- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-23
- Bylos Nr.
- 2-1099-186/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjas
- Egidijus Žironas
- Atsakovas
- G. O.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo G. O. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-1612-264/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Febris“ ieškinį atsakovui G. O. dėl žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė BUAB „Febris“ su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo G. O. 164 705,88 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumoje areštuoti atsakovo nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovą ir (ar) pas trečiuosius asmenis, nedraudžiant atsiskaityti su ieškove. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad ieškinio suma yra didelė, o atsakovas yra fizinis asmuo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. priėmė nutartį ieškovės reikalavimų užtikrinimui areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančius pas atsakovą ir (ar) trečiuosius asmenis 164 705,88 Eur sumai, leidžiant atsakovui areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti. Atsakovas neturint pakankamai materialaus turto, neviršijant ieškinio reikalavimo sumos, areštuoti ir atitinkamą piniginių lėšų, esančių atsakovui priklausančiose sąskaitose Lietuvos Respublikos bankuose, dalį, leidžiant atsakovui disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 350 Eur per mėnesį ribos, atsiskaityti su ieškove.
Teismas nustatė, kad ieškovė prašo iš atsakovo G. O. priteisti 164 705,88 Eur turtinės žalos atlyginimą, o reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad po bankroto bylos UAB „Febris“ iškėlimo buvęs įmonės vadovas G. O. tinkamai neįvykdė pareigos pagal ĮBĮ nuostatas perduoti teismo paskirtam bankroto administratoriui visus bendrovės dokumentus ir turtą. Ieškovės bankroto administratorė iš dalies jai perduotų bendrovės apskaitos dokumentų nustatė, kad BUAB „Febris“ balanso trumpalaikiame turte esančios gautinos sumos ir išankstinių apmokėjimų sumos (164 705,58 Eur) buvo įskaitytos į bendrovės mokėtinas sumas kreditoriams GS Partners s.r.o., Uzzovettaminatochizmat, SIA Uztaciba Un Partnerattiecibas, Biowet Pulawy. Atliktais užskaitymais buvo sumažintas BUAB „Febris“ įsiskolinimas minėtiems kreditoriams, tačiau prievolė atsiskaityti su pagrindiniu kreditoriumi VMI nebuvo įvykdyta. Teismas, įvertinęs ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumą, sprendė, kad nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Kadangi ieškovė BUAB „Febris“ pareiškė 164 705,88 Eur dydžio turtinį reikalavimą fiziniam asmeniui, apie kurio turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ar banko sąskaitose esančias lėšas teismas duomenų neturi, teismas atsižvelgęs į ieškinio pobūdį, prie jo pridėtus rašytinius duomenis, į tai, kad byloje vyrauja viešasis interesas bei į ieškinio didelę sumą, sprendė, kad didelė ieškinio suma sudaro pagrindą ją laikyti realia grėsme, padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką ir tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
Tačiau teismas pažymėjo ir tai, kad situacija, kai areštuojamos asmens turimos ir gaunamos lėšos, nepaliekant pragyvenimui reikalingų lėšų nepagrįstai suvaržytų atsakovo teises. Todėl teismas sprendė, kad areštavus atsakovo pinigines lėšas, jam leistina disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 350 Eur per mėnesį ribos. Tokia suma, teismo vertinimu, atitinka teisingumo ir protingumo principus, nes pagal CPK 668 straipsnio 1 dalį, nurodantį turtą, iš kurio negali būti išieškoma, vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (kuri šiuo metu sudaro 350 Eur).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas G. O. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį ir netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Iš ieškovės pareikšto ieškinio šioje proceso stadijoje negalima daryti prielaidos, kad ieškovės ieškinys bus tenkintinas. Be to, teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, neatsižvelgė į tai, kad atsakovo galimybė disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu bei piniginėmis lėšomis bus suvaržyta daugiau negu būtinaLietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-439-l80/2015), o teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti ne tik pačią ieškinio sumą kaip tokią, bet ir tai, ar ši suma konkrečiam atsakovui pagal jo turimą turtą, gaunamas pajamas, veiklos apyvartą bei kitas aplinkybes, galinčias atspindėti asmens turtinę padėtį, yra didelė ir dėl to laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas galėtų lemti grėsmę būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-139-516/2016).Ieškovė neįrodė, kad nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 12, 178 straipsniai), o tik rėmėsi tuo, kad atsakovas yra fizinis asmuo, o jam reiškiamas ieškinys dėl piniginės sumos. Tačiau ieškovė nepateikė duomenų ar pagrįstų argumentų apie tai, kad atsakovas imasi ar ketina imtis veiksmų, kuriais sumažintų savo finansines galimybes (perleidžia ar ketina perleisti savo turtą ar lėšas kitiems asmenims).
Atsiliepimas
Ieškovė BUAB „Febris“ atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Atsakovo elgesys suteikia pagrindo manyti, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja. Atsakovas yra buvęs BUAB „Febris“ vadovas bei akcininkas, tačiau po bankroto bylos BUAB „Febris“ iškėlimo, atsakovas ĮBĮ numatytos pareigos perduoti bankroto administratorei turtą bei dokumentus tinkamai nėra įvykdęs. Kadangi atsakovas vengia geranoriškai vykdyti įstatymines prievoles, egzistuoja reali grėsmė, kad galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas. Teismas aiškiai ir tiksliai apibrėžė laikinųjų apsaugos priemonių (turto arešto) mastą. Atsakovo turtas buvo areštuotas tiktai pareikštų piniginių reikalavimų ribose, todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, laikėsi proporcingumo, ekonomiškumo principų bei proceso šalių interesų pusiausvyros. Be to, teismas priimtoje nutartyje nurodė, jog atsakovui yra leistina disponuoti gaunamo darbo užmokesčio dalimi, neviršijančia 350 Eur per mėnesį ribos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Atsižvelgiant į atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, nustatančius bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo bei pagrįstumo (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).
Teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi minėtoje CPK normoje iš esmės nustatytos dvi būtinosios sąlygos, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui, pirma, ieškinio preliminarus pagrįstumas, antra, grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
Apelianto įsitikinimu, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui pirmiausiai nebuvo įstatymo nustatytos būtinosios sąlygos – pagrįsto ieškovės reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atskirojo skundo argumentu nesutinka. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasakyta, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ar juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga nuodugniai įvertinti ieškinio argumentus bei įrodymus ir pasisakyti dėl jų nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Todėl apelianto teiginiai dėl ieškovės reikalavimų nepagrįstumo bus įvertinti nagrinėjant bylą iš esmės, tačiau jie patys savaime ieškinio preliminaraus pagrįstumo negali paneigti.
Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurį reglamentuoja CPK 144 straipsnis, turi būti nustatyta ir grėsmė būsimo tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Kaip matyti, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė grindė didele ieškinio suma. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog reikalavimą dėl 164 705,58 Eur sumos priteisimo pareiškė bankrutuojanti įmonė (byloje vyrauja viešasis interesas), tokia suma atsakovui, kuris yra fizinis asmuo, yra pakankamai didelė ir kelia grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Tačiau motyvų, pagrindžiančių tokią teismo poziciją, t. y., kodėl vien didelės turtinės vertės pareikštas ieškinio reikalavimas turėtų būti vertinamas kaip savaime sukeliantis grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, pirmosios instancijos teismas nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma apeliantui gali būti laikoma didelė, ši aplinkybė pati savaime negali būti vertinama kaip besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Savaime didelės vertės pareikštas reikalavimas negali būti pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui dėl to, kad pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (areštas) nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti priteistą ieškinį, masės ar jo vertės. Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Tokios pozicijos yra laikomasi aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016.).
Ieškovė, siekdama pagrįsti apelianto nesąžiningumą, kaip keliantį grėsmė būsimo galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, atsiliepime į atskirąjį skundą teigia, kad po bankroto bylos ieškovės įmonei iškėlimo, apeliantas (buvęs įmones vadovas) nesilaikė Įmonių bankroto įstatyme nustatytų pareigų ir bankroto administratorei neperdavė visų bendrovės dokumentų bei turto. Tačiau tokiems savo teiginiams pagrįsti ieškovė jokių duomenų nepateikė (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), o teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis BUAB „Febris“ bankroto byloje Nr. B2-821-230/2016 bankroto administratorė nesikreipė dėl vykdomojo rašto išdavimo ir (ar) baudos buvusiems bendrovės valdymo organams skyrimo, šiems nevykdant pareigos perduoti bankrutuojančios bendrovės dokumentus ir turtą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi ieškovei nepateikus bent tikėtinų duomenų, kad apeliantas turi ketinimų turimą turtą perleisti, slėpti ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdamas sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, o pirmosios instancijos teismui aplinkybių, patvirtinančių galimą apelianto nesąžiningumą, taip pat nenustačius, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vien ieškinio pateikimas ir jame nurodytas reikalavimo mastas, kurio nurodymas iš esmės priklauso nuo teisminį ginčą inicijuojančios šalies (ieškovės), apelianto nesąžiningumo nepreziumuoja.
Nors ieškovė nurodo, kad apeliantui taikytų suvaržymų eiliškumas užtikrina ekonomiškumo bei proporcingumo principų įgyvendinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau aptartą teismų praktiką, sprendžia, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje situacijoje nėra racionaliai suderinamas su abiejų šalių interesais. Turto areštų aktų registro duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis), patvirtina, kad antstolė Neringa Bacevičienė, vykdydama Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį, aprašė apeliantui nuosavybės teise priklausantį turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini); žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) (du sklypai); žemės sklypą (duomenys neskelbtini) žemės sklypą (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (duomenys neskelbtini); žemės sklypą (duomenys neskelbtini)., o taip pat ir apelianto pinigines lėšas, turėtas „Swedbank“ AB ir AB SEB bankų sąskaitose (138 911,88 Eur). Vadinasi, apeliantas turi nekilnojamojo turto bei piniginių lėšų, o turto areštas, kaip minėta, savaime negali pagerinti jo savininko turtinės padėties (ar šio turto pagausinti), todėl laikinų apribojimų juo disponuoti nustatymas galėtų būti apspręstas tik tikėtinai nustatytos rizikos, jog apeliantas imsis nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti būsimo jam nepalankaus teismo spendimo vykdymo, o tokia rizika nagrinėjamoje byloje nustatyta nebuvo (CPK 185 straipsnis). Tokiu atveju siekiant užtikrinti bylos šalių interesų pusiausvyrą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės neturėjo būti taikomos.
Remiantis išdėstytu, atskirojo skundo reikalavimas panaikinti taikytą apelianto turtui areštą tenkinamas, pirmosios instancijos teismui šį klausimą išsprendus neteisingai (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį panaikinti ir ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovė „Febris“ (juridinio asmens kodas 133986352, buveinės adresas Instituto g. 13, Raudondvario k., Kauno r.) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui G. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) taikymo atmesti.
Nutarties kopiją pateikti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.