Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus, Tatjanos Žukauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ dėl dalies sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ (toliau – UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“), prašydamas: 1) pripažinti negaliojančia, kaip pažeidžiančią Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 1 dalies 18 punktą, 2022 m. sausio 17 d. su atsakove sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties 9.3 papunkčio sąlygą; 2) priteisti ieškovui iš atsakovės 1 600,00 Eur dydžio skolą ir 77,92 Eur dydžio palūkanas bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti iš atsakovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje dublike nurodė, kad:

1.1. Skolininkas A. J. 2014 m. spalio 20 d. išdavė ieškovui V. J. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį skolininkas besąlygiškai įsipareigojo iki 2019 m. kovo 20 d. sumokėti ieškovui 21 000 Eur. Skolininkui laiku neįvykdžius įsipareigojimų pagal vekselį, ieškovas, siekdamas atgauti skolą iš skolininko, 2022 m. sausio 17 d. su UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2022/01/17 (toliau – Sutartis). Pagal Sutarties 2.1 papunktį iš vekselio kilusį reikalavimą ieškovas atlygintinai perleido atsakovei, o atsakovė perėmė iš ieškovo visas ieškovo reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolės įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas ir kt.), kylančias iš skolininko įsipareigojimų pagal vekselį. Pagal Sutarties priedo Nr. 1B (toliau – Sutarties priedas) 1 punktą, atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 94 procentų nuo visos išieškotos sumos. Be to, Sutarties priedo 2 punkte buvo nustatyta, kad atsakovei skolos išieškojimo mokestis bus išskaičiuojamas iš skolininko sumokėtos skolos sumos, nurodytos pavedime, be to, jokie papildomi mokėjimai atsakovei nepriklauso ir ieškovas neturi pareigos jų mokėti.

1.2. Ieškovas ir skolininkas 2022 m. sausio 22 d. sudarė susitarimą dėl vekseliu garantuotos grąžintinos sumos sumažinimo (toliau – Susitarimas), pagal kurį skolininko skola ieškovui buvo sumažinta iki 10 000 Eur (Susitarimo 1 punktas), skolininkas įsipareigojo atsakovei atlyginti visas atsakovės išlaidas, atsiradusias dėl skolos pagal vekselį atlyginimo (Susitarimo 2 punktas), be to, skolininkas įsipareigojo atsakovei pervesti 10 000 Eur skolą ir 600 Eur administravimo išlaidų (Susitarimo 3 punktas). Ieškovui yra žinoma, kad, vykdydamas Susitarimo 3 punktą, skolininkas yra pervedęs atsakovei 10 000 Eur skolą ir 600 Eur administravimo išlaidų. Tačiau atsakovė nėra visiškai įvykdžiusi Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ieškovui. Atsakovės skola ieškovui sudaro 1 600 Eur (10 000-8 400=1 600).

1.3. Sutarties 9.3 papunktyje yra numatyta, kad „Jei Ginčai neišsprendžiami per 30 d. (trisdešimt) nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražu pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles. Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija.“ Ši arbitražinė išlyga, numatanti, kad ginčai, kylantys iš Sutarties, sprendžiami Stokholmo arbitraže – brangiausiame Europoje arbitražo teisme, kuriame vien ginčo inicijavimas kainuotų dešimtimis tūkstančių eurų – tokio nedidelės vertės teisine prasme nesudėtingo ginčo dėl skolos sprendimą daro praktiškai neįmanomą. Remiantis viešai skelbiamais Stokholmo komercinio arbitražo skaičiavimais, 1 600 Eur vertės ginčo inicijavimas Stokholmo prekybos rūmų arbitražo institute kainuotų 12 823 Eur be PVM. Ieškovo turimais duomenimis, tokia sąlyga (arbitražinė išlyga) yra standartinė atsakovės į sutartis įtraukiama sąlyga, kuri individualiai nederinama su būsimais kontrahentais ir kuri iš anksto užkerta kelią atsakovės kontrahentams atgauti negrąžinamas pinigines lėšas, faktiškai užkertančią kelią bylinėtis fiziniam asmeniui (arbitražinė išlyga dėl ginčų sprendimo Stokholmo arbitraže).

1.4. Pabrėžė, kad ieškovės veikloje taikomas „modelis“ perimant reikalavimo teises iš pirminių kreditorių, tuomet išieškant skolas iš pirminių kreditorių skolininkų ir neatsiskaitant su pirminiais kreditoriais, nėra nauja atsakovės vadovų veiklos schema. Dėl tos priežasties šiuo metu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo ir apgaulingo finansinės apskaitos tvarkymo / organizavimo. Atsakovės vadovų taikomas veiklos modelis rodo tai, kad įmonė a priori (iš anksto) numato ir planuoja nevykdyti įsipareigojimų savo kontrahentams, kurie Atsakovei perleidžia savo reikalavimo teises į skolininkus, o Sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga ne tik padeda atsakovei nevykdyti savo įsipareigojimų, bet ir užkerta kelią tokiems asmenims kaip ieškovas savo pažeistas teises ginti teisme efektyviomis teisinėmis priemonėmis, o ne pagal ginčo pobūdį ir sumą visiškai neadekvačiomis priemonėmis, t. y. perduodant ginčą nagrinėti Stokholmo arbitražui.

1.5. Atsakovė yra išieškojusi 10 000 Eur iš skolininko, be to, skolininkas yra sumokėjęs atsakovei 6 procentus nuo išieškotos sumos, t. y. 600 Eur (10 000 Eur x 6 proc.). Tuo tarpu atsakovė yra iš viso sumokėjusi ieškovui tik 8 400 Eur, o likusios 1 600 Eur sumos ieškovui atsakovė iki šiol nesumokėjo. Atsakovei taip pat priskaičiuotos 77,92 Eur dydžio palūkanos, t. y. 5 procentų metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2022 m. balandžio 19 d. (praėjus 7 d. po Pretenzijos pateikimo) iki ieškinio pareiškimo dienos (2023 m. kovo 31 d.), t. y. už 342 dienas (82,03 / 360 x 342 dienos = 77,92 Eur), kurias kartu su 5 procentų dydžio metinėmis procesinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovas iš atsakovės prašo teismo priteisti.

1.6. Ieškovo teigimu, su atsakove buvo derinamas sutarties su skolininku A. J. pasirašymas, atsakovei buvo žinomas šios sutarties turinys. Ieškovas ir skolininkas A. J. 2022 m. sausio 22 d. sudarė susitarimą dėl vekseliu garantuotos grąžintinos sumos sumažinimo, pagal kurį skolininko skola ieškovui buvo sumažinta iki 10 000 Eur (Susitarimo 1 punktas), skolininkas įsipareigojo atsakovei atlyginti visas atsakovės išlaidas, atsiradusias dėl skolos pagal vekselį, atlyginimo (Susitarimo 2 punktas), be to, skolininkas įsipareigojo atsakovei pervesti 10 000 Eur skolą ir 600 Eur administravimo išlaidų (Susitarimo 3 punktas).

1.7. Ieškinys teisme yra pareikštas dėl arbitražinės išlygos ginčijimo ir ginčo išnagrinėjimo iš esmės – skolos priteisimo (atsakovei atgavus pinigines lėšas iš ieškovo skolininko, bet iki galo su juo neatsiskaičius). Anksčiau tas pats ieškovas, atstovaujamas kito atstovo, buvo kreipęsis į teismą tik dėl ginčo esmės (skolos priteisimo), tačiau Lietuvos teismai atsisakė bylą nagrinėti Lietuvos teismuose, nes ginčo šalis siejančioje vartojimo sutartyje yra įtraukta arbitražinė išlyga, tad toks ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Dabar pateiktas ieškinys, kuriame ginčijama minėta arbitražinė išlyga, kurios neteisėtumas vartojimo sutartyje yra preziumuojamas. Taigi į teismą ieškovas kreipėsi kitu klausimu, nei buvo kreiptasi anksčiau, kadangi anksčiau pareikštame ieškinyje nebuvo ginčijama arbitražinė išlyga, tad ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. CPK 297 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinio palikimas nenagrinėtu neužkerta kelio dėl to paties ginčo į teismą kreiptis dar kartą, jei pašalinamos priežastys, dėl kurių ieškinys anksčiau buvo paliktas nenagrinėtu.

