Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Egidijaus Mockevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei K. R., trečiajam asmeniui Šiaulių miesto 4-ojo notarų biuro notarei G. Š. dėl testamento nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. Byloje kilo ginčas dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, ieškovui teigiant, kad jo tėvas testamento pasirašymo metu dėl savo sveikatos būklės galėjo nesuprasti savo veiksmų esmės ir reikšmės.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

10. Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovo tėvas P. B. ir po jo mirties liko palikimas, į kurį ieškovas pretenduoja kaip pirmos eilės įstatyminis įpėdinis. P. B. testamentu, patvirtintu 2014 m. sausio 6 d. (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), jam nuosavybės teise priklausančias dalis žemės sklypų, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paliko vaikaitei K. R..

Dėl skundo argumentų

11. Vienas iš paveldėjimo būdų – paveldėjimas pagal testamentą (CK 5.1 straipsnio 1 dalis, CK 5.2 straipsnio 1–2 dalys). Kasacinio teismo išaiškinta (CPK 4 straipsnis), jog: i) testamentas – tai asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims; ii) testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų nustatyti reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018, nutarties 25 punktas).

12. CK 5.15 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad testamentą gali sudaryti tik veiksnus šioje srityje asmuo, kuris suvokia savo veiksmų reikšmę ir pasekmes. Kasacinio teismo (CPK 4 straipsnis) atkreiptas dėmesys į tą aplinkybę, jog testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Testatoriaus valia – sudėtingas ir individualus reiškinys, kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Dėl to, nustatant tikrąją testatoriaus valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus būseną patvirtinantys faktai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-14 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-39-916/2018, nutarties 26 punktą).

13. CK V knygoje „Paveldėjimo teisė“ įtvirtinti testamento, kaip CK aiškiai apibrėžto vienašalio sandorio, negaliojimo pagrindai numatyti CK 5.16 straipsnyje. CK 5.16 straipsnyje nurodyta, kad negalioja testamentas: 1) sudarytas neveiksnaus šioje srityje asmens (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) sudarytas ribotai veiksnaus šioje srityje asmens (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 3) kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CK 5.16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. CK 5.16 straipsnio 2 dalies norma yra nukreipiamoji nuostata, kuri nukreipia į bendruosius sandorių negaliojimo pagrindus, numatytus CK I knygoje.

14. Civilinėje teisėje galiojant sąžiningumo bei asmens veiksnumo prezumpcijoms, nesant teismo sprendimo pripažinti asmeniu neveiksniu tam tikroje srityje, arba nesant apriboto veiksnumo tam tikroje srityje, pagal bendrą taisyklę sandoris laikytinas galiojančiu (CK 5.15 straipsnio 2 dalis, CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai). Visgi, galiojantis testamentas gali būti nuginčytas (CK 5.16 straipsnio 2 dalis ir 5.17 straipsnis). Vienas iš galimų testamento nuginčijimo pagrindų, numatytų ne CK V knygoje, o CK I knygoje, yra testatoriaus valios trūkumai sudarant testamentą (CK 1.89 straipsnio 1 dalis).

15. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė surinktų įrodymų, taip pažeisdamas procesines teisės normas, netinkami taikė materialinės teisė normas, nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Mano, kad teismas nepagrįstai rėmėsi bylos baigtimi suinteresuotų atsakovės pakviestų liudytojų parodymais, testamentą patvirtinusio trečiojo asmens paaiškinimais, kurie turi būti vertinami itin atsargiai ir pripažįstami įrodymais tik tuo atveju, jei juos patvirtina kita byloje esanti medžiaga. Taip pat teigia, jog teismas visiškai neanalizavo surinktų įrodymų, atliktų trijų ekspertizių išvadų, jų sąsajumo su liudytojų parodymais.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje buvo paskirtos trys teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės: 2018 m. birželio 5 d.-liepos 5 d., 2019 m. sausio 10-30 d. d. ir 2020 m. sausio 14-31 d. Byloje pirmosios instancijos teismas aptarė visas tris atliktas byloje ekspertizes, konstatavo, jog visos jos yra skirtingos. Teismas, vertindamas byloje atliktas ekspertizes, pažymėjo jų esminius aspektus: I) 2018 m. birželio 5 d.-liepos 5 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nurodyta: 1) P. B., dėl savo psichinės sveikatos būklės testamento sudarymo metu 2014-01-06, tikėtina, kad galėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos teisingai valdyti; 2) P. B., testamento sudarymo metu 2014-01-06, tikėtina, kad sirgo lengvu kognityviniu sutrikimu; 3) P. B., tikėtina, kad galėjo savarankiškai priimti sprendimus ir atlikti įvairius teisines pasekmes sukeliančius veiksmus; 4) P. B., tikėtina, kad dėl savo psichinės sveikatos būklės galėjo 2014-01-06 išreikšti valią sudaryti testamentą, jį suprasti ir pasirašyti. II) 2019 m. sausio 10-14 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nurodyta: 1) P. B. dėl savo psichikos sveikatos būklės testamento sudarymo metu 2014-01-06 negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų teisingai valdyti; 2) P. B. testamento sudarymo metu 2014-01-06 sirgo įgyta silpnaprotyste - multiinfarktine kraujagysline demencija; 3) Dėl turėto psichikos sutrikimo P. B. 2014-01-06 negalėjo išreikšti savo tikrosios valios ir negalėjo savarankiškai priimti ją atspindinčių sprendimų, negalėjo suprasti sudaryto testamento. Galimybė pasirašyti P. B. buvo išlikusi, nors ir žymiai apsunkinta dėl turėtos Parkinsono ligos. III) 2020 m. sausio 14-31 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadose nurodyta: „Apibendrinus visus ekspertizei pateiktus duomenis teismo psichiatrijos ekspertų komisija konstatuoja, kad pateikti duomenys apie testatoriaus P. B. sveikatos būklę yra prieštaringi, todėl patikimai nustatyti jo gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti testamento sudarymo metu nėra galimybių trūkstant objektyvių duomenų bei remiantis CPK 214 str. 3 d. „Ekspertas turi teisę atsisakyti duoti išvadą, jeigu jis mano, kad pateikta jam medžiaga yra nepakankama išvadai duoti arba kad jam pateiktas klausimas viršija jo kvalifikaciją ar kompetenciją“.

17. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-378/2020, nutarties 30 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/ 2020, nutarties 44 punktas).

18. Kasacinio teismo išaiškinta (CPK 4 straipsnis), kad: i) teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone. Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis; ii) visgi, eksperto išvada teismui neprivaloma. Eksperto išvada turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės; iii) ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti atmesti kaip įrodymas (kritiškai įvertinti), jei manoma, kad jie nepagrįsti, nepatikimi ar turi kitokių trūkumų. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams; iv) teismas, kiek leidžia jo (teismo) žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, kad testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-07-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K -3-221-916/2020, nutarties 41 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-11-27 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-701/2019, nutarties 66 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018, nutarties 43–45 punktai).

19. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad visų trijų byloje atliktų teismo paskirtų ekspertizių išvados yra skirtingos, pagrįstai įvertino liudytojų parodymus, medicininius dokumentus, darydamas išvadą, jog byloje surinkti įrodymai tik patvirtina faktą, kad P. B. testamento, kuriuo jam nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus paliko vaikaitei K. R., surašymo metu 2014-01-06 buvo veiksnus, suprato savo veiksmų esmę, galėjo juos valdyti, bei sąmoningai išreiškė savo valią dėl jam priklausiusio turto palikimo, ir testamentas neprieštarauja nei viešajai tvarkai nei gerai moraliai.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas detaliai nepasisakė dėl byloje esančių medicininių dokumentų, nedaro skundžiamo teismo sprendimo negaliojančiu, kadangi jame nurodyta, jog šių dokumentų pagrindu padaryta teismo išvada. Atkreiptinas dėmesys, jog visi bylos medicininiai dokumentai buvo perduodami ekspertams tam, kad jie galėtų atlikti ekspertizę, visose trijose byloje atliktose ekspertizėse yra aptariami testatoriaus medicininiai duomenys, tačiau, nepaisant to, visų ekspertizių išvados yra skirtingos.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad VšĮ Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro gydytoja L. Š. išdavė 2013 m. gruodžio 9 d. medicininį pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog dėl diagnozuoto organinio pažinimo sutrikimo vertinti paciento veiksnumą priežasčių nėra. Šis dokumentas nėra nuginčytas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo juo nesiremti. Bylos duomenimis, pas psichiatrą P. B. lankėsi tik du kartus. 2013-12-09 VšĮ Šiaulių centro poliklinikos psichikos sveikatos centro istorijoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra įrašas, kad P. B. pats kreipėsi dėl pažymos išdavimo, pats pasirašė prašymą, jį palydėjo anūkas. Tą dieną jam buvo atliktas protinės būklės mini tyrimas, kurio metu jis surinko 24 balus ir nustatytas lengvas pažinimo sutrikimas. Taip pat nustatyta, kad jis yra sąmoningas, orientuotas, informaciją apie save suteikia. Byloje 2018 m. vasario 6 d. žodiniame teismo posėdyje buvo apklausta P. B. gydytoja L. Š., kuri nurodė, kad: P. B. lankėsi 2013-12-09 kaip klientas psichikos sveikatos centre; buvo tvarkomi dokumentai dėl rūpybos, o ne dėl psichikos sveikatos; buvo reikalinga pažyma apie psichikos sveikatos būklę; jam nustatyta diagnozė – organinis kognityvinis (pažinimo) sutrikimas, tai amžiaus sąlygoti sutrikimai, atminties, dėmesio, mąstymo pakitimai, tačiau tai neįrodo, jog žmogus nesuvokia savo veiksmų; tai nebuvo tas žmogus, kurį buvo galima pripažinti neveiksniu, tiesiog P. B. negalėjo pasirūpinti savimi dėl prastos regos, klausos, vaikščiojo su vaikštyne; sąmoningas, pilnai orientuotas (žino, kas jis toks yra, savo amžių, žino kur yra, žino laiką); buvo atliktas protinės būklės įvertinimas – 24 balai – tai yra lengvo pažinimo sutrikimo viršutinė riba. Maksimali balų riba 30. Iki 25 balų skaitosi norma, 21 – 24 lengvas pažinimo sutrikimas, nuo 11 – 20 vidutinis sutrikimas. Nuo 0 iki 10 sunkus pažinimo sutrikimas (2018 m. vasario 6 d. teismo posėdžio 4:40 – 12:00 min.). L. Š. nurodė, kad antrą kartą P. B. kreipėsi 2014-08-26 dėl to paties dalyko kaip ir pirmą kartą, dėl pažymos rūpybai, nes dukra norėjo rūpintis P. B.; antrą kartą apsilankius, ženklių pablogėjimų P. B. nebuvo aptikta; šio vizito metu pakartotinai testas nebuvo atliktas, kadangi tai yra gydytojo pasirinkimas atlikti jį ar ne, jei nėra požymių jo būtinumui, jis nėra atliekamas (2018 m. vasario 6 d. posėdžio 13:15-13:50 min.); silpnaprotystės 2013 metais P. B. tikrai nebuvo; net ir dimensijos nustatymas nereiškia, kad žmogus yra neveiksnus; vien dimensijos diagnozė neveiksnumo nenustato (2018 m. vasario 6 d. posėdžio 18.00-19.20 min.). Kaip teisingai nurodo atsakovė, remiantis P. B. gydytojos psichiatrės parodymais teisme, jo psichinė būklė leido jam adekvačiai vertinti situaciją ir tinkamai išreikšti valią dėl testamento sudarymo.

22. Apeliantas teigia, kad P. B. psichikos veiklos nusilpimas – demencijos reiškiniai nuo 2009 m. buvo pastebėti ilgą laiką jį gydžiusių šeimos gydytojo, gydytojo neurologo, gydytojo reabilitologo ir gydytojo anesteziologo, jau nuo 2008 m. P. B. psichikos sutrikimus atspindi šeimos gydytojos įrašai apie tai, kad P. B. yra „encefalopatiškas“, „neklausė gydymo“ nurodymų.“ Teisėjų kolegija pritaria atsakovės argumentams, jog demenciją gali konstatuoti tik gydytojas psichiatras, o nagrinėjamu atveju ji minima neurologo ir šeimos gydytojos įrašuose, kurie nevertino realios P. B. psichikos būklės, neatliko MMSE tyrimo. Atkreiptinas dėmesys, kad po 2008 metų insulto P. B. buvo reabilitacijoje UAB „Sveikatos centre Energetikas“, kur jam buvo atliktas MMSE tyrimas, kurio metu P. B. surinko 28 balus iš 30. Akcentuotina, jog tyrimas atliktas iš karto po jį ištikusio insulto. Kaip teisingai nurodo atsakovė, 28 balai iš 30 reiškė, kad P. B. psichinė būklė nerodo jokio psichikos sutrikimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės vertinimu, jog neurologo ir šeimos gydytojo įrašai, atlikti 2008-2009 metais, iš paciento apžiūros, neatlikus išsamaus jo būklės tyrimo, negali būti laikomi pakankamais duomenimis pripažinti jam demencijos diagnozę. Atkreiptinas dėmesys, kad šios pozicijos laikėsi ir teismo psichiatrė S. B., apklausta 2018 m. lapkričio 6 d. teismo posėdyje (2018 m. lapkričio 6 d. posėdžio 25:00-27:22 min.).

