- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-20
- Bylos Nr.
- e2S-226-459/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25336-2024-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Andrulienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Idea IT“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Elmanas“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Idea IT“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 13 d. 2025 m. sausio 17 d. nutarčių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Idea IT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elmanas“ dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine, vienašalės restitucijos taikymo, nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Idea IT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Elmanas“ prašydama: 1) pripažinti 2024 m. gegužės 24 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį niekine CK 1.80 str. 1 d., 6.307 str. 1 d. pagrindu; 2) taikyti vienašalę restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovės 65 000 Eur sumą, kuri buvo sumokėta atsakovei už transporto priemonę „BMW M3 (duomenys neskelbtini)“, priteisti 2 065,10 Eur palūkanų ir 348,84 Eur nuostolių; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Teisme gauti keli ieškovės prašymai teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę BMW M550I X DRIVE, 4.4 l, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą / patalpą – butą su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).
3. Prašymai grindžiami tuo, kad, ieškovės manymu, pridedami įrodymai vienareikšmiškai patvirtina atsakovės nesąžiningumą, t. y. atsakovė buvo, yra ir galbūt bus nesąžininga, atsakovė siekia pakeisti savo turtinę padėtį, perleisdama ir (ar) kitaip apsunkindama jai priklausantį turtą, taip apsunkindama ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Teigia, kad, pagal „Creditinfo“ informaciją, atsakovės turtui įregistruotas areštas, įmonėje yra vienas darbuotojas (darbuotojų skaičius labai sumažėjo), kas rodo, kad atsakovė sąmoningai siekia nebevykdyti veiklos, išparduoti turtą ir pan. Viešai prieinama informacija, anot ieškovės, neabejotinai patvirtina, kad atsakovei priklauso keturios transporto priemonės, kurių viena yra mažos vertės, kita areštuota, o kitas atsakovė aktyviai parduoda. Taip pat nurodo, kad prieš pateikiant ieškinį atsakovės atstovas žodinio pokalbio metu ieškovės atstovui neigė savo atsakomybę dėl susidariusios situacijos, aiškino, kad įmonė nebevykdo veiklos ir kad areštuota jos transporto priemonė dėl tokių pat analogiškų aplinkybių, dėl kurių iš ieškovės paimta transporto priemonė. Šios aplinkybės rodo, kad atsakovė pardavė ieškovei transporto priemonę, kuri nuosavybės teise nepriklausė atsakovei, ir apie tai neinformavo ieškovės.
Šalies argumentai
4. Kitame prašyme ieškovė nurodė, kad atsakovė, registruodama ginčo transporto priemonę AB „Regitra“, pateikė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta, jog suma, už kurią parduodama transporto priemonė, yra 68 000 Eur, o ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-45671-24 pateikė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyti duomenys apie mažesnę šio sandorio vertę – 63 000 Eur. Ieškovės teigimu, ši aplinkybė aiškiai patvirtina, kad tiek minėto automobilio pardavėja G. P., tiek atsakovė, įsigijusi transporto priemonę iš jos, buvo ir yra nesąžiningos, nes nurodydamos mažesnę kainą siekė nuslėpti mokėtinus mokesčius. Taip pat nurodo, kad AB „Regitra“ pateiktoje minėtoje PVM sąskaitos faktūroje nurodyta, kad transporto priemonė parduodama be antrosios brifo dalies, t. y. būtent tos dalies, kuri patvirtina transporto priemonės nuosavybės teisę, kas reiškia, kad atsakovė, jau pirkdama transporto priemonę iš G. P. ir ją parduodama ieškovei, žinojo ir suprato, kad transporto priemonė priklauso ne pardavėjai, o kitam asmeniui, tačiau tą nuslėpė nuo ieškovės. Be to, ieškovė teigia, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad atsakovė dalyvauja dar vienoje civilinėje byloje dėl permokos grąžinimo, kurioje taip pat yra atsakovė. Ieškovės tvirtinimu, teikiami įrodymai dėl sąskaitų klastojimo ir dėl informacijos nuslėpimo patvirtina atsakovės nesąžiningus veiksmus, kurie nors tiesiogiai ir nesusiję su teismo sprendimo vykdymo pasunkinimu arba padarymu negalimu, bet yra aiškiai nesąžiningi.
