be to, teiginiai, sekantys po ieškovo pavardės ir teksto yra akivaizdžiai konstatuojamojo pobūdžio, pateikti kaip faktai.

12.4. Teismas nurodydamas, kad ieškovas nesikreipdamas dėl informacijos paneigimo, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. 2 d. nuostatas, ir tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti, pažeidė CK 2.24 str. 1 d., 3 d. nuostatas, pagal kurias asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti atlyginti tikrovės neatitinkančių duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą, paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

12.5. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovo nuotraukos Šiaulių apskrities VPK internetiniame puslapyje buvo publikuotos patenkinant viešąjį interesą ir tai pateisina apelianto teisės į atvaizdą pažeidimą. Apelianto manymu, toks Šiaulių AVPK elgesio pateisinimas galimas tik tuo atveju, jei pareigūnai būtų turėję nenuginčijamos informacijos, jos ieškovas užsiima turto prievartavimu ir dėl to yra nukentėję daugiau asmenų.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į ieškovo R. L. apeliacinį skundą atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-27 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Apeliantas nepateikė konkrečių baudžiamųjų procesinių veiksmų neteisėtumo įvertinimo baudžiamojo proceso teisės normų atžvilgiu, o apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir subjektyviais vertinimais. Atsakovo teigimu, tam tikrų procesinių veiksmų išvardinimas, pateikiant jų subjektyvų įvertinimą, savaime neįrodo prokuroro ar kitų pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

13.2. Baudžiamojoje byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo išvadai, kad ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai ir pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas nepagrįstai, kad prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu ir jam vadovaudamas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Be to, bet kokia informacija, leidžianti suformuoti bent menkiausias abejones dėl atitinkamų veiksmų teisėtumo baudžiamosios teisės prasme turi būti tikrinama ir tiriama BPK ir kituose įstatymuose numatytomis priemonėmis.

13.3. Procesinius vertinant perspektyviai, o ne retrospektyviai, ikiteisminio tyrimo nutraukimo apelianto atžvilgiu neiškeliant kaip vienintelio leitmotyvo, kuris pats savaime negali reikšti neteisėtų veiksmų ar vykdyto proceso neteisėtumo, bylą tiriantiems pareigūnams nebuvo ir negalėjo būti akivaizdu, kad nėra padarytos nusikalstamos veikos. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras, reaguodami į susiklosčiusią situaciją, analizavo turimus duomenis, rinko naujus, vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais atliko procesinius veiksmus bei ėmėsi atitinkamų procesinių priemonių tam, kad pasiektų BPK numatytus baudžiamojo proceso tikslus, aiškinosi neaiškias aplinkybes.

13.4. Ikiteisminis tyrimas Šiaulių apygardos prokuratūros 2014-04-15 nutarimu dėl R. L. nutrauktas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 2 d. (dėl 2012-07-22 veikos) ir BK 233 str. 1 d. požymių, tuo tarpu dėl 100 000 Lt turto prievartavimo 2005-2012 m. laikotarpyje (dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 str. 2 d.) ikiteisminis turimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, t. y. ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais ir tai negali būti tapatinama su išteisinimu. Be to, atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančios Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros teigimu, sprendžiant suėmimo skyrimo klausimą baudžiamojoje byloje esantys duomenys leido pagrįstai įtarti apeliantą padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 2 d. ir 233 str.

13.5. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo išvadai, kad Šiaulių apskrities VPK internetiniame puslapyje išspausdinta informacija buvo pateikta kaip faktas, o ne kaip informacija apie pradėtą ir vykdomą ikiteisminį tyrimą, kad ikiteisminio tyrimo institucija elgėsi netinkamai ir neteisėtai. Iš straipsnio turinio ir jame naudojamų formuluočių galima spręsti, jog Šiaulių apskrities VPK tikslas buvo informuoti visuomenę apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, jo metu surinktus duomenis, raginant atsiliepti asmenis, kurie galimai yra nukentėję nuo įtariamųjų.

14. Atsiliepimu į ieškovo R. L. apeliacinį skundą atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujantis Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-27 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujančio Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti arba keisti šį teismo sprendimą remiantis apelianto nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

15. Atsiliepimu į ieškovo R. L. apeliacinį skundą atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-11-27 sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta faktinių duomenų, leidžiančių įtarti ieškovą nusikalstamų veikų padarymu bei vykdyti jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą. Teisingumo ministerijos nuomone, surinkus tokią informaciją, kokią turėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnai, pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo. Priešingu atveju kiltų pagrįstų abejonių, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras, nepradėdami ieškovo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo, tinkamai vykdė savo pareigas. Be to, siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką.