2. Atsakovė UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį palikti nenagrinėtą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu; skirti ieškovui bei jo atstovei advokatei G. G. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis kiekvienam po 3 000,00 Eur baudą, 50 proc. iš šių baudų (3 000,00 Eur) priteisiant atsakovei. Atsiliepimuose ir triplike nurodė, kad:

2.1. Šalių Sutartis buvo pasirašyta 2022 m. sausio 17 d., atsakovei buvo perleista 21 000 Eur skola iš skolininko A. J.. Po šios Sutarties pasirašymo ieškovas neteko teisės disponuoti (mažinti skolos dydį, perleisti kitiems asmenims ir t. t.) 21 000, 00 Eur skola, kadangi teisę į šią skolą po 2022 m. sausio 17 d. turėjo atsakovė. Tačiau ieškovas, visiškai ignoruodamas Sutartį ir neturėdamas jokios galiojančios teisės, sumažino atsakovės skolininko A. J. skolą nuo 21 000,00 Eur iki 10 000,00 Eur ir tuo pagrindu ieškovas su skolininku pasirašė vekselį. Nagrinėjamu atveju ieškovas elgėsi nesąžiningai ir, nenorėdamas vykdyti sutartinių įsipareigojimų bei siekdamas sumažinti atsakovei tenkančią atlygio dalį pagal Sutartį, nesąžiningai ir neturėdamas tam teisės savanoriškai sumažino skolininko skolą. Pažymėjo, kad atsakovės atlygio pagal Sutartį dydis nesikeičia skolininkui neteisėtai sumažinus skolos dydį. Ieškovas net nederino klausimo dėl skolos sumažinimo su atsakove, nebuvo sprendžiamas klausimas, kaip tokiu atveju toliau bus vykdoma Sutartis. Atsakovei pagal Sutartį priklauso 6 procentai, skaičiuojant nuo 21 000 Eur, todėl atsakovė, atskaičiavusi jai tenkančią dalį, grąžino ieškovui viską, kas jam priklauso. Atsakovės įsitikinimu, ji elgėsi pakankamai lanksčiai ir nesikreipė į teismą dėl ieškovo veiksmų bei neprašo dėl jo veiksmų padarytos žalos priteisimo.

2.2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Sutarties arbitražinė sąlyga yra nesąžininga ir turi būti panaikinta vien dėl to, kad labai brangiai kainuotų teisminis procesas. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas buvo susipažinęs su Sutartimi, turėjo neribotą laiką susipažinti su sąlygomis, kadangi Sutartis jam buvo siųsta el. paštu, ir nuspręsti, pasirašyti ją ar ne, derėtis dėl sąlygų ir pan. Atsakovė nurodė, kad, laimėjęs bylą arbitraže, ieškovas visas teisines išlaidas prisiteistų iš atsakovės, todėl jis finansiškai nenukentėtų. Pažymėjo, kad tokia pati sąlyga galioja ne tik ieškovui, bet ir atsakovei, todėl esant ginčui atsakovė irgi galėtų kreiptis tik į arbitražinį teismą. Todėl vien tai, kad teisinis procesas arbitraže yra brangus, nėra pagrindas pripažinti, kad Sutarties arbitražinė sąlyga yra nesąžininga. Nagrinėjamu atveju arbitražinis susitarimas yra galiojantis ir privalomas atsakovei bei ieškovui. Kadangi ginčas yra kilęs iš Sutarties (pats ieškovas to neneigia), todėl remiantis Sutartimi nustatytu teismingumu, galima teigti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas yra neteismingas spręsti šį ginčą. Todėl atsakovė prašo teismo palikti ieškovo ieškinį nenagrinėtą.

2.3. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas į teismą teikia jau antrą kartą tokį patį ieškinį su reikalavimu priteisti skolą, žinodamas, kad byla yra neteisminga Lietuvos teismams. Ieškinyje ieškovas formuoja reikalavimą pripažinti negaliojančią Sutarties 9.3 papunkčio sąlygą, šis reikalavimas yra kilęs iš Sutarties, todėl jis yra irgi neteismingas šiam teismui ir tokiam reikalavimui taikomas arbitražinis susitarimas. Ieškovas ignoravo Sutarties nuostatas dėl teismingumo ir pateikė visiškai nepagrįstą ieškinį teismui, elgėsi nesąžiningai, kadangi, siekdamas pakenkti atsakovei, po Sutarties pasirašymo sumažino skolininko skolos dydį, tačiau to daryti neturėjo teisės. Nurodyti ieškovo veiksmai leidžia konstatuoti ieškovo nesąžiningo nepagrįsto ieškinio pareiškimą ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsakovės įsitikinimu, ieškovas ir jo atstovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl jiems turėtų būti skiriamos po 3 000 Eur dydžio baudos, 50 procentų iš šių baudų (3 000 Eur) priteisiant atsakovei.

2.4. Atsakovė nurodė, kad Sutartis su ieškovu šiuo metu yra pasibaigusi, atsakovė jokių papildomų veiksmų dėl didesnės skolos išieškojimo iš skolininko nesiėmė. Ieškovas nurodo galimus atsakovės pažeistų teisių gynybos būdus, taip tik patvirtindamas aplinkybę, kad jis neturėjo teisės sumažinti skolininko skolos sumos, kadangi jis neturėjo teisės į skolą, visa skolos suma, t. y. 21 000 Eur, po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo priklausė atsakovei, todėl tik atsakovė galėjo spręsti klausimus dėl skolos sumos ir pan.

2.5. Reikalavimo perleidimo sutartis yra pasibaigusi, todėl atsakovė neturi teisės ginčyti susitarimo, kuriuo ieškovas sumažino skolos dydį skolininkui. Atsakovė atkreipė teismo dėmesį į tai, kad jeigu ieškovas nesielgtų nesąžiningai, šio ginčo išvis nebūtų ir atsakovė neturėtų net galimybės svarstyti sutarties dėl skolos sumažinimo ginčijimo klausimo.

2.6. Ieškovas, norėdamas užginčyti sutarties sąlygą, su tokiu reikalavimu irgi turi kreiptis į arbitražo teismą. Atsakovės teigimu, vien aplinkybė, kad ieškovas yra vartotojas, neatleidžia jo nuo pareigos laikytis arbitražinio susitarimo. Todėl akivaizdu, kad ieškinys nei dėl sutarties sąlygos užginčijimo, nei dėl skolos priteisimo nėra teismingas šiam teismui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino 2022 m. sausio 17 d. Reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo V. J. ir atsakovės UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“, 9.3 papunkčio sąlygą nesąžininga ir negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento, priteisė iš atsakovės UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ 1 600 Eur skolos, 77,92 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos (1 677,92 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme (2023 m. balandžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 478 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui V. J., priteisė iš atsakovės UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų 00 ct) žyminio mokesčio ir 33,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu, valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą, įmokos kodas 5662, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

4. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimus atsakovei kildina iš 2022 m. sausio 17 d. ieškovo ir atsakovės sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2022/01/17 (toliau – ir Sutartis). Ši Sutartis yra kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, nes sudaryta tarp ieškovo (fizinio asmens, veikusio su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais (vartojimo) tikslais, t. y. vartotojo), ir atsakovės – juridinio asmens, teikiančios piniginių lėšų išieškojimo pagal pradinių kreditorių perleistus reikalavimus paslaugas, t. y. veikiančios verslo tikslais (verslininkės) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228¹ straipsnio 1–3 dalys). Šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtinta arbitražinė išlyga, numatanti, kad ginčai, kylantys iš Sutarties, sprendžiami Stokholmo arbitraže. Ieškovo pateiktais viešai prieinamais duomenimis, 1 600 Eur vertės ginčo inicijavimas Stokholmo prekybos rūmų arbitražo institute kainuotų 12 823 Eur be PVM.