Atsiliepimas
5. Atsakovė pateikė atsiliepimą paskutinįjį ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, juo prašymą prašė atmesti. Anot atsakovės, automobilio pardavimo kainos sumažinimas nuo 68 000 Eur iki 63 000 Eur nepatvirtina jos nesąžiningumo, kadangi automobilio pardavimo kainos sumažinimas tapo šalių derybų rezultatu po to, kai automobilio perleidimą įregistravus Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre pasireiškė anksčiau G. P. ir atsakovės neaptarti techniniai automobilio trūkumai. Atsakovės teigimu, ieškovės teiginiai apie tai, kad atsakovei nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys ieškovės teisę disponuoti automobiliu, ir atsakovė žinojo bei suprato, kad automobilis priklauso ne G. P., neatitinka tikrovės, kadangi G. P. nuosavybės teisės į automobilį perleidimas atsakovei buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre, t. y. pateikus visus būtinus duomenis ir AB „Regitra“ atlikus automobilio techninį ir jo dokumentacijos teisinį auditą. Be to, atsakovės tvirtinimu, civilinės bylos iškėlimas patvirtina tik tai, kad tarp proceso dalyvių kilo ginčas, kuris nagrinėjamas teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovė pažymėjo, kad šioje byloje buvo priimtas sprendimas už akių, dėl kurio ji ketina teikti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gruodžio 13 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
6.1. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nutartimi jau buvo netenkintas ieškovės UAB „Idea IT“ prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei priklausantį turtą, neviršijant 65 348,84 Eur sumos. Ieškovė pateikė pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės atsakovei, nurodydama konkretų atsakovės areštuotiną turtą – transporto priemonę BMW M550I (duomenys neskelbtini) ir atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą / patalpą – butą su terasa, esantį adresu (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
6.2. Nurodė, kad ieškovė, pateikdama pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės savo prašymą grindžia atsakovės nesąžiningumu. Įvertinus ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus, dėstomi motyvai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsirado naujų faktinių aplinkybių, jog, nagrinėjamojoje byloje netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
6.3. Pažymėjo, kad teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį.
6.4. Pažymėjo, kad bendrovės apyvartos priklausomybė nuo darbuotojų skaičiaus negali būti absoliuti. Tuo tarpu „Creditinfo“ ir Turto arešto registro duomenys neleidžia spręsti apie išimtinai atsakovės atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, neaiškus jos teisinis statusas tyrime.
6.5. Pažymėjo, kad faktinės aplinkybės, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
6.6. Pažymėjo, kad pagal pačios ieškovės pateiktus „Creditinfo“ duomenis matyti, kad įmonės pajamos 2023 m. sudarė 2 843 563 Eur, o, pagal viešai prieinamus duomenis internete, atsakovė 2023 metais turėjo 167 119 Eur pelno, ilgalaikis turimas turtas sudarė 372 258 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 314 332 Eur. Aktualesnių duomenų, leidžiančių spręsti apie prastą atsakovės veiklą, ieškovė nepateikė. Be to, kaip matyti iš ieškovės pridedamų Nekilnojamojo turto registro ir VĮ „Regitra“ duomenų, įmonė disponuoja didelės vertės nekilnojamuoju turtu, kitais automobiliais. Papildomai pažymėtina, kad automobilio pardavimas ir kito nuosavybės teise priklausančio automobilio areštas savaime neįrodo atsakovės nesąžiningumo.