15.2. Atsakovą Lietuvos Respubliką atstovaujanti Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija sutinka su teismo išvada, kad buvo visi pagrindai paskirti kardomąją priemonę – suėmimą. Ištyrus baudžiamosios bylos medžiagą, civilinėje byloje ieškovo pateiktus įrodymus, nenustatyta duomenų, kurie paneigtų kiekvieną iš nutartyse nurodytų suėmimo pagrindų ar leistų manyti, jog teismas, spręsdamas dėl suėmimo paskyrimo, pratęsimo, atliko neteisėtus veiksmus.

15.3. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šiaulių apskrities VPK visų pirma siekė informuoti visuomenę apie tai, kad atliekamas ikiteisminis tyrimas. Be to, ieškovo ir kitų asmenų nuotraukos buvo patalpintos siekiant teisėtų tikslų. LR Teisingumo ministerija nemano, kad informacija apie ieškovo galimai padarytas nusikalstamas veikas buvo pateikta kaip faktas, kadangi buvo naudojamos tokios formuluotės, iš kurių skaitytojas turėjo aiškiai suprasti, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmenys tik įtariami padarę nusikalstamas veikas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

16. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

18. Pažymėtina, jog remiantis kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK12, 178 str.).

19. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas kaip nepagrįstas, kadangi nenustatytos valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos.

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taikymo sąlygų

20. Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ir pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje.

21. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardytas baigtinis sąrašas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmų baudžiamajame procese, kurie gali būti pripažinti neteisėtais ir už kuriuos atsako valstybė, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas.

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tokios atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).

23. Taigi, ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010;2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).

24. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Spręsdami tokio pobūdžio ieškinius teismai, vadovaudamiesi CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdami ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016).

Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo teisėtumo

25. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu nebuvo, kadangi nukentėjusiojo N. N. pareiškime policijai ir jo parodymuose buvo pateikta deklaratyvaus pobūdžio informacija, jokių objektyvių duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą pagrįstai įtarti apeliantą padarius įtarimuose nusikalstamas veikas, byloje nei pareiškiant įtarimus, nei tęsiant baudžiamąjį persekiojimą, nei taikant kardomąsias priemones nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir laiko juos nepagrįstais.

26. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).

27. Šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra įtvirtinta BPK 1 straipsnio 1 dalyje: ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnyje yra įtvirtinta pareiga atskleisti nusikalstamas veikas: nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pagal BPK 166 straipsnio 1 d. ikiteisminis tyrimas pradedamas: gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius. Ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Šios principinės baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės aspektu yra reikšmingos kaip teisėsaugos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos laikymosi matas.

28. Remiantis baudžiamosios bylos Nr. 68-1-610-12 duomenimis nustatyta, jog nagrinėjamu atveju Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal 2012-07-22 N. N. pareiškimą dėl turto prievartavimo pagal BK 181 str. 2 d. (baudžiamosios bylos Nr. 68-1-610-12 t. 1, l. 2-5). Šiaulių apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biure 2012-08-07 pradėtas nusikalstamo veikos, numatytos BK 233 str. 1 d., ikiteisminis tyrimas, nustačius, kad 2012-07-28 R. L. ieškojo kontaktų su nukentėjusiuoju N. N. (baudž. bylos Nr. 68-1-610-12 t. 1, l. 7). 2012-11-12 N. N. pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal naują nusikalstamos veikos epizodą, pagal kurį baudžiamojoje byloje Nr. 68-1-00610-12 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 181 str. 1 d., 182 str. 1 d. (t. 1, l. 8-10). Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad Šiaulių apygardos prokuratūra turėjo operatyvinių duomenų apie galimai ieškovo su kitais asmenimis daromas nusikalstamas veikas, įskaitant turto prievartavimą, tod4l ieškovo atžvilgiu dar 2012 m. liepą buvo pradėta vykdyti elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos kontrolė bei jos fiksavimas (Šiaulių apygardos teismo 2012-07-12 nutartis dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka; t. 3, l. 181-182). Baudžiamojoje byloje Nr. 68-1-00610-12 gavus duomenų, kad nukentėjusiajam N. N. galimai daromas psichologinis bei fizinis poveikis, kad jis pakeistų parodymus, Šiaulių apygardos prokuroras 2012-07-31 nutarė klausytis ieškovo telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, ją fiksuoti bei kaupti ir daryti įrašus 2 mėnesius nuo 2012-07-31. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-08-02 nutartimi patvirtinta, kad minėtos procesinės prievartos priemonės vykdomos teisėtai (t. 4, l. 18-23).

29. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į BPK nuostatas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo spręsti, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pažeidžiant BPK įstatymo reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo N. N. 2012-07-22 pareiškimas, 2012-07-24 ir 2012-08-02 duoti jo parodymai, kiti teisėtomis priemonėmis surinkti duomenys (t. 1, l. 2-3, 7, 8-9, 90-95, 99-104, 108-112, t. 4, l. 103-104), kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo papildomai tikrinti, vertinti, analizuoti, atliekant kitus procesinius veiksmus (liudytojų apklausas, kratas, ekspertinius tyrimus ir gautų duomenų analizes, t. 4, l. 82-102 ir kt.), sudarė pakankamą pagrindą pagrįstai įtarti ieškovą padarius įtarimuose nurodytas nusikalstamas veikas. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras, reaguodami į susiklosčiusią situaciją, analizavo turimus duomenis, rinko naujus, vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais atliko procesinius veiksmus bei ėmėsi atitinkamų procesinių priemonių tam, kad pasiektų BPK numatytus baudžiamojo proceso tikslus, aiškinosi neaiškias aplinkybes. Šiuo konkrečiu atveju turėdami informaciją apie ieškovo galimai daromus nusikalstamus veiksmus, pareigūnai pagal pirminius duomenis ne tik teisėtai ir pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą, bet ir negalėjo elgtis kitaip, nes jų pareiga atlikti įstatyme numatytus procesinius veiksmus tam, kad būtų atskleisti galimai padaryti nusikaltimai. Be to, vertindama baudžiamoje byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija nustatė, jog tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamoje byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai ir pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas nepagrįstai, kad prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu, ir jam vadovaudamas, padarė klaidą, turėjusią esminę reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

30. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog sprendžiant kardomosios priemonės – suėmimo apeliantui skyrimo klausimą, baudžiamojoje byloje esantys duomenys (nukentėjusiojo N. N. pareiškimas, apklausų protokolai, liudytojo R. K. apklausos protokolas, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvados, kratų protokolai, kiti byloje surinkti faktiniai duomenys) leido pagrįstai įtarti apeliantą padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 2 d. ir BK 233 str.

31. Taigi remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis bei atsižvelgus į tai, kad pradedant ikiteisminį tyrimą surinkti duomenys nėra analizuojami ir tiriami taip išsamiai, kaip tai daroma bylą nagrinėjant teisme, o ikiteisminiam tyrimui pradėti pakanka bent minimalaus pagrindo manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo baudžiamasis persekiojimas pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas galimai padarė nusikalstamas veikas.

32. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas dėl apelianto skundo motyvų, susijusių su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais ikiteisminio tyrimo pradėjimu jo atžvilgiu, pagrįstumu taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas nepateikė jokių konkrečių baudžiamųjų procesinių veiksmų neteisėtumo įvertinimo baudžiamojo proceso teisės normų atžvilgiu, o tik apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais. Teisėjų kolegijos teigimu, tam tikrų procesinių veiksmų išvardinimas, pateikiant jų subjektyvų vertinimą, neįrodo prokuroro ar kitų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų neteisėtumo.

33. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina apelianto teiginius, jog teismas netinkamai vertino 2014-04-15 prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje, tame tarpe dėl visų R. L. inkriminuojamų veikų pagal visus įtarimus. Apelianto vertinimu, prokuroras 2014-04-15 nutarime konstatavo tai, ką privalėjo konstatuoti bylą tyrę pareigūnai, prokuroras organizavęs ir vadovavęs ikiteisminiam tyrimui bei teismai skyrę kardomąją priemonę – suėmimą.

34. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek EŽTT praktikoje ikiteisminiam tyrimui pradėti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai, tad asmens išteisinimas savaime nelemia ankstesnių procesinių veiksmų neteisėtumo ir asmens teisės į žalos dėl jų atlyginimą. Šioje praktikoje pažymima, kad tai, jog asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“. Siekiant nuteisti asmenį taikomas įrodinėjimo standartas – bet kokių pagrįstų abejonių dėl jo nekaltumo pašalinimas – skiriasi nuo įrodinėjimo standarto, taikomo siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pagal kurį pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas. Tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, įtarimu kuriuo buvo grindžiama jam taikyta procesinės prievartos priemonė, dėl kaltinamųjų įrodymų stokos, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (EŽTT 2004 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje T. T. prieš Turkiją, peticijos Nr. 31247/96; 2013 m. birželio 20 d. sprendimas byloje Lavrechov prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 57404/08; 2015 m. sausio 27 d. sprendimas T. K. prieš Bulgariją, peticijos Nr. 37124/10; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).

35. Kaip jau aukščiau buvo nustatyta, nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas esant informacijai, kuri buvo pakankama objektyviam stebėtojui susidaryti nuomonę, kad apeliantas gali būti padaręs nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu pastebėti, jog ikiteisminis tyrimas Šiaulių apygardos prokuratūros 2014-04-15 nutarimu dėl R. L. nutrauktas nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 181 str. 2 d. (dėl 2012-07-22 veikos) ir BK 233 str. 1 d. požymių, tuo tarpu dėl 100 000 Lt turto prievartavimo 2005-2012 m. laikotarpyje (dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 str. 2 d.) ikiteisminis tyrimas nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, t. y. ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais ir tai negali būti tapatinama su išteisinimu. Taigi nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę, nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, kurie apelianto siejami su visu ikiteisminio tyrimo procesu. Kitaip tariant, faktas, jog ikiteisminis tyrimas apelianto atžvilgiu buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų apie jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką jokiu būdu negali suponuoti išvados dėl ieškovo pripažinimo nekaltu.

36. Minėta, kad ikiteisminiam tyrimui pradėti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti taikomi skirtingi įrodinėjimo standartai; siekiant pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą, pakanka pagrįsto įtarimo, kad asmuo padarė nusikaltimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas ištyrus duomenis, kurių pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas, ir baudžiamojoje byloje priimtame nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytus argumentus ir motyvus, sprendžia, kad ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai turėjo pagrindą įtarti, jog ieškovo veiksmai turi jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų požymių, todėl, siekiant patikrinti kilusius įtarimus, pagrįstai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Dėl kardomosios priemonės - laikino sulaikymo, pagrįstumo

37. Apeliantas taip pat kelia abejones dėl pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl kardomosios priemonės – suėmimo, taikymo.

38. Vertindama ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįstai jam taikytos kardomosios priemonės – suėmimo, teisėjų kolegija, visų pirma pažymi, kad esmine asmens suėmimo teisėtumo sąlyga yra laikomas pagrįstas įsitikinimas, jog asmuo, kuriam skiriamas suėmimas, yra padaręs nusikaltimą, tačiau skiriant suėmimą kaltumo klausimas nėra sprendžiamas ir įrodymai yra netiriami, o atsižvelgiama į tikėtinumą, jog įtariamasis vengs tyrimo, trukdys nustatyti tiesą bei darys naujus nusikaltimus. Taigi atsižvelgiant į tai, įtarimo pagrįstumas suėmimo skyrimo atveju yra ne tokio paties lygio, koks yra reikalingas pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu, todėl faktai, keliantys tokį įtarimą, neturi būti tokie patys įtikinantys, kokie turėtų būti vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose. Be to, kardomosios priemonės suėmimo neteisėtumą lemia jos paskyrimas ar taikymas, nesilaikant atitinkamų baudžiamojo proceso normų.

39. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo vertinimu taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, jog visais atvejais procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-124-403/2018, 24 punktas; 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-378/2018, 37 punktas).

40. Remiantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). BPK 122 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis: bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo; trukdys procesui; darys šio straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Tuo atveju, kai yra pagrįstai manoma, kad įtariamasis trukdys procesui, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog įtariamasis pats ar per kitus asmenis gali bandyti: 1) paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius; 2) sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme (BPK 122 straipsnio 3 dalis). Kai pagrįstai manoma, kad įtariamasis darys naujus nusikaltimus, suėmimas gali būti paskirtas, jei yra duomenų, jog asmuo, įtariamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BK 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų, taip pat jei yra duomenų, kad būdamas laisvėje asmuo, įtariamas grasinimu ar pasikėsinimu padaryti nusikaltimą, gali tą nusikaltimą padaryti (BPK 122 straipsnio 4 dalis). BPK 122 straipsnio 6 dalis imperatyviai nustato, kad skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti šio kodekso 119 straipsnyje nurodytų tikslų (BPK 122 straipsnio 7 dalis).