5. Nurodė, kad atsakovė byloje neginčijo, kad būtent ji parengė ieškovui pateiktos pasirašyti Sutarties tekstą, kuris buvo parengtas iš anksto, Sutarties sąlygos buvo standartinės ir prieš jas pateikiant ieškovui su ieškovu nederintos. Teismas nesutiko, kad vien elektroninio laiško ieškovui su atsakovės parengtu Sutarties tekstu išsiuntimas iki Sutarties pasirašymo gali būti vertinamas kaip visų Sutarties sąlygų su ieškovu individualus aptarimas ir prilyginamas šalių deryboms dėl sutarties sąlygų.

6. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Sutartis buvo sudaroma su vartotoju, fiziniu asmeniu, neturinčiu specialių teisinių žinių, kuriam negali būti žinoma ir suprantama ginčų sprendimo arbitraže tvarka ir specifika. Atsakovė nepateikė teismui duomenų, jog iki Sutarties pasirašymo būtų atskirai aptarusi su ieškovu arbitražinės išlygos įtraukimą į Sutartį ir ieškovui paaiškinusi, kad yra pasirinkta speciali ginčų sprendimo ne teisme tvarka ir kilus ginčui galimybė kreiptis į teismą bus ribojama, taip pat byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė būtų atskleidusi ieškovui, kodėl pasirinkta ne Lietuvoje veikianti arbitražo institucija, kokie tokio atsakovės pasirinkimo tikslai, preliminarūs ginčų sprendimo įkainiai. Darė išvadą, kad pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, jog Sutarties sąlyga dėl arbitražinės išlygos būtų buvusi individualiai aptarta su ieškovu.

7. Teismas nesutiko su atsakovės teiginiais, kad esant nurodytai arbitražinei išlygai, kilus ginčui, iš esmės abiejų šalių padėtis būtų lygiavertė. Pažymėjo, kad atsakovė yra verslo subjektas, kuris verčiasi skolų išieškojimo už atlygį veikla, todėl jos finansinės galimybės inicijuoti brangiai kainuojančią ginčo sprendimo procedūrą yra savaime didesnės. Be to, kaip numatyta Sutarties sąlygose (Priedas Nr. 1 B prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2022/01/17, 1, 2, 5 punktai), atsakovės pagal sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį išieškota jai pradinio kreditoriaus perleista skola (ar jos dalis) lieka atsakovei, tuo tarpu atsakovė įgyja pareigą grąžinti ieškovui 94 procentus išieškotos pinigų sumos, likusią 6 procentų dalį pasilikdama sau. Taigi atsakovė pagal sudaromą Reikalavimo perleidimo sutartį iš esmės į pradinį kreditorių jokių reikalavimo teisių, dėl kurių įgyvendinimo kiltų poreikis kreiptis į Sutartyje numatytą šalių ginčus sprendžiančią instituciją, neįgyja, tuo tarpu pradinis kreditorius tampa priklausomas nuo atsakovės sąžiningumo ir geros valios grąžinti visą jam priklausančią išieškotą pinigų sumą (atskaičius sutartą užmokestį) pagal atsakovei perleistą reikalavimą, o atsakovei savo prisiimtų įsipareigojimų dėl išieškoto pinigų sumos pradiniam kreditoriui nevykdant, šis turėtų kreiptis į atsakovės parinktą užsienio šalyje veikiantį arbitražą.

8. Teismo vertinimu, Sutarties 9.3 papunktyje įtvirtinta arbitražinė išlyga dėl ginčų sprendimo Stokholmo arbitraže yra nesąžininga, nes šia sąlyga yra suvaržyta tiek vartotojo teisė pareikšti ieškinį, tiek pasinaudoti ginčo sprendimu atsakovės parinktame arbitraže, kai kilusio ginčo sprendimas Sutartyje numatytame arbitraže kainuotų beveik dešimt kartų daugiau nei ieškovo iš atsakovės reikalaujama pinigų suma.

9. Sprendė, jog šalių sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties 9.3 papunktyje įtvirtinta sąlyga, pagal kurią ginčai turi būti sprendžiami arbitraže, kurio vieta Stokholme, Švedijoje, pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, nes ieškovo (vartotojo) galimybės apginti savo teises ir interesus kilus ginčui iš šios sutarties vykdymo dėl įtvirtintos arbitražinės išlygos yra apsunkintos ir pripažino, jog Reikalavimo perleidimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir atsakovės, 9.3 papunkčio sąlyga, numatanti ginčo perdavimą spręsti arbitražui Stokholme, Švedijoje, nesąžininga.

10. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamo ginčo atveju nustatytas pagrindas netaikyti Sutarties 9.3 papunktyje nustatytos arbitražinės išlygos, ir sprendė, kad ieškinys, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 29 straipsniu, teismingas atsakovės registruotos buveinės vietos teismui ir byla nagrinėtina Vilniaus miesto apylinkės teisme. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, atsakovės argumentai dėl ieškinio palikimo nenagrinėto atmestini.

11. Dėl skolos ir palūkanų priteisimo nurodė, kad atsakovė ieškovui 2022 m. sausio 25 d. pervedė 8 400 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta – pagal RPS Nr. 2022/01/17 Priedas Nr. 1B dalinis mokėjimas A. J.. Nustatė, kad ieškovas susitarimą su skolininku A. J. dėl skolos sumažinimo sudarė po to, kai reikalavimas į šio skolininko skolą buvo perleistas atsakovei. Susitarime skolininkui A. J. buvo atskleistas Reikalavimo perleidimo sutarties tarp ieškovo ir atsakovės sudarymo faktas ir minėtas Susitarimas sudarytas atsakovės naudai, t. y. skolininkas įsipareigojo 10 600 Eur sumą – kaip 10 000 Eur skolą ir 600 Eur administravimo išlaidų – sumokėti į atsakovės sąskaitą. Atsakovė šios pinigų sumos (10 600 Eur) gavimo iš skolininko A. J. fakto neginčijo, tačiau teigė, jog atsakovė po reikalavimo perleidimo neturėjo teisės sumažinti skolos sumos, todėl atsakovė turi teisę į atlygį, skaičiuojamą nuo 21 000 Eur sumos. Pažymėjo, kad Reikalavimo perleidimo sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui – 4 mėnesių laikotarpiui (Priedo Nr. 1 B 3 punktas), kaip nurodė atsakovė, ji ieškovo su skolininku sudaryto Susitarimo Reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo laikotarpiu neginčijo, taip pat atsakovė nepateikė duomenų, jog ji, gavusi iš skolininko 10 600 Eur sumą, būtų toliau tęsusi veiksmus visos Reikalavimo perleidimo sutartimi perleistos skolos sumos (21 000 Eur) išieškojimui. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose niekaip nepaaiškino ir nepagrindė, kodėl ieškovui grąžino būtent 8 400 Eur sumą. Pažymėjo, kad jeigu atsakovė iš skolininko būtų išieškojusi visą Reikalavimo perleidimo sutartimi jai perleistą skolos sumą (21 000 Eur), atsakovei priklausantis atlygis sudarytų 1 260 Eur (21 000 Eur x 6 proc.), tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovė, gavusi iš skolininko 10 600 Eur sumą, pasiliko 2 200 Eur sumą. Šalys Priedo Nr. 1 B 1 punkte aiškiai susitarė, kad atsakovė įsipareigoja sumokėti ieškovui 94 procentus nuo visos išieškotos sumos. Teismas, vadovaudamasis Priedo Nr. 1B 1, 2 punktais, sprendė, kad atsakovė ieškovui yra skolinga 1 600 Eur (10 000 Eur – 8 400 Eur = 1 600 Eur), todėl ją priteisė iš atsakovės, taip pat priteisė 77,92 Eur palūkanų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (1 677,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. balandžio 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Atsakovė UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-604-925/2024 ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas neteisingai nurodo, kad arbitražinė sąlyga yra nesąžininga, nes šia sąlyga yra suvaržyta tiek vartotojo teisė pareikšti ieškinį, tiek pasinaudoti ginčo sprendimu apeliantės pasirinktame arbitraže, kai kilusio ginčo sprendimas sutartyje numatytame arbitraže kainuotų beveik dešimt kartų daugiau nei ieškovo iš apeliantės reikalaujama pinigų suma. Reikalavimo perleidimo sutartis buvo pasirašyta dėl 21 000 Eur skolos sumos, todėl ginčas galėjo kilti tiek dėl visos sumos, tiek dėl jos dalies ar kokių kitų sutarties punktų, todėl nesupranta, kodėl teismas vertina ieškinyje nurodomos skolos dydį su arbitražinės sutarties sąlygos sąžiningumu ir ieškovo galimybėmis inicijuoti teisminį procesą arbitraže, byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovo turtinė padėtis neleistų jam kreiptis į arbitražo teismą. Teismas netinkamai taiko CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 18 punktą.