6.7. Nurodė, kad tik atsakovės siekis išvengti vykdymo galėtų būti laikomas pagrindu taikyti disponavimo turtu apribojimus, tačiau, to nenustačius, nėra pagrindo spręsti apie galimą grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų, ieškovės prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 17 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkino. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo motyvai:
7.1. Nurodė, kad kainos sumažinimas, kuris juolab nėra itin didelis (nuo 68 000 Eur iki 63 000 Eur), savaime nesudaro prielaidų teigti apie atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė nurodo, kad automobilio pardavimo kainos sumažinimas tapo šalių derybų rezultatu po to, kai automobilio perleidimą įregistravus Kelių transporto priemonių registre pasireiškė anksčiau neaptarti techniniai automobilio trūkumai. Taigi automobilio kainos sumažinimas yra šalių susitarimas, kuris atitinkamai buvo pataisytas – įformintas.
7.2. Pažymėjo, kad ieškovės teiginiai dėl dviejų sąskaitų su tuo pačiu numeriu, ta pačia data, dėl to paties objekto egzistavimo taip pat neleidžia spręsti apie atsakovės nesąžiningumą, kadangi įmonės galimi buhalterinės apskaitos pažeidimai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant procesinio pobūdžio klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be to, ši aplinkybė nėra susijusi su turto slėpimu, įkeitimu ar kitokiu jo apsunkinimu, turint tikslą išvengti ieškovei prievolės atlyginti nuostolius.
7.3. Pažymėjo, kad ieškovės nurodomą aplinkybę, kad atsakovei nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys ieškovės teisę disponuoti automobiliu, paneigia duomenys – įrodymai, kad transporto priemonės perleidimo sandoris buvo užregistruotas laikantis visų teisės aktų nuostatų, t. y. AB „Regitra“, kaip kompetentingai institucijai, įvertinus visus pateiktus dokumentus. Be to, ieškovės teiginiai, jog atsakovė nuslėpė, kad parduodama transporto priemonė nepriklauso pardavėjui, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje teismas neturi pagrindo išsamiai įvertinti ir pasisakyti dėl byloje esančių įrodymų turinio bei reikšmės vertinant byloje nustatinėjamas aplinkybes.
7.4. Pažymėjo, kad atsakovei reiškiami reikalavimai kitoje byloje nėra pakankamas pagrindas spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą šioje byloje, tokie duomenys yra nepakankami konstatuoti atsakovės nesąžiningumą. Papildomai pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista jo teisė. Jau nurodyta, kad, pagal formuojamą teismų praktiką, tik atsakovės siekis išvengti vykdymo galėtų būti taikomas pagrindu taikyti disponavimo turtu apribojimus, tačiau, to nenustačius, nėra pagrindo spręsti apie galimą grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai
8. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) pateikė du atskiruosius skundus (dėl 2024 m. gruodžio 13 d. nutarties ir dėl 2025 m. sausio 17 d. nutarties), jais prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartis ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas dėl 2024 m. gruodžio 13 d. nutarties grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Nurodo, kad atsakovė aktyviai stengiasi realizuoti savo turtą (parduoti automobilius BMW M550I (duomenys neskelbtini)), kuris galėtų būti išieškojimo objektu, kas rodo galimą siekį išvengti teismo sprendimo vykdymo.
8.2. Nurodo, kad dalis atsakovės turto yra areštuota (pvz., automobilis „Audi RS Q8“), kas patvirtina, kad atsakovė jau yra įsiskolinusi kitiems subjektams, o tai kelia grėsmę galimybei įvykdyti ieškovei palankų sprendimą.
8.3. Pažymi, kad didžioji dalis atsakovės nekilnojamojo turto yra apsunkinta hipoteka arba priklauso keliems savininkams, o tai kelia abejonių dėl atsakovės realios turtinės padėties ir jos veiksmų sąžiningumo.
8.4. Nurodo, jog atsakovės darbuotojų skaičius sumažėjo iki 1, kas leidžia spręsti apie galimą atsakovės veiklos mažinimą arba nutraukimą siekiant išvengti potencialių prievolių ieškovei.