41. Remiantis baudžiamosios bylos Nr. 68-1-610-12 medžiaga nustatyta, kad teismas, skirdamas suėmimą 3 mėnesiams, ir vėliau jį pratęsdamas dar 3 mėnesiams (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 8 d. ir 2012 m. lapkričio 5 d. nutartys ir skundus dėl šių nutarčių išnagrinėjusio Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. ir 2011 m. lapkričio 26 d. nutartys), nustatė, kad egzistuoja visi trys suėmimo skyrimo pagrindai, t. y. pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus: 1) kad ieškovas bėgs (slėpsis), teismų nuomone, patvirtina nusikaltimų, kuriais ieškovas buvo įtariamas, sunkumas ir už juos numatytų bausmių griežtumas; 2) kad ieškovas trukdys procesui teismai sprendė atsižvelgdami į tai, kad jau pradėjus ikiteisminį tyrimą, R. L. galimai lankėsi nukentėjusiojo N. N. namo kieme, skambino jam, rašė žinutes. Šie veiksmai rodo, kad įtariamasis yra pasiryžęs paveikti N. N., kad jis pakeistų duotus parodymus; 3) kad ieškovas darys naujus nusikaltimus teismai sprendė, atsižvelgdami į nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas sunkumą ir tai, kad ieškovas anksčiau buvo teistas (4 kartus), teistumas dar neišnykęs.

42. Taigi, teisėjų kolegija, vertindama suėmimo skyrimo ir jo pratęsimo trijų mėnesių terminui aplinkybes, sprendžia, kad pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje suėmimo skyrimas ir jo pratęsimas trijų mėnesių terminui ieškovui R. L. atitiko bendrąsias kardomųjų priemonių ir specialiąsias suėmimo skyrimo bei pratęsimo nuostatas, teismų nutartys buvo priimtos pagrįstai ir tinkamai motyvuojant. Teisėjų kolegijos vertinimu, pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebuvo galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tiriant nusikalstamas veikas, susijusias su turto prievartavimu, plėšimu ir poveikiu nukentėjusiajam. Taigi ikiteisminis tyrimas buvo susijęs su itin pavojingomis visuomenei nusikalstamomis veikomis. Už šių nusikaltimų padarymą BK be alternatyvų numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Pagal EŽTT praktiką pradinėje tyrimo stadijoje gresiančios bausmės griežtumas yra svarbus elementas vertinant pabėgimo ar naujų nusikaltimų darymo pavojų. Todėl teismas pradinėje baudžiamojo proceso stadijoje visiškai teisėtai ir pagrįstai įvertino nusikalstamų veikų, kurių padarymu R. L. buvo įtariamas, sunkumą. Be kita ko, vertinant bylos duomenis nustatyta, kad kardomosios priemonės taikymas apelianto atžvilgiu buvo atliktas pagal BPK įtvirtintas procedūras, tuo metu pagrįstai įtariant ieškovą padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, šis procesinis veiksmas buvo grindžiamas atitinkamų institucijų procesiniais sprendimais. Nei taikant suėmimą, nei jį pratęsiant jokių BPK nuostatų nei teismai, nei ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikę pareigūnai nepažeidė. Teismai apie šios kardomosios priemonės skyrimo būtinumą sprendė vertindami surinktų įrodymų visetą, pagal savo vidinį įsitikinimą, motyvuoti, savalaikiai. Be to, apeliantui buvo užtikrinta galimybė skųsti visus su juo atliekamus ikiteisminio tyrimo veiksmus tame tarpe ir teismų nutartis dėl kardomosios priemonės taikymo. Ieškovui į bylą nepateikus jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių minėtos kardomosios priemonės jo atžvilgiu taikymo neteisėtumą ir nepagrįstumą, nėra pagrindo spręsti, kad ji ieškovui buvo taikyta nesant tam teisinio pagrindo. Taigi apelianto argumentai, jog suėmimo skyrimas ir jo pratęsimas trijų mėnesių laikotarpiui pradinėje baudžiamosios bylos stadijoje buvo neteisėtas, atmestini kaip neteisėti ir nepagrįsti.

43. Nurodytų argumentų kontekste teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina apeliantas, visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bylos rašytinių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino remdamasis įrodymų vertinimo principais, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ar klaidingai įvertino byloje surinktus įrodymus (CPK 176–179 str., 185 str., 189 str.).

44. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip būtų palankiau apeliantui, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės ar teismas nevertino apelianto pateiktų argumentų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su neteisėtais veiksmais

45. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad Šiaulių apskrities VPK internetiniame puslapyje išspausdinta informacija buvo siekiama informuoti visuomenę apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, o straipsnyje vartojamos formuluotės pateikiamos kaip įtarimai. Apelianto nuomone, teiginiai, sekantys po ieškovo pavardės ir teksto yra akivaizdžiai konstatuojamojo pobūdžio, pateikti kaip faktai, pažeidžiantys apelianto nekaltumo prezumpciją. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais taip pat nesutinka ir laiko juos nepagrįstais.

46. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus Šiaulių apskrities VPK internetiniame puslapyje išspausdintą informaciją turinio prasme ir jame vartojamas formuoluotes (sąvokas), tokias kaip pavyzdžiui “pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą dėl turto prievartavimo, plėšimo ir poveikio nukentėjusiam asmeniui”, “pareikšti įtarimai”, “įtariami asmenys galimai reikalavo pinigų” ir pan., sutiktina su pirmosios instancijos padaryta teismo išvada, jog minėtų straipsniu buvo siekiama informuoti visuomenę apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, jo metu surinktus duomenis, bei gauti iš galimai nukentėjusių kitų asmenų informacijos apie nurodytų asmenų padarytas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos teigimu, straipsnyje vartojamos formuluotės (sąvokos) nesuponuoja išvados, jog pateikiama informacija kaip faktas, o ne kaip įtarimai, kadangi straipsnyje buvo naudojamos tokios formuluotės (sąvokos), iš kurių skaitytojas turėjo aiškiai suprasti, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir asmenys yra tik įtariami padarę nusikalstamas veikas. Išanalizavęs visą baudžiamosios bylos medžiagą bei policijos puslapyje internete paskelbtą informaciją, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad neatitinkančių tikrovės ir ieškovo nekaltumo prezumpciją pažeidžiančių teiginių nebuvo paskelbta, todėl apelianto argumentai neduoda pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių apskrities VPK internetiniame puslapyje išspausdinta informacija buvo pateikta kaip faktas, o ne kaip informacija apie pradėtą ir vykdomą ikiteisminį tyrimą.

47. Teisėjų kolegija taip pat kritiškai vertina ir nesutinka su ieškovo teiginiu, jog teismas nurodydamas, kad ieškovas nesikreipdamas dėl informacijos paneigimo, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. 2 d. nuostatas, ir tai sudaro pagrindą ieškinį atmesti, pažeidė CK 2.24 str. 1 d., 3 d. nuostatas, pagal kurias asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti atlyginti tikrovės neatitinkančių duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą, paskleidimu padarytą turtinę ir neturtinę žalą.

48. Pažymėtina, jog apeliantas klaidingai interpretuoja teismo motyvus ir argumentus, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nenurodė, kad ieškovas privalėjo kreiptis dėl informacijos paneigimo. Teisėjų kolegijos teigimu, tai ieškovo teisė, bet ne pareiga, kuri nustatyta minėtame Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. 2 d. Apeliantas, būdamas sąžiningas bei pareigingas, siekdamas apginti savo garbę ir orumą, tiesiog turėjo teisę kreiptis į Šiaulių apskrities VPK ar atitinkamas visuomenės informavimo priemones, kad būtų paneigta tikrovės neatitinkanti informacija. Tačiau apeliantas to nepadarė, ką ir nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje ieškovas tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu ir teisės į atvaizdą pažeidimu grindė neturtinės žalos, priteistinos iš ikiteisminio tyrimo institucijos, dydžiu, tuo tarpu reikalavimų ją paneigti, nereiškė. Taigi akivaizdu, jog apeliantui iš esmės yra svarbiau ne informacijos paneigimas, bet neturtinės žalos atlyginimas.

49. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms ir nenustačius jokių absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

51. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.). Šalys prašymų ir įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, klausimas nesprendžiamas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas BarkauskasVaclovas PaulikasJūratė Varanauskaitė