12.2. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodo, kad „Apeliantė byloje neginčijo, kad būtent ji parengė ieškovui pateiktos pasirašyti sutarties tekstą, kuris buvo parengtas iš anksto, sutarties sąlygos buvo standartinės ir prieš jas pateikiant ieškovui su ieškovu nederintos.“ Apeliantas niekada nesutiko, kad pateiktos ieškovui sutarties sąlygos buvo standartinės ir su ieškovu nederintos. Tokie teismo teiginiai nėra paremti byloje esančiais įrodymais, o yra tik teismo daromos prielaidos.

12.3. Priešingai, nei nurodo teismas, skundžiamame sprendime apeliantas su ieškovu kalbėjo dėl sutarties sąlygų, į visus ieškovo klausimus dėl sutarties turinio atsakė, taip pat apeliantas pateikė į bylą el. laiškus, kurie įrodo, kad reikalavimo perleidimo sutarčių sąlygos nėra standartinės ir nekeičiamos, tačiau priešingai klientams pageidaujant visada yra deramasi dėl sutarčių sąlygų ir klientams yra aiškinamas jų turinys.

12.4. Pažymėjo, kad ieškovas yra mąstantis, suaugęs asmuo, todėl negalima teigti, kad gavęs reikalavimo perleidimo sutartį jis jos nesuprasdamas ir nesigilindamas į jos turinį ją pasirašė. Įstatymas neįpareigoja atskirai aptarti kiekvienos su vartotoju sudaromos sutarties sąlygos, jeigu vartotojas to nereikalauja ir jam yra visos sąlygos aiškios, todėl skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai nurodo, kad „nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė teismui duomenų, jog iki Sutarties pasirašymo būtų atskirai aptarusi su ieškovu arbitražinės išlygos įtraukimą į Sutartį ir ieškovui paaiškinusi, kad yra pasirinkta speciali ginčų sprendimo ne teisme tvarka ir kilus ginčui galimybė kreiptis į teismą bus ribojama.“

12.5. Teigia, kad ieškovas galėjo daryti įtaką reikalavimo perleidimo sutarties turiniui, ieškovas viso proceso metu pats to neneigė, galėjo dėl jos derėtis, todėl teismo argumentai, kad ieškovas negalėjo derėtis su apeliante dėl sutarties sąlygų, yra teismo prielaidos, kurios nėra paremtos jokiais įrodymais, kadangi pats ieškovas nenurodo, kad tokios galimybės jis neturėjo.

12.6. Pažymėjo, kad reikalavimo perleidimo sutarties 11.2 papunktyje yra įtvirtinta, kad ieškovas pasirašydamas reikalavimo perleidimo sutartį pripažįsta sutarties sąlygas ir terminus, juos supranta ir įsipareigoja jų laikytis. Tai reiškia, kad ieškovas savo parašu patvirtino, kad jam yra aiškus taip pat ir arbitražinis susitarimas ir jis su juo sutinka.

12.7. Teismas visiškai neatsižvelgė į reikalavimo perleidimo sutarties turinį ir klaidingai nurodė, kad ieškovas iš reikalavimo perleidimo sutarties galėjo nesuprasti, ką reiškia arbitražinis susitarimas. Tačiau reikalavimo perleidimo sutarties 9.1 papunktyje yra aiškiai nurodoma, kad visi ginčai turi būti sprendžiami tik sutartyje nustatyta tvarka. Sutarties 9.2 papunktyje ir 9.3 papunktyje detalizuojama, kokia yra privaloma ginčų sprendimų tvarka, yra nurodoma arbitražo vieta Stokholmas. Ieškovas skaitydamas reikalavimo perleidimo sutartį iš viso jos turinio turėjo suprasti, kad ginčai dėl reikalavimo perleidimo sutarties Lietuvos teismuose sprendžiami nebus, kadangi aiškiai nurodoma, kad bet kokie ginčai bus sprendžiami Stokholme. Pasirašant reikalavimo perleidimo sutartį ieškovui sutartis buvo patogi ir aiški.

12.8. Teismas taip pat nepagrįstai nurodo, kad arbitražinis susitarimas pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Arbitražinis susitarimas yra neproporcingai nenaudingas ne pačiam ieškovui, tačiau apeliantui, kadangi apeliantui pagal reikalavimo perleidimo sutartį priklauso tik 6 procentai nuo visos perleistos sumos, todėl akivaizdu, kad apeliantui yra ypač nenaudinga kreiptis dėl ginčų sprendimo į arbitražo teismą, tačiau ieškovui pagal susitarimą priklauso 94 procentai nuo perleistos sumos, todėl negalima sutikti su teismo argumentu, kad arbitražinis susitarimas yra nenaudingas ieškovui, o naudingas tik apeliantui.

12.9. Pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu teismas įvertino tik ieškovo galimybes kreiptis dėl ginčų su apeliantu civilinio proceso tvarka, tačiau jeigu apeliantas negrąžintų ieškovui pinigų ieškovas galėtų kreiptis į kitas teisėsaugos institucijas, todėl akivaizdu, kad ieškovas bet kuriuo atveju galėtų savo teisėtus interesus ginti ir Lietuvoje.

12.10. Skundžiamu sprendimu teismas skolininko apeliantui sumokėtus 600,00 Eur apskaičiavo, kaip apelianto pelną pagal reikalavimo perleidimo sutartį, nors apeliantas jokio susitarimo dėl tokio mokesčio mokėjimo nei su ieškovu, nei su ieškovo skolininku nepasirašė. Pažymėjo, kad skolininkas nėra reikalavimo perleidimo sutarties šalis ir ji negali vykdyti įsipareigojimų už ieškovą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, jeigu su apeliantu dėl to susitarta nebuvo.

12.11. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neįvertino to, kad ieškovas neturėdamas jokios turtinės teisės į skolą pagal jam išduotą vekselį pasirašė skolos sumažinimo susitarimą, kadangi tuo metu buvo galiojanti reikalavimo perleidimo sutartis. Teismas neįvertino to, kad jeigu ieškovas neatliktų neteisėtų veiksmų, t. y. neturėdamas teisės nesumažintų skolos sumos, apeliantas pagal reikalavimo perleidimo sutartį turėtų gauti 1 260,00 Eur, kuriuos apeliantui turėtų sumokėti ieškovas. Byloje nėra susitarimo, kad mokestį pagal reikalavimo perleidimo sutartį apeliantui sumokės ne ieškovas, o kitas asmuo.