8.5. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, įtvirtinančias įrodymų tyrimą, vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą, t. y. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 str. 1 d., 177 str. 1 d., 178 str., 185 str. 1 d., 263 str., 270 str. 4 d. 3 p., 331 str. 4 d. 3 p. nuostatas, nes išsamiai ir visapusiškai netyrė ir neanalizavo pateiktų dokumentų, nemotyvavo, kodėl tam tikrus įrodymus ar tų pačių įrodymų dalis atmeta.
8.6. Pažymi, kad analogiškose bylose panašiais atvejais, esant atsakovo nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu, laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos (pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-4008-1102/2024).
Žemesnės instancijos teismas
9. Atskirasis skundas dėl 2025 m. sausio 17 d. nutarties grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Nurodo, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina tai, jog G. P. ir atsakovė susitarė dėl automobilio perleidimo už 68 000 Eur, o vėliau perleidimo kainą sumažino iki 63 000 Eur. Ieškovės vertinimu, tokiu būdu buvo klaidingai tvarkoma buhalterinė apskaita ir išvengta mokesčių.
9.2. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, įtvirtinančias įrodymų tyrimą, vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą, t. y. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 str. 1 d., 177 str. 1 d., 178 str., 185 str. 1 d., 263 str., 270 str. 4 d. 3 p., 331 str. 4 d. 3 p. nuostatas, nes išsamiai ir visapusiškai netyrė ir neanalizavo pateiktų dokumentų, nemotyvavo, kodėl tam tikrus įrodymus ar tų pačių įrodymų dalis atmeta.
9.3. Nurodo, kad G. P. neperdavė atsakovei visų automobilio dokumentų – antrosios brifo dalies, kuri patvirtina automobilio nuosavybės teisę, todėl atsakovė žinojo, kad automobilis parduodamas asmens, neturinčio teisės juo disponuoti.
9.4. Nurodo, kad atsakovė dalyvauja atsakovės statusu kitoje civilinėje byloje Nr. e2-559-1051/2025 dėl permokos grąžinimo, o tai taip pat patvirtina atsakovės nesąžiningumą.
9.5. Pažymi, kad analogiškose bylose panašiais atvejais, esant atsakovės nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu, laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos (pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-4008-1102/2024).
Šalies argumentai
10. Atsakovė pateikė atsiliepimus į ieškovės atskiruosius skundus, jais prašo pirmosios instancijos teismo nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl 2024 m. gruodžio 13 d. nutarties pagrindiniai argumentai:
10.1. Nurodo, kad įmonė verčiasi transporto priemonių pirkimu ir pardavimu, tai jos įprasta ūkinė komercinė veikla.
10.2. Pažymi, kad atsakovės vienvaldiškai valdoma nuosavybė nėra apribota jokiomis daiktinėmis teisėmis.
10.3. Pažymi, kad atsakovė yra pajėgi įvykdyti teismo sprendimą, jei jis būtų palankus ieškovei.
10.4. Mano, kad ieškovės nurodomos nesąžiningumo prielaidos nėra paremtos jokiais objektyviais duomenimis.
10.5. Aplinkybė, kad vienas iš atsakovės automobilių yra areštuotas, nepatvirtina atsakovės nesąžiningumo.
11. Atsakovės atsiliepimo į atskirąjį skundą dėl 2025 m. sausio 17 d. nutarties pagrindiniai argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
11.1. Nurodo, kad atsakovė yra ilgą laiką nuosekliai ir teisėtai vykdantis ūkinę komercinę veiklą juridinis asmuo. Pirmosios instancijos teismas teisėtai įvertino, kad pripažinti atsakovę nesąžininga proceso šalimi teisinio pagrindo nėra.
11.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad automobilio kainos nustatymas ir keitimas yra pirkimo–pardavimo santykio šalių teisė ir ja nebuvo piktnaudžiaujama. Atsakovė nebuvo atsakinga už sandorio finansinės apskaitos tvarkymą, jos nereikšmingas neatitikimas nebuvo sąlygotas atsakovės ir nesukėlė neteisėtų padarinių.