23. Apeliantas remiasi vienu teismo psichiatrijos ekspertizės aktu - 2019 m. sausio 10-30 d. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo ekspertai davė išvadą, kad testatorius P. B. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – įgyta silpnaprotyste – multiinfarktine kraujagysline demencija, dėl ko jis testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės ir negalėjo išreikšti savo tikrosios valios. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kasacinio teismo yra konstatuota, kad asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pirmosios instancijos teismas, esant skirtingoms trims ekspertizėms, pagrįstai vertino visus bylos duomenis bei liudytojų parodymus, kadangi, priešingai nei teigia apeliantas, teismas negali daryti išvados, kad būtent 2019 m. sausio 10-30 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) yra tas, kuriuo teismas prioritetiškai tūrėtų vadovautis, atmesdamas kitas ekspertizes. Priešingai, esant skirtingoms ekspertų išvadoms, įvertinus teisėjų kolegijos jau išdėstytus argumentus, vertintina, kad vien turimų medicininių duomenų apie ieškovo tėvą nepakanka įvertinti tam, ar jis testamento sudarymo metu suvokė savo veiksmų esmę. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į bylos liudytojų, medikų parodymus.

25. Byloje ieškovas teigia, kad testatorius P. B. dėl savo sveikatos būklės testamento sudarymo metu 2014-01-06 negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos teisingai valdyti, negalėjo savimi pasirūpinti ir pats sudaryti bei pasirašyti testamento. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovė K. R. bei teismo posėdžių metu apklausti liudytojai parodė kitokias aplinkybes, apibūdinančias testatoriaus sveikatos būklę. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į liudytojos S. R. parodymus, kad ieškovas jos brolis, o atsakovė dukra, kuriai jų tėvas testamentu paliko du žemės sklypus; tėvas P. B. nuo 2005 m. liepos mėnesio gyveno jos šeimoje, nes mamai buvo lūžęs stuburas ir ji rūpinosi tėvais; tėvas pats nusprendė žemės sklypus užrašyti anūkei, nes kitą turtą jau buvo padovanojęs jai ir jos broliui, t. y. ieškovui; tėvui gyvenat pas ją, jį buvo ištikęs insultas, tačiau jis po ligos atsistatė, o atminties niekada nebuvo praradęs. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, kad liudytojos S. R. parodymai prieštarauja NDNT Šiaulių II teritorinio skyriaus 2012-02-01 specialiųjų poreikių vertinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytai informacijai, kad P. B. atliktas pirminis vertinimas, jam nustatyta TLK-10 kodas: F00.0 Demencija sergant anksti prasidėjusia Alzheimerio liga (G30.0+), Parkinsono liga. Tačiau, kaip teisingai nurodo atsakovė, specialieji poreikiai P. B. nustatyti remiantis specialiųjų nuolatinės slaugos, nuolatinės priežiūros (pagalbos), lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos ir transporto išlaidų kompensacijos poreikių nustatymo kriterijų sąrašo 2.14 punktu, t. y. dėl labai ryškių koordinacijos sutrikimų: ataksijos, hiperkinezijos, amiostazinis sindromo, kai Bartelio indeksas 25–40 balų (reikalingos techninės pagalbos priemonės: neįgaliųjų vežimėlis, vaikštynė, ramentai ar kt.).

26. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2000 m. liepos 4 d. Nr. 382 Dėl Alzheimerio ligos diagnozavimo ir gydymo metodų bei Alzheimerio ligos diagnostinių kriterijų patvirtinimo 1 punkte yra nurodyta, kad klinikiniai Alzheimerio ligos diagnozavimo kriterijai yra demencija, nustatyta kliniškai, dokumentuota MMSE, Blessedo Demencijos skale ir patvirtinta tolesniu neuropsichologiniu tyrimu. Teisėjų kolegija sutinka su atsakove, jog nors 2012-02-01 specialiųjų poreikių vertinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) ir yra nurodyta demencija sergant anksti prasidėjusia Alzheimerio liga, tačiau teismo išreikalautoje P. B. medicininėje dokumentacijoje nėra jokių duomenų, kad 2012 metais P. B. būtų vertinamas psichiatro, kad jam būtų atliktas MMSE, Blessedo Demencijos tyrimai.

27. Liudytoja E. G., t. y. buvusi ieškovo sutuoktinė, teismo posėdžio metu nurodė, kad P. B. pats buvo minėjęs, jog žemes norėjo parduoti K. R., nežino, kodėl pasikeitė aplinkybės dėl pardavimo ir jas paliko palikimu; ieškovas E. B. su tėvu mažai bendravo, dažnai pykdavosi; su ieškovo tėvu visada susišnekėdavo, nebūdavo taip, kad ko nors nesuprastų, kas jam sakoma (2018 metų vasario 6 d. teismo posėdžio 1:16:30 – 1:19:00 min.). Liudytoja S. R. 2018 metų vasario 6 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad gyveno kartu su P. B. nuo 2005 m. liepos mėnesio, nes turėjo problemų su fizine sveikata, fizinę negalią; tėvas buvo veiksnus, pats savo vardu prašė dėl rūpybos nustatymo, dėl neveiksnumo nebuvo svarstoma, tėvas turėjo gerą atmintį, gėrė vaistus, juos išgerdavo pats, nereikėdavo apie juos priminti; dėl testamento surašymo ir palikimo skyrimo vaikaitei K. R. buvo nuspręsta, kuomet S. R. nenorėjo priimti palikimo, dėl ūmaus brolio E. B. būdo; P. B. nusprendė palikimą palikti vaikaitei, jokios įtakos tam niekas nedarė (2018 metų vasario 6 d. teismo posėdžio 36:30 - 42:40 min.). Liudytojas D. R. nurodė, kad ieškovas yra jo dėdė, o atsakovė – sesė; dažnai bendravo su P. B., bendravo kartą per savaitę, senelis buvo bendraujantis, mėgdavo bendrauti apie politiką, žiūrėdavo žinias, turėjo gerą atmintį; yra vežęs senelį pas gydytojus, gerai orientavosi aplinkoje; su seneliu apie palikimą nekalbėjo, tik iš mamos žinojo; ieškovas vengė senelio, su juo nebendravo, E. B. žmona buvo susipykusi su seneliu, su seserimi bendravo; su ieškovu jis turėjo neoficialius verslo santykius, kas lėmė jo individualią veiklos uždarymą, buvo palikta skolų, senelis apie tai žinojo, jis pats papasakojo seneliui, senelis davė kažkiek pinigų, suprato esamą situaciją, pyko ant jo, kad prasidėjo su dėde (2018 metų vasario 6 d. teismo posėdžio 49.30 – 59.35 min.). Liudytoja – B. L. yra E. B. pusseserė; P. B. buvo labai artimas žmogus, buvo kaip tėvas, su juo bendravo labai dažnai, būdavo dažnai ir kasdien; P. B. turėjo problemų su skrandžiu, kraujotaka, akimis, klausa, judėjimu, turėjo gerą atmintį; gerdavo vaistus nuo parkinsono, nuo virškinimo problemų, lašindavosi vaistus į akis, pats juos išgerdavo, nereikėdavo priminti; P. B. palikimo tema buvo skaudi, kadangi su sūnumi E. B. santykiai buvo blogi ir palikimo jam palikti nenorėjo, kad P. B. norėjo palikimą palikti dukrai S. R., jai nepriėmus paliko K. R., P. B. pats pasipasakojo, jog važiavo į notarų biurą ir užrašė palikimą K. R. (2018 m. vasario 6 d. teismo posėdžio 1:05:10 – 1:11:10 min.). Ieškovo dukra liudytoja E. B. nurodė, kad P. B. turėjo gerą atmintį, pas jį atvažiuodavo 1-2 kartus per mėnesį, šventes; P. B. turėjo fizinių negalavimų, bet viską suprato, pokalbių temas suprato, diskutuodavo; savarankiškai gėrė vaistus; su tėvu (ieškovu) santykiai buvo prasti, su seneliu santykiai buvo geri; apie testamentą nežinojo, jos tas nedomino (2018 m. vasario 6 d. teismo posėdžio 1:22:00-1:25:25 minutė). Liudytojas A. U. nurodė, kad ieškovą pažįsta nedaug; K. R. yra jo sugyventinė, jie kartu gyvena septynis metus, per tą laiką P. B. matydavo beveik kas antrą savaitgalį; P. B. orientavosi, domėjosi žiniomis; P. B. ne vieną sykį pats važiuodavo autobusu į (duomenys neskelbtini), liudytojas paimdavo jį iš autobusų stoties; apie palikimą žinojo iš sugyventinės, sugyventinė apie palikimą žinojo; sugyventinės mama konfliktavo su broliu (ieškovu), kuris apgavo jos sūnų, pridarė jam skolų iš bendrai vykdytos individualios veiklos; sugyventinės mama testamento atsisakė, prašė jį surašyti dukrai, nes konfliktavo su savo broliu (ieškovu); senelis su juo asmeniškai dėl testamento nekalbėjo, tik su jo sugyventine; buvo sąmoningas; pyko ant savo sūnaus senelis, buvo juo nusivylęs; ieškovas tėvo laidotuvėse nedalyvavo; P. B. nesirgo psichinėmis ligomis, buvo šviesaus proto, juokaudavo, buvo sąmoningas, diskutavo apie naujienas, politiką (2018 m. vasario 6 d. teismo posėdžio 24:05 – 34:00).