12.12. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesirėmė byloje esančiais įrodymais ir neteisingai nusprendė, kad apeliantas skolingas ieškovui 1 600,00 Eur. Apeliantas gavo iš ieškovo tik 1 600,00 Eur, iš kurių 1 260,00 Eur priklauso jam vadovaujantis reikalavimo perleidimo sutartimi, t. y. (21 000 Eur x 6 procentai = 1 260,00 Eur). Todėl teismas nepagrįstai iš apelianto ieškovo naudai priteisė 1 600,00 Eur.

12.13. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išvadas dėl bylos aplinkybių padarė remdamasis prielaidomis, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, t. y. reikalavimo perleidimo sutartį ir susitarimą dėl skolos sumažinimo, todėl buvo priimtas neteisingas skundžiamas sprendimas.

13. Ieškovas V. J. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad:

13.1. Ginčo inicijavimo Stokholmo arbitraže kaštai nėra vienintelis argumentas, pagrindžiantis ginčijamos Sutarties sąlygos nesąžiningumą ir neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir nuodugniai išanalizavo ginčijamos sutarties sąlygos (9.3 papunktyje įtvirtintos arbitražinės išlygos) atsiradimo sutartyje aplinkybes, o būtent, kad ginčijama sutarties sąlyga nebuvo individualiai aptarta, yra standartinė atsakovės rengiamų sutarčių sąlyga, tokia sąlyga iškreipia sutarties šalių interesų pusiausvyrą ir kt. Ginčo inicijavimo Stokholmo arbitraže įkainis yra viena iš daugelio aplinkybių, pagrindžiančių ginčijamos sąlygos neteisėtumą, kadangi iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, jog vartojimo ginčo dėl nedidelės skolos priteisimo inicijavimas Stokholmo arbitraže yra visiškai neadekvati priemonė ieškovui siekiant apginti savo pažeistas teises.

13.2. Atsakovė viso bylos nagrinėjimo metu niekaip nepagrindė savo teiginių dėl arbitražinės išlygos sąžiningumo. Atsakovė, kuri ieškovui pateikė nederintą, atsakovės iš anksto vienašališkai paruoštą standartinę Sutartį ieškovui pasirašyti (ne derinti, ne peržiūrai ir korekcijoms, o iškart pasirašymui), nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kuriuos privalėjo pateikti, siekdama pagrįsti tokių sąlygų teisėtumą, o būtent, nepateikė įrodymų i) nei kad vartotojas (ieškovas) turėjo galimybę derėtis ir kad derybos faktiškai vyko; ii) nei kad derybų metu verslininkas suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį.

13.3. Ieškovas su ieškiniu pateikė įrodymus, kurių atsakovė nenuginčijo, kad arbitražinė išlyga yra standartinė atsakovės į analogiškas sutartis įtraukiama sąlyga, kuri individualiai nederinama su būsimais kontrahentais ir kuri iš anksto užkerta kelią atsakovės kontrahentams iš atsakovės atgauti negrąžinamas pinigines lėšas. Vien kiek ieškovui yra žinoma, kad dėl tos pačios priežasties, t. y. arbitražinės išlygos, numatančios pareigą ginčus spręsti Stokholmo arbitraže, nenagrinėtu paliktas UAB „NP5 Constructions“ ieškinys (Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-20945-819/2022) (ieškinio 7 priedas), tokia pati išlyga buvo įtraukta ir į kitos atsakovės kontrahentės K. V. (kurios reikalavimo teises perėmė R. V.) sutartį ir dėl šios išlygos atsakovė prašė palikti R. V. priešieškinį nenagrinėtą (ieškinio 8 priedas). Vien iš elektroninio laiško, kuriuo atsakovė ieškovui atsiuntė Sutartį pasirašyti, matyti, kad ieškovė ne tik nesiūlė ir nesudarė sąlygų ieškovui derėtis dėl Sutarties sąlygų, priešingai, atsakovės laiške buvo aiškiai nurodyta, kad Sutartis siunčiama pasirašymui, bet ne peržiūrai, susipažinimui, korekcijoms ir (ar) deryboms. Nei iki pasirašant Sutartį, nei jos galiojimo metu ieškovas su atsakove nebuvo susitikęs, Sutarties sąlygų niekada neaptarinėjo jokiais kitais būdais. Atsakovės skunde nurodyti teiginiai, kad ieškovas tariamai galėjo derėtis dėl Sutarties sąlygų ir neva to neginčijo byloje, yra netiesa, nes ieškovo visuose procesiniuose dokumentuose buvo labai aiškiai ir nuosekliai išdėstyta, kad su juo nei viena Sutarties sąlyga, taip pat ir ginčijama arbitražinė išlyga, nebuvo derinama, tokia pati ieškovo pozicija išliko ir teismo posėdžio metu.

13.4. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, arbitražinės išlygos įtraukimas Sutartyje iš esmės iškreipia Sutarties šalių pusiausvyrą vartotojo nenaudai, kadangi Sutarties sąlygose (Priedas Nr. 1 B prie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2022/01/17, 1, 2, 5 punktai) numatyta, jog atsakovės pagal sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį išieškota jai pradinio kreditoriaus perleista skola (ar jos dalis) lieka atsakovei, o atsakovė įgyja pareigą grąžinti ieškovui 94 procentus išieškotos pinigų sumos, likusią 6 procentų dalį pasilikdama sau. Taigi atsakovė pagal sudaromą Reikalavimo perleidimo sutartį iš esmės į pradinį kreditorių jokių reikalavimo teisių, dėl kurių įgyvendinimo kiltų poreikis kreiptis į Sutartyje numatytą šalių ginčus sprendžiančią instituciją, neįgyja, tuo tarpu pradinis kreditorius tampa priklausomas nuo atsakovės sąžiningumo ir geros valios grąžinti visą jam priklausančią išieškotą pinigų sumą (atskaičius sutartą užmokestį) pagal atsakovei perleistą reikalavimą, o atsakovei savo prisiimtų įsipareigojimų dėl išieškoto pinigų sumos pradiniam kreditoriui nevykdant, šis turėtų kreiptis į atsakovės parinktą užsienio šalyje veikiantį arbitražą.

13.5. Pažymėjo, kad atsakovė niekada nepaaiškino, kokia logika remiantis į Sutartis įtraukiamas būtent Stokholmo arbitražas, kuris yra visuotinai žinomas kaip brangiausias ir prestižiškiausias arbitražo teismas Europoje, kuriame sprendžiami itin dideli ir sudėtingi verslo ginčai, bet ne smulkūs vartojimo ginčai dėl skolos. Atsakovės motyvas, kad tarp jos ir ieškovo ginčas galėjo kilti ir dėl 21 000 Eur, o ne 1 600 Eur, niekaip nepagrindžia arbitražinės išlygos logiškumo.

13.6. Nurodė, kad su atsakove buvo derinamas sutarties su skolininku A. J. pasirašymas, atsakovei buvo žinomas šios sutarties turinys.