11.3. Pažymi, kad mažesnės automobilio kainos nurodymas savaime nebuvo ir negalėjo būti naudingas atsakovei, kaip sukuriantis galimybę išvengti veiklos pelno apmokestinimo ar jį sumažinti. Kadangi automobilį atsakovė ketino perparduoti, mažesnės jo kainos nurodymas, sudarant sutartį su G. P., nebūtų sumažinęs, o priešingai – būtų padidinęs atsakovės pajamas automobilį perpardavus ieškovei ir atitinkamai nuo veiklos pelno mokėtinus mokesčius.
11.4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad vien aplinkybė, jog automobilis teisės aktų nustatyta tvarka buvo registruotas AB „Regitra“ atsakovės vardu, paneigia ieškovės teiginius, kad atsakovė negavo visų būtinų dokumentų, patvirtinančių automobilio nuosavybės teisę ir atitinkamai teisę juo disponuoti.
11.5. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovės nesąžiningumo nepatvirtina aplinkybė, kad jai iškelta dar viena civilinė byla Nr. e2-559-1051/2025.
12. 2025 m. sausio 10 d. teisme gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai. Nurodoma, kad atsakovės siekis realizuoti, perleisti savo turtą kitiems ne tik rodo atsakovės nesąžiningumą, bet ir blogina jos turtinę padėtį. Pažymi, kad, vertinant aplinkybę dėl atsakovės darbuotojų skaičiaus mažinimo neatsietai, o visų kartu su prašymu dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo pateiktų įrodymų kontekste, ši aplinkybė yra itin svarbi. Dėl automobilio arešto pažymi, kad jei nebūtų atsakovės neteisėtų veiksmų, jos turtas nebūtų areštuotas. Tai, kad automobilių pardavimas yra įprasta atsakovės ūkinė komercinė veikla ir nereiškia atsakovės nesąžiningumo, yra nepagrįsti atsakovės argumentai, kadangi atsakovė anksčiau minėtų transporto priemonių nepardavinėjo, o pradėjo pardavinėti tik atsiradus situacijoms tiek su jos transporto priemone „Audi RS Q8“, kuri buvo paimta iš jos ir apribota laikinai nuosavybės teisė į ją, tiek su ieškovei parduota transporto priemone.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirieji skundai atmestini.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės ir teisiniai argumentai
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
14. CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl 2024 m. gruodžio 13 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
16. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo buvo prašoma areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę BMW (duomenys neskelbtini), 4.4 l, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą / patalpą – butą su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė nesutikdama su priimta nutartimi pateikė atskirąjį skundą.
17. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
18. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pripažino, kad egzistuoja pirmoji sąlyga, būtina laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, kadangi negalima konstatuoti, jog pateiktas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad su šia nutarties dalimi sutinka ir jos neskundžia. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai nagrinėja tik atskirajame skunde išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus. Peržengti atskirojo skundo ribas dėl viešojo intereso nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Vadinasi, ieškovei atskirajame skunde nenurodžius teisinių ir (arba) faktinių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovės reikalavimų pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kvestionuoti anksčiau paminėtos pirmosios instancijos teismo išvados.
20. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, ir nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.
21. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, šio instituto taikymo kontekste yra reikšmingi tik tokie nesąžiningi atsakovo veiksmai, kuriais galėtų būti siekiama išvengti išieškojimo pagal byloje priimtą jam nepalankų teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-962-912/2022).