28. Notarė G. Š. teisme nurodė, kad ji, prieš tvirtindama testamentą, paprašė pažymos iš psichiatro, buvo tikrintas neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų registrų išrašas, kuriame P. B. nebuvo rastas, todėl traktuojama, jei žmogus nėra pripažintas neveiksniu, jis yra veiksnus, taip pat tvirtinant testamentą buvo bendrauta su P. B., standartine procedūra; nesukėlė jokių abejonių, ar asmuo suvokia ką daro, ar nori to ką daro; nurodė, kad visada prašo pažymų iš psichiatro, šeimos gydytojo pažymos netinka; kadangi psichikos sveikatos centrai veda apskaitą, ar asmuo nevartoja alkoholio ar narkotinių medžiagų, bendrauja su pacientais; pažymos prašė todėl, kad palieka ne vaikams, numanydama, kad galimai ateityje gali kilti teisminiai ginčai; ne pažyma buvo pagrindas tvirtinti testamentą, o visi bendrai esantys duomenys; jai dėl P. B. veiksnumo abejonių nekilo; P. B. ne vieną kartą atvyko pas notarą dėl testamento tvirtinimo, bet dėl to, jog buvo atliekamos patikros iš NT registro, todėl P. B. į notarą kreipėsi kelis kartus (2019-06-12 teismo posėdžio 18:18 – 31:05 min.).

29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo nesivadovauti teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymais, kadangi jie neprieštarauja vienas kitam. Byloje taip pat atsižvelgiama į tai, kad notarei nekilo jokių abejonių, jog ieškovo tėvas galėtų nesuprasti savo veiksmų esmės. Aplinkybė, kad liudytojai gerai sutaria su atsakove ir jos motina, todėl yra suinteresuoti, atmetama, kadangi teisėjų kolegijai nekyla abejonių šių parodymų tikrumas visos bylos medžiagos kontekste. Esant tokioms aplinkybėms apeliantas nepaneigė liudytojų parodymų. Pažymėtina, kad teismas neturėjo pareigos apklausti visų ekspertizes atlikusių ekspertų.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

31. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinto visas faktines bylos aplinkybes ir, teisingai jas kvalifikavęs, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 1500 Eur bylinėjimosi išlaidas, pateikė jų apmokėjimą pagrindžiančius duomenis, todėl šios išlaidos priteistinos iš apelianto.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo E. B., a. k. (duomenys neskelbtini), 1500,00 Eur (tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovei K. U. (R.), a. k. (duomenys neskelbtini).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.