13.7. Atsakovė klaidina teismą, skaičiuodama jai priklausantį 6 procentų užmokestį nuo 21 000 Eur sumos, nes tokios sumos ji neišieškojo iš ieškovo skolininko. Byloje neginčytinai nustatyta ir atsakovė to neneigė, kad iš skolininko A. J. ji yra gavusi 10 600 Eur, iš kurių 10 000 Eur buvo skirti skolos ieškovui dengimui, o 600 Eur – atsakovei už skolos administravimą. Byloje nustatyta ir atsakovė to neginčijo, kad atsakovė ieškovui vietoj 10 000 Eur sumos pervedė tik 8 400 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta – „pagal RPS Nr. 2022/01/17 Priedas Nr. 1B dalinis mokėjimas A. J.“. Atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose niekaip nepaaiškino ir nepagrindė, kodėl ieškovui grąžino būtent 8 400 Eur sumą, o ne visą 10 000 Eur sumą. Pažymėtina, kad tik tuo atveju, jeigu atsakovė iš skolininko būtų išieškojusi visą Reikalavimo perleidimo sutartimi jai perleistą skolos sumą (21 000 Eur), atsakovei priklausantis atlygis sudarytų 1 260 Eur (21 000 Eur x 6 proc.), tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovė, gavusi iš skolininko 10 600 Eur sumą, pasiliko 2 200 Eur sumą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

16. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl Sutarties 9.3 papunkčio sąlygos, numatančios arbitražinę išlygą, pripažinimo nesąžininga

17. Ieškovas V. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia Sutarties 9.3 papunkčio sąlygą, numatančią arbitražinę išlygą, jog šalių ginčas sprendžiamas Stokholmo arbitražo teisme, kaip pažeidžiančią CK 6.228⁴ straipsnio 1 dalies 18 punktą bei ginčą išspręsti iš esmės ir priteisti ieškovui iš atsakovės 1 600 Eur dydžio skolą ir 77,92 Eur dydžio palūkanas bei procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

18. Pirmosios instancijos teismo sprendimas kvestionuojamas tuo pagrindu, jog, apeliantės vertinimu, teismas netinkamai taikė CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 18 punktą, apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nustatė, kad arbitražinė sąlyga yra nesąžininga, standartinė sąlyga, ieškovas neturėjo galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų.

19. Pažymėtina, kad apeliantė CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 18 punkto netinkamą taikymą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas skolos dydį su arbitražinės sutarties sąlygos sąžiningumu grindė skolos dydžiu ir ieškovo galimybėmis inicijuoti teisminį procesą arbitraže bei teigė, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovo turtinė padėtis neleistų jam kreiptis į arbitražo teismą. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus, daro išvadą, kad ginčijama sutarties sąlyga pripažinta nesąžininga, ne tik įvertinus skolos dydį ir ieškovo galimybes kreiptis į arbitražą, kaip teigiama apeliaciniame skunde, tačiau įvertinta ir tai, ar sąlyga buvo individualiai derinta, ar ji standartinė, ar nebuvo pažeista šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Pirmosios instancijos teismas pasisakė išsamiai dėl visų įvardytų aspektų, juos vertino, todėl apeliantės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

20. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 18 punkte įvardyti atvejai, kada laikomos vartojimo sutarčių sąlygos nesąžiningomis, t. y. kai nustatomas išimtinis teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui, reikalaujama perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apribojamas įrodymų panaudojimas, įrodinėjimo pareiga perkeliama vartotojui ir pan. Šiuo atveju ginčijama sutarties sąlyga numato, kad ginčai iš sutarties sprendžiami tik Stokholmo arbitražo teisme, kas reiškia, jog sąlygoje nustatytas atvejis, kuris patenka į CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 18 punkto taikymo sritį.

21. Vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolė atliekama remiantis bendrosiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, reglamentuojančiomis nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų institutą (CK 6.228⁴ straipsnis). Kasacinio teismo praktika dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolės yra išsami ir išplėtota. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017 32 punktą; 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018 38 punktą; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 38–52 punktus). Visa kasacinio teismo praktika dėl CK 6.228⁴ straipsnio normų dėl vartojimo sutarties sąlygų vertinimo sąžiningumo aspektu aiškinimo ir taikymo išsamiai ir apibendrintai pateikta šio teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 ir 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, taip pat toliau plėtojama ir vėlesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020; 2023 m. kovo 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-1075/2023).

22. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė – nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. CK 6.228⁴ įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui.

23. Pagal kasacinio teismo praktiką išskiriami du nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų aspektai: procedūrinis (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinis (sutarties turinio kontrolė). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas).

24. Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas). Vertinant sutarčių sąlygas pagal bendrąjį nesąžiningumo kriterijų, visų pirma turi būti nustatyta, ar sutarties sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai, palyginant sutartyje nustatytas sąlygas su įstatymo nustatytomis sutarčių sąlygomis. Jeigu sutartyje nustatytomis sąlygomis iš esmės nukrypstama nuo įstatymo nustatytų sutarčių sąlygų, atsiranda pagrindas konstatuoti esminį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros pažeidimą vartotojo nenaudai. Tai konstatavus, būtina patikrinti, ar verslininkas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi. Jeigu nėra pagrindo daryti išvados, kad vartotojas būtų su tokia sąlyga sutikęs, konstatuojamas sąlygos nesąžiningumas. CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis nustato, jog bet kuri vartojimo sutarties sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai.

25. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas 2022 m. sausio 17 d. su atsakove UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2022/01/17. Sutarties 9.3 papunktyje yra numatyta, kad „Jei Ginčai neišsprendžiami per 30 d. (trisdešimt) nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražu pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles. Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija.“ Ieškovas reiškė reikalavimą šią sąlygą pripažinti nesąžininga CK 6.228⁴ straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu, kuriame įtvirtinta, jog nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, kai panaikinama arba suvaržoma vartotojo teisė pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (nustatomas išimtinis teritorinis teismingumas spręsti ginčą verslininko buveinės vietos teismui, reikalaujama perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apribojamas įrodymų panaudojimas, įrodinėjimo pareiga perkeliama vartotojui ir pan.).

26. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių susiklostė vartojimo sutarčių teisiniai santykiai, išaiškintina apeliantei, kad tokiai sutarčiai taikoma didesnė apsauga, taip pat teismo teisė ex officio (pagal pareiga) spręsti dėl sutarties sąlygų sąžiningumo pagal CK 6.228⁴ straipsnio nuostatas, įgyvendinančias 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau Direktyva 93/13/EEB).

27. Apeliantė teigia, kad ji niekada nesutiko, kad pateiktos ieškovui sutarties sąlygos buvo standartinės ir su ieškovu nederintos, bei nurodo, kad tokie teismo teiginiai nėra paremti byloje esančiais įrodymais, o yra tik teismo daromos prielaidos. Teisėjų kolegija su apeliante pagrindo sutikti neturi. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vertinant sutarties sąlygos sąžiningumą neturi būti apsiribojama vien tipinių (standartinių) sutarčių sąlygų kontrole, įstatyme vartojama sąvoka „individualiai neaptarta sutarties sąlyga“ yra platesnė nei sąvoka „standartinė sutarties sąlyga“ ir apima visas sutarčių sąlygas, kurios buvo vienašališkai įtvirtintos, nesant tarp sutarties šalių tinkamų derybų, net jei jos panaudotos tik vienoje sutartyje. Taigi į CK 6.228⁴ straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos. Tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020 37, 45–46 punktus). Apeliantė, įrodinėdama, jog būtent Sutarties ginčijamas punktas nebuvo standartinis ir individualiai derintas su ieškovu, nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Pastebėtina, kad apeliantė prie tripliko pateikė elektroninius laiškus, kuriais buvo keistos Reikalavimo perleidimo sutarties sąlygos su kitu asmeniniu (atsakovės klientu) ir dėl kitos skolos, tačiau nepateikė nė vieno įrodymo, jog konkrečiai su ieškovu buvo derintos Sutarties, sudarytos su ieškovu, sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantės pateikti įrodymai neįrodo, kad vartotojas (ieškovas) turėjo galimybę derėtis ir derybos faktiškai vyko, apeliantė suteikė ieškovui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovė nepateikė teismui duomenų, jog iki Sutarties pasirašymo būtų atskirai aptarusi su ieškovu arbitražinės išlygos įtraukimą į Sutartį ir ieškovui paaiškinusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių jos nurodytas aplinkybes, pagrindo išvadai, jog ieškovui sutarties sąlygos buvo aiškios, jos buvo aptartos individualiai su ieškovu, nebuvo teisinio pagrindo.

28. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su apeliante, kad nagrinėjamu atveju teismas visiškai neatsižvelgė į reikalavimo perleidimo sutarties turinį ir klaidingai nurodė, kad ieškovas iš reikalavimo perleidimo sutarties galėjo nesuprasti, ką reiškia arbitražinis susitarimas, neturi pagrindo. Pažymėtina, kad Reikalavimo perleidimo sutartis nėra skirta išimtinai aptarti šalių ginčų sprendimo būdus, t. y. sutarties objektas skolininko skola, į kurią ieškovas perleidžia reikalavimo teises atsakovei bei aptarti kiti būtent su skolos išieškojimu susiję dalykai. Akcentuotina, kad sąlyga dėl arbitražinės išlygos nurodoma tik dalyje dėl šalių ginčų sprendimo, nurodant, šalių ginčų sprendimo būdą, vietą, kiek arbitrų nagrinės ginčą, tačiau nėra pateikiamas išaiškinimas, ką konkrečiai reiškia arbitražas, nėra nurodoma, kokios tokio ginčų sprendimo būdo sąlygos, terminai, kainos. Ieškovas yra fizinis asmuo, sandorį sudarė ne verslo tikslais, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas iš reikalavimo perleidimo sutarties galėjo nesuprasti, ką reiškia arbitražinis susitarimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Reikalavimo perleidimo sutarties sąlygų turinio bei Priedo prie šios sutarties sąlygų, kurios yra aktualios bylai. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas Sutarties sąlygas vertina kitaip, nei jas vertina apeliantė, nesudaro teisinio pagrindo išvadai, jog teismo sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas.

29. Apeliantė, ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išvadas dėl bylos aplinkybių padarė remdamasis prielaidomis, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, t. y. reikalavimo perleidimo sutartį ir susitarimą dėl skolos sumažinimo, todėl buvo priimtas neteisingas sprendimas.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių.

31. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog paminėtų nuostatų buvo laikytasi. Teismas atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šalių ginčo pobūdį ir esmę. Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas visapusišku byloje esančių įrodymų ir teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių įvertinimu ir ištyrimu. Teismas nurodė, kuriais įrodymais remiasi darydamas atitinkamas išvadas, taip pat įvardijo, kuriuos apeliantės argumentus atmeta kaip neįrodytus. Aplinkybė, kad teismas remdamasis byloje pateiktais įrodymais priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi atsakovė, nesudaro pagrindo laikyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ar nepagrįstą sprendimą.

32. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su apeliante, jog Reikalavimo perleidimo sutarties 11.2 papunktyje nurodydamas, kad ieškovas pasirašydamas reikalavimo perleidimo sutartį pripažįsta sutarties sąlygas ir terminus juos supranta ir įsipareigoja jų laikytis įrodo, kad ieškovui aiškios sutarties sąlygos taip pat ir sąlyga dėl arbitražinio susitarimo neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantei į bylą nepateikus jokių objektyvių įrodymų, kad ji atskleidė ieškovui visas sutarties sąlygas prieš sudarant sutartį, individualiai aptarė ir suderino kiekvienos sutarties sąlygą, suteikė ieškovui pakankamai laiko derėtis dėl konkrečių sąlygų, o taip pat išaiškino ginčijamos sutarties sąlygos pasekmes, vien formalus sutarties pasirašymas nėra pagrindas išvadai, kad ieškovo parašas patvirtina, kad jam aiškios sutarties sąlygos ir sąlyga dėl arbitražinės išlygos.

33. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas taip pat nepagrįstai nurodo, kad arbitražinis susitarimas pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Kriterijų, kurių taikymas suponuoja prielaidas identifikuoti nesąžiningas vartojimo sutarties sąlygas, sistema nustatyta CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 6 dalyse. Nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Šioje teisės normoje taip pat įtvirtinti kriterijai, kuriems esant preziumuojama, jog sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (CK 6.2284 straipsnio 3 dalis). Bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis (to paties straipsnio 6 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nesąžiningų sąlygų kontrolė taikoma vartojimo sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. CK 6.2284 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018).

34. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Sutarties turinį, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad Sutarties sąlyga dėl arbitražinės išlygos, atsakovės iš anksto parengta sutarties sąlyga. Darytina labiau pagrįsta išvada, jog dėl jos ieškovas neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindintas, todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.2284 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad apeliantė nei procesiniuose dokumentuose, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad konkrečiai dėl ginčijamo sutarties punkto vyko derybos, kad punkto sąlyga individualiai buvo derinta su ieškovu. Vien tai, kad apeliantė sutartį ieškovui pateikė elektroniniu paštu, ir tai, kad apeliantė su kitais klientais atliko kito sutarties punkto korekcijas, nesudaro pagrindo, jog individualiai buvo aptartas ir suderintas sutarties ginčijamas punktas dėl arbitražinės išlygos su ieškovu. Teisėjų kolegija pastebi, jog ieškovo, tiek atsakovės buveinės yra Lietuvos Respublikoje. Atsakovė, teigdama, jog sutarties sąlyga sąžininga, nenurodo, kodėl į sutartį buvo įtrauktas būtent toks ginčų sprendimo būdas ir vieta Stokholmas. Apeliantės teiginiai, jog sąlyga taip pat nenaudinga ir apeliantei, kadangi jai inicijuojant ginčą taip pat tektų mokėti arbitražo nustatytus mokesčius, nepatvirtina, jog sąlyga sąžininga ir atitinka sutarties šalių valią. Teisėjų kolegija, įvertinus atsakovės pateiktus įrodymus, sprendžia, jog byloje nėra duomenų, kad su ieškovu sutarties sąlyga dėl teismingumo būtų buvusi individualiai aptarta (suderinta), sutartį paruošė apeliantė, ieškovė ją sudarė prisijungimo būdu. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sutarties sąlygą pripažino nesąžininga, o arbitražinis susitarimas pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.

Dėl skolos ir palūkanų

36. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 600,00 Eur dydžio skolą ir 77,92 Eur dydžio palūkanas. Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria priteista prašoma priteisti skola, apeliaciniame skunde teigia, jog buvo pažeistos proceso teisės normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą.

37. Civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad A. J. (skolininkas) 2014 m. spalio 20 d. išdavė ieškovui V. J. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, pagal kurį skolininkas besąlygiškai įsipareigojo iki 2019 m. kovo 20 d. sumokėti ieškovui 21 000 Eur. Ieškovas 2022 m. sausio 17 d. su atsakove UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ (toliau – atsakovė) sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2022/01/17. Pagal Sutarties 2.1 papunktį ir Priėmimo–perdavimo aktą Nr. 1 A prie Reikalavimo perleidimo sutarties iš vekselio kilusį reikalavimą ieškovas atlygintinai perleido atsakovei, o atsakovė perėmė iš ieškovo visas ieškovo reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolės įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas ir kt.), kylančias iš skolininko įsipareigojimų pagal vekselį. Pagal Sutarties priedo Nr. 1 B 1 punktą, atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 94 proc. nuo visos išieškotos sumos, o Sutarties priedo Nr. 1 B 2 punkte buvo nustatyta, kad atsakovei skolos išieškojimo mokestis bus išskaičiuojamas iš skolininko sumokėtos skolos sumos, nurodytos pavedime, be to, jokie papildomi mokėjimai atsakovei nepriklauso ir ieškovas neturi pareigos jų mokėti. Ieškovas ir skolininkas 2022 m. sausio 22 d. sudarė susitarimą dėl vekseliu garantuotos grąžintinos sumos sumažinimo, pagal kurį skolininko skola ieškovui buvo sumažinta iki 10 000 Eur (Susitarimo 1 punktas), skolininkas įsipareigojo atsakovei atlyginti visas atsakovės išlaidas, atsiradusias dėl skolos pagal vekselį atlyginimo (Susitarimo 2 punktas), be to, skolininkas įsipareigojo atsakovei pervesti 10 000 Eur skolą ir 600 Eur administravimo išlaidų. Atsakovė ieškovui 2022 m. sausio 25 d. pervedė 8 400 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodyta – pagal RPS Nr. 2022/01/17 Priedas Nr. 1B dalinis mokėjimas A. J..

38. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020).