22. Apeliantė teigia, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistuoja, nes atsakovė elgiasi nesąžiningai, kadangi aktyviai stengiasi realizuoti savo turtą (parduoti automobilius BMW M550I X (duomenys neskelbtini)), kuris galėtų būti išieškojimo objektu, kas rodo galimą siekį išvengti teismo sprendimo vykdymo. Dalis atsakovės turto yra areštuota (automobilis „Audi RS Q8“), kas patvirtina, kad atsakovė jau yra įsiskolinusi kitiems subjektams, o tai kelia grėsmę galimybei įvykdyti ieškovei palankų sprendimą. Didžioji dalis atsakovės nekilnojamojo turto yra apsunkinta hipoteka arba priklauso keliems savininkams, o tai kelia abejonių dėl atsakovės realios turtinės padėties ir jos veiksmų sąžiningumo. Atsakovės darbuotojų skaičius staigiai sumažėjo iki 1, kas leidžia spręsti apie galimą atsakovės veiklos mažinimą arba nutraukimą siekiant išvengti potencialių prievolių ieškovei.
23. Grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo. Asmens nesąžiningumas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nepreziumuojamas, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).
24. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovų naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022).
25. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovų galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, o atsakovų atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), jog būtų apsunkintas ieškovams tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1155-1120/2022).
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus įrodymus, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl atsakovės nesąžiningumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės dėl atsakovės turto realizavimo – automobilių pardavimo neįrodo realaus atsakovės suinteresuotumo siekti apsunkinti ar padaryti neįmanomą galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą, kadangi, įvertinus byloje esančius duomenis (AB „Regitra“ duomenimis, 2024 m. atsakovė įsigijo ir pardavė 10 transporto priemonių), matyti, kad automobilių pirkimas ir pardavimas yra įprasta atsakovės ūkinė komercinė veikla. Pažymėtina, kad pateikti duomenys, jog atsakovė pardavinėja automobilius, nesant kitokių įrodymų, savaime neįrodo, kad atsakovė tokiu būdu siekia nuslėpti turtą. Atsakovė pardavusi automobilius gaus piniginių lėšų, tokiu būdu pasikeis tik turimo turto forma, bet pats turtas nebus prarastas.
27. Atskirajame skunde, kaip ir prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė akcentuoja, kad atsakovės turtas yra areštuotas vykstančiame ikiteisminiame tyrime ir tai įrodo jos nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad vienas iš kelių atsakovės automobilių yra areštuotas ikiteisminio tyrimo metu, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, neleidžia spręsti išimtinai apie atsakovės atžvilgiu pradėtą ikiteisminį tyrimą, neaiškus jos teisinis statusas tyrime. Įvertinus pateiktus duomenis, matyti, kad įtarimai ikiteisminio tyrimo metu pareikšti trečiajam asmeniui, o ne atsakovei, be to, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė yra nesąžininga ir tokiu būdu bando nuslėpti turtą ir išvengti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo ateityje.
28. Apeliantė taip pat teigia, jog atsakovės nesąžiningumą patvirtina tai, jog didžioji dalis atsakovės nekilnojamojo turto yra apsunkinta hipoteka arba priklauso keliems savininkams, o tai kelia abejonių dėl atsakovės realios turtinės padėties ir jos veiksmų sąžiningumo.
29. Tokie apeliantės argumentai nagrinėjamų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti, kadangi įvertinus byloje esančius duomenis (2024 m. balansą) matyti, jog atsakovės viso turto vertė yra 660 396 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas, įskaitant nekilnojamąjį, – 370 374 Eur, trumpalaikis turtas – 290 022 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro vos 32 572 Eur. Taigi darytina išvada, kad pagal atsakovės turimo turto mastą (660 396 Eur) ieškinio suma (65 000 Eur) atsakovei nėra didelė, todėl nėra pagrindo teigti, kad būsimas atsakovei galbūt nepalankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas.
30. Tačiau taip pat pažymėtina, kad savaime didelės vertės pareikštas reikalavimas negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui dėl to, kad pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (areštas) nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą ieškinį, masės ar jo vertės. Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovė ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1099-186/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016).
31. Apeliantė atsakovės nesąžiningumą taip pat grindžia aplinkybe, jog atsakovės darbuotojų skaičius staigiai sumažėjo iki 1, kas leidžia spręsti apie galimą atsakovės veiklos mažinimą arba nutraukimą siekiant išvengti potencialių prievolių ieškovei.
32. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė yra įsteigta 2016 m. ir iki šiol vykdo ilgalaikiu turtu pagrįstą komercinę veiklą. Viešai skelbiamais VSDFV duomenimis, skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nėra. Viešai skelbiamais Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, atsakovė neturi deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokas ir laiku vykdo mokestines prievoles. Šie duomenys patvirtina faktą, kad atsakovė yra veikianti įmonė, turinti nekilnojamojo ir kilnojamojo turto. Remiantis rekvizitai.lt duomenimis, matyti, kad atsakovės darbuotojų skaičius nuo įsteigimo nuolat svyruodavo nuo 1 iki 5 darbuotojų. Tai, kad laikotarpiu nuo 2024 m. kovo 31 d. iki 2024 m. rugsėjo 11 d. atsakovės darbuotojų skaičius sumažėjo nuo 2 iki 1, nepatvirtina jos esminio veiklos pokyčio ar planuojamo nutraukimo, siekiant prievolių ieškovei išvengimo.
33. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų pagrįstai spręsti, jog atsakovė jai priklausantį turtą ketintų parduoti ar kitu būdu perleisti kitiems asmenims, taip siektų apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Priešingai, nei teigia apeliantė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja reali rizika, jog, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė elgsis nesąžiningai, siekdama paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
34. Apeliantė taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, įtvirtinančias įrodymų tyrimą, vertinimą, teismo sprendimo motyvavimą, t. y. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176 str. 1 d., 177 str. 1 d., 178 str., 185 str. 1 d., 263 str., 270 str. 4 d. 3 p., 331 str. 4 d. 3 p. nuostatas, nes išsamiai ir visapusiškai netyrė ir neanalizavo pateiktų dokumentų, nemotyvavo, kodėl tam tikrus įrodymus ar tų pačių įrodymų dalis atmeta.
35. Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė skunde nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovė, nesuponuoja išvados, jog skundžiama nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; kt.).
37. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Tokiomis įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo nuostatomis apeliacinės instancijos teismas remiasi ir šioje byloje, darydamas išvadas apie ieškovės nurodytų aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą įrodymų visumos įvertinimo pagrindu.
38. Apeliantė taip pat pažymi, kad analogiškose bylose panašiais atvejais, esant atsakovo nesąžiningumui laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu, laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos (pavyzdžiui, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-4008-1102/2024).
39. Tokie apeliantės argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, jog atsakovės nesąžiningumo ir (ar) bent didesnės tikimybės, kad ji sieks išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, aspektas kiekvienoje byloje vertinamas individualiai pagal esamus duomenis, o šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjant laikinųjų pasaugos priemonių taikymo atsakovei klausimą, tokie duomenys yra nepakankami konstatuoti atsakovės nesąžiningumą, siekį išvengti galbūt nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Be to, teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus formuoja Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, o apylinkės teismai neformuoja precedentų ir teisės taikymo bei aiškinimo praktikos.
Dėl 2024 m. spalio 4 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
40. Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 4 d. nutartimi, tvirtina, jog atsakovės nesąžiningumą patvirtina tai, kad G. P. ir atsakovė susitarė dėl automobilio perleidimo už 68 000 Eur, o vėliau perleidimo kainą sumažino iki 63 000 Eur. Ieškovės vertinimu, tokiu būdu buvo klaidingai tvarkoma buhalterinė apskaita ir išvengta mokesčių. G. P. neperdavė atsakovei visų automobilio dokumentų – antrosios brifo dalies, kuri patvirtina automobilio nuosavybės teisę, todėl atsakovė žinojo, kad automobilis parduodamas asmens, neturinčio teisės juo disponuoti. Be to, atsakovė dalyvauja atsakovės statusu kitoje civilinėje byloje Nr. e2-559-1051/2025 dėl permokos grąžinimo, o tai taip pat patvirtina atsakovės nesąžiningumą.
41. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovų galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių, o atsakovų atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), jog būtų apsunkintas ieškovams tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1155-1120/2022).
42. Taigi apeliantės nurodomos aplinkybės dėl PVM sąskaitų sumų neatitikimų, pirmiausia, nėra niekaip susijusios su nagrinėjama byla dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o antra, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste vertinamas ne atsakovų galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose dėl prievolių ar santykiuose su trečiaisiais asmenis, o atsakovės atlikti, atliekami ar realiai ketinami atlikti veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį, siekiant išvengti teismo sprendimo vykdymo.
43. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliantės nurodomos aplinkybės dėl ginčo automobilio dokumentų, antrosios brifo dalies, kuri patvirtina automobilio nuosavybės teisę, todėl atsakovė žinojo, kad automobilis parduodamas asmens, neturinčio teisės juo disponuoti, yra nustatytinos ir vertintinos ginčą išnagrinėjus iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
44. Atskirajame skunde ieškovė vėlgi akcentuoja, kad atsakovė dalyvauja atsakovės statusu kitoje civilinėje byloje Nr. e2-559-1051/2025 dėl permokos grąžinimo, o tai taip pat patvirtina atsakovės nesąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovė yra nesąžininga. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista jo teisė. Jau nurodyta, kad, pagal formuojamą teismų praktiką, tik atsakovės siekis išvengti vykdymo galėtų būti taikomas pagrindu taikyti disponavimo turtu apribojimus, tačiau, to nenustačius, nėra pagrindo spręsti apie galimą grėsmę galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
45. Pažymėtina, kad duomenų apie atsakovės veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, t. y. apie atsakovės nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, ieškovė nepateikė. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo (ieškovo) valios (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-71/2012).
46. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos ar parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą taip pat reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-831-553/2018). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad, nuspręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtu pritaikytos, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1721-798/2017).
47. Šios teismų praktikos kontekste taip pat deramas dėmesys atkreiptinas į tai, kad ieškovė neįrodė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, kokie nors atsakovės nesąžiningi veiksmai jai sukels žalą. Tuo tarpu, laikinąsias apsaugos priemones pritaikius, atsakovei kiltų negrįžtamos neigiamos finansinės pasekmės atsakovei faktiškai negalint vykdyti savo įprastos ūkinės komercinės veiklos. Neabejotina, kad tokių priemonių taikymas būtų labiau žalingas, negu naudingas.
48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ne tik nebūtų išlaikyta pusiausvyra tarp šalių interesų, o tai, pagal teismų praktiką, laikytina esminiu imperatyvu taikant laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, priešingai, būtų sukelta tiesioginė žala atsakovei jos pajamų esminiu mažėjimu, jai negalint ne tik atgauti, bet ir uždirbti daugiau lėšų, kurios buvo investuotos perkant automobilį. Tokia laikinųjų apsaugos priemonių apimtis nebūtų suderinama ne tik su CPK 145 str. 2 d. įtvirtintu jų taikymo ekonomiškumo principu, tačiau taip pat ir neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (CK 1.5 str. 1 d.).
49. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9- 464/2022). Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama perleisti, įkeisti arba kitaip apsunkinti nuosavybės teise valdomą turtą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.
50. Apibendrinant išdėstytus teiginius darytina išvada, kad ieškovė nei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nei atskirajame skunde nenurodė ir nepagrindė jų taikymo būtinybės, CPK 144 str. 1 d. įtvirtintų jų taikymo sąlygų, todėl atskirasis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
51. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius atskiraisiais skundais keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamų pirmosios instancijos teismo nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, be to, atkreiptinas dėmesys į kitų argumentų pasikartojimą abiejuose atskiruosiuose skunduose, dėl kurių pasisakyta vertinant 2024 m. gruodžio 13 d. pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas kitų argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
52. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtas ir pagrįstas nutartis. Atskirųjų skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinti ir priimti priešingus procesinius sprendimus, dėl to jos paliktinos nepakeistos (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 13 d. ir 2025 m. sausio 17 d. nutartis palikti nepakeistas.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.