39. Remiantis kasacinės instancijos teismo formuojama praktika civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, nustatytos įrodinėjimo pareigos taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai), be kita ko, suteikia teisę ir kartu nustato procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Atsakovei, remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad ji nėra skolinga ieškovui, yra visiškai atsiskaičiusi su ieškovu, šios aplinkybės įrodinėjimo bei ieškovo pateiktų įrodymų paneigimo pareiga teko atsakovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016). Nagrinėjamu atveju apeliantė turėjo pareigą paneigti tiek, kad nėra skolinga ieškovui, tiek, kad pagrįstai ir teisėtai pagal sutartį ieškovui pervedė tik 8 400 Eur sumą ir sau pasiliko 2 200 Eur sumą, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad ji tokią pareigą įvykdė. Pažymėtina, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi nuoseklia ieškovo, atsakovės pateiktų įrodymų analize, į bylą pateiktų įrodymų visuma, neteikdamas kuriam nors įrodymui prioriteto.

40. Pirmosios instancijos teismo sprendimas ginčijamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog jei ieškovas būtų nesumažinęs skolos sumos, apeliantė pagal reikalavimo perleidimo sutartį būtų gavusi 1 260,00 Eur. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal šalių sudarytą sutartį atsakovei priklausanti suma apskaičiuojama nuo faktiškai išieškotos sumos, o ne kaip teigia apeliantė nuo reikalavimo perleidimo sumos. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė iš skolininko pervestos sumos 10 600 Eur ieškovui pervedė 8 400 Eur, sau pasilikdama 2 200 Eur sumą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nepaaiškino ir nepagrindė, kodėl ieškovui grąžino būtent 8 400 Eur sumą. Nurodoma apeliantės aplinkybė nepagrindžia, jog atsakovė tinkamai atsiskaitė su ieškovu ir nėra skolinga.

41. Apeliaciniame skunde teigiama, kad skolininko apeliantui sumokėtus 600,00 Eur apskaičiavo, kaip apelianto pelną pagal reikalavimo perleidimo sutartį, nors apeliantas jokio susitarimo dėl tokio mokesčio mokėjimo nei su ieškovu, nei su ieškovo skolininku nepasirašė. Teisėjų kolegija su apeliante pagrindo sutikti neturi. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo byloje, kad pagal Sutartį apeliantei priklauso 6 procentai nuo išieškotos sumos, nėra. Pažymėtina, kad pagal Sutarties priedo Nr. 1 B 1 punktą atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 94 procentus nuo visos išieškotos sumos. Ieškovas ir skolininkas 2022 m. sausio 22 d. susitarimu dėl vekseliu garantuotos grąžintinos sumos sumažinimo skolininko skolą ieškovui sumažino iki 10 000 Eur, kas reiškia, jog maksimalus išieškotinos skolos dydis sudaro 10 000 Eur. Nurodytas susitarimas įvykdytas, apeliantė šio susitarimo neginčijo, todėl jis laikytinas galiojančiu. Kaip minėta pagal Sutartį apeliantei priklauso 6 procentai nuo išieškotos sumos, kas reiškia, jog esant skolos dydžiui 10 000 Eur, atsakovė įgijo teisę į 600 Eur (10 000 Eur x 6 procentai), kuri jai buvo pervesta skolininko, vykdant 2022 m. sausio 22 d. susitarimą.

42. Apeliantė teigia, kad skolininkas nėra reikalavimo perleidimo sutarties šalis ir jis negali vykdyti įsipareigojimų už ieškovą pagal reikalavimo perleidimo sutartį, jeigu su apeliantu dėl to susitarta nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju skolininkas nevykdė jokių ieškovui numatytų įpareigojimų pagal Reikalavimo perleidimo sutartį. Pagal Sutartį ieškovas neįsipareigojo apeliantei atlikti jokių piniginių lėšų pervedimų, o visi mokėjimai pagal sutartį atsakovei turėjo būti atliekami skolininko ir atsakovė išieškojusi lėšas įsipareigojo lėšas pervesti ieškovui, išskaičiuojant skolos išieškojimo mokestį. Priešingai, nei teigia apeliantė apeliaciniame skunde, jog byloje nėra susitarimo, kad mokestį pagal reikalavimo perleidimo sutartį apeliantui sumokės ne ieškovas, o kitas asmuo, ieškovas į bylą pateikė jo ir skolininko A. J. susitarimas, kuriame nurodyta, kad visos piniginės lėšos turi būti pervedamos atsakovei. Pastebėtina, kad susitarimas sudarytas išimtinai atsakovės naudai, kadangi skolininko ir ieškovo susitarimu susitarta, kad lėšos bus pervedamos tik atsakovei. Iš ieškovo ir apeliantės sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties sąlygų nustatyta, kad visi skolininko mokėjimai turėjo būti vedami atsakovei, o ne ieškovui. Ir tik gavusi lėšas apeliantė atitinkamą jų dalį įsipareigojo pervesti ieškovui. Be to, šalys Priedo Nr. 1 B 2 punkte aiškiai susitarė, kad atsakovei skolos išieškojimo mokestis bus išskaičiuojamas iš skolininko sumokėtos skolos sumos, nurodytos pavedime. Esant tokioms Reikalavimo perleidimo sutarties sąlygoms, kai šalys susitarė, jog visi skolininko mokėjimai bus atliekami išimtinai apeliantei, atsakovei skolos išieškojimo mokestis bus išskaičiuojamas iš skolininko sumokėtos skolos sumos, teisėjų kolegija pagrindo sutikti su apeliante, jog jai negalėjo sumokėti kitas asmuo, neturi.

43. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nesirėmė byloje esančiais įrodymais ir neteisingai nusprendė, kad apeliantas yra skolingas ieškovui 1 600,00 Eur. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šalių sudarytos sutarties priedo Nr. 1 B 1 punkte aiškiai susitarta, kad atsakovė įsipareigoja sumokėti ieškovui 94 procentus nuo visos išieškotos sumos. Nors Sutartimi perleista skolos suma 21 000 Eur, tačiau šalys sutartyje susitarė, kad atlygis atsakovei bus skaičiuojamas ne nuo reikalavimo perleidimo sumos, o nuo išieškotos sumos, kas šiuo metu sudaro 10 000 Eur. Esant šiai aplinkybei, atsakovei pervedus ieškovui 8 400 Eur sumą, be to, skolininkui atsakovei sumokėjus pagal ieškovo ir apeliantės Sutartį nustatytą pinigų sumą – 6 procentus nuo išieškotos sumos, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovė skolinga ieškovui 1 600 Eur sumą ir ją priteisė.

44. Apeliantė neginčija teismo sprendimo dalies dėl palūkanų priteisimo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

45. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

46. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, su kuriuo apeliacinės instancijos teismas sutinka (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

47. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

48. Ieškovas pateikė įrodymus, kad patyrė 1808,25 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidos atitinka Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d įsakymu Nr.1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr.1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo keistų ir išdėstytos naujos redakcijos Rekomendacijose nustatytus dydžius. Tačiau teismas, įvertinęs ieškinio sumą, parengtų procesinių dokumentų kiekį bei apimtį, bylos apimtį, tai, kad byla neišsiskyrė nei specifiškumu, nei teisinių klausimų naujumu, nei reikalingomis specialiomis žiniomis, nagrinėta rašytinio proceso tvarka, laiko, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepagrįstai didelės ir vertintinos kaip pernelyg didelis šalies išlaidavimas, todėl bylinėjimosi išlaidas mažina. Teismas, įvertinęs teisinės pagalbos apimtį, ir, vadovaudamasis realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, išlaidas patirtas advokato pagalbai apmokėti mažina iki 1000,00 Eur.

49. Atsakovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė šias išlaidas – 188 Eur žyminis mokestis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestas, jos patirtos išlaidos nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Mokėjimų priežiūros tarnyba“ j. a. k. 303266450, 1000,00 Eur (tūkstantis